Tag: Didysis Lugas

  • Kachovkos tvenkinio dugnas virsta laukine gamta: grįžta šernai, pastebėti elniai ir retos gyvatės

    Kachovkos vandens telkinio vietoje Ukrainos pietuose vis aiškiau ryškėja netikėtas procesas: buvęs dugnas kasmet mažiau primena išdžiūvusią dykvietę ir vis labiau panašėja į natūralią laukinę gamtą. Ekspedicijose dirbantys mokslininkai fiksuoja augalijos sugrįžimą, naujas buveines ir pirmuosius stambesnių gyvūnų pėdsakus.

    Apie tai Ukrainos žiniasklaidai pasakojo Askanija-Nova biosferos rezervato mokslininkas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Moisienko. Pasak jo, kiekviena išvyka į buvusį telkinį atneša naujų radinių, o kai kurie susitikimai gamtoje būna ne tik įdomūs, bet ir rizikingi.

    Mokslininkų vertinimu, augalų rūšių skaičius buvusio telkinio teritorijoje sparčiai auga. Jei 2025 metais ekspedicijos fiksavo 343 rūšis, dabar, I. Moisienko teigimu, jų gali būti jau bent 400, nors tikslesniems skaičiams reikia nuoseklių tyrimų skirtingais sezonais.

    Kartu su vietinių buveinių atsigavimu fiksuojami ir nepageidaujami pokyčiai. Tyrėjai aptiko dygų invazinį piktžolinį augalą cenchrą, kurio plitimas daugelyje šalių laikomas probleminiu dėl poveikio pievoms, ganykloms ir smėlingoms buveinėms.

    Ekspedicijų metu pastebėtas ir smėlingoms vietovėms būdingas augalas, kuris anksčiau dažniau buvo siejamas su Chortycios salos teritorija. Mokslininkai mano, kad sėklas į naujas atviras erdves galėjo atnešti vėjas, o pasikeitęs drėgmės režimas sudarė sąlygas joms sudygti.

    Pasak I. Moisienko, buvusio telkinio vietoje jau fiksuojami smulkūs žinduoliai, šeškai ir sugrįžę šernai. Elniai taip pat pastebimi, tačiau tankmėse jiems judėti sudėtinga, todėl dažniau laikosi kelių ir atviresnių ruožų netoli Chortycios.

    Įspūdingiausiu šios vasaros radiniu mokslininkas vadina susitikimą su geltonpilviu žalčiu, Ukrainos saugomų rūšių sąrašuose minimu kaip reta ir pažeidžiama rūšis. Tai nenuodingas, bet gindamasis agresyvus roplys, todėl tyrėjai pabrėžia, kad tokiose teritorijose būtina laikytis saugaus atstumo.

    „Mūsų sutikta gyvatė siekė maždaug pusantro metro ilgio. Ji nenuodinga, bet gana agresyvi ir net puolė“, – sakė Ivanas Moisienko.

    Vis dėlto mokslininkai pripažįsta, kad realiai ištirti pavyksta tik palyginti siaurą juostą. Dėl saugumo priežasčių komandos negali gilintis į buvusio telkinio teritoriją 9–10 kilometrų, todėl planuojama daugiau remtis palydoviniais vaizdais ir nuotoliniais stebėjimais.

    I. Moisienko pabrėžia, kad šiandien stebimas procesas yra ne „naujos gamtos“ gimimas, o istorinių ekosistemų sugrįžimas. Didžiojo Lugo kraštovaizdis buvo užlietas XX amžiaus viduryje, o dabar, pasikeitus hidrologinėms sąlygoms, vėl atsiranda pelkės, gluosnių bei tuopų sąžalynai.

    Pasak mokslininko, kai kuriuose ruožuose pradeda formuotis struktūros, būdingos natūralioms upių deltoms ir salpoms. Tuo metu ąžuolynai, anot jo, turėtų atsikurti lėčiau, nes ąžuolams reikia daugiau laiko, o gluosniai atviras erdves užima itin sparčiai.

    „Svarbu suprasti: Didysis Lugas atsikuria. Kartais girdime, kad čia formuojasi kažkas visiškai naujo, bet iš tiesų grįžta tai, kas buvo iki užliejimo“, – sakė Ivanas Moisienko.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį ir į tai, kad jauni sąžalynai dar nėra pilnavertis miškas biologine prasme. Pavyzdžiui, kelių metų gluosniuose dar beveik nėra drevių, todėl daliai paukščių trūksta natūralių perėjimo vietų, tačiau situacija gali keistis medžiams bręstant.

    Kalbėdamas apie bendrą kraštovaizdžio vaizdą, I. Moisienko teigia, kad vandens telkiniai dabar gali sudaryti apie 12 proc. teritorijos ir daug kur yra seklesni, apžėlę vandens augalais. Tokia mozaika, jo vertinimu, gali pakeisti anksčiau buvusį vienalytį, biologiškai skurdesnį dirbtinį telkinį.

    Diskusijose dėl ateities mokslininkas yra minėjęs, kad vandens telkinio atkūrimas ankstesniu mastu nebūtinai būtų geriausias sprendimas gamtai. Jo siūlymu, dalį ploto būtų galima užlieti, tačiau didesnę teritorijos dalį palikti natūraliam atsikūrimui, kartu ieškant sprendimų vandens ūkiui ir saugumui.

  • Didysis Lugas po Kachovkos HE sprogdinimo atgyja: buvusiame dugne auga 10 metrų medžiai

    Praėjus keleriems metams po Kachovkos hidroelektrinės užtvankos susprogdinimo, buvusio Kachovkos tvenkinio vietoje formuojasi naujas Didžiojo Lugo kraštovaizdis. Ekologų ir žurnalistų stebėjimai rodo, kad atsivėrusiose Dniepro salpose jau įsitvirtino jaunas užliejamų miškų masyvas, o pavieniai medžiai pasiekė iki 10 metrų aukštį.

    Dalies teritorijos ištirti pilnai kol kas neįmanoma dėl nuolatinės Rusijos dronų grėsmės. Dėl saugumo ribojimų tyrėjai kai kuriose vietose gali išbūti tik trumpai, todėl fiksuojami daugiausia vizualiniai pokyčiai ir pavieniai biologinės įvairovės stebėjimai.

    Specialistai pažymi, kad po vandens nuslūgimo buvusioje tvenkinio teritorijoje sparčiausiai įsitvirtino gluosniai ir tuopos. Jauno miško augimą skatina drėgnos užliejamos žemumos, o šaknys pasiekia vandeningus dirvožemio sluoksnius, todėl dalis medžių lengviau ištveria sausras ir atželia net po pažeidimų.

    Šią vasarą salpose vandens buvo daugiau nei ankstesniais metais, ir tai tiesiogiai veikia buveines. Ekologai pabrėžia, kad net ir palyginti nedidelis vandens lygio pakilimas gali keisti augalijos struktūrą, vabzdžių gausą bei varliagyvių ir paukščių aktyvumą.

    Skirtingose Didžiojo Lugo dalyse vaizdas nevienodas: žemiau, arčiau Nikopolio, vietovės labiau užmirkusios, ten daugėja protokų, pelkių ir seklumų. Aukščiau, Zaporižios kryptimi, teritorijos sausesnės, todėl didesnę dalį užima gluosnynai ir užliejamų miškų plotai.

    Kartu su vandens telkinių ir miško atsikūrimu fiksuojamas ir gyvūnijos sugrįžimas. Tyrėjai nurodo, kad teritorijoje jau registruota bent 320 aukštesniųjų žydinčių augalų rūšių, o tai rodo, kad buveinės tampa įvairesnės ir stabilesnės.

    Didėjant vabzdžių ir varliagyvių gausai, daugėja ir paukščių, ypač būdingų užliejamų miškų ekosistemoms. Pastaraisiais sezonais vis dažniau stebimi ir pelikanai, nors patikimų duomenų, kad jie čia jau peri, kol kas nėra.

    Be paukščių, fiksuojami ir žinduoliai, pavyzdžiui, lapės bei kiškiai, kuriuos teritorijoje neretai užfiksuoja dronų vaizdai. Taip pat pranešama apie Dniepre pastebėtus eršketus, įrašytus į Ukrainos Raudonąją knygą, nors dalis galimų jų buveinių išlieka neprieinama dėl karo sąlygų.

    Ekologai pripažįsta, kad dabartiniai duomenys yra fragmentiški, nes daug vietų neprieinamos arba pavojingos. Kai kuriose atkarpose tyrimų laikas skaičiuojamas minutėmis, o tai neleidžia atlikti išsamių dirvožemio pjūvių ir įvertinti, pavyzdžiui, sąnašų sluoksnio storio.

    Vis dėlto stebėjimai rodo, kad buvusio tvenkinio vietoje formuojasi nauja, dinamiška ekosistema, kuri keisis po kiekvieno didesnio Dniepro potvynio. Kokį galutinį pavidalą ji įgaus per artimiausius dešimtmečius, priklausys ir nuo natūralių procesų tęstinumo, ir nuo būsimo teritorijos teisinio statuso bei apsaugos.

  • Kachovkos užtvankos ateitis: mokslininkas siūlo nebeatkurti milžiniško rezervuaro, o palikti Didįjį Lugą

    Po 2023 metais sunaikintos Kachovkos užtvankos Ukrainos institucijos yra ne kartą leidusios suprasti, kad po karo būtų siekiama atkurti Kachovkos hidroelektrinę ir vandens telkinį. Vis dėlto dalis mokslininkų ragina neskubėti grįžti prie buvusio modelio, nes pasikeitusi teritorija jau rodo netikėtą gamtos atsikūrimo potencialą.

    Chersono valstybinio universiteto profesorius, biologijos mokslų daktaras Ivanas Moisijenka teigia, kad buvusio rezervuaro vietoje formuojasi Europoje reta, didelio masto natūrali ekosistema. Jo vertinimu, tai galimybė atkurti Didįjį Lugą – istorinį Dnipro žemupio užliejamų pievų ir miškų kompleksą, kuris buvo smarkiai pakitęs dėl hidrotechnikos projektų.

    „Idealu būtų rasti sprendimą, kuris leistų atkurti energetikos infrastruktūrą, bet nebesukurti milžiniškos gėlo vandens jūros“, – sakė Ivanas Moisijenka.

    Pasak profesoriaus, pietų Ukrainai svarbūs vandens ir energijos poreikiai nebūtinai reiškia vieno didžiulio telkinio atkūrimą. Jo siūloma kryptis būtų vandens paskirstymas pagal natūralesnius Dnipro ir į jį įtekančių mažesnių upių bei slėnių ruožus, o prireikus – kelių mažesnių talpų sprendimai ne pagrindinėje upės vagoje.

    Mokslininkas pripažįsta, kad jis nėra hidrotechnikos ar hidroenergetikos specialistas, todėl negali pateikti išsamaus ekonominio ar techninio projekto. Tačiau jis pabrėžia ekologinę logiką: kai buvusio Kachovkos vandens telkinio plotas siekė apie 215 000 hektarų, pakartotinai užlieti, jo manymu, vertėtų tik nedidelę dalį – maždaug iki 15 000 hektarų.

    Likusį plotą jis siūlo palikti gamtos atkūrimui, kad iš susiformavusių želdynų ir užliejamų teritorijų ilgainiui susikurtų stabilesnė, įvairesnė biologinė erdvė. Tokie procesai, ekologų vertinimu, gali padėti sugrįžti paukščių, žuvų neršto vietoms svarbioms buveinėms ir sukurti natūralias vandens sulaikymo zonas, kurios aktualios dažnėjant ekstremaliems klimato reiškiniams.

    Anksčiau Ukrainos mokslininkai yra atkreipę dėmesį, kad buvusio rezervuaro teritorijoje sparčiai auga vienodo amžiaus užliejamas miškas, kurio mastas įvardijamas kaip išskirtinis Europoje. Tokia dinamika rodo, kad gamta, net ir po katastrofiškų įvykių, gali atkurti sudėtingas ekosistemas greičiau, nei dažnai tikimasi, tačiau tam būtina nuosekli apsauga ir aiški ilgalaikė politika.

    Klausimas dėl Kachovkos hidroelektrinės ir vandens telkinio ateities, tikėtina, taps viena didžiųjų pokario rekonstrukcijos dilemų. Sprendžiant teks derinti energetinį saugumą, žemės ūkio vandens poreikį, infrastruktūros atsparumą ir biologinės įvairovės apsaugą, o galutinis pasirinkimas lems, ar Dnipro žemupys grįš prie ankstesnės inžinerinės sistemos, ar bus ieškoma naujo, gamtai palankesnio kompromiso.