CP v2

Tag: Didžioji Britanija

  • Ūkininkas 1988 metais nustojo arti lauką: po 35 metų buvęs kviečių ūkis tapo saugoma gamtos teritorija

    Bedfordšyre esantis Strawberry Hill 152 hektarų ploto sklypas iki 1980-ųjų pabaigos buvo įprastas kviečių ūkis: žemė reguliariai ariama, naudojamos trąšos ir pesticidai, siekiant kuo didesnio derliaus.

    1988 metais ūkininkas Hugh White nutraukė žemės dirbimą visame ūkyje. Kaip nurodoma istoriją aprašančiuose šaltiniuose, jį netenkino tuometinė žemės ūkio politika, subsidijų logika ir gamybos kvotos, todėl jis ėmėsi alternatyvos.

    Iš pradžių sklypas buvo įtrauktas į Europos programą, kuri skatino laikinai palikti dalį dirbamos žemės nedirbamą. Pasibaigus programai, ūkininkas prie intensyvios žemdirbystės nebegrįžo ir leido teritorijai natūraliai keistis.

    Nustojus arti, tręšti ir purkšti pesticidais, buvę kviečių laukai pamažu virto pievomis, vėliau ėmė plisti krūmynai, tarp jų ir gudobelės, o dar vėliau pradėjo formuotis jaunas miškas.

    Toks virsmas nėra staigus, bet dažnai lemia didesnę struktūrinę įvairovę: atsiranda atvirų plotų, tankių krūmų, jaunuolynų ir pakraščių. Būtent šios pereinamosios buveinės daugeliui rūšių tampa itin svarbios.

    Gamtosaugininkų duomenimis, teritorijoje fiksuota 11 šikšnosparnių rūšių, taip pat aptinkamos retos laukinės orchidėjos, gausi vabzdžių įvairovė ir įvairios paukščių rūšys. Tai rodo, kad nenaudojant intensyvių priemonių, buvusios dirbamos žemės gali tapti reikšmingais biologinės įvairovės židiniais.

    Ypatingas dėmesys skiriamas lakštingaloms, kurios mėgsta tankius krūmynus ir mozaikinį kraštovaizdį. Skaičiuojama, kad Strawberry Hill teritorijoje gali būti apie pusė visų Bedfordšyre registruotų perinčių lakštingalų.

    Toks santykis nėra atsitiktinis: intensyviai dirbamuose laukuose krūmynai paprastai šalinami, o pakraščiai supaprastinami. Kai žemė paliekama natūraliai sukcesijai, atsiranda daugiau slėptuvių, perėjimui tinkamų vietų ir vabzdžių, kurie yra svarbus maisto šaltinis.

    Ši istorija dažnai pateikiama kaip pavyzdys, kad ne vien aktyvios žmogaus priemonės, bet ir tikslingas nesikišimas gali tapti veiksminga gamtos atkūrimo forma. Tokia kryptis vis dažniau aptariama ir platesnėse diskusijose apie biologinės įvairovės nykimą bei žemės naudojimo pokyčius Europoje.

    Po Hugh White ir jo žmonos mirties jų vaikai ieškojo sprendimo, kuris leistų išsaugoti teritorijos natūralią būklę. Galiausiai buvo pasirinktas kelias, užtikrinantis ilgalaikę apsaugą.

    Sklypas įgijo oficialų apsaugos statusą, kuris riboja užstatymo galimybes ir grįžimą prie intensyvaus ūkininkavimo. Specialistų planuose minima, kad bus siekiama išlaikyti esamas pievas, krūmynus ir jaunuolynus, taip pat palikti atvirų plotų toms rūšims, kurioms jų reikia.

    Strawberry Hill pavyzdys primena, kad žemės ūkio politikos sprendimai ir individualūs pasirinkimai gali turėti ilgalaikių pasekmių ne tik kraštovaizdžiui, bet ir regiono ekosistemoms. Per kelis dešimtmečius buvęs kviečių ūkis virto vieta, kurios vertę šiandien apibrėžia ne derliaus tonomis, o išsaugotomis buveinėmis.

  • Didžioji Britanija svarsto sukti atgal: naujasis premjeras žada pragmatišką naftos ir dujų gavybą

    Didžioji Britanija vėl atsidūrė diskusijų apie naftos ir dujų gavybą centre: naujasis ministras pirmininkas Andy Burnham pareiškė ketinantis laikytis pragmatiškesnio požiūrio į išteklių naudojimą Šiaurės jūroje. Jo teigimu, kai gyventojai patiria ekonominį spaudimą, valstybė negali ignoruoti turimų resursų.

    Apie šią kryptį viešai užsiminė ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas, teigęs, kad per telefoninį pokalbį Burnhamas patvirtino planus didinti naftos ir dujų gavybą. Ši tema Jungtinėje Karalystėje jau seniai kelia politinę įtampą, nes susikerta energijos kainų, pramonės ateities ir klimato tikslų argumentai.

    „Signalizavau, kad Šiaurės jūros klausimu ketinu laikytis pragmatiško požiūrio. Ten yra ištekliai, o kai žmonės susiduria su sunkumais, negalima to ignoruoti“, – sakė Andy Burnhamas.

    Diskusija ypač jautri po ankstesnių politinių pažadų riboti iškastinio kuro plėtrą. 2024 metais rinkimų kampanijos metu Leiboristų partija buvo įsipareigojusi neišduoti naujų licencijų naftos ir dujų gavybai, nors tai nereiškia automatinio jau išduotų leidimų sustabdymo ar esamų projektų nutraukimo.

    Gavybos šalininkai pabrėžia ekonominę naudą: darbo vietas, mokesčių pajamas biudžetui, paramą vietos tiekimo grandinėms ir didesnį energetinį saugumą. Taip pat akcentuojama, kad didesnė vietinė gavyba gali sumažinti poreikį importuoti iškastinį kurą ir jo produktus, kurių kainos neretai priklauso nuo geopolitinių krizių.

    Oponentai primena, kad ilgalaikėje perspektyvoje investicijos į iškastinį kurą gali konfliktuoti su šalies klimato politika ir tarptautiniais įsipareigojimais mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Jie ragina spartinti perėjimą prie atsinaujinančios energetikos, energijos kaupimo sprendimų ir efektyvumo didinimo, kad kainų spaudimas būtų mažinamas ne didinant gavybą, o mažinant priklausomybę nuo iškastinio kuro.

    Tikėtina, kad artimiausiu metu politinė diskusija suksis apie tai, ar „pragmatiškas požiūris“ reikš realų naujų projektų skatinimą, ar daugiau dėmesio bus skiriama esamų telkinių panaudojimui. Bet kuriuo atveju Šiaurės jūros nafta ir dujos vėl tampa vienu svarbiausių Didžiosios Britanijos energetikos darbotvarkės klausimų.

  • Pakrantės miestuose pastebėtos tarsi apsvaigusios žuvėdros: ornitologai aiškina, kas jas veikia

    Didžiosios Britanijos pakrantės miestuose gyventojai pastarosiomis dienomis ėmė dalytis vaizdais, kuriuose žuvėdros elgiasi neįprastai: svyruoja, lėtai ir neryžtingai juda važiuojamąja dalimi, užsibūna ant šaligatvių ir kartais trukdo automobilių eismui.

    Toks elgesys užfiksuotas, be kita ko, Safolko grafystėje esančiuose Lowestoft ir Aldeburgh miesteliuose. Liudininkai pasakojo, kad paukščiai atrodo dezorientuoti, mažiau saugosi žmonių ir transporto, o įprastai budrios žuvėdros tarsi praranda koordinaciją.

    Britų ornitologai aiškina, kad vienas realistiškiausių paaiškinimų siejamas su vasaros viduryje suaktyvėjančiomis sparnuotosiomis skruzdėlėmis. Per vadinamąjį skruzdėlių skrydį vabzdžių ore ir ant žemės būna itin daug, todėl žuvėdros gali lengvai prisilesinti baltymų turtingo grobio.

    Pasak Britų ornitologijos fondo specialistės, suėdus didelį kiekį skruzdėlių, paukščiams laikinai gali sutrikti koordinacija. Skruzdėlės gindamosi išskiria skruzdžių rūgštį, o jos perteklius organizme kai kuriais atvejais gali sukelti trumpalaikį neįprastą elgesį.

    „Skruzdėlės gamina skruzdžių rūgštį, kuri yra silpnas toksinas, todėl žuvėdros gali atrodyti nerangios, tarsi būtų apsvaigusios“, – sakė Britų ornitologijos fondo atstovė Viola Ross-Smith.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai kol kas labiau pagrįsta hipotezė, o ne galutinė diagnozė. Kad būtų galima tvirtai pasakyti, jog būtent skruzdžių rūgštis sukelia tokį efektą, reikėtų tikslesnių stebėjimų ir tyrimų.

    Ornitologai atkreipia dėmesį, kad panašiai atrodantį elgesį gali lemti ir kitos priežastys. Pavyzdžiui, paukščiai gali tiesiog persivalgyti, tapti vangūs, mažiau reaguoti į aplinką arba būti taip įsitraukę į lengvai pasiekiamą maistą, kad praranda įprastą atsargumą.

    Kita svarbi aplinkybė yra vasaros karščiai ir miestų aplinka: ant įkaitusio asfalto paukščiai gali greičiau perkaisti, o tai taip pat gali paveikti jų judėjimą. Dėl to žmonėms kartais susidaro įspūdis, kad žuvėdros yra „neblaivios“, nors realiai jos patiria stresą dėl temperatūros ar nuovargio.

    Specialistai ragina nepanikuoti, jei žuvėdra atrodo kiek dezorientuota, tačiau pataria atkreipti dėmesį į aiškius ligos požymius. Jei paukštis akivaizdžiai sužeistas, ilgai neatskrenda, guli vienoje vietoje ar matyti kiti sunkios būklės signalai, tuomet vertėtų kreiptis į gyvūnų gerovės ar laukinių gyvūnų globos specialistus.

    Tuo metu vairuotojams pakrantės miestuose primenama išlikti budriems: paukščiai, ypač susibūrę į didesnius būrius, gali netikėtai išeiti į kelią ir sukelti pavojingų situacijų, net jei tai trunka tik trumpą laiką.

  • Pokemono kortų vagystė baigėsi fiasko: grobis už 90 tūkst. eurų ir lemtingas gedimas

    Pokemono kortų vagystė baigėsi fiasko: grobis už 90 tūkst. eurų ir lemtingas gedimas

    Didžiosios Britanijos mieste Warrington sulaikyti du broliai, įtariami įžūliomis vagystėmis iš kolekcinių prekių parduotuvių. Anot tyrėjų, 33 metų Keithas Johnsonas ir 37 metų Shane’as Johnsonas naktį įsibrovė į „Celestial Collectables“ ir per kelias minutes išnešė retų „Pokémon“ kortų, rinkinių bei papildymų pakelių.

    Skaičiuojama, kad pirmojo įsilaužimo metu pagrobto turto vertė siekė apie 82 000 eurų. Parduotuvės savininkai taip pat patyrė papildomų nuostolių dėl suniokotų vitrinų ir įėjimo, o remonto sąnaudos vertinamos maždaug 3 500 eurų.

    „Įsilaužimas mane visiškai palaužė. Į šią vietą įdėjome begalę darbo, o suvokti, kad kažkas ją tiesiog nuniokojo, buvo be galo skaudu“, – sakė vienas parduotuvės bendrasavininkių Chrisas Grundy.

    Įtariama, kad greito sulaikymo pavyko išvengti tik trumpam, tačiau nusikaltėlių planą sužlugdė elementari nesėkmė. Vaizdo kamerų įrašuose matyti, kaip baltas „Ford Transit“ netrukus po pabėgimo užgeso kelyje, o broliai buvo priversti stumti automobilį iki kitos atvykusios transporto priemonės.

    Policija nurodo, kad grobis buvo perkeltas į kitą automobilį, kuris vėliau paliktas netoli vyresniojo brolio namų. Tyrėjams tai tapo viena iš detalių, padėjusių greičiau atsekti įtariamųjų maršrutus ir ryšius.

    Vis dėlto gedimas brolių, kaip įtariama, nesustabdė: po maždaug savaitės jie nusitaikė į kitą parduotuvę mieste Rugby, Warwickshire grafystėje. Ten buvo apvogta „The Graded Gallery“, o nuostoliai, pirminiais vertinimais, siekė apie 10 400 eurų.

    Po antrojo įsilaužimo įtariamieji esą pasišalino „Nissan X-Trail“, kurį pareigūnai vėliau aptiko Birmingame. Netrukus buvo nustatyti ir patys įtariamieji, o kratų metu rasti automobilių rakteliai, įrankiai, siejami su įsilaužimais, bei dalis pagrobtų „Pokémon“ kortų.

    „Didelis mūsų tyrimo metu surinktų įrodymų kiekis aiškiai susiejo juos su abiem nusikaltimo vietomis ir nepaliko kito pasirinkimo, kaip pripažinti kaltę“, – sakė tyrėja Hannah Smith.

    Bylą nagrinėjęs Birmingamo karūnos teismas skyrė jaunesniajam broliui 2 metų ir 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vyresnysis brolis dar laukia galutinio nuosprendžio, tačiau, anot pareigūnų, jis taip pat turėtų sulaukti realios laisvės atėmimo bausmės.

    Policija ir rinkos dalyviai atkreipia dėmesį, kad kolekcinės kortos pastaraisiais metais tapo patraukliu taikiniu nusikaltėliams. Retų kortų ir riboto leidimo rinkinių paklausa auga, o didelė dalis prekybos persikėlė į internetą, todėl pardavėjams sudėtingiau iš karto susekti, kur atsiduria pagrobti egzemplioriai.

    Ekspertai pabrėžia, kad vertingiausios kortos paprastai būna profesionaliai įvertintos ir užantspauduotos specialiuose dėkluose, o jų kaina priklauso nuo retumo, būklės ir paklausos. Dėl to parduotuvės ir kolekcininkai vis dažniau investuoja į papildomas apsaugos priemones, nes net kelių minučių įsilaužimas gali kainuoti dešimtis tūkstančių eurų.

  • Britanijoje bręsta turto mokesčio audra: kodėl idėja vilioja ir kuo ji gali smogti rinkai?

    Britanijoje bręsta turto mokesčio audra: kodėl idėja vilioja ir kuo ji gali smogti rinkai?

    Didžiojoje Britanijoje vėl įsibėgėja diskusija apie turto apmokestinimą, kurią kursto vidaus politinė konkurencija ir biudžeto pajamų paieškos. Viešojoje erdvėje keliama idėja dažnai vadinama turto mokesčiu, tačiau realus siūlymas labiau primena kapitalo prieaugio ir pajamų mokesčių suvienodinimą.

    Idėjos šalininkai argumentuoja, kad pajamos iš turto neturėtų būti apmokestinamos mažiau nei pajamos iš darbo. Kritikai pabrėžia, kad kapitalo prieaugio mokestis lengvai atidedamas paprasčiausiai neparduodant turto, todėl planuojamos įplaukos gali būti gerokai mažesnės nei tikimasi.

    Kas iš tiesų siūloma

    Šiuo metu Didžiojoje Britanijoje didesnes pajamas gaunantys gyventojai už darbo pajamas gali mokėti 40–45 proc. ribinius tarifus, o kapitalo prieaugiui taikomi mažesni tarifai, be to, galioja atskiros taisyklės tam tikroms turto rūšims. Todėl politinis siūlymas suvienodinti tarifus iš esmės reikštų didesnę mokestinę naštą daliai investuotojų ir turto savininkų.

    Viešojoje retorikoje minima, kad toks suvienodinimas galėtų papildyti iždą reikšminga suma kasmet. Vis dėlto ekonomistai dažnai atkreipia dėmesį į elgsenos efektą: didesnis tarifas gali paskatinti turto laikymą ilgiau, sandorių atidėjimą ar investicijų perkėlimą į kitas jurisdikcijas, todėl faktinės pajamos gali nuvilti.

    Kodėl tai sudėtinga įgyvendinti

    Kapitalo prieaugio apmokestinimas tradiciškai kelia klausimą, kiek prieaugio yra realus, o kiek susijęs su infliacija. Dėl to įvairiais laikotarpiais buvo kuriamos lengvatos ir išimtys, kad nebūtų apmokestinama vien kainų kilimo sukelta vertės dalis, o tai didina sistemos painumą.

    Dar sudėtingesnė būtų klasikinio turto mokesčio schema, kai reikėtų reguliariai įvertinti nekilnojamąjį turtą, privačių įmonių akcijas, pensijų turtą ir kitus sunkiai įkainojamus aktyvus. Tokia sistema reikalautų didelių administravimo pajėgumų, o ginčai dėl vertinimų galėtų tapti kasdienybe.

    „Per penkerius metus man nepavyko parengti turto mokesčio, kuris duotų pakankamai pajamų ir būtų vertas administravimo kaštų bei politinių ginčų“, – rašė vienas buvusių Leiboristų finansų ministrų, vertindamas ankstesnius bandymus įtvirtinti tokį mokestį.

    Kokios galimos pasekmės ekonomikai

    Vienas jautriausių argumentų yra konkurencingumas: aukštesni kapitalo apmokestinimo tarifai gali mažinti šalies patrauklumą investuotojams, verslo kūrėjams ir tarptautiniams specialistams. Tuo pat metu politikai susiduria su visuomenės spaudimu didinti mokestinį teisingumą, ypač kai viešiesiems finansams reikia papildomų lėšų sveikatos apsaugai, švietimui ar gynybai.

    Diskusijas kaitina ir tai, kad Didžiojoje Britanijoje jau taikomi kiti su turtu susiję mokesčiai, įskaitant paveldėjimo apmokestinimą, o ateityje numatomi papildomi sprendimai dėl didelės vertės būstų apmokestinimo. Rinkoms svarbu ne tik pats tarifas, bet ir aiškumas: neapibrėžtumas dėl mokesčių krypties gali slopinti investicinius sprendimus ir didinti rizikos priedus.

    Artimiausiu metu didžiausia intriga bus politinė: ar diskusija virs konkrečiais įstatymų projektais, ar liks kampanijų pažadais. Net ir pasirinkus švelnesnį kelią, pavyzdžiui, kapitalo prieaugio ir pajamų mokesčių suartinimą, sprendimų detalės lems, kas realiai sumokės daugiau, o kas ras legalių būdų mokestinę naštą perkelti į ateitį.

  • Didžiojoje Britanijoje stiprėja spaudimas visiškai uždrausti surogaciją: kas tai pakeistų?

    Didžiojoje Britanijoje vėl įsibėgėjo diskusija dėl surogacijos, o dalis politikų ir visuomeninių organizacijų ragina svarstyti visišką jos draudimą. Spaudimą sustiprino keli rezonansiniai atvejai, iškėlę klausimus apie moterų apsaugą, vaikų teises ir komercinių interesų įtaką šeimos kūrimo industrijai.

    Vienu iš katalizatorių tapo Barrie Drewitt-Barlow byla. Vyras, ilgus metus viešai pristatytas kaip britiškos surogacijos veidas, kartu su partneriu sulaukė kaltinimų dėl išžaginimo ir prekybos žmonėmis seksualinio išnaudojimo tikslais, o tai dar labiau pakurstė kritiką, kad sistema gali būti išnaudojama pažeidžiamiausių asmenų sąskaita.

    Viešumoje aptarinėta ir jo paties anksčiau deklaruota praktika, kai iš surogacinių motinų buvo reikalaujama gimdymo atliekant cezario pjūvį. Kritikai tokius pavyzdžius naudoja kaip argumentą, kad surogacijoje moters nėštumas kartais traktuojamas kaip paslauga, o sprendimai dėl kūno ir sveikatos gali tapti sutarties objektu.

    Spaudimas keisti taisykles

    Tuo pat metu surogaciją palaikančios organizacijos Britanijoje ragina supaprastinti procedūras ir modernizuoti reguliavimą. Peticija, raginanti palengvinti surogacijos kelią šeimai, surinko daugiau nei 100 000 parašų, todėl klausimas turi atsidurti parlamento darbotvarkėje.

    Tarp siūlymų minimas automatinis užsakančiųjų tėvystės ar motinystės pripažinimas nuo vaiko gimimo, mažesnė teismų priežiūra ir surogatinės motinos teisinio statuso keitimas. Kritikai įspėja, kad tai galėtų susilpninti surogatinės motinos galimybes persigalvoti po gimdymo ir sumažinti apsaugos mechanizmus, jei procesas tampa konfliktiškas.

    Kur matomos didžiausios rizikos?

    Oponentai dažniausiai išskiria dvi rizikų grupes: moterų ir vaikų gerovę. Jie teigia, kad komercinės sutartys gali sukurti spaudimą surogatinėms motinoms laikytis nurodymų dėl gyvenimo būdo, gydymo ar elgesio, o finansinis motyvas ne visada leidžia aiškiai atskirti laisvą apsisprendimą nuo ekonominės prievartos.

    Vis dažniau keliama ir emocinės kainos tema. Moterų liudijimuose akcentuojama psichologinė įtampa po gimdymo, kai kūdikis perduodamas užsakovams, o jų išgyvenimai, anot kritikos, kartais nuvertinami argumentu, kad „viskas buvo žinoma iš anksto“.

    Diskusijose grįžtama ir prie prenatalinio ryšio tarp motinos ir kūdikio, kurį dalis ekspertų ir visuomenės vertina kaip reikšmingą ankstyvajai vaiko raidai. Dėl to keliami klausimai, ar praktika, kai naujagimis nuo pirmųjų minučių atskiriamas nuo jį išnešiojusios moters, visada suderinama su vaiko interesais.

    Europa dalį kelių jau pasirinko

    Europos kontekstas išlieka nevienalytis: kai kurios valstybės surogaciją draudžia ar griežtai riboja, o kitose leidžiamos tam tikros formos. Britanijoje dalis aktyvistų ragina eiti draudimo keliu ir svarstyti ne tik vidaus surogacijos ribojimą, bet ir tai, kaip vertinti piliečių naudojimąsi surogacijos paslaugomis užsienyje.

    Kita pusė pabrėžia, kad visiškas draudimas galėtų pastūmėti praktiką į mažiau skaidrias jurisdikcijas, kur apsaugos standartai silpnesni. Todėl artimiausiu metu parlamente, tikėtina, susidurs dvi kryptys: griežtinimas iki draudimo ir reguliavimo pertvarka, siekiant daugiau aiškumo, kontrolės ir atsakomybės.

    Kol kas aišku viena: surogacija Didžiojoje Britanijoje tapo ne tik šeimos planavimo, bet ir žmogaus teisių, sveikatos politikos bei tarptautinės teisės klausimu. Sprendimai, kuriuos priims politikai, turės ilgalaikių pasekmių tiek šeimoms, tiek moterų apsaugos sistemai, tiek vaikų teisių praktikai.

  • Žalias greičio ribojimo ženklas glumina vairuotojus: ką jis reiškia ir ar gresia baudos?

    Žalias greičio ribojimo ženklas glumina vairuotojus: ką jis reiškia ir ar gresia baudos?

    Didžiojoje Britanijoje vis dažniau pastebimi neįprasti greičio ribojimo ženklai su žalia apvade esančiu skaičiumi. Iš pirmo žvilgsnio jie primena įprastą ribojimą, tačiau jų prasmė kitokia, todėl dalis vairuotojų juos supranta klaidingai.

    Įprastas apvalus ženklas su raudonu apvadu reiškia privalomą greičio ribojimą, kurio nesilaikymas gali baigtis bauda, baudos taškais ar kitomis sankcijomis. Tuo metu žalias ženklas yra rekomendacinis ir dažniausiai naudojamas kaip papildoma priemonė didesnės rizikos vietose.

    Žalias skaičius nurodo tokį greitį, kuris konkrečioje atkarpoje laikomas saugesniu, pavyzdžiui, prie mokyklų, gyvenamuosiuose kvartaluose, siauresnėse gatvėse ar vietose, kur dažnai juda pėstieji. Vietos valdžios institucijos šiuos ženklus sieja su eismo raminimo politika, kai vairuotojai skatinami sumažinti greitį net ir tada, kai formaliai neprivalo to daryti.

    „Žalias ženklas pats savaime nėra teisinis draudimas, tačiau jis aiškiai parodo, kokio greičio tikimasi dėl saugumo“, – sakė eismo saugos ekspertai, aiškindami šios priemonės logiką.

    Praktikoje tai reiškia, kad viršijus žaliu ženklu nurodytą greitį bauda paprastai neskiriama, jeigu toje vietoje nėra nustatyto privalomo ribojimo. Vis dėlto, jei įvyksta avarija, toks ženklas gali tapti svarbiu argumentu vertinant, ar vairuotojas pasirinko saugų greitį pagal kelio ir eismo sąlygas.

    Centralizuotos statistikos, kiek tiksliai tokių ženklų yra visoje Didžiojoje Britanijoje, paprastai nėra, nes sprendimus dėl jų įrengimo priima vietos savivaldos institucijos. Dažniausiai jie derinami su kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, kelio susiaurinimu, kitokios dangos pažymėjimu, greičio matuokliais ar aiškesniu pėsčiųjų zonų atskyrimu.

    Lietuvoje Kelių eismo taisyklėse tokio ženklo atitikmens nėra, todėl vairuotojams svarbu žinoti, kad užsienyje ženklų sistema gali skirtis. Lietuvoje greitį nustato teisiškai privalomi kelio ženklai, o papildomai naudojamos priemonės paprastai turi aiškiai apibrėžtą teisinę galią.

    Kelionių į užsienį sezonu specialistai primena, kad saugus greitis ne visada sutampa su maksimaliu leistinu. Net ir ten, kur ženklas yra tik rekomendacija, jis dažniausiai atsiranda neatsitiktinai ir žymi vietą, kurioje didžiausia rizika nepastebėti pėsčiojo, dviratininko ar netikėtos kliūties.