Didžiojoje Britanijoje vėl įsibėgėjo diskusija dėl surogacijos, o dalis politikų ir visuomeninių organizacijų ragina svarstyti visišką jos draudimą. Spaudimą sustiprino keli rezonansiniai atvejai, iškėlę klausimus apie moterų apsaugą, vaikų teises ir komercinių interesų įtaką šeimos kūrimo industrijai.
Vienu iš katalizatorių tapo Barrie Drewitt-Barlow byla. Vyras, ilgus metus viešai pristatytas kaip britiškos surogacijos veidas, kartu su partneriu sulaukė kaltinimų dėl išžaginimo ir prekybos žmonėmis seksualinio išnaudojimo tikslais, o tai dar labiau pakurstė kritiką, kad sistema gali būti išnaudojama pažeidžiamiausių asmenų sąskaita.
Viešumoje aptarinėta ir jo paties anksčiau deklaruota praktika, kai iš surogacinių motinų buvo reikalaujama gimdymo atliekant cezario pjūvį. Kritikai tokius pavyzdžius naudoja kaip argumentą, kad surogacijoje moters nėštumas kartais traktuojamas kaip paslauga, o sprendimai dėl kūno ir sveikatos gali tapti sutarties objektu.
Spaudimas keisti taisykles
Tuo pat metu surogaciją palaikančios organizacijos Britanijoje ragina supaprastinti procedūras ir modernizuoti reguliavimą. Peticija, raginanti palengvinti surogacijos kelią šeimai, surinko daugiau nei 100 000 parašų, todėl klausimas turi atsidurti parlamento darbotvarkėje.
Tarp siūlymų minimas automatinis užsakančiųjų tėvystės ar motinystės pripažinimas nuo vaiko gimimo, mažesnė teismų priežiūra ir surogatinės motinos teisinio statuso keitimas. Kritikai įspėja, kad tai galėtų susilpninti surogatinės motinos galimybes persigalvoti po gimdymo ir sumažinti apsaugos mechanizmus, jei procesas tampa konfliktiškas.
Kur matomos didžiausios rizikos?
Oponentai dažniausiai išskiria dvi rizikų grupes: moterų ir vaikų gerovę. Jie teigia, kad komercinės sutartys gali sukurti spaudimą surogatinėms motinoms laikytis nurodymų dėl gyvenimo būdo, gydymo ar elgesio, o finansinis motyvas ne visada leidžia aiškiai atskirti laisvą apsisprendimą nuo ekonominės prievartos.
Vis dažniau keliama ir emocinės kainos tema. Moterų liudijimuose akcentuojama psichologinė įtampa po gimdymo, kai kūdikis perduodamas užsakovams, o jų išgyvenimai, anot kritikos, kartais nuvertinami argumentu, kad „viskas buvo žinoma iš anksto“.
Diskusijose grįžtama ir prie prenatalinio ryšio tarp motinos ir kūdikio, kurį dalis ekspertų ir visuomenės vertina kaip reikšmingą ankstyvajai vaiko raidai. Dėl to keliami klausimai, ar praktika, kai naujagimis nuo pirmųjų minučių atskiriamas nuo jį išnešiojusios moters, visada suderinama su vaiko interesais.
Europa dalį kelių jau pasirinko
Europos kontekstas išlieka nevienalytis: kai kurios valstybės surogaciją draudžia ar griežtai riboja, o kitose leidžiamos tam tikros formos. Britanijoje dalis aktyvistų ragina eiti draudimo keliu ir svarstyti ne tik vidaus surogacijos ribojimą, bet ir tai, kaip vertinti piliečių naudojimąsi surogacijos paslaugomis užsienyje.
Kita pusė pabrėžia, kad visiškas draudimas galėtų pastūmėti praktiką į mažiau skaidrias jurisdikcijas, kur apsaugos standartai silpnesni. Todėl artimiausiu metu parlamente, tikėtina, susidurs dvi kryptys: griežtinimas iki draudimo ir reguliavimo pertvarka, siekiant daugiau aiškumo, kontrolės ir atsakomybės.
Kol kas aišku viena: surogacija Didžiojoje Britanijoje tapo ne tik šeimos planavimo, bet ir žmogaus teisių, sveikatos politikos bei tarptautinės teisės klausimu. Sprendimai, kuriuos priims politikai, turės ilgalaikių pasekmių tiek šeimoms, tiek moterų apsaugos sistemai, tiek vaikų teisių praktikai.
Leave a Reply