Tag: Dinozaurai

  • Jutoje aptiktos itin senos dinozaurų kapinynas: tarp fosilijų – galbūt nauja „šarvuota“ rūšis

    Jutoje aptiktos itin senos dinozaurų kapinynas: tarp fosilijų – galbūt nauja „šarvuota“ rūšis

    JAV Jutos valstijoje aptiktas fosilijų telkinys, kuriame rasta 138–141 milijonų metų senumo dinozaurų liekanų – tai vienas seniausių žinomų ankstyvosios kreidos laikotarpio „dinozaurų kapinynų“ Šiaurės Amerikoje.

    Vieta praminta „Ironstone Bonebed“, o kasinėjimai, kaip rašo „Earth.com“, pradėti visai neseniai jau pateikė reikšmingų radinių ir užuominų apie iki šiol nežinomą šarvuotą žolėdį dinozaurą.

    Kol kas mokslininkai atpažino mažiausiai keturių skirtingų dinozaurų grupių pėdsakus. Be šarvuoto žolėdžio, telkinyje aptikta iguanodontų liekanų, taip pat – tikėtina – dviejų skirtingo dydžio plėšrūnų.

    Ekspedicijos dalyviai rado ir vėžlių kaulų, o tai leidžia geriau įsivaizduoti tuometinę aplinką ir gyvūnų įvairovę. Vis dėlto pagrindinė intriga kol kas siejama būtent su šarvuotu dinozauru, kurio tiksli vieta „dinozaurų giminės medyje“ dar aiškinama.

    Radiniui dar reikia ekspertizių

    Tyrėjai pabrėžia, kad šarvuoto dinozauro identifikavimas kol kas nėra galutinis – vyksta ekspertizės, o taksonominė priklausomybė išlieka neaiški. Kitaip tariant, kol kas kalbama apie galimai naują rūšį, kuriai patvirtinti reikės papildomų analizių.

    Net jei paaiškėtų, kad tai jau žinomas gyvūnas, pats telkinys gali būti itin svarbus mokslui. „Ironstone Bonebed“ siejamas su laikotarpiu, kai pasaulis perėjo iš juros į kreidą – o tai buvo reikšmingų pokyčių metas dinozaurų ekosistemoms.

    Tekste primenama, kad juros pabaigoje įvyko rimtas išnykimo įvykis, po kurio beveik išnyko dalis faunos, būdingos Morrisono formacijai. Tarp ten gyvenusių dinozaurų buvo stegozaurai, alozaurai ir apatozaurai.

    Kodėl ši vieta tokia svarbi geologams

    Nauji radiniai gali padėti geriau suprasti, kurios gyvūnų grupės išgyveno minėtą krizę ir kaip ankstyvojoje kreidoje atsikūrė ekosistemos. Tokie klausimai svarbūs ne tik paleontologams – jie leidžia tiksliau atkurti visos Žemės biologinės įvairovės kaitos istoriją.

    Jutos uolienų sluoksniai šiuo požiūriu vertingi tuo, kad daugelyje Šiaurės Amerikos regionų geologinis „įrašas“, apimantis perėjimą tarp juros ir kreidos, yra fragmentiškas. O Moabo apylinkės suteikia galimybę šį etapą tirti detaliau.

    Paaiškinama ir tai, kodėl čia galėjo susikaupti tiek liekanų: svarbų vaidmenį atliko geologiniai procesai, susiję su po žeme esančių druskos klodų judėjimu. Jų slinkimas formavo įdubas, kuriose kaupėsi nuosėdos – kartu su jose atsidūrusiais priešistorinių gyvūnų kaulais.

    Panašūs procesai prisidėjo ir prie išskirtinio Arches nacionalinio parko kraštovaizdžio susiformavimo, todėl šis regionas įdomus ne tik dėl fosilijų, bet ir dėl geologinės istorijos.

    Tyrimai tik įsibėgėja

    Kol kas ištirta tik nedidelė telkinio dalis, tad mokslininkai tikisi daugiau atradimų. Planuojama į vietą sugrįžti ir tęsti kasinėjimus, o laboratoriniai tyrimai turėtų padėti tiksliau įvertinti jau surinktą medžiagą.

    Jeigu spėjimai pasitvirtins ir bus patvirtinta nauja šarvuoto dinozauro rūšis, tai būtų ryškus atradimas. Tačiau tyrėjai pabrėžia, kad ne mažiau svarbus gali būti ir platesnis tikslas – kuo tiksliau atkurti ekosistemų istoriją po vieno didžiausių dinozaurų eros sukrėtimų.

  • Brazilijoje aptikti milžiniško kreidos laikų žinduolio pėdsakai: galėjo būti pumos dydžio

    Brazilijoje aptikti milžiniško kreidos laikų žinduolio pėdsakai: galėjo būti pumos dydžio

    Pietų Brazilijoje aptikti paslaptingi fosilizuoti pėdsakai leidžia manyti, kad prieš maždaug 130 mln. metų ten galėjo vaikščioti neįprastai stambus žinduolis – maždaug pumos arba didelio šuns dydžio.

    Įspaudai buvo rasti 2019 metais viename karjere, uolienose iš ankstyvosios kreidos periodo. Kaip rašoma „Journal of South American Earth Sciences“, šie pėdsakai yra kone dvigubai didesni už didžiausius iki šiol iš tų pačių nuogulų žinomus žinduolių pėdsakus.

    Tyrėjai iš pačių įspaudų sprendžia, kad gyvūnas judėjo keturiomis galūnėmis, turėjo palyginti trumpas kojas, kurios baigėsi letenomis. Vis dėlto nustatyti tikslią rūšį kol kas neįmanoma – mokslininkai neturi nei kaulų, nei dantų, todėl dydis ir išvaizda rekonstruojami tik pagal pėdsakų formą bei matmenis.

    Jei interpretacija teisinga, tai galėtų būti vienas didžiausių iki šiol iš kreidos periodo žinomų žinduolių. Tai ypač įdomu todėl, kad dauguma mezozojaus žinduolių, apie kuriuos žinome iš fosilijų, buvo gerokai mažesni – neretai ne didesni už šiuolaikinę naminę katę.

    Užuominos, kad žinduoliai galėjo būti didesni

    Nors ilgą laiką dominavo vaizdas, kad dinozaurų laikais žinduoliai buvo smulkūs ir slapstėsi šešėlyje, pastaraisiais metais daugėja įrodymų, kad jų įvairovė ir dydžių spektras galėjo būti platesnis.

    Tekste primenamas ankstyvosios kreidos plėšrusis žinduolis Repenomamus. 2023 metais aprašytoje fosilijoje aptikta, kad šio gyvūno dantys buvo įsmigę į gerokai didesnio dinozauro šonkaulius, o ankstesni radiniai leido įtarti, jog jis galėjo medžioti ir jaunus dinozaurus.

    Dar vienas, nors ir ne „tikras“ žinduolis, pavyzdys – Lisowicia bojani, gyvenusi maždaug prieš 205 mln. metų. Šis stambus žolėdis, priskiriamas grupei, iš kurios vėliau išsivystė žinduoliai, pasiekdavo daugiau nei 2,5 metro aukštį ties ketera ir svėrė daugiau nei 5 tonas.

    Ką gali reikšti radinys Brazilijoje

    Mokslininkai atkreipia dėmesį į dar vieną aplinkybę: vietovėje, kur rasti pėdsakai, nėra aiškių ženklų, kad tuo metu ten gyveno stambūs plėšrūs dinozaurai. Dėl to neatmetama prielaida, kad kai kuriuose to meto ekosistemose aukščiausią plėšrūnų „pakopą“ galėjo užimti būtent didesni žinduoliai.

    Kadangi radinys kol kas paremtas vien pėdsakais, tolesni atradimai – pavyzdžiui, kaulai ar dantys – būtų lemiami siekiant tiksliau nustatyti, koks gyvūnas paliko šiuos įspaudus ir kiek iš tiesų didelis jis buvo.

    Vis dėlto jau dabar atradimas papildo besikeičiantį vaizdą apie žinduolių vietą dinozaurų laikų pasaulyje: jie galėjo būti ne tik maži naktiniai vabzdžiaėdžiai, bet ir gerokai didesni, aktyvesni ekosistemų dalyviai, nei ilgą laiką manyta.

  • Mokslininkai dinozauro kauluose aptiko kraujo pėdsakų – tai gali keisti paleontologiją

    Mokslininkai dinozauro kauluose aptiko kraujo pėdsakų – tai gali keisti paleontologiją

    Mokslininkai, tirdami Brazilijoje rastą dinozauro fosiliją, aptiko cheminių junginių, siejamų su hemu – hemoglobino dalimi, kuri stuburiniuose padeda pernešti deguonį. Kauluose taip pat užfiksuotos mikroskopinės struktūros, primenančios suakmenėjusius raudonuosius kraujo kūnelius.

    Jei pirminė interpretacija pasitvirtintų, tai būtų vienas reikšmingiausių radinių molekulinėje paleontologijoje. Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“, o analizuota medžiaga paimta iš rūšiai Aratasaurus museunacionali priskiriamo dinozauro kaulo.

    Šio gyvūno liekanos aptiktos 2008 metais Brazilijoje. Nustatyta, kad tai buvo teropodas – dvikojų dinozaurų grupės atstovas, į kurią įeina ir garsusis tiranozauras.

    Praėjus beveik dviem dešimtmečiams po atradimo, komanda, vadovaujama Kliti Grice iš Curtin universiteto, pritaikė kelis nepriklausomus metodus, kad patikrintų, ar fosilijoje galėjo išlikti kraujo pėdsakų.

    Ko tiksliai rasta fosilijoje

    Tyrėjai daugiausia dėmesio skyrė hemui – molekulės daliai, būdingai hemoglobinui. Cheminės analizės parodė junginius, siejamus su hemu, įskaitant ir pakitusią jo formą, kuri galėtų būti itin seno biologinio materialo pėdsakas.

    Šios medžiagos aptiktos kaulo kraujagyslių kanaluose – vietose, kur gyvūnui gyvam esant ėjo kraujagyslės. Ten mokslininkai įžvelgė ir elipsės formos mikroskopines struktūras, panašias į suakmenėjusias raudonąsias kraujo ląsteles.

    Tyrimui pasitelkta Ramano spektroskopija, elektroninė mikroskopija ir skysčių chromatografija su masių spektrometrija. Analizės atskleidė geležies, anglies ir azoto buvimą – elementus, būdingus hemo molekulei.

    Kodėl tai būtų svarbu paleontologijai

    Vienas didžiausių paleontologijos iššūkių – minkštųjų audinių, tokių kaip kraujas, raumenys ar vidaus organai, irimo greitis. Dėl to jų išlikimas milijonus metų ilgą laiką buvo laikomas ypač mažai tikėtinu.

    Mokslininkai pateikia hipotezę, kodėl būtent ši fosilija galėjo taip neįprastai išsaugoti biologinių medžiagų pėdsakus. Manoma, kad po mirties dinozauras greitai atsidūrė vandeninėje aplinkoje, kur trūko deguonies.

    Komanda svarsto, kad reikšmę galėjo turėti mikrobiniai „kilimai“ – bakterijų ir kitų mikroorganizmų sankaupos, galėjusios apgaubti liekanas. Taip pat minimas hausmanitas – mangano oksido mineralas, kuris galėjo prisidėti prie ląstelių liekanų stabilizavimo ir apsaugos nuo irimo.

    Skeptikų klausimai ir kas būtų toliau

    Nors rezultatai atrodo viltingi, atradimas kelia ir abejonių. Skeptikai pabrėžia, kad struktūros, laikomos raudonaisiais kraujo kūneliais, skiriasi dydžiu ir forma nuo šiuolaikinių paukščių bei krokodilų kraujo ląstelių – tai artimiausi gyvi dinozaurų giminaičiai.

    Kita kritikos kryptis – ar aptiktus cheminius junginius galima vienareikšmiškai susieti su konkrečiomis ląstelinėmis struktūromis. Vien kraujo sudedamąsias dalis primenančių medžiagų buvimas dar nereiškia, kad fosilijoje išliko tikri raudonieji kraujo kūneliai.

    Jeigu išvados vis dėlto būtų patvirtintos, tai galėtų keisti priešistorinių organizmų analizę: išlikusios biomolekulės leistų geriau suprasti dinozaurų fiziologiją, metabolizmą ar deguonies pernašą. Be to, tokie metodai galėtų paskatinti iš naujo tirti ir kitas fosilijas, kuriose anksčiau minkštųjų audinių pėdsakų nė nebuvo ieškoma.

  • Paryžiaus gamtos istorijos muziejus įsigijo 167 mln. metų plėšraus dinozauro skeletą

    Paryžiaus gamtos istorijos muziejus įsigijo 167 mln. metų plėšraus dinozauro skeletą

    Paryžiaus Nacionalinio gamtos istorijos muziejaus kolekcijas papildys 167 milijonų metų senumo mėsėdžio dinozauro skeletas – vienintelis žinomas šios rūšies pavyzdys.

    Kaip praneša „Euronews“, fosilija iš aukciono buvo išimta po susitarimo su Prancūzijos valstybe, siekiant išsaugoti išskirtinę mokslinę vertę turintį radinį ir užtikrinti jo prieinamumą tyrėjams.

    Skeletas buvo rastas 1994 metais Kontvilyje (Normandijoje), o vėliau jį kasinėjo paleontologų komandos, dirbusios prižiūrint Paryžiaus muziejui, CNRS ir Sorbonos universitetui.

    Po kelerius metus trukusių tyrimų nustatyta, kad tai nauja plėšraus teropodo rūšis, artima megalosaurams. Dinozauras pavadintas Dubreuillosaurus valesdunensis – atradėjo André Dubreuil garbei.

    Vienintelis žinomas rūšies atstovas

    Mokslininkai pabrėžia, kad šio dinozauro kaukolė – viena iš labiausiai išsilaikiusių ir išsamiausių Europoje rastų teropodų kaukolių.

    Radinyje įžvelgiama ir platesnė reikšmė: jis padėjo geriau suprasti megalosaurų anatomiją, kuri ilgą laiką buvo menkai žinoma.

    Be to, tai vienas iš nedaugelio išlikusių dinozaurų pėdsakų Normandijoje – kiti regione buvę pavyzdžiai buvo sunaikinti per 1944 metų bombardavimus.

    Aukciono pavyko išvengti

    Nuo 2014 metų skeletas buvo eksponuojamas Paléospace muziejuje Viljė prie jūros (Villers-sur-Mer) Normandijoje.

    Jį buvo planuota parduoti 2026 metų lapkričio 18 dieną Paryžiuje, „Hôtel Drouot“ aukcione – taip nusprendė tuometinio savininko įpėdiniai.

    Toks planas sukėlė nerimą mokslo bendruomenėje, nes buvo siekiama, kad fosilija liktų išsaugota ir prieinama tyrimams, o ne patektų į privačias rankas.

    Galiausiai Prancūzijos institucijoms pavyko susitarti dėl įsigijimo abipusiu sutarimu dar iki aukciono.

    Kur bus eksponuojamas skeletas

    Skeletas papildys Paleontologijos ir lyginamosios anatomijos galeriją Paryžiaus Jardin des Plantes teritorijoje, kuri turėtų vėl atverti duris 2027 metų vasarą.

    Tyrimai ties fosilija nesibaigs: numatytos ir skenavimo analizės, kurios gali padėti parengti naują biomechaninę rekonstrukciją.

  • Mokslininkai aprašė „pragaro vištą“ – kalakuto dydžio dinozaurą, mintus vaisiais

    Mokslininkai aprašė „pragaro vištą“ – kalakuto dydžio dinozaurą, mintus vaisiais

    Mokslininkai pristatė naujai aprašytą dinozaurą, pramintą „pragaro višta“ – Infernogallus jamesi, kuris, panašu, turėjo itin retą mitybą: daugiausia mito vaisiais.

    Nors pavadinimas skamba grėsmingai, šis gyvūnas buvo tik maždaug kalakuto dydžio. Skaičiuojama, kad jis svėrė apie 12 kilogramų ir gyveno vėlyvosios kreidos laikotarpiu greta tokių „žvaigždžių“ kaip Tyrannosaurus rex ir Triceratops.

    Kaip nurodoma žurnale „Nature Communications“ publikuotame darbe, rūšis ir gentis formaliai aprašyta išanalizavus penkis fosilijų pavyzdžius. Didžiausią užuominą apie mitybą suteikė kaukolės sandara.

    Tyrėjų teigimu, gyvūnų „specializacija“ vaisių dietai apskritai yra reta, todėl atsiranda išskirtinių prisitaikymų. Būtent tokių neįprastų bruožų rasta ir Infernogallus fosilijose.

    Kuo išdavė kaukolė ir žandikauliai

    Infernogallus turėjo lenktą snapą, primenantį kai kurių šiuolaikinių paukščių ar net vėžlių. Tačiau tyrimas rodo, kad šio „snapo“ sukandimo jėga buvo gerokai silpnesnė nei panašios sandaros gyvūnų, todėl jis veikiausiai nebuvo pritaikytas gliaudyti kietus riešutus ar sėklas.

    Mokslininkai taip pat nemato požymių, kad dinozauras būtų maitęsis kietu, pluoštiniu augaliniu maistu, kaip tai darė kai kurie žolėdžiai dinozaurai. Vienas argumentų – sandara neatrodo tinkama „malti“ tokią medžiagą, be to, pilniausiame pavyzdyje neaptikta skrandžio akmenukų, kurie neretai padėdavo virškinimui.

    Užuot kramtęs kietą maistą, šis dinozauras, tikėtina, buvo pritaikytas trinti ir „minkyti“ minkštą – pavyzdžiui, vaisių minkštimą. Tyrėjai mano, kad labiausiai jam galėjo tikti tokie vaisiai kaip persikai ar vyšnios, kurių minkštimas minkštas, o viduje yra viena stambi sėkla.

    Neįprastas „kramtymo“ mechanizmas

    Kompiuterinė tomografija parodė, kad žandikaulių raumenys buvo išsidėstę taip, jog judesys greičiausiai vyko ne tik aukštyn–žemyn, bet ir pirmyn–atgal. Tokia schema, anot tyrėjų, leistų efektyviai trinti maistą.

    Papildomų įrodymų suteikė gomurio sritis: vietoje dantų aptiktos dvi kaulinės, vagelėmis ir keteromis padengtos plokštumos. Tyrėjų vertinimu, susilietus viršutiniam ir apatiniam paviršiui, jos galėjo veikti tarsi trintuvė – padėti švelniai smulkinti minkštą maistą.

    Ryšys su vaisių atsiradimu ir galimos pasekmės

    Tyrimo autoriai atsekė caenagnathidų – šeimos, kuriai priskiriamas Infernogallus – ištakas iki maždaug 107–118 milijonų metų. Pasak jų, pirmieji kaulavaisiai galėjo pasirodyti panašiu metu, o tai sudaro prielaidas, kad naujas maisto šaltinis ir prisitaikymai galėjo vystytis lygiagrečiai.

    Komanda taip pat kelia prielaidą, kad ilgainiui tokia specializacija galėjo tapti ir trūkumu. Nors nedidelis kūno dydis, galimai paukščiams artimas metabolizmas ir žolėdė mityba teoriškai atrodytų palankūs išlikimui, itin siaura priklausomybė nuo sezoninio maisto (vaisių minkštimo) galėjo tapti rizikinga, kai kreidos pabaigoje sugriuvo įprasti sausumos mitybos tinklai.

    Be to, tyrėjai svarsto, ar tokie dinozaurai galėjo prisidėti prie augalų sėklų platinimo, kaip tai daro šiuolaikiniai vaisėdžiai gyvūnai. Atsakymams reikėtų papildomų tyrimų, tačiau pats atradimas papildo vaizdą apie tai, kokia įvairi buvo dinozaurų ekologija.

  • Anne Hathaway filmas „The End of Oak Street“ jau turi premjeros „HBO Max“ datą

    Anne Hathaway mokslinės fantastikos filmas „The End of Oak Street“ netrukus pasieks srautinių transliacijų platformą – jau patvirtinta jo pasirodymo „HBO Max“ data.

    Kaip rašo „MovieWeb“, kino teatruose rugpjūčio 14 dieną startavęs filmas „HBO Max“ kataloge debiutuos lapkričio 13 dieną, likus nedaug iki švenčių laikotarpio.

    Juostoje Hathaway vaidina kartu su Ewanu McGregoru, Maisy Stella ir Christianu Convery, o režisieriaus ir scenarijaus autoriaus kėdę užėmė Davidas Robertas Mitchellas („It Follows“).

    Filmo siužetas nukelia į 9-ąjį dešimtmetį ir pasakoja apie šeimą, kurios kaimynas mįslingai „perkeliama“ į dinozaurų laikus – tai ir tampa pagrindiniu istorijos varikliu.

    Kada ir kur pasirodys filmas

    Nurodoma, kad „The End of Oak Street“ „HBO Max“ pasirodys praėjus 91 dienai po premjeros kino teatruose.

    Taip pat skelbiama, kad filmas kitą dieną, lapkričio 14-ąją, bus rodomas ir per „HBO“ linijinį televizijos kanalą.

    Iki srautinių transliacijų filmas turėjo ir kitus leidimo etapus: mokamos vaizdo nuomos (PVOD) startą rugsėjo 15 dieną bei „Blu-ray“ ir DVD išleidimą lapkričio 3 dieną.

    Kaip sekėsi kino teatruose ir ką sako kritikai

    „The End of Oak Street“ kritikai įvertino palankiai – „Rotten Tomatoes“ platformoje filmas surinko 86 proc. įvertinimą.

    Vis dėlto finansine prasme rezultatai buvo kuklesni: filmas startavo trečioje vietoje su 21 mln. JAV dolerių (apie 19,6 mln. eurų) atidarymo savaitgalio pajamomis.

    Iki lapkričio 6 dienos pasaulinės pajamos siekė 121,6 mln. JAV dolerių (apie 112,0 mln. eurų), tačiau, minint 90 mln. JAV dolerių (apie 82,8 mln. eurų) gamybos biudžetą, prognozuojami studijos nuostoliai.

    Šventinis sezonas gali pakeisti auditoriją

    Filmo pasirodymas „HBO Max“ prieš Padėkos dieną JAV gali padėti jam pasiekti platesnę auditoriją, ypač žiūrovams aktyviau renkantis namų peržiūras šventiniu laikotarpiu.

    Tekste pažymima, kad tai vienas iš didesnių vasaros sezono filmų, kurie į platformą atkeliauja metų pabaigoje, todėl galimai turės daugiau šansų būti atrastas iš naujo.

  • Brazilijoje dinozauro kaule aptikti kraujo pėdsakai: 115 mln. metų senumo hemo žymės

    Mokslininkai praneša Brazilijoje aptikę neįprastų pėdsakų 115 milijonų metų senumo dinozauro kojos kaule – jame rasta mikroskopinių struktūrų, primenančių suakmenėjusius raudonuosius kraujo kūnelius. Dar svarbiau, kaulo mėginiuose aptikta cheminių hemo pėdsakų – tai esminė hemoglobino dalis, leidžianti kraujui pernešti deguonį.

    Kaip rašo „ZME Science“, radinys primena „Juros periodo parko“ siužetą, tačiau tyrėjai pabrėžia: apie dinozaurų „prikėlimą“ kalbėti nėra pagrindo. Tyrime nebuvo rasta DNR, o aptiktos medžiagos nėra skystas kraujas – tai mineralizuotos struktūros ir pakitusios molekulinės žymės.

    Tyrėjai analizavo mažo mėsėdžio dinozauro fosiliją, priskiriamą rūšiai Aratasaurus museunacionali. Šis maždaug 3,1 metro ilgio teropodas gyveno ankstyvajame kreidos periode šiaurės rytų Brazilijoje, o, mokslininkų vertinimu, žuvęs galėjo būti dar jaunas – apie ketverių metų.

    Tokie radiniai svarbūs ne dėl sensacingų fantazijų, o dėl galimybės geriau suprasti dinozaurų fiziologiją: kaip jų organizmai pernešė deguonį, kaip veikė medžiagų apykaita ir kokie procesai leido kai kurioms biologinėms žymėms išlikti neįtikėtinai ilgai.

    Kas rasta kaule ir kaip tai tirta

    Kaulo viduje, kanaluose, kur kadaise buvo kraujagyslės, mokslininkai pastebėjo daugybę ovalių „ląsteles primenančių“ struktūrų. Vien tik forma dar nėra įrodymas: panašias struktūras gali sukurti ir mineralai ar bakterijų veikla, todėl komanda ieškojo cheminių patvirtinimų.

    Naudodami mikroskopus ir metodus, leidžiančius identifikuoti molekules pagal jų cheminius „pirštų atspaudus“, tyrėjai aptiko heme B ir chemiškai pakitusios jo formos pėdsakų. Hemas turi geležies ir yra ta hemoglobino dalis, kuri jungiasi su deguonimi.

    Svarbi detalė – buvo tirtos ir aplinkinės nuosėdos. Kaulo ekstraktuose rastos su hemu susijusios medžiagos, o aplinkinis uolienų sluoksnis rodė kitokį cheminį „parašą“, todėl, tyrėjų vertinimu, tikėtina, kad tai nėra paprasta tarša iš aplinkos.

    Be hemo žymių, kai kuriose struktūrose aptikti ir su kolagenu siejami aminorūgščių pėdsakai. Kolagenas yra vienas pagrindinių kaulo baltymų, todėl toks derinys, autorių teigimu, stiprina interpretaciją, kad kaulas išsaugojo biologinės kilmės molekulinių likučių.

    Hipotezė: išsaugojimui padėjo mikroorganizmai

    Paprastai kraujo ląstelės po mirties suyra greitai, todėl kyla klausimas, kaip hemo pėdsakai galėjo išlikti dešimtis milijonų metų. Tyrėjai siūlo paaiškinimą, kad dinozauras galėjo žūti ant mikroorganizmų kilimo – tankios mikrobų bendrijos, kuri kai kuriose šiuolaikinėse pakrantėse aptinkama ir dabar.

    Manoma, kad greitas užsiklojimas nuosėdomis, mažas deguonies kiekis ir mikrobų veikla galėjo sukurti palankesnes sąlygas išsaugojimui. Be to, aplink mikroskopines struktūras, kaip spėjama, susidarė mangano turtingas mineralas hausmanitas, kuris galėjo veikti tarsi natūrali „kapsulė“.

    Vis dėlto pati išsaugojimo schema kol kas išlieka hipotezė – tyrėjai ją pateikia kaip galimą paaiškinimą, o ne galutinį faktą.

    Kodėl tai dar ne „Juros periodo parkas“

    Nors žinios apie „kraujo pėdsakus“ skamba įspūdingai, mokslininkai akcentuoja ribas: hemą sudarančios molekulės nėra DNR ir iš jų neįmanoma „surinkti“ genomo. Tyrėjai mėginiuose ieškojo senovinės DNR, bet jos nerado.

    Taip pat nekalbama apie išlikusį hemoglobiną ar funkcionuojantį kraują – aptiktos mineralizuotos struktūros ir pakitę molekuliniai pėdsakai. Kitaip tariant, tai informacija apie praeitį, o ne „medžiaga“, iš kurios galima atkurti gyvą organizmą.

    Be to, dalis mokslininkų atsargiai vertina pačių struktūrų priskyrimą raudoniesiems kraujo kūneliams. Pavyzdžiui, paleontologė Mary Schweitzer, kuri tyrime nedalyvavo, viešai kėlė klausimą, ar šių struktūrų forma ir dydis tikrai atitinka šiuolaikinių paukščių ir roplių (turinčių branduolį) eritrocitus, nors hemo ir kolageno buvimo kaulo matricoje ji iš esmės neginčijo.

    Taip pat išlieka ir užterštumo scenarijus: ankstesni tyrimai yra parodę, kad fosilizuoti kaulai gali būti „apgyvendinti“ mikroorganizmų, kurie organinių molekulių gali įnešti gerokai vėliau nei gyvūnas mirė. Naujojo darbo autoriai pripažįsta, kad mikrobinio šaltinio visiškai atmesti negalima, nors pabrėžia, jog jų matytas mikroskopinių ir cheminių požymių derinys šią interpretaciją sustiprina.

    Tyrimas paskelbtas žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ (PNAS). Komanda taip pat planuoja papildomus bandymus, kad geriau suprastų mineralizacijos procesus – tai gali padėti įvertinti, ar panašios žymės galėtų slypėti ir kituose muziejuose jau seniai saugomuose fosilijų pavyzdžiuose.

  • Australijos mokslininkai 115 mln. metų senoje dinozauro fosilijoje aptiko kraujo ląsteles

    Australijos mokslininkai 115 mln. metų senoje dinozauro fosilijoje aptiko kraujo ląsteles

    Australijos mokslininkų komanda vienoje dinozauro kojos kaulo fosilijoje aptiko struktūras, kurios, jų teigimu, panašios į suakmenėjusias raudonąsias kraujo ląsteles. Radinys datuojamas maždaug 115 milijonų metų, tad tai būtų seniausias iki šiol aprašytas tokio tipo pavyzdys.

    Kaip rašoma „ScienceAlert“, tyrėjai iš Curtin universiteto (Australija) teigia, kad vien mikroskopu matomo „ląstelių“ panašumo nepakanka – todėl jie ieškojo ir cheminio patvirtinimo, kad tai nėra vėlesnė tarša ar po gyvūno mirties kaulą kolonizavusių mikroorganizmų pėdsakai.

    Pastaraisiais dešimtmečiais įvairios komandos ne kartą skelbė radusios baltymų ar ląstelių pėdsakų dinozaurų fosilijose, tačiau tokius atradimus sunku patikimai pakartoti ir įrodyti jų kilmę. Dėl to nauji pranešimai šioje srityje visuomet sutinkami atsargiai – ypač kai kalbama apie itin senas liekanas.

    Šįkart mokslininkai tvirtina turintys kelias nepriklausomas įrodymų linijas: be mikroskopinių vaizdų, atlikti ir spektroskopiniai bei molekuliniai tyrimai, lygintas pats kaulas ir jį supanti uoliena. Būtent tai, anot autorių, sustiprina versiją, kad aptiktos struktūros susijusios su krauju.

    Kas rasta ir kuriame dinozaure

    Tyrimo objektas – fosilija, išgauta 2008 metais Brazilijos kasykloje. Kaulai priklausė nedideliam teropodui Aratasaurus museunacionali, gyvenusiam ankstyvosios kreidos laikotarpiu.

    Atidžiau ištyrus kojos kaulą, jo viduje aptikti suakmenėję kraujagyslių kanalai. Būtent juose mokslininkai rado gausybę elipsės formos mikroskopinių struktūrų, kurios savo dydžiu ir vieta atitiko tai, ko būtų galima tikėtis iš kraujo ląstelių pėdsakų.

    Kaip tikrinta, ar tai ne tarša

    Viena alternatyvių versijų – kad tai galėjo būti grybų ar kitų mikrobų, patekusių į kaulą po gyvūno mirties, liekanos. Tačiau tyrėjai skelbia neradę būdingų požymių, tokių kaip gijų, sporų ar bioplėvelių.

    Komanda taip pat ieškojo ženklų, kurie galėtų rodyti mineralines „apgaules“ – pavyzdžiui, pirito mineralizaciją ar nuosėdų grūdelių sankaupas, galinčias imituoti ląstelių formas. Pranešama, kad ir šių požymių neaptikta.

    Cheminiai pėdsakai: hemas ir elementai

    Svarbiausias argumentas, kuriuo remiasi autoriai, – aptikti su krauju siejami junginiai. Tyrėjai daug dėmesio skyrė hemui – molekulei, padedančiai kraujo ląstelėms pernešti deguonį.

    Skelbiama, kad didelio našumo skysčių chromatografija su masių spektrometrija kaulo ekstrakte parodė aiškų hemo B dominavimą, o jį supančios uolienos „molekulinis parašas“ buvo kitoks ir, kaip teigiama, labiau sietinas su fotosintetinančių mikrobų kilme.

    Be to, elementų žemėlapiuose ląstelėms panašios mikrostruktūros buvo susietos su geležimi, anglimi ir azotu – elementais, kurie gali būti hemo sudėtyje. Likusi kaulo dalis, pasak tyrėjų, pasižymėjo kitokia elementine sudėtimi (įvardijami fosforas, kalcis, fluoras ir anglis).

    Kodėl minkštieji audiniai galėjo išlikti taip ilgai

    Komanda siūlo paaiškinimą, kaip tokios trapios struktūros galėjo būti „užfiksuotos“ fosilijoje: esą svarbios buvo konkrečios geologinės sąlygos. Pagal pateiktą interpretaciją, liekanos galėjo atsidurti sekliose, beveik be deguonies vandenyse, kur jas dengė mikrobų sluoksnis.

    Mokslininkai taip pat kelia hipotezę, kad mangano mineralizacija galėjo prisidėti prie itin smulkių struktūrų stabilizavimo arba „atspaudo“ susidarymo fosilizacijos metu. Kitaip tariant, kalbama ne apie nepakitusios ląstelės išlikimą, o apie mineralizuotą pirminės biologinės struktūros įrašą.

    Kodėl džiaugsmą lydi atsargumas

    Patys autoriai pabrėžia, kad tokį atradimą būtina nepriklausomai patikrinti ir pakartoti. Anot jų, artimiausias tikslas – tirti daugiau fosilijų, skirtingas geologines aplinkas ir pasitelkti kelias tarpusavyje papildančias mikroskopines bei chemines metodikas.

    Jeigu panašūs signalai būtų patvirtinti ir kituose pavyzdžiuose, tai galėtų atverti naujų galimybių tyrinėti fosilijų išsaugojimo mechanizmus ir atsargiai kelti klausimus apie itin senų gyvūnų fiziologiją. Tyrimas publikuotas žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.

  • Tyrimas: krokodilams išgyventi po asteroido galėjo padėti 250 mln. metų „šilumos“ įprotis

    Kaip krokodilams pavyko išgyventi katastrofą, prieš 66 mln. metų nušlavusią didžiąją dalį dinozaurų? Naujas tyrimas siūlo netikėtai paprastą paaiškinimą: jų giminė šimtus milijonų metų nuosekliai rinkosi šiltesnį klimatą.

    Mokslininkai, kuriems vadovavo Londono universiteto koledžo paleontologas Alessandro Chiarenza, sudarė evoliucinį medį, apimantį daugiau nei 400 šiandieninių ir išnykusių rūšių. Analizei pasitelkta per 7 000 fosilijų įrašų ir šiuolaikiniai stebėjimai, o rezultatai lyginti su 52 senovės klimato rekonstrukcijomis, siekiančiomis 245 mln. metų.

    Tyrimas rodo, kad nors krokodilų linijos gyvūnai per laiką spėjo tapti ir sausumos medžiotojais, ir žolėdžiais, ir jūrų plėšrūnais, jų „taisyklių knyga“ klimato atžvilgiu mažai keitėsi. Paprastai tariant, jie sekė šilumą, o ne bandė prisitaikyti prie vis šaltesnių sąlygų.

    Tokia strategija galėjo tapti pranašumu, kai po Čiksulubo asteroido smūgio dulkės ir dalelės atmosferoje sumažino saulės šviesą, atšaldė planetą ir sutrikdė mitybos grandines. Tyrėjai teigia, kad tropikuose ir subtropikuose tuo metu galėjo išlikti daugiau tinkamų buveinių, kai kituose regionuose sąlygos sparčiai prastėjo.

    Krokodilų giminė buvo gerokai įvairesnė

    Šiandieniniai krokodilai, aligatoriai ir kaimanai daugeliui pažįstami kaip vandens pasaloje medžiojantys plėšrūnai: šarvuotas kūnas, virš vandens kyšančios akys ir šnervės, galingos žandikaulių atakos. Tačiau didžiąją evoliucinės istorijos dalį jų giminės atstovai buvo kur kas mažiau „standartiški“.

    Pavyzdžiui, triaso laikotarpiu upėse gyveno fitozaurai, iš išorės priminę šiuolaikinius krokodilus, nors jų šnervės buvo gerokai labiau paslinktos atgal – arčiau akių. Kitos šakos vystėsi sausumoje: kai kurie giminaičiai medžiojo ant dviejų kojų, o kiti galėjo užaugti iki milžiniškų dydžių.

    Būta ir žolėdžių formų, turėjusių augalams smulkinti pritaikytus dantis bei neįprastai trumpą snukį. Triaso laikais dar egzistavo šarvuoti, dygliais „apsiginklavę“ gyvūnai, primenantys mažus tankus, o vėliau dalis giminaičių prisitaikė gyvenimui jūroje, išvystė plaukimui pritaikytas galūnes ir uodegą.

    Ką reiškia „sekti šilumą“ per milijonus metų

    Tyrėjų analizė parodė bendrą dėsningumą: net ir kintant kūno planui, mitybai ar gyvenimo būdui, krokodilų linijos gyvūnai dažniausiai išlaikė polinkį į šiltesnes sąlygas. Mokslininkai šį reiškinį vadina klimatinės nišos konservatyvumu – kai paveldėtas aplinkos „skonis“ per laiką menkai kinta.

    Įdomu tai, kad maždaug prieš 50 mln. metų, kai Žemė buvo apie 10 laipsnių Celsijaus šiltesnė nei šiandien, krokodilų giminaičiai gyveno ir aukštose platumose – Šiaurės Amerikoje, Europoje, net Antarktidoje. Planetai vėstant, tinkamos buveinės slinko arčiau pusiaujo, ir populiacijos iš esmės sekė paskui jas.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad ši „šilumos taisyklė“ nebuvo visiškai nekintanti: fiksuoti tam tikri poslinkiai temperatūros preferencijose maždaug prieš 94 mln. metų, o kai kurie Australijos giminaičiai prieš maždaug 34 mln. metų galėjo labiau persiorientuoti į sausesnes sąlygas. Tačiau bendra tendencija, tyrėjų teigimu, išliko stabili.

    Kodėl asteroido žiema galėjo būti lemiamas momentas

    Po Čiksulubo smūgio į atmosferą pakilo milžiniški dulkių ir dalelių kiekiai, todėl sumažėjo į Žemės paviršių patenkanti saulės šviesa. Temperatūra krito, sutriko fotosintezė, o vėliau ėmė griūti mitybos grandinės.

    Modeliavimas rodo, kad net sumažėjus saulės šviesai 5 ar 10 proc., tropikų ir subtropikų regionuose dar galėjo išlikti buveinių, tinkamų krokodilų linijos gyvūnams. Tik itin ekstremalus scenarijus, numatantis 15 proc. saulės šviesos sumažėjimą, būtų panaikinęs tinkamas buveines visame pasaulyje, tačiau šis variantas laikomas mažai tikėtinu.

    Tyrėjai pažymi, kad rezultatai dera su ankstesniais darbais, rodžiusiais, jog panašios „smūgio žiemos“ sąlygos daug labiau sumažino tinkamas buveines ne paukštiniams dinozaurams. Kitaip tariant, ta pati pasaulinė katastrofa skirtingoms gyvūnų grupėms galėjo turėti labai nevienodas pasekmes.

    Ne vien klimatas: energijos taupymas ir lankstumas

    Vien šiltesnių regionų „prieglobstis“ nebūtinai viską paaiškina. Šiuolaikiniai krokodilai yra šaltakraujai, todėl jiems reikia gerokai mažiau energijos nei panašaus dydžio šiltakraujams gyvūnams, be to, jie gali ilgai išbūti be maisto, o prastėjant sąlygoms – pereiti į mažo aktyvumo būsenas.

    Tokios savybės po katastrofos galėjo būti ypač naudingos, kai dėl sutrikusios augalų produktyvumo grandinės maisto ištekliai tapo nepastovūs. Tyrime taip pat minima, kad išlikti galėjo padėti mažesnis kūno dydis, pusiau vandens gyvenimo būdas ir lankstesnė mityba.

    Vis dėlto autoriai pabrėžia, kad modeliavimas neįrodo, jog būtent tropikų „refugijos“ išgelbėjo krokodilus, ir nepaaiškina, kodėl vienos rūšys išliko, o kitos išnyko. Tačiau jis leidžia geriau suprasti, kaip geografinis pasiskirstymas ir paveldėtos klimato preferencijos galėjo pakreipti išgyvenimo tikimybę.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Science Advances“.

  • Miniatiūrinis tiranozauro giminaitis aukcione parduotas už 42,6 mln. eurų: dėl jo kyla ginčai

    Miniatiūrinis tiranozauro giminaitis aukcione parduotas už 42,6 mln. eurų: dėl jo kyla ginčai

    Niujorke „Sotheby’s“ aukcione už rekordinę 42,6 mln. eurų sumą parduotas retas dinozauro fosilijos skeletas, priskiriamas nanotiranozaurui – mažesniam garsiojo Tyrannosaurus rex giminaičiui. Aukciono namai skelbia, kad kaina gerokai viršijo išankstinį vertinimą, siekusį 4–7 mln. eurų.

    Fosilija, praminta Jodi, buvo aptikta 2019 metais. Pirkėjo tapatybė neatskleidžiama, o varžytinės, vykusios telefonu ir internetu, truko apie 12 minučių.

    Kas žinoma apie Jodi

    „Sotheby’s“ teigimu, Jodi yra viena iš vos trijų žinomų tokio tipo skeletų. Skeletas siekia apie 2,9 metro aukščio ir beveik 6 metrų ilgio, o jo komplektiškumas vertinamas maždaug 70 proc.

    Nanotiranozaurai, kaip nurodoma aukciono namų pateikiamame aprašyme, gyveno kartu su T. rex vėlyvosios kreidos laikotarpiu prieš maždaug 67 mln. metų. Šiam gyvūnui priskiriamos ilgesnės priekinės galūnės, stambesni nagai ir siauresni, labiau ašmenis primenantys dantys.

    Privatus pardavimas kelia diskusijas

    Didelės vertės fosilijų pardavimai privačiems pirkėjams nuolat kelia įtampą tarp kolekcionierių rinkos ir mokslo bendruomenės. Kritikai teigia, kad reikšmingi egzemplioriai turėtų atsidurti muziejuose ar tyrimų institucijose, kur būtų prieinami mokslininkams ir visuomenei.

    „Reikšmingos fosilijos turėtų būti prieinamos tyrimams ir eksponuojamos viešai“, – sako mokslininkai, kritikuojantys privačius pardavimus.

    Tuo metu aukciono namai pabrėžia teisėtą radinių kilmę ir profesionalų darbą. „Sotheby’s“ taip pat padėkojo fosilijų ieškotojų komandai, kurios veikla buvo pristatyta „Discovery Channel“ dokumentikos serijoje Dino Hunters 2020 metais.

    Rinka brangsta, o rekordai artėja

    „Sotheby’s“ nurodo, kad šis sandoris Jodi įrašo tarp brangiausiai kada nors parduotų dinozaurų fosilijų. Šią vasarą, aukciono namų duomenimis, T. rex fosilija Gus buvo parduota už 44 mln. eurų ir tapo rekordu.

    Ekspertai pastebi, kad aukcionuose brangsta ne tik dinozaurų skeletai, bet ir kiti išskirtiniai gamtos istorijos objektai, o kainas kelia ribota pasiūla bei kolekcionierių noras turėti išskirtinį, viešumoje atpažįstamą eksponatą. Vis dėlto tokie sandoriai vis dažniau vertinami ne vien kaip rinkos įvykis, bet ir kaip klausimas apie mokslinio paveldo prieinamumą.