CP v2

Tag: Dirgliosios žarnos sindromas

  • Cukrų keičiate ksilitoliu ar eritritoliu? Specialistai įspėja apie žarnyno bėdas

    Cukrų keičiate ksilitoliu ar eritritoliu? Specialistai įspėja apie žarnyno bėdas

    Cukraus vartojimas Europoje vis dar išlieka didelis, nors visuomenė vis geriau supranta, kad jo perteklius siejamas su svorio augimu, 2 tipo cukriniu diabetu ir dantų ėduonimi. Dėl to vis daugiau žmonių renkasi produktus be pridėtinio cukraus arba jį keičia saldikliais.

    Dažniausiai pasirenkami natūralios kilmės ar mažiau kaloringi pakaitalai, tokie kaip ksilitolis, eritritolis ir stevija. Taip pat plačiai naudojami intensyvūs saldikliai, pavyzdžiui, sukralozė, sacharinas ar aspartamas, kurie suteikia saldumą labai mažomis dozėmis.

    Vis dėlto daliai žmonių cukraus pakaitalai gali sukelti nemalonių virškinimo simptomų, ypač jei jų suvartojama daugiau. Dažniausios problemos susijusios ne su „nuodijimu“, o su tuo, kaip šios medžiagos pasisavinamos žarnyne.

    Kas dažniausiai dirgina žarnyną?

    Didžiausia rizika paprastai siejama su polioliais, dar vadinamais cukraus alkoholiais, prie kurių priskiriami ksilitolis, sorbitolis, maltitolis ir manitolis. Šios medžiagos žarnyne įsisavinamos tik iš dalies, todėl gali traukti vandenį į žarnyną ir būti fermentuojamos bakterijų.

    Dėl to kai kuriems žmonėms atsiranda pilvo pūtimas, dujų kaupimasis, spazmai ar skausmas. Suvartojus didesnį kiekį, galimas ir viduriavimas, ypač jei saldikliai gaunami ne iš vieno produkto, o iš kelių per dieną.

    Eritritolis dažnai toleruojamas geriau, nes didelė jo dalis absorbuojama plonojoje žarnoje ir pasišalina su šlapimu. Tačiau ir jis kai kuriems žmonėms, ypač išgėrus ar suvalgius didesnę porciją, gali sukelti virškinimo diskomfortą.

    Kam verta būti atsargesniems?

    Daugiausia nusiskundimų paprastai turi žmonės, kurių virškinimo sistema jautresnė, pavyzdžiui, sergantys dirgliosios žarnos sindromu. Taip pat jautriau gali reaguoti tie, kurie laikosi mažai FODMAP turinčios mitybos, nes dalis poliolių priskiriami sunkiau virškinamiems angliavandeniams.

    Rizika didėja, kai saldikliai vartojami reguliariai ir didesniais kiekiais, pavyzdžiui, geriant kelis „be cukraus“ gėrimus per dieną, valgant baltyminius batonėlius ar dažnai renkantis saldumynus su polioliais. Tuomet bendra paros dozė susideda nepastebimai.

    Jei pavartojus saldiklių kartojasi pūtimas, skausmai ar viduriavimas, verta kelioms savaitėms sumažinti jų kiekį ir stebėti savijautą. Nuolat trunkantys ar stiprėjantys simptomai yra signalas pasitarti su gydytoju ar dietologu, ypač jei atsiranda nepaaiškinamas svorio kritimas ar kraujo priemaišos išmatose.

    Kaip rinktis protingiau?

    Praktinė taisyklė paprasta: kuo didesnė „be cukraus“ produktų įvairovė ir kiekis, tuo didesnė tikimybė peržengti individualią tolerancijos ribą. Dažnai padeda mažesnės porcijos, retesnis vartojimas ir paprastesnės sudėties produktai.

    Renkantis saldiklius verta perskaityti etiketes ir atkreipti dėmesį, ar produkte naudojami polioliai, nes būtent jie dažniau sukelia viduriavimą ir pūtimą. Jei norisi mažinti cukrų, saugesnė ilgalaikė strategija dažnai būna palaipsnis saldaus skonio mažinimas, o ne jo kompensavimas dideliais saldiklių kiekiais.

  • Skauda pilvą ir bėgi į tualetą? Priežastis gali būti ne maistas, o stresas

    Skauda pilvą ir bėgi į tualetą? Priežastis gali būti ne maistas, o stresas

    Staigus pilvo skausmas prieš svarbų susitikimą, „suspaustas“ skrandis įtemptą dieną ar dažni vizitai į tualetą prieš egzaminą daugeliui pažįstami. Tokios reakcijos dažnai susijusios ne su tuo, ką valgėte, o su tuo, kaip organizmas reaguoja į stresą. Mokslas tai aiškina nuolatiniu smegenų ir virškinamojo trakto ryšiu.

    Virškinimo sutrikimus įprasta sieti su mityba, infekcijomis ar netoleravimu, tačiau stresas taip pat gali keisti žarnyno darbą. Įtampos metu organizmas išskiria streso hormonus, kurie veikia žarnyno judesius ir skausmo suvokimą. Dėl to vieniems sulėtėja tuštinimasis, kitiems, priešingai, pasireiškia viduriavimas, spazmai ar pykinimas.

    Smegenų ir žarnyno ašis

    Šį reiškinį paaiškina vadinamoji smegenų ir žarnyno ašis, tai yra dvikryptė komunikacija tarp centrinės nervų sistemos ir virškinamojo trakto. Žarnynas turi savą, labai išvystytą nervų tinklą, vadinamą enterine nervų sistema, kuri padeda reguliuoti virškinimą ir maisto slinkimą. Todėl emocinė būklė gali turėti visiškai fizinių pasekmių.

    Ryšys veikia abiem kryptimis: smegenys keičia skrandžio ir žarnyno veiklą, o signalai iš žarnyno daro įtaką savijautai ir emocijoms. Dėl to užsitęsę virškinimo nusiskundimai neretai didina nerimą, trikdo miegą, blogina bendrą savijautą. Susidaro užburtas ratas, kuriame stresas stiprina simptomus, o simptomai didina stresą.

    Kodėl vieniems vidurių užkietėjimas, kitiems viduriavimas?

    Stresas kiekvieną veikia skirtingai, todėl ir simptomai nevienodi. Vieniems pasireiškia vidurių užkietėjimas, kitiems dažnesnis tuštinimasis ar viduriavimas, dar kitiems labiausiai vargina pūtimas, rėmuo ar pilvo diegliai. Tai siejama su individualiais nervų sistemos, hormonų ir žarnyno jautrumo skirtumais.

    Įtampos metu gali kisti turinio slinkimo greitis žarnynu ir didėti jautrumas tempimui bei kitiems dirgikliams. Praktikoje tai reiškia, kad net įprastas dujų kiekis gali būti juntamas kaip stiprus diskomfortas. Be to, stresas gali sustiprinti jau esamus simptomus, todėl žmogus juos patiria intensyviau.

    Ryšys su dirgliosios žarnos sindromu

    Smegenų ir žarnyno sąveika ypač svarbi dirgliosios žarnos sindromo atveju. Šis sutrikimas priskiriamas žarnyno ir smegenų sąveikos sutrikimams, tačiau tai nereiškia, kad simptomai yra įsivaizduojami. Pilvo skausmas, pūtimas, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas yra realūs, o jų intensyvumą gali lemti tai, kaip nervų sistema apdoroja signalus iš žarnyno.

    Žmonėms, turintiems dirgliosios žarnos sindromą, stresas dažnai tampa vienu iš simptomus paūminančių veiksnių. Todėl ieškant, kodėl pablogėjo savijauta, verta įvertinti ne tik pastaruosius valgius, bet ir pastarųjų dienų foną: miego trūkumą, įtampą darbe, skubėjimą ar užsitęsusį nerimą.

    Naujesni tyrimai rodo, kad užsitęsęs stresas gali veikti ir biologinius procesus, susijusius su žarnyno nervų sistema bei uždegiminėmis reakcijomis. Nors tai nereiškia, kad kiekviena stresinė situacija sukelia uždegimą, ilgalaikė įtampa gali tapti reikšmingu fonu žmonėms, turintiems lėtinių virškinimo sutrikimų ar uždegiminių žarnyno ligų.

    Jeigu nusiskundimai dažniausiai atsiranda įtemptais laikotarpiais, gali padėti ne vien mitybos korekcijos, bet ir kasdieniai įpročiai: pakankamas miegas, reguliarus fizinis aktyvumas, lėtesnis valgymas, kvėpavimo ar atsipalaidavimo praktikos. Kai kuriais atvejais, ypač esant dirgliosios žarnos sindromui, naudinga ir psichologinė pagalba, pavyzdžiui, kognityvinė elgesio terapija ar žarnynui pritaikytos terapijos.

    Vis dėlto ne kiekvieną simptomą reikėtų nurašyti stresui. Jei vargina užsitęsęs viduriavimas ar užkietėjimas, pasikartoja stiprūs skausmai, pastebimas kraujas išmatose, krenta svoris ar atsiranda kiti nerimą keliantys požymiai, būtina kreiptis į gydytoją. Tokiais atvejais svarbu atmesti rimtesnes priežastis ir tik tada ieškoti, kiek simptomus gali stiprinti įtampa.

  • Dirgliosios žarnos sindromas gali smogti ne tik pilvui: gydytojai įspėja apie netikėtus ženklus

    Dirgliosios žarnos sindromas gali smogti ne tik pilvui: gydytojai įspėja apie netikėtus ženklus

    Dirgliosios žarnos sindromas (DŽS), tarptautinėje literatūroje dar vadinamas IBS, yra lėtinis žarnyno ir smegenų ašies sutrikimas. Tai reiškia, kad simptomus dažniausiai lemia pakitęs nervų sistemos ir žarnyno „susikalbėjimas“, o ne akivaizdus organinis pažeidimas.

    Nors anksčiau DŽS paplitimas neretai buvo vertinamas 10–20 proc., naujesni tyrimai, taikant griežtesnius Romos IV kriterijus, rodo mažesnius skaičius. Didelėse tarptautinėse apklausose DŽS dažnis dažnai siekia apie 4 proc., o skirtumus lemia skirtingos metodikos ir populiacijos.

    Pagrindinis DŽS požymis yra pasikartojantis pilvo skausmas, susijęs su tuštinimusi, išmatų dažnio ar formos pokyčiais. Pagal Romos IV kriterijus skausmas turi kartotis vidutiniškai bent kartą per savaitę per pastaruosius tris mėnesius, o simptomų pradžia turi būti buvusi ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius.

    Pagal vyraujančius nusiskundimus išskiriamos kelios formos: su viduriavimu, su vidurių užkietėjimu, mišri ir neklasifikuota. Dažnai vargina pilvo pūtimas, padidėjęs dujų kaupimasis, skubus noras tuštintis, nepilno pasišalinimo jausmas ar gleivės išmatose.

    Simptomai gali pasireikšti ne tik žarnyne

    Gydytojai pabrėžia, kad DŽS ne visada apsiriboja virškinamuoju traktu. Moksliniuose apžvalginiuose darbuose nurodoma, kad įvairūs pozarnyniniai simptomai gali pasitaikyti maždaug pusei pacientų, nors jų priežastys dažnai būna daugialypės.

    Tarp dažniau aprašomų nusiskundimų minimas lėtinis nuovargis, galvos skausmai ar migrena, nugaros ir raumenų skausmai, miego sutrikimai. Daliai žmonių pasireiškia ir dubens srities diskomfortas, taip pat šlapinimosi padažnėjimas ar skubus noras šlapintis.

    Specialistų vertinimu, tai gali būti susiję su padidėjusiu nervų sistemos jautrumu skausmui ir dirgikliams, taip pat su prastesne miego kokybe, kuri mažina skausmo slenkstį. Vis dėlto pabrėžiama, kad galvos ar nugaros skausmai yra nespecifiniai, todėl jų negalima automatiškai priskirti DŽS.

    Kaip nustatoma diagnozė?

    Vieno tyrimo, kuris patvirtintų DŽS, nėra: diagnozė remiasi simptomų analize, pokalbiu su pacientu ir gydytojo apžiūra. Kraujo ar išmatų tyrimai dažniausiai skiriami tam, kad būtų atmestos kitos būklės, galinčios imituoti DŽS.

    Tyrimų apimtis priklauso nuo amžiaus, simptomų pobūdžio ir šeiminės anamnezės. Praktikoje gali būti vertinami uždegimo žymenys, atliekami tyrimai dėl celiakijos, kartais skiriamas kalprotektino tyrimas išmatose, o endoskopiniai tyrimai taikomi tuomet, kai yra aiškios medicininės indikacijos.

    Kada būtina nedelsti?

    Įspėjamaisiais požymiais laikomas kraujas išmatose, juodos deguto spalvos išmatos, mažakraujystė, nepaaiškinamas svorio kritimas ar viduriavimas, kuris žadina naktį. Papildomą budrumą turėtų kelti karščiavimas, staiga naujai prasidėję ar greitai stiprėjantys simptomai, taip pat artimųjų istorijoje buvęs storosios žarnos vėžys, uždegiminės žarnyno ligos ar celiakija.

    DŽS nelaikomas būkle, kuri sukeltų storosios žarnos vėžį ar negrįžtamai pažeistų žarnyną, tačiau jis gali smarkiai bloginti gyvenimo kokybę. Todėl pasikartojančių simptomų neverta ignoruoti: tikslus įvertinimas padeda parinkti tinkamą gydymo taktiką ir nepraleisti kitų ligų.

  • PRL laikų „mirabelės“ grįžta į madą: dietistė įspėja, kam jos gali pakenkti

    Užmirštas vaisius vėl atrandamas

    Mirabelės, Lietuvoje dažnai vadinamos geltonosiomis slyvaitėmis, neretai auga pakelėse, soduose ar apleistose sodybose, tačiau dalis žmonių jas vis dar vertina kaip menkavertį vaisių. Vis dėlto mitybos specialistai primena, kad jos gali tapti naudingu sezonišku raciono papildymu, jei vartojamos saikingai.

    Pastaraisiais metais Europoje ryškėja grįžimas prie vietinių, sezoninių produktų ir mažiau perdirbto maisto. Ši kryptis siejama ne tik su tvarumu, bet ir su didesne maistine verte, nes švieži vaisiai paprastai suvalgomi greičiau po nuskynimo.

    Kuo mirabelės naudingos žarnynui

    Mirabelėse yra tirpiųjų skaidulų, ypač pektinų, kurie gali prisidėti prie normalesnės virškinamojo trakto veiklos. Pektinai žarnyne veikia kaip prebiotikai, o tai reiškia, kad jie gali būti maistas naudingoms bakterijoms ir padėti palaikyti mikrobiotos įvairovę.

    Vaisiuose taip pat aptinkama sorbitolio, kuris kai kuriems žmonėms pasižymi vidurius laisvinančiu poveikiu. Dėl šios priežasties mirabelės neretai minimos kaip natūralus pasirinkimas tiems, kuriuos vargina užkietėję viduriai, tačiau reakcija priklauso nuo individualios tolerancijos.

    „Daugeliui mirabelės yra vaikystės skonis, tačiau mitybos požiūriu jos gali būti vertingas skaidulų šaltinis, jei tik žinome, kam jos tinka geriausiai“, – sakė klinikinė dietistė Roksana Środa.

    Be skaidulų, mirabelėse yra vitaminų C, A ir E, taip pat kalio bei polifenolių. Polifenoliai siejami su antioksidaciniu poveikiu, todėl svarbu jų gauti iš įvairių augalinių produktų, o sezoniniai vaisiai gali būti vienas iš patogių pasirinkimų.

    Kam mirabelės gali sukelti bėdų

    Nors mirabelės daugeliui tinka, jos nėra universalus produktas. Žmonės, turintys dirgliosios žarnos sindromą arba bakterijų išvešėjimą plonojoje žarnoje, gali jautriau reaguoti į sorbitolį ir didesnį fermentuojamų angliavandenių kiekį.

    Tokiais atvejais gali sustiprėti pilvo pūtimas, dujų kaupimasis, gurguliavimas ar laisvesnės išmatos. Jei taikoma mažai FODMAP turinti mityba, mirabelės dažnai priskiriamos prie vaisių, kurių eliminavimo etape patariama vengti.

    „Žmonėms, turintiems žarnyno padidėjusį jautrumą, mirabelės gali sukelti pilvo pūtimą, dujas ir laisvesnes išmatas, todėl jų kiekį būtina vertinti labai individualiai“, – sakė Roksana Środa.

    Atsargumo gali prireikti ir tiems, kuriuos vargina refliuksas ar rėmuo, ypač jei vaisiai yra neprinokę ir rūgštesni. Tokiu atveju geriau rinktis mažesnes porcijas arba vaisius valgyti kartu su kitu maistu, o ne tuščiu skrandžiu.

    Vaisiai nuo gatvės medžio: ar saugu?

    Mirabelės, augančios prie judrių gatvių ar automobilių stovėjimo aikštelių, gali kelti daugiau rizikų nei sodo derlius. Ant vaisių paviršiaus gali nusėsti kelio dulkės, o šalia intensyvaus eismo didėja sąlytis su kai kuriais teršalais.

    Jei medis auga toliau nuo pagrindinių kelių, pavyzdžiui, kiemuose, parkuose ar sodininkų bendrijose, vaisius galima rinkti, tačiau juos būtina kruopščiai nuplauti šiltu vandeniu. Taip pat patariama neimti ilgai ant žemės gulėjusių vaisių, nes jie gali būti užteršti.

    Kaip vartoti, kad nepridėtume cukraus

    Lengviausias būdas yra valgyti šviežias mirabeles, tačiau jos tinka ir virtuvėje. Mitybos specialistai ragina atsargiai vertinti tradicinius receptus, kai vaisiai užpilami dideliais cukraus kiekiais, nes taip smarkiai didėja bendras cukrų kiekis racione.

    Vienas iš paprastesnių sprendimų yra keptos mirabelės be kauliukų su prieskoniais, pavyzdžiui, cinamonu, kurias vėliau galima sutrinti ir dėti į košę ar natūralų jogurtą. Taip išlaikomas vaisių skonis, o papildomas cukrus tampa nebūtinas.

    „Jei mirabeles paversime labai saldžiais konservais, jų privalumai sveikatai sumenksta, todėl verta rinktis mažiau cukraus turinčius būdus“, – sakė Roksana Środa.

    Sezono metu mirabelės gali būti ne tik nostalgiškas vaikystės vaisius, bet ir praktiškas pasirinkimas norint paįvairinti racioną skaidulomis. Svarbiausia yra saikas, individualus toleravimas ir atsakingas vaisių rinkimas.

  • Kiek pomidorų galima suvalgyti per dieną: nauda įspūdinga, bet ne visiems tinka be ribų

    Kiek pomidorų galima suvalgyti per dieną: nauda įspūdinga, bet ne visiems tinka be ribų

    Pomidorai dažnai laikomi vienu universaliausių daržovių pasirinkimų: jie turi nedaug kalorijų, daug vandens ir suteikia svarbių maistinių medžiagų. Nacionalinio mitybos švietimo centro duomenimis, vienas vidutinis, apie 170 gramų sveriantis pomidoras gali turėti apie 476 miligramus kalio, daugiau nei 2 gramus skaidulų ir apie 39 miligramus vitamino C.

    Didžiausias pomidorų išskirtinumas yra likopenas, karotenoidas, suteikiantis raudoną spalvą. Tyrimai sieja didesnį likopeno ir pomidorų vartojimą su palankesniais širdies ir kraujagyslių sistemos rodikliais, o daliai žmonių tai tampa svarbiu argumentu pomidorus valgyti dažniau.

    Įdomu tai, kad likopenas dažnai geriau pasisavinamas po terminio apdorojimo, ypač kai valgoma su riebalais, pavyzdžiui, alyvuogių aliejumi. Dėl to pomidorų padažai, troškiniai ar sriubos gali būti ne mažiau vertingi nei švieži pomidorai, jei jų sudėtis nėra perkrauta druska ar cukrumi.

    Vis dėlto aiškaus limito, kiek pomidorų per dieną privalo suvalgyti sveikas žmogus, nėra. Svarbiau vertinti bendrą mitybos paveikslą: Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja per dieną suvalgyti bent 400 gramų daržovių ir vaisių, o praktikoje patariama, kad daržovių racione būtų daugiau nei vaisių.

    Dvi vidutinės pomidorų porcijos sudaro apie 300–350 gramų, tad vien pomidorais galima „užpildyti“ didelę dienos daržovių dalį. Tačiau mitybos specialistai pabrėžia įvairovę, todėl šalia pomidorų verta rinktis ir lapines daržoves, paprikas, brokolius, agurkus ar morkas.

    Skirtumų atsiranda tada, kai pomidorai vartojami ne švieži, o perdirbti. Tyrės, koncentratai, kečupai ar pomidorų sultys gali turėti daugiau druskos ar pridėtinio cukraus, todėl verta skaityti etiketes ir rinktis produktus su kuo paprastesne sudėtimi.

    Kai kuriems žmonėms pomidorai gali kelti nemalonių pojūčių dėl rūgštingumo. JAV Nacionalinis diabeto, virškinimo ir inkstų ligų institutas pomidorus mini tarp produktų, kurie daliai sergančiųjų gastroezofaginio refliukso liga gali sustiprinti rėmenį ar kitus simptomus.

    Tai nereiškia, kad refliuksą turintys žmonės privalo visiškai atsisakyti pomidorų, nes reakcija individuali. Jei simptomai kartojasi, dažnai padeda mažesnės porcijos, pomidorų vartojimas ne tuščiu skrandžiu ir rūgštesnių patiekalų derinimas su kitais, neutralesniais produktais.

    Kita jautresnė grupė yra turintieji kai kurių virškinamojo trakto sutrikimų, įskaitant dirgliosios žarnos sindromą, kai daliai žmonių pomidorai gali būti prasčiau toleruojami. Tokiais atvejais kartais rekomenduojama pomidorą nuplikyti, pašalinti odelę ir sėklas, kad porcija turėtų mažiau šiurkščių skaidulų.

    Atskirai minėtini žmonės, kuriems ribojamas kalio kiekis, pavyzdžiui, sergant kai kuriomis inkstų ligomis. National Kidney Foundation pabrėžia, kad ne visi pacientai turi automatiškai atsisakyti pomidorų, tačiau jų kiekis turėtų būti derinamas su gydytojo ar dietologo rekomendacijomis pagal tyrimų rezultatus.

    Apibendrinant, daugumai sveikų žmonių pomidorai gali būti kasdienės mitybos dalis, o jų „saugi riba“ dažniausiai priklauso ne nuo skaičiaus lėkštėje, o nuo bendro raciono ir individualios tolerancijos. Jei nėra sveikatos kontraindikacijų ir savijauta gera, pomidorus galima valgyti reguliariai, tačiau svarbiausia išlaikyti daržovių įvairovę.

    Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia gydytojo konsultacijos. Dėl individualių mitybos apribojimų ar simptomų geriausia tartis su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Rauginti agurkai laikomi sveiku pasirinkimu, bet šioms grupėms vertėtų smarkiai riboti

    Rauginti agurkai laikomi sveiku pasirinkimu, bet šioms grupėms vertėtų smarkiai riboti

    Rauginti agurkai dažnai pristatomi kaip natūraliai fermentuotas, žarnynui palankus produktas, tačiau jie tinka ne visiems. Didžiausias iššūkis daugeliui žmonių yra sūryme esantis natris, kurio perteklius siejamas su aukštesniu kraujospūdžiu.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja suaugusiesiems per dieną suvartoti mažiau nei 2 gramus natrio, tai atitinka mažiau nei 5 gramus druskos. Su raugintomis daržovėmis natrio kiekį lengva viršyti, ypač jei racione daug perdirbtų produktų.

    Žmonėms, turintiems arterinę hipertenziją, svarbu vertinti ne vien papildomai beriamos druskos kiekį, bet ir paslėptus šaltinius. Rauginti agurkai nėra automatiškai uždraustas maistas, tačiau porcija ir bendras dienos natrio kiekis čia tampa esminiai.

    Lėtinėmis inkstų ligomis sergantiems asmenims druskos perteklius gali didinti skysčių susilaikymą, skatinti tinimus ir kelti kraujospūdį. Dėl to natrio ribojimas tokiais atvejais dažnai rekomenduojamas, o konkretų limitą saugiausia aptarti su gydytoju ar dietologu.

    Didelis natrio suvartojimas aktualus ir turintiems polinkį į kai kuriuos inkstų akmenų tipus, ypač kalcinius. Klinikinėse rekomendacijose natrio mažinimas minimas kaip viena priemonių, galinčių prisidėti prie akmenų pasikartojimo rizikos mažinimo.

    Rūgštus, fermentuotas maistas daliai žmonių sustiprina refliukso simptomus, tokius kaip rėmuo, deginimas ar atsirūgimas. Vis dėlto maisto provokatoriai skiriasi, todėl jei raugintos daržovės simptomų neblogina, profilaktiškai jų atsisakyti paprastai neprireikia.

    Skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opaligės atveju universalios „draudžiamų produktų“ taisyklės nėra, o mityba dažniausiai derinama pagal individualų toleravimą. Jei po raugintų agurkų pasireiškia skausmas ar deginimas, verta riboti ir pasitarti su gydytoju.

    Dirgliosios žarnos sindromo kontekste raugintos daržovės neretai klaidingai įtraukiamos į griežtus draudimų sąrašus. Pagal dietos su mažai FODMAP principus standartinė raugintų agurkų porcija gali būti toleruojama, tačiau didesni kiekiai kai kuriems sukelia pilvo pūtimą ar dujų kaupimąsi.

    Fermentacijos metu maiste gali susidaryti biogeniniai aminai, įskaitant histaminą, o jo kiekis skirtinguose produktuose labai kinta. Žmonėms, kuriems įtariamas ar nustatytas padidėjęs jautrumas histaminui ir ryškios reakcijos po fermentuotų produktų, mitybos korekcijas geriausia planuoti su specialistu.

    Kraujo krešėjimą veikiančius vitamino K antagonistus vartojantiems pacientams svarbiausia yra pastovumas mityboje, o ne pavienių produktų draudimas. Staigūs dideli raciono pokyčiai gali paveikti tyrimų rodiklius, todėl keičiant įpročius rekomenduojama pasitarti su gydytoju.

    Daugumai sveikų žmonių rauginti agurkai gali būti visavertės mitybos dalis, ypač kaip priedas prie patiekalų. Tačiau jei gydytojas nurodė riboti natrį arba rauginti produktai akivaizdžiai blogina savijautą, saugiausia juos vartoti saikingai.

  • Jelitas įspėja dar auštant: 3 ryto požymiai, kurių kartoti nevalia ignoruoti

    Jelitas įspėja dar auštant: 3 ryto požymiai, kurių kartoti nevalia ignoruoti

    Kodėl ryte suaktyvėja žarnynas?

    Naktinė pertrauka tarp valgymų nereiškia, kad virškinimo sistema visiškai sustoja. Pabudus organizmas pereina į aktyvų režimą, o vanduo, kava, pusryčiai ir judėjimas sužadina natūralius žarnyno susitraukimus.

    Daugeliui tai baigiasi vienu įprastu tuštinimusi. Tačiau jei beveik kasryt pasikartoja skausmas, staigus noras bėgti į tualetą, viduriavimas ar ryškus pilvo pūtimas, tai jau signalas, kurio nereikėtų nurašyti atsitiktinumui.

    Trys ryto požymiai, kurie turėtų suneraminti

    Pirmasis požymis yra pasikartojantis viduriavimas rytais, ypač jei jis tęsiasi kelias dienas ar savaites ir atsiranda dar prieš pusryčius. Vienkartinis laisvesnis tuštinimasis po sunkios vakarienės, daugiau alkoholio ar persirgtos infekcijos dažniausiai nėra lėtinės ligos įrodymas.

    Antrasis požymis yra pilvo skausmas pabudus, kuris gali būti spazminis, deginantis ar primenantis spaudimą viršutinėje arba apatinėje pilvo dalyje. Svarbu stebėti, ar skausmas susijęs su tuštinimusi, ar palengvėja po jo, ar stiprėja po kavos, maisto ar streso.

    Trečiasis požymis yra nuolatinis garsus žarnyno „gurgimas“ ir pilvo pūtimas kartu su diskomfortu. Pats garsas dažnai yra fiziologinis, bet nerimą turėtų kelti situacijos, kai jis nuolat kartojasi su skausmu, ryškiu pilvo apimties didėjimu, vidurių užkietėjimu ar jausmu, kad tuštinimasis buvo nepilnas.

    Dažniausios priežastys ir kada būtina gydytojo apžiūra

    Ryto simptomus dažnai sustiprina stresas, nes žarnyno ir smegenų ašis veikia abiem kryptimis. Psichologinė įtampa gali ir pagreitinti, ir sulėtinti žarnyno veiklą, padidinti jautrumą spazmams bei dujoms, todėl rytais, prieš darbą ar kelionę, pojūčiai gali būti ypač intensyvūs.

    Pasikartojantis ryto viduriavimas, skausmas ir staigus noras tuštintis gali būti susiję su dirgliosios žarnos sindromu, ypač viduriavimu pasireiškiančia forma. Panašius simptomus gali sukelti laktozės netoleravimas, celiakija, kai kurių vaistų poveikis, užsitęsusios žarnyno infekcijos ar uždegiminės žarnyno ligos.

    Taip pat svarbu nepamiršti, kad skausmas ne visada kyla iš pačių žarnų. Jis gali būti susijęs su refliuksu, skrandžio gleivinės uždegimu ar opalige, o staigus, stiprėjantis skausmas, kietas pilvas, nuolatinis vėmimas ar apalpimas reikalauja skubios medicinos pagalbos.

    Ypač atsargūs turėtų būti vyresni žmonės, nes užsitęsęs viduriavimas greičiau sukelia skysčių ir elektrolitų netekimą. Jei atsiranda silpnumas, burnos džiūvimas, galvos svaigimas, kraujospūdžio kritimas ar sumažėjęs šlapimo kiekis, delsti ir gydytis vien namų priemonėmis nereikėtų.

    Gydytojo konsultacijos verta kreiptis, jei simptomai tęsiasi kelias savaites, staiga ir ilgam pasikeičia tuštinimosi ritmas arba pirmieji ilgalaikiai žarnyno sutrikimai atsiranda po 50 metų. Nerimą keliantys požymiai yra kraujas išmatose, juodos ar deguto spalvos išmatos, viduriavimas, kuris pažadina naktį, nepaaiškinamas svorio kritimas, karščiavimas, mažakraujystė ir ryškus silpnumas.

    Naudinga kelias savaites stebėti savo būklę ir fiksuoti, kaip dažnai tuštinatės, kokia išmatų konsistencija, ar yra gleivių, ar kinta simptomai po kavos, tam tikro maisto, prasto miego ar streso. Toks dienoraštis padeda tiksliau įvertinti priežastis ir pagreitina kryptingą ištyrimą.

  • Svogūnų lukštus vis dar metate? Virtuvėje jie gali duoti netikėtą naudą – bet yra rizikų

    Svogūnų lukštus vis dar metate? Virtuvėje jie gali duoti netikėtą naudą – bet yra rizikų

    Svogūnų lukštai dažnai keliauja tiesiai į šiukšliadėžę, tačiau mitybos ir maisto technologijų tyrimai rodo, kad būtent išorinė, ruda sluoksnių dalis gali būti vertingesnė už minkštimą. Analizėse nurodoma, kad lukštuose skaidulų dalis sausojoje masėje gali siekti apie 66 proc., o didžiąją jų dalį sudaro netirpios skaidulos.

    Be skaidulų, lukštuose aptinkama polifenolių, ypač kvercetino ir jo darinių, kurie priskiriami antioksidantams. Vis dėlto tai nereiškia, kad bet koks namuose paruoštas lukštų gėrimas ar nuoviras automatiškai veikia kaip gydomoji priemonė, nes svarbu, kiek šių medžiagų iš tiesų išsiskiria ir yra pasisavinama.

    Dalis mokslinių darbų apsiriboja ne pačių lukštų valgymu, o jų ekstraktais arba maisto produktais, papildytais smulkintais lukštais, pavyzdžiui, duona ar makaronais. Tokie tyrimai dažniausiai rodo potencialą didinti skaidulų ir polifenolių kiekį, tačiau kartu pažymi, kad per didelis kiekis gali suprastinti skonį ir produkto tekstūrą.

    Kam reikėtų būti atsargiems?

    Svogūnų lukštai yra kieti, pluoštiniai ir sunkiai sukramtomi, todėl valgomi didesniais gabalais gali dirginti virškinamąjį traktą. Taip pat išlieka užspringimo rizika, ypač vaikams ar vyresnio amžiaus žmonėms, todėl lukštų nereikėtų valgyti kaip atskiro užkandžio.

    Dar vienas svarbus aspektas – svogūnuose esantys fruktanai, priskiriami FODMAP grupei. Jautresniems žmonėms, ypač turintiems dirgliosios žarnos sindromą, jie gali sustiprinti pilvo pūtimą, skausmą ar tuštinimosi sutrikimus, o reakcija dažniausiai priklauso nuo individualaus jautrumo ir porcijos.

    Kaip lukštus naudoti saugiau?

    Naudoti tinka tik švarūs, sausi lukštai be pelėsio, drėgnų dėmių ar gedimo požymių. Prieš lupant svogūną verta jį nuplauti po tekančiu vandeniu, švelniai patrinti ranka, o daržovių neplauti indų plovikliu ar kitomis buitinėmis priemonėmis, nes jų likučiai nėra skirti maistui.

    Praktiškiausias būdas virtuvėje – vieną ar du lukštus įmesti į sultinį, padažą ar verdamus ryžius, kad jie suteiktų spalvos ir aromato, o prieš patiekiant juos išimti. Taip pat lukštus galima gerai išdžiovinti, sumalti labai smulkiai ir naudoti po žiupsnelį tešloje, sriubose ar padažuose, nepersistengiant su kiekiu.

    Kai kurie renkasi užpilą: švarius lukštus užplikyti verdančiu vandeniu, palaikyti apie 10 minučių ir kruopščiai perkošti. Toks gėrimas gali būti įdomus kulinarinis eksperimentas, tačiau jo nereikėtų vertinti kaip priemonės nuo cholesterolio, cukraus kiekio svyravimų ar infekcijų.

    Galiausiai, lukštų panaudojimas gali būti paprastas būdas mažinti maisto atliekas ir praplėsti skonius, bet jis nepakeičia daržovių, vaisių ir pilno grūdo produktų, kurie sudaro subalansuotos mitybos pagrindą. Jei yra virškinimo problemų ar jautrumas FODMAP produktams, dėl tinkamiausių pasirinkimų verta pasitarti su gydytoju ar dietologu.

  • Tai ne visada liga: štai kaip kūnas įspėja apie lėtinį stresą ir kada būtina pas gydytoją

    Tai ne visada liga: štai kaip kūnas įspėja apie lėtinį stresą ir kada būtina pas gydytoją

    Kas vyksta kūne patiriant stresą?

    Stresinėje situacijoje organizmas įjungia vadinamąją kovok arba bėk reakciją: antinksčiai išskiria adrenaliną ir kortizolį. Šie hormonai trumpam padidina kraujospūdį, pagreitina širdies ritmą ir pakelia gliukozės kiekį kraujyje, kad kūnas būtų pasiruošęs veikti.

    Problema prasideda tada, kai įtampa tampa kasdienybe ir streso hormonų lygis išlieka padidėjęs savaites ar mėnesius. Tuomet gali sutrikti širdies ir kraujagyslių, virškinimo, imuninės bei nervų sistemų veikla, o simptomai ima priminti įvairias ligas.

    Dažniausi lėtinio streso signalai

    Vieni dažniausių požymių yra įtampos tipo galvos skausmai ir nuolatinis raumenų susikaustymas. Skausmas neretai juntamas tarsi spaudimas kaktos ar pakaušio srityje, o kartu atsiranda kaklo, pečių, nugaros sustingimas, kartais ir dantų griežimas miegant.

    Širdis taip pat reaguoja į ilgalaikę įtampą: gali pasireikšti širdies plakimas, permušimai, epizodiškai padidėjęs kraujospūdis. Tokie pojūčiai gąsdina, nes gali būti panašūs į širdies ligų simptomus, todėl jų nereikėtų automatiškai priskirti vien stresui.

    Ne mažiau būdingi ir virškinimo sutrikimai, nes smegenys ir žarnynas nuolat „bendrauja“ vadinamąja smegenų ir žarnyno ašimi. Dėl to įtampa gali išprovokuoti pilvo skausmus, pykinimą, rėmenį, viduriavimą ar vidurių užkietėjimą, o sergant dirgliosios žarnos sindromu simptomai dažnai sustiprėja.

    Lėtinis stresas dažnai pirmiausia smogia miegui: sunku užmigti, naktį dažnai prabundama arba atsikeliama pernelyg anksti. Miego trūkumas palaiko užburtą ratą, nes prastesnė savijauta didina dirglumą, blogina atmintį, dėmesio koncentraciją ir mažina darbingumą.

    Nuolatinis nuovargis, net ir išmiegojus pakankamai valandų, taip pat yra tipiškas signalas. Organizmas ilgai veikiamas įtampos režimu prasčiau atsistato, todėl kasdieniai darbai tampa sunkesni, o jėgos atsinaujina lėčiau.

    Ilgalaikė įtampa gali slopinti imuninę sistemą, todėl žmonės dažniau serga infekcijomis, ilgiau sveiksta ir pastebi lėtesnį žaizdų gijimą. Kai kuriems prisideda odos problemos, pavyzdžiui, paūmėja aknė, atopinis dermatitas, žvynelinė ar dilgėlinė, o po kelių mėnesių nuo stipraus streso epizodo gali sustiprėti plaukų slinkimas.

    Stresas paveikia ne tik kūną, bet ir psichiką: didėja irzlumas, nerimas, atsiranda sunkumų priimant sprendimus, krenta nuotaika. Jei tokia būsena užsitęsia, gali didėti nerimo sutrikimų ar depresijos rizika.

    Kada būtina kreiptis į gydytoją?

    Net jei simptomai sutampa su stresui būdingais požymiais, savidiagnostika gali būti pavojinga. Gydytojo konsultacija ypač svarbi, jei negalavimai atsirado pirmą kartą, stiprėja, tęsiasi ilgą laiką arba trukdo kasdieniam gyvenimui.

    Ypač skubiai pagalbos reikia, jei kartu pasireiškia krūtinės skausmas, dusulys, alpimas, gausus kraujavimas, aukšta temperatūra, neaiškus staigus svorio kritimas ar intensyvus, naujas skausmas. Tokiais atvejais pirmiausia būtina atmesti būkles, kurioms reikalingas gydymas, o tik tada ieškoti ryšio su stresu.

    „Stresas gali imituoti daugelį ligų, todėl svarbiausia ne nurašyti visko nervams, o įvertinti, ar nėra pavojingų signalų“, – sako gydytojai, pabrėžiantys, kad tyrimai ir objektyvus įvertinimas padeda pasirinkti tinkamą kelią.

    Visiškai pašalinti stresą iš gyvenimo sunku, tačiau jo poveikį galima sumažinti. Geriausiai veikia reguliarus fizinis aktyvumas, miego režimo stabilizavimas, subalansuota mityba, mažesnis alkoholio ir nikotino vartojimas, taip pat kvėpavimo pratimai, meditacija, atsipalaidavimo technikos ir socialinis palaikymas.

    Jei įtampa trunka mėnesius ir pradeda riboti kasdienį funkcionavimą, verta kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą. Kai kuriais atvejais gydytojas gali rekomenduoti ir medikamentinį gydymą, ypač jei ryškūs nerimo ar depresijos simptomai.

  • Gerkite vietoj rytinės kavos: psiliumo gėrimas padeda sotumui ir gali palengvinti vidurių užkietėjimą

    Kas yra psiliumas?

    Psiliumas, dar vadinamas gysločių sėlenomis, yra tirpiųjų skaidulų šaltinis, dažniausiai gaunamas iš plantago genties sėklų luobelių. Patekęs į skystį jis brinksta ir sudaro gelį, todėl neretai pasirenkamas virškinimui ir reguliariam tuštinimuisi palaikyti.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad skaidulos nėra greitas lieknėjimo sprendimas, tačiau jos gali padėti lengviau suvaldyti apetitą. Be to, tirpiosios skaidulos siejamos su palankesniu cukraus ir cholesterolio rodiklių valdymu, kai jos vartojamos reguliariai ir kartu laikomasi subalansuotos mitybos.

    Kuo skiriasi nuo linų sėmenų?

    Linų sėmenys taip pat brinksta vandenyje ir gali švelninti virškinamąjį traktą, o jų sudėtyje yra ir alfa linoleno rūgšties, priskiriamos omega-3 riebalų rūgštims. Dėl to linų sėmenys dažnai vertinami kaip platesnės sudėties produktas, ypač kai siekiama papildyti racioną riebalais ir skaidulomis.

    Psiliumas išsiskiria tuo, kad jo luobelėse paprastai yra itin daug tirpiųjų skaidulų, todėl poveikis tuštinimuisi dažnai būna ryškesnis. Praktikoje šiuos produktus galima kaitalioti, tačiau pasirinkimas priklauso nuo tikslo: vieniems svarbiau sotumas ir reguliarumas, kitiems papildomas riebalų rūgščių šaltinis.

    Kaip vartoti saugiai?

    Dažniausias būdas – į stiklinę įberti psiliumo ir užpilti šiltu, bet ne karštu vandeniu, tada palaukti apie 10–15 minučių, kol masė sutirštės. Gėrimas dažnai vartojamas maždaug 20–30 minučių prieš valgį, tačiau svarbiausia taisyklė yra skysčiai.

    Vartojant psiliumą būtina išgerti pakankamai vandens per dieną, nes skaidulos sugeria skystį. Jei vandens trūksta, kai kuriems žmonėms gali sustiprėti vidurių užkietėjimas ar atsirasti diskomfortas, todėl dozavimą verta pradėti nuo mažesnio kiekio ir stebėti savijautą.

    Psiliumas neretai rekomenduojamas žmonėms, kuriems vargina vidurių užkietėjimas, taip pat daliai turinčių dirgliosios žarnos sindromą, nes kai kuriems jis sukelia mažiau dujų nei kitos skaidulos. Vis dėlto, jei vartojate vaistus, skaidulas reikėtų atskirti laike, o esant lėtiniams virškinimo sutrikimams ar stipriam pilvo skausmui geriausia pasitarti su gydytoju.

    „Skaidulos gali pagerinti sotumo jausmą ir tuštinimosi reguliarumą, bet jos neveiks stebuklingai, jei mityba ir fizinis aktyvumas lieka nepakitę“, – sako mitybos specialistas.