Tag: Dirgliosios žarnos sindromas

  • Gastroenterologai: alkoholis, įskaitant vyną, gali trikdyti žarnyno veiklą

    Gastroenterologai įspėja, kad vynas ir kiti alkoholiniai gėrimai gali būti vienas iš veiksnių, trikdančių žarnyno veiklą ir savijautą. Pasak specialistų, ypač dažnas ar gausus alkoholio vartojimas siejamas su didesne rizika patirti pilvo pūtimą, dujų kaupimąsi, refliuksą ar pilvo skausmus.

    Kaip rašoma „EatingWell“, gydytojai pabrėžia, kad žarnyno sveikatą lemia ne tik tai, ką valgome, bet ir tai, ką geriame. Jų teigimu, kai kurie gėrimai gali dirginti virškinamąjį traktą ląsteliniu lygmeniu, o alkoholis šioje srityje minimas kaip ypač dažnas „kaltininkas“.

    Žarnyno būklė svarbi ne vien virškinimui ir reguliariam tuštinimuisi. Straipsnyje primenama, kad naujesni tyrimai žarnyną sieja ir su platesnėmis organizmo funkcijomis – nuo imuniteto iki uždegiminių procesų ar net savijautos bei kognityvinių funkcijų.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad kai kuriems žmonėms nepageidaujami simptomai gali paūmėti greičiau – ypač jei jau yra virškinimo sutrikimų, pavyzdžiui, dirgliosios žarnos sindromas ar uždegiminės žarnyno ligos.

    Kaip alkoholis gali paveikti virškinimą

    Viena iš įvardijamų grandžių – stemplės rauko atsipalaidavimas. Gydytojų aiškinimu, alkoholis gali atpalaiduoti raumenį, skiriantį stemplę nuo skrandžio, todėl skrandžio rūgštis lengviau kyla aukštyn ir gali sukelti ar sustiprinti refliukso simptomus.

    Taip pat pabrėžiama, kad ilgalaikis gausus vartojimas gali dirginti ir žaloti stemplės apatines dalis, nes rūgštis dažniau patenka ten, kur jos neturėtų būti. Kraštutiniais atvejais tokie pažeidimai gali turėti rimtesnių pasekmių, jei problema ignoruojama ilgą laiką.

    Dirginama gleivinė ir silpnėja žarnyno barjeras

    Kitas mechanizmas – virškinamojo trakto gleivinės dirginimas. Ekspertai nurodo, kad didesni alkoholio kiekiai gali pažeisti apsauginį gleivių sluoksnį, todėl stemplė ir skrandis tampa jautresni rūgštims.

    Tokie pokyčiai gali pasireikšti gastritui būdingais simptomais: pilvo pūtimu, skausmu, dujų kaupimusi po valgio, o kai kuriems žmonėms – didesniu jautrumu aštresniam ar riebesniam maistui.

    Be to, alkoholis įvardijamas kaip veiksnys, galintis silpninti žarnyno barjerą – „filtrą“, kuris paprastai padeda sulaikyti bakterijas ir toksinus žarnyne, neleidžiant jiems patekti į kraujotaką.

    Aiškinama, kad skaidant alkoholį susidaro acetaldehidas – toksiškas šalutinis produktas, galintis pažeisti vadinamąsias „sandarias jungtis“ tarp žarnyno ląstelių. Dėl to gali didėti žarnyno pralaidumas, o su tuo siejami ir uždegiminiai procesai organizme.

    Kas gali būti palankiau žarnynui

    Kalbėdami apie alternatyvas, specialistai tarp žarnynui palankesnių gėrimų pirmiausia mini vandenį – jis svarbus ir bendrai hidratacijai, ir skaidulų „darbui“ žarnyne, ypač jei jų racione daugėja.

    Taip pat išskiriamas kefyras – fermentuotas pieno gėrimas, kuriame yra probiotinių mikroorganizmų. Gydytojai atkreipia dėmesį, kad renkantis kefyrą verta vengti variantų su dideliu pridėtinio cukraus kiekiu ar kitais potencialiai žarnyną dirginančiais priedais.

    Saikingai vartojama kava ir arbatos (žalioji bei žolelių) įvardijamos kaip galinčios prisidėti prie žarnyno mikrobiomos įvairovės dėl polifenolių. Tuo metu žolelių arbatos, pavyzdžiui, imbierų ar pipirmėčių, kai kuriems žmonėms gali būti raminančios, jei vargina pykinimas ar pūtimas.

    Galiausiai minimas ir kaulų sultinys – šildantis, skysčius ir elektrolitus papildantis gėrimas, kuris, pasak straipsnyje cituojamų ekspertų, gali padėti palaikyti žarnyno barjerą.

    Jei vargina refliuksas, viduriavimas, vidurių užkietėjimas, dujų kaupimasis, pilvo pūtimas ar skausmai, specialistai siūlo apsvarstyti alkoholio kiekio ar vartojimo dažnio mažinimą ir, prireikus, pasitarti su gydytoju dėl individualių rekomendacijų.

  • Šie grybų ruošimo triukai sumažina pilvo pūtimą: dietistė įspėja, kam geriau nerizikuoti

    Rudenį ant stalo dažnai atkeliauja miško grybai: iš jų verdamos sriubos, troškinami patiekalai, gaminami padažai. Vis dėlto daliai žmonių net ir nedidelė porcija baigiasi pilvo pūtimu, skausmu ar sunkumo jausmu. Specialistai pabrėžia, kad svarbu ne tik grybų kiekis, bet ir pasirinktas paruošimo būdas.

    Grybai laikomi sunkiau virškinamu produktu pirmiausia dėl jų ląstelių sienelių sudėties. Jose yra chitino, kurio žmogaus virškinimo fermentai praktiškai neskaido, todėl grybai skrandyje ir žarnyne „užsibūna“ ilgiau. Dėl to jautresniems žmonėms dažniau pasireiškia pilvo pūtimas ir diskomfortas.

    Prie nemalonių pojūčių gali prisidėti ir kai kurie grybuose esantys angliavandeniai, pavyzdžiui, cukraus alkoholis manitolis, kuris žarnyne gali fermentuotis. Ypač dažnai tai jaučia žmonės, kurių virškinimo sistema jautresnė didesniam fermentuojamų angliavandenių kiekiui. Būtent todėl svarbu stebėti individualią toleranciją, net jei grybai yra kokybiški ir tinkamai paruošti.

    Kaip ruošti, kad būtų lengviau

    Virškinimo sistemą labiausiai apkrauna riebūs ir stipriai kepti grybų patiekalai, ypač kai jie derinami su šonine, riebiu padažu ar dideliu kiekiu grietinėlės. Tokie deriniai sulėtina skrandžio išsituštinimą ir gali sustiprinti sunkumo jausmą. Dėl to dažniau rekomenduojama rinktis virimą ar troškinimą su nedideliu riebalų kiekiu.

    Praktinis triukas, kuris dažnai pasiteisina, yra grybų smulkinimas. Smulkiai supjaustyti, sutrinti ar pertrinti grybai paprastai būna lengviau „įveikiami“ virškinant, nes organizmui reikia mažiau mechaninio darbo juos skaidant. Todėl daliai žmonių geriau tinka kreminės sriubos ar padažai, o ne dideli grybų gabalai.

    Svarbi ir pakankama šiluminė apdorojimo trukmė. Laukinių grybų žalių valgyti nerekomenduojama, o netinkamai termiškai apdoroti jie gali sukelti ne tik virškinimo sutrikimų, bet ir rimtesnių sveikatos problemų. Ruošiant verta laikytis konkrečiai rūšiai taikomų saugaus apdorojimo principų.

    Kas turėtų būti atsargiausi?

    Didesnio atsargumo paprastai reikia žmonėms, turintiems dirgliosios žarnos sindromą ar plonosios žarnos bakterijų išvešėjimą, taip pat sergantiems kitomis virškinamojo trakto ligomis. Paūmėjimų metu net įprastai toleruojami produktai gali sukelti ryškesnius simptomus, todėl grybų kiekį ir formą verta aptarti su gydytoju ar dietistu.

    Jei po grybų patiekalų nuolat kartojasi pykinimas, pilvo skausmas ar stiprus pūtimas, saugiausia jų kuriam laikui atsisakyti ir įvertinti situaciją su specialistu. Grybų toleravimas yra individualus, todėl universali taisyklė dažniausiai viena: mažesnės porcijos, paprastesnis paruošimas ir atidus savijautos stebėjimas.

  • Laiko sukimas gali supainioti žarnyną: kūnas turi savo laikrodį, įspėja mokslininkai

    Laiko keitimas iš vasaros į žiemos laiką paprastai vyksta rudenį, kai laikrodžio rodyklės pasukamos viena valanda atgal. Nors teoriškai „prisideda“ papildoma miego valanda, organizmas prie naujo ritmo persijungia ne akimirksniu.

    Žmogaus cirkadinis, arba paros, ritmas reguliuoja ne tik miegą ir budrumą. Jis susijęs ir su hormonų išsiskyrimu, kūno temperatūra, medžiagų apykaita bei virškinamojo trakto veikla, todėl žarnynas taip pat turi savą dienos ritmą.

    Kaip paros ritmas veikia žarnyną?

    Mokslinėje literatūroje aprašoma, kad plonosios ir storosios žarnos bei tiesiosios žarnos aktyvumas kinta per parą. Tam įtakos turi miego laikas, fizinis aktyvumas ir ypač valgymo valandos, kurios veikia žarnyno judesius.

    Dėl to daugeliui žmonių noras tuštintis sustiprėja netrukus po prabudimo ar pusryčių. Naktį storosios žarnos judesiai paprastai sulėtėja, o atsikėlus ir pavalgius suaktyvėja, todėl rytinė kava ar pusryčiai kai kam veikia kaip natūralus „paskatinimas“.

    Ką pakeičia staigus režimo pasislinkimas?

    Pasukus laiką, dažnai pasislenka įprastos kasdienės veiklos: kėlimasis, valgymas ir ėjimas miegoti. Toks staigus rutinos pokytis gali laikinai išbalansuoti nusistovėjusį virškinimo ritmą, todėl daliai žmonių trumpam pakinta tuštinimosi įpročiai.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad vienkartinis laiko pasukimas tiesiogiai sukelia vidurių užkietėjimą ar viduriavimą. Tiesioginių, aiškių įrodymų apie tokį poveikį po vienos nakties pokyčio yra nedaug, o reakcija labiau priklauso nuo individualaus jautrumo ir bendro režimo.

    Mikrobiota taip pat gyvena pagal ritmą

    Paros ritmas siejamas ne tik su pačiomis žarnyno funkcijomis, bet ir su žarnyne gyvenančių mikroorganizmų aktyvumu. Mikrobiota gali keisti savo veiklą priklausomai nuo to, kada valgome ir kada organizmas turi ilgesnes pertraukas nuo virškinimo.

    Tyrimuose pabrėžiama, kad ryšys yra abipusis: biologinis laikrodis veikia mikrobiotą, o bakterijų gaminamos medžiagos gali daryti įtaką šeimininko biologiniams ritmams. Ilgalaikiai ritmo sutrikimai, pavyzdžiui, dirbant pamainomis, dažniau siejami su virškinimo nusiskundimais, tačiau to negalima automatiškai pritaikyti vienai valandos korekcijai.

    Didesnį dėmesį režimui verta skirti žmonėms, kurie jau turi virškinimo problemų, pavyzdžiui, dirgliosios žarnos sindromą. Šiai būklei reikšmės gali turėti stresas, miego kokybė ir kasdieniai įpročiai, todėl staigūs pokyčiai kartais sukelia daugiau diskomforto, nors vien laiko pasukimas nebūtinai reiškia simptomų paaštrėjimą.

    Praktinis patarimas paprastas: kelias dienas siekti kuo didesnio reguliarumo. Padeda panašiu metu eiti miegoti ir keltis, pamažu priderinti valgymo laiką, vengti vėlyvų sočių vakarienių ir nepamiršti kasdienio judėjimo bei rytinės dienos šviesos.

  • Gydytojai įspėja: šiomis ligomis vis dažniau suserga Z karta – kas už to slypi

    Medikai vis dažniau atkreipia dėmesį, kad dalis sveikatos sutrikimų, anksčiau labiau siejamų su vyresniu amžiumi, pasireiškia ir Z kartos atstovams. Tarp minimų problemų – nuo gana įprastų kasdienių negalavimų iki lėtinių ligų, kurioms įtaką daro gyvenimo būdas.

    Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad tokios įžvalgos dažnai kyla iš klinikinės praktikos ir pavienių pastebėjimų, o ne iš vieno didelio mokslinio tyrimo. Tai reiškia, kad tendencijos gali skirtis pagal šalį, gyventojų grupes ir sveikatos priežiūros sistemos ypatumus.

    Viena dažniausiai minimų bėdų – sausų akių sindromas. Ilgas žiūrėjimas į išmaniojo telefono ar kompiuterio ekraną mažina mirksėjimo dažnį, akys greičiau išsausėja, o simptomus sustiprina sausas patalpų oras ir miego trūkumas.

    Gydytojai taip pat kalba apie augantį nerimo ir miego sutrikimų mastą tarp jaunų žmonių. Ilgalaikis stresas, nereguliarus režimas, nuolatinis informacijos srautas ir vakarinis ekranų naudojimas siejami su prastesne miego kokybe, o tai gali atsiliepti ir imunitetui, ir emocinei savijautai.

    Minimos ir medžiagų apykaitos problemos, tokios kaip nutukimas bei 2 tipo diabetas, ypač tais atvejais, kai kasdienybėje daug itin perdirbto maisto ir mažai fizinio aktyvumo. Specialistai pabrėžia, kad riziką didina saldūs gėrimai, užkandžiavimas ir ilgai trunkantis sėdimas darbas ar mokymasis.

    Dar viena tema – priklausomybės ir su tuo susijusios pasekmės. Medikai išskiria nikotino vartojimą per elektronines cigaretes, o kai kuriais atvejais ir kitų medžiagų vartojimą, kuris gali didinti širdies ir kraujagyslių komplikacijų riziką net jauname amžiuje.

    Virškinimo sistemos nusiskundimai taip pat dažnai minimi tarp jaunų pacientų, įskaitant dirgliosios žarnos sindromui būdingus simptomus. Gydytojai pabrėžia, kad čia reikšmę gali turėti stresas, mitybos nenuoseklumas, mažas skaidulų kiekis racione ir miego stoka.

    Vis dažniau diskutuojama ir apie kai kurių onkologinių ligų atvejus jaunesniame amžiuje, ypač storosios žarnos vėžį. Specialistai ragina neatidėlioti vizito pas gydytoją, jei pasireiškia užsitęsę simptomai, pavyzdžiui, kraujas išmatose, nepaaiškinamas svorio kritimas ar ilgalaikiai tuštinimosi pokyčiai.

    Medikai pabrėžia, kad vien tik amžius negarantuoja geros sveikatos, o svarbiausia – ankstyvas simptomų atpažinimas ir rizikos veiksnių valdymas. Reguliarus miegas, fizinis aktyvumas, subalansuota mityba, ekranų ribojimas vakare ir pagalba dėl nerimo ar priklausomybių gali turėti apčiuopiamą poveikį.

    „Jauni žmonės neretai galvoja, kad rimtesnės ligos jų nepalies, tačiau užsitęsusių simptomų ignoravimas dažnai kainuoja brangiai“, – sako gydytojai.

  • Valgote sveikai, bet skaidulų vis tiek trūksta? Šis fibermaxxing triukas užkariauja tinklus

    Valgote sveikai, bet skaidulų vis tiek trūksta? Šis fibermaxxing triukas užkariauja tinklus

    Skaidulos, dar vadinamos maistinėmis skaidulomis, yra augalinės kilmės angliavandeniai, kurių žmogaus plonoji žarna nesuvirškina. Jos pasiekia storąją žarną, kur dalis skaidulų tampa maistu žarnyno mikrobiotai ir prisideda prie virškinimo sistemos pusiausvyros.

    Praktiškai dažniausiai kalbama apie tirpias ir netirpias skaidulas, tačiau moksliškai svarbios ir kitos jų savybės, pavyzdžiui, klampumas, gebėjimas sulaikyti vandenį ir fermentuojamumas. Būtent nuo to priklauso, kaip skaidulos veikia sotumą, tuštinimąsi ir medžiagų apykaitą.

    Netirpios skaidulos dažniau aptinkamos pilno grūdo produktuose, sėlenose, rupiose kruopose, taip pat daržovių ir vaisių luobelėse. Jos didina išmatų tūrį ir padeda palaikyti reguliarų tuštinimąsi, todėl dažnai rekomenduojamos, kai vargina užkietėjimas.

    Tirpios skaidulos gausios avižose, miežiuose, ankštinėse daržovėse, dalyje vaisių ir daržovių, taip pat linų sėmenyse ir balkšvojo gysločio luobelėse. Šios skaidulos žarnyne sudaro gelio pavidalo masę, kuri gali padėti lėčiau įsisavinti cukrų ir daliai žmonių prisidėti prie palankesnio cholesterolio rodiklių profilio.

    Kodėl skaidulos siejamos su sveikata?

    Fermentuojamos skaidulos storajame žarnyne gali virsti trumpųjų grandinių riebalų rūgštimis, kurios siejamos su žarnyno barjero funkcija ir uždegiminių procesų reguliacija. Dėl šios priežasties skaidulos laikomos viena svarbiausių mitybos grandžių, kai kalbama apie mikrobiotos įvairovę.

    Didelės apimties apžvalginiai tyrimai rodo, kad didesnis skaidulų vartojimas statistiškai siejamas su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų, antro tipo cukrinio diabeto, nutukimo ir dalies onkologinių ligų, ypač storosios žarnos vėžio, rizika. Vis dėlto svarbu akcentuoti, kad naudą lemia ne vien gramų skaičius, o bendra mitybos kokybė ir ilgalaikiai įpročiai.

    Praktikoje problema ta, kad nemaža dalis žmonių skaidulų vis dar suvalgo per mažai, ypač kai racione dominuoja rafinuoti grūdai, mažai daržovių ir ankštinių. Dėl to ir atsirado socialiniuose tinkluose išpopuliarėjęs trendas, vadinamas fibermaxxing.

    Kas yra fibermaxxing ir kur slypi rizika?

    Fibermaxxing reiškia sąmoningą pastangą didinti skaidulų kiekį, kartais keliant tikslą iki 30, 40 ar dar daugiau gramų per dieną. Dažniausiai tai daroma „pripildant“ racioną ankštinėmis daržovėmis, pilno grūdo produktais, daržovėmis, vaisiais, sėklomis, riešutais ir sėlenomis.

    Tačiau staigus šuolis gali sukelti nemalonių pojūčių: pilvo pūtimą, dujų kaupimąsi, spazmus, vidurių užkietėjimą arba viduriavimą. Tai ypač tikėtina, jei kartu geriama per mažai skysčių, nes skaidulos suriša vandenį ir keičia žarnyno turinio tūrį.

    „Greitas skaidulų didinimas dažnai baigiasi tuo, kad žmogus nusivilia ir grįžta prie senų įpročių, todėl svarbiausia yra nuoseklumas, o ne rekordai“, – pabrėžia dietologai, vertindami socialinių tinklų iššūkius.

    Atsargiau skaidulas didinti reikėtų žmonėms, kurie turi dirgliosios žarnos sindromą ar kitų lėtinių virškinimo sutrikimų. Jiems reikšmę turi ne tik kiekis, bet ir skaidulų tipas bei konkretūs produktai, kurie gali būti toleruojami labai skirtingai.

    Kaip didinti skaidulas protingai?

    Praktiškiausia strategija yra palaipsnis pokytis per 1–2 savaites, skaidulas paskirstant per visus dienos valgymus. Vietoj vieno itin skaidulingo patiekalo geriau rinktis nuoseklius papildymus: daržoves pietums ir vakarienei, vaisių užkandžiui, pilno grūdo produktus pusryčiams.

    Didinant skaidulų kiekį būtina prisiminti skysčius, nes kitu atveju vietoje geresnio tuštinimosi gali atsirasti priešingas efektas. Taip pat verta stebėti organizmo signalus ir prireikus sulėtinti tempą, ypač jei diskomfortas ryškus arba užsitęsia.

    Galiausiai, skaidulos neturėtų tapti vieninteliu tikslu: daug skaidulų turintys produktai dažnai kartu suteikia vitaminų, mineralų ir kitų bioaktyvių medžiagų. Todėl tvaresnis kelias yra didinti augalinio maisto įvairovę, o ne vaikytis vien tik skaičiaus dienos suvestinėje.

    Ekspertai taip pat primena, kad kai kurie skaidulų šaltiniai, pavyzdžiui, pilni grūdai ir ankštiniai, turi fitatų, kurie gali mažinti dalies mineralų pasisavinimą. Vis dėlto tai nereiškia, kad šiuos produktus reikėtų eliminuoti: subalansuotoje mityboje svarbiausi yra įvairovė, tinkamas paruošimas ir ilgalaikė visuma.

  • Cukrų keičiate ksilitoliu ar eritritoliu? Specialistai įspėja apie žarnyno bėdas

    Cukrų keičiate ksilitoliu ar eritritoliu? Specialistai įspėja apie žarnyno bėdas

    Cukraus vartojimas Europoje vis dar išlieka didelis, nors visuomenė vis geriau supranta, kad jo perteklius siejamas su svorio augimu, 2 tipo cukriniu diabetu ir dantų ėduonimi. Dėl to vis daugiau žmonių renkasi produktus be pridėtinio cukraus arba jį keičia saldikliais.

    Dažniausiai pasirenkami natūralios kilmės ar mažiau kaloringi pakaitalai, tokie kaip ksilitolis, eritritolis ir stevija. Taip pat plačiai naudojami intensyvūs saldikliai, pavyzdžiui, sukralozė, sacharinas ar aspartamas, kurie suteikia saldumą labai mažomis dozėmis.

    Vis dėlto daliai žmonių cukraus pakaitalai gali sukelti nemalonių virškinimo simptomų, ypač jei jų suvartojama daugiau. Dažniausios problemos susijusios ne su „nuodijimu“, o su tuo, kaip šios medžiagos pasisavinamos žarnyne.

    Kas dažniausiai dirgina žarnyną?

    Didžiausia rizika paprastai siejama su polioliais, dar vadinamais cukraus alkoholiais, prie kurių priskiriami ksilitolis, sorbitolis, maltitolis ir manitolis. Šios medžiagos žarnyne įsisavinamos tik iš dalies, todėl gali traukti vandenį į žarnyną ir būti fermentuojamos bakterijų.

    Dėl to kai kuriems žmonėms atsiranda pilvo pūtimas, dujų kaupimasis, spazmai ar skausmas. Suvartojus didesnį kiekį, galimas ir viduriavimas, ypač jei saldikliai gaunami ne iš vieno produkto, o iš kelių per dieną.

    Eritritolis dažnai toleruojamas geriau, nes didelė jo dalis absorbuojama plonojoje žarnoje ir pasišalina su šlapimu. Tačiau ir jis kai kuriems žmonėms, ypač išgėrus ar suvalgius didesnę porciją, gali sukelti virškinimo diskomfortą.

    Kam verta būti atsargesniems?

    Daugiausia nusiskundimų paprastai turi žmonės, kurių virškinimo sistema jautresnė, pavyzdžiui, sergantys dirgliosios žarnos sindromu. Taip pat jautriau gali reaguoti tie, kurie laikosi mažai FODMAP turinčios mitybos, nes dalis poliolių priskiriami sunkiau virškinamiems angliavandeniams.

    Rizika didėja, kai saldikliai vartojami reguliariai ir didesniais kiekiais, pavyzdžiui, geriant kelis „be cukraus“ gėrimus per dieną, valgant baltyminius batonėlius ar dažnai renkantis saldumynus su polioliais. Tuomet bendra paros dozė susideda nepastebimai.

    Jei pavartojus saldiklių kartojasi pūtimas, skausmai ar viduriavimas, verta kelioms savaitėms sumažinti jų kiekį ir stebėti savijautą. Nuolat trunkantys ar stiprėjantys simptomai yra signalas pasitarti su gydytoju ar dietologu, ypač jei atsiranda nepaaiškinamas svorio kritimas ar kraujo priemaišos išmatose.

    Kaip rinktis protingiau?

    Praktinė taisyklė paprasta: kuo didesnė „be cukraus“ produktų įvairovė ir kiekis, tuo didesnė tikimybė peržengti individualią tolerancijos ribą. Dažnai padeda mažesnės porcijos, retesnis vartojimas ir paprastesnės sudėties produktai.

    Renkantis saldiklius verta perskaityti etiketes ir atkreipti dėmesį, ar produkte naudojami polioliai, nes būtent jie dažniau sukelia viduriavimą ir pūtimą. Jei norisi mažinti cukrų, saugesnė ilgalaikė strategija dažnai būna palaipsnis saldaus skonio mažinimas, o ne jo kompensavimas dideliais saldiklių kiekiais.

  • Skauda pilvą ir bėgi į tualetą? Priežastis gali būti ne maistas, o stresas

    Skauda pilvą ir bėgi į tualetą? Priežastis gali būti ne maistas, o stresas

    Staigus pilvo skausmas prieš svarbų susitikimą, „suspaustas“ skrandis įtemptą dieną ar dažni vizitai į tualetą prieš egzaminą daugeliui pažįstami. Tokios reakcijos dažnai susijusios ne su tuo, ką valgėte, o su tuo, kaip organizmas reaguoja į stresą. Mokslas tai aiškina nuolatiniu smegenų ir virškinamojo trakto ryšiu.

    Virškinimo sutrikimus įprasta sieti su mityba, infekcijomis ar netoleravimu, tačiau stresas taip pat gali keisti žarnyno darbą. Įtampos metu organizmas išskiria streso hormonus, kurie veikia žarnyno judesius ir skausmo suvokimą. Dėl to vieniems sulėtėja tuštinimasis, kitiems, priešingai, pasireiškia viduriavimas, spazmai ar pykinimas.

    Smegenų ir žarnyno ašis

    Šį reiškinį paaiškina vadinamoji smegenų ir žarnyno ašis, tai yra dvikryptė komunikacija tarp centrinės nervų sistemos ir virškinamojo trakto. Žarnynas turi savą, labai išvystytą nervų tinklą, vadinamą enterine nervų sistema, kuri padeda reguliuoti virškinimą ir maisto slinkimą. Todėl emocinė būklė gali turėti visiškai fizinių pasekmių.

    Ryšys veikia abiem kryptimis: smegenys keičia skrandžio ir žarnyno veiklą, o signalai iš žarnyno daro įtaką savijautai ir emocijoms. Dėl to užsitęsę virškinimo nusiskundimai neretai didina nerimą, trikdo miegą, blogina bendrą savijautą. Susidaro užburtas ratas, kuriame stresas stiprina simptomus, o simptomai didina stresą.

    Kodėl vieniems vidurių užkietėjimas, kitiems viduriavimas?

    Stresas kiekvieną veikia skirtingai, todėl ir simptomai nevienodi. Vieniems pasireiškia vidurių užkietėjimas, kitiems dažnesnis tuštinimasis ar viduriavimas, dar kitiems labiausiai vargina pūtimas, rėmuo ar pilvo diegliai. Tai siejama su individualiais nervų sistemos, hormonų ir žarnyno jautrumo skirtumais.

    Įtampos metu gali kisti turinio slinkimo greitis žarnynu ir didėti jautrumas tempimui bei kitiems dirgikliams. Praktikoje tai reiškia, kad net įprastas dujų kiekis gali būti juntamas kaip stiprus diskomfortas. Be to, stresas gali sustiprinti jau esamus simptomus, todėl žmogus juos patiria intensyviau.

    Ryšys su dirgliosios žarnos sindromu

    Smegenų ir žarnyno sąveika ypač svarbi dirgliosios žarnos sindromo atveju. Šis sutrikimas priskiriamas žarnyno ir smegenų sąveikos sutrikimams, tačiau tai nereiškia, kad simptomai yra įsivaizduojami. Pilvo skausmas, pūtimas, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas yra realūs, o jų intensyvumą gali lemti tai, kaip nervų sistema apdoroja signalus iš žarnyno.

    Žmonėms, turintiems dirgliosios žarnos sindromą, stresas dažnai tampa vienu iš simptomus paūminančių veiksnių. Todėl ieškant, kodėl pablogėjo savijauta, verta įvertinti ne tik pastaruosius valgius, bet ir pastarųjų dienų foną: miego trūkumą, įtampą darbe, skubėjimą ar užsitęsusį nerimą.

    Naujesni tyrimai rodo, kad užsitęsęs stresas gali veikti ir biologinius procesus, susijusius su žarnyno nervų sistema bei uždegiminėmis reakcijomis. Nors tai nereiškia, kad kiekviena stresinė situacija sukelia uždegimą, ilgalaikė įtampa gali tapti reikšmingu fonu žmonėms, turintiems lėtinių virškinimo sutrikimų ar uždegiminių žarnyno ligų.

    Jeigu nusiskundimai dažniausiai atsiranda įtemptais laikotarpiais, gali padėti ne vien mitybos korekcijos, bet ir kasdieniai įpročiai: pakankamas miegas, reguliarus fizinis aktyvumas, lėtesnis valgymas, kvėpavimo ar atsipalaidavimo praktikos. Kai kuriais atvejais, ypač esant dirgliosios žarnos sindromui, naudinga ir psichologinė pagalba, pavyzdžiui, kognityvinė elgesio terapija ar žarnynui pritaikytos terapijos.

    Vis dėlto ne kiekvieną simptomą reikėtų nurašyti stresui. Jei vargina užsitęsęs viduriavimas ar užkietėjimas, pasikartoja stiprūs skausmai, pastebimas kraujas išmatose, krenta svoris ar atsiranda kiti nerimą keliantys požymiai, būtina kreiptis į gydytoją. Tokiais atvejais svarbu atmesti rimtesnes priežastis ir tik tada ieškoti, kiek simptomus gali stiprinti įtampa.

  • Dirgliosios žarnos sindromas gali smogti ne tik pilvui: gydytojai įspėja apie netikėtus ženklus

    Dirgliosios žarnos sindromas gali smogti ne tik pilvui: gydytojai įspėja apie netikėtus ženklus

    Dirgliosios žarnos sindromas (DŽS), tarptautinėje literatūroje dar vadinamas IBS, yra lėtinis žarnyno ir smegenų ašies sutrikimas. Tai reiškia, kad simptomus dažniausiai lemia pakitęs nervų sistemos ir žarnyno „susikalbėjimas“, o ne akivaizdus organinis pažeidimas.

    Nors anksčiau DŽS paplitimas neretai buvo vertinamas 10–20 proc., naujesni tyrimai, taikant griežtesnius Romos IV kriterijus, rodo mažesnius skaičius. Didelėse tarptautinėse apklausose DŽS dažnis dažnai siekia apie 4 proc., o skirtumus lemia skirtingos metodikos ir populiacijos.

    Pagrindinis DŽS požymis yra pasikartojantis pilvo skausmas, susijęs su tuštinimusi, išmatų dažnio ar formos pokyčiais. Pagal Romos IV kriterijus skausmas turi kartotis vidutiniškai bent kartą per savaitę per pastaruosius tris mėnesius, o simptomų pradžia turi būti buvusi ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius.

    Pagal vyraujančius nusiskundimus išskiriamos kelios formos: su viduriavimu, su vidurių užkietėjimu, mišri ir neklasifikuota. Dažnai vargina pilvo pūtimas, padidėjęs dujų kaupimasis, skubus noras tuštintis, nepilno pasišalinimo jausmas ar gleivės išmatose.

    Simptomai gali pasireikšti ne tik žarnyne

    Gydytojai pabrėžia, kad DŽS ne visada apsiriboja virškinamuoju traktu. Moksliniuose apžvalginiuose darbuose nurodoma, kad įvairūs pozarnyniniai simptomai gali pasitaikyti maždaug pusei pacientų, nors jų priežastys dažnai būna daugialypės.

    Tarp dažniau aprašomų nusiskundimų minimas lėtinis nuovargis, galvos skausmai ar migrena, nugaros ir raumenų skausmai, miego sutrikimai. Daliai žmonių pasireiškia ir dubens srities diskomfortas, taip pat šlapinimosi padažnėjimas ar skubus noras šlapintis.

    Specialistų vertinimu, tai gali būti susiję su padidėjusiu nervų sistemos jautrumu skausmui ir dirgikliams, taip pat su prastesne miego kokybe, kuri mažina skausmo slenkstį. Vis dėlto pabrėžiama, kad galvos ar nugaros skausmai yra nespecifiniai, todėl jų negalima automatiškai priskirti DŽS.

    Kaip nustatoma diagnozė?

    Vieno tyrimo, kuris patvirtintų DŽS, nėra: diagnozė remiasi simptomų analize, pokalbiu su pacientu ir gydytojo apžiūra. Kraujo ar išmatų tyrimai dažniausiai skiriami tam, kad būtų atmestos kitos būklės, galinčios imituoti DŽS.

    Tyrimų apimtis priklauso nuo amžiaus, simptomų pobūdžio ir šeiminės anamnezės. Praktikoje gali būti vertinami uždegimo žymenys, atliekami tyrimai dėl celiakijos, kartais skiriamas kalprotektino tyrimas išmatose, o endoskopiniai tyrimai taikomi tuomet, kai yra aiškios medicininės indikacijos.

    Kada būtina nedelsti?

    Įspėjamaisiais požymiais laikomas kraujas išmatose, juodos deguto spalvos išmatos, mažakraujystė, nepaaiškinamas svorio kritimas ar viduriavimas, kuris žadina naktį. Papildomą budrumą turėtų kelti karščiavimas, staiga naujai prasidėję ar greitai stiprėjantys simptomai, taip pat artimųjų istorijoje buvęs storosios žarnos vėžys, uždegiminės žarnyno ligos ar celiakija.

    DŽS nelaikomas būkle, kuri sukeltų storosios žarnos vėžį ar negrįžtamai pažeistų žarnyną, tačiau jis gali smarkiai bloginti gyvenimo kokybę. Todėl pasikartojančių simptomų neverta ignoruoti: tikslus įvertinimas padeda parinkti tinkamą gydymo taktiką ir nepraleisti kitų ligų.

  • PRL laikų „mirabelės“ grįžta į madą: dietistė įspėja, kam jos gali pakenkti

    Užmirštas vaisius vėl atrandamas

    Mirabelės, Lietuvoje dažnai vadinamos geltonosiomis slyvaitėmis, neretai auga pakelėse, soduose ar apleistose sodybose, tačiau dalis žmonių jas vis dar vertina kaip menkavertį vaisių. Vis dėlto mitybos specialistai primena, kad jos gali tapti naudingu sezonišku raciono papildymu, jei vartojamos saikingai.

    Pastaraisiais metais Europoje ryškėja grįžimas prie vietinių, sezoninių produktų ir mažiau perdirbto maisto. Ši kryptis siejama ne tik su tvarumu, bet ir su didesne maistine verte, nes švieži vaisiai paprastai suvalgomi greičiau po nuskynimo.

    Kuo mirabelės naudingos žarnynui

    Mirabelėse yra tirpiųjų skaidulų, ypač pektinų, kurie gali prisidėti prie normalesnės virškinamojo trakto veiklos. Pektinai žarnyne veikia kaip prebiotikai, o tai reiškia, kad jie gali būti maistas naudingoms bakterijoms ir padėti palaikyti mikrobiotos įvairovę.

    Vaisiuose taip pat aptinkama sorbitolio, kuris kai kuriems žmonėms pasižymi vidurius laisvinančiu poveikiu. Dėl šios priežasties mirabelės neretai minimos kaip natūralus pasirinkimas tiems, kuriuos vargina užkietėję viduriai, tačiau reakcija priklauso nuo individualios tolerancijos.

    „Daugeliui mirabelės yra vaikystės skonis, tačiau mitybos požiūriu jos gali būti vertingas skaidulų šaltinis, jei tik žinome, kam jos tinka geriausiai“, – sakė klinikinė dietistė Roksana Środa.

    Be skaidulų, mirabelėse yra vitaminų C, A ir E, taip pat kalio bei polifenolių. Polifenoliai siejami su antioksidaciniu poveikiu, todėl svarbu jų gauti iš įvairių augalinių produktų, o sezoniniai vaisiai gali būti vienas iš patogių pasirinkimų.

    Kam mirabelės gali sukelti bėdų

    Nors mirabelės daugeliui tinka, jos nėra universalus produktas. Žmonės, turintys dirgliosios žarnos sindromą arba bakterijų išvešėjimą plonojoje žarnoje, gali jautriau reaguoti į sorbitolį ir didesnį fermentuojamų angliavandenių kiekį.

    Tokiais atvejais gali sustiprėti pilvo pūtimas, dujų kaupimasis, gurguliavimas ar laisvesnės išmatos. Jei taikoma mažai FODMAP turinti mityba, mirabelės dažnai priskiriamos prie vaisių, kurių eliminavimo etape patariama vengti.

    „Žmonėms, turintiems žarnyno padidėjusį jautrumą, mirabelės gali sukelti pilvo pūtimą, dujas ir laisvesnes išmatas, todėl jų kiekį būtina vertinti labai individualiai“, – sakė Roksana Środa.

    Atsargumo gali prireikti ir tiems, kuriuos vargina refliuksas ar rėmuo, ypač jei vaisiai yra neprinokę ir rūgštesni. Tokiu atveju geriau rinktis mažesnes porcijas arba vaisius valgyti kartu su kitu maistu, o ne tuščiu skrandžiu.

    Vaisiai nuo gatvės medžio: ar saugu?

    Mirabelės, augančios prie judrių gatvių ar automobilių stovėjimo aikštelių, gali kelti daugiau rizikų nei sodo derlius. Ant vaisių paviršiaus gali nusėsti kelio dulkės, o šalia intensyvaus eismo didėja sąlytis su kai kuriais teršalais.

    Jei medis auga toliau nuo pagrindinių kelių, pavyzdžiui, kiemuose, parkuose ar sodininkų bendrijose, vaisius galima rinkti, tačiau juos būtina kruopščiai nuplauti šiltu vandeniu. Taip pat patariama neimti ilgai ant žemės gulėjusių vaisių, nes jie gali būti užteršti.

    Kaip vartoti, kad nepridėtume cukraus

    Lengviausias būdas yra valgyti šviežias mirabeles, tačiau jos tinka ir virtuvėje. Mitybos specialistai ragina atsargiai vertinti tradicinius receptus, kai vaisiai užpilami dideliais cukraus kiekiais, nes taip smarkiai didėja bendras cukrų kiekis racione.

    Vienas iš paprastesnių sprendimų yra keptos mirabelės be kauliukų su prieskoniais, pavyzdžiui, cinamonu, kurias vėliau galima sutrinti ir dėti į košę ar natūralų jogurtą. Taip išlaikomas vaisių skonis, o papildomas cukrus tampa nebūtinas.

    „Jei mirabeles paversime labai saldžiais konservais, jų privalumai sveikatai sumenksta, todėl verta rinktis mažiau cukraus turinčius būdus“, – sakė Roksana Środa.

    Sezono metu mirabelės gali būti ne tik nostalgiškas vaikystės vaisius, bet ir praktiškas pasirinkimas norint paįvairinti racioną skaidulomis. Svarbiausia yra saikas, individualus toleravimas ir atsakingas vaisių rinkimas.

  • Kiek pomidorų galima suvalgyti per dieną: nauda įspūdinga, bet ne visiems tinka be ribų

    Kiek pomidorų galima suvalgyti per dieną: nauda įspūdinga, bet ne visiems tinka be ribų

    Pomidorai dažnai laikomi vienu universaliausių daržovių pasirinkimų: jie turi nedaug kalorijų, daug vandens ir suteikia svarbių maistinių medžiagų. Nacionalinio mitybos švietimo centro duomenimis, vienas vidutinis, apie 170 gramų sveriantis pomidoras gali turėti apie 476 miligramus kalio, daugiau nei 2 gramus skaidulų ir apie 39 miligramus vitamino C.

    Didžiausias pomidorų išskirtinumas yra likopenas, karotenoidas, suteikiantis raudoną spalvą. Tyrimai sieja didesnį likopeno ir pomidorų vartojimą su palankesniais širdies ir kraujagyslių sistemos rodikliais, o daliai žmonių tai tampa svarbiu argumentu pomidorus valgyti dažniau.

    Įdomu tai, kad likopenas dažnai geriau pasisavinamas po terminio apdorojimo, ypač kai valgoma su riebalais, pavyzdžiui, alyvuogių aliejumi. Dėl to pomidorų padažai, troškiniai ar sriubos gali būti ne mažiau vertingi nei švieži pomidorai, jei jų sudėtis nėra perkrauta druska ar cukrumi.

    Vis dėlto aiškaus limito, kiek pomidorų per dieną privalo suvalgyti sveikas žmogus, nėra. Svarbiau vertinti bendrą mitybos paveikslą: Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja per dieną suvalgyti bent 400 gramų daržovių ir vaisių, o praktikoje patariama, kad daržovių racione būtų daugiau nei vaisių.

    Dvi vidutinės pomidorų porcijos sudaro apie 300–350 gramų, tad vien pomidorais galima „užpildyti“ didelę dienos daržovių dalį. Tačiau mitybos specialistai pabrėžia įvairovę, todėl šalia pomidorų verta rinktis ir lapines daržoves, paprikas, brokolius, agurkus ar morkas.

    Skirtumų atsiranda tada, kai pomidorai vartojami ne švieži, o perdirbti. Tyrės, koncentratai, kečupai ar pomidorų sultys gali turėti daugiau druskos ar pridėtinio cukraus, todėl verta skaityti etiketes ir rinktis produktus su kuo paprastesne sudėtimi.

    Kai kuriems žmonėms pomidorai gali kelti nemalonių pojūčių dėl rūgštingumo. JAV Nacionalinis diabeto, virškinimo ir inkstų ligų institutas pomidorus mini tarp produktų, kurie daliai sergančiųjų gastroezofaginio refliukso liga gali sustiprinti rėmenį ar kitus simptomus.

    Tai nereiškia, kad refliuksą turintys žmonės privalo visiškai atsisakyti pomidorų, nes reakcija individuali. Jei simptomai kartojasi, dažnai padeda mažesnės porcijos, pomidorų vartojimas ne tuščiu skrandžiu ir rūgštesnių patiekalų derinimas su kitais, neutralesniais produktais.

    Kita jautresnė grupė yra turintieji kai kurių virškinamojo trakto sutrikimų, įskaitant dirgliosios žarnos sindromą, kai daliai žmonių pomidorai gali būti prasčiau toleruojami. Tokiais atvejais kartais rekomenduojama pomidorą nuplikyti, pašalinti odelę ir sėklas, kad porcija turėtų mažiau šiurkščių skaidulų.

    Atskirai minėtini žmonės, kuriems ribojamas kalio kiekis, pavyzdžiui, sergant kai kuriomis inkstų ligomis. National Kidney Foundation pabrėžia, kad ne visi pacientai turi automatiškai atsisakyti pomidorų, tačiau jų kiekis turėtų būti derinamas su gydytojo ar dietologo rekomendacijomis pagal tyrimų rezultatus.

    Apibendrinant, daugumai sveikų žmonių pomidorai gali būti kasdienės mitybos dalis, o jų „saugi riba“ dažniausiai priklauso ne nuo skaičiaus lėkštėje, o nuo bendro raciono ir individualios tolerancijos. Jei nėra sveikatos kontraindikacijų ir savijauta gera, pomidorus galima valgyti reguliariai, tačiau svarbiausia išlaikyti daržovių įvairovę.

    Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia gydytojo konsultacijos. Dėl individualių mitybos apribojimų ar simptomų geriausia tartis su sveikatos priežiūros specialistu.