CP v2

Tag: Dniepras

  • Kachovkos vandens telkinio ateitis: atkurti užtvanką ar išsaugoti Didįjį Lugą?

    Kachovkos tvenkinio sunaikinimas pakeitė Pietų Ukrainos ekonomiką, vandens tiekimą ir gamtą, o diskusija dėl ateities vis dar kelia aštrių nesutarimų. Ukrainai atgavus kontrolę teritorijoje, kyla klausimas, ar atkurti Kachovkos hidroelektrinę ir tvenkinį, ar palikti atsigavusias užliejamų pievų ekosistemas.

    Dalis regiono politikų ir verslo atstovų pabrėžia, kad tvenkinys dešimtmečius buvo stabilus vandens šaltinis pramonei ir žemės ūkiui. Jų vertinimu, be šio rezervuaro didėja rizika darbo vietoms, vietos biudžetų pajamoms ir apskritai maisto tiekimo grandinei, kuri remiasi drėkinamu ūkiu.

    „Mes gyvename ne istorinių baladžių laikais: čia yra miestai, gamyklos ir žemės ūkis, nuo kurio priklauso šalies aprūpinimas maistu“, – sakė Dnipropetrovsko srities tarybos vadovas Mykola Lukašukas.

    Šią stovyklą remiantys vietos atstovai akcentuoja ir praktinius skaičius: po užtvankos griūties dalis laukų nustojo gauti drėkinimo vandenį, o kai kuriuose rajonuose minimi apie 27 000 hektarų plotai. Pasak jų, tai reiškė mažesnį derlių, mažėjančias ūkininkų pajamas ir sezoninių darbų nykimą.

    Verslo argumentų sąraše minima ir logistika: tvenkinys anksčiau buvo svarbi vidaus vandenų transporto grandis, o jam išnykus dalis krovinių persikėlė į kelius ir geležinkelius. Tai, anot kritikų, didina kaštus ir daro regioną mažiau konkurencingą.

    Kita diskusijos pusė ragina neskubėti su atstatymu ir kalba apie gamtos atsigavimą buvusio tvenkinio dugne. Aplinkosaugininkai teigia, kad grįžtančios pievos, jaunuolynai ir natūralūs vandens telkiniai formuoja ekosistemą, kuri gali būti vertingesnė už sugrąžintą dirbtinį rezervuarą.

    „Užliejamos teritorijos reguliuoja klimatą, sulaiko vandenį ir kuria išskirtinę biologinę įvairovę – šios paslaugos gali duoti daugiau naudos nei bet kuri užtvanka, kuri viską vėl užlietų“, – sakė ekologas Vadymas Maniukas.

    Mokslininkai taip pat kelia idėją buvusio tvenkinio teritoriją kryptingai įtraukti į saugomų teritorijų tinklą. Argumentuojama, kad dalis Dnipropetrovsko srities žemių yra intensyviai naudojamos žemės ūkiui, todėl naujas gamtos apsaugos branduolys galėtų tapti reikšmingu biologinės įvairovės atkūrimo projektu.

    Tuo pat metu vandens tiekimo klausimas, pasak infrastruktūros specialistų, sprendžiamas ir be tvenkinio atstatymo. Nurodoma, kad po katastrofos leista pagreitinta tvarka įgyvendinti naujus vandentiekio sprendimus, kurie vandeniu aprūpina Nikopolį, Marhanecą, Pokrovą ir aplinkines bendruomenes, taip pat dalį pramonės poreikių.

    Vietos gyventojų patirtys rodo, kad pereinamasis laikotarpis buvo skausmingas: kai kur centralizuotas vandens tiekimas stabilizavosi tik po kelių mėnesių. Vis dėlto situacijai gerėjant, ginčas persikelia į ilgesnio laikotarpio pasirinkimą, kuris lems regiono ekonomiką, gamtą ir saugumą dešimtmečiams.

    Sprendimą apsunkina ir karo realybė: naujai apžėlę plotai bei sudėtingas reljefas keičia teritorijos prieinamumą ir kontrolę, todėl bet koks didelis infrastruktūros projektas turėtų būti vertinamas kartu su saugumo rizikomis. Kol kas aišku viena: Kachovkos tvenkinio klausimas Ukrainoje tampa ne tik techniniu, bet ir politiniu pasirinkimu tarp skirtingų ateities scenarijų.

  • Kachovkos tvenkinio atkūrimas vėl kelia ginčus: ekologas perspėja apie trečią ekokatastrofą

    Ukrainoje vėl įsiplieskė diskusija, ar verta atkurti Kachovkos vandens saugyklą Dniepre. Dalis regiono politikų akcentuoja vandens tiekimą, drėkinimą ir dykumėjimo grėsmę, tačiau ekologai ragina žiūrėti plačiau ir vertinti ilgalaikes pasekmes.

    Aplinkosaugos ekspertas Olehas Lystopadas pabrėžia, kad pagrindinė problema yra ne vien konkretaus regiono vandens balansas, o klimato kaita ir seklėjantys upių debitai. Jo teigimu, net ir atstačius vandens saugyklą išlieka esminis klausimas, ar Dniepre užteks vandens jai realiai užpildyti.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad karščio bangos ir kritulių pasiskirstymo pokyčiai vis dažniau lemia hidrologines sausras Europoje. Dėl to mažėja upių nuotėkis, kyla rizikos energetikai ir žemės ūkiui, o sprendimai, paremti pastoviu didelių upių vandeningumu, tampa mažiau patikimi.

    Olehas Lystopadas kaip pavyzdį mini atvejus, kai dėl vandens trūkumo Europoje buvo ribojama dalies pramonės ir energetikos objektų veikla. Jo teigimu, tokios situacijos rodo, kad infrastruktūros priklausomybė nuo stabilaus upių vandens režimo gali tapti sistemine rizika.

    Pasak ekologų, diskusija neturėtų apsiriboti pasirinkimu atkurti arba palikti viską, kaip yra. Kartu su pačios užtvankos atstatymu atsirastų būtinybė atkurti drėkinimo infrastruktūrą, spręsti dugne susiformavusios augalijos likimą ir įvertinti, kiek laiko truktų realus telkinio užpildymas esant dabartiniams Dniepro debitams.

    Vienas jautriausių praktinių klausimų būtų saugumas: prieš bet kokius darbus teritorijoje reikėtų išminavimo, o bet kokia statybų fazė išliktų pažeidžiama tęsiantis karo veiksmams. Dėl to, pasak ekspertų, rizikų vertinimas turi būti toks pat svarbus kaip ir inžineriniai sprendimai.

    Per kelerius metus buvusio vandens telkinio dugne susiformavo didelė natūrali teritorija, kurią mokslininkai apibūdina kaip sparčiai atsikuriančių sausumos buveinių kompleksą. Ekspedicijų duomenys rodo, kad augalų įvairovė čia padidėjo nuo keliolikos iki kelių šimtų rūšių, taip pat fiksuojamos saugomos rūšys.

    „Jei šią teritoriją vėl užlietume ir sunaikintume susiformavusią ekosistemą, tai būtų trečia ekologinė katastrofa per trumpą laiką“, – sakė Olehas Lystopadas.

    Jo logika remiasi tuo, kad pirmą kartą ekosistemos buvo radikaliai pakeistos statant vandens saugyklą, antrą kartą – jai staiga netekus vandens, o trečią kartą – bandant dirbtinai grąžinti ankstesnę būklę, panaikinant jau susiformavusį natūralų kompleksą.

    Vietoj didelio masto hidrotechninio projekto ekologai siūlo daugiau dėmesio skirti natūralioms vandens sulaikymo priemonėms. Tarp jų dažniausiai minima šlapynių ir durpynų atkūrimas bei nusausinimo mažinimas, nes tokios ekosistemos veikia kaip natūralūs vandens rezervuarai ir padeda stabilizuoti baseinų hidrologiją sausros laikotarpiais.

    Pasak O. Lystopado, dėl šlapynių nykimo vanduo greičiau nuteka į didžiąsias upes ir galiausiai pasiekia jūrą, o regionai praranda natūralų „buferį“, kuris palaikytų drėgmę dirvožemyje ir mažintų ekstremalių svyravimų žalą. Todėl sprendžiant vandens stygių, anot jo, svarbiausia yra ilgalaikė adaptacija prie klimato kaitos, o ne vien vieno telkinio atstatymas.

  • Didysis Lugas po Kachovkos HE sprogdinimo atgyja: buvusiame dugne auga 10 metrų medžiai

    Praėjus keleriems metams po Kachovkos hidroelektrinės užtvankos susprogdinimo, buvusio Kachovkos tvenkinio vietoje formuojasi naujas Didžiojo Lugo kraštovaizdis. Ekologų ir žurnalistų stebėjimai rodo, kad atsivėrusiose Dniepro salpose jau įsitvirtino jaunas užliejamų miškų masyvas, o pavieniai medžiai pasiekė iki 10 metrų aukštį.

    Dalies teritorijos ištirti pilnai kol kas neįmanoma dėl nuolatinės Rusijos dronų grėsmės. Dėl saugumo ribojimų tyrėjai kai kuriose vietose gali išbūti tik trumpai, todėl fiksuojami daugiausia vizualiniai pokyčiai ir pavieniai biologinės įvairovės stebėjimai.

    Specialistai pažymi, kad po vandens nuslūgimo buvusioje tvenkinio teritorijoje sparčiausiai įsitvirtino gluosniai ir tuopos. Jauno miško augimą skatina drėgnos užliejamos žemumos, o šaknys pasiekia vandeningus dirvožemio sluoksnius, todėl dalis medžių lengviau ištveria sausras ir atželia net po pažeidimų.

    Šią vasarą salpose vandens buvo daugiau nei ankstesniais metais, ir tai tiesiogiai veikia buveines. Ekologai pabrėžia, kad net ir palyginti nedidelis vandens lygio pakilimas gali keisti augalijos struktūrą, vabzdžių gausą bei varliagyvių ir paukščių aktyvumą.

    Skirtingose Didžiojo Lugo dalyse vaizdas nevienodas: žemiau, arčiau Nikopolio, vietovės labiau užmirkusios, ten daugėja protokų, pelkių ir seklumų. Aukščiau, Zaporižios kryptimi, teritorijos sausesnės, todėl didesnę dalį užima gluosnynai ir užliejamų miškų plotai.

    Kartu su vandens telkinių ir miško atsikūrimu fiksuojamas ir gyvūnijos sugrįžimas. Tyrėjai nurodo, kad teritorijoje jau registruota bent 320 aukštesniųjų žydinčių augalų rūšių, o tai rodo, kad buveinės tampa įvairesnės ir stabilesnės.

    Didėjant vabzdžių ir varliagyvių gausai, daugėja ir paukščių, ypač būdingų užliejamų miškų ekosistemoms. Pastaraisiais sezonais vis dažniau stebimi ir pelikanai, nors patikimų duomenų, kad jie čia jau peri, kol kas nėra.

    Be paukščių, fiksuojami ir žinduoliai, pavyzdžiui, lapės bei kiškiai, kuriuos teritorijoje neretai užfiksuoja dronų vaizdai. Taip pat pranešama apie Dniepre pastebėtus eršketus, įrašytus į Ukrainos Raudonąją knygą, nors dalis galimų jų buveinių išlieka neprieinama dėl karo sąlygų.

    Ekologai pripažįsta, kad dabartiniai duomenys yra fragmentiški, nes daug vietų neprieinamos arba pavojingos. Kai kuriose atkarpose tyrimų laikas skaičiuojamas minutėmis, o tai neleidžia atlikti išsamių dirvožemio pjūvių ir įvertinti, pavyzdžiui, sąnašų sluoksnio storio.

    Vis dėlto stebėjimai rodo, kad buvusio tvenkinio vietoje formuojasi nauja, dinamiška ekosistema, kuri keisis po kiekvieno didesnio Dniepro potvynio. Kokį galutinį pavidalą ji įgaus per artimiausius dešimtmečius, priklausys ir nuo natūralių procesų tęstinumo, ir nuo būsimo teritorijos teisinio statuso bei apsaugos.

  • Nuleido Kachovkos tvenkinį ir nustėro: po vandeniu – Aukso ordos miestas ir kazokų pėdsakai

    Nuleido Kachovkos tvenkinį ir nustėro: po vandeniu – Aukso ordos miestas ir kazokų pėdsakai

    Kachovkos vandens telkinys Dniepro upėje, suformuotas XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje, ilgus dešimtmečius slėpė milžinišką istorijos sluoksnį. Užlieta teritorija siekė apie 200 000 hektarų, o joje žmonės gyveno nuo vėlyvojo paleolito iki naujųjų laikų.

    Dar prieš vandens telkinio sukūrimą archeologai fiksavo svarbius radinius, tarp jų ir bronzos amžiaus Babino III gyvenvietę. Ji datuojama maždaug 2100–1600 metais prieš mūsų erą, o aptikta keramika tapo reikšmingu orientyru tiriant Ukrainos stepės bronzos amžiaus kultūras.

    Vėlesnius laikus atspindi Aukso ordos miesto liekanos, siejamos su Mamai-Sarai, dar vadintu Shehr al-Jedid. Dalis šio XIV amžiaus centro pateko po vandeniu, o tyrėjai mano, kad arčiausiai buvusios Dniepro vagos glūdi ypač daug informacijos apie gyvenvietes, priklausiusias nuo žvejybos ir užliejamų pievų išteklių.

    Didžiojo Lūgo kazokų istorija

    Atsivėręs kraštovaizdis svarbus ir Zaporožės kazokų istorijai. Dniepro slėnis ir Didysis Lūgas nuo XVI iki XVIII amžiaus buvo vienas pagrindinių jų veiklos regionų, o salose ir pakrantėse veikė sicės, savivaldūs kariniai centrai.

    Nors kelios sicės jau aprašytos, archeologai neatmeta, kad ateityje gali būti identifikuota daugiau iki šiol nežinomų vietų. Tokie radiniai padėtų tiksliau suprasti, kaip buvo organizuojamas kazokų gyvenimas ir gynyba, kokie maršrutai jungė salų tinklą ir kaip kito regiono ekonomika.

    Radinių daug, bet tyrimus riboja karas

    Pirmieji atradimai parodė, kokio masto paveldas gali slėptis buvusio telkinio dugne. 2023 metais Chortycios saloje aptikta medinė valtis, o pradžioje svarstyta, kad tai galėtų būti ankstyvoji kazokų čaika.

    Vėliau nustatyta, kad tai senesnė išskobta luotas tipo valtis, pagaminta iš vieno medžio kamieno, apie 6,7 metro ilgio. Vis dėlto radinys laikomas svarbiu, nes leidžia geriau suprasti laivadirbystės raidą, kuri vėliau galėjo lemti ir būdingų kazokų laivų atsiradimą.

    Didžiausia problema ta, kad archeologai negali laisvai dirbti visose vietose. Karas riboja prieigą prie dalies teritorijų, kai kurios jų pažeistos karinių veiksmų, o papildomą grėsmę kelia nelegalūs kasinėjimai, kai radiniai išimami be konteksto fiksavimo.

    Mokslininkams tai reiškia prarastą informaciją apie radinių sluoksnius, datas ir ryšius tarp objektų, nes be tikslios dokumentacijos net ir vertingas daiktas praranda didelę dalį mokslinės vertės. Dėl to vis dažniau akcentuojama būtinybė kuo greičiau inventorizuoti atsivėrusias teritorijas, pasitelkiant ir nuotolinius metodus, pavyzdžiui, aerofotografiją bei palydovinius vaizdus.

    Kol kas neaišku, koks bus galutinis Kachovkos infrastruktūros likimas ir ar vandens telkinys bus atkurtas. Nuo politinių ir inžinerinių sprendimų priklausys, ar atsivėręs dugnas taps trumpalaikiu langu į praeitį, ar suteiks daugiau laiko sistemingiems tyrimams.

  • 2 300 metų auksinis vėrinys išskleidė paslaptį: amazonių pėdsakai ir moterys-bitės

    2 300 metų auksinis vėrinys išskleidė paslaptį: amazonių pėdsakai ir moterys-bitės

    Ukrainos pietuose, Dniepro žemupyje esančiame Ogužo kurhane archeologai aptiko įspūdingą maždaug 2 300 metų senumo auksinį vėrinį. Toks radinys iš elitinių skitų laidojimo paminklų laikomas vienu ryškiausių liudijimų apie stepės klajoklių meistrystę ir to meto simbolių pasaulį.

    Kurhanai skitų kultūroje buvo skirti aukšto statuso žmonėms, o įkapių rinkiniai dažnai veikė kaip socialinio rango ir tikėjimo sistemos ženklai. Dėl to kiekviena detalė tampa užuomina apie tai, kaip bendruomenė suvokė valdžią, kilmę, lyties vaidmenis ir pomirtinį gyvenimą.

    Kas pavaizduota vėrinyje?

    Didžiausią mokslininkų dėmesį patraukė dekoras, kuriame matyti neįprastos figūros. Viena jų interpretuojama kaip su karingomis moterimis siejamas įvaizdis, todėl visuomenėje vėl atgijo diskusija apie amazones, kurias aprašė senovės graikų autoriai.

    Archeologai pabrėžia, kad vienas radinys pats savaime neįrodo, jog legendos pažodžiui atspindi realybę. Vis dėlto pastarųjų dešimtmečių tyrimai rodo, kad Eurazijos stepėse būta moterų, laidojamų su ginklais, o kai kurių palaikuose fiksuojami su kovomis siejami sužeidimai.

    Moterų-bičių mįslė

    Dar paslaptingesnės yra figūros, kurias tyrėjai apibūdina kaip moteris-bites, mat žmogaus bruožai jose tarsi susilieja su vabzdžius primenančiais elementais. Toks vaizdavimas gali sietis su mitologija, dievybėmis, vaisingumo simbolika ar mirusiųjų globos idėjomis, tačiau aiškaus atsakymo kol kas nėra.

    Kontekstas svarbus: skitų menas neretai jungė gyvūninius ir žmogaus motyvus, o ornamentai veikė kaip koduotos žinutės bendruomenei. Todėl vėrinys gali būti ne tik prabangaus statuso ženklas, bet ir platesnio pasakojimo apie tikėjimą bei tapatybę dalis.

    Kodėl radinys reikšmingas?

    Tokie artefaktai padeda tikslinti, kaip skitų visuomenėje buvo suvokiama moteriškumo ir galios sąsaja. Jei dalis motyvų iš tiesų susiję su karingomis moterimis ar antgamtinėmis būtybėmis, vėrinys gali tapti svarbiu šaltiniu aiškinantis, kur baigiasi mitas ir prasideda istorinė realybė.

    Archeologai tikisi, kad papildomi tyrimai, įskaitant kapavietės konteksto analizę ir palyginimus su kitais Juodosios jūros regiono radiniais, leis tiksliau įvardyti, kam priklausė šis papuošalas ir kokią žinutę jis turėjo perduoti. Kol kas aišku viena: skitų pasaulis dar slepia ne vieną netikėtą istoriją.

  • Dniepre pastebėtas retas migruojantis paukštis: apvaliasnapis plaukūnas Ukrainoje neužsibūna

    Dniepro upėje Ukrainoje pastebėtas retas migruojantis vandens paukštis – apvaliasnapis plaukūnas. Ornitologų teigimu, ši rūšis šalyje pasirodo tik migracijų metu, todėl įprastai telkiniuose ilgai neužsibūna.

    Apvaliasnapiai plaukūnai Ukrainoje laikomi retais praskrendančiais paukščiais: pavasarį ir rudenį jie trumpam sustoja pailsėti ir pasimaitinti, o vėliau tęsia kelionę. Tokie stebėjimai dažniausiai būna pavieniai, todėl kaskart sulaukia didesnio gamtos mylėtojų dėmesio.

    Nuo daugelio kitų vandens paukščių ši rūšis išsiskiria ne tik išvaizda, bet ir neįprastu gyvenimo būdu. Patelės paprastai būna stambesnės ir ryškesnės, jų plunksnose matomas išraiškingas oranžinis atspalvis kaklo srityje, o patinų apdaras dažniau pilkšvai tamsus.

    Dar labiau stebina vaidmenų pasiskirstymas perėjimo metu. Patelės aktyviai konkuruoja dėl patinų dėmesio, o sudėjus kiaušinius dažnai palieka perėjimą patinui ir gali ieškoti kito partnerio.

    Patinai tuo metu peri kiaušinius ir vėliau patys rūpinasi jaunikliais. Toks elgesys paukščių pasaulyje nėra labai dažnas, todėl apvaliasnapiai plaukūnai dažnai minimi kaip vienas įdomesnių pavyzdžių, kaip gamtoje gali keistis įprasti lyčių vaidmenys.

    Šie paukščiai minta smulkiais vandens organizmais, įskaitant uodų lervas ir planktoną. Vienas būdingiausių jų maitinimosi būdų – greitai suktis vandenyje aplink savo ašį, taip sukeliant sūkurį, kuris pakelia maistą arčiau paviršiaus.

    Apvaliasnapio plaukūno veisimosi arealas siejamas su Arkties ir subarktinėmis teritorijomis. Jis peri tundroje ir miškotundrėje Šiaurės Europoje, Azijoje bei Šiaurės Amerikoje, o migracijų metu gali būti pastebimas ir piečiau esančiuose regionuose.

    Gamtos specialistai primena, kad stebint retus paukščius svarbu laikytis atstumo ir netrikdyti jų poilsio. Trumpa sustojimo pauzė migracijos metu paukščiams yra kritiškai svarbi, todėl net ir geranoriškas artėjimas gali padidinti jų stresą ir išsekimą.

  • Dniepre pastebėtas retas migruojantis paukštis: apvaliasnapis plaukūnas Ukrainoje užsibūna trumpai

    Dniepro mieste Ukrainoje pastebėtas retas migruojantis paukštis – apvaliasnapis plaukūnas. Ši vandens paukščių rūšis šalyje paprastai fiksuojama tik migracijų metu, kai trumpam sustoja pailsėti ir pasimaitinti.

    Ornitologų vertinimu, tokie stebėjimai dažniausiai sutampa su pavasarinėmis ir rudeninėmis kelionėmis tarp perėjimo ir žiemojimo vietų. Dėl to apvaliasnapis plaukūnas prie vandens telkinių Ukrainoje paprastai neužtrunka ilgai ir po trumpos stotelės tęsia migraciją.

    Ši rūšis išsiskiria ne tik išvaizda, bet ir elgsena. Patelės paprastai būna kiek stambesnės ir ryškesnio apdaro, o ant kaklo neretai matoma oranžinė dėmė, kuri ypač krinta į akis stebint paukščius iš arčiau.

    Dar įdomesnės – šeimos rolės. Patelės varžosi dėl patinų dėmesio, aktyviai demonstruoja elgesį ir gali ginti pasirinktą teritoriją, o perėjimo našta dažniausiai tenka patinui.

    Po kiaušinių dėjimo patelė neretai palieka patiną ir gali poruotis dar kartą, o patinas inkubuoja kiaušinius ir augina jauniklius. Toks vaidmenų pasikeitimas paukščių pasaulyje laikomas viena ryškiausių šios rūšies elgsenos ypatybių.

    Apvaliasnapiai plaukūnai minta smulkiais vandens organizmais – planktonu ir vabzdžių lervomis, tarp jų ir uodų lervomis. Maistą jie dažnai renka vandens paviršiuje, tačiau tam pasitelkia neįprastą techniką.

    Paukštis greitai sukasi vandenyje apie savo ašį, sukurdamas sūkurį, kuris pakelia smulkią grobį arčiau paviršiaus. Tuomet maistas surenkamas snapu, todėl šis medžioklės būdas ypač pastebimas ramesniuose vandenyse.

    Apvaliasnapio plaukūno perėjimo teritorijos siejamos su Arkties ir subarktinių platumų regionais. Jis peri tundroje ir miškotundrėje Šiaurės Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje.

    Migracijų metu paukščiai gali pasirodyti ir ten, kur įprastai neperi, todėl kiekvienas toks stebėjimas tampa svarbia informacija apie rūšies judėjimą. Pastaraisiais metais Europoje vis daugiau dėmesio skiriama migracijos duomenų fiksavimui, nes jie padeda įvertinti buveinių būklę ir klimato kaitos poveikį paukščių maršrutams.

    Specialistai primena, kad stebint retus paukščius svarbu jų netrikdyti: laikytis atstumo, vengti staigių judesių ir triukšmo, o fotografuojant nenaudoti būdų, kurie gali priversti paukštį pakilti ir be reikalo eikvoti energiją kelionės metu.

  • Rožiniai pelikanai vėl Kachovkos apylinkėse po 150 metų: ekologas paaiškino, kas pasikeitė

    Kachovkos vandens telkinio apylinkėse, naujai susiformavusiose užliejamose pievose ir nendrynuose, pastebėtos rožinių pelikanų kolonijos. Tai reta ir reikšminga žinia, nes šios į Raudonąją knygą įtrauktos rūšies paukščiai šiame regione nebuvo fiksuojami maždaug 150 metų.

    Vietovė, kurioje pastebėti paukščiai, siejama su Didžiuoju Lugu – istoriniu Dniepro žemupio užliejamų teritorijų masyvu. Po Kachovkos hidroelektrinės susprogdinimo kraštovaizdis smarkiai pakito: atsivėrė seklumos, susiformavo nauji vandens ir sausumos mozaikos plotai, palankūs vandens paukščiams.

    Paukščių nufilmuoti televizijos komandai esą nepavyko, tačiau jų buvimą patvirtino kariškių pateikta vaizdo medžiaga. Joje matyti apie kelias dešimtis paukščių, o vienas drono operatorius pasakojo juos vandens paviršiuje pastebėjęs atsitiktinai skrisdamas nedideliame aukštyje.

    Ekologas Vadymas Maniukas teigė, kad rožiniai pelikanai prisitaiko tiek prie naujos buveinės, tiek prie karo sąlygų ir aplinkos triukšmo. Pasak jo, jei sprogimai ir kiti trikdžiai nepaveikia paukščių tiesiogiai, jie ilgainiui gali rodyti mažesnį atsargumą ir tęsti įprastą elgseną.

    „Kadangi sprogimai nepataiko tiesiai į paukščius, jie jaučiasi gana ramiai. Gamta labai lanksčiai reaguoja į žmogaus sukeltas situacijas“, – sakė ekologas Vadymas Maniukas.

    Specialistas priminė, kad Ukrainoje rožinių pelikanų įprastos teritorijos siejamos su Dunojaus užliejamomis vietovėmis ir Azovo jūros regionu. Tačiau istoriškai Didžiojo Lugo plotuose jie galėjo būti paplitę anksčiau, kol XIX amžiuje išnyko dėl intensyvios medžioklės ir kito žmogaus poveikio.

    Ekologas atkreipė dėmesį ir į praktinį aspektą: rožiniai pelikanai yra labai ėdrūs ir per parą gali suvartoti iki 2 kilogramų žuvies. Jie dažnai medžioja kolektyviai, sudarydami puslankį ir varydami žuvų būrius į seklumas, todėl kolonijų atsiradimas gali rodyti, kad naujai susidariusiose buveinėse netrūksta maisto.

    Vis dėlto prognozuoti, kaip toliau plėsis jų arealas, kol kas sudėtinga. Paukščių migraciją ir įsikūrimą lemia vandens režimo stabilumas, maisto bazė, trikdymo lygis bei tai, ar naujos seklumos ir nendrynai išliks pakankamai ilgai, kad taptų nuolatine buveine.

  • Invazinės žuvys Dniepre plinta sparčiai: saulinis ešerys ir žuvis-adatėlė keičia upės balansą

    Dniepro vandens telkiniuose daugėja invazinių žuvų, o tarp ryškiausiai plintančių minimos saulinis ešerys ir žuvis-adatėlė. Specialistai pabrėžia, kad tai ne vien pavieniai radiniai: kai rūšis suformuoja stabilią populiaciją, jos išnaikinti praktiškai nebeįmanoma.

    Pasak mokslininkų, Dniepro ekosistemos pokyčius lėmė keli veiksniai, susidėję į vieną grandinę. Didelę upės dalį pakeitęs užtvankų ir tvenkinių kaskadas sukūrė lėtos tėkmės, šylančio vandens ir gausios augalijos sąlygas, kurios daugeliui nevietinių rūšių tapo palankios.

    Vienas svarbiausių mechanizmų – sąmoningas žuvų įveisimas ir su tuo susiję atsitiktiniai „priedai“. Įveisiant komerciškai vertingas rūšis, kartu neretai patenka smulkesnės, greitai besidauginančios žuvys, kurios prisitaiko geriau nei planuotai įleistos.

    Kitas kelias – natūrali migracija iš žemupio, limanų ar jūros baseino. Kai istorinės kliūtys upėje išnyksta arba susilpnėja, dalis rūšių gauna naują koridorių kilti aukštyn ir įsitvirtinti gėlesniuose vandens telkiniuose.

    Prie plitimo prisideda ir žmogaus elgsena: akvariumų žuvų paleidimas į gamtą, žuvų perkėlimas iš vieno telkinio į kitą ar „įdomių“ egzempliorių išleidimas. Dalis tropinių rūšių neišgyvena žiemos, tačiau šiltesniuose vandenyse prie elektrinių ar pramoninių objektų gali susiformuoti vietinės populiacijos.

    Saulinis ešerys ir žuvis-adatėlė laikomos biologiškai „patogiomis“ invazijai: greitai subręsta, neršia kelis kartus per sezoną, pakankamai gerai toleruoja temperatūros ir deguonies svyravimus. Toks plastiškumas suteikia pranašumą telkiniuose, kuriuose vandens režimas ir buveinės jau pakitusios.

    Mokslinėje literatūroje plitimas dažnai apibūdinamas kilometrais per metus, tačiau tai labiau statistinis vidurkis tarp stebėjimo taškų, o ne pastovus kasmetinis „žingsnis“. Vis dėlto tendencija aiški: rūšys randamos vis naujose vietose, o jų gausa kai kuriose įlankose ir seklumose didėja.

    Saulinis ešerys neršto metu formuoja lizdus seklumose ir gali saugoti ikrus, o tai didina išgyvenamumą. Žuvis-adatėlė dažnai laikosi augalijos sąžalynuose, kur mažiau pastebima plėšrūnams ir lengviau randa maisto.

    Didžiausia rizika siejama su konkurencija dėl maisto ir nerštaviečių bei poveikiu žuvų jaunikliams. Saulinis ešerys yra visaėdis: minta ikrais, lervomis, mailiumi, bestuburiais, o kartu konkuruoja su vietinių rūšių jaunikliais, kuriems pakrančių seklumos yra svarbiausios augimo zonos.

    Žuvis-adatėlė dažniau minta zooplanktonu ir smulkiais vėžiagyviais, todėl didelės jos sankaupos pakrantėse gali keisti maisto bazę kitų rūšių mailiui. Tuo pačiu specialistai pabrėžia, kad poveikis ne visur vienodas ir priklauso nuo konkretaus telkinio: jei maisto bazė pakankama, staigaus vietinių žuvų žlugimo gali ir nebūti.

    Kitas praktinis pavojus – ligų ir parazitų pernešimas, ypač tuomet, kai žuvys perkeliamos tarp telkinių. Net jei invazinė rūšis neatsineša „unikalių“ ligų, ji gali platinti vietinius parazitus į naujas vietas.

    2023 metais birželį sugriauta Kachovkos hidroelektrinė sukėlė staigų ir didelio masto smūgį buvusiai Kachovkos tvenkinio žuvų bendrijai. Per trumpą laiką prarastos didelės šėrimosi ir neršto teritorijos, o buvusi plati akvatorija daug kur virto upės vaga ir atskirų seklumų bei užutekų sistema.

    Ilgesnėje perspektyvoje, anot mokslininkų, vyksta savotiškas natūralus eksperimentas: tvenkinio vietoje formuojasi labiau upinė, potvyninė ekosistema su kitokiu srovės režimu ir buveinėmis. Tai gali mažinti dalies nevietinių, lėtos tėkmės ir šiltų užžėlusių plotų mėgėjų galimybes, bet kartu sudaryti palankesnes sąlygas rūšims, prisitaikiusioms prie srovės.

    Vis dėlto invazijų procesas neišnyksta: naujai susidarančios potvyninės buveinės gali tapti „inkubatoriais“ plastiškoms rūšims, o nuolatinis vandens koridorius palengvina judėjimą. Dėl to svarbiausiu tikslu laikomas ne bandymas išnaikinti invazines žuvis, o jų gausos valdymas ir vietinių buveinių atkūrimas.

    Specialistai išskiria ankstyvą naujų rūšių aptikimą, griežtesnę kontrolę įveisiant žuvis ir ribojant perkėlimą tarp telkinių. Taip pat pabrėžiama, kad vietinių plėšrūnų populiacijos ir natūralių nerštaviečių būklė yra kritiškai svarbios: kuo geresnės sąlygos vietinėms rūšims daugintis, tuo daugiau „natūralaus atsako“ prieš invazinių žuvų augimą.

    Praktikoje tai reiškia ir vandens lygio režimo stabilumą neršto metu, ir nerštaviečių atkūrimą, ir atsakingą žvejybos reguliavimą. Mokslininkai akcentuoja, kad bet koks įžuvinimas turi būti planuojamas su ekspertų priežiūra, nes klaidos dažniausiai kainuoja dešimtmečius.

    „Kai nevietinė žuvis sukuria gausią populiaciją, jos išrauti beveik neįmanoma, todėl svarbiausia yra prevencija ir nuoseklus gausos valdymas“, – sakė biologijos mokslų atstovai, vertinantys Dniepro pokyčius.

  • Dniepre pagautas beveik 15 kg karpis: žvejai įspūdingą laimikį pasvėrė ir paleido atgal

    Dniepro upėje Ukrainoje žvejai pagavo ypač stambų laukinį karpį, dar vadinamą sazanu, kurio svoris siekė beveik 15 kilogramų. Įrašas ir vaizdo medžiaga apie laimikį sparčiai paplito socialiniuose tinkluose, o istoriją perėmė ir vietos naujienų kanalai.

    Pasak paviešintos informacijos, žuvis buvo sugauta vakare, Dnipro mieste, netoli Naberžna Peremohy gatvės pakrantės. Kadrai rodo, jog karpis buvo toks didelis, kad vienam iš žvejų jį išlaikyti rankose buvo sudėtinga.

    Po svėrimo ir matavimų žvejai nusprendė laimikį paleisti atgal į upę. Tokia praktika, vadinama sugavai ir paleisk, pastaraisiais metais vis dažniau taikoma sportinėje žūklėje, siekiant išsaugoti dideles, vertingas reprodukcijai žuvis.

    Karpis yra viena labiausiai paplitusių gėlavandenių žuvų Europoje: jis gyvena upėse, ežeruose ir tvenkiniuose, ypač ten, kur srovė lėtesnė, o dugnas dumblėtas. Dažniausiai sugaunami karpiai būna gerokai mažesni, todėl beveik 15 kilogramų egzempliorius priskiriamas trofėjiniams.

    Specialistai pabrėžia, kad tokį svorį žuvys pasiekia per daug metų, kai turi pakankamai maisto ir palankias sąlygas augti. Dideli karpiai paprastai yra atsargesni, geriau orientuojasi telkinyje ir dažnai laikomi vienomis gudriausių gėlavandenių žuvų, todėl jų sugavimas reikalauja patirties.

    Karpiai yra visaėdžiai: jie minta vandens augalija, bestuburiais, lervomis ir kitais smulkiais vandens organizmais. Dėl tokio raciono ir gebėjimo prisitaikyti prie skirtingų sąlygų karpiai sėkmingai išplinta įvairiuose telkiniuose.

    Žvejai dažnai renkasi masalus, kurie karpiams yra patrauklūs kvapu ir skoniu, pavyzdžiui, kukurūzus ar kvapnius boilius. Vis dėlto su stambiais egzemplioriais sėkmę neretai lemia ne tik masalas, bet ir pasirinkta vieta, šėrimo taktika bei kantrybė.