CP v2

Tag: Dniepras

  • Rožiniai pelikanai vėl Kachovkos apylinkėse po 150 metų: ekologas paaiškino, kas pasikeitė

    Kachovkos vandens telkinio apylinkėse, naujai susiformavusiose užliejamose pievose ir nendrynuose, pastebėtos rožinių pelikanų kolonijos. Tai reta ir reikšminga žinia, nes šios į Raudonąją knygą įtrauktos rūšies paukščiai šiame regione nebuvo fiksuojami maždaug 150 metų.

    Vietovė, kurioje pastebėti paukščiai, siejama su Didžiuoju Lugu – istoriniu Dniepro žemupio užliejamų teritorijų masyvu. Po Kachovkos hidroelektrinės susprogdinimo kraštovaizdis smarkiai pakito: atsivėrė seklumos, susiformavo nauji vandens ir sausumos mozaikos plotai, palankūs vandens paukščiams.

    Paukščių nufilmuoti televizijos komandai esą nepavyko, tačiau jų buvimą patvirtino kariškių pateikta vaizdo medžiaga. Joje matyti apie kelias dešimtis paukščių, o vienas drono operatorius pasakojo juos vandens paviršiuje pastebėjęs atsitiktinai skrisdamas nedideliame aukštyje.

    Ekologas Vadymas Maniukas teigė, kad rožiniai pelikanai prisitaiko tiek prie naujos buveinės, tiek prie karo sąlygų ir aplinkos triukšmo. Pasak jo, jei sprogimai ir kiti trikdžiai nepaveikia paukščių tiesiogiai, jie ilgainiui gali rodyti mažesnį atsargumą ir tęsti įprastą elgseną.

    „Kadangi sprogimai nepataiko tiesiai į paukščius, jie jaučiasi gana ramiai. Gamta labai lanksčiai reaguoja į žmogaus sukeltas situacijas“, – sakė ekologas Vadymas Maniukas.

    Specialistas priminė, kad Ukrainoje rožinių pelikanų įprastos teritorijos siejamos su Dunojaus užliejamomis vietovėmis ir Azovo jūros regionu. Tačiau istoriškai Didžiojo Lugo plotuose jie galėjo būti paplitę anksčiau, kol XIX amžiuje išnyko dėl intensyvios medžioklės ir kito žmogaus poveikio.

    Ekologas atkreipė dėmesį ir į praktinį aspektą: rožiniai pelikanai yra labai ėdrūs ir per parą gali suvartoti iki 2 kilogramų žuvies. Jie dažnai medžioja kolektyviai, sudarydami puslankį ir varydami žuvų būrius į seklumas, todėl kolonijų atsiradimas gali rodyti, kad naujai susidariusiose buveinėse netrūksta maisto.

    Vis dėlto prognozuoti, kaip toliau plėsis jų arealas, kol kas sudėtinga. Paukščių migraciją ir įsikūrimą lemia vandens režimo stabilumas, maisto bazė, trikdymo lygis bei tai, ar naujos seklumos ir nendrynai išliks pakankamai ilgai, kad taptų nuolatine buveine.

  • Invazinės žuvys Dniepre plinta sparčiai: saulinis ešerys ir žuvis-adatėlė keičia upės balansą

    Dniepro vandens telkiniuose daugėja invazinių žuvų, o tarp ryškiausiai plintančių minimos saulinis ešerys ir žuvis-adatėlė. Specialistai pabrėžia, kad tai ne vien pavieniai radiniai: kai rūšis suformuoja stabilią populiaciją, jos išnaikinti praktiškai nebeįmanoma.

    Pasak mokslininkų, Dniepro ekosistemos pokyčius lėmė keli veiksniai, susidėję į vieną grandinę. Didelę upės dalį pakeitęs užtvankų ir tvenkinių kaskadas sukūrė lėtos tėkmės, šylančio vandens ir gausios augalijos sąlygas, kurios daugeliui nevietinių rūšių tapo palankios.

    Vienas svarbiausių mechanizmų – sąmoningas žuvų įveisimas ir su tuo susiję atsitiktiniai „priedai“. Įveisiant komerciškai vertingas rūšis, kartu neretai patenka smulkesnės, greitai besidauginančios žuvys, kurios prisitaiko geriau nei planuotai įleistos.

    Kitas kelias – natūrali migracija iš žemupio, limanų ar jūros baseino. Kai istorinės kliūtys upėje išnyksta arba susilpnėja, dalis rūšių gauna naują koridorių kilti aukštyn ir įsitvirtinti gėlesniuose vandens telkiniuose.

    Prie plitimo prisideda ir žmogaus elgsena: akvariumų žuvų paleidimas į gamtą, žuvų perkėlimas iš vieno telkinio į kitą ar „įdomių“ egzempliorių išleidimas. Dalis tropinių rūšių neišgyvena žiemos, tačiau šiltesniuose vandenyse prie elektrinių ar pramoninių objektų gali susiformuoti vietinės populiacijos.

    Saulinis ešerys ir žuvis-adatėlė laikomos biologiškai „patogiomis“ invazijai: greitai subręsta, neršia kelis kartus per sezoną, pakankamai gerai toleruoja temperatūros ir deguonies svyravimus. Toks plastiškumas suteikia pranašumą telkiniuose, kuriuose vandens režimas ir buveinės jau pakitusios.

    Mokslinėje literatūroje plitimas dažnai apibūdinamas kilometrais per metus, tačiau tai labiau statistinis vidurkis tarp stebėjimo taškų, o ne pastovus kasmetinis „žingsnis“. Vis dėlto tendencija aiški: rūšys randamos vis naujose vietose, o jų gausa kai kuriose įlankose ir seklumose didėja.

    Saulinis ešerys neršto metu formuoja lizdus seklumose ir gali saugoti ikrus, o tai didina išgyvenamumą. Žuvis-adatėlė dažnai laikosi augalijos sąžalynuose, kur mažiau pastebima plėšrūnams ir lengviau randa maisto.

    Didžiausia rizika siejama su konkurencija dėl maisto ir nerštaviečių bei poveikiu žuvų jaunikliams. Saulinis ešerys yra visaėdis: minta ikrais, lervomis, mailiumi, bestuburiais, o kartu konkuruoja su vietinių rūšių jaunikliais, kuriems pakrančių seklumos yra svarbiausios augimo zonos.

    Žuvis-adatėlė dažniau minta zooplanktonu ir smulkiais vėžiagyviais, todėl didelės jos sankaupos pakrantėse gali keisti maisto bazę kitų rūšių mailiui. Tuo pačiu specialistai pabrėžia, kad poveikis ne visur vienodas ir priklauso nuo konkretaus telkinio: jei maisto bazė pakankama, staigaus vietinių žuvų žlugimo gali ir nebūti.

    Kitas praktinis pavojus – ligų ir parazitų pernešimas, ypač tuomet, kai žuvys perkeliamos tarp telkinių. Net jei invazinė rūšis neatsineša „unikalių“ ligų, ji gali platinti vietinius parazitus į naujas vietas.

    2023 metais birželį sugriauta Kachovkos hidroelektrinė sukėlė staigų ir didelio masto smūgį buvusiai Kachovkos tvenkinio žuvų bendrijai. Per trumpą laiką prarastos didelės šėrimosi ir neršto teritorijos, o buvusi plati akvatorija daug kur virto upės vaga ir atskirų seklumų bei užutekų sistema.

    Ilgesnėje perspektyvoje, anot mokslininkų, vyksta savotiškas natūralus eksperimentas: tvenkinio vietoje formuojasi labiau upinė, potvyninė ekosistema su kitokiu srovės režimu ir buveinėmis. Tai gali mažinti dalies nevietinių, lėtos tėkmės ir šiltų užžėlusių plotų mėgėjų galimybes, bet kartu sudaryti palankesnes sąlygas rūšims, prisitaikiusioms prie srovės.

    Vis dėlto invazijų procesas neišnyksta: naujai susidarančios potvyninės buveinės gali tapti „inkubatoriais“ plastiškoms rūšims, o nuolatinis vandens koridorius palengvina judėjimą. Dėl to svarbiausiu tikslu laikomas ne bandymas išnaikinti invazines žuvis, o jų gausos valdymas ir vietinių buveinių atkūrimas.

    Specialistai išskiria ankstyvą naujų rūšių aptikimą, griežtesnę kontrolę įveisiant žuvis ir ribojant perkėlimą tarp telkinių. Taip pat pabrėžiama, kad vietinių plėšrūnų populiacijos ir natūralių nerštaviečių būklė yra kritiškai svarbios: kuo geresnės sąlygos vietinėms rūšims daugintis, tuo daugiau „natūralaus atsako“ prieš invazinių žuvų augimą.

    Praktikoje tai reiškia ir vandens lygio režimo stabilumą neršto metu, ir nerštaviečių atkūrimą, ir atsakingą žvejybos reguliavimą. Mokslininkai akcentuoja, kad bet koks įžuvinimas turi būti planuojamas su ekspertų priežiūra, nes klaidos dažniausiai kainuoja dešimtmečius.

    „Kai nevietinė žuvis sukuria gausią populiaciją, jos išrauti beveik neįmanoma, todėl svarbiausia yra prevencija ir nuoseklus gausos valdymas“, – sakė biologijos mokslų atstovai, vertinantys Dniepro pokyčius.

  • Dniepre pagautas beveik 15 kg karpis: žvejai įspūdingą laimikį pasvėrė ir paleido atgal

    Dniepro upėje Ukrainoje žvejai pagavo ypač stambų laukinį karpį, dar vadinamą sazanu, kurio svoris siekė beveik 15 kilogramų. Įrašas ir vaizdo medžiaga apie laimikį sparčiai paplito socialiniuose tinkluose, o istoriją perėmė ir vietos naujienų kanalai.

    Pasak paviešintos informacijos, žuvis buvo sugauta vakare, Dnipro mieste, netoli Naberžna Peremohy gatvės pakrantės. Kadrai rodo, jog karpis buvo toks didelis, kad vienam iš žvejų jį išlaikyti rankose buvo sudėtinga.

    Po svėrimo ir matavimų žvejai nusprendė laimikį paleisti atgal į upę. Tokia praktika, vadinama sugavai ir paleisk, pastaraisiais metais vis dažniau taikoma sportinėje žūklėje, siekiant išsaugoti dideles, vertingas reprodukcijai žuvis.

    Karpis yra viena labiausiai paplitusių gėlavandenių žuvų Europoje: jis gyvena upėse, ežeruose ir tvenkiniuose, ypač ten, kur srovė lėtesnė, o dugnas dumblėtas. Dažniausiai sugaunami karpiai būna gerokai mažesni, todėl beveik 15 kilogramų egzempliorius priskiriamas trofėjiniams.

    Specialistai pabrėžia, kad tokį svorį žuvys pasiekia per daug metų, kai turi pakankamai maisto ir palankias sąlygas augti. Dideli karpiai paprastai yra atsargesni, geriau orientuojasi telkinyje ir dažnai laikomi vienomis gudriausių gėlavandenių žuvų, todėl jų sugavimas reikalauja patirties.

    Karpiai yra visaėdžiai: jie minta vandens augalija, bestuburiais, lervomis ir kitais smulkiais vandens organizmais. Dėl tokio raciono ir gebėjimo prisitaikyti prie skirtingų sąlygų karpiai sėkmingai išplinta įvairiuose telkiniuose.

    Žvejai dažnai renkasi masalus, kurie karpiams yra patrauklūs kvapu ir skoniu, pavyzdžiui, kukurūzus ar kvapnius boilius. Vis dėlto su stambiais egzemplioriais sėkmę neretai lemia ne tik masalas, bet ir pasirinkta vieta, šėrimo taktika bei kantrybė.

  • Kijevo vandens telkiniuose aptikta invazinė saulinė žuvis: kuo pavojingas vadinamasis ešerys piranija

    Kijevo Verbnės ežere pastebėta saulinė žuvis, dar vadinama sauliniu ešeriu. Ši Šiaurės Amerikos gėlavandenių telkinių rūšis laikoma invazine, o dėl apetito ir aktyvaus medžiojimo kai kur žiniasklaidoje praminta ešeriu piranija.

    Žuvininkystės ir vandens ekologijos ekspertai pabrėžia, kad žmonėms ji paprastai nepavojinga. Rizika labiau susijusi su sužvejotos žuvies laikymu rankose: priekinėje nugaros pelekų dalyje yra aštrūs dygliai, kuriais galima susižeisti neatsargiai ją imant.

    „Saulinė žuvis žmogaus nepuola, tačiau su pagauta žuvimi reikia elgtis atsargiai dėl aštrių dyglių“, – sakė žuvininkystės srities ekspertas Leonidas Izerginas.

    Didžiausia problema – poveikis vietinėms rūšims. Invazinės rūšys laikomos vienu reikšmingiausių biologinės įvairovės nykimo veiksnių, nes jos keičia buveines, konkuruoja dėl maisto ir išstumia vietines populiacijas.

    Saulinė žuvis pasižymi didele ekologine tolerancija ir greitai prisitaiko prie naujų sąlygų, todėl gali sparčiai didinti gausą. Dėl ryškesnės spalvos ją dažnai lengviau atpažinti nei dalį vietinių žuvų, tačiau vien išvaizda problemos nesumažina.

    Pasak specialistų, neršto metu šios rūšies patinai agresyviai saugo nerštavietes, o tai gali trikdyti vietinių žuvų veisimąsi. Be to, ji minta vandens bestuburiais ir mailiumi, todėl stiprina konkurenciją dėl maisto bazės ir gali keisti visą mažesnių organizmų grandinę telkinyje.

    Ekspertai pažymi, kad visiškai išnaikinti įsitvirtinusias invazines žuvis urbanizuotuose ar sujungtuose vandens telkiniuose dažniausiai beveik neįmanoma. Todėl pagrindinis tikslas yra plitimo kontrolė ir prevencija, ypač ten, kur žmogaus veikla sudaro sąlygas naujoms rūšims patekti į gamtą.

    Didelė dalis įvežtinių rūšių plitimo rizikos siejama su akvariuminiais augintiniais ir tyčiniu žuvų perkėlimu tarp telkinių. Specialistai ragina neišleisti akvariuminių žuvų į natūralius vandenis, nepervežti gyvų žuvų be leidimų, nenaudoti invazinių rūšių kaip masalo ir nepaleisti atgal sužvejotų egzempliorių, jei tai prieštarauja vietinei tvarkai.

    Dniepro baseine per pastaruosius dešimtmečius fiksuojama daugiau nevietinių žuvų, o jų atsiradimą dažnai skatina hidrotechnikos statiniai, telkinių įžuvinimas ir atsitiktinis pernešimas. Tokios rūšys kaip saulinė žuvis, rotanas ar amūrinis čebakas kai kur tapo ilgalaike vietinių ekosistemų valdymo problema, kuriai spręsti reikalinga nuosekli stebėsena ir rizikų vertinimas.

  • Dniepro vandens telkiniuose plinta invazinė saulėžuvė: ekologai įspėja apie grėsmę vietinėms žuvims

    Dniepro vandens telkiniuose vis dažniau fiksuojama invazinė saulėžuvė (Lepomis gibbosus), kuri gali daryti apčiuopiamą žalą vietinėms žuvų populiacijoms. Ukrainos Valstybinė melioracijos, žuvininkystės ir maisto programų plėtros agentūra skelbia, kad ši rūšis minta kitų žuvų ikrais ir mailiumi, todėl gali mažinti vietinių rūšių gausą.

    Specialistai pabrėžia, kad invazinės rūšys ypač greitai įsitvirtina telkiniuose, kurių ekosistemos per kelis dešimtmečius smarkiai pakito dėl žmogaus veiklos. Dniepro baseine prie to prisidėjo upės tėkmės sureguliavimas, hidroelektrinių kaskados sukūrimas, telkinių įžuvinimas ir neplanuotas rūšių perkėlimas.

    Agentūros pateikiami duomenys rodo, kad dar 1930-ųjų pradžioje vidurupio Dniepro ruože buvo suskaičiuojamos 46 žuvų ir apskritažiomenių rūšys bei viena porūšio forma. Iki 1950-ųjų pabaigos Dniepro tvenkinyje rūšių skaičius, pasak institucijos, buvo sumažėjęs nuo 46 iki 37.

    Situacija vėliau kito, o dalis rūšių grįžo ar atsirado naujų, tačiau ekologai atkreipia dėmesį, kad augantis rūšių skaičius nebūtinai reiškia gerėjančią būklę. Dalis naujakurių yra invazinės rūšys, kurios konkuruoja dėl maisto, plėšriauja arba keičia nerštaviečių sąlygas.

    Po Kachovkos tvenkinio sukūrimo, agentūros vertinimu, iki 1960-ųjų pabaigos Dniepro tvenkinio fauna padidėjo iki 43 rūšių. Nuo XX amžiaus pradžios Dniepro vandens telkiniuose, kaip skelbiama, atsirado 27 naujos žuvų rūšys ir trys hibridai.

    Pasak Ukrainos žuvininkystės institucijos, saulėžuvė Ukrainos vandenyse pirmą kartą pastebėta 2002 metais. Vėliau aptikta ir daugiau svetimžemių rūšių, įskaitant rotaną bei kitas rūšis, kurios įvairiais keliais pateko į baseiną ir rado palankias sąlygas plisti.

    Didžiausias saulėžuvės pavojus siejamas su jos mityba ir elgsena neršto metu. Ji gali naikinti vietinių žuvų ikrus ir mailių, o tai ilgainiui mažina vietinių populiacijų atsinaujinimą, ypač jei telkinyje jau yra kitų stresorių, tokių kaip tarša, pakrančių užstatymas ar vandens lygio svyravimai.

    Agentūra taip pat pateikia pavyzdžių, kaip greitai kai kurios invazinės žuvys gali plisti. Skelbiama, kad saulėžuvė Samaros upėje gali judėti daugiau nei 30 kilometrų per metus, o itališkoji žuvė-adata kanale Dniepras–Donbasas buvo fiksuota plintanti maždaug 52 kilometrų per metus tempu.

    „Šiandien Dniepro tvenkinio ir jo intakų žuvų fauna siekia 57 rūšis ir porūšius iš 14 šeimų, o Dniepro tvenkinių ichtiofaunoje užregistruota 21 invazinė rūšis“, – nurodė Ukrainos Valstybinė melioracijos, žuvininkystės ir maisto programų plėtros agentūra.

    Institucija pažymi, kad tarp invazinių rūšių yra ir tokių, kurios įtrauktos į Europos Sąjungai grėsmę keliančių invazinių svetimžemių rūšių sąrašą. Tarp minimų pavyzdžių nurodomos amūrinis čebakėlis, saulėžuvė ir rotanas.

    Ekologai pabrėžia, kad invazinių rūšių plitimas sutampa su platesne pasauline tendencija, kai gėlavandenių ekosistemos patiria vis didesnį spaudimą. Migrančios gėlavandenės žuvys ypač jautriai reaguoja į upių fragmentaciją užtvankomis, nerštaviečių praradimą ir hidrologinio režimo pokyčius.

    Tokiose sąlygose invazinės rūšys dažnai įgauna pranašumą: jos greitai dauginasi, prisitaiko prie naujų buveinių ir išnaudoja žmogaus pakeistas ekosistemas. Specialistai akcentuoja, kad sprendimai dažniausiai reikalauja nuoseklios kontrolės, ankstyvo aptikimo ir aiškių taisyklių, kaip elgtis su įžuvinimu bei gyvų organizmų perkėlimu.

    Ukrainos institucijos ragina atidžiau vertinti svetimų rūšių plitimo rizikas ir sistemingai stebėti vandens telkinių būklę. Anot ekologų, kuo anksčiau invazinė rūšis identifikuojama ir suvaldoma, tuo mažesnės būna ilgalaikės pasekmės vietinėms žuvims ir visai ekosistemai.

  • Mokslininkas apie Kachovkos tvenkinį: Didysis Lugis nebegrįš, vietoje jo sparčiai auga naujas miškas

    Kachovkos tvenkinio vietoje Ukrainoje formuojasi nauja, greitai besikeičianti ekosistema, o istorinis Didysis Lugis tokia forma, kokia buvo iki užtvankos statybų, nebeatsikurs. Tokį vertinimą viešai pateikia Ukrainos mokslininkai, stebintys, kaip po vandens nuslūgimo kraštovaizdis per kelerius metus įgauna visai kitą pavidalą.

    Pasak botanikų, buvusio vandens telkinio dugne liko storas derlingo dumblo sluoksnis, todėl augalija atsikuria itin sparčiai. Vietovė, kurią ilgą laiką dengė vanduo, dabar užželia krūmais ir medžiais, o jauni želdiniai kai kur jau pasiekia kelių metrų aukštį.

    Mokslininkų teigimu, gamtoje neįmanoma tiksliai „atsukti“ procesų atgal, nes pasikeitė reljefas, susiformavo nauji dirvožemiai ir pakito vandens režimas. Todėl net ir atsisakius žmogaus įsikišimo, teritorija vystysis pagal naujas sąlygas, o ne grįš į istorinę būklę.

    Didysis Lugis siejamas su Dniepro žemupio užliejamomis pievomis, senvagėmis ir salpų mozaika, kurią stipriai pakeitė hidroinžineriniai sprendimai. Dabartinė dinamika rodo kitą kryptį: vietoje atvirų salpų plotų vis labiau ryškėja gluosnių ir tuopų sąžalynai, pereinantys į užliejamą mišką.

    Specialistai pabrėžia, kad šiandien teritorija primena margą kompleksą, kuriame greta atsiranda jaunuolynai, šlapynės ir atviros smėlingos ar dumblingos aikštelės. Tokia struktūra gali sudaryti sąlygas didesnei biologinei įvairovei, tačiau kartu reiškia ir didesnį nestabilumą, kol sistema „susistovės“.

    Vertinant kelių metų perspektyvą, svarstoma, kad čia gali susiformuoti itin didelis užliejamas miškas, tačiau galutinis vaizdas priklausys nuo hidrologijos, klimato sąlygų ir žmogaus veiklos. Dėl to mokslininkai ragina sistemingai stebėti pokyčius ir vertinti, kurios teritorijos turėtų būti paliktos natūraliai kaitai, o kur reikalingas valdymas.

    Vienas didžiausių iššūkių įvardijamas invazinių augalų plitimas, kai greitai besiplečiančios rūšys gali išstumti vietines bendrijas ir pakeisti natūralią sukcesiją. Mokslininkai mini, kad tokiais atvejais gali prireikti apgalvoto žmogaus įsikišimo, kad procesai būtų suvaldyti ir neperžengtų ribų, kurios ilgainiui nuskurdintų ekosistemą.

    Dar viena problema susijusi su retais ir endeminiais augalais, kurių buveinės galėjo būti pažeistos ar prarastos. Tyrėjai pabrėžia, kad dalies teritorijų išsamiai ištirti šiuo metu neįmanoma, todėl ne visada galima patvirtinti, ar kai kurios rūšys išliko, ar jų populiacijos jau sunyko.

    „Pirminės būklės gamtoje atkurti neįmanoma. To buvusio Didžiojo Lugio nebebus, nes reljefas ir dirvožemiai jau kitokie“, – sakė Ukrainos mokslininkas, komentuodamas situaciją buvusio Kachovkos tvenkinio teritorijoje.

    Ekspertai sutaria, kad po Kachovkos hidroinžinerinės sistemos griūties pasekmės dar ilgai bus vertinamos tiek gamtosauginiu, tiek socialiniu ir ekonominiu požiūriu. Vis dėlto vienas dalykas aiškėja jau dabar: teritorija ne „grįžta“, o kuria naują gamtinę realybę, kurią teks suprasti ir atsakingai prižiūrėti.

  • Dniepre po Kachovkos tvenkinio išnykimo užfiksuotas rožinis pelikanas: ką tai signalizuoja?

    Ukrainoje, Dniepro upės ruože ties Chorticos nacionaliniu draustiniu, gamtininkai užfiksavo rožinį pelikaną. Ši rūšis laikoma reta ir saugoma, todėl toks stebėjimas vietos specialistams tapo svarbiu signalu apie sparčiai kintančias buvusio Kachovkos vandens telkinio teritorijas.

    Apie paukščio pasirodymą pranešė Chorticos draustinio atstovai. Pasak jų, pelikanas šiose vietose nėra visiška naujiena istoriniu požiūriu, tačiau ilgą laiką tokie stebėjimai buvo itin reti dėl pasikeitusių buveinių ir žmogaus veiklos.

    Draustinio specialistai aiškina, kad rožinių pelikanų sugrįžimas siejamas su natūraliu buvusio Kachovkos vandens telkinio teritorijų persitvarkymu. Atsitraukus vandeniui ir atsikuriant upės vagos dinamikai formuojasi seklumos, smėlio salos ir naujos pakrančių juostos.

    Tokiose vietose atsiranda daugiau tinkamų plotų maitintis: seklumose žuvys ir kiti vandens organizmai tampa lengviau pasiekiami stambiems vandens paukščiams. Kartu plečiasi jaunų karklų ir kitų pakrančių augalų sąžalynai, suteikiantys daugiau slėptuvių ir poilsio vietų.

    Chorticos apylinkės istoriškai siejamos su Didžiojo Lugo užliejamomis pievomis ir senvagių tinklu, kuris kadaise buvo itin turtingas paukščių. Draustinio komunikacijoje primenama, kad iki Kachovkos tvenkinio suformavimo šis regionas buvo svarbi buveinė daugeliui vandens paukščių rūšių.

    Vietos gamtininkai pabrėžia, kad dabartiniai pokyčiai nereiškia paprasto grįžimo į praeitį. Atkuriamos ne identiškos istorinės sąlygos, o susidaro nauja, dinamiška ekosistema, kurioje dalis rūšių randa palankesnes nišas nei anksčiau.

    Rožinio pelikano fiksavimas vertinamas kaip indikatorius, kad dalis buveinių, nepaisant ilgalaikio antropogeninio poveikio, gali gana greitai įgyti gamtai palankesnių bruožų. Migracijos metu jauni paukščiai ieško naujų maitinimosi vietų, o atsiradus seklumoms ir žuvų gausai tokios teritorijos tampa patrauklios.

    Vis dėlto ekologai pabrėžia, kad vienas įspūdingas stebėjimas savaime nereiškia stabilaus populiacijos atsigavimo konkrečioje vietoje. Tam reikalingi ilgalaikiai duomenys, reguliarūs stebėjimai ir aiškesnis supratimas, kaip keičiasi vandens režimas, augalija ir žuvų ištekliai.

    Specialistai taip pat atkreipia dėmesį, kad buvusio tvenkinio teritorijose vyksta natūrali sukcesija: atvirose vietose sparčiai kuriasi krūmynai ir jauni medynai. Tai gali didinti biologinę įvairovę, bet kartu keisti sąlygas toms rūšims, kurioms reikalingos atviros seklumos ar specifiniai vandens lygio svyravimai.

    Chorticos draustinis ragina gyventojus atsakingai elgtis jautriose pakrančių zonose ir netrikdyti paukščių, ypač perėjimo ir poilsio metu. Toks elgesys padeda išsaugoti retų rūšių galimybes įsitvirtinti atsinaujinančiose buveinėse.

    „Šios rūšies sugrįžimas siejasi su natūraliu buvusios Kachovkos teritorijos atsigavimu ir naujų seklumų formavimusi“, – sakė Chorticos draustinio atstovai.

    Pastaraisiais metais Ukrainos mokslininkai viešai svarsto, kad buvusi Kachovkos tvenkinio zona neatsistatys į ankstesnę būseną, o transformuosis į kitokį gamtinį kompleksą. Tokie pokyčiai reiškia ir naujus iššūkius, ir galimybes: dalis buveinių prarastos, tačiau kai kur atsiveria erdvė naujam ekologiniam balansui.

  • Po Kachovkos užtvankos sprogdinimo į Dnieprą grįžta eršketai: prie Zaporižios jų nebuvo pusę amžiaus

    Dniepro upėje netoli Zaporižios vėl fiksuojami eršketai – nykstanti, į Ukrainos Raudonąją knygą įtraukta žuvų grupė. Vietos gamtininkai sako, kad tai pirmieji tokie pastebėjimai šiame ruože per daugiau nei pusę amžiaus.

    Eršketų sugrįžimas siejamas su Kachovkos hidroelektrinės užtvankos sunaikinimu, po kurio iš esmės pasikeitė Dniepro hidrologinis režimas. Iki užtvankos statybos šios žuvys istoriškai migruodavo aukštyn upe į nerštavietes, tačiau vėliau kelią joms užkirto neįveikiama kliūtis.

    Pasak Nacionalinio draustinio Chortycia atstovų, anksčiau eršketai neršdavo ruožuose žemiau Zaporižios, įskaitant apylinkes prie Rozumivkos. Tačiau po Kachovkos užtvankos pastatymo žuvys nebeturėjo realios galimybės pasiekti tradicinių nerštaviečių, nes infrastruktūroje nebuvo veiksmingo žuvitakio.

    Specialistai pabrėžia, kad eršketai yra migruojančios žuvys, kurioms būtina laisva upės tėkmė ir prieiga prie tinkamų neršto vietų. Kai upėje atsiranda didelės užtvankos, populiacijos dažnai fragmentuojamos, o neršto sėkmė smarkiai krenta.

    Pastaraisiais mėnesiais apie eršketų pasirodymą vis dažniau praneša narai ir Ukrainos gynybos pajėgų atstovai, dirbantys prie upės. Jie fiksuoja, kad žuvys juda upės vagos storymėje, o tai laikoma požymiu, jog migracija vyksta natūraliai.

    Po pirmųjų pranešimų viešojoje erdvėje pasigirdo versija, kad eršketai galėjo patekti į upę iš dirbtinių ūkių. Vis dėlto draustinio atstovai šią hipotezę vertina skeptiškai ir akcentuoja istorinį kontekstą: iki didžiųjų užtvankų statybų eršketai šiame regione buvo įprasta, net komerciškai gaudoma žuvis.

    Gamtininkai nurodo, kad praeities ekspedicijų ir tyrimų medžiaga liudija apie eršketų gausą Dniepre dar prieš XX amžiaus didžiųjų hidroenergetikos projektų plėtrą. Todėl dabartiniai pastebėjimai labiau panašūs į sugrįžimą į istoriškai svarbias buveines, o ne atsitiktinį išplitimą.

    Vienas ryškesnių atvejų užfiksuotas gegužės pradžioje, kai Dniepro pakrantėje Žemutinės Chortycios kaime rastas maždaug pusantro metro ilgio eršketas. Manoma, kad žuvis galėjo būti išmesta į krantą dėl staigaus vandens lygio kritimo ir pakitusios srovės.

    Kachovkos hidroelektrinės užtvanka buvo susprogdinta 2023 metų birželio 6 dieną, o staigus vandens išsiliejimas sukėlė didelio masto potvynius keliose Ukrainos srityse. Ši nelaimė laikoma viena didžiausių technogeninių katastrofų Europoje per pastaruosius dešimtmečius.

    Po vandens telkinio nusekimo buvusio rezervuaro teritorijoje sparčiai pradėjo formuotis naujos buveinės. Mokslininkai ir gamtosaugos organizacijos skelbė aptikusios retų paukščių ir augalų rūšių, o dalis ekspertų diskutuoja, ar teritorijai ateityje galėtų būti suteiktas griežtesnis apsaugos statusas.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad ilgalaikės tendencijos dar neaiškios: ekosistemos atsikūrimas priklauso nuo vandens režimo stabilumo, taršos rizikų ir karo veiksmų poveikio. Be to, dalis potencialių nerštaviečių ir stebėsenos taškų yra teritorijose, kuriose vykdyti tyrimus šiuo metu sudėtinga.

    Gamtininkų teigimu, eršketų sugrįžimas yra svarbus signalas, rodantis, kaip greitai upių fauna gali reaguoti į kliūčių pašalinimą. Tačiau norint suprasti, ar tai taps tvariu populiacijos atsigavimo procesu, reikės nuoseklių stebėjimų ir papildomų duomenų apie nerštą bei jauniklių išlikimą.