CP v2

Tag: Dniestras

  • Nusekus Dniestras atvėrė netikėtą radinį: aptiktas Austro-Vengrijos laikų navigacinis ženklas

    Ukrainoje, Dniestrui smarkiai nusekus, upės vagos seklumose aptiktas istorinis radinys – tašyto akmens stulpas su cilindrine viršūne ir iškaltu numeriu 147. Jį netoli Beremianų kaimo Ternopilio srityje pastebėjo nacionalinio gamtos parko Dniestrų kanjonas darbuotojai, vykdę kompleksinius upės tyrimus.

    Pasak parko specialistų, šią vasarą Dniestras pasiekė itin žemus vandens lygius, todėl susiformavo didelės seklumos, o įprastai po vandeniu esanti pakrantės vagos dalis tapo prieinama apžiūrai. Tokios sąlygos ne tik keičia ekosistemas, bet ir atveria galimybę rasti objektus, kurie dešimtmečiais buvo paslėpti dugne.

    Stulpas buvo iškeltas iš upės ir pastatytas kaip būsimos ekologinės-edukacinės trasos elementas. Kraštotyrininkas Vladimiras Dobrianskis spėja, kad tai gali būti vienas iš navigacinių stulpų, naudotų Austro-Vengrijos imperijos laikais, kai Dniestras buvo svarbi transporto arterija ir pakrantės ženklinimas padėjo orientuotis laivybai.

    Parko darbuotojai tyrimų metu fiksavo ir platesnes nusekimo pasekmes: seklumos sparčiai apželia vandens augalija, o kartu keičiasi buveinės paukščiams ir kitiems gyvūnams. Dniestru jau pradeda formuotis žieminiai paukščių sambūriai, nors tuo pat metu vis dar vyksta rudeninė migracija.

    Hidrologai šią situaciją sieja su užsitęsusia sausra ir neįprastai mažu kritulių kiekiu baseine, dėl ko upė praranda įprastą debito atsargą. Nacionalinio parko atstovai anksčiau yra nurodę, kad 2026 metais Dniestrą maitinančių upių baseine vandeningumas vasarą vietomis siekė tik 10–40 proc. normos, o kai kuriuose ruožuose – dar mažiau, todėl reiškinys vadinamas hidrologine sausra.

    Be mokslinių stebėjimų, parko komanda tęsia ir paveldo bei infrastruktūros darbus: pranešta, kad prie Dniestrų krantų ties Krasna Hora buvo sutvarkytas šaltinis-koplytėlė. Specialistai pabrėžia, kad ilgalaikis upių nusekimas kelia rizikų ne tik gamtai ir turizmui, bet ir vandens tiekimui bei žemės ūkiui, todėl būtina nuosekliai stebėti situaciją ir planuoti prisitaikymo priemones.

  • Ukrainos upės seklėja iki rekordų: hidrologas paaiškino, kodėl vandens gali būti dar mažiau

    Ukrainoje šią vasarą fiksuojamas neįprastai žemas kai kurių upių vandens lygis, o vietomis pasiekti istoriniai minimumai. Specialistai sako, kad tai nėra vien trumpalaikės karščio bangos pasekmė – bendros tendencijos gali lemti, jog artimiausiais dešimtmečiais vandens upėse bus vis mažiau.

    Apie situaciją viešai kalbėjęs hidrologas, geografijos mokslų daktaras Viktoras Višnevskis pabrėžia, kad upių seklėjimą stiprina ne tik sausra, bet ir ilgalaikis klimato atšilimas. Kylant temperatūrai didėja išgaravimas, todėl net ir panašus kritulių kiekis ne visada reiškia, kad upės pasipildys vandeniu.

    „Didėjant temperatūrai, didėja ir išgaravimas. O kritulių kiekis per pastaruosius 100 metų beveik nepakito, tad upių vandeningumas mažėja ir to reikėtų tikėtis artimiausiais dešimtmečiais“, – sakė Viktoras Višnevskis.

    Eksperto teigimu, kai kuriose vietovėse vandens lygis nukrito žemiau daugiau nei šimtmetį stebėtų reikšmių. Tarp minimų pavyzdžių – Černivciai, kur vanduo buvo nusileidęs daugiau kaip 20 centimetrų žemiau ilgalaikių normų, taip pat Dniestro ruožas ties Zališčykais, kur stebėjimai vykdomi daugiau nei 140 metų.

    Pasak hidrologo, problema nėra vien Ukrainos masto: seklėjimas matomas ir kitose Europos dalyse. Sausrų epizodai bei karščio periodai apsunkina vandens situaciją didžiosiose upėse, tokiose kaip Dunojus, Reinas ar Po, o tai turi įtakos ir laivybai, ir energetikai, ir žemės ūkiui.

    Nors lietūs ir ciklonai gali laikinai sumažinti gaisrų riziką, jie ne visada greitai atstato upių lygį. Tam reikia ilgiau trunkančio kritulių laikotarpio, o dalis vandens dėl įkaitusios aplinkos ir dirvožemio deficito pirmiausia „sugeriama“ sausros paveiktų teritorijų.

    Hidrologas skeptiškai vertina idėją, kad problema būtų išsprendžiama vien statant naujas užtvankas ar tvenkinius. Ukraina jau dabar yra smarkiai „sureguliuota“ – šalyje skaičiuojama per 1 000 vandens saugyklų ir apie 40 000 tvenkinių, tačiau dalis jų, pasak eksperto, realios naudos nebeduoda.

    „Daugeliu atvejų, ypač kalbant apie tvenkinius, jie dešimtmečiais nenaudojami, apžėlę nendrėmis ir iš esmės veikia kaip vandens garintuvai“, – sakė Viktoras Višnevskis.

    Jo teigimu, kai kur jau pradedama šalinti nereikalingas užtvankas, kad būtų atkurtas natūralesnis upių tekėjimas ir sumažintas vandens „užsistovėjimas“. Vis dėlto pabrėžiama, kad viena valstybė negali viena pati sustabdyti pasaulinių klimato procesų, o šiltėjimo scenarijai didina riziką, jog tokie metai kartosis dažniau.

    Tuo pat metu aplinkosaugos organizacijos ir tyrėjai įspėja, kad pietuose ir pietryčiuose didėja upių išsekimo rizika. Vertinimuose akcentuojama, jog be sisteminių priemonių – nuo vandens naudojimo efektyvinimo iki upių buveinių atkūrimo – dalis mažesnių vandentakių per kelis dešimtmečius gali ženkliai nunykti.

  • Tyrėjai parodė, kaip dabar atrodo Dniestras Odesos srityje: rudenio ženklai jau ryškėja

    Dniestras Odesos srityje pastarosiomis dienomis patraukė gamtos mylėtojų dėmesį: Žemutinio Dniestrо nacionalinis gamtos parkas paviešino naujas nuotraukas iš upės deltinių pelkių ir pakrančių. Parko specialistai sako, kad kadruose aiškiai matyti besikeičiantis metų laikas, nors vasariška šiluma dar juntama.

    Fotografijose išryškėja gili vandens mėlyna, žali krantų ir nendrynų plotai bei raudonuojantys sunokusių erškėtuogių akcentai. Pasak parko atstovų, būtent šios detalės sukuria ypatingą nuotaiką, kai ruduo tarsi dar neskuba, bet jau pastebimas šviesos ir spalvų pokytis.

    „Jaučiate, kaip tyliai, lyg ant pirštų galiukų, traukiasi vasara? Dienos dar šiltos, kartais net karštos, bet Žemutiniame Dniestrе jau matyti permainos“, – teigiama parko komentare.

    Parko specialistai pažymi, kad artėjant rudeniui pelkėse tampa ramiau, o vandens paviršius dažniau primena sustingusį veidrodį. Tokie vaizdai neretai sukelia asociacijas su legendomis ar pasakojimais, kai peizažas atrodo lyg scena iš istorijos, kurioje bet kurią akimirką galėtų pasirodyti pasakų personažas.

    Kontekstas šiam gamtos grožiui svarbus ir platesne prasme. Dniestras yra viena didžiausių Rytų Europos upių, o jo delta ir užliejamos pievos išlieka kritiškai svarbios migruojantiems paukščiams, žuvų nerštavietėms bei biologinei įvairovei palaikyti, ypač klimatui šylant ir dažnėjant sausringiems laikotarpiams.

    Pastaraisiais metais mokslininkai vis dažniau atkreipia dėmesį, kad žemesni vandens lygiai ir ilgiau trunkantys šilti sezonai keičia upių ekosistemų ritmą. Tokiose teritorijose kaip Žemutinis Dniestras tai gali reikšti spartesnę augalijos kaitą, didesnį vandens „žydėjimo“ epizodų pavojų ir jautresnį balansą tarp gėlo vandens srautų ir deltinių šlapynių.

    Vis dėlto parko atstovai pabrėžia, kad upė gyvena savo ciklu: vanduo teka, nendrynai ošia, paukščiai išskrenda ir grįžta, o metų laikai keičiasi. Jie ragina pasinaudoti proga ir pamatyti šį pereinamąjį laiką, kai vasaros spalvos dar neišblėsusios, o rudens ženklai jau suteikia kraštovaizdžiui naują atspalvį.

  • Hidrologė: Ukraina netaps pusdykume, tačiau manyti, kad vandens visada pakaks, yra klaida

    Ukrainos upės šią vasarą susiduria su neįprastai mažu vandeningumu: dalyje baseinų vandens lygis artėja prie istorinių minimumų. Hidrologė Oksana Konovalenko pabrėžia, kad tai jau ne vien gamtos reiškinys, o veiksnys, turintis tiesioginių pasekmių vandens tiekimui, žemės ūkiui, energetikai, laivybai ir ekosistemoms.

    Pasak specialistės, Europoje sausra apėmė ne vieną regioną, todėl rekordinius žemumus fiksuoja ir didieji žemyno vandens keliai. Tokia situacija rodo sisteminę tendenciją: ilgėjant laikotarpiams be kritulių, hidrologinė sausra pasireiškia ne tik tradiciškai sausesniuose pietuose ar rytuose, bet ir teritorijose, kurios anksčiau laikytos mažiau pažeidžiamomis.

    Kodėl vandens mažėja?

    Hidrologė aiškina, kad vasaros mažvandeniškumas upėse yra normalus reiškinys, tačiau šiuo metu jis pasiekia kritines ribas dėl užsitęsusio kritulių trūkumo ir karščio. Kai nėra lietaus, sumažėja upių nuotėkis, o išaugęs garavimas dar labiau spartina vandens praradimą tiek upėse, tiek vandens telkiniuose.

    Ypač jautri, anot jos, padėtis Dniestro ir Dunojaus baseinuose. Dniestro atveju tai turi ir tarptautinį matmenį, nes upė svarbi tiek Ukrainos miestų vandens paėmimui, tiek vandens tiekimui Moldovoje, todėl sprendimai dėl srautų ir vandens naudojimo tampa tarpvalstybinio koordinavimo klausimu.

    Poveikis žmonėms, ūkiui ir gamtai

    Mažėjant vandens lygiui, prastėja ir vandens paėmimo techninės galimybės: infrastruktūra dažnai projektuota pagal ankstesnes hidrologines sąlygas, todėl ekstremalūs žemumai gali lemti laikinus ribojimus ar tiekimo režimo keitimus. Tai ypač aktualu miestams, kurių vandenvietės priklauso nuo upių ar vandens telkinių, kuriuose lygis krenta greičiau nei spėja atsikurti.

    Ekosistemoms mažvandeniškumas reiškia šylančią vandenį, mažesnį ištirpusio deguonies kiekį ir prastėjančias sąlygas žuvų nerštui bei jauniklių išlikimui. Hidrologė primena ekologinio debito principą: net ir trūkstant vandens, upėje turi išlikti minimalus srautas, kad būtų palaikomas gyvybingas natūralus režimas.

    „Mums reikia planuoti vandens naudojimą taip, tarsi vandens trūkumas gali kartotis, o ne remtis prielaida, kad jo visada bus pakankamai“, – sakė O. Konovalenko.

    Kas laukia ateityje?

    Specialistė atmeta scenarijų, kad Ukraina artimiausiais dešimtmečiais „virs pusdykume“, tačiau įspėja dėl didėjančios aridizacijos rizikos kai kuriuose regionuose, ypač pietuose ir rytuose. Tai reikštų dažnesnes ir ilgesnes sausras, ilgesnius mažvandeniškumo laikotarpius bei daugiau mažų upių, kurios periodiškai nusektų ar išdžiūtų.

    Pasak hidrologės, prisitaikymas pirmiausia reiškia geresnį baseinų valdymą ir pasirengimą deficitui: vandens paėmimo sistemų modernizavimą, nuostolių mažinimą, aiškių prioritetų nustatymą kritiniais laikotarpiais ir gamtinių sprendimų taikymą. Prie jų priskiriamas šlapynių atkūrimas, natūralesnio upių režimo atstatymas ir priemonės, padedančios sulaikyti vandenį kraštovaizdyje.

    Ji taip pat pabrėžia, kad upės nėra izoliuotos atkarpos, todėl sprendimai turi būti priimami viso baseino mastu, o tarpvalstybinių upių atveju būtina koordinacija su kaimyninėmis šalimis. Kritulių sugrįžimas galėtų palaipsniui atkurti vandeningumą, tačiau klimato kaitos sąlygomis vien tik „grįš lietus“ logika, pasak jos, jau nebeužtikrina saugumo.

  • Vakarų Ukrainoje fiksuojamas rekordinis upių nusekimas: hidrometeorologai įspėja dėl vandens stygiaus

    Vakarų Ukrainoje šią vasarą fiksuojamas ypač ryškus upių nusekimas, kurį specialistai vadina precedento neturinčiu per visą stebėjimų laikotarpį. Ukrainos hidrometeorologijos centro atstovas Ilja Perevozčikovas teigia, kad kai kuriose Dniestro baseino atkarpose vandens lygis pasiekė ribas, kurios, pagal istorinius duomenis, kai kuriais atvejais žemesnės nei XX amžiaus pirmoje pusėje.

    Didžiausia įtampa, pasak jo, matoma regionuose, kurie patenka į Dniestro ir Vakarų Bugo baseinus, įskaitant Lvivo, Ivano Frankivsko, Ternopilio, Chmelnyckio ir Voluinės sritis. Dėl menko prietakos dalyje mažųjų upių srautai silpsta iki tokio lygio, kad ima strigti vandens ūkio infrastruktūros darbas.

    Ekspertai situaciją sieja su kelių veiksnių sutapimu: per pastarąjį pusmetį kritulių kiekis kai kuriose teritorijose tesiekė apie 50–60 proc. įprastos normos, o užsitęsę karščiai spartino dirvožemio džiūvimą. Tai reiškia, kad lietaus vanduo prasčiau įsigeria ir mažiau papildo gruntinius vandenis, kurie vasarą palaiko upių debitą.

    Hidrologiniu požiūriu tai virsta ne tik meteorologine, bet ir dirvožemio bei hidrologine sausra. Kai išdžiūsta viršutinis dirvožemio sluoksnis ir sumažėja gruntinių vandenų atsargos, upės praranda natūralų „maitinimą“ ir vandens lygis krenta net ir be staigių temperatūros šuolių.

    Didžiausia rizika kyla miestams ir gyvenvietėms, kurios vandenį ima iš atvirų šaltinių, tokių kaip upės, tvenkiniai ar vandens telkiniai, susiję su upių prietaka. Sumažėjus vandens kiekiui, vandenvietės ne visada gali paimti tiek vandens, kiek reikia įprastam vartojimui, o tai gali lemti laikinas ribojimo priemones.

    Mažesnis vandens lygis paprastai apsunkina ir geriamojo vandens paruošimą, nes vandenyje gali didėti priemaišų koncentracija. Dėl to vandens tiekėjams gali tekti naudoti daugiau valymo reagentų, o ekstremaliais atvejais, jei į tinklą patenka mažiau nei būtina, prioritetu tampa kritinių paslaugų užtikrinimas.

    Žemės ūkiui tokios sąlygos ypač sudėtingos, nes sumažėja galimybės drėkinti pasėlius, o derliaus rizika auga net ir ten, kur tradiciškai vandens netrūkdavo. Be to, kai vandens telkiniuose krenta lygis, šiltesniu laikotarpiu vanduo greičiau įšyla, o tai mažina deguonies kiekį ir blogina sąlygas žuvims bei kitiems organizmams.

    Ekologams svarbus vadinamasis ekologinis debitas, tai yra minimalus vandens srautas, reikalingas upės ekosistemai funkcionuoti. Kai srautas nukrenta žemiau šios ribos, didėja dumblėjimo, augalijos nykimo ir žuvų dusimo rizika, o mažos upės kai kuriose vietose gali laikinai netekti tėkmės.

    Pasak I. Perevozčikovo, greito atsigavimo tikėtis sunku, nes reikalingi ne trumpi audriniai lietūs, o ilgesnės trukmės krituliai, kurie prisotintų dirvožemį. Tokie lietūs turi kaupti drėgmę ir papildyti gruntinius vandenis, o tik tuomet galima tikėtis stabilesnio upių vandeningumo augimo.

    Jo vertinimu, tam, kad Vakarų Ukrainos upėse vandens režimas pradėtų normalizuotis, reikėtų gausių ir tolygių kritulių mažiausiai apie mėnesį. Kartu specialistai atkreipia dėmesį, kad šiuo metu susiformavęs sausas dirvožemio „pagrindas“ gali turėti įtakos ir kitų metų hidrologinei situacijai, jei drėgmės atsargos nespės atsistatyti.

    Ukrainos hidrometeorologijos centras pastarosiomis dienomis taip pat skelbė perspėjimus dėl tolesnio vandens lygių kritimo Dniestro baseine ir kai kuriuose Vakarų Bugo baseino ruožuose. Kai kuriose mažose upėse prognozuojama, kad srautas gali priartėti prie ribų, kurios trikdo vandens ūkio sistemos darbą ir didina spaudimą vietos savivaldybių paslaugoms.