Ukrainos upės seklėja iki rekordų: hidrologas paaiškino, kodėl vandens gali būti dar mažiau

Ukrainoje šią vasarą fiksuojamas neįprastai žemas kai kurių upių vandens lygis, o vietomis pasiekti istoriniai minimumai. Specialistai sako, kad tai nėra vien trumpalaikės karščio bangos pasekmė – bendros tendencijos gali lemti, jog artimiausiais dešimtmečiais vandens upėse bus vis mažiau.

Apie situaciją viešai kalbėjęs hidrologas, geografijos mokslų daktaras Viktoras Višnevskis pabrėžia, kad upių seklėjimą stiprina ne tik sausra, bet ir ilgalaikis klimato atšilimas. Kylant temperatūrai didėja išgaravimas, todėl net ir panašus kritulių kiekis ne visada reiškia, kad upės pasipildys vandeniu.

„Didėjant temperatūrai, didėja ir išgaravimas. O kritulių kiekis per pastaruosius 100 metų beveik nepakito, tad upių vandeningumas mažėja ir to reikėtų tikėtis artimiausiais dešimtmečiais“, – sakė Viktoras Višnevskis.

Eksperto teigimu, kai kuriose vietovėse vandens lygis nukrito žemiau daugiau nei šimtmetį stebėtų reikšmių. Tarp minimų pavyzdžių – Černivciai, kur vanduo buvo nusileidęs daugiau kaip 20 centimetrų žemiau ilgalaikių normų, taip pat Dniestro ruožas ties Zališčykais, kur stebėjimai vykdomi daugiau nei 140 metų.

Pasak hidrologo, problema nėra vien Ukrainos masto: seklėjimas matomas ir kitose Europos dalyse. Sausrų epizodai bei karščio periodai apsunkina vandens situaciją didžiosiose upėse, tokiose kaip Dunojus, Reinas ar Po, o tai turi įtakos ir laivybai, ir energetikai, ir žemės ūkiui.

Nors lietūs ir ciklonai gali laikinai sumažinti gaisrų riziką, jie ne visada greitai atstato upių lygį. Tam reikia ilgiau trunkančio kritulių laikotarpio, o dalis vandens dėl įkaitusios aplinkos ir dirvožemio deficito pirmiausia „sugeriama“ sausros paveiktų teritorijų.

Hidrologas skeptiškai vertina idėją, kad problema būtų išsprendžiama vien statant naujas užtvankas ar tvenkinius. Ukraina jau dabar yra smarkiai „sureguliuota“ – šalyje skaičiuojama per 1 000 vandens saugyklų ir apie 40 000 tvenkinių, tačiau dalis jų, pasak eksperto, realios naudos nebeduoda.

„Daugeliu atvejų, ypač kalbant apie tvenkinius, jie dešimtmečiais nenaudojami, apžėlę nendrėmis ir iš esmės veikia kaip vandens garintuvai“, – sakė Viktoras Višnevskis.

Jo teigimu, kai kur jau pradedama šalinti nereikalingas užtvankas, kad būtų atkurtas natūralesnis upių tekėjimas ir sumažintas vandens „užsistovėjimas“. Vis dėlto pabrėžiama, kad viena valstybė negali viena pati sustabdyti pasaulinių klimato procesų, o šiltėjimo scenarijai didina riziką, jog tokie metai kartosis dažniau.

Tuo pat metu aplinkosaugos organizacijos ir tyrėjai įspėja, kad pietuose ir pietryčiuose didėja upių išsekimo rizika. Vertinimuose akcentuojama, jog be sisteminių priemonių – nuo vandens naudojimo efektyvinimo iki upių buveinių atkūrimo – dalis mažesnių vandentakių per kelis dešimtmečius gali ženkliai nunykti.