CP v2

Tag: Dokumentiniai filmai

  • Christine Chubbuck istorija: TV reporterės savižudybė eteryje ir kodėl įrašas taip ir neišvydo dienos šviesos

    Christine Chubbuck buvo JAV televizijos reporterė ir laidų vedėja, dirbusi nedidelėje Floridos stotyje WXLT-TV. Ji vedė rytinę laidą „Suncoast Digest“, skirtą vietos bendruomenei: joje kalbėta apie regiono problemas, kviesti pareigūnai ir vietos svečiai, o dėmesys dažnai krypo į temas, kurios nacionalinėse žiniose likdavo nuošalyje.

    Iki atvykimo į Floridą Chubbuck buvo baigusi Bostono universitetą, domėjosi teatru ir transliacijų žurnalistika, o patirties sėmėsi mažesnėse televizijose. Kolegos ją prisiminė kaip pareigingą ir šiltą žmogų, kuris darbą vertino rimtai ir stengėsi išlaikyti profesinę kartelę net ribotų resursų redakcijoje.

    Kas žinoma apie jos būklę?

    Artimieji ir dalis bendradarbių žinojo, kad ji ilgą laiką kovojo su depresija ir išgyveno sudėtingą emocinį laikotarpį. Šeimos pasakojimuose minėta, kad ją slėgė vienišumas ir nepavykę bandymai susikurti artimą santykį, o tai, kaip neretai nutinka, susipynė su nuolatiniu darbo tempu ir vidiniu spaudimu.

    Tekstuose apie Chubbuck pabrėžiama, kad ji už redakcijos ribų taip pat buvo aktyvi: savanoriavo, lankydavosi ligoninėje ir vaikams rodydavo pačios pasigamintas lėles. Šis kontrastas vėliau tapo vienu iš dažniausiai minimų jos istorijos bruožų, kai viešai mėginama suprasti, kaip žmogus, atrodęs funkcionalus ir atidus kitiems, galėjo atsidurti tokioje krizėje.

    Laida, tapusi tragedija

    Pasak vėliau aprašytų aplinkybių, ji buvo gavusi leidimą rengti teminį reportažą apie savižudybes, pristatomą kaip visuomenei svarbią temą. Tuo pat metu ji rinko informaciją apie mirtinus sužalojimus ir, kaip nurodoma, įsigijo ginklą, apie kurį užsiminė ir kai kuriems kolegoms, tačiau tai nebuvo priimta kaip reali grėsmė.

    Lemiamą rytą laida prasidėjo kitaip nei įprasta: vietoj įprasto formato ji pasirinko naujienų bloką. Netrukus ji pažvelgė į kamerą ir ištarė sakinį, kuris vėliau tapo vienu dažniausiai cituojamų šios istorijos elementų.

    „Vadovaujantis WXLT-TV politika rodyti naujausias vietos aktualijas, jums bus parodytas bandymas nusižudyti“, – sakė Christine Chubbuck.

    Po šių žodžių ji nusišovė tiesioginio eterio metu. Į studiją sureagavusi komanda skubiai suteikė pagalbą, ji buvo nugabenta į ligoninę, tačiau, kaip skelbiama, po keliolikos valandų mirė nuo patirtų sužalojimų.

    Kodėl įrašas netapo viešas?

    Vienas svarbiausių šios istorijos aspektų yra tai, kad įrašas niekada nebuvo oficialiai paviešintas. Viešuose pasakojimuose kartojama, kad stotis jo neplatino ir nepardavinėjo, o kopija galiausiai atsidūrė teisininkų rankose, todėl autentiško vaizdo viešojoje erdvėje nėra.

    Internete ilgainiui pasirodydavo teiginių apie tariamai nutekintą įrašą, tačiau dažnai nurodoma, kad tokie vaizdo įrašai buvo klaidinantys ar suklastoti. Dėl to Chubbuck atvejis tapo ne tik tragišku žurnalistikos istorijos epizodu, bet ir pamoka apie dezinformacijos mechaniką, kai sensacingas naratyvas skatina ieškoti „uždrausto kadro“ net tada, kai patikimų šaltinių tam nėra.

    Ši istorija dešimtmečiais grįždavo į viešą diskusiją per popkultūrą ir dokumentiką. 2016 metais pasirodė vaidybinis filmas „Christine“ ir dokumentinis filmas „Kate Plays Christine“, kurie bandė peržengti vieno šokiruojančio įvykio ribas ir kalbėti apie žmogų, jo kasdienybę, psichikos sveikatą ir redakcijų atsakomybę.

  • Vilniaus kino fondas: 2026 metais 150 tūkst. eurų skirta 8 tarptautinės koprodukcijos projektams

    Vilniaus kino fondas: 2026 metais 150 tūkst. eurų skirta 8 tarptautinės koprodukcijos projektams

    Vilniaus miesto įsteigtas Vilniaus kino fondas paskelbė antrųjų veiklos metų rezultatus ir patvirtino 2026 metų finansavimą. Šiemet konkursui pateiktos 14 paraiškų, iš kurių 11 projektų perduota ekspertiniam vertinimui, o finansavimas skirtas 8 kino projektams.

    Fondas pabrėžia, kad per metus ryškiai išaugo kūrėjų aktyvumas: 2025 metais gautos 7 paraiškos, o finansavimą tuomet gavo 4 projektai. Kartu padidintas ir fondo biudžetas – nuo 100 000 eurų iki 150 000 eurų, todėl šiemet galima paremti daugiau iniciatyvų.

    Augantis susidomėjimas koprodukcijomis

    Vilniaus savivaldybė akcentuoja, kad fondo logika orientuota į bendrą gamybą, kai prie projekto prisideda Lietuvos ir užsienio partneriai. Tokios koprodukcijos dažniausiai padeda pritraukti papildomą finansavimą iš kitų fondų, lengviau pasiekti tarptautinę auditoriją ir festivalių rinką.

    „Matome augantį Lietuvos ir užsienio kino kūrėjų susidomėjimą Vilniumi bei jo teikiamomis galimybėmis tarptautinėms koprodukcijoms. Vilniaus kino fondas tampa svarbiu instrumentu, padedančiu stiprinti miesto matomumą tarptautinėje kino industrijoje“, – sakė Vilniaus vicemerė Simona Bieliūnė.

    Kokie projektai gavo finansavimą

    Didžiausio įvertinimo, pagal pateiktą informaciją, sulaukė VšĮ „Uljana Kim ir ko“ projektas – Lietuvos ir Kroatijos kūrybinė dokumentika „Retrospektyva“, kuriam skirta 100 proc. prašyto finansavimo. Tarp finansuotų projektų vyrauja dokumentika, tačiau sąraše yra ir vaidybinis kinas, ir žanriniai sprendimai, įskaitant miuziklą.

    Finansavimas skirtas ir VšĮ „Moonmakers“ Lietuvos ir Latvijos bendros gamybos filmui „Dvigubas autoportretas“, VšĮ „360 laipsnių filmai“ Lietuvos ir Estijos projektui „Pagauti auksą tamsoje“ bei MB „Zero Copy Reel“ socialinės dokumentikos projektui „Žiūrėk, ką sakau!“, kuriamas kartu su Italijos ir Ukrainos partneriais.

    Paramą gavo ir MB „Viktorijos filmai“ kriminalinis draminis miuziklas „Betono muzika“, VšĮ „Dansu films“ vaidybinė drama vaikams „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“, taip pat MB „Zero Copy Reel“ dokumentika „Tautos DNR“ ir VšĮ „Čiobreliai“ Lietuvos ir Ispanijos vaidybinė drama „Pinkala“.

    Ką miestui duoda kino fondas

    Vilniaus kino fondas yra pirmasis Lietuvoje miesto lygmens kino fondas, kryptingai remiantis bendros gamybos projektus. Tokie fondai Europoje dažnai vertinami kaip priemonė ne tik kultūrai, bet ir miesto ekonomikai: filmavimai generuoja užsakymus paslaugų sektoriui, kuria darbo vietas kūrybinėse industrijose, didina miesto žinomumą.

    Vilniaus kino biuro vadovė Jūratė Pazikaitė pažymi, kad paraiškų augimas signalizuoja didėjantį miesto matomumą tarptautinių koprodukcijų žemėlapyje. „Džiaugiamės matydami, kad Lietuvos kino kūrėjai aktyviai bendradarbiauja su tarptautiniais partneriais, o Vilnius tampa pasirinkimu kino projektų vystymui ir filmavimams“, – sakė J. Pazikaitė.

    Organizacijos, kurioms skirtas finansavimas, nuo 2026 metų birželio 3 dienos kviečiamos pasirašyti finansavimo sutartis. Tikimasi, kad dalis projektų gamybos darbų bus planuojami Vilniuje, taip stiprinant miesto, kaip filmavimams atviros ir tarptautiniams projektams patrauklios lokacijos, reputaciją.

  • Alytuje nemokamai rodys dokumentiką Primatologių trijulė: paskutinis Sengirės kino pavasario seansas

    Alytuje birželio 3 dieną 16 valandą Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje (Seirijų g. 2) vyks projekto Sengirės kinas dokumentinio filmo Primatologių trijulė peržiūra. Organizatoriai pabrėžia, kad renginys nemokamas ir atviras visiems, norintiems kino pagalba gilintis į gamtos pažinimą ir apsaugą.

    Ši peržiūra užbaigs Sengirės kino pavasario sezoną: vasarą projektas darys pertrauką, o nauji seansai ir filmai apie aplinkosaugą planuojami nuo rudens. Projekto formatas Lietuvoje jau įsitvirtino kaip edukacinė iniciatyva, kur dokumentika tampa pretekstu kalbėti apie biologinę įvairovę, buveinių nykimą ir žmogaus santykį su gamta.

    Apie filmą ir jo herojes

    Primatologių trijulė (Trimates, 2020 metai; Kanada ir JAV) pasakoja apie primatologijos pionieres Jane Goodall, Dian Fossey ir Birutę Galdikas. Prieš daugiau nei pusę amžiaus jos išvyko į atokius regionus tyrinėti didžiųjų beždžionių, o jų ilgalaikiai stebėjimai pakeitė mokslinį supratimą apie primatų elgseną ir žmogaus kilmę.

    Filmas apima skirtingas geografijas ir tyrimų laukus: Afrikos džiungles bei kalnus, taip pat Pietryčių Azijos miškus. Pasak kūrėjų, tai ne tik istorinis pasakojimas apie mokslo proveržius, bet ir apie kartą, kuri užaugo skaitydama šių tyrėjų darbus ir bandė tęsti jų pradėtą kryptį.

    Kodėl tokie seansai aktualūs dabar

    Dokumentika apie gamtą vis dažniau tampa ne vien pramoga, o viešojo švietimo priemone, ypač kalbant apie miškų nykimą, rūšių apsaugą ir klimato kaitos poveikį ekosistemoms. Primatų tyrimai šioje temoje užima svarbią vietą, nes didžiosios beždžionės yra itin jautrios buveinių praradimui, o jų apsauga dažnai siejama su platesnėmis atogrąžų miškų išsaugojimo iniciatyvomis.

    Organizatoriai nurodo, kad seansas nemokamas, o norintys gali savanoriškai paremti Sengirės fondą. Sengirės kinas yra kiną ir aplinkosaugos edukaciją jungiantis projektas, įkvėptas filmo Sengirė poveikio senųjų Lietuvos miškų apsaugos temai, o renginiai vyksta skirtinguose miestuose ir miesteliuose.

    Renginio informacija skelbiama Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos kanaluose, o rudens sezono naujienas projektas žada pristatyti papildomai.

  • Dokumentinis filmas primena Zuritą de Oliveira: kodėl ji laikoma Portugalijos roko pradininke?

    Dokumentinis filmas primena Zuritą de Oliveira: kodėl ji laikoma Portugalijos roko pradininke?

    Užmiršta roko pradžia

    Portugalijos roko istorija dažnai siejama su vėlesnėmis pavardėmis ir 7–8 dešimtmečių scena, tačiau naujas dokumentinis filmas nukreipia dėmesį į daug ankstesnį vardą. Režisierės Franciscos Marvão darbas pasakoja apie Zuritą de Oliveira, kuri 1961 metais įrašė tai, kas laikoma pirmuoju Portugalijoje rokenrolo kūriniu.

    Filme pabrėžiama, kad de Oliveira tuo metu jau buvo patyrusi atlikėja, 1950-aisiais įrašiusi lengvosios muzikos albumų. Vis dėlto ji ryžosi staigiam posūkiui į iš JAV sklindančius naujus garsus ir įrašė dainą O Bonitão do Rock, kuri šiandien minima kaip kertinis žanro startas šalyje.

    Išskirtinumą sustiprino ir tai, kad Zurita de Oliveira ne tik dainavo, bet ir grojo elektrine gitara, o tokia scena 6 dešimtmetyje moteriai buvo reta. Vėliau ji subūrė savo grupę, koncertavo įvairiose Portugalijos vietose, o vėlesniais metais kūrė ir fado dainas.

    Zurita de Oliveira mirė 2015 metais, sulaukusi 84 metų, tačiau jos indėlis ilgą laiką liko paraštėse. Dokumentika siekia parodyti, kaip kultūrinė atmintis formuojama ne tik per hitus, bet ir per tai, kas išsaugoma archyvuose.

    Režisierei pritrūko archyvinės medžiagos

    Režisierė Francisca Marvão teigia apie šią atlikėją sužinojusi rengdama ankstesnį projektą ir nusprendusi, kad Zuritos istorija verta atskiro filmo. Taip gimė dokumentika Who’s Afraid of Zurita de Oliveira?, kurios centre yra ne vien biografija, bet ir klausimas, kodėl pionierės vardas buvo primirštas.

    „Ji vadinama Portugalijos roko pradininke, tačiau buvo gerokai daugiau: muzikantė, tekstų autorė, dramaturgė, atlikėja. Svarbiausia, ji 1960-aisiais drįso didelėje scenoje groti elektrinės gitaros solo“, – sakė Francisca Marvão.

    Kuriant filmą teko spręsti ir praktines problemas: projektui prireikė sutelktinio finansavimo, o archyvinės medžiagos apie Zuritą beveik neišliko. Pasak režisierės, bėgant metams dingo repeticijų įrašai ir asmeniniai dokumentai, o dalis žmonių, galėjusių turėti medžiagos, jau mirė.

    Dėl šios priežasties filme pasitelktos inscenizacijos: aktoriai atkuria epizodus, tarp jų ir tariamą interviu, paremtą to meto žurnalų citatomis ir liudijimais. Tokia forma leidžia užpildyti spragas, kai faktai žinomi, bet vizualinių įrodymų nėra.

    Moterų scena sugrąžina dainas į dabartį

    Vienas filmo akcentų – šiandienos atlikėjų ir grupių kvietimas perinterpretuoti Zuritos repertuarą. Marvão subūrė specialiai šiam projektui sukurtą grupę Zuritas Elétricas, kuri atlieka O Bonitão do Rock ir simboliškai suteikia sceną dabarties muzikantėms.

    Dokumentikoje skamba ir kitų moterų kuriamos alternatyvios Portugalijos muzikos scenos atstovių interpretacijos, o dalis dainų, pasak kūrėjų, anksčiau apskritai nebuvo įrašytos ar atliktos viešai. Taip filmas veikia ne tik kaip pasakojimas, bet ir kaip gyvas repertuaro sugrąžinimas.

    „Galėjome prikelti tekstus, kurie buvo pamiršti, kai kurie net nebuvo įrašyti. Klausydama, kaip kiekviena atlikėja suteikia balsą toms dainoms, labiau pajutau ir supratau, ką Zurita norėjo pasakyti“, – sakė reperė Dama Bete.

    Filme taip pat pateikiami žmonių, artimai pažinojusių Zuritą de Oliveira, liudijimai, o vienas reikšmingesnių artefaktų – gitarą, kuria grojo pati atlikėja, kūrėjams perdavė komiko Camilo de Oliveira našlė Paula Marcelo. Dokumentinis filmas šiemet pristatytas IndieLisboa tarptautiniame kino festivalyje.

  • Vanagupės filmų festivalyje Palangoje – G. Garnelytės dokumentika ir pokalbis su kūrėjais po seanso

    Vanagupės filmų festivalis Palangoje tęsiasi, o gegužės 16 dieną žiūrovai kviečiami į režisierės Gailės Garnelytės dokumentinio filmo Sutikau žmogų peržiūrą. Po seanso numatytas susitikimas ir pokalbis su režisiere bei filmo herojumi fotografu Artūru Morozovu.

    Filmo centre – daugiau nei dešimtmetį trunkantis A. Morozovo darbas, kai jis fotografuoja žmones, atsidūrusius pažeidžiamose situacijose. Pasakojime jungiamos skirtingos patirtys: Rusijos okupacijos pasekmės, karo Ukrainoje palikti pėdsakai ir socialinės atskirties kasdienybė Lietuvoje.

    Dokumentikoje pristatomi keli itin skirtingi likimai, per kuriuos atsiveria netekties, vienatvės ir smurto patirtys, bet kartu ir bandymas išlikti. Nors fotografas siekia išlaikyti profesinį atstumą, filme pabrėžiama, kaip tarp jo ir sutiktų žmonių užsimezga artimas ryšys.

    Kūrėjai žada, kad tai bus ne tik stebėjimas iš šalies, bet ir jautrus liudijimas apie žmogišką ryšį bei viltį, kuri atsiranda net sunkiausiomis aplinkybėmis. Pokalbis po peržiūros skirtas giliau aptarti filmo temas, kūrybinį procesą ir dokumentikos etikos klausimus.

    Seansas vyks viešbutyje Mercure Palanga Vanagupe Resort, Vanagupės g. 31, Palangoje. Pradžia – 18:00 valandą, filmo trukmė – 70 minučių, amžiaus cenzas – N-13.

    Įėjimas į seansą nemokamas, tačiau vietų skaičius ribotas. Organizatoriai taip pat nurodo, kad renginio metu gali būti fotografuojama ir filmuojama, o medžiaga vėliau gali būti viešinama.

  • Sengirės kinas Alytuje: filmas „Attenborough rojuje“ ir pokalbis apie paukščius su M. Karlonu

    Peržiūra Alytuje ir nemokamas seansas

    Projektas Sengirės kinas gegužės 6 dieną kviečia į dokumentinio filmo „Attenborough rojuje“ peržiūrą Alytuje, Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje (Seirijų g. 2). Seanso pradžia – 17 valandą, renginys nemokamas.

    Organizatoriai nurodo, kad filmas bus rodomas originalo kalba su lietuviškais subtitrais. Tai vienas iš renginių, kuriais siekiama aplinkosaugos temas priartinti prie žiūrovų per kiną ir gyvus pokalbius.

    Kas yra „Attenborough rojuje“?

    „Attenborough rojuje“ – 1996 metais Didžiojoje Britanijoje sukurtas dokumentinis filmas, kuriame gamtininkas Davidas Attenborough pasakoja apie Naujosios Gvinėjos rojaus paukščius. Filmas laikomas vienu ankstyvųjų bandymų plačiajai auditorijai išsamiai pristatyti šių paukščių įvairovę, elgseną ir buveines.

    Dėmesys sutelkiamas į plunksnų spalvas, poravimosi ritualus ir sudėtingą elgesį, kuris šias rūšis pavertė biologinės įvairovės simboliu. Kartu tai proga priminti, kodėl atokios ekosistemos, tokios kaip Naujosios Gvinėjos miškai, pasauliniu mastu tampa vis svarbesnės saugomų teritorijų diskusijose.

    Pokalbis su ornitologu po filmo

    Po peržiūros žiūrovų laukia interviu ir pokalbis su ornitologu, gamtos gidu, knygų apie paukščius autoriumi Mariumi Karlonu. Jis taip pat yra Paramėlio gamtos atkūrimo fondo bei „Ornitostogų“ įkūrėjas.

    Tokie susitikimai dažnai tampa praktiniu tiltu tarp filmo įspūdžio ir realių veiksmų: nuo paprastų būdų pažinti vietos paukščius iki platesnio supratimo, kaip buveinių nykimas veikia rūšių išlikimą. Organizatoriai pabrėžia, kad renginio tikslas – ne tik peržiūra, bet ir gyvas, klausimais grįstas pokalbis.

    Kas yra Sengirės kinas?

    Sengirės kinas – projektas, jungiantis dokumentinį kiną ir aplinkosaugos edukaciją, įkvėptas Mindaugo Survilos filmo „Sengirė“. Projekto renginiai vyksta kas mėnesį: per Sengirės kino savaitę dokumentika apie gamtą rodoma daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių.

    Prie peržiūrų dažnai prisideda mokslininkų, ekspertų ar gamtos praktikų pristatymai, skirti praplėsti kontekstą ir padėti žiūrovams geriau suprasti biologinės įvairovės bei miškų apsaugos temų aktualumą. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras ir VšĮ „Virtuoliai“.

    Renginio organizatoriai nurodo, kad norintys gali paremti Sengirės fondą. Parama nėra privaloma ir nėra susieta su bilietais, nes seansas nemokamas.

  • Visagine nemokami aplinkosaugos renginiai gegužės 5–8 dienomis: filmai ir spektaklis vaikams

    Visagine nemokami aplinkosaugos renginiai gegužės 5–8 dienomis: filmai ir spektaklis vaikams

    Visagino savivaldybės administracija gegužės 5–8 dienomis kviečia gyventojus ir miesto svečius į nemokamus renginius, skirtus aplinkosaugai ir sąmoningesniems kasdieniams pasirinkimams. Programoje numatyti du dokumentiniai seansai ir edukacinis spektaklis vaikams.

    Renginių ašis – paprastai ir suprantamai pristatoma mintis, kad klimato kaita, tarša ir biologinės įvairovės nykimas nėra abstraktūs procesai. Tai tiesiogiai susiję su energijos vartojimu, transporto pasirinkimais, vartojimo įpročiais ir atliekų rūšiavimu, todėl organizatoriai kviečia apie tai kalbėtis bendruomenėje.

    Filmai VKC „Draugystė“ kino salėje

    Gegužės 5 dieną 13 valandą VKC „Draugystė“ kino salėje bus rodomas dokumentinis filmas „Antropocenas: žmogaus epocha“ (N-7). Filmas kviečia pažvelgti į žmogaus veiklos mastą ir tai, kaip jis keičia kraštovaizdį, pramonę, išteklių naudojimą ir ekosistemas.

    Gegužės 8 dieną 13 valandą toje pačioje salėje bus rodomas filmas „Upė“ su „Nemunas 2.0“ (N-7). Tai vizualinė kelionė, primenanti apie upių vaidmenį gamtai ir žmonių gyvenimui, o kartu – apie vandens telkinių apsaugą, taršos mažinimą ir atsakingą elgesį prie vandens.

    Spektaklis mažiesiems žiūrovams

    Gegužės 8 dieną 13 valandą VKC „Draugystė“ koncertų salėje vaikų lauks spektaklis „Peliuko Švariuko atostogos“. Jis skirtas ikimokyklinio ir pradinio ugdymo vaikams ir per žaismingus personažus kalba apie atliekų rūšiavimą, tvarų vartojimą ir švaresnę aplinką.

    Organizatoriai primena, kad ankstyvas aplinkosauginių įgūdžių ugdymas padeda formuoti ilgalaikius įpročius, kurie vėliau persikelia į šeimos kasdienybę. Visi renginiai nemokami, todėl kviečiama ateiti tiek su vaikais, tiek su draugais ar kolegomis.

  • Paskelbti 2026 metų Peabody apdovanojimų laureatai: nuo satyros iki karo reportažų

    Paskelbti 2026 metų Peabody apdovanojimų laureatai: nuo satyros iki karo reportažų

    Paskelbti 86-ųjų Peabody apdovanojimų laureatai atskleidė aiškią šių metų kryptį: vertinamos istorijos, kurios daro poveikį visuomenei, o ne vien generuoja reitingus. Organizatoriai skelbia, kad šįkart atrinkti 34 laimėtojai iš daugiau nei 1 000 pateiktų darbų.

    Peabody apdovanojimai, teikiami nuo 1940 metų, tradiciškai skirti televizijos, radijo, tinklalaidžių ir skaitmeninių projektų kūrėjams, kurie nagrinėja kultūriškai reikšmingas temas. Šis prizas dažnai laikomas alternatyva populiariausiems industrijos apdovanojimams, nes akcentuoja turinio visuomeninę vertę.

    Kas išsiskyrė pramogų kategorijoje

    Pramogų turinio sąraše šiemet ryškėja projektai, kuriuose socialinės temos derinamos su masinei auditorijai suprantamu formatu. Tarp įvertintųjų minimi serialai ir laidos, tokie kaip Adolescence, Jimmy Kimmel Live! ir Pluribus.

    Toks pasirinkimas rodo, kad komisija pripažįsta ne tik dokumentiką ar tiriamąją žurnalistiką, bet ir pramogą, kai ji geba taikliai reflektuoti politinius bei kultūrinius procesus. Pastaraisiais metais tai tampa vis ryškesne tendencija, ypač platformoms konkuruojant dėl žiūrovo dėmesio.

    Apdovanojimai už reportažus ir tyrimus

    Naujienų ir viešosios paslaugos kryptyse dėmesys krypo į konfliktų zonas, humanitarines krizes ir ekstremizmo plitimą internete. Tarp įvertintų darbų įvardijami Fault Lines epizodai apie Gazą, taip pat FRONTLINE ir ProPublica projektas The Rise and Fall of Terrorgram.

    Į sąrašą pateko ir 60 Minutes reportažas apie Uvalde reakciją, PBS NewsHour darbas apie vaikų priežiūros krizę JAV bei „Reuters“ pasakojimas apie Mianmaro karą. Tokia atranka pabrėžia, kad Peabody komisija išlaiko prioritetą istorijoms, kurios remiasi dokumentais, liudijimais ir ilgalaikiu darbu, o ne trumpalaike sensacija.

    Dokumentika: karas, propaganda ir žmogaus teisės

    Dokumentikos kategorijoje tarp laureatų minimas Mr. Nobody Against Putin, paremtas slapta filmuota mokytojo Pavelo Talankino medžiaga apie Rusijos valdžios pastangas formuoti moksleivių pasaulėžiūrą po invazijos į Ukrainą. Šio filmo istorija išryškina ir kitą šiuolaikinės dokumentikos pusę: kūrėjų saugumo rizikas bei bandymus riboti platinimą.

    Taip pat įvertinti No Other Land, Come See Me in the Good Light, The Alabama Solution, 20 Days in Mariupol ir Beyond Utopia. Šie pavadinimai atspindi platų temų spektrą nuo karo patirties iki žmogaus teisių ir autoritarinių režimų pasekmių.

    „86-ųjų Peabody apdovanojimų laureatai atspindi misiją pagerbti pasakojimą, kuris gali keisti kultūrą, nesvarbu, ar tai būtų imigracijos sulaikymų analizė, mirtinos ligos patirtis iš asmeninės perspektyvos, ar pasipriešinimas bandymams nutildyti žodžio laisvę“, – sakė Peabody vykdomasis direktorius Jeffrey Jonesas.

    Organizatoriai skelbia, kad laureatai bus pagerbti ceremonijoje Beverli Vilšyro viešbutyje. Renginys numatytas gegužės 31 dieną.