CP v2

Tag: Dokumentiniai filmai

  • Vilnius virto filmavimo aikštele: „Prime Video“ ir švedai suka serialus, bus ir ribojimų

    Vilnius virto filmavimo aikštele: „Prime Video“ ir švedai suka serialus, bus ir ribojimų

    Vilniuje – keli dideli projektai

    Spalį Vilniuje tęsiasi intensyvūs filmavimai: skirtingose sostinės vietose vienu metu kuriami trys serialai ir dokumentinis filmas. Mieste dirba tarptautinės komandos, o daliai vietų trumpam taikomi eismo ir parkavimo ribojimai.

    Tarp didžiausių projektų – „Prime Video“ keturių dalių psichologinis trileris „Sarek“ ir Švedijos televizijai kuriamas serialas „10 with a Flag“. Taip pat filmuojamas režisieriaus Domo Vilčinsko kriminalinis serialas „Už tėvo nuodėmes“ bei režisierės Aistės Stonytės dokumentinis filmas „Dvigubas autoportretas“.

    Tarptautinės komandos ir Vilnius kaip Švedija

    Švedijos televizijos serialo „10 with a Flag“ filmavimuose dalyvauja daugiau nei 160 žmonių, o didelę komandos dalį sudaro Lietuvos kino industrijos specialistai. Projekto parengiamieji darbai startavo dar pavasarį, o filmavimai Vilniuje numatyti iki lapkričio.

    Kūrėjai Vilnių naudoja kaip netolimos ateities Švedijos scenografiją: tam pasitelkiami modernios ir brutalistinės architektūros pastatai, taip pat senamiesčio erdvės. Filmavimo darbus Lietuvoje koordinuoja „Dansu“ kartu su Švedijos gamybos kompanija „Kärnfilm“.

    Trileris „Sarek“ ir lietuviškas kriminalinis serialas

    Vilniuje tęsiami ir „Prime Video“ projekto „Sarek“ filmavimai, kurių siužetas paremtas švedų rašytojo Ulf Kvensler romanu. Istorijos centre – du išgyvenusieji ir dvi skirtingos versijos apie tai, kas nutiko draugų kompanijai laukinėje gamtoje.

    Pasakojimui įsibėgėjus, liudijimuose ima ryškėti prieštaros: kalbama apie manipuliacijas, psichologinį smurtą ir mirtis, o netikėti posūkiai priverčia suabejoti, kuri įvykių versija yra tikra. Tokie psichologiniai trileriai pastaraisiais metais yra vienas paklausiausių žanrų srautinių platformų kataloguose.

    Tuo pat metu filmuojamas ir Domo Vilčinsko serialas „Už tėvo nuodėmes“. Jame tikybos mokytojo Pauliaus gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, kai jis netikėtai paveldi laidojimo namus ir kartu perima didžiulę skolą kriminalinio pasaulio atstovams.

    Seriale žadama derinti kriminalinę intrigą su kasdienybės drama: herojus susiduria su nusikaltėlių spaudimu, chaotiškomis laidotuvėmis, klientų kaprizais ir asmeninėmis dilemomis. Pagrindinį vaidmenį atlieka aktorius Robertas Petraitis.

    Dokumentinis filmas apie Virgilijų Šontą

    Vilniuje filmuojamas ir Aistės Stonytės dokumentinis filmas „Dvigubas autoportretas“, pasakojantis apie fotografą Virgilijų Šontą. Projektą kuria VšĮ „Moonmakers“, prodiuserė – Giedrė Žickytė-Bajarūnienė.

    Šis filmas yra vienas iš 2026 metais Vilniaus kino fondo finansavimą gavusių projektų. Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio sulaukia dokumentika apie kūrėjus ir jų palikimą, o tokie filmai dažnai keliauja į tarptautinius festivalius ir platformas.

    Kur laikinai bus ribojamas eismas?

    Vilniaus kino biuras informuoja, kad dėl filmavimo darbų numatomi laikini eismo ir automobilių stovėjimo ribojimai, kai kur pėsčiųjų judėjimas gali būti pristabdomas trumpam. Dažniausiai tai susiję su filmavimo technikos logistika, aktorių ir masinių scenų saugumu.

    Skelbiama, kad filmavimai vyks įvairiose vietose, įskaitant Aguonų ir Naugarduko gatvių sankryžą, senamiesčio prieigas, Pelesos skverą, taip pat Varnės ir Karveliškių kapines. Kai kur rezervuojamos automobilių stovėjimo vietos, o pėsčiųjų eismas gali būti ribojamas iki kelių minučių.

    Gyventojų ir miesto svečių prašoma planuojant maršrutus įvertinti galimus laikinuosius ribojimus ir vadovautis vietoje esančiais kelio ženklais bei filmavimo komandos nurodymais. Organizatoriai atsiprašo už laikinus nepatogumus.

  • Izraelio ministras grasina atimti pilietybę „NAZA“ režisieriams po pergalės Venecijoje

    Izraelio ministras grasina atimti pilietybę „NAZA“ režisieriams po pergalės Venecijoje

    Izraelio kultūros ministras Miki Zoharas pareiškė sieksiantis, kad iš Izraelio režisierių Yuvalo Abrahamo ir Rachel Szor būtų atimta pilietybė. Politiko reakciją sukėlė dokumentinis filmas „NAZA“, Venecijos kino festivalyje pelnęs Specialųjį žiuri prizą.

    „NAZA“ yra vienintelis dokumentinis filmas, atrinktas į pagrindinį šių metų Venecijos konkursą, o jo premjerą lydėjo itin didelis dėmesys. Pasak kūrėjų pateikiamos informacijos, juosta nagrinėja, kaip per Gazos karą priimami sprendimai dėl smūgių ir kokias pasekmes jie sukelia civiliams.

    Filme remiamasi 24 Izraelio karinės žvalgybos pareigūnų, karių ir informatorių liudijimais. Kūrėjai teigia, kad dalis medžiagos buvo filmuota slapta, siekiant apsaugoti šaltinius, o pavadinimas siejamas su kariuomenėje vartojamu terminu, nusakančiu numatomą civilių aukų skaičių per smūgį.

    Politikų reakcija po apdovanojimo

    Po apdovanojimų ceremonijos ministras socialiniame tinkle paskelbė, kad imsis veiksmų režisierių pilietybei panaikinti, o filmo kritiką prilygino valstybės išdavystei. Tokią poziciją jis argumentavo tuo, kad, jo teigimu, filmas kenkia Izraelio įvaizdžiui tarptautinėje erdvėje.

    „Kūrėjų pasiryžimas kenkti savo šaliai dėl plojimų užsienyje yra neįsivaizduojamas ir prilygsta valstybės išdavystei“, – sakė Miki Zoharas.

    Prie kritikos prisidėjo ir Izraelio nacionalinio saugumo ministras Itamaras Ben-Gviras, viešai užsipuolęs režisierius ir pareiškęs, kad jie esą sulauks palankaus priėmimo Gazos Ruože. Tuo metu teisiniai žingsniai, kuriais pilietybė galėtų būti atimta, viešai nebuvo detalizuoti.

    Palaikymas ir platesnis kontekstas

    Vis dėlto filmas sulaukė ir palaikymo Izraelyje. Buvęs Kneseto narys Yousefas Jabareenas pasveikino kūrėjus su apdovanojimu, teigdamas, kad juosta padeda atskleisti civilių patiriamas kančias Gazos Ruože.

    Izraelio laikraštis „Haaretz“ redakciniame tekste rašė, kad filmo demonstravimas Venecijoje verčia Izraelio visuomenę susidurti su moraliniais klausimais, kuriuos kelia karas. Pastaraisiais metais tokie kultūriniai ginčai Izraelyje tapo dažnesni, o menininkų ir valdžios konfliktai neretai persikelia į finansavimo, cenzūros ir lojalumo valstybei temas.

    Režisieriai Yuvalas Abrahamas ir Rachel Szor anksčiau išgarsėjo dokumentiniu filmu „No Other Land“, kuriame nagrinėtas smurtas prieš palestiniečių bendruomenes Vakarų Krante. Šis darbas pelnė Oskarą kaip geriausias dokumentinis filmas, o naujoji juosta „NAZA“ sustiprino jų kaip politiškai aštrių dokumentikos autorių reputaciją.

    Gazos karo foną toliau temdo didelis civilių aukų skaičius ir tarptautinės žmogaus teisių organizacijų vertinimai. Šiame kontekste Venecijoje apdovanotas filmas tapo ne tik kino įvykiu, bet ir politiniu katalizatoriumi, išryškinusiu įtampą tarp kūrybos laisvės ir valstybės institucijų reakcijos.

  • Netanyahu stojo prieš Venecijoje apdovanotą dokumentiką NAZA: kaltina kurstančiu antisemitizmą

    Netanyahu stojo prieš Venecijoje apdovanotą dokumentiką NAZA: kaltina kurstančiu antisemitizmą

    Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu viešai sukritikavo dokumentinį filmą „NAZA“, Venecijos kino festivalyje pelniusį specialųjį žiuri prizą. Premjeras teigė, kad kūrinys prisideda prie antisemitizmo kurstymo pasaulyje ir menkina Izraelio kariuomenę.

    Filmas „NAZA“ pasakoja apie taikinių parinkimo praktiką Gazos Ruože ir kelia klausimą, kaip planuojant smūgius vertinama civilių žūčių rizika. Kūrinyje remiamasi liudijimais apie sprendimų grandinę, kurioje, autorių teigimu, numatomas galimas civilių skaičius tampa planavimo dalimi.

    Kas yra dokumentika „NAZA“?

    Maždaug 80 minučių trukmės dokumentika buvo filmuojama slapta, daugiausia naktimis, o joje kalbinami 24 Izraelio karinės žvalgybos pareigūnai, kariai ir pranešėjai. Jų tapatybės, pasak kūrėjų, apsaugotos skaitmeniniu balsų ir veidų pakeitimu.

    Pavadinimas siejamas su kariuomenėje vartojamu terminu, nusakančiu prognozuojamą šalutinę žalą, kai planuojami oro smūgiai. Filmo autoriai tvirtina siekiantys, kad diskusija vyktų pirmiausia Izraelio viduje, o ne tik tarptautinėje erdvėje.

    Politikų reakcija ir grasinimai

    Benjaminas Netanyahu savo pasisakyme akcentavo, kad kova su antisemitizmu tampa sudėtingesnė, kai, jo vertinimu, panašios žinutės sklinda iš Izraelio kūrėjų. Premjeras taip pat kritikavo tai, kad festivalyje režisieriams buvo plojama, nors, jo teigimu, filme Izraelio gynybos pajėgos vaizduojamos kaip nusikaltėliai.

    „Mes kovojame su antisemitizmo kurstymu pasaulyje, o kai tai ateina iš vidaus, tai nepriimtina“, – sakė Benjaminas Netanyahu.

    Prie kritikos prisidėjo ir kultūros ministras Miki Zohar, filmą pavadinęs žalingu valstybei bei pareiškęs ketinantis siekti griežtų priemonių kūrėjų atžvilgiu. Nacionalinio saugumo ministras Itamar Ben-Gvir režisierius viešai išvadino gėda ir paragino juos palikti šalį.

    Kontekstas: karas Gazoje ir tarptautiniai vertinimai

    Karas Gazoje tęsiasi nuo 2023 metų spalio 7 dienos, kai „Hamas“ surengė ataką prieš Izraelį. Vėliau sekė plataus masto Izraelio karinė operacija, sukėlusi didelę humanitarinę krizę, o civilių aukų skaičiai ir karo metodai tapo nuolatinių tarptautinių ginčų objektu.

    Įvairios tarptautinės organizacijos, įskaitant Jungtines Tautas, ne kartą ragino užtikrinti civilių apsaugą ir laikytis tarptautinės humanitarinės teisės. Tuo pat metu Izraelis savo veiksmus grindžia būtinybe neutralizuoti „Hamas“ infrastruktūrą ir išlaisvinti įkaitus, paimtus per 2023 metų spalio 7 dienos išpuolį.

    Filmo kūrėjai pristatymuose pabrėžė, kad dokumentika remiasi žurnalistiniais tyrimais ir liudijimais, o jų tikslas yra viešas atsakomybės klausimų svarstymas. Kol kas nepranešta apie oficialią „NAZA“ premjeros kino teatruose datą, tačiau filmas jau planuojamas rodyti kituose tarptautiniuose festivaliuose.

  • Netanyahu puola Venecijoje apdovanotą dokumentiką NAZA: kalbos apie pilietybės atėmimą

    Netanyahu puola Venecijoje apdovanotą dokumentiką NAZA: kalbos apie pilietybės atėmimą

    Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu viešai sukritikavo dokumentinio filmo NAZA kūrėjus po jų sėkmės Venecijos kino festivalyje. Pasak jo, filmas esą kursto antisemitizmą ir pateikia Izraelio kariuomenę kaip karo nusikaltėlius.

    Politiko pareiškimas pasirodė įsisiūbuojant vidaus ginčui Izraelyje dėl karo Gazos Ruože vaizdavimo tarptautinėje erdvėje. Ši tema tapo ypač jautri, kai filmas buvo apdovanotas specialiu žiuri prizu ir sulaukė išskirtinio dėmesio festivalyje.

    Kas yra filmas NAZA?

    80 minučių dokumentika, kaip skelbia kūrėjai, nagrinėja Izraelio taikinių parinkimo praktiką Gazos Ruože ir tai, kaip sprendimuose dėl smūgių vertinamos civilių žūties rizikos. Filme pateikiami interviu su 24 Izraelio karinės žvalgybos pareigūnais, kariais ir pranešėjais, o jų tapatybės slepiamos skaitmeniniu būdu keičiant veidus ir balsus.

    Pasak kūrėjų, pavadinimas siejamas su kariuomenėje vartojamu terminu, nusakančiu numatomą civilių aukų skaičių per oro smūgį, kitaip tariant, šalutinius nuostolius. Būtent ši filmo ašis ir tapo pagrindiniu politinio konflikto taikiniu.

    Vyriausybės reakcija ir grasinimai kūrėjams

    Benjaminas Netanyahu pareiškė, kad tokio pobūdžio kūriniai prisideda prie antisemitinės neapykantos kurstymo pasaulyje. Jis taip pat pabrėžė, kad kritika, kylanti iš šalies vidaus, jam atrodo ypač nepriimtina.

    „Mes kovojame su pasauliniu antisemitizmo kurstymu, o kai tai ateina iš mūsų pačių vidaus, tai yra nepakeliama“, – sakė Benjaminas Netanyahu.

    Prie kritikos prisidėjo ir Izraelio kultūros ministras Miki Zoharas, viešai pavadinęs filmą niekšišku ir pareiškęs ketinantis imtis veiksmų dėl režisierių pilietybės. Nacionalinio saugumo ministras Itamaras Ben-Gviras režisierius taip pat išvadino gėda ir ragino juos palikti šalį.

    Kontekstas: karas Gazoje ir tarptautiniai vertinimai

    Filmas pasirodė tęsiantis ilgalaikiam Izraelio ir „Hamas“ karui, prasidėjusiam po 2023 metų spalio 7 dienos „Hamas“ išpuolio prieš Izraelį. Gazos sveikatos ministerija skelbia, kad per kelerius metus trukusius smūgius žuvo daugiau nei 73 000 žmonių, tačiau šie skaičiai tarptautinėje erdvėje vertinami skirtingai dėl ribotų nepriklausomo patikrinimo galimybių karo zonoje.

    Tuo pat metu dalis tarptautinių organizacijų, įskaitant žmogaus teisių gynėjus ir Jungtinių Tautų struktūras, viešai kėlė klausimus dėl Izraelio veiksmų atitikties tarptautinei humanitarinei teisei. Izraelis tokius kaltinimus atmeta ir teigia, kad jo taikiniai nukreipti į „Hamas“ infrastruktūrą, o civilių žūtys esą yra tragiška karo pasekmė.

    NAZA kūrėjai teigia siekiantys, kad filmą pamatytų Izraelio visuomenė ir kad diskusija vyktų šalies viduje, o ne tik tarptautiniuose festivaliuose. Kol kas oficiali filmo premjeros kino teatruose data nėra paskelbta, tačiau žinoma, kad jis planuojamas rodyti ir kituose festivaliuose Europoje bei JAV.

  • Venecijoje apdovanotas dokumentinis filmas NAZA: Izraelio ministras grasina atimti režisierių pilietybę

    Venecijoje apdovanotas dokumentinis filmas NAZA: Izraelio ministras grasina atimti režisierių pilietybę

    Venecijos kino festivalyje specialiuoju žiuri prizu įvertintas dokumentinis filmas NAZA sukėlė politinę audrą Izraelyje. Šalies kultūros ministras Miki Zoharas pareiškė sieksiąs, kad filmo režisieriams Yuvalui Abrahamui ir Rachel Szor būtų panaikinta Izraelio pilietybė.

    80 minučių trukmės juosta, pasak kūrėjų ir oficialaus pristatymo, nagrinėja Izraelio veiksmus Gazos kare ir civilių aukų mastą. Filmo pavadinimas siejamas su kariniu terminu, kuriuo, kaip teigiama filme, apibūdinama tikėtina civilių žūtis per oro smūgius.

    Ministro pareiškimas po apdovanojimo

    M. Zoharas savo viešame komentare filmą pavadino žalingu valstybei ir teigė, kad kūrėjai esą „kenkia tėvynei“ siekdami tarptautinių ovacijų. Jis taip pat kritiką Izraelio veiksmams siejo su antisemitizmo skatinimu.

    „Kaip kultūros ministras nedelsdamas imsiuosi veiksmų, kad šiems kūrėjams būtų panaikinta Izraelio pilietybė dėl valstybės išdavystės“, – sakė Miki Zoharas.

    Prie kritikos prisidėjo ir Izraelio nacionalinio saugumo ministras Itamaras Ben-Gviras, viešai užsipuolęs režisierius ir pareiškęs, kad jų pozicija esą naudinga Izraelio priešams. Šie pareiškimai pasklido praėjus vos parai po apdovanojimų ceremonijos.

    Filmas ir reakcijos Izraelyje

    NAZA Venecijoje sulaukė išskirtinio dėmesio: po premjeros publika, anot renginio apžvalgų, filmą palydėjo itin ilga ovacijų banga. Kūrėjai teigia, kad filmas kurtas slaptai, o jame pateikiami interviu su Izraelio kariuomenės žvalgybos pareigūnais, kariais ir informatoriais.

    Vis dėlto Izraelyje reakcijos nevienareikšmės. Kairiųjų pažiūrų politikas Yousefas Jabareenas pasveikino kūrėjus su apdovanojimu ir pabrėžė, kad filmas, jo vertinimu, atskleidžia Gazos karo realybę.

    Tuo metu laikraštis Haaretz redakciniame tekste akcentavo, kad tokie filmai gali priversti visuomenę susidurti su nepatogiais klausimais apie karo eigą ir jo kainą. Ši diskusija Izraelyje jau kurį laiką vyksta ne tik politinėje ar žiniasklaidos, bet ir kultūros erdvėje.

    Platesnis karo ir tarptautinių vertinimų kontekstas

    Karas paaštrėjo po 2023 metų spalio 7 dienos „Hamas“ išpuolio prieš Izraelį. Gazos sveikatos apsaugos institucijos skelbia dešimtis tūkstančių žuvusiųjų, o tarptautinėje erdvėje daugėja skirtingų teisinės ir moralinės atsakomybės vertinimų.

    Dalies tarptautinių organizacijų, tarp jų „Amnesty International“, „Human Rights Watch“ ir Jungtinių Tautų institucijų, pareiškimuose Izraelio veiksmai Gazos Ruože apibūdinami kaip galimai atitinkantys genocido ar kitų sunkių tarptautinių nusikaltimų požymius. Izraelis tokius kaltinimus atmeta, pabrėždamas teisę gintis ir kovą su „Hamas“.

    Kol kas nėra paskelbta, kada NAZA pasirodys kino teatruose plačiu mastu, tačiau filmas numatytas rodyti ir kituose tarptautiniuose festivaliuose. Situaciją papildomai kaitina klausimas, ar ir kaip Izraelio valdžia galėtų teisiškai įgyvendinti grasinimus dėl pilietybės panaikinimo, nes tokie sprendimai paprastai turi aukštą teisinį slenkstį ir kelia žmogaus teisių diskusijas.

  • Venecijos kino festivalyje dokumentika „NAZA“ aplenkė visus: 24,5 min. ovacijos ir aštri tema

    Venecijos kino festivalyje dokumentika „NAZA“ aplenkė visus: 24,5 min. ovacijos ir aštri tema

    Venecijos kino festivalio pagrindinėje konkursinėje programoje parodytas dokumentinis filmas „NAZA“ po premjeros sulaukė 24,5 minutės trukusių ovacijų. Tai ilgiausias iki šiol viešai fiksuotas stovimų ovacijų laikas festivalio istorijoje, o kūrinys iškart įvardijamas kaip realus pretendentas į Auksinį liūtą.

    „NAZA“ yra vienintelis dokumentinis filmas, atrinktas į šių metų Venecijos festivalio pagrindinį konkursą. Juostą sukūrė režisieriai Yuval Abraham ir Rachel Szor, anksčiau pristatę dokumentiką „No Other Land“, kuri buvo įvertinta „Oskaru“ kaip geriausias dokumentinis filmas.

    Naujajame filme dėmesys sutelkiamas į Gazos karo kontekstą ir į tai, kaip, pasak kūrėjų bei oficialaus pristatymo, veikia sprendimų priėmimo ir taikinių parinkimo sistema. 80 minučių trukmės dokumentika filmuota slapta, daugiausia naktimis, ant Tel Avivo stogų, o pasakojimo ašimi tampa interviu su 24 Izraelio karinės žvalgybos pareigūnais, kariais ir informatoriais.

    Filmo pavadinimas „NAZA“ siejamas su kariniu trumpiniu, kuriuo esą apibūdinamas numanomas civilių žūčių skaičius per aviacijos smūgį Gazoje. Kūrinyje aiškinama, kad tai reiškia Nezek Agavi, lietuviškai dažniausiai verčiamą kaip šalutinė žala.

    „Mes tiesiog prašėme šių pareigūnų ir karių detaliai aprašyti, ką jie darė. Pagrindinis klausimas buvo apie detales, parodykite mums, kaip tai veikė“, – sakė Yuval Abraham.

    Režisierius taip pat pabrėžė, kad filmą kūrę autoriai siekė pasinaudoti galimybe pasiekti žmones savo visuomenėje, kurie tarnavo kariuomenėje, ir per jų liudijimus pažvelgti į sistemą iš vidaus. „NAZA“ tęsia ankstesnių žurnalistinių tyrimų liniją, kuri buvo plėtota 2023–2025 metais ir prisidėjo prie platesnių debatų apie karo veiksmų teisėtumą bei civilių apsaugą.

    Iki šiol ovacijų rekordas, kaip skelbta, priklausė režisierei Kaouther Ben Hania ir jos Gazoje vykstantį pasakojimą turinčiam filmui „The Voice of Hind Rajab“, kuris Venecijoje buvo sutiktas 22 minutes trukusiomis ovacijomis. „NAZA“ šią ribą peržengė, o emocinga premjeros reakcija sustiprino spėliones dėl galimo festivalio žiuri sprendimo.

    Filmą prodiusavo „The Guardian“, taip pat James Wilson ir Jonathan Glazer, žinomi dėl darbo su „The Zone of Interest“. Kol kas oficiali kino teatrų premjeros data neskelbiama, o pasaulinių platinimo teisių pardavimus koordinuoja Prancūzijos kompanija „MK2 Films“.

    Po Venecijos „NAZA“ numatyta rodyti San Sebastiano tarptautiniame kino festivalyje rugsėjo 23 dieną, o vėliau ir Niujorko kino festivalyje rugsėjo 26 dieną. Venecijos kino festivalio Auksinio liūto laureatas turėtų paaiškėti rugsėjo 12 dieną.

    Kodėl ovacijų rekordas svarbus

    Nors ilgos ovacijos pačios savaime negarantuoja apdovanojimo, Venecijoje jos dažnai tampa aiškiu signalu apie kritikų ir industrijos dėmesį. Festivalio aplinkoje tai gali reikšti didesnį susidomėjimą tarptautiniu platinimu, papildomus seansus ir spartesnes derybas dėl rodymo skirtingose rinkose.

    Dokumentikai tai ypač reikšminga, nes pagrindinio konkurso erdvė tradiciškai palankesnė vaidybiniams filmams. „NAZA“ atvejis primena, kad dokumentinis kinas vis dažniau vertinamas kaip lygiavertė didžiųjų festivalių konkurso dalis, ypač kai kūrinys remiasi vidiniais liudijimais ir aktualiu geopolitiniu kontekstu.

  • „The Survivor“ atskleidžia 9/11 apgaulę: kaip ispanė šešerius metus apsimetė Pasaulio prekybos centro auka

    „The Survivor“ atskleidžia 9/11 apgaulę: kaip ispanė šešerius metus apsimetė Pasaulio prekybos centro auka

    Kaip gimė „Tania Head“

    Katalonė Alicia Esteve ilgus metus prisistatė kaip Tania Head – esą ji per 2001 metų rugsėjo 11 dienos išpuolius išgyveno Pasaulio prekybos centro Pietinio bokšto 78-ajame aukšte. Ji pasakojo apie dramatišką pabėgimą, tariamai žuvusį sužadėtinį ir net neva gautą mirštančio vyro vestuvinį žiedą.

    Ši istorija padėjo jai pelnyti žmonių pasitikėjimą ir autoritetą. Moteris tapo Pasaulio prekybos centro išgyvenusiųjų asociacijos veidu ir vadove, dalyvavo renginiuose bei susitiko su tuometiniu Niujorko meru Rudy Giuliani.

    Kas buvo netiesa

    Vėliau paaiškėjo, kad Tania Head tapatybė buvo išgalvota: moteris iš tikrųjų buvo Alicia Esteve iš Barselonos. Išpuolių dieną ji, kaip teigiama, studijavo mieste ir niekada nebuvo nei dvyniuose bokštuose, nei apskritai Pasaulio prekybos centre.

    Vienas svarbiausių jos pasakojimo elementų buvo tariamas sužadėtinis Davidas, neva žuvęs Šiauriniame bokšte. Tačiau viešai skelbta informacija rodo, kad šio ryšio nepatvirtino nei žuvusiojo artimieji, nei organizacijos, su kuriomis jis buvo siejamas jos pasakojime.

    „Dokumentinis filmas bando suprasti ne tik, kaip buvo sukurta netikra tapatybė, bet ir kodėl tiek daug žmonių ją priėmė kaip tikrą“, – teigiama kūrėjų pristatyme.

    Kodėl apgaulė laikėsi taip ilgai

    Apgaulė išsilaikė iki 2007 metų, kai „The New York Times“ žurnalistai David W. Dunlap ir Serge F. Kovaleski, tikrindami neatitikimus, paviešino, kad istorija nesutampa su faktais. Po publikacijos išgyvenusiųjų bendruomenėse ėmė plisti kalbos apie galimą moters savižudybę, tačiau šis teiginys taip ir nebuvo patvirtintas.

    Naujas dokumentinis filmas „The Survivor“ grįžta prie šios bylos ir kelia klausimą, kaip šešerius metus galėjo veikti tokia kruopščiai sukonstruota fikcija. Kūrėjai rodo, kad emocingas, detalių kupinas pasakojimas kartais įtikina labiau nei santūresni, tikri liudijimai, ypač kai visuomenė ieško aiškaus, lengvai suprantamo herojaus ar aukos portreto.

    Filmo režisierius Kike Maíllo, žinomas dėl ankstesnių darbų kine ir dokumentikoje, pasitelkia atkuriamuosius epizodus bei archyvinius šaltinius. Kadangi Alicia Esteve atsisakė dalyvauti, pasakojimas rekonstruojamas remiantis rašytiniais dokumentais ir įrašais, susijusiais su terapija, o įvairūs liudytojai pateikia nevienodas jos asmenybės interpretacijas.

    Kūrėjai taip pat kalbina žmones, kurie moterį pažinojo asociacijoje, bei specialistus, tarp jų ir psichologą, kuris ją ilgą laiką laikė išpuolių auka. Dokumentikoje keliama platesnė tema apie kolektyvinį patiklumą, institucijų bei bendruomenių spragas tikrinant faktus ir apie tai, kaip traumos istorijos gali tapti socialiniu kapitalu.

    „The Survivor“ yra 88 minučių trukmės dokumentinis filmas, kurį nuo rugsėjo 11 dienos galima žiūrėti Ispanijos transliavimo platformoje „Filmin“.

  • Dokumentika Rytuj apie gyvūnų gelbėjimą fronte: premjera Odesos kino festivalyje Kyjive

    Per Odesos tarptautinį kino festivalį, kuris 2026 metais vyks Kyjive nuo rugpjūčio 27 dienos iki rugsėjo 4 dienos, numatyta ukrainietiška dokumentinio filmo Rytuj (Rescue) premjera. Kūrinys pristato istorijas iš teritorijų, esančių netoli aktyvių kovos veiksmų, kur gyvūnai dažnai lieka be šeimininkų ir be pagalbos.

    Filmas sukurtas bendroje gamyboje: jį įgyvendino nepriklausoma JAV prodiuserių kompanija „We Are All Animals“ ir Ukrainos organizacija „Kozhna Tvaryna“. Pasak kūrėjų, tikslas buvo parodyti ne abstrakčią statistiką, o kasdienį, realiomis rizikomis paremtą gelbėtojų darbą ir sprendimus, kuriuos tenka priimti karo sąlygomis.

    Dokumentikoje teigiama, kad per ketverius metus nuo plataus masto invazijos pradžios kovos zonose liko tūkstančiai gyvūnų – nuo naminių augintinių iki ūkinių gyvulių. Į filmą įtraukti liudijimai apie gelbėjimo išvykas į apšaudomas vietoves, o kūrėjai nurodo, kad nuo plataus masto invazijos pradžios tokiu būdu išgelbėta daugiau nei 30 000 gyvūnų.

    „Gyvūnai kare dažnai lieka nepastebėti, ypač naminiai. Filmas Rytuj rodo, kad kiekvienas gyvūnas, kiekviena gyvybė verta išgelbėjimo. Karo metu pažeidžiamumo ir atsakomybės klausimai ypač aštrūs, o šis filmas yra ne tik apie evakuaciją, bet ir apie etinį pasirinkimą ekstremaliomis sąlygomis bei atjautą kaip sąmoningą sprendimą“, – sakė filmo prodiuserė, aktyvistė ir organizacijos „Kozhna Tvaryna“ vadovė Tamara Hiūman.

    Filmas buvo filmuojamas skirtinguose priefrontės regionuose – nuo Kostiantynivkos iki Pokrovsko, nuo Charkivo srities iki Zaporižios srities. Pagrindiniai herojai – žmonės iš įvairių šalių, kuriuos vienija nuostata, kad gyvybės vertė nepriklauso nuo aplinkybių: buvęs Ukrainos karys, tapęs gelbėtoju, savanorė iš Šveicarijos, bulgarė, karo pradžioje persikėlusi į Ukrainą, ir italas, įkūręs prieglaudą Kyjivo srityje.

    Tarp istorijų – ožkytė Oljenka, evakuota iš subombarduoto kaimo. Ji filme tampa simboliniu priminimu, kad net ir vienas, iš pirmo žvilgsnio mažas sprendimas karo fone gali kainuoti daug pastangų, laiko ir rizikos.

    Vykdomąja prodiusere įvardijama britų aktorė ir režisierė Sedi Frost. Režisierius – italo ir amerikiečių kilmės dokumentikos kūrėjas Alesijo Skjaca, pastaraisiais metais nagrinėjantis žmonių ir gyvūnų ryšį bei moralines dilemas, išryškėjančias krizėse.

    „Kaip kūrėjas savo darbuose tyrinėju žmogiškumo ir socialinių problemų sankirtą, kurdamas istorijas, kurios skatina empatiją ir apmąstymus. Rytuj man tapo lūžio tašku: filmas panardina į sudėtingus karo ir atjautos klausimus ir atkreipia dėmesį į gyvūnų likimą konfliktų zonose, kuris dažnai lieka nuošalyje“, – sakė režisierius Alesijo Skjaca.

    Kūrėjai pažymi, kad tarptautinė filmo premjera įvyko 2026 metais birželio mėnesį Londone rengiamame nepriklausomo kino festivalyje „Raindance Film Festival“. Ukrainietiška premjera Kyjive turėtų tapti viena iš programos dalių, skirtų dokumentikai apie karo patirtis ir visuomenės atsparumą.

  • Christine Chubbuck istorija: TV reporterės savižudybė eteryje ir kodėl įrašas taip ir neišvydo dienos šviesos

    Christine Chubbuck buvo JAV televizijos reporterė ir laidų vedėja, dirbusi nedidelėje Floridos stotyje WXLT-TV. Ji vedė rytinę laidą „Suncoast Digest“, skirtą vietos bendruomenei: joje kalbėta apie regiono problemas, kviesti pareigūnai ir vietos svečiai, o dėmesys dažnai krypo į temas, kurios nacionalinėse žiniose likdavo nuošalyje.

    Iki atvykimo į Floridą Chubbuck buvo baigusi Bostono universitetą, domėjosi teatru ir transliacijų žurnalistika, o patirties sėmėsi mažesnėse televizijose. Kolegos ją prisiminė kaip pareigingą ir šiltą žmogų, kuris darbą vertino rimtai ir stengėsi išlaikyti profesinę kartelę net ribotų resursų redakcijoje.

    Kas žinoma apie jos būklę?

    Artimieji ir dalis bendradarbių žinojo, kad ji ilgą laiką kovojo su depresija ir išgyveno sudėtingą emocinį laikotarpį. Šeimos pasakojimuose minėta, kad ją slėgė vienišumas ir nepavykę bandymai susikurti artimą santykį, o tai, kaip neretai nutinka, susipynė su nuolatiniu darbo tempu ir vidiniu spaudimu.

    Tekstuose apie Chubbuck pabrėžiama, kad ji už redakcijos ribų taip pat buvo aktyvi: savanoriavo, lankydavosi ligoninėje ir vaikams rodydavo pačios pasigamintas lėles. Šis kontrastas vėliau tapo vienu iš dažniausiai minimų jos istorijos bruožų, kai viešai mėginama suprasti, kaip žmogus, atrodęs funkcionalus ir atidus kitiems, galėjo atsidurti tokioje krizėje.

    Laida, tapusi tragedija

    Pasak vėliau aprašytų aplinkybių, ji buvo gavusi leidimą rengti teminį reportažą apie savižudybes, pristatomą kaip visuomenei svarbią temą. Tuo pat metu ji rinko informaciją apie mirtinus sužalojimus ir, kaip nurodoma, įsigijo ginklą, apie kurį užsiminė ir kai kuriems kolegoms, tačiau tai nebuvo priimta kaip reali grėsmė.

    Lemiamą rytą laida prasidėjo kitaip nei įprasta: vietoj įprasto formato ji pasirinko naujienų bloką. Netrukus ji pažvelgė į kamerą ir ištarė sakinį, kuris vėliau tapo vienu dažniausiai cituojamų šios istorijos elementų.

    „Vadovaujantis WXLT-TV politika rodyti naujausias vietos aktualijas, jums bus parodytas bandymas nusižudyti“, – sakė Christine Chubbuck.

    Po šių žodžių ji nusišovė tiesioginio eterio metu. Į studiją sureagavusi komanda skubiai suteikė pagalbą, ji buvo nugabenta į ligoninę, tačiau, kaip skelbiama, po keliolikos valandų mirė nuo patirtų sužalojimų.

    Kodėl įrašas netapo viešas?

    Vienas svarbiausių šios istorijos aspektų yra tai, kad įrašas niekada nebuvo oficialiai paviešintas. Viešuose pasakojimuose kartojama, kad stotis jo neplatino ir nepardavinėjo, o kopija galiausiai atsidūrė teisininkų rankose, todėl autentiško vaizdo viešojoje erdvėje nėra.

    Internete ilgainiui pasirodydavo teiginių apie tariamai nutekintą įrašą, tačiau dažnai nurodoma, kad tokie vaizdo įrašai buvo klaidinantys ar suklastoti. Dėl to Chubbuck atvejis tapo ne tik tragišku žurnalistikos istorijos epizodu, bet ir pamoka apie dezinformacijos mechaniką, kai sensacingas naratyvas skatina ieškoti „uždrausto kadro“ net tada, kai patikimų šaltinių tam nėra.

    Ši istorija dešimtmečiais grįždavo į viešą diskusiją per popkultūrą ir dokumentiką. 2016 metais pasirodė vaidybinis filmas „Christine“ ir dokumentinis filmas „Kate Plays Christine“, kurie bandė peržengti vieno šokiruojančio įvykio ribas ir kalbėti apie žmogų, jo kasdienybę, psichikos sveikatą ir redakcijų atsakomybę.

  • Vilniaus kino fondas: 2026 metais 150 tūkst. eurų skirta 8 tarptautinės koprodukcijos projektams

    Vilniaus kino fondas: 2026 metais 150 tūkst. eurų skirta 8 tarptautinės koprodukcijos projektams

    Vilniaus miesto įsteigtas Vilniaus kino fondas paskelbė antrųjų veiklos metų rezultatus ir patvirtino 2026 metų finansavimą. Šiemet konkursui pateiktos 14 paraiškų, iš kurių 11 projektų perduota ekspertiniam vertinimui, o finansavimas skirtas 8 kino projektams.

    Fondas pabrėžia, kad per metus ryškiai išaugo kūrėjų aktyvumas: 2025 metais gautos 7 paraiškos, o finansavimą tuomet gavo 4 projektai. Kartu padidintas ir fondo biudžetas – nuo 100 000 eurų iki 150 000 eurų, todėl šiemet galima paremti daugiau iniciatyvų.

    Augantis susidomėjimas koprodukcijomis

    Vilniaus savivaldybė akcentuoja, kad fondo logika orientuota į bendrą gamybą, kai prie projekto prisideda Lietuvos ir užsienio partneriai. Tokios koprodukcijos dažniausiai padeda pritraukti papildomą finansavimą iš kitų fondų, lengviau pasiekti tarptautinę auditoriją ir festivalių rinką.

    „Matome augantį Lietuvos ir užsienio kino kūrėjų susidomėjimą Vilniumi bei jo teikiamomis galimybėmis tarptautinėms koprodukcijoms. Vilniaus kino fondas tampa svarbiu instrumentu, padedančiu stiprinti miesto matomumą tarptautinėje kino industrijoje“, – sakė Vilniaus vicemerė Simona Bieliūnė.

    Kokie projektai gavo finansavimą

    Didžiausio įvertinimo, pagal pateiktą informaciją, sulaukė VšĮ „Uljana Kim ir ko“ projektas – Lietuvos ir Kroatijos kūrybinė dokumentika „Retrospektyva“, kuriam skirta 100 proc. prašyto finansavimo. Tarp finansuotų projektų vyrauja dokumentika, tačiau sąraše yra ir vaidybinis kinas, ir žanriniai sprendimai, įskaitant miuziklą.

    Finansavimas skirtas ir VšĮ „Moonmakers“ Lietuvos ir Latvijos bendros gamybos filmui „Dvigubas autoportretas“, VšĮ „360 laipsnių filmai“ Lietuvos ir Estijos projektui „Pagauti auksą tamsoje“ bei MB „Zero Copy Reel“ socialinės dokumentikos projektui „Žiūrėk, ką sakau!“, kuriamas kartu su Italijos ir Ukrainos partneriais.

    Paramą gavo ir MB „Viktorijos filmai“ kriminalinis draminis miuziklas „Betono muzika“, VšĮ „Dansu films“ vaidybinė drama vaikams „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“, taip pat MB „Zero Copy Reel“ dokumentika „Tautos DNR“ ir VšĮ „Čiobreliai“ Lietuvos ir Ispanijos vaidybinė drama „Pinkala“.

    Ką miestui duoda kino fondas

    Vilniaus kino fondas yra pirmasis Lietuvoje miesto lygmens kino fondas, kryptingai remiantis bendros gamybos projektus. Tokie fondai Europoje dažnai vertinami kaip priemonė ne tik kultūrai, bet ir miesto ekonomikai: filmavimai generuoja užsakymus paslaugų sektoriui, kuria darbo vietas kūrybinėse industrijose, didina miesto žinomumą.

    Vilniaus kino biuro vadovė Jūratė Pazikaitė pažymi, kad paraiškų augimas signalizuoja didėjantį miesto matomumą tarptautinių koprodukcijų žemėlapyje. „Džiaugiamės matydami, kad Lietuvos kino kūrėjai aktyviai bendradarbiauja su tarptautiniais partneriais, o Vilnius tampa pasirinkimu kino projektų vystymui ir filmavimams“, – sakė J. Pazikaitė.

    Organizacijos, kurioms skirtas finansavimas, nuo 2026 metų birželio 3 dienos kviečiamos pasirašyti finansavimo sutartis. Tikimasi, kad dalis projektų gamybos darbų bus planuojami Vilniuje, taip stiprinant miesto, kaip filmavimams atviros ir tarptautiniams projektams patrauklios lokacijos, reputaciją.