Vandens trūkumas tampa viena ryškiausių šio dešimtmečio rizikų: Jungtinių Tautų Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija nurodo, kad maždaug pusė pasaulio gyventojų bent dalį metų patiria didelį vandens stygių. Situaciją aštrina klimato kaita, gyventojų augimas, miestų plėtra ir didėjantis vandens poreikis žemės ūkyje bei pramonėje.
Nors vandens krizė skirtinguose regionuose atrodo nevienodai, bendra kryptis aiški: šalys ieško būdų mažinti nuostolius ir didinti efektyvumą. Gerą kontrastą rodo Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE), kur geriamasis vanduo daugiausia gaunamas gėlinant jūros vandenį, ir Uzbekistanas, kur kritiškai svarbūs drėkinimo kanalai bei siurblinės.
Gėlinimas ir vandens perdirbimas
JAE natūralūs gėlo vandens ištekliai riboti: kritulių mažai, nuolatinių upių praktiškai nėra, todėl šalies vandens tiekimas priklauso nuo infrastruktūros ir technologijų. Didelę geriamojo vandens dalį čia užtikrina jūros vandens gėlinimas, o didėjant miestams vis svarbesnė tampa ir pakartotinio vandens panaudojimo logika.
JAE užsienio reikalų ministerijos energetikos ir tvarumo padalinio atstovas Abdulla Balalaa primena, kad vandens valdymo tradicijos regione siekia šimtmečius: bendruomenės naudojo falaj tipo drėkinimo sistemas, kurios leido paskirstyti vandenį gyvenvietėms ir žemdirbystei. Šiandien dėmesys krypsta į modernesnius sprendimus, įskaitant DI taikymą vandens ūkyje.
„Tarptautinėje kosminėje stotyje kiekvienas vandens lašas yra suskaičiuotas, o apie 95 proc. vandens perdirbama“, – sakė JAE astronautas dr. Sultan Al Neyadi.
Kosmoso stoties principas vis dažniau įvardijamas kaip pavyzdys miestams ir pramonei: ne tik ieškoti naujų šaltinių, bet ir maksimaliai ilgai išlaikyti tą patį vandenį apytakoje. Praktikoje tai reiškia pažangesnį filtravimą, nuotekų valymą, pratekėjimų kontrolę bei tikslesnį suvartojimo apskaitos valdymą.
Drėkinimo modernizavimas Uzbekistane
Uzbekistane vandens trūkumas dažnai susijęs ne vien su bendru išteklių kiekiu, bet ir su tuo, ar vanduo laiku pasiekia laukus. Didelė žemės ūkio dalis priklauso nuo drėkinimo tinklų, kurie per sausas teritorijas perneša vandenį kanalais, rezervuarais ir siurblinėmis.
Ferganos slėnyje vykdant Pasaulio banko remtą projektą nuo 2017 metų modernizuota dalis drėkinimo infrastruktūros. Vienoje vietovėje vanduo iš vietinių šaltinių surenkamas ir pumpuojamas maždaug 9 kilometrus į teritorijas, kuriose anksčiau prieiga prie vandens buvo sudėtinga, o atnaujinimai turėtų pagerinti drėkinimą apie 9 740 hektarų žemės.
Patikimesnis vandens tiekimas keičia ir ūkininkavimo modelius: lašelinė drėkinimo sistema leidžia tiekti vandenį tik ten, kur jo reikia, mažinant išgaravimą ir sąnaudas. Tokie sprendimai, ypač soduose ir daržininkystėje, daugelyje šalių laikomi vienu efektyviausių būdų taupyti vandenį neprarandant derliaus.
Mažiau nuostolių, daugiau kontrolės
Vandens pernaša per dykumas ir ilgas atkarpas reikalauja ne tik energijos, bet ir nuoseklios nuostolių kontrolės. Uzbekistano vakaruose vanduo iš Amudarjos pumpuojamas per dykumą Amu Bucharos magistraliniu kanalu, o platesnis tinklas drėkina daugiau nei 350 000 hektarų Bucharos ir Navojaus regionuose bei tiekia geriamąjį vandenį Bucharai ir Kogonui.
Modernizuojant infrastruktūrą diegiamos skaitmeninės valdymo sistemos, kurios leidžia tiksliau sekti vandens srautus ir elektros suvartojimą. Nurodoma, kad atnaujinus įrangą energijos sąnaudos kai kuriais atvejais sumažėjo iki 15 proc., o tai svarbu tiek kaštams, tiek patikimumui.
Ne mažiau reikšminga problema yra vandens praradimai kanaluose. Bucharos regione anksčiau infiltravimosi nuostoliai kai kur siekė apie 37 proc., todėl kanalai pradėti betonuoti, kad vanduo mažiau „dingų“ pakeliui ir ūkininkai gautų stabilesnius srautus.
Galiausiai vandens ūkis veikia ne tik žemdirbystę: drenažo ir grįžtamieji srautai iš laukų maitina Dengizkul pelkę, svarbią migruojantiems paukščiams. Vandens inžinerijos profesorė Malika Ikramova pabrėžia, kad augant gyventojų skaičiui ir kintant klimatui reikės dar tikslesnės apskaitos, mažesnių nuostolių ir platesnio vandens taupymo technologijų taikymo.
Skirtingos šalys renkasi skirtingas priemones, tačiau kryptis sutampa: nuo gėlinimo iki drėkinimo tinklų atnaujinimo svarbiausia yra mažinti nuostolius ir tą patį ribotą vandens kiekį panaudoti kuo efektyviau.
