Naujausi archeologiniai tyrimai atskleidė, kad viename seniausių pasaulio miestų Eridu dar prieš daugiau kaip 6 400 metų veikė didelio masto drėkinimo sistema. Tai reiškia, kad vietos bendruomenės labai anksti išmoko kryptingai valdyti Eufrato vandenį ir panaudoti jį žemdirbystei.
Eridu, susiformavęs šeštajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą, laikomas vienu svarbiausių pietų Mesopotamijos centrų. Miestas reikšmingas ir kultūriškai, nes šumerų tradicijoje jam priskiriamas išskirtinis vaidmuo ankstyvosios miestų civilizacijos istorijoje.
Tyrėjai drėkinimo tinklą identifikavo derindami palydovinių vaizdų analizę, lauko darbus ir radiokarboninį datavimą. Buvo nagrinėjami palydovų VISION-1 duomenys ir „Google Earth“ vaizdai, leidę atsekti senovinių kanalų linijas bei būdingas vėduoklės formos nuogulų zonas.
2020 metais mokslininkai keliuose pasirinktose vietose iškasė nedidelius šurfus buvusių kanalų trasose ir paėmė mėginius, įskaitant gėlavandenių organizmų kriaukles. AMS radiokarboninis datavimas parodė, kad seniausi pėdsakai siekia maždaug 4 540–4 443 metus prieš mūsų erą, kai drėkinimas jau viršijo paprastą naudojimąsi natūraliais užliejamais plotais.
Dar įdomesnė yra vėlesnė raida: dalis kanalų, sudarančių taisyklingesnį, tarsi tinklinį planą, daugiausia datuojami trečiuoju tūkstantmečiu prieš mūsų erą. Tuo laikotarpiu drėkinimo infrastruktūra, sprendžiant iš pėdsakų, buvo labiau išplėtota ir pritaikyta nuosekliai vandens skirstymo logikai.
Mokslininkų vertinimu, tokia sistema galėjo užtikrinti stabilų maisto tiekimą miestui, aprūpindama apylinkes kviečių, miežių, datulių ir kitų kultūrų derliumi. Pietų Mesopotamijoje kritulių paprastai nepakako patikimai žemdirbystei, todėl kontroliuojamas drėkinimas buvo būtina sąlyga intensyvesnei žemės ūkio gamybai.
Tyrimas taip pat parodo, kaip per šimtmečius keitėsi žmonių santykis su aplinka: ankstyvieji kanalai galėjo būti tarpinė stadija tarp natūralių užliejamų teritorijų ir sąmoningai suprojektuotos infrastruktūros. Vėliau natūralūs vandens keliai buvo vis labiau koreguojami, o vietoje jų formavosi reguliarių kanalų tinklai.
Vis dėlto tokios sistemos turėjo ir pažeidžiamumų. Tyrėjai kelia prielaidą, kad Eufrato vagos pokyčiai ilgainiui galėjo palikti dalį infrastruktūros be pagrindinio vandens šaltinio, o tai pietų Mesopotamijos lygumose, kur upės linkusios keisti kursą, buvo pasikartojantis iššūkis.
Eridu atvejis primena, kad ankstyvųjų miestų augimas rėmėsi ne vien amatų ar prekybos plėtra, bet ir sudėtingais vandens valdymo sprendimais. Tokie atradimai padeda tiksliau suprasti, kaip žemdirbystės technologijos prisidėjo prie ilgalaikio urbanizacijos proceso ir regiono klestėjimo.
Leave a Reply