CP v2

Tag: Duomenų ekonomika

  • Lenkija ruošia 3 proc. skaitmeninį mokestį didiesiems technologijų žaidėjams: kas pateks į sąrašą

    Lenkijos Skaitmenizacijos ministerija paviešino įstatymo projektą, kuriuo siūloma įvesti 3 proc. mokestį nuo tam tikrų skaitmeninių paslaugų pajamų. Projektas pateiktas viešoms konsultacijoms, o naujas reguliavimas, jei būtų priimtas, įsigaliotų 2027 metų sausio 1 dieną.

    Siūlomas mokestis būtų taikomas didžiausioms tarptautinėms technologijų bendrovėms, kurios Lenkijoje generuoja reikšmingas pajamas, tačiau ne visada proporcingai prisideda prie vietos biudžeto. Ministerija teigia, kad tikslas yra suvienodinti konkurencines sąlygas tarp vietos rinkoje veikiančių įmonių ir pasaulinių platformų.

    Kam būtų taikomas mokestis?

    Pagal projektą mokestį mokėtų įmonės ar konsoliduotos grupės, kurios atitinka du kriterijus vienu metu. Pirmasis – pasaulinės pajamos virš 1 mlrd. eurų, antrasis – pajamos Lenkijoje iš įstatyme apibrėžtų paslaugų virš maždaug 5,8 mln. eurų per ankstesnį ataskaitinį laikotarpį.

    Mokestis apimtų personalizuotos reklamos rodymą skaitmeninėse sąsajose, taip pat platformas, kurios leidžia vartotojams sąveikauti tarpusavyje arba palengvina prekių pristatymą ir paslaugų suteikimą. Į šią kategoriją paprastai patenka socialiniai tinklai ir internetinės prekyvietės, taip pat įmonės, kurios prekiauja vartotojų duomenimis.

    Numatytos išimtys ir lengvatos

    Projektas numato, kad mokestis galėtų būti mažinamas įskaitymais, susietais su realia ekonomine veikla šalyje. Tarp jų – sumokėtas pelno mokestis, tyrimų ir eksperimentinės plėtros sąnaudos, taip pat investicijos į ilgalaikį turtą ar gamybinių pajėgumų plėtrą Lenkijoje.

    Jei įskaitymų suma viršytų apskaičiuotą mokestį, mokėtina suma būtų nustatoma lygi nuliui. Tokiu būdu ministerija siekia išlaikyti paskatą investuoti ir kurti darbo vietas vietos rinkoje, o ne vien rinkti pajamas iš skaitmeninių paslaugų.

    Taip pat numatytos veiklų išimtys – projektas nurodo, kad mokestis nebūtų taikomas, pavyzdžiui, kai kurioms finansinėms paslaugoms, mokėjimų paslaugoms ar komunikatorių teikimui. Be to, mokesčio neturėtų mokėti verslai, kurie savo prekes ar paslaugas parduoda tiesiogiai per savo interneto svetainę ar programėlę, kai jie neveikia kaip tarpininkai.

    Kontrolė ir sankcijos

    Įmonės arba jų atstovai turėtų pranešti mokesčių administratoriui apie pareigą mokėti šį mokestį. Pranešimą reikėtų pateikti ne vėliau kaip per 30 dienų nuo pirmojo ataskaitinio laikotarpio, už kurį atsiranda prievolė.

    Už nepranešimą būtų numatyta administracinė piniginė bauda iki maždaug 116 000 eurų. Nustačius nesumokėtą mokestį, institucijos galėtų apskaičiuoti papildomą įsipareigojimą, kuris siektų iki 200 proc. nesumokėtos sumos.

    „3 proc. tarifas yra kompromisas, kuris suteikia saugumo jausmą ir leidžia aiškiai apibrėžti taisykles“, – sakė Lenkijos vicepremjeras ir skaitmenizacijos ministras Krzysztofas Gawkowskis.

    Ministerija pabrėžia, kad šiuo sprendimu siekiama ne bausti už sėkmę, o sumažinti skirtumus tarp tradiciškai Lenkijoje įsitvirtinusių darbdavių ir platformų, kurios gali generuoti dideles pajamas turėdamos santykinai mažesnius kaštus bei mokestinius įsipareigojimus šalyje.

    Toks modelis dera su platesnėmis Europos diskusijomis apie skaitmeninių paslaugų apmokestinimą ir didžiųjų platformų atsakomybę, ypač reklamos rinkoje bei duomenų ekonomikoje. Vis dėlto galutinis įstatymo turinys priklausys nuo konsultacijų ir politinių sprendimų, o įsigaliojimo data projekte numatyta 2027 metų pradžioje.

  • Duomenys – XXI amžiaus nafta? Ekspertai įspėja: kokybė, prieiga ir saugumas vis dar atsilieka

    Duomenys šiandien tapo vienu svarbiausių ekonomikos išteklių: nuo jų priklauso verslo sprendimai, klientų patirtis, tiekimo grandinės ir vis sparčiau diegiamų DI sprendimų patikimumas. Vis dėlto vertę kuria ne kiekis, o duomenų kokybė, aktualumas, prieinamumas ir gebėjimas juos saugiai panaudoti.

    Šios temos buvo aptartos Europos ekonomikos kongrese vykusioje diskusijoje apie duomenų ekonomiką ir saugumą. Ekspertai akcentavo, kad organizacijos dažnai renka milžiniškus informacijos kiekius, tačiau susiduria su praktiniais barjerais: skirtingais formatais, „duomenų salomis“, ribotomis teisinėmis galimybėmis ir didėjančiomis kibernetinėmis rizikomis.

    Kas iš tiesų kuria duomenų vertę?

    Diskusijos dalyviai pabrėžė, kad pagrindinis duomenų vertės matas yra jų kokybė ir galimybė juos sujungti tarp sistemų. Prastai sutvarkyti ar pasenę duomenys DI sistemose gali tapti klaidų, šališkumo ir net neteisingų sprendimų šaltiniu, o tai ypač jautru srityse, kur sprendimai daro tiesioginį poveikį žmonėms.

    Svarbi ir sąveika tarp registrų bei sistemų, kad skirtingos institucijos ir įmonės galėtų dirbti su suderintais duomenimis. Kartu akcentuota, jog duomenys turi būti tvarkomi laikantis asmens duomenų apsaugos principų, o sistemas būtina kurti taip, kad privatumas būtų įtrauktas nuo pat projektavimo pradžios.

    „Duomenų kokybė šiandien yra esminė. Jei ji nepakankama, jų panaudojimas DI sprendimuose gali sukelti problemų ir tiems žmonėms, kurių duomenys tvarkomi. Pagrindas yra sąveikumas ir saugus duomenų tvarkymas“, – sakė Mirosławas Wróblewskis.

    Viešojo sektoriaus perspektyvoje išryškėjo kita problema: norint gerinti paslaugas gyventojams, neužtenka vien viešųjų registrų. Praktikoje trūksta standartizuotos prieigos prie komercinių ir privačių duomenų, o be aiškių taisyklių ir techninių sąsajų informacija lieka fragmentuota.

    Prieinamumas, teisė ir technologijos

    Ekspertai atkreipė dėmesį, kad duomenų prieinamumas kartais tampa net svarbesnis už jų kokybę, nes be prieigos neįmanoma nei greitai sukurti modelių, nei patikrinti hipotezių. Problema ta, kad prieinamumą riboja ir teisės aktai, ir praktiniai įsigijimo bei paruošimo kaštai, kurie sulėtina projektus.

    Ne mažiau svarbus klausimas yra duomenų „gyvenamoji vieta“: kai informacija laikoma izoliuotose vietinėse sistemose, ją sunku panaudoti platesniems tikslams. Debatuose akcentuota, kad debesijos aplinkos dažnai padidina ir prieinamumą, ir saugumo kontrolę, o taip pat leidžia efektyviau atlikti analizę bei kurti papildomas paslaugas.

    Verslo pusėje pabrėžta, kad duomenys turi turėti aiškią paskirtį, kitaip jų rinkimas virsta vien sąnaudomis. Kaip pavyzdys minėtas dalijimasis informacija apie sukčiavimo operacijas, kai duomenų mainai, laikantis teisinių ribų, padeda greičiau apsaugoti klientus ir įmones.

    „Galime rinkti terabaitus duomenų, bet jei jie neturi aiškaus tikslo ar verslo prasmės, jų kaupimas tampa vien kaštu“, – sakė Maciejus Ogórkiewiczius.

    Duomenų suverenumas ir Europos konkurencingumas

    Augant geopolitinėms įtampoms ir technologinei konkurencijai, duomenys vis dažniau siejami su skaitmeniniu suverenumu. Diskusijoje išryškėjo kelios kryptys: dalis ekspertų ragino siekti atviros suverenumo sampratos, kad Europa neprarastų prieigos prie geriausių technologijų ir išvengtų priklausomybės nuo vieno tiekėjo.

    Kita nuomonė akcentavo, kad konkurencingumas turėtų remtis pasitikėjimu, saugumu ir aiškiomis taisyklėmis, o suverenumo tikslas – gebėjimas kurti ir valdyti kritines sistemas savo sąlygomis. Kaip praktiška kryptis minėti atviri kalbos modeliai, kuriuos galima diegti lokaliai ir adaptuoti konkrečioms užduotims, taip mažinant priklausomybę nuo išorinių platformų.

    „Paradoksas tas, kad kai duomenys pradėti vadinti XXI amžiaus nafta, metodologiškai ir teisiškai mes nebespėjame paskui pažangą. Dažnai pasirodo, kad net viešai atrodantys duomenys reikalauja papildomų veiksmų ir kaštų“, – sakė prof. Szymonas Łukasikas.

    Bankų sektoriaus atstovai priminė, kad jiems duomenys jau seniai yra kasdienio darbo pagrindas: nuo rizikų vertinimo iki personalizuotų pasiūlymų ir klientų aptarnavimo skaitmeniniais kanalais. Pokytį spartina konversaciniai sprendimai ir DI agentai, tačiau jų veikimo kokybė tiesiogiai priklauso nuo tvarkingų, prieinamų ir saugiai naudojamų duomenų.

  • Duomenys – XXI amžiaus nafta? Ekspertai įspėja: vėluojame su prieiga, kokybe ir saugumu

    Duomenys tampa ekonomikos varikliu

    Duomenys šiandien vis dažniau vadinami pagrindiniu šiuolaikinės ekonomikos ištekliumi: nuo jų priklauso sprendimų priėmimas, klientų patirtis, tiekimo grandinių valdymas ir naujų paslaugų kūrimas. Kartu jie yra ir vienas svarbiausių dirbtinio intelekto pagrindų, nes modelių tikslumą bei patikimumą lemia ne duomenų kiekis, o jų kokybė ir panaudojimo sąlygos.

    Tačiau ekspertai atkreipia dėmesį, kad organizacijos dažnai investuoja į technologijas, bet nepakankamai sutvarko pačius duomenis. Kai duomenys pasenę, nesuderinami tarpusavyje arba laikomi atskirose sistemose, net pažangūs sprendimai duoda prastesnius rezultatus ir gali klaidinti tiek verslą, tiek viešąjį sektorių.

    Kokybė, prieiga ir saugumas – trys ašys

    Diskusijose apie duomenų ekonomiką nuolat kartojasi trys kertiniai kriterijai: kokybė, prieinamumas ir saugus tvarkymas. Prasta duomenų kokybė reiškia ne tik netikslias įžvalgas, bet ir didesnę riziką žmonėms, kurių duomenys tvarkomi, ypač kai jie naudojami DI sistemose.

    Ne mažiau svarbus ir suderinamumas: kad skirtingų institucijų bei įmonių duomenys galėtų būti prasmingai sujungti, reikalingi bendri standartai, aiškios sąsajos ir nuoseklios duomenų valdymo taisyklės. Be to, duomenų vertė išauga tik tada, kai jų panaudojimas yra teisėtas, skaidrus ir paremtas rizikų valdymu.

    Privatumo apsaugos principai, tokie kaip privatumas pagal projektą, praktikoje reiškia, kad duomenų apsauga turi būti įdiegta ne po to, o kuriant sistemas nuo pat pradžių. Tokį požiūrį stiprina ir Europos Sąjungos reguliavimo kryptis, kai pasitikėjimas ir atskaitomybė tampa konkurenciniu pranašumu, o ne vien formalia prievole.

    Duomenų salos ir teisiniai barjerai lėtina DI

    Viena dažniausių problemų – vadinamosios duomenų salos, kai informacija egzistuoja skirtinguose padaliniuose ar sistemose ir „nemato“ viena kitos. Tai apsunkina tiek kasdienį valdymą, tiek pažangesnę analitiką, nes duomenų sujungimas reikalauja laiko, papildomų kompetencijų ir neretai brangių integracijų.

    Ekspertai pabrėžia ir paradoksą: net duomenys, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo vieši ar lengvai pasiekiami, praktikoje gali būti sunkiai panaudojami dėl licencijų, procedūrų ar neaiškių teisinių interpretacijų. Kai prieiga vėluoja arba kainuoja per brangiai, lėtėja ir DI modelių kūrimas, ir jų diegimas.

    „Kai pirmą kartą pasigirdo frazė, kad duomenys yra XXI amžiaus nafta, metodologiškai ir teisiškai mes tiesiog nespėjame su pažanga“, – sakė prof. Szymon Łukasik.

    Chmura, dalijimasis ir suverenumas

    Prieinamumą ir saugumą dažnai padeda užtikrinti debesų kompiuterijos sprendimai, nes jie leidžia centralizuoti duomenų valdymą, sustiprinti prieigos kontrolę ir greičiau taikyti analitikos priemones. Vis dėlto pati infrastruktūra nėra tikslas: vertę sukuria gebėjimas priimti geresnius sprendimus, remiantis patikimais duomenimis.

    Verslo pusėje akcentuojama ir adekvatumo taisyklė: kaupti terabaitus be aiškaus tikslo reiškia tik augančias sąnaudas. Tuo pat metu kai kuriose srityse, pavyzdžiui, sukčiavimo prevencijoje, ribotas, teisėtas dalijimasis duomenimis gali tiesiogiai padidinti visuomenės saugumą ir sumažinti nuostolius.

    Technologinio suverenumo diskusijoje išryškėja dvi kryptys: siekis turėti daugiau vietinių kompetencijų ir galimybę valdyti kritinius duomenis, bet kartu neužsidaryti nuo geriausių sprendimų. Praktikoje tai reiškia dėmesį tiek atviriems, lokaliai diegiamiems modeliams, tiek priemonėms, mažinančioms priklausomybę nuo vieno tiekėjo.