Tag: Duomenų privatumas

  • Generatyvinis DI taps „naujais vartais“ į pirkinius: kaip agentai keis apsipirkimą ir mokėjimus

    Generatyvinis dirbtinis intelektas (DI) vis dažniau vadinamas naujais „vartais“ į apsipirkimą – idėja paprasta: vietoje to, kad pats žingsnis po žingsnio ieškotumėte prekės, lygintumėte pasiūlymus ir galiausiai apmokėtumėte pirkinius, šią grandinę galima perduoti DI agentui.

    Tokį modelį – agentinę prekybą – aptaria „DlaHandlu.pl“ publikuotas interviu su „Visa“ atstovu Mateuszu Oleksy. Anot jo, DI šiandien dažniausiai naudojamas informacijai gauti ar produktams surasti, tačiau kitas etapas būtų autonomiškesnis: vartotojas nurodo biudžetą, pristatymo terminą ir pageidavimus, o agentas pats inicijuoja pirkimą pagal iš anksto sutartas taisykles.

    Pokytis gali apimti visą apsipirkimo kelią – nuo paieškos iki apmokėjimo. DI agentas galėtų vienu metu peržvelgti skirtingus šaltinius, palyginti kainas, prieinamumą ir pristatymo sąlygas, o tuomet pereiti prie mokėjimo, jei vartotojas tam suteikęs leidimą.

    Kartu auga ir reikalavimai skaidrumui: kuo agentas savarankiškesnis, tuo svarbiau, kad žmogus aiškiai žinotų, kokius duomenis agentas naudoja, galėtų riboti jo veiksmus ir prireikus atšaukti sutikimus.

    Platformų ir e. parduotuvių vaidmuo keisis

    Interviu pabrėžiama, kad agentinė prekyba gali sumažinti tradicinių paieškos sistemų, programėlių ir didžiųjų prekyviečių reikšmę kaip vietos, kur vartotojas pats pradeda ir užbaigia pirkimą. Vis dėlto tai nereiškia, kad jos dings – veikiau keisis jų vaidmuo ir būdas, kaip pasiekiami jose sukaupti pasiūlymai.

    Vietoje įprasto naršymo per kelis puslapius, užklausų rašymo ir dešimčių rezultatų peržiūros, dalį darbo perimtų agentas, kuris žino vartotojo kriterijus ir gali ieškoti paraleliai skirtinguose kanaluose. Autonominių pirkimų perėjimas, pasak pašnekovo, turėtų vykti palaipsniui.

    Tai reiškia, kad e. parduotuvės gali likti vieta, kur pateikiama pasiūla, tačiau pirkėjas ne visada naudosis jų sąsaja tiesiogiai. Kita kryptis – pačių platformų kuriami agentiniai sprendimai, kurie leistų joms išlaikyti pozicijas kaip vienam pagrindinių apsipirkimo „interfeisų“.

    Patogumas prieš kontrolę: kodėl svarbūs duomenys

    Agentinė prekyba žada patogumą: užuot atlikę daug veiksmų (paieška, rekomendacijų tikrinimas, palyginimas, krepšelis, pristatymo duomenys, apmokėjimas, siuntos sekimas), vartotojai vis dažniau tiesiog suformuluotų užduotį agentui.

    Tačiau tekste akcentuojama, kad didesnė autonomija nebūtinai reiškia geresnę patirtį. Nurodoma, jog „Visa“ tyrime JAV, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje kaip viena svarbiausių sąlygų įvardijama duomenų kontrolė: dauguma respondentų teigė, kad ji jiems svarbi, o nemaža dalis be tokios kontrolės agentu nesinaudotų.

    Pasitikėjimą, kaip teigiama interviu, lems balansas: agentas taupo laiką, bet žmogus pats nusprendžia, kiek laisvės jam suteikti – pavyzdžiui, kada sprendimus būtina patvirtinti rankiniu būdu, o kada agentas gali veikti savarankiškai.

    Lojalumas prekės ženklams ir nauji reikalavimai pardavėjams

    Agentui ieškant „geriausio varianto“, kyla klausimas, ar tai nepakenks vartotojų lojalumui prekės ženklams. Interviu pabrėžiama, kad agentas nebūtinai sieks mažiausios kainos – jis optimizuos pirkimą pagal kriterijus, kuriuos nustatys žmogus: kainą, pristatymo greitį, kokybę, grąžinimo politiką ar konkrečią mėgstamą markę.

    Vis dėlto nurodoma, kad dalis įmonių tokios tarpininkavimo grandies baiminasi. Remiantis „Adyen“ „2026 EMEA Research“, 38 proc. Lenkijos įmonių nerimauja, jog DI kaip pirkimų tarpininkas gali silpninti tiesioginį ryšį su klientu ir mažinti lojalumą.

    Pardavėjams tai reiškia naują praktinę užduotį: pasiūlymai turi būti suprantami ne tik žmogui, bet ir agentui. Tekste akcentuojama, kad produktų informacija, kaina, prieinamumas, pristatymo ir grąžinimo sąlygos turi būti išsamios, aktualios ir „mašiniškai perskaitomos“, kad agentas galėtų teisingai palyginti pasiūlymus.

    Mokėjimų saugumas: kas turės atpažinti agentą

    Atskira tema – mokėjimai ir saugumas. Interviu teigiama, kad bazinės technologijos jau egzistuoja ir nereikia visko kurti nuo nulio: minimos tokios priemonės kaip tokenizacija, passkeys ir rizikos vertinimo mechanizmai mokėjimų tinkle.

    Naujovė ta, kad sistema turės atpažinti ne tik vartotoją, bet ir jo vardu veikiantį agentą: susieti jį su konkrečiu sutikimu ir patikrinti, ar mokėjimas atitinka nustatytus limitus bei taisykles. Kitaip tariant, svarbu ne tik, kad mokėjimas būtų saugus, bet ir kad būtų aišku, kas jį inicijuoja ir kokiu pagrindu.

    Taip pat nurodoma, kad Lenkijoje kartu su bankais buvo testuojamas pasirengimas tokioms DI inicijuojamoms transakcijoms, o PKO Bank Polski ir mBank įvardijami tarp pažangiausių bankų Europoje šioje srityje.

  • „Tinder“ savininkei „Match Group“ – 11 mln. eurų bauda dėl nepakankamos prieigos prie duomenų

    „Tinder“ savininkei „Match Group“ – 11 mln. eurų bauda dėl nepakankamos prieigos prie duomenų

    Airijos duomenų apsaugos priežiūros institucija skyrė 11 mln. eurų baudą „Tinder“ savininkei „Match Group“. Reguliuotojas teigia, kad pažinčių programėlė ne visada suteikė vartotojams pilną jų asmens duomenų kopiją, kai šie jos prašė.

    Kaip skelbia Airijos Duomenų apsaugos komisija (DPC), problemų kilo dėl „Tinder“ įrankio „Download My Data“, skirto atsisiųsti savo duomenis. Institucijos vertinimu, šis sprendimas neatitiko Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (BDAR) reikalavimų.

    Tyrimas buvo pradėtas 2020 metų sausį ir buvo nukreiptas būtent į tai, ar naudotojams sudaryta tinkama galimybė susipažinti su visa apie juos tvarkoma informacija. DPC nurodė, kad žmonėms pateikiant duomenis dalis informacijos buvo praleista, o kai kuriais atvejais vartotojai gaudavo tik suvestines.

    BDAR numato, kad asmenys turi teisę gauti prieigą prie įmonės turimų jų asmens duomenų. Reguliuotojo vertinimu, „Tinder“ sprendimas šios teisės pilnai neužtikrino.

    Reguliuotojas: automatiniai įrankiai privalo būti skaidrūs

    DPC atkreipė dėmesį, kad automatizuoti prieigos įrankiai gali būti patogi ir efektyvi priemonė žmonėms gauti savo duomenis. Tačiau tokie sprendimai turi būti sąžiningi ir skaidrūs – aiškiai parodant, kokios apimties informacija pateikiama.

    Be piniginės baudos, „Match Group“ taip pat gavo papeikimą. Įmonei nurodyta per tris mėnesius sutvarkyti duomenų tvarkymo procesus taip, kad jie atitiktų BDAR reikalavimus.

    „Match Group“ žada sprendimą skųsti

    „Match Group“ atstovas nurodė, kad bendrovė ketina sprendimą apskųsti. Pasak jo, „Tinder“ bendradarbiavo su DPC viso tyrimo metu ir įmonė laikosi nuostatos, kad jos sukurti privatumo sprendimai vartotojams užtikrina apsaugą.

    DPC sprendimas primena, kad vien tik galimybė „atsisiųsti duomenis“ dar nereiškia, jog įgyvendinami visi BDAR reikalavimai – svarbu, kad vartotojui būtų pateikiama visa jo asmens duomenų apimtis, o ne tik atrinkta informacija ar santrauka.

  • Vokiškas tyrimas įspėja: prie interneto prijungtas automobilis gali tapti hakerių taikiniu

    Vokiškas tyrimas įspėja: prie interneto prijungtas automobilis gali tapti hakerių taikiniu

    Prie interneto prijungti automobiliai gali tapti patogia prieiga kibernetiniams nusikaltėliams – kuo daugiau ryšio kanalų turi transporto priemonė, tuo daugiau potencialių spragų atsiranda. Tokią riziką savo tyrime akcentuoja Vokietijos institutas CAM (Center of Automotive Management).

    Tyrime „Connected Car Innovation 2026“ šiuolaikiniai automobiliai apibūdinami kaip sistemos, kurios nuolat generuoja duomenis ir gali juos perduoti: nuo kamerų vaizdo iki jutiklių rodmenų ar buvimo vietos. Gamintojai taip pat gali nuotoliniu būdu atnaujinti programinę įrangą (OTA), pakeisdami tam tikrų funkcijų veikimą jau po automobilio pardavimo.

    CAM pabrėžia, kad kibernetinis saugumas šiandien nebeapsiriboja tik IT specialistų rūpesčiu. Kadangi vis daugiau automobilio funkcijų priklauso nuo programinės įrangos, klausimas tampa tiesiogiai susijęs ir su važiavimo saugumu, ir su tuo, kas nutinka automobilyje surenkamiems duomenims.

    Instituto vadovas Stefanas Bratzelis šiuolaikinį automobilį vadina „važiuojančiu duomenų centru“, kuris nuolat jungiasi prie serverių. Jo teigimu, be tinkamų apsaugų toks ryšys gali virsti „vartais“ įsilaužėliams, galintiems ne tik matyti duomenis, bet ir teoriškai daryti įtaką sistemoms, svarbioms automobilio veikimui.

    Kaip duomenys iš automobilio gali tapti saugumo klausimu

    CAM pateikia pavyzdį iš Norvegijos: per rugsėjį vykusias karines pratybas nuomoti automobiliai galėjo užfiksuoti karių judėjimą, taip pat kodus, suvedamus prie kareivinių vartų. Tarp šių automobilių buvo ir „Deepal“ modelių, priklausančių Kinijos koncernui „Changan“.

    Institutas aiškiai pažymi, kad nėra įrodymų, jog duomenys buvo perimami tyčia. Vis dėlto pats atvejis rodo, jog jutiklių, duomenų įvedimo automobilyje ir jų perdavimo derinys gali kelti riziką net ir tuomet, kai niekas neturi piktų ketinimų.

    Todėl, CAM vertinimu, būtina kelti praktinius klausimus: kiek duomenų susidaro automobilyje, kur jie apdorojami ir kas techniškai ar teisiškai gali gauti prieigą. Ypač jautri tai tampa tais atvejais, kai valstybių teisės aktai gali įpareigoti bendroves bendradarbiauti su valstybės institucijomis.

    CAM siūlymai: aiškios taisyklės ir patikrinimai

    Vokietijos institutas ragina nustatyti aiškias ir patikrinamas taisykles prie tinklo prijungtiems automobiliams. Tarp siūlomų priemonių minimas skaidrus duomenų srautas, duomenų saugojimas Europoje bei nepriklausomi programinės įrangos ir atnaujinimų patikrinimai.

    Tokios priemonės, anot CAM, svarbios ne tik dėl privatumo. Jos siejamos ir su realiu technologijų patikimumu – kuo daugiau automobilis remiasi programine įranga ir ryšiu su išorinėmis sistemomis, tuo svarbiau užtikrinti, kad atnaujinimai būtų saugūs, o pažeidžiamumai aptinkami ir šalinami laiku.

    Kokie reikalavimai jau galioja JAV ir ES

    Tekste primenama, kad 2025 metų sausį JAV Prekybos departamentas patvirtino taisykles, ribojančias tam tikrų ryšio technologijų importą ir prekybą automobiliuose, jei jos pakankamai stipriai susijusios su Kinija ar Rusija. Kaip pagrindas nurodytas nacionalinis saugumas, įskaitant priverstinio duomenų perdavimo ar nuotolinės prieigos prie transporto priemonių riziką.

    Pagal šias nuostatas nuo 2027 modelio metų turėtų būti draudžiama parduoti tam tikrus prie tinklo prijungtus automobilius, jei gamintojas yra kontroliuojamas Kinijos ar Rusijos arba jei naudojama šių šalių programinė įranga. Kitas etapas numatytas komponentams nuo 2030 metų, o kai kurioms nesusijusioms dalims taisyklės turėtų įsigalioti nuo 2029 metų sausio 1 dienos.

    Europos Sąjungoje kibernetinis saugumas jau įtrauktas į transporto priemonių homologacijos sistemą. Pagal JT reglamentus nauji automobilių tipai kibernetinio saugumo reikalavimus turi atitikti nuo 2022 metų liepos, o nuo 2024 metų liepos – visi nauji automobiliai, parduodami ES.

    Kalbama apie du reglamentus: R155, kuris reikalauja iš gamintojų turėti kibernetinio saugumo valdymo sistemą, ir R156, kuris apibrėžia programinės įrangos atnaujinimų valdymą. Tai nėra vienkartiniai testai – reikalavimai taikomi per visą automobilio eksploatavimo laiką: nuo atakų aptikimo ir reagavimo iki saugių atnaujinimų ir teisinio pagrindo nuotoliniams atnaujinimams.

  • Populiarūs kiniški „Android“ automagnetolų modeliai gali rinkti duomenis apie vairuotojus

    Populiarūs kiniški „Android“ automagnetolų modeliai gali rinkti duomenis apie vairuotojus

    Tūkstančiai vairuotojų renkasi nebrangias „Android“ automagnetolas iš interneto parduotuvių, tačiau dalis tokių įrenginių gali turėti programinę įrangą, kuri renka duomenis ir leidžia nuotoliniu būdu diegti papildomas programas. Tokias rizikas atskleidė vieno vairuotojo patirtis, kai jis nusprendė išnarstyti įsigyto įrenginio sistemą.

    2016 metų „Honda Civic“ savininkas „Amazon“ nusipirko pigų „Android“ radijo imtuvą ir apie keistenybes po įdiegimo papasakojo „Reddit“ forume. Vietoj žadėto „švaraus“ produkto jis pamatė reklamas meniu, daugybę gamykliškai įdiegtų programėlių, o balso asistentas prašė mokėti už dalies funkcijų „aktyvavimą“.

    Vairuotojas nusprendė sistemą „apsivalyti“ panašiai, kaip tai daroma su „Android“ televizoriais, o programinei įrangai analizuoti pasitelkė DI įrankį „Claude Code“. Analizė parodė, kad įrenginio parametrai nesutampa su skelbtais: vietoj žadėto aštuonių branduolių procesoriaus buvo keturių branduolių, o vietoj „Android 15“ veikė „Android 9“.

    Dar viena svarbi detalė – paskutinis saugumo atnaujinimas šiame „Android 9“ variante buvo iš 2021 metų spalio. Tai reiškia, kad sistema kelerius metus galėjo negauti pataisų, kurios užkamšo saugumo spragas, o automobilio įrenginyje tai ypač jautru, nes jis turi ryšį su telefonu, internetu ir automobilio funkcijomis.

    Kas rasta įrenginio viduje

    Analizuodamas programinę įrangą savininkas aptiko komponentų, kurie kelia klausimų dėl privatumo. Pavyzdžiui, balso asistento funkcija nuolat laukė „pažadinimo“ komandos, o joje paslėptas interneto puslapių atvaizdavimo modulis, kaip teigiama, naudojo apie 30 proc. procesoriaus galios net tada, kai juo nebuvo naudojamasi.

    Sistemoje taip pat buvo paslaugų, susijusių su Kinijos technologijų bendrove „Baidu“, programėlė žurnalams rinkti gamintojui bei gamykliškai įdiegta skambučių įrašymo paslauga. Pastaroji detalė ypač jautri, nes per tokį įrenginį vairuotojai dažnai kalba telefonu per „Bluetooth“.

    Be to, atnaujinimų programa, paremta „Alibaba“ debesijos sprendimu, teoriškai galėjo bet kada įkelti naują programinę įrangą. Įrenginyje rasta ir daugiau, su automagnetolos paskirtimi menkai susijusių programų: nuo testinių gamyklinių aplikacijų iki internetinio radijo, orų prognozės ar net „Adobe Acrobat“ PDF failams skaityti.

    Automatiniai scenarijai ir „užpakalinės durys“

    Daugiausia nerimo, pasak vairuotojo aprašymo, sukėlė scenarijai, kurie įsijungdavo startuojant sistemai. Vienas jų galėjo iš naujo įdiegti kiniškas muzikos programėles ir alternatyvią programėlių parduotuvę, jei jos būdavo pašalinamos, taip pat nustatyti „Baidu“ klaviatūrą kaip numatytąją.

    Kitas scenarijus kiekvieno paleidimo metu tikrino paslėptą aplanką ir, nieko neklausdamas, įdiegdavo bet kokią jame rastą programą, po to pašalindamas diegimo failą. Aplankas buvo tuščias, o pats mechanizmas neįrodo, kad kas nors juo realiai naudojosi, tačiau tokia funkcija automobilyje esančiame įrenginyje kelia pagrįstų klausimų.

    Vairuotojas taip pat nurodė aptikęs gamintojo paliktą spragą, suteikiančią pilną prieigą prie sistemos. Tokie sprendimai kartais paliekami testavimui ar aptarnavimui, tačiau vartotojui jie reiškia papildomą riziką, jei prietaisas ar jo atnaujinimų grandinė būtų pažeidžiama.

    Ką pakeitė „apsivalymas“ ir ką tai rodo rinkai

    Savininkas pradėjo nuo visos sistemos atsarginės kopijos, iš pradžių tik išjungė įtartinas programėles, o vėliau pašalino 18 jų. Jis užblokavo atnaujinimų programą, įjungė reklamų ir sekimo elementų blokavimą, o naujas programėles diegė tik iš oficialių šaltinių.

    Po pakeitimų, kaip rašoma, laisvos RAM padaugėjo nuo 2,1 iki 2,59 GB, o aktyvių paketų skaičius sumažėjo nuo 123 iki 108. Per dviejų minučių stebėjimą įrenginys jungėsi tik prie „Google“, reklamų blokavimo serverio, namų maršrutizatoriaus ir savininko nešiojamojo kompiuterio.

    Kasdienės funkcijos, anot jo, veikė be trikdžių: „Android Auto“, „Apple CarPlay“, radijas, „Bluetooth“, galinio vaizdo kamera ir vairo mygtukai. Tai rodo, kad dalis gamykliškai įdiegtų programų nėra būtinos įrenginio darbui, nors vartotojas apie jų buvimą skelbimuose dažniausiai iš anksto nesužino.

    Tekste taip pat atkreipiamas dėmesys, kad tokios automagnetolos neretai parduodamos su daugybe skirtingų, dažnai išgalvotų prekių ženklų pavadinimų. Dėl to gali būti, kad net patys pardavėjai ne visada tiksliai žino, kas konkrečiai įdiegta į jų siūlomus įrenginius.

  • DI „tanatobotai“: technologija, kuri leidžia bendrauti su mirusiais ir kelia etikos klausimų

    DI „tanatobotai“: technologija, kuri leidžia bendrauti su mirusiais ir kelia etikos klausimų

    Ar įmanoma „pasikalbėti“ su artimu žmogumi po jo mirties? Tam kuriami vadinamieji tanatobotai (dar vadinami griefbot ar deadbot) – dirbtiniu intelektu paremti sprendimai, kurie iš skaitmeninių pėdsakų bando atkurti mirusiojo bendravimo manierą.

    Tokios sistemos mokosi iš socialinių tinklų įrašų, žinučių, balso įrašų ir kitų asmeninių duomenų, o vėliau generuoja tekstą ar net kalbą, kad gyvieji galėtų su jomis bendrauti kaip su mirusiojo „skaitmenine versija“. Apie šią kryptį rašo Lenkijos portalas „GeekWeek“.

    Pati idėja nėra nauja – žmonės nuo seno ieškojo būdų susisiekti su mirusiaisiais, nuo spiritizmo seansų iki vėlesnių technologinių bandymų. Skirtumas tas, kad šiandien generatyvusis DI leidžia sukurti itin įtikinamas imitacijas, kurioms užtenka turimų duomenų ir prieigos prie interneto.

    Tokia technologija dažnai pristatoma kaip pagalba išgyvenant netektį, tačiau kartu ji kelia aštrių klausimų: kam priklauso mirusiojo tapatybė, kas gali leisti ją „atkurti“ ir kaip apsaugoti artimuosius nuo manipuliacijų?

    Nuo „Black Mirror“ iki realių produktų

    Skaitmeninio „prisikėlimo“ tema plačiai išpopuliarėjo po serialo „Black Mirror“ serijos „Be Right Back“, kurioje gedinti moteris pradeda bendrauti su žuvusio partnerio skaitmenine kopija, sukurta iš jo socialinių tinklų ir kitų paliktų įrašų.

    Tai, kas dar neseniai atrodė kaip fantastika, šiandien jau turi realių atitikmenų: kai kurios įmonės siūlo produktus, atitinkančius tanatoboto apibrėžimą – programos generuoja atsakymus, o kartais ir balsą, remdamosi naudotojo pateikta medžiaga bei DI algoritmais.

    Vienas ankstyvų pavyzdžių siejamas su Eugenia Kuyda, kuri po bičiulio mirties į DI modelį suvedė jų susirašinėjimus ir sukūrė botą. Vėliau ji jį patalpino „Apple“ programėlių parduotuvėje, o žmonių reakcija parodė, kad norinčių „atkurti“ artimuosius (ar net save) yra daug – ši kryptis prisidėjo prie programėlės „Replika“ atsiradimo.

    Kas gali nutikti, kai „kalba“ mirusiojo balsas?

    Didžiausia problema – tanatobotai gali pasakyti tai, ko žmogus gyvenime niekada nebūtų pasakęs, o mirusysis nebeturi galimybės nei prieštarauti, nei apsiginti. Tai reiškia, kad skaitmeninė „persona“ gali tapti netiksliu, iškreiptu žmogaus atvaizdu.

    Kitas klausimas – sutikimas. Artimųjų meilė ir noras išsaugoti ryšį ne visada reiškia teisę disponuoti mirusiojo tapatybe, ypač jei jis nebuvo aiškiai sutikęs, kad jo duomenys būtų naudojami kuriant pokalbių botą.

    Problemas didina ir tai, kad DI sistemos kinta: programinės įrangos atnaujinimai gali pakeisti žodyną ar humoro jausmą, o papildžius naujais duomenimis, „asmenybė“ gali tolti nuo pradinio prototipo ir virsti visiškai nauju personažu.

    Kartu atsiranda paslaugų, kurios siūlo duomenis kaupti dar žmogui gyvam esant – jei jis sąmoningai sutinka su „pomirtinės“ reprezentacijos kūrimu. Kuriami ir produktai, siekiantys atkurti viešus ar istorinius asmenis.

    Cambridge tyrėjai: reikalingos aiškios taisyklės

    Kiek žmonių naudojasi tokiais sprendimais, įvertinti sudėtinga, nes „deadbotą“ galima sukurti ne tik specialiose programėlėse – tam pakanka ir bendros paskirties pokalbių sistemos, jei jai pateikiama pakankamai medžiagos.

    Cambridge universiteto tyrimo bendraautorė dr. Katarzyna Nowaczyk-Basińska atkreipė dėmesį, kad spartus generatyviojo DI progresas reiškia, jog beveik kiekvienas, turintis interneto prieigą ir bazinių žinių, gali pabandyti „prikelti“ mirusį artimąjį skaitmeninėje formoje.

    Tame pačiame tyrime dr. Tomasz Hollanek įspėjo, kad žmonės gali užmegzti stiprius emocinius ryšius su tokiomis imitacijomis, todėl tampa ypač pažeidžiami manipuliacijoms. Be to, įmonės ieško būdų šias paslaugas monetizuoti – pavyzdžiui, kad botai siūlytų užsisakyti tam tikras paslaugas, naudodami mirusiojo balsą ir kalbėjimo stilių.

    Tyrėjai taip pat pabrėžia galimą netikėtą psichologinį poveikį: net jei pradžioje pokalbiai suteikia paguodos, vėliau kasdienės sąveikos gali imti varginti ir tapti emocine našta. Tarp siūlomų priemonių minimi amžiaus apribojimai ir aiškus skaidrumas, kad naudotojai nuolat suprastų bendraujantys su DI, o ne žmogumi.

  • Lenkijos programėlė mObywatel tapo kasdienybe: kodėl dauguma nori daugiau duomenų kontrolės

    Skaitmeniniai dokumentai tapo norma

    Lenkijoje valstybės programėlė mObywatel per kelerius metus iš nišinio sprendimo virto masiškai naudojamu įrankiu. Naujausios apklausos rodo, kad per pastaruosius 12 mėnesių ją naudojo apie 70 proc. respondentų, o daliai gyventojų ji jau realiai pakeičia fizinius dokumentus.

    Vis dėlto įprotis nešiotis plastikinį asmens dokumentą ar vairuotojo pažymėjimą dar neišnyko. Beveik pusei naudotojų skaitmeninis dokumentas yra pilnavertis pakaitalas, tačiau didelė dalis mObywatel vis dar vertina kaip patogų priedą, o ne vienintelį pasirinkimą.

    Svarbiausias lūkestis: kas ir kodėl matė mano duomenis

    Augant skaitmeninių paslaugų apimčiai, didėja ir reikalavimai skaidrumui. Dauguma apklaustųjų palaiko idėją, kad mObywatel turėtų atsirasti funkcija, leidžianti patikrinti, kokia įstaiga, konkretus darbuotojas ar informacinė sistema peržiūrėjo žmogaus duomenis ir kokiu tikslu.

    Toks sprendimas svarbus ne tik dėl privatumo jausmo. Skaitmeninėse tapatybės sistemose audito įrašai ir prieigos žurnalai laikomi viena veiksmingiausių priemonių mažinti piktnaudžiavimo riziką ir didinti pasitikėjimą, ypač kai programėlė tampa vartais į vis daugiau valstybės paslaugų.

    Anoniminis amžiaus patvirtinimas tampa aktualus

    Dar vienas ryškėjantis poreikis yra galimybė patvirtinti amžių ar tam tikrą tapatybės faktą neatskleidžiant visų dokumento duomenų. Respondentai dažniausiai tokį naudojimą sieja su amžiaus ribojamomis prekėmis ir paslaugomis, taip pat registracija interneto platformose.

    Europos skaitmeninės tapatybės kryptis vis aiškiau juda link selektyvaus duomenų atskleidimo, kai paslaugos teikėjui perduodama tik būtina informacija. Tai mažina duomenų nutekėjimo pasekmes ir apsaugo nuo perteklinio vartotojų profiliavimo.

    Europos skaitmeninė piniginė: pasitikėjimas valstybe didesnis nei didžiosiomis technologijomis

    Artėjant prie Europos skaitmeninės tapatybės piniginės įgyvendinimo, apklausos dalyviai aiškiai signalizuoja, kokio modelio norėtų. Pirmasis pasirinkimas dažniausiai yra valstybės sukurta programėlė arba sprendimas, paremtas nacionalinės programėlės plėtra, o vien didžiųjų technologijų bendrovių produktą rinktųsi tik nedidelė dalis žmonių.

    Tai siejama su saugumo, atsakomybės ir vadinamosios skaitmeninės suvereniteto logikos argumentais: gyventojai dažniau pasitiki sprendimu, kurio priežiūra ir taisyklės yra aiškiai apibrėžtos nacionaliniu ar europiniu reguliavimu. Kita vertus, dalis respondentų norėtų konkurencijos ir pasirinkimo, kai viešasis ir privatus sektorius teikia sprendimus pagal tuos pačius standartus.

    DI urėduose: greičiui taip, galutiniam sprendimui ne

    Požiūris į DI naudojimą administracijoje išlieka atsargus. Dauguma gyventojų palankiausiai vertina scenarijų, kai DI padeda tarnautojui analizuoti informaciją, parengia sprendimo projektą ar nurodo aktualius teisės aktus, tačiau galutinis sprendimas ir atsakomybė lieka žmogui.

    Didžiausios baimės susijusios su klaidingu sprendimu, kurį būtų sunku apskųsti, taip pat su sistemų gedimais ir kibernetinėmis atakomis. Tokie atsakymai rodo, kad visuomenė DI pirmiausia mato kaip pagalbininką, o ne kaip instituciją, kuri savarankiškai sprendžia sudėtingas mokesčių ar teisines situacijas.

    Apibendrinant, mObywatel sėkmė rodo, kad patogumas gali greitai pakeisti kasdienius įpročius, tačiau kitas skaitmenizacijos etapas remsis ne vien funkcijų gausa. Pasitikėjimą lems skaidrumas, aiškios duomenų naudojimo taisyklės, saugumo priemonės ir reali žmogaus kontrolė, ypač kai kalbama apie europinę skaitmeninę tapatybę ir DI vaidmenį viešajame sektoriuje.

  • „Good Tape“ pritraukė naujų investicijų ir pristatė Explore: kaip DI randa tai, kas pasimeta senose interviu įrašuose

    „Good Tape“ pritraukė naujų investicijų ir pristatė Explore: kaip DI randa tai, kas pasimeta senose interviu įrašuose

    Kopenhagoje įsikūrusi transkripcijų platforma „Good Tape“ pritraukė naujų investicijų ir kartu pristatė naują funkciją Explore. Įrankis skirtas ne tik perrašyti įrašus, bet ir sujungti skirtingus pokalbius į prasmingą kontekstą, kad svarbios detalės neliktų archyvuose.

    Į „Good Tape“ investavo „Nordic Makers“, o investicijai vadovavo Alexanderis Aghassipouras, vienas iš „Zendesk“ bendraįkūrėjų ir buvęs produktų vadovas. Po sandorio jis prisijungė prie įmonės valdybos, o pati bendrovė pabrėžia, kad dabar jos produktą naudoja apie 3 mln. žmonių daugiau nei 150 šalių.

    Nuo redakcijos įrankio iki atskiros įmonės

    „Good Tape“ pradžia siejama su Danijos prenumeruojamu naujienų portalu „Zetland“, kuriame žurnalistams reikėjo patikimų transkripcijų, neperduodant jautrių interviu trečiosioms šalims. Iš vidinio sprendimo išaugęs produktas vėliau tapo atskiru verslu, naudojamu žurnalistų, tyrėjų, konsultantų, teisininkų ir viešojo sektoriaus komandų.

    Nauja investicija sutapo su valdymo išpirkimu, po kurio „Good Tape“ tapo visiškai nepriklausoma nuo „Zetland“. Įmonės vadovas Lasse Finderupas įgijo kontrolinį akcijų paketą, o „Zetland“ nebėra savininkė.

    „Kai bandėme pritraukti investicijų, tapo aišku, kad kaip atskirta įmonė iš redakcijos tai buvo sunku padaryti, todėl problemą išsprendėme valdymo išpirkimu“, – sakė Lasse Finderupas.

    Explore: transkripcija tampa atmintimi

    Explore idėja remiasi paprasta įžvalga: transkripcija vis labiau tampa standartine, lengvai pakartojama paslauga, todėl vertė persikelia į paiešką, ryšių radimą ir patikimą kontekstą. Pasak „Good Tape“, daugelyje interviu panaudojama tik nedidelė dalis, o likusi informacija ilgainiui pasimiršta, nors joje gali slypėti esminės detalės.

    Explore automatiškai susieja naują įrašą su ankstesniais vartotojo transkribuotais pokalbiais. Taip galima greičiau aptikti besikeičiančias pašnekovų pozicijas, galimus prieštaravimus, taip pat rasti argumentus ar citatas, paremtas ankstesniais įrašais, visada paliekant nuorodą į originalų garsą.

    „Mes sukūrėme būdą prisiminti tai, ką buvote pamiršę: sistema gali iškelti svarbias vietas iš senų pokalbių ir parodyti, kur žmogus šiandien kalba kitaip nei anksčiau“, – sakė Lasse Finderupas.

    Pasitikėjimas, privatumas ir darbas su jautriais duomenimis

    Interviu transkripcija žurnalistikai ir tyrimams dažnai reiškia jautrius duomenis, todėl „Good Tape“ akcentuoja saugumo kryptį. Įmonė nurodo laikanti aukštus informacijos apsaugos standartus, įskaitant ISO 27001, atitiktį BDAR, duomenų saugojimą Europos Sąjungoje ir įsipareigojimą nenaudoti klientų duomenų DI modeliams mokyti.

    Explore nauda gali išsiplėsti ir į komandas, kai interviu archyvas tampa organizacijos žinių baze. Tačiau tai kelia klausimą, kas turėtų matyti bendrinamus įrašus ir kaip užtikrinti, kad kontrolė išliktų pas interviu autorių, ypač redakcijose, kur individuali atsakomybė ir šaltinių apsauga yra kritiškai svarbios.

    „Turime suteikti kontrolę pačiam žurnalistui, kad jis jaustųsi saugiai ir naudotų produktą, o tada kiti privalumai atsiskleis per naudojimą“, – sakė Lasse Finderupas.

    Įmonė taip pat pripažįsta etinę pusę: senos, anksčiau nepanaudotos citatos neturėtų tapti automatiniu turinio šaltiniu, jei tai pažeistų žurnalistinius principus. Sprendimas, ar reikia papildomo suderinimo su pašnekovu, ir toliau priklauso nuo redakcijos praktikos bei konkrečios situacijos.

    Kol kas „Good Tape“ už Explore papildomai neapmokestina, nes siekia, kad vartotojai išbandytų įrankį ir įvertintų jo vertę kasdieniame darbe. Bendrovė signalizuoja, kad vėliau kainodara gali keistis, tačiau pirmasis tikslas yra įpročio naudoti naują konteksto sluoksnį sukūrimas.

  • DI kaip asmeninis guru: mokslininkai įspėja, kodėl žmonės vis dažniau atiduoda jam savo sprendimus

    DI kaip asmeninis guru: mokslininkai įspėja, kodėl žmonės vis dažniau atiduoda jam savo sprendimus

    DI nuo eksperimentinės technologijos sparčiai tapo kasdieniu įrankiu, tačiau kartu keičiasi ir žmonių santykis su ja. Mokslininkai pastebi naują reiškinį: dalis vartotojų pradeda traktuoti pokalbių robotus ne kaip programą, o kaip autoritetą, kuriuo galima besąlygiškai pasikliauti priimant sprendimus.

    Toks pasitikėjimas dažnai kyla ne iš sistemos patikimumo, o iš jos elgsenos: DI atsako akimirksniu, prisitaiko prie žmogaus tono, atsimena kontekstą ir sukuria įspūdį, kad „supranta“. Dėl to jis neretai imamas suvokti kaip partneris, patarėjas ar net dvasinis vedlys, ypač kai kalba pasisuka apie prasmę, moralę, netektį ar mirtį.

    Kas vyksta, kai įrankis virsta autoritetu?

    Tyrėjai pabrėžia paradoksą: nors viešojoje erdvėje netrūksta perspėjimų apie DI klaidas ir nenuspėjamą elgesį, dalis žmonių vis tiek perduoda jam vis daugiau kasdienės kontrolės. DI atsakymai ima veikti ne tik smulkius pasirinkimus, bet ir pasaulėžiūrą, santykius bei savivertę.

    Ši dinamika ypač ryški, kai vartotojas ieško ne informacijos, o užtikrintumo. Tokiais atvejais personalizuoti atsakymai gali sukurti „neklystančio patarėjo“ iliuziją, nors DI iš esmės remiasi tik tikėtinų žodžių sekomis ir mokymo duomenimis, o ne moraline atsakomybe ar gyvenimiška patirtimi.

    „Žmogus gali išgyventi tikrą ryšį su sistema, kurios iš tiesų nekontroliuoja, o tarp šių dviejų visada yra trečiasis veikėjas – technologijos savininkas“, – sakė dr. Konrad Maj.

    DI religijos lauke: nuo patarimų iki ritualų

    Religijotyros ir sociologijos autoriai atkreipia dėmesį, kad DI jau naudojamas ir su religine praktika susijusiose situacijose. Skirtingose šalyse kuriamos programos, kurios pateikia individualizuotus atsakymus apie šventus tekstus, maldos praktiką ar etines dilemas, o kai kur bandoma automatizuoti ir ritualinę veiklą.

    Publikacijose aptariami pavyzdžiai, kai kuriami specializuoti pokalbių robotai, pristatomi kaip dvasiniai patarėjai, o generuojami avatarai pasitelkiami gedėjimo procesuose. Tyrėjų vertinimu, tai ne tik skaitmeninė paslauga: tokios priemonės kai kuriems žmonėms tampa nauja autoriteto forma, kurią stiprina nuolatinis prieinamumas ir asmeniškumo pojūtis.

    Didžiausia rizika – ne „sąmonė“, o mūsų įpročiai

    Ekspertai pabrėžia, kad problema dažnai slypi ne fantazijose apie „savarankiškas mašinas“, o realiame vartotojų elgesyje. Kuo daugiau žmonės DI patiki jautrius klausimus, tuo daugiau jie jam atiduoda asmeninių duomenų, emocinių silpnybių ir sprendimų logikos.

    Primename ir kitą praktinį aspektą: už daugumos pokalbių sistemų stovi konkrečios bendrovės, kurios nustato taisykles, renka naudojimo informaciją ir sprendžia, kaip veiks paslauga. Todėl augantis DI vaidmuo kasdienybėje vis dažniau kelia klausimą ne tik apie technologijos galimybes, bet ir apie tai, kiek sprendimų esame pasirengę deleguoti sistemoms, kurios nėra nei neutralios, nei visada patikimos.

    „Verta klausti ne vien to, ar DI gali tapti nekontroliuojamas, bet ir to, ar patys nepradedame jam suteikti per daug galios savo gyvenime“, – pabrėžia tyrėjai, nagrinėjantys šį reiškinį.

  • Norvegai vis labiau bijo kinų elektromobilių, bet perka rekordais: kas nugali politiką ir saugumą?

    Norvegai vis labiau bijo kinų elektromobilių, bet perka rekordais: kas nugali politiką ir saugumą?

    Kinų elektromobilių šuolis Norvegijoje

    Norvegija išlieka pasaulio lydere pagal elektromobilių plėtrą: čia elektriniai automobiliai sudaro daugiau nei 95 proc. naujų registracijų. Tuo pat metu sparčiai auga Kinijos gamintojų ir Kinijos kapitalo valdomų prekių ženklų dalis.

    Norvegijos elektrinių automobilių asociacijos apklausa, kurioje dalyvavo beveik 15 000 elektromobilių savininkų, rodo ryškėjančią dilemos ašį. Apie 31 proc. respondentų teigė vengtų kinų prekės ženklo dėl politinių priežasčių, kai prieš metus taip sakė 23 proc.

    Saugumo abejonės: automobilis kaip kompiuteris

    Diskusiją kaitina tai, kad šiuolaikiniai automobiliai vis dažniau lyginami su kompiuteriais ant ratų: jie renka telemetrijos duomenis, naudoja ryšio modulius, nuotolinius atnaujinimus ir programinę įrangą, kuri daro įtaką ne tik patogumui, bet ir saugai.

    „Nauji automobiliai praktiškai yra kompiuteriai ant ratų“, – sakė Norvegijos elektrinių automobilių asociacijos generalinė sekretorė Christina Bu.

    „Kai duomenų saugumas ir privatumas sulaukia daugiau dėmesio, natūralu, kad vartotojams kyla klausimų, iš kur automobilis atvyksta ir kaip tvarkomi duomenys“, – pridūrė ji.

    Norvegijoje anksčiau skelbta apie atvejus, kai saugumo tyrėjai fiksavo duomenų perdavimą į Kiniją kai kuriuose modeliuose. Atskiruose bandymuose taip pat kelti klausimai dėl teorinės gamintojo prieigos prie transporto priemonės valdymo sistemų, kas kelia papildomų rizikų viešajam sektoriui ir verslui.

    Kodėl vis tiek perka: kaina, technologijos ir pasirinkimas

    Nepaisant skeptiškų nuostatų, Kinijos gamintojų, tokių kaip „BYD“, „NIO“ ir „Dongfeng“, bei Kinijos bendrovių valdomų prekių ženklų, tokių kaip „Volvo“ ir „Polestar“, pardavimai Norvegijoje išaugo. Pirmąjį metų pusmetį jie sudarė apie ketvirtadalį naujų elektromobilių registracijų, nors 2019 metais jų dalis buvo beveik nepastebima.

    Ši dinamika rodo, kad pirkėjai vienu metu vertina kelis kriterijus: kainą, baterijos technologiją, įrangą, garantijas, pristatymo terminus ir finansavimo sąlygas. Praktikoje daliai vairuotojų moralinės ir geopolitinės abejonės nusileidžia labai apčiuopiamiems argumentams, ypač kai rinkoje juntamas spaudimas kainoms.

    Norvegijos asociacija yra viešai nurodžiusi, kad dabartinės tendencijos gali lemti, jog artimiausiais metais Kinijos kapitalo grupės aplenks europinius gamintojus pagal naujų elektromobilių pardavimus. Norvegija tam ypač reikšminga kaip ankstyvas indikatorius, nes čia elektromobilių rinka brandi, o vartotojai greitai reaguoja į pasiūlos pokyčius.

    „Tesla“ politinis atšalimas silpsta

    Apklausa fiksuoja dar vieną poslinkį: politinis pasipriešinimas „Tesla“ Norvegijoje sumažėjo. Jei anksčiau 43 proc. respondentų teigė vengtų „Tesla“ dėl politinių priežasčių, šiemet tokių liko 24 proc.

    „Praėjusiais metais Elono Musko politinis aktyvumas buvo ypač matomas ir natūraliai sukėlė stiprių reakcijų“, – sakė Christina Bu.

    „Šiemet dėmesio tam buvo mažiau, ir tai galėjo lemti, kad mažiau žmonių teigė nebūtų rinkęsi „Tesla““, – pridūrė ji.

    Nepaisant bangavimo viešojoje erdvėje, „Tesla“ išlieka perkamiausias naujų automobilių prekės ženklas Norvegijoje, o elektromobilių dominavimas šalyje toliau artėja prie 100 proc. ribos. Kartu tai reiškia, kad ginčai dėl duomenų apsaugos, kibernetinio saugumo ir tiekimo grandinių patikimumo tik aštrės, nes automobilis tampa nebe vien transporto priemone, o skaitmenine platforma.

  • Kanados provincija paduoda į teismą „OpenAI“: teigia, kad DI ignoravo signalus apie šaudynes

    Kanados provincija paduoda į teismą „OpenAI“: teigia, kad DI ignoravo signalus apie šaudynes

    Ieškinys po tragedijos mokykloje

    Kanados Britų Kolumbijos provincijos valdžia pateikė ieškinį prieš bendrovę „OpenAI“ ir jos vadovą Samą Altmaną. Teigiama, kad įmonė turėjo informacijos apie paauglės smurtinius ketinimus, tačiau esą neperdavė perspėjimų teisėsaugai.

    Ieškinys siejamas su 2026 metų vasario 10 dieną įvykusiomis šaudynėmis Tumbler Ridge miestelyje. Provincija tvirtina, kad tragedijos mastą galėjo sumažinti ankstesnis reagavimas į rizikingą elgesį, fiksuotą pokalbiuose su DI įrankiu.

    Ką, anot valdžios, žinojo „OpenAI“

    Valdžia nurodo, kad dar 2025 metų birželį bendrovės vidinės saugumo priemonės aptiko nerimą keliančias sąveikas, susijusias su smurtu ir šaunamaisiais ginklais. Pasak ieškinio, turinio peržiūros komanda rekomendavo nedelsiant kreiptis į policiją, tačiau sprendimas esą buvo atmestas.

    Teigiama, kad paskyra buvo tik išjungta, o asmuo vėliau galėjo susikurti naują profilį ir tęsti planavimą. Britų Kolumbija argumentuoja, kad tokia praktika neužtikrino realaus rizikos suvaldymo, kai kalbama apie galimą grėsmę visuomenės saugumui.

    „OpenAI“ pozicija ir duomenų klausimas

    „OpenAI“ atstovai teigia, kad automatiniai saugumo mechanizmai identifikuoja netinkamą modelių naudojimą, tačiau ne kiekvienas atvejis atitinka kriterijus pranešti teisėsaugai. Bendrovė taip pat pabrėžia, jog policija informuojama tada, kai nustatoma tiesioginė ir patikima žalos rizika.

    Vienu iš konflikto taškų tapo prašymas perduoti pilnus pokalbių įrašus tyrėjams. Provincijos atstovai teigia, kad nesulaukė visos informacijos, o tai apsunkino tyrimą ir paskatino ginčą perkelti į JAV teismų sistemą, kur, anot jų, buvo priimti esminiai sprendimai dėl perspėjimų nepateikimo.

    Ko prašoma teisme

    Ieškinyje nurodoma, kad provincija siekia finansinės kompensacijos už krizės valdymo išlaidas, psichologinės pagalbos užtikrinimą nukentėjusiems bei su švietimo infrastruktūra susijusius kaštus. Taip pat prašoma teismo įpareigojimo keisti priežiūros ir reagavimo taisykles, kai DI pokalbiuose aptinkami smurto signalai.

    Prie bylos, kaip skelbiama, prisidėjo ir dalis aukų artimųjų bei nukentėjusiųjų, kurie taip pat reikalauja atsakomybės sprendimus priėmusiems asmenims. Provincijos generalinė prokurorė Niki Sharma pabrėžė, kad byla siekia ne tik kompensacijos, bet ir aiškesnių saugumo standartų ateičiai.

    „Šis ieškinys yra svarbus žingsnis teisingumo link šeimoms ir bendruomenėms, kurių gyvenimai pasikeitė visam laikui“, – sakė Niki Sharma.

    Po tragedijos, 2026 metų balandį, Samas Altmanas viešai atsiprašė dėl to, kad nebuvo susisiekta su teisėsauga. Vis dėlto provincijos vadovybė teigia nematanti pakankamai konkrečių, sisteminių pokyčių, kurie realiai sumažintų panašių atvejų riziką.

    „OpenAI“ atstovas Drew Pusateri pareiškė, kad bendrovė yra pasirengusi bendradarbiauti su valdžios institucijomis ir toliau stiprinti saugumo sprendimus. Teisinis ginčas San Franciske gali tapti reikšmingu precedentu, apibrėžiančiu, kokia apimtimi DI kūrėjai turi pareigą reaguoti į smurto grėsmes ir kada privaloma informuoti teisėsaugą.

    „Mes išliekame įsipareigoję bendradarbiauti su vyriausybių ir teisėsaugos atstovais ir tęsti darbą, stiprinant mūsų saugumo sistemas“, – sakė Drew Pusateri.