CP v2

Tag: Durpynai

  • Wełnianka Kampinoso girioje: kur ieškoti baltų „vatos“ peizažų ir kada jie įspūdingiausi

    Wełnianka Kampinoso girioje: kur ieškoti baltų „vatos“ peizažų ir kada jie įspūdingiausi

    Kur Kampinoso girioje ieškoti

    Viena įspūdingiausių vietų Mazovijoje, kur pavasarį sužimba baltos „vatos“ vaizdais, yra Długie Bagno durpynas Kampinoso nacionaliniame parke. Čia gausiai auga wełnianka (Eriophorum) – viksvinių šeimos augalas, po žydėjimo subrandinantis purius, baltus vaisynus.

    Długie Bagno yra aukštapelkė, kurią maitina tik krituliai, todėl vanduo joje paprastai būna rūgštus, o maisto medžiagų – mažai. Daugeliui augalų tai sudėtingos sąlygos, tačiau wełniankai toks durpynas yra ypač palankus, todėl ji čia sudaro plačius sąžalynus.

    Ši vieta yra rytinėje Kampinoso parko dalyje, o iki jos patogiausia privažiuoti vadinamuoju Palmyrų keliu iš šiaurės. Į durpyną taip pat galima ateiti iš pietų nuo Truskaw apylinkių bei pasiekti pėsčiųjų maršrutais, vedančiais per parko teritoriją.

    Kada balti vaizdai ryškiausi

    Wełnianka pradeda žydėti jau balandį, tačiau didžiausią įspūdį palieka ne žiedai, o vėlesnis etapas. Gegužę, kai augalas peržydi, ima formuotis balti, purūs vaisynai, kurie ir sukuria „vatos“ kilimo efektą.

    Palankiomis sąlygomis šis vaizdas gali išsilaikyti iki birželio, ypač jei durpynas išlieka pakankamai drėgnas. Fotografams ir gamtos mėgėjams svarbios ir oro sąlygos: švelni rytinė šviesa bei lengvas vėjas gali paversti baltus kuokštelius banguojančiu, „judančiu“ peizažu.

    Verta prisiminti, kad tai natūrali, nuo metų eigos priklausoma gamtos „dekoracija“. Jei pavasaris būna neįprastai sausas arba vandens lygis durpyne krinta, augalų sąžalynai gali atrodyti kuklesni, o efektas – trumpesnis.

    Kodėl augalas nyksta ir kuo svarbios pelkės

    Nors wełnianka aptinkama daugelyje Lenkijos regionų, jos buveinių pasiskirstymas netolygus. Ilgalaikėje perspektyvoje augalui kenkia pelkių mažėjimas, buveinių fragmentacija ir hidrologinio režimo pokyčiai, kai teritorijos nusausinamos arba praranda natūralų vandens balansą.

    Aukštapelkės ir kiti durpynai yra jautrios ekosistemos, kurios svarbios ne tik retoms rūšims, bet ir anglies kaupimui bei vandens reguliavimui kraštovaizdyje. Todėl tokiose vietose ypač aktualus atsakingas lankymas: judėjimas tik leistinais takais padeda nepažeisti samanų dangos ir trapios pelkės struktūros.

    Pačios wełniankos išvaizda apgaulingai švelni, tačiau jos augavietės yra sudėtingos ir lengvai pažeidžiamos. Dėl to planuojant išvyką verta pasidomėti parko taisyklėmis, o gamtą stebėti iš saugaus atstumo, kad įspūdingas baltas peizažas išliktų ir kitais metais.

  • Šv. Florijono diena Vilniaus rajone: ugniagesiams padėkos ir nauja technika bei mokymai iki 2027 metų

    Šv. Florijono diena Vilniaus rajone: ugniagesiams padėkos ir nauja technika bei mokymai iki 2027 metų

    Vilniaus rajone gegužės 16 dieną paminėta ugniagesių globėjo šv. Florijono diena, skirta padėkoti ugniagesiams gelbėtojams už kasdienį darbą ir pasirengimą reaguoti į nelaimes. Renginiai apėmė ir dvasinę, ir praktinę programos dalį, įtraukiant bendruomenę bei partnerius iš Lenkijos.

    Minėjimas prasidėjo Paberžės Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje, kur buvo aukojamos šv. Mišios už Vilniaus rajono ugniagesių bendruomenę ir jų artimuosius. Ši dalis priminė, kad tarnyba dažnai reiškia riziką, o psichologinis ir bendruomeninis palaikymas pareigūnams yra ne mažiau svarbus nei techninis pasirengimas.

    Vėliau Nemenčinės kultūros centre vyko iškilminga padėkos ceremonija, kurioje pabrėžta ugniagesių atsakomybė ir savivaldybės siekis gerinti darbo sąlygas. Apdovanoti labiausiai nusipelnę pareigūnai, o dėmesys skirtas ir tarnybos tęstinumui bei motyvacijai regione.

    „Nuoširdžiai dėkoju už jūsų pasiaukojantį darbą ir drąsą. Linkiu, kad iškvietimų būtų kuo mažiau, o kiekviena pamaina baigtųsi saugiu sugrįžimu namo“, – sakė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Vansavičius.

    Renginio metu ugniagesių savanorių gretas papildė du nauji nariai, taip akcentuojant savanorystės svarbą mažesnėse bendruomenėse. Pastaraisiais metais Lietuvoje vis dažniau kalbama apie savanorių vaidmenį pirmosiose reakcijos grandyse, ypač ten, kur profesionalių pajėgų atvykimas gali užtrukti ilgiau.

    Edukacija bendruomenei ir varžybos

    Šventinė programa tęsėsi Nemenčinės miško estradoje, kur gyventojams pristatytos gaisrinės saugos edukacijos ir praktiniai užsiėmimai. Tokie renginiai paprastai orientuoti į prevenciją, nes nemaža dalis gaisrų kyla dėl kasdienių rizikų: netvarkingos elektros instaliacijos, neatsargaus elgesio su ugnimi ar netinkamai prižiūrimų šildymo įrenginių.

    Stadione prie Nemenčinės gimnazijų surengtos ugniagesių kovinio išsidėstymo varžybos, kuriose dalyvavo komandos iš Lietuvos ir Lenkijos. Tokie pratimai aktualūs ne tik sportiniu aspektu: jie padeda standartizuoti veiksmus, tikslinti komandinį koordinavimą ir greitinti sprendimų priėmimą realių incidentų metu.

    Projektas pasienio rizikoms mažinti

    Vilniaus rajono savivaldybės priešgaisrinė tarnyba ir Vilniaus rajono ugniagesių savanorių draugija kartu su partneriais iš Korycino valsčiaus įgyvendina „Interreg VI-A Lietuva–Lenkija“ programos projektą. Jo vertė siekia 1 470 000 eurų, o pagrindinis tikslas – stiprinti reagavimo į nelaimes sistemas miškų ir durpynų ekosistemose pasienio zonoje.

    Projektas numatytas vykdyti iki 2027 metų balandžio pabaigos: planuojama stiprinti krizių valdymą, rengti efektyvesnes miškų ir durpynų gaisrų valdymo strategijas, didinti bendruomenių pasirengimą ir atnaujinti techniką bei įrangą. Ši kryptis ypač svarbi, nes ilgėjant sausrų laikotarpiams ir dažnėjant karščio bangoms, gaisrų rizika atvirose teritorijose didėja, o jų suvaldymui reikia specializuotų taktikų.

    Mokymai vyksta dviem etapais: teoriniai seminarai suplanuoti gegužės 15 dieną, o taktiniai mokymai numatyti gegužės 17 dieną. Praktiniuose užsiėmimuose dėmesys sutelkiamas į gesinimo specifiką miškuose ir durpynuose, kur situaciją apsunkina sunkiau pasiekiamos vietovės, vandens tiekimo logistika ir galimas ugnies plitimas po žeme.

    Nauja technika ir istorinis akcentas

    Minėjimo metu paskelbta, kad Vilniaus rajonas sulauks naujos ugniagesių technikos: artimiausiu metu į Kalvelius turėtų atvykti Vilniaus rajono ugniagesių savanorių draugijos įsigytas gaisrinis automobilis. Taip pat pranešta, kad kitų metų pavasarį Kabiškių ugniagesių komandai bus perduotas visiškai naujas automobilis, kuris gali pagerinti operatyvumą ir saugumą vykstant į iškvietimus.

    Renginyje prisimintas ir Vilniaus rajono paveldas: Buivydžių šv. Jurgio bažnyčioje saugoma reta šv. Florijono relikvija-skulptūra, siejama su corpisanti tradicija. Pranešta, kad rugsėjo 20 dieną Buivydžiuose planuojamos šv. Mišios, skirtos relikvijos perkėlimui į naują relikvijorių, kuriam lėšas surinko patys ugniagesiai.

  • Lietuva kuria gynybą pelkėmis: 6 000 hektarų planas keičia sienos apsaugos logiką

    Lietuva kuria gynybą pelkėmis: 6 000 hektarų planas keičia sienos apsaugos logiką

    Pelkės kaip natūrali kliūtis

    Lietuvoje jau vyksta darbai, kuriais siekiama atkurti sovietmečiu nusausintas pelkes ir durpynus. Netoli Vilniaus technika atnaujina griovius, stabdo vandens nutekėjimą ir šalina medžius iš teritorijų, kurios buvo paverstos sausesnėmis pievomis ar miškais.

    Pagrindinis tikslas yra dvigubas: mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas ir kartu sustiprinti gynybą. Šlapynės tampa sudėtingai įveikiamu reljefu, kuriame sunkioji technika, įskaitant tankus ir šarvuočius, gali klimpti, strigti ar būti priversta rinktis siauresnius maršrutus.

    Kodėl durpynai svarbūs klimatui

    Durpynai laikomi vienais efektyviausių natūralių anglies sankaupų, nes vandeniu prisotintoje aplinkoje organinės liekanos skyla lėčiau. Per tūkstančius metų susikaupusios durpės gali išlaikyti anglį ilgiau nei dauguma miškų ekosistemų.

    Kai šlapynės nusausinamos, durpės pradeda skaidytis ir į atmosferą išsiskiria daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Dėl to atkūrimas dažnai siejamas su klimato kaitos švelninimu ir vandens sulaikymu, ypač dažnėjant sausrų ir staigių liūčių epizodams.

    Gynybos logika po karo Ukrainoje

    Po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą rytiniame NATO flange išaugo dėmesys teritorijos pritaikymui gynybai. Pelkės nėra stebuklinga priemonė, tačiau jos gali sulėtinti judėjimą, sumažinti galimų maršrutų skaičių ir priversti techniką važiuoti keliais, kurie lengviau stebimi ir ginami.

    „Atkurti durpynai turi tapti integralios gynybos linijos dalimi kartu su kitomis priemonėmis“, – sakė Lietuvos krašto apsaugos viceministras Tomas Godliauskas.

    Karinėje praktikoje tai reiškia, kad priešininkui sudėtingiau išskaidyti šarvuotą koloną ir netikėtai manevruoti. Kai judėjimas nukreipiamas į kelius ar siaurus praėjimus, didėja žvalgybos, ugnies poveikio ir blokavimo priemonių efektyvumas.

    Kiek planuojama atkurti ir kodėl tai trunka

    Lietuva yra paskelbusi siekį atkurti apie 6 000 hektarų durpynų. Tokie projektai paprastai reikalauja hidrologinio planavimo, melioracijos griovių užtvenkimo, vandens režimo stabilizavimo ir ilgesnio laiko, kol grįžta šlapynėms būdinga augalija.

    Pirmieji pokyčiai kai kur matomi gana greitai, tačiau pilnas ekosistemos atsikūrimas gali užtrukti ne vienus metus. Dėl to dalis visuomenės palaiko aplinkosauginę naudą, bet skeptiškai vertina gynybinį efektą, ypač jei tikimasi greitų rezultatų.

    Ekspertai pabrėžia, kad šlapynės nepakeičia kariuomenės, žvalgybos, artilerijos ar oro gynybos. Vis dėlto jos gali pakeisti kovos sąlygas taip, kad priešininko veiksmai taptų lėtesni ir labiau nuspėjami, o tai gynyboje dažnai yra lemiamas pranašumas.

    Regioninė tendencija: nuo betono prie reljefo

    Panašus požiūris vis garsiau aptariamas ir Lenkijoje, kur į rytinės sienos stiprinimą įtraukiamos ne tik inžinerinės kliūtys, bet ir natūralūs barjerai. Šis modelis remiasi mintimi, kad saugumas stiprinamas ne vien statiniais, bet ir reljefo, vandens bei miškų valdymu.

    Latvija ir Suomija taip pat analizuoja arba įgyvendina šlapynių atkūrimą, suderindamos aplinkosaugos tikslus su saugumo argumentais. Baltijos regione lygiagrečiai vystoma ir platesnė gynybos infrastruktūra, tačiau vis dažniau akcentuojama, kad vien grioviai ar užtvaros neatskleidžia viso teritorinės gynybos potencialo.

    Šlapynės grįžta į istorinį vaidmenį: tai nepatogus, bet strategiškai svarbus kraštovaizdis. Jos gali vienu metu sulaikyti vandenį, padėti mažinti emisijas, skatinti biologinę įvairovę ir apsunkinti sunkiosios technikos judėjimą, o tai valstybėms prie Rusijos ir Baltarusijos sienų tampa ypač aktualu.

  • Lietuvos mokslų akademijos vizitas Kupiškyje: kokių sprendimų ieškota dėl durpynų ir erozijos

    Lietuvos mokslų akademijos vizitas Kupiškyje: kokių sprendimų ieškota dėl durpynų ir erozijos

    Vizitas Kupiškio rajono savivaldybėje

    2026 metų gegužės 13 dieną Kupiškio rajono savivaldybėje lankėsi Lietuvos mokslų akademijos delegacija. Susitikimo tikslas buvo stiprinti mokslo ir regionų partnerystę bei aptarti aplinkosaugos, gamtos išteklių ir tvarios plėtros klausimus.

    Susitikimas vyko Kupiškio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Svečius pasveikino Kupiškio rajono savivaldybės meras prof. habil. dr. Algirdas Raslanas, pabrėžęs, kad regionams svarbu turėti tiesioginį dialogą su akademine bendruomene.

    Kas atvyko ir ką aptarė

    Lietuvos mokslų akademijos prezidentas akademikas Vytautas Nekrošius pristatė delegaciją ir jos darbotvarkę. Jo teigimu, tokie vizitai leidžia geriau suprasti konkrečius savivaldybių poreikius ir mokslo galimybes prisidėti prie praktinių sprendimų.

    Delegacijoje taip pat dalyvavo Lietuvos mokslų akademijos viceprezidentai Juozas Augutis ir Aivaras Kareiva, vyriausiasis mokslinis sekretorius Zenonas Dabkevičius, Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus pirmininkas Vidmantas Stanis, akademikai Arvydas Povilaitis ir Kęstutis Armolaitis.

    Kupiškio krašto pristatyme akcentuotas rajono geografinis išskirtinumas, kultūrinis ir istorinis paveldas, bendruomenės iniciatyvos. Aptariant plėtros kryptis, dėmesys sutelktas į tai, kaip aplinkosauginiai sprendimai gali būti derinami su vietos ekonomika ir gyventojų interesais.

    Dėmesys krantų erozijai ir durpynams

    Renginio metu pristatyti du aplinkosaugai svarbūs pranešimai, susiję su vandens telkinių pakrančių būkle ir durpynų ateitimi. Diskusijos kryptis atspindėjo vis dažniau savivaldybėms tenkančius iššūkius: nuo kraštovaizdžio pokyčių iki klimato kaitos poveikio.

    Akademikas Arvydas Povilaitis pristatė temą apie vandens telkinių krantų eroziją, aptardamas vandens lygio svyravimų įtaką ir procesus, kurie ardo pakrantes. Taip pat kalbėta apie galimas prevencines priemones, įskaitant inžinerinius sprendimus ir gamta paremtas priemones, kai pakrančių stabilumui pasitelkiama augalija.

    Akademikas Kęstutis Armolaitis pranešime apie Lietuvos durpynų ekologinę būklę akcentavo, kad nusausintų durpynų atkūrimas ir užvandeninimas gali turėti reikšmės biologinei įvairovei ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų mažinimui. Paminėtas ir Šepetos durpyno pavyzdys, kaip praktinis atvejis, leidžiantis vertinti atkūrimo priemonių eigą.

    Pranešime taip pat aptarta durpynų gaisrų specifika, kai ugnis gali plisti po žeme ir išlikti ilgą laiką. Toks reiškinys, pasak mokslininkų, kelia papildomų rizikų, todėl prevencija ir teritorijų valdymas tampa svarbia savivaldybių bei aplinkosaugos institucijų darbotvarkės dalimi.

    „Mokslo ir savivaldos dialogas padeda spręsti realias problemas, o regionams svarbu turėti prieigą prie patikimų žinių ir kompetencijų“, – sakė akademikas Vytautas Nekrošius.

    Po pranešimų vyko diskusija, kurioje dalyvavo ir UAB „Durpeta“ valdybos pirmininkas Gintaras Rapkauskas. Aptartos durpynų naudojimo perspektyvos, tvaraus išteklių valdymo kryptys ir tai, kokių sprendimų reikia, kad aplinkosauga būtų suderinta su vietos ekonominiais interesais.

    Vizito pabaigoje delegacija buvo pakviesta susipažinti su Kupiškio krašto paveldu, apsilankyti Palėvenės Šv. Domininko bažnyčioje ir vienuolyno ansamblyje. Savivaldybė akcentavo, kad tokie susitikimai kuria prielaidas ilgalaikiams bendriems projektams ir žiniomis grįstai regionų plėtrai.