CP v2

Tag: Dvimetės gėlės

  • Kvepia iki vėlumos ir žydi įspūdingai: rugsėjį pasėtas vakarinis žiedas nustebins pavasarį

    Kvepia iki vėlumos ir žydi įspūdingai: rugsėjį pasėtas vakarinis žiedas nustebins pavasarį

    Spis treści:

    1. Jesienny siew wieczornika damskiego
    2. Dlaczego warto mieć w ogrodzie wieczornik damski?

    Jesienny siew wieczornika damskiego

    Wieczornik damski (Hesperis matronalis) najlepiej wschodzi siany bezpośrednio do gruntu. Można to robić wczesną wiosną – od marca do kwietnia – lub późnym latem, mniej więcej do końca września. Nasiona wysiewa się płytko, najlepiej na głębokości 0,5-1 cm – wystarczy je lekko przysypać ziemią.

    Zalecany, docelowy rozstaw i odległość pomiędzy roślinami to 20-30 cm. Przy gęstszym siewie dobrze jest przerzedzić siewki po wschodach, pozostawiając wyłącznie najsilniejsze egzemplarze – zbyt duże zagęszczenie roślin może osłabiać kwitnienie i sprzyjać chorobom grzybowym. Aby zapewnić roślinie dobry start, dobrze jest ją wysiać we właściwym miejscu:

    • Stanowisko

    Wieczornik najlepiej rośnie i kwitnie na stanowiskach lekko półcienistych, przy czym w nieco ciemniejszych miejscach może dłużej zachowywać intensywny kolor kwiatów. Roślina poradzi sobie także na stanowiskach słonecznych, ale wówczas może wymagać częstszego podlewania przez zwiększoną intensywność transpiracji. Wieczornik może być atakowany przez bielinka kapustnika, dlatego lepiej nie sadzić byliny przy ogrodzie warzywnym. Roślina powinna być osłonięta od silnego wiatru, aby jej pędy się nie pokładały.

    • Podłoże

    Wieczornik preferuje gleby żyzne, próchnicze, przepuszczalne i umiarkowanie wilgotne. Przed siewem należy usunąć chwasty, dobrze jest także przekopać ziemię i wzbogacić ją kompostem. Wieczornik bardzo dobrze reaguje na ściółkowanie materiałem organicznym, np. przekompostowaną korą, słomą, liśćmi czy kompostem. Należy unikać miejsc podmokłych oraz ciężkiej, zbitej gliny, w której mocno zalega woda.

    • Pielęgnacja rośliny

    Pielęgnacja wieczornika damskiego jest dość prosta – najważniejsze jest utrzymanie umiarkowanej wilgotności podłoża. Nie należy dopuszczać ani do przesuszenia, ani do zastojów wody. Na żyznej ziemi wieczornik nie potrzebuje regularnego nawożenia w sezonie – w zupełności wystarczy mu wiosenna dawka kompostu, ewentualnie nawóz mineralny dla roślin kwitnących. Roślina nie wymaga przycinania – w trakcie sezonu warto usuwać przekwitłe kwiatostany, aby pobudzić dalsze kwitnienie. Wieczornik dobrze zimuje w polskim klimacie i zazwyczaj nie potrzebuje okrywania na zimę.

    Zobacz również:

    Wieczornik damski pięknie kwitnie, a jego kwiaty czarują oszałamiającym zapachem.
    Porady ogrodnicze

    Zalewa rabatę drobnymi kwiatami i cudnie pachnie. Gdzie posadzić i jak pielęgnować wieczornik damski?

    Kateryna Kuskova

    Kateryna Kuskova

    Dlaczego warto mieć w ogrodzie wieczornik damski?

    Wieczornik damski to okazała, ale krótkowieczna bylina z rodziny kapustowatych, którą w polskim klimacie najczęściej uprawia się jako roślinę dwuletnią. W pierwszym sezonie tworzy przyziemną rozetę lancetowatych i lekko omszonych liści z ząbkowanymi brzegami. Natomiast w kolejnym roku roślina wypuszcza wysokie na 100-120 cm pędy kwiatostanowe.

    W drugiej połowie maja na ich szczycie pojawiają się luźne, groniaste kwiatostany złożone z drobnych kwiatów o czterech płatkach – liliowych, fioletowo-różowych lub rzadziej białych. Miododajne kwiaty utrzymują się na roślinie ponad miesiąc, otulając cały ogród słodkim zapachem, który staje się szczególnie intensywny wieczorami. Po przekwitnięciu roślina zawiązuje długie, wąskie łuszczyny z nasionami – łatwo sama rozsiewa się w ogrodzie.

    Źródło: deccoria.pl

    Zobacz również:

    Wieczornik damski roztacza swój piękny zapach od maja do lipca.
    Porady ogrodnicze

    Wieczorem ogród pachnie jak luksusowe perfumy. Jak pielęgnować wieczornik damski, by długo kwitł?

    Tomasz Kromp

    Tomasz Kromp


    Kwiaty z babcinego ogroduDeccoria.plDeccoria.pl
  • Surinkite šių gėlių sėklas dabar: pavasarį turėsite dar įspūdingesnį žydėjimą

    Surinkite šių gėlių sėklas dabar: pavasarį turėsite dar įspūdingesnį žydėjimą

    Vasaros pabaiga ir ankstyvas ruduo – metas, kai daugelis sodo gėlių baigia žydėti ir subrandina sėklas. Jei jas surinksite iš gražiausių ir sveikiausių augalų, pavasarį galėsite nemokamai pasisėti naujų daigų ir išlaikyti mėgstamas spalvas gėlyne. Be to, savos sėklos dažnai geriau prisitaiko prie konkrečių jūsų sklypo sąlygų.

    Sėklas verta rinkti tiek iš vienmečių, tiek iš dvimečių gėlių. Vienmetės, tokios kaip medetkos, serenčiai, cynijos ar saulėgrąžos, paprastai subrandina daug lengvai surenkamų sėklų dar tais pačiais metais. Dvimetės, pavyzdžiui, rusmenės ar darželinės malvos, sėklas dažniausiai išaugina tik peržiemojusios ir sužydėjusios antraisiais metais.

    Iš ko rinkti sėklas verta labiausiai?

    Praktinis patarimas paprastas: sėklas imkite tik nuo augalų, kurie visą sezoną atrodė stiprūs, buvo vešlūs, nekentėjo nuo dėmių, puvinių ar kitų ligų. Jei augalas sirgo, dalis problemų gali persikelti ir į kitą sezoną, o pats sėklų derlius neretai būna prastesnės kokybės. Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad nuo hibridinių veislių sėklų palikuonys ne visuomet pakartoja tėvinio augalo savybes.

    Kitas svarbus niuansas – kryžminimasis. Vabzdžių apdulkinamos gėlės, ypač kai vienoje vietoje auga kelios tos pačios rūšies skirtingų spalvų veislės, gali lengvai susikryžminti. Tuomet iš surinktų sėklų kitąmet gali išaugti netikėto atspalvio ar formos žiedai.

    Kaip suprasti, kad sėklos jau subrendusios?

    Dažniausiai sėklų brandą išduoda sėklų dėžučių, ankščių ar žiedynų spalvos pasikeitimas: žalia pereina į rudą, pilkšvą ar beveik juodą atspalvį. Subrendusios dėžutės išsausėja, tampa plonos, o kai kurios ima prasiverti per siūlę. Jei švelniai pakračius žiedyną sėklos lengvai byra į delną, jos jau tinkamos rinkti.

    Skirtingos gėlės turi ir savų ženklų. Pavyzdžiui, saulėgrąžų sėklos paprastai būna subrendusios, kai žiedyno nugarėlė iš žalios tampa gelsvai ruda, o sėklos sukietėja. Medetkų sėklos dažnai būna lengvai atpažįstamos pagal išdžiūvusius, tamsėjančius vaisius, kurie nuo žiedyno atsiskiria vos prisilietus.

    Džiovinimas ir laikymas: čia dažniausiai suklystama

    Sėklas geriausia rinkti sausą, šiltą dieną, kai ant augalų nebėra ryto rasos. Surinktas sėklų dėžutes ar ankštis patogu iškratyti virš indo, o didesnes sėklas persijoti per tankų virtuvinį sietelį, kad neliktų žiedų likučių. Smulkesnės priemaišos dažnai pašalinamos perpilant sėklas iš vieno indo į kitą lengvame vėjyje, kad lengvos dalelės nupūstų, o sėklos nusėstų.

    Prieš sandėliuojant sėklas būtina gerai išdžiovinti: paskleiskite jas plonu sluoksniu pavėsyje, gerai vėdinamoje vietoje ir palikite maždaug 7–14 dienų. Tiesioginė saulė ar karštis prie radiatoriaus gali pakenkti daigumui, todėl geriau rinktis lėtą, tolygų džiovinimą. Jei pastebite pelėsį ar tamsėjančias, minkštėjančias dalis, jas nedelsdami pašalinkite.

    Laikyti sėklas patikimiausia vėsioje, sausoje ir tamsioje vietoje. Kasdieniam saugojimui tinka popieriniai vokai, ant kurių verta užrašyti augalo pavadinimą ir surinkimo datą, kad pavasarį nekiltų painiavos. Ilgesniam laikymui vokelius galima sudėti į sandarų indą, svarbiausia – kad sėklos iki to momento būtų visiškai sausos, nes drėgmė sandėliavime yra pagrindinė pelėsio priežastis.

    Net ir tinkamai laikomos sėklos laikui bėgant praranda daigumą, todėl daugumą gėlių sėklų praktiškiausia išsėti per vieną ar du sezonus. Jei norite pasitikrinti kokybę, pavasarį galima atlikti paprastą daiginimo bandymą: kelias sėklas pasėti ant drėgno popieriaus ir stebėti, kiek jų sudygsta.

  • Gėlės, kurios žydi visą vasarą: įspūdingas vaizdas, o priežiūros prireiks stebėtinai mažai

    Gėlės, kurios žydi visą vasarą: įspūdingas vaizdas, o priežiūros prireiks stebėtinai mažai

    Kaip suplanuoti žydėjimą visai vasarai

    Norint, kad gėlynas džiugintų nuo birželio iki rudens, svarbiausia derinti skirtingų grupių augalus: daugiamečius, vienmečius ir dvimečius. Toks pasirinkimas leidžia išvengti žydėjimo „duobių“, kai vieni augalai jau baigė, o kiti dar tik ruošiasi.

    Daugiamečiai suteikia stabilų pagrindą, vienmečiai garantuoja greitą efektą tą patį sezoną, o dvimečiai dažnai sukuria ypač gausų žydėjimą antraisiais metais. Lietuvos sąlygomis papildomai verta atsižvelgti į karščio bangas ir sausrą, kurios pastaraisiais metais kartojasi dažniau.

    Daugiamečiai: pasodinate kartą, džiaugiatės metų metus

    Ilgai žydintys daugiamečiai yra patogiausias pasirinkimas tiems, kurie nori mažiau darbo, bet daug spalvų. Tarp patikimiausių – ežiuolės, rudbekijos ir gaillardijos, kurios paprastai žydi nuo liepos iki rugsėjo ir vilioja bites bei drugius.

    Jei norisi šaltesnių atspalvių, verta rinktis katžoles ir švelniąsias šalavijas: po pirmo žydėjimo jos dažnai atželia ir pražysta pakartotinai, jei lengvai apkarpomos. Pusiau pavėsiui tinka elegantiškesni, kompaktiškesni augalai, tačiau net ir jiems svarbu, kad dirva nebūtų nuolat permirkusi.

    Vienmečiai ir dvimečiai: ilgas žydėjimas iki šalnų

    Įspūdingiausią rezultatą pirmais metais dažniausiai duoda vienmetės gėlės, nes jos per vieną sezoną turi suspėti ir pražysti, ir subrandinti sėklas. Todėl aksominės, zinijos, petunijos ir surfinijos neretai krauna žiedus nuo birželio iki pirmųjų šalnų, jei gauna pakankamai šviesos ir maisto medžiagų.

    Pavėsiui ar pusiau pavėsiui gerai tinka begonijos, o lengvesnį, „oro“ įspūdį kuria kosmėjos, kurios dažnai žydi gausiai net ir skurdesnėje dirvoje. Dvimetės gėlės, tokios kaip dedešvos, rusmenės ar darželiniai našlaičiai, paprastai būna kantrumo vertas pasirinkimas: pirmą sezoną jos augina lapus ir šaknis, o kitą – sukuria gausų žydėjimą.

    Prie klasikinių dvimečių taip pat priskiriamos neužmirštuolės ir kvapnieji lakai, vertinami dėl ankstesnio žydėjimo ir gebėjimo pritraukti apdulkintojus. Tokie augalai ypač tinka natūralistinio ar kaimiško stiliaus gėlynams, kai norisi ne „sterilaus“, o gyvo, kintančio vaizdo.

    Ką daryti, kad žydėjimas nesustotų

    Net ir atspariausi augalai vasarą reikalauja kelių taisyklių: laistyti geriau rečiau, bet gausiai, vandenį pilant prie šaknų. Karščiausiomis dienomis laistymas ryte arba vakare padeda sumažinti garavimą ir augalų stresą.

    Vienas veiksmingiausių triukų – reguliariai šalinti peržydėjusius žiedus, kad augalas energiją skirtų naujiems pumpurams, o ne sėkloms. Kai kurioms rūšims, pavyzdžiui, šalavijams, katžolėms ar petunijoms, žydėjimo antrą bangą dažnai paskatina lengvas viso kerelio patrumpinimas.

    Ilgai žydintys augalai greičiau išeikvoja maisto medžiagas, todėl vasarą praverčia trąšos žydintiems augalams, kuriose daugiau kalio ir fosforo. Azoto perteklius gali skatinti lapiją, bet silpninti žydėjimą, o mulčiavimas kompostu ar žieve padeda ilgiau išlaikyti drėgmę ir slopina piktžoles.

  • Pasėkite dabar ir pavasarį gėlynas sprogsta: 7 dvimetės gėlės, kurios beveik nereikalauja priežiūros

    Pasėkite dabar ir pavasarį gėlynas sprogsta: 7 dvimetės gėlės, kurios beveik nereikalauja priežiūros

    Kodėl dvimetes verta sėti vasarą

    Vasaros pabaiga ir liepos pradžia yra vienas patogiausių laikų sėti dvimetes gėles, nes jos spėja užauginti lapų skrotelę, sustiprėti ir sėkmingai peržiemoti. Tokie augalai paprastai pražysta kitų metų pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje, kai gėlynuose dar trūksta ryškių žiedų.

    Dvimečių ciklas paprastas: pirmais metais jos daugiausia augina lapus ir šaknis, o antrais metais žydi ir subrandina sėklas. Daliai veislių prireikia šalčio periodo, todėl tinkamas peržiemojimas yra svarbiausia sąlyga, kad pavasarį nereikėtų nusivilti.

    7 dvimetės gėlės, kurias verta pasėti

    Vaistinė verbaska, dar vadinama verbasku ar dėvėju, vertinama dėl aukštų žiedynų ir atsparumo sausrai. Sėkloms dygti dažnai reikia šviesos, todėl jos paprastai beriamos ant paviršiaus tik lengvai prispaudžiant, o dygimas užtrunka apie 10–14 dienų.

    Sieninė erysimumo rūšis, dažnai vadinama kvapniuoju laku, mėgsta saulę ir laidžią, vidutiniškai derlingą dirvą. Dvimetės formos sėjamos vasaros pradžioje daigams, o po kelių savaičių augalai pamažu pripratinami prie lauko sąlygų ir perkeliami į nuolatinę vietą.

    Vienmetė mėnulė, atpažįstama iš violetinių žiedų ir dekoratyvių sidabrinių sėklų ankštarų, yra dažnas džiovintų puokščių akcentas. Jos sėkloms gali padėti trumpas šaldymo periodas, o daigų kartais tenka palaukti ilgiau, iki maždaug 30 dienų.

    Vakarinė našlaitė, dar vadinama damų vakarine, išsiskiria kvapu, kuris ypač juntamas vakarais. Ji geriausiai žydi saulėje, bet pakelia ir lengvą pavėsį, o sėklos paprastai sudygsta per 14–21 dieną, jei dirva nuolat lengvai drėgna.

    Sodo katilėlis yra klasikinė dvimetė, kuri pavasario gėlynams suteikia varpelių formos žiedų masę. Sėklos labai smulkios, todėl dažnai nesėjamos giliai, o daigai persodinami, kai išaugina 2–3 tikruosius lapelius.

    Paprastoji rusmenė vertinama dėl įspūdingų varpelių, tačiau svarbu prisiminti, kad augalas yra nuodingas. Ji dažnai pati pasisėja, o sėkloms dygti paprastai reikia šviesos, todėl jos tik prispaudžiamos prie substrato ir palaikoma tolygi drėgmė.

    Barzdotasis gvazdikas yra vienas patikimiausių pasirinkimų norint ryškių žiedų ir kvapo be sudėtingos priežiūros. Jis greitai dygsta, dažnai per 7–14 dienų, o geriausiai auga saulėje, nors pakenčia ir pusiau pavėsį.

    Priežiūra po sėjos ir saugus peržiemojimas

    Sudygusiems daigams dažniausiai prireikia pikavimo, kad jie nesusigrūstų ir suformuotų tvirtą šaknyną. Karštomis dienomis jauni augalai gali nukentėti nuo kaitros, todėl pravartu rinktis vietą su išsklaidyta šviesa ir laistyti taip, kad žemė būtų tolygiai drėgna, bet ne šlapia.

    Peržiemojimą labiausiai lemia dirvos laidumas: užmirkimas žiemą yra dažna dvimečių žūties priežastis, ypač sunkesnėse molingose dirvose. Prieš šalčius gėlyną verta mulčiuoti plonu lapų ar kitos lengvos organikos sluoksniu, paliekant augalų skroteles neuždusintas.

    Jei žiema besniegė ir šalta, jautresnius augalus galima pridengti neaustine danga, tačiau pavasarį svarbu laiku nuimti, kad augalai neimtų šusti. Toks minimalus pasiruošimas dažnai lemia, ar kitą sezoną gėlynas pasitiks pilnas žiedų, ar teks pradėti viską iš naujo.

  • Sėjate gėlių sėklas per anksti ar per vėlai? Paprastas sėjos kalendorius ir dažna klaida

    Kodėl gėlės neauga?

    Viena dažniausių priežasčių, kodėl gėlių sėklos nesudygsta arba daigai skursta, yra netinkamai parinktas sėjos laikas. Per anksti pasėjus į šaltą dirvą sėklos gali supūti, o per vėlai pasėjus žydėjimas nusikelia ir augalas nespėja atskleisti viso potencialo.

    Ne mažiau svarbi ir antroji klaida, kuri kartojasi kasmet: sėjama neįvertinus augalo jautrumo šalnoms. Net jei dienomis šilta, naktinės temperatūros svyravimai pavasarį gali sustabdyti dygimą arba pažeisti ką tik pasirodžiusius daigus.

    Kurias sėti į dirvą, kurias auginti iš daigų?

    Gėlių sėklas praktiškai patogu skirstyti į dvi grupes: sėjamas tiesiai į dirvą ir auginamas iš daigų. Ilgesnės vegetacijos augalai dažnai reikalauja ankstyvos pradžios namuose ar šiltnamyje, kad vasarą spėtų gausiai žydėti.

    Trumpesnės vegetacijos vienmetės gėlės dažnai sėkmingai auginamos sėjant tiesiai į dirvą. Taip sutrumpėja priežiūra namuose, sumažėja persodinimo stresas ir lengviau išlaikyti natūralų augimo tempą.

    Sėja į dirvą: kada pradėti?

    Ankstyvą sėją į dirvą įprasta pradėti pavasario viduryje, kai dirva jau atitirpusi ir pradžiūvusi. Tokiu metu pirmiausia sėjamos atsparesnės vienmetės gėlės, kurios lengviau pakelia trumpalaikius atvėsimus.

    Kai orai stabilėja, galima sėti šilumamėges rūšis, tačiau čia dažnai ir padaroma klaida: pasitikima tik šilta diena, pamirštant, kad vėsi naktis gali išbalansuoti dygimą. Jei prognozuojamos šalnos, po sėjos padeda priedanga pavasarine agroplėvele, kuri sulaiko šilumą ir apsaugo daigus.

    Į ankstyvesnę sėją paprastai tinka tokios vienmetės gėlės kaip kvapusis pelėžirnis, rugiagėlės, kosmėjos ar smulkios pavasarinės gėlės, pakančios vėsesnėms naktims. Vėliau, šiltesniu laikotarpiu, dažnai sėjamos medetkos, nasturtos, serenčiai, taip pat dekoratyvinės pupelės.

    Gėlės iš daigų: kaip neprašaudyti?

    Auginant gėles iš daigų, sėklos sėjamos namuose ar šiltnamyje, kur lengviau kontroliuoti šilumą ir drėgmę. Taip dažniausiai auginamos petunijos, verbenos, lobelijos, šalavijai ar kiti augalai, kuriems lauke pavasarį dar per vėsu.

    Persodinant į nuolatinę vietą svarbu neskubėti ir daigus užgrūdinti, palaipsniui pratinti prie lauko sąlygų. Dažniausiai saugesnis orientyras yra laikotarpis, kai naktys šiltos ir šalnų rizika sumažėjusi.

    Dirvos paruošimas: pusė sėkmės

    Net idealiai parinktas sėjos laikas nepadės, jei vieta neparuošta. Lysvė ar gėlynas turi būti išvalytas nuo piktžolių, dirva supurenta, o jei ji nualinta, papildyta kompostu ar subalansuotomis trąšomis.

    Jei toje vietoje tie patys augalai auginami kasmet, verta prisiminti sėjomainą: ji mažina ligų ir kenkėjų riziką ir padeda išlaikyti dirvos gyvybingumą. Dažnai būtent dirvos nuovargis ir per tankus sėjimas lemia, kad gėlės dygsta netolygiai ir vėliau skursta.

    Svogūninės gėlės: kada sodinti?

    Svogūninės gėlės turi kitą logiką nei sėklomis auginamos rūšys. Pavasarį žydintys svogūnai paprastai sodinami rudenį, kad iki žiemos spėtų įsišaknyti ir pavasarį startuotų iš karto.

    Vasarą žydinčios svogūninės gėlės dažniau sodinamos pavasarį, kai dirva sušyla. O rudenį žydinčios rūšys paprastai sodinamos vasaros pabaigoje arba ankstyvą rudenį, kad spėtų pasiruošti žydėjimo sezonui.

    Jei kyla abejonių, saugiausia taisyklė paprasta: sėjant į dirvą pirmiausia įvertinkite dirvos temperatūrą ir naktinių šalnų riziką, o planuojant daigus iš anksto numatykite, kada realiai galėsite juos perkelti į lauką. Taip sumažinsite nesėkmių tikimybę ir gėlynas vasarą atrodys tankus bei žydintis.