CP v2

Tag: Dykumėjimas

  • Kinija pasodino 66 mlrd. medžių: mokslininkai atskleidė, kuo tokie miškai skiriasi

    Kinija pasodino 66 mlrd. medžių: mokslininkai atskleidė, kuo tokie miškai skiriasi

    Kodėl Kinija sodina tiek medžių

    Kinija per kelis dešimtmečius pasodino apie 66 milijardus medžių, siekdama sustabdyti dykumėjimą šiaurinėse šalies dalyse ir sumažinti dulkių audrų žalą miestams bei žemės ūkiui. Vienas svarbiausių šios krypties projektų – vadinamoji Didžioji žalioji siena, pradėta 1978 metais ir planuojama tęsti iki maždaug 2050 metų.

    Šių želdinimų tikslas nėra vien estetinis: didinant medžių dangą siekiama gerinti dirvožemio būklę, mažinti vėjo eroziją, stabilizuoti smėlynus ir sušvelninti klimato kaitos padarinius. Per tą laiką miškingumas daugelyje regionų išaugo, o programa laikoma viena didžiausių tokio tipo iniciatyvų pasaulyje.

    Ką parodė naujausi tyrimai

    Tarptautinė mokslininkų komanda, remdamasi palydoviniais stebėjimais ir kelių dešimtmečių medžių augimo duomenimis, įvertino, kaip dirbtinai įveisti miškai reaguoja į klimato pokyčius. Tyrėjai nustatė, kad žmogaus pasodinti medynai kai kuriais atvejais auga greičiau nei natūralūs miškai.

    Viena iš tikėtinų priežasčių – stipresnė reakcija į didėjančią anglies dioksido koncentraciją atmosferoje. Didesnis CO2 kiekis gali skatinti fotosintezę ir leisti augalams sparčiau auginti biomasę, tačiau tai nėra vienareikšmis privalumas visai ekosistemai.

    Kodėl plantacijos nėra tas pats, kas natūralus miškas

    Mokslininkai pabrėžia, kad spartesnis augimas dar nereiškia, jog naujai suformuoti medynai tampa lygiaverčiais natūraliems miškams. Dalis tokių želdinių yra plantacinio tipo, kai sodinami vienos ar kelių rūšių medžiai, dažnai išdėstyti taisyklingomis eilėmis.

    Tokie miškai gali efektyviai kaupti anglį ir mažinti dirvos eroziją, tačiau biologinės įvairovės požiūriu paprastai nusileidžia natūralioms buveinėms. Natūraliuose miškuose daugiau augalų, grybų ir gyvūnų rūšių, o jų tarpusavio ryšiai formuoja stabilesnę, geriau atsistatančią ekosistemą.

    Skiriasi ir atsparumas ekstremaliems reiškiniams: natūralūs miškai paprastai sudaryti iš įvairaus amžiaus ir skirtingų rūšių medžių, todėl geriau atlaiko sausras, ligas ar kenkėjų protrūkius. Tuo metu vienos rūšies dominavimas plantacijose gali didinti riziką, kad liga ar kenkėjai greitai išplis ir sukels masinį džiūvimą.

    Ekspertai akcentuoja, kad didelio masto želdinimas vis tiek duoda apčiuopiamą naudą, tačiau vien medžių skaičius automatiškai neatkuria pilnaverčio miško. Norint priartėti prie natūralių ekosistemų, svarbu rinktis vietines rūšis, didinti rūšinę įvairovę ir sudaryti sąlygas natūraliai miško regeneracijai.

    „Didelio masto želdinimas gali stiprinti anglies kaupimą ir mažinti eroziją, bet tai dar nėra natūralaus miško atitikmuo“, – teigiama tyrėjų išvadose.

  • Kinija per 40 metų pasodino 66 mlrd. medžių: tyrimas rodo, kuo dirbtiniai miškai pranoksta natūralius

    Kas nustatyta apie Kinijos želdinimą

    Nuo 1978 metais Kinija, vykdydama vadinamosios Didžiosios žaliosios sienos programą, pasodino apie 66 milijardus medžių. Projektas skirtas pristabdyti dykumėjimą ir dulkių audras, ypač teritorijose prie Gobio ir Takla Makano dykumų.

    Naujas palydoviniais duomenimis paremtas tyrimas rodo, kad žmogaus suformuoti miškai daugelyje vietovių auga greičiau nei natūralūs. Mokslininkai vertino lapų ploto indeksą, kuris atspindi lajos tankį ir yra susijęs su anglies dioksido sugėrimu.

    Kodėl dirbtiniai miškai auga sparčiau

    Tyrėjai nustatė, kad pasodinti miškai lapijos plotą didino maždaug 66 proc. greičiau nei natūralūs miškai. Pagrindinis paaiškinimas paprastas: daug pasodintų medynų yra jaunesni, o jauni medžiai paprastai auga greičiau.

    Vis dėlto, net lyginant panašaus amžiaus miškus ir panašias augimo sąlygas, pasodinti miškai vis tiek augo apie 4,6 proc. sparčiau. Ryškesnis skirtumas fiksuotas mišriuose ir visžaliuose medynuose.

    Rezultatus, anot mokslininkų, lemia ir tai, kaip tokie miškai kuriami bei prižiūrimi. Dažnai sodinamos greitai augančios rūšys, o priežiūra apima konkurencinės augalijos šalinimą ir kartais tręšimą, todėl medžiams lengviau konkuruoti dėl šviesos, vandens ir maisto medžiagų.

    Ką tai reiškia klimato politikai

    Tyrime pabrėžiama, kad spartesnis augimas nereiškia automatiškai geresnio ilgalaikio rezultato. Skirtumas dažniausiai pasiekia piką, kai medynams apie 30–40 metų, o vėliau, ypač po 40 metų, mažėja.

    Natūralūs miškai, nors dažnai auga lėčiau, ilgainiui gali stabiliau kaupti anglį ir išlaikyti ekosistemų atsparumą. Todėl miškininkystės ir klimato sprendimuose svarbus balansas: pasodinti miškai gali padėti greitesniam trumpalaikiam anglies sugėrimui, tačiau biologinės įvairovės ir ilgalaikio anglies kaupimo požiūriu natūralūs miškai išlieka kritiškai svarbūs.

    „Pasodinti miškai gali būti galingas trumpalaikis anglies sugėrimo įrankis, tačiau šis pranašumas yra laikinas. Ilgalaikiam anglies saugojimui ir atsparumui natūralūs miškai lieka nepakeičiami“, – sakė vienas tyrimo autorių Juhanas Luo.

  • Vanduo traukiasi vis greičiau: 9 vietos pasaulyje, kur upės ir ežerai virsta dykromis

    Tai, kas statistikos lentelėse atrodo kaip skaičiai, iš kosmoso matoma kaip išblukę krantai, suskilinėję dugnai ir naujai atsiradusios sausumos salos. Mokslininkai ir vandens išteklių ekspertai pabrėžia, kad tokie pokyčiai dažniausiai kyla iš kelių priežasčių derinio: ilgėjančių sausrų, didėjančios temperatūros, intensyvesnio vandens paėmimo ir augančių miestų bei žemės ūkio poreikių.

    Vieni vandens telkiniai nyksta pamažu, metų dešimtmečiais. Kitur pokytis įvyksta stebėtinai greitai: per kelis sausų metų ciklus ežeras ar upės atkarpa praranda didelę dalį vandens, o pasekmės tampa ne tik ekologinės, bet ir ekonominės.

    Kur vanduo nyksta sparčiausiai

    Paranos upė Argentinoje yra viena svarbiausių Pietų Amerikos upių sistemų ir reikšmingas prekybos kelias, jungiantis regiono ekonomikas. Pastaraisiais metais vandens lygio kritimas kai kuriose atkarpose išryškino seklumas ir atidengė dugno plotus, kurie anksčiau buvo po vandeniu.

    Bolivijos Poopo ežeras kadaise buvo vienas didžiausių šalies vandens telkinių, svarbus žvejybai ir vietos bendruomenėms. Palydoviniai stebėjimai rodo, kad didelė jo dalis išdžiūvo, o buvusi ežero teritorija vietomis virto druskingomis lygumomis.

    Botsvanoje esantis Ngamio ežeras istoriškai buvo labai priklausomas nuo Okavango baseino vandens atnešimo. Pastarųjų dešimtmečių sausrų epizodai ir netolygus pritekėjimas lėmė situacijas, kai ežeras priartėjo prie beveik visiško išnykimo.

    Čilėje buvusi Akuleo lagūna, netoli Santjago, ilgą laiką buvo vietos poilsio ir vandens išteklių centras. Dabar ji dažnai minima kaip pavyzdys, kaip ilgalaikė sausra kartu su vandens deficitu ir vartojimu gali pakeisti regiono veidą.

    Irano Urmijos ežeras, kadaise buvęs vienas didžiausių sūrių ežerų regione, per kelis dešimtmečius drastiškai sumažėjo. Tyrėjai kaip pagrindinius veiksnius įvardija sausrų pasikartojimą, intensyvų drėkinimą žemės ūkyje, upių nukreipimą ir požeminio vandens gavybą.

    Irako pietuose esantys Mesopotamijos pelkynai, maitinami Tigro ir Eufrato baseinų, yra itin svarbi ekosistema ir kultūrinis kraštovaizdis. Palydoviniai duomenys rodo, kad pelkių plotai per laiką smarkiai kito, o vandens trūkumas paveikė ir biologinę įvairovę, ir vietos gyventojų pragyvenimą.

    Madagaskaro pietuose, ties Ambovombe, regionai kenčia nuo užsitęsusių sausrų ir karščio bangų, kurios silpnina vandens prieinamumą. Tokiose vietovėse vandens stoka reiškia ne tik prastesnį derlių, bet ir didesnę migracijos bei socialinių krizių riziką.

    Malyje, prie Sacharos pakraščio, esantis Fagibino ežeras anksčiau buvo papildomas potvynių vandeniu iš Nigerio upės sistemos. Susilpnėję potvyniai, sausros ir nuosėdų kaupimasis prisidėjo prie ežero nykimo, o tai savo ruožtu spartina dykumėjimo procesus.

    JAV pietvakariuose esantis Mid ežeras yra vienas svarbiausių regiono vandens rezervuarų, susijęs su Kolorado upės vandens tiekimu. Ilgalaikė sausra baseine ir didelis vartojimas lėmė vandens lygio kritimą, kuris tapo matomas ne tik matavimų ataskaitose, bet ir palydovinėse nuotraukose.

    Ką tai reiškia žmonėms ir ekonomikai

    Vandens telkinių traukimasis dažnai pirmiausia smogia vietos bendruomenėms: mažėja žvejybos galimybės, prastėja dirbamos žemės kokybė, brangsta vandens tiekimas, o kai kur tampa sunkiau užtikrinti higieną ir sveikatą. Miestuose tai reiškia didesnį spaudimą infrastruktūrai, griežtesnius ribojimus ir konfliktus tarp vartotojų grupių.

    Ekspertai pabrėžia, kad kai kurie telkiniai gali atsigauti, jei atsinaujins kritulių ciklai ir vandens išteklių valdymas taps tvaresnis. Tačiau vietose, kur hidrologija jau smarkiai pakeista užtvankomis, drėkinimo sistemomis ar išsekintais požeminiais vandenimis, sugrįžti į ankstesnę būklę gali būti itin sudėtinga.

    Ilgėjantys sausrų ciklai ir staigūs svyravimai

    Klimato mokslas vis dažniau kalba apie hidrologinių kraštutinumų stiprėjimą: po sausrų gali sekti intensyvūs lietūs, o po gausių kritulių vėl greitai grįžti sausra. Šylant atmosferai didėja jos gebėjimas išlaikyti daugiau drėgmės, todėl krituliai gali tapti retesni, bet smarkesni.

    Po ilgesnio sausros periodo išdžiūvusi ir suslėgta dirva prasčiau sugeria vandenį, todėl staigūs lietūs dažniau virsta paviršiniais nuotėkiais, erozija ar net lokaliais potvyniais. Dėl to vandens valdymo sprendimai, tokie kaip taupesnis vartojimas, efektyvesnis drėkinimas ir geresnis baseinų planavimas, tampa ne tik aplinkosaugos, bet ir saugumo klausimu.

  • Amerikietis kinų ūkininkei skyrė 4 600 eurų medžiams: po 27 metų sulaukė netikėto kvietimo

    Po beveik trijų dešimtmečių moteris paprašė padėti surasti rėmėją ir pakvietė jį atvykti į Kiniją pamatyti, kuo virto tuometinė parama. Kvietimo esmė paprasta: paaukoti pinigai, pasak jos, prisidėjo prie realiai užaugusio miško.

    Yin Yuzhen dar 1980-aisiais persikėlė gyventi į Maowusu dykumos apylinkes Vidinėje Mongolijoje, kur smėlis, sausros ir stiprūs vėjai ilgainiui stūmė gyvenvietes į vis sudėtingesnes sąlygas. Su vyru ji ėmėsi medžių sodinimo, nors tam trūko ir vandens, ir sodinukų, ir elementarios infrastruktūros.

    1999 metais Kinijos valstybinė žiniasklaida paskelbė reportažus apie moters pastangas stabdyti smėlio plitimą. Tuo metu Henano provincijoje dirbęs anglų kalbos mokytoju amerikietis Ronaldas Sakolskis, sužinojęs istoriją, nutarė prisidėti finansiškai ir pervedė 5 000 JAV dolerių, tai yra maždaug 4 600 eurų.

    „Niekada anksčiau nebuvau mačiusi tokios didelės pinigų sumos. Tai mane labai nustebino“, – sakė Yin Yuzhen.

    Pasak ūkininkės, gauta parama leido įsigyti daugiau sodinukų ir tęsti darbus, kai kiekvienas sezonas galėjo tapti lemiamas. Ji taip pat prisiminė, kad rėmėjas buvo atvykęs pasižiūrėti sodinimo vietos ir, pamatęs gelsvu smėliu užpustytą žemę, suabejojo, ar apskritai įmanoma čia sukurti mišką.

    Vis dėlto, kaip teigiama istorijoje, per laiką pasodinti medžiai prigijo ir išaugo, o bendras jų skaičius galiausiai perkopė 50 000. Būtent šį rezultatą Yin Yuzhen ir nori parodyti žmogui, kurio parama, jos žodžiais, suteikė svarbų postūmį.

    Ši istorija išsiskiria tuo, kad atskleidžia, kaip vienkartinė tarptautinė parama gali turėti ilgalaikį poveikį, jei ją lydi nuoseklus vietos bendruomenės darbas. Dykumėjimas šiaurinėje Kinijos dalyje dešimtmečius laikomas viena didžiausių aplinkosauginių problemų, o medžių sodinimas dažnai naudojamas kaip viena iš priemonių mažinti vėjo eroziją ir smėlio audrų žalą.

    Kada tiksliai Ronaldas Sakolskis galėtų atvykti į Kiniją, nenurodoma, tačiau pranešama, kad kvietimą jis priėmė entuziastingai. Moteris pabrėžia, kad jai svarbu ne tik parodyti mišką, bet ir asmeniškai padėkoti už pasitikėjimą, kai rezultatas dar atrodė nepasiekiamas.

  • Sahara vėl pažaliavo: 500 špurotųjų vėžlių urvai padėjo sulaikyti lietų ir atgaivino sėklas

    Sahelio regione į pietus nuo Sacharos dirvožemis daug kur būna toks sausas, kad susiformuoja kieta pluta. Per liūtis vanduo ne įsigeria, o nubėga paviršiumi ir greitai išgaruoja, todėl sėklos lieka „užmigusios“, o daigai neprigyja.

    2021 metais mokslininkai pasirinko neįprastą sprendimą ir į degradavusį plotą paleido apie 500 špurotųjų vėžlių, moksliškai vadinamų Centrochelys sulcata. Tai didžiausia žemyninė Afrikos vėžlių rūšis, prisitaikiusi išgyventi karštyje ir ilgose sausrose.

    Pagrindinis efektas atsirado ne dėl to, kad gyvūnai „sodino“ augalus, o dėl jų instinkto rausti gilius urvus. Tokie tuneliai gali siekti apie 10–15 metrų gylį, o kasant suardoma dirvos pluta, kuri anksčiau veikė tarsi sandarus dangtis.

    Įtrūkus plutai, lietaus vanduo ima skverbtis į gilesnius sluoksnius, o ne nubėga į šonus. Dėl to drėgmė išsilaiko ilgiau, o sėklos, kurios anksčiau neišdygdavo, gauna sąlygas sudygti ir įsitvirtinti.

    Praėjus keleriems metams, palydoviniai vaizdai ėmė fiksuoti žalius plotelius, išsibarsčiusius smėlyje. Tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra staigus dykumos virtimas mišku, tačiau lokalūs atsigavimo židiniai rodo, jog net ir minimalus fizinis dirvos „atrakinimas“ gali pakeisti rezultatą.

    Aplink urvų angas susidaro palankesnis mikroklimatas: purenesnėje dirvoje drėgmė išsilaiko ilgiau, lengviau įsitvirtina pirmieji augalai. Vėliau į tokius plotus grįžta vabzdžiai ir mikroorganizmai, o maža ekosistema pradeda formuotis iš naujo.

    Ekologijoje tokie gyvūnai dažnai vadinami ekosistemų inžinieriais, nes jie fiziškai pertvarko aplinką taip, kad naudą gauna kitos rūšys. Špurotieji vėžliai šiuo požiūriu įdomūs pusdykumėms, kur vandens sulaikymas yra kritinis veiksnys.

    Praktinių programų pavyzdžių yra ir Senegale, kur vėžlių veisimo bei reintrodukcijos iniciatyvos vykdomos dešimtmečius. Tokia patirtis rodo, kad vietinių rūšių sugrąžinimas gali būti pigesnė ir tvaresnė priemonė nei vien tik masiniai želdinimo projektai, ypač ten, kur trūksta vandens.

    Mokslininkai įspėja, kad vien vėžliai dykumėjimo problemos neišspręs. Sahelio regioną veikia klimato kaita, ilgėjančios sausros, perintensyvus gyvulių ganymas, žemės naudojimo pokyčiai ir buveinių fragmentacija, todėl rezultatą lemia ir kritulių kiekis, ir ilgalaikis žemėnaudų valdymas.

    Be to, pati rūšis susiduria su grėsmėmis: nykstančios buveinės, neteisėta prekyba laukiniais gyvūnais ir medžioklė mažina populiacijas dalyje natūralaus arealo. Todėl atkūrimo projektai turi eiti kartu su apsaugos priemonėmis, kad „pagalbininkai“ neišnyktų.

    Vis dėlto šis atvejis išryškino paprastą, bet svarbią įžvalgą: kartais ekosistemai atsigauti labiausiai padeda ne technika ar chemija, o tinkamai sugrąžinta vietinė rūšis, kuri daro tai, ką ir taip moka geriausiai.

  • Kinija pasodino 78 mlrd. medžių, bet mokslininkai įspėja: žalinimas aštrina vandens trūkumą

    Kinija nuo 1980-ųjų įgyvendino vieną didžiausių žalinimo programų pasaulyje ir, įvairiais vertinimais, pasodino apie 78 mlrd. medžių. Tai siejama su vadinamąja Didžiąja žaliąja siena ir kitomis miškų atkūrimo iniciatyvomis, kurios turėjo stabdyti dykumėjimą ir vėjo eroziją.

    Tačiau naujesni moksliniai tyrimai rodo, kad dalyje regionų masinis apželdinimas turėjo ir neplanuotų pasekmių. Mokslininkai įspėja, kad ypač sausesnėse šiaurės ir šiaurės vakarų teritorijose padidėję miškų plotai gali apsunkinti vietos vandens balansą.

    Viena pagrindinių rizikų siejama su evapotranspiracija, kai vanduo išgaruoja iš dirvožemio ir išsiskiria per augalų lapus. Miškuose šis procesas paprastai intensyvesnis nei pievose ar stepėse, todėl tam tikromis sąlygomis daugiau vandens „išeina“ į atmosferą, o vietinis drėgmės balansas prastėja.

    Kaip pabrėžia tyrėjai, keičiant natūralias pievas į mišką galima gauti daugiau kritulių kai kuriose teritorijose, tačiau kartu didėja ir bendras vandens praradimas per garavimą. Dėl to dalis drėgmės gali persiskirstyti į kitus regionus, o tankiai apgyvendintose vietovėse vandens deficitas tik sustiprėja.

    Šiaurės Kinijoje vandens paklausa tradiciškai didelė dėl gyventojų koncentracijos, pramonės ir žemės ūkio. Tuo pat metu vandens ištekliai šiame šalies ruože pasiskirstę netolygiai, todėl bet koks papildomas spaudimas hidrologiniam ciklui gali turėti apčiuopiamų pasekmių.

    Be to, žalinimo projektų efektyvumas priklauso nuo to, kokios rūšys sodinamos ir ar jos atitinka vietos ekosistemas. Monokultūros ar vandeniui imlesnės rūšys sausringuose plotuose gali paspartinti dirvožemio išsausėjimą, ypač jei kartu trūksta priemonių dirvožemio drėgmei sulaikyti.

    Mokslininkai ragina miškų atkūrimo programas planuoti ne vien pagal pasodintų medžių skaičių, bet pagal poveikį vandens ištekliams ir regiono klimatui. Praktikoje tai reiškia, kad dalyje teritorijų gali būti tikslingiau atkurti stepes, krūmynus ar mišrias ekosistemas, o ne tankius miškus.

    Taip pat akcentuojama, kad sprendimai turėtų remtis vietos hidrologiniais duomenimis ir ilgalaikiu stebėjimu, nes greiti rezultatai žalinant gali maskuoti lėtai augančias problemas. Kai kuriais atvejais prioritetu tampa ne naujų plotų apsodinimas, o jau įveistų teritorijų tvarkymas, rūšių pakeitimas ir vandens taupymo priemonės žemės ūkyje.

    Kinijos žalinimo programos išlieka reikšmingos kovoje su dykumėjimu ir dulkių audromis, tačiau tyrimai primena, kad gamtos atkūrimas nėra vienalytis receptas. Ten, kur vanduo yra ribotas išteklius, miškų plėtra turi būti derinama su aiškiais vandens biudžeto skaičiavimais, kad aplinkosauginė nauda nevirstų nauju iššūkiu gyventojams ir ūkiui.