CP v2

Tag: Dykumėjimas

  • Aralo jūra iš anglies „saugyklos“ virto šaltiniu: nuo 1960-ųjų į orą galėjo patekti 748 mln. tonų CO₂

    Aralo jūros nusekimas laikomas viena didžiausių XX amžiaus ekologinių nelaimių, tačiau nauji tyrimai rodo ir mažiau aptariamą pasekmę: iš atidengto dugno į atmosferą grįžta anglis, kuri dešimtmečius buvo „užrakinta“ nuosėdose. Mokslininkų skaičiavimu, nuo 1960-ųjų iš buvusio jūros dugno galėjo išsiskirti apie 748 mln. tonų anglies dioksido.

    Ilgus metus vandens telkinys veikė kaip natūrali anglies sankaupa. Žuvus augalams ir vandens organizmams, jų organinė medžiaga nusėsdavo į dugną, kur, esant mažesniam deguonies kiekiui ir nuolat drėgnoms sąlygoms, anglis kaupėsi nuosėdose.

    Situacija pasikeitė, kai dėl plataus masto upių vandens nukreipimo drėkinimui jūra sparčiai traukėsi, o dugno plotai liko atviri orui. Nuosėdoms pradėjus kontaktuoti su deguonimi, jose esanti organinė anglis ima skaidytis, todėl anglies dioksidas palaipsniui išsiskiria į atmosferą.

    Tyrėjų grupė 2022 metais atliko ekspediciją, kurios metu 14 vietų paėmė dugno nuosėdų mėginius ir matavo anglies dioksido srautus, kylančius nuo buvusio jūros dugno paviršiaus. Papildomai analizuota anglies izotopinė sudėtis, leidžianti atskirti, ar išmetamas CO₂ kyla iš seniau sukauptos organinės medžiagos, o ne, pavyzdžiui, iš kitų geologinių šaltinių.

    Vertinant rezultatų patikimumą, svarbi buvo ir paviršiaus būklė: augmenijos danga bei vėjo erozija. Atidengtas, sausas ir vėjo ardomas dugnas ne tik pats skleidžia CO₂, bet ir gali būti lengvai pernešamas dulkėmis, todėl poveikis aplinkai pasireiškia keliomis kryptimis.

    Mokslininkai teigia, kad dalis organinės medžiagos buvusiose nuosėdose vis dar išlikusi, todėl potencialūs būsimi išmetimai gali būti dar dideli. Jų vertinimu, likęs organinės anglies kiekis teoriškai gali atitikti dar maždaug 605 mln. tonų anglies dioksido, kuris gali išsiskirti toliau vykstant skaidymui.

    Tokie skaičiai primena, kad klimato kaitos kontekste svarbūs ne tik pramonės ar energetikos šaltiniai, bet ir „netikėti“ emisijų taškai, atsirandantys dėl kraštovaizdžio pokyčių. Nusekę ežerai, išdžiūvusios pelkės ar atidengtos nuosėdos gali iš anglies kaupiklių virsti emisijų šaltiniais.

    Tyrėjai pabrėžia, kad plataus masto atkūrimas būtų itin sudėtingas, nes reikštų viso Aralo baseino vandens valdymo pokyčius. Baseinas apima kelių valstybių teritorijas, o istoriškai didelė dalis vandens buvo naudojama žemės ūkiui ir drėkinimui, todėl bet kokios permainos reikalautų politinių susitarimų ir ilgalaikių investicijų.

    Kaip galimos kryptys įvardijamos drėkinimo sistemų modernizavimas, vandens naudojimo efektyvinimas ir nuostolių mažinimas transportuojant vandenį kanalais. Nors visiškai grąžinti jūrai ankstesnį mastą vertinama kaip ypač sunku, daliniai projektai, atkuriant atskiras teritorijas ir ekosistemas, mokslininkų vertinimu, gali būti realistiškesni.

    Šis atvejis išryškina platesnę pamoką: regioniniai vandens ūkio sprendimai gali turėti ilgalaikių pasekmių ne tik biologinei įvairovei ir žmonių sveikatai, bet ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų balansui. Aralo jūra tampa pavyzdžiu, kaip vienas kraštovaizdžio pokytis gali perrašyti ir anglies apykaitą.

  • Kinija pasodino 78 mlrd. medžių: lietaus daugiau, bet mokslininkai fiksuoja mažesnį vandens prieinamumą

    Mokslininkų analizė rodo, kad plečiant miškų plotus keičiasi vandens apytaka tarp žemės paviršiaus ir atmosferos: suveši augalija išgarina daugiau drėgmės, todėl dalyje teritorijų ima dažniau lyti.

    Vis dėlto bendras vietoje pasiekiamo vandens kiekis ne visada auga. Tyrėjai vandens prieinamumą vertino kaip kritulių ir išgaravimo skirtumą, ir nustatė, kad šis rodiklis vidutiniškai mažėjo.

    Kas pasikeitė per du dešimtmečius

    Vertinant 2001–2020 metų laikotarpį, Kinijoje miškų plotas išaugo apie 226 000 kvadratinių kilometrų. Tuo pat metu ganyklų sumažėjo apie 158 000 kvadratinių kilometrų, o dykumų ir menkai derlingų plotų – dar maždaug 107 000 kvadratinių kilometrų.

    Skaičiuojama, kad nuo 1980 metų Kinijoje iš viso pasodinta apie 78 mlrd. medžių. Tai siejama su keliomis ilgalaikėmis ekosistemų atkūrimo programomis, kurios turėjo stabdyti dykumėjimą ir dirvožemio degradaciją.

    Tyrimo duomenimis, per nagrinėtą laikotarpį vidutinis metinis išgaravimas padidėjo 1,71 milimetro, o kritulių kiekis – 1,24 milimetro. Kadangi išgaravimas augo sparčiau, vandens prieinamumo rodiklis vidutiniškai mažėjo 0,46 milimetro per metus.

    Kodėl daugiau lietaus nereiškia daugiau vandens

    Ryškiausias efektas fiksuotas ten, kur ganyklos buvo paverstos miškais. Toks žemės dangos pokytis padidino metinį išgaravimą apie 8,44 mlrd. kubinių metrų, o kritulių kiekį – apie 5,08 mlrd. kubinių metrų.

    Rezultatas – vietoje prieinamo vandens sumažėjimas maždaug 3,36 mlrd. kubinių metrų per metus. Paprastai tariant, dalis papildomos drėgmės, kurią augalija išleidžia į atmosferą, negrįžta į tą pačią teritoriją kaip lietus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad atmosferos srautai perneša drėgmę dideliais atstumais, todėl vienas regionas gali prarasti vandens balansą, o kitas – gauti papildomų kritulių. Dėl to miškinimo nauda pasiskirsto netolygiai.

    Kur laimi, o kur pralaimi regionai

    Didžiausias teigiamas pokytis fiksuotas Tibeto plynaukštėje, kur vandens prieinamumas didėjo apie 0,38 milimetro per metus. Tuo metu rytiniame musonų regione šis rodiklis mažėjo apie 0,59 milimetro, o sausringame šiaurės vakarų regione – apie 1,14 milimetro per metus.

    Tyrėjai taip pat nustatė, kad šiaurės vakarų sausringas regionas dėl žemės dangos pokyčių dalį drėgmės „perduodavo“ Tibeto plynaukštei. Tai reiškia, kad vietinis miškinimas gali prisidėti prie kritulių kitur, bet kartu didinti vandens trūkumą ten, kur medžiai pasodinti.

    Šie rezultatai siejami ir su platesne Kinijos vandens išteklių problema: šiaurinėje šalies dalyje sutelkta didelė gyventojų ir žemės ūkio dalis, tačiau vandens atsargų ten gerokai mažiau nei pietuose. Todėl vien medžių skaičius ar miškų plotas neatsako į klausimą, ar regionas taps atsparesnis sausroms.

    Mokslininkai akcentuoja, kad ekosistemų atkūrimą reikia vertinti kompleksiškai, derinant miškų plėtrą su baseinų valdymu, dirvožemio drėgmės apsauga ir vietovei tinkančiomis rūšimis. Priešingu atveju didesnis želdinių plotas gali pagerinti mikroklimatą, bet kartu sumažinti vandenį upėms, gruntiniams vandenims ar žemės ūkiui.

  • Kinija pasodino tiek medžių, kad pakeitė vandens apytaką: net mokslininkai to nesitikėjo

    Kinija pasodino tiek medžių, kad pakeitė vandens apytaką: net mokslininkai to nesitikėjo

    Miškų plėtra iki neregėto masto

    Kinijoje jau kelis dešimtmečius vykdomos milžiniškos apželdinimo programos, tarp jų ir 1978 metais pradėtas Didysis žaliasis mūras, skirtas stabdyti dykumėjimą, eroziją ir smėlio audras šiaurinėse teritorijose. Per laiką prie jo prisidėjo ir kitos iniciatyvos, orientuotos į degradavusių žemių atkūrimą bei dirvožemio stabilizavimą.

    Vertinant ilgalaikius pokyčius, miškų dalis šalyje nuo maždaug 10 proc. teritorijos 1949 metais išaugo iki maždaug ketvirtadalio pastaraisiais metais. Apželdintas plotas prilygsta apie 300 000 kvadratinių kilometrų, tad poveikis aplinkai tapo ne tik vietinis, bet ir sisteminis.

    Netikėtas efektas – pasikeitė vandens apytaka

    Mokslininkų analizė, apėmusi 2001–2020 metų laikotarpį, parodė, kad auganti augalijos danga pakeitė vandens apytaką: sustiprėjo garavimas ir transpiracija, kai augalai per lapus išleidžia vandenį į atmosferą. Ši drėgmė neišnyksta, ją perneša oro srautai, todėl krituliai gali iškristi visai kitose vietovėse.

    Tyrime akcentuojama, kad dalis drėgmės srautų persiskirstė Tibeto plynaukštės kryptimi, kur vandens prieinamumas išaugo. Tuo metu rytiniuose ir šiaurės vakarų regionuose kai kur fiksuotas vandens išteklių sumažėjimas, o sausringam šalies šiaurės vakarui tai ypač jautru.

    Kodėl tai svarbu žemės ūkiui ir saugumui?

    Masinis medžių sodinimas paprastai siejamas su nauda klimatui ir biologinei įvairovei, tačiau hidrologiniu požiūriu tai gali turėti kainą ten, kur vandens ir taip trūksta. Didesnė augalija reiškia didesnį vandens poreikį, o kartu ir spartesnį jo „iškėlimą“ į atmosferą, mažinant dalį vietoje prieinamos drėgmės.

    Kinijoje vanduo pasiskirstęs netolygiai: šiauriniuose regionuose gyvena apie 46 proc. gyventojų ir sutelkta daugiau nei pusė žemės ūkio naudmenų, tačiau ten tenka tik apie penktadalis šalies vandens išteklių. Todėl net ir palyginti nedideli natūralaus vandens ciklo pokyčiai gali atsiliepti derliams, pramonei ir vandens saugumui.

    Mokslininkai pabrėžia, kad lemiamas yra ne vien pasodintų medžių skaičius, bet ir tai, kokia augalija pakeičia ankstesnį žemės naudojimą. Pavyzdžiui, pievų ar dirbamos žemės virtimas mišku gali didinti ewapotranspiraciją ir keisti kritulių režimą, o vietomis – sumažinti upių nuotėkį ar gruntinių vandenų papildymą.

    Vis dėlto apželdinimo programos nelaikomos klaida: jos padėjo suvaldyti dirvožemio eroziją, pristabdyti dykumėjimą ir mažinti aplinkos degradaciją. Pagrindinė išvada – planuojant želdinimą būtina vertinti vandens balansą, rūšių parinkimą ir regioninius skirtumus, kad klimato ir aplinkosaugos tikslai neprieštarautų vandens prieinamumui.

  • Takla-Makano dykumos žaliasis žiedas: pasodinti medžiai jau sugeria daugiau CO2 nei išskiria smėlynai

    Kinijoje užbaigtas vienas didžiausių pasaulyje kovos su dykumėjimu projektų: pietiniame Takla-Makano dykumos pakraštyje suformuota 3 046 kilometrų ilgio medžių ir krūmų juosta. Ji dešimtmečius buvo sodinama pirmiausia tam, kad sulaikytų slenkančias kopas ir apsaugotų kelius, ūkius bei gyvenvietes.

    Naujausi tyrimų rezultatai rodo, kad šis žaliasis barjeras pradėjo veikti ir kaip anglies sinkas. Kitaip tariant, apželdinta dykumos pakraščio teritorija, vertinant bendrą balansą, gali sugerti daugiau anglies dioksido, nei jo išskiria smėlingas kraštovaizdis.

    Studijoje, publikuotoje 2026 metais mokslo žurnale Proceedings of the National Academy of Sciences, teigiama, kad anglies dioksido koncentracijos virš apželdintų teritorijų kito kartu su sezonais ir augalijos plotu. Autorių vertinimu, tai patvirtina, jog žmogaus sukurta ekosistema net itin sausringuose regionuose gali pastebimai sustiprinti anglies kaupimą.

    „Pirmą kartą aiškiai matome, kad tikslinga žmogaus intervencija gali padidinti anglies sugėrimą net ekstremaliai sausringuose kraštovaizdžiuose“, – sakė vienas iš tyrimo bendraautorių profesorius Yuk Yung.

    Takla-Makanas yra viena didžiausių smėlio dykumų pasaulyje, užimanti apie 337 000 kvadratinių kilometrų. Daugiau nei 95 proc. jos paviršiaus dengia judantys smėlynai, o aukšti kalnų masyvai aplink baseiną didžiąją metų dalį riboja drėgno oro patekimą.

    Žalioji juosta laikoma dalimi platesnės Kinijos apsauginių miškų juostų programos šiauriniuose regionuose, pradėtos 1978 metais. Per kelis dešimtmečius šalyje buvo masiškai plečiami miškų plotai, siekiant mažinti dirvožemio eroziją, dulkių audras ir lėtinti dykumėjimą.

    Vis dėlto projekto tvarumas priklauso ne vien nuo pasodintų medžių skaičiaus. Didžiausia rizika išlieka vanduo: kritulių daugelyje Takla-Makano baseino vietų nepakanka, kad želdiniai išsilaikytų be papildomo drėkinimo ar vandens nukreipimo sprendimų.

    Dėl to Kinija planuoja tęsti darbus perimetre ir stiprinti vandens valdymo priemones, įskaitant potvynių vandenų nukreipimą ir vietinių miškų atkūrimą šiaurinėje dykumos dalyje. Ekspertai pabrėžia, kad ilgalaikis efektas priklausys nuo to, ar pavyks suderinti želdinimą su atsakingu vandens išteklių naudojimu.

    Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį, kad vien anglies sugėrimo nepakanka vertinti tokio masto projektų sėkmei. Ne mažiau svarbu, kokios rūšys sodinamos, ar išlaikoma biologinė įvairovė ir kaip kinta dirvožemis, nes monokultūriniai želdiniai gali būti jautresni sausroms, ligoms ir kenkėjams.

    Takla-Makano atvejis vis dažniau minimas kaip pavyzdys, kaip infrastruktūros ir saugumo tikslams pradėtas projektas gali tapti ir klimato politikos dalimi. Tačiau jo rezultatai bus vertinami per ilgesnį laiką, nes dykumų ekosistemose net nedideli klimato ir vandens režimo pokyčiai gali greitai pakeisti bendrą anglies balansą.

  • Kaip globalinis atšilimas keičia dykumas: mokslininkai įspėja apie karštį, dulkes ir net lietų

    Globalinis atšilimas vis dažniau siejamas su karščio bangomis Europoje ir kitur, tačiau dykumose jo poveikis pasireiškia ne vien paprastu temperatūros kilimu. Klimato mokslininkai pabrėžia, kad dykumos gali ir toliau kaisti, bet kai kur keičiasi ir kritulių režimas, todėl scenarijai nėra vienodi.

    Svarbu suprasti, kad dykuma moksliškai apibrėžiama pirmiausia pagal kritulių kiekį, o ne pagal karštį. Teritorijos, kur per metus iškrenta mažiau nei 250 milimetrų kritulių, paprastai laikomos dykumomis, todėl prie jų priskiriama ir Antarktida, nors ten vyrauja itin žemos temperatūros.

    Daugelis karščiausių pasaulio dykumų, tokių kaip Sahara ar Arabijos dykuma, yra maždaug ties 30-uoju šiaurės ar pietų platumos laipsniu. Šiose platumose atmosferos cirkuliacija dažnai lemia leidžiantisį, šylantį ir sausėjantį orą, kuris palaiko sausas sąlygas ir riboja debesų bei kritulių susidarymą.

    Didėjant šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiui, šis balansas kai kuriose vietose persitvarko. Dalis regionų patiria dar intensyvesnį karštį, sausrą ir dulkių audras, o dykumėjimo procesai gali plėstis į teritorijas, kur anksčiau buvo daugiau augalijos.

    „Daugelyje pasaulio vietų globalinis atšilimas dykumas daro karštesnes, sausesnes ir dulkėtesnes, tačiau pokyčiai visur nevyksta vienodai“, – sako klimato mokslininkai.

    Kai kuriose dykumose situacija gali būti netikėta: dėl pakitusios atmosferos cirkuliacijos ir drėgmės pernašos didėja kritulių tikimybė. Tokios tendencijos stebimos pietiniuose Sacharos pakraščiuose, taip pat kai kuriuose Pietų Azijos ir Kinijos regionuose, kur įprastai sausos zonos periodiškai gauna daugiau lietaus nei anksčiau.

    Iš pirmo žvilgsnio dykumos „žalėjimas“ gali atrodyti kaip gera žinia, tačiau ekologai įspėja, kad tai nebūtinai reiškia ekosistemų atsigavimą. Staigesni kritulių svyravimai, naujų augalų rūšių plitimas ar dirvožemio pokyčiai gali išbalansuoti vietines bendrijas ir apsunkinti rūšių, prisitaikiusių prie itin sausų sąlygų, išlikimą.

    Mokslininkų vertinimu, dykumos yra vienos pažeidžiamiausių gamtinių sistemų, nes jose net nedideli kritulių ar temperatūros pokyčiai gali greitai pakeisti vandens prieinamumą, dirvožemio būklę ir gyvūnų bei augalų išteklius. Todėl globalinis atšilimas dykumoms reiškia ne vien daugiau karščio, bet ir sudėtingesnį, vietovėmis labai besiskiriantį klimato persitvarkymą.

  • Saudo Arabija dykumoje pasodino 159 mln. medžių: ką po penkerių metų rodo realūs rezultatai

    Didelė šalies teritorijos dalis yra sausringa, todėl projektas nuo pat pradžių buvo vertinamas kaip sudėtingas: medžiams reikia nuolatinio vandens, o karštis ir dirvožemio druskingumas mažina išgyvenamumą. Vis dėlto viešai skelbiama pažanga rodo, kad dalyje regionų pavyko sukurti veikiančius atkūrimo modelius, ypač ten, kur projektai derinami su dirvožemio stabilizavimu ir natūralios augalijos grąžinimu.

    Žalinimas vyksta ne vien atvirose dykumų teritorijose. Medžiai sodinami palei pagrindines automagistrales, atkuriamos ganyklos, o miestuose, įskaitant Rijadą, plečiami parkai ir žaliosios zonos, kurios mažina karščio salų efektą ir dulkių taršą.

    Vienas svarbiausių klausimų tokio masto projektuose yra vanduo: tradicinis laistymas gėlu vandeniu būtų sunkiai suderinamas su ilgalaikiu tvarumu. Todėl programoje akcentuojami vandens taupymo sprendimai, įskaitant lietaus vandens surinkimą, užtvankas ir dalies želdinių laistymą išvalytomis nuotekomis, taip mažinant spaudimą gėlo vandens ištekliams.

    Ekspertai pabrėžia, kad sėkmę dažnai lemia ne vien medžių skaičius, o tai, ar atkurtos teritorijos tampa atsparios be nuolatinės žmogaus intervencijos. Dėl to vis dažniau taikomas požiūris, kai kartu su sodinimu atkuriama vietinė augalija, saugomas dirvožemis nuo erozijos ir parenkamos sausrai atsparesnės rūšys.

    Šalies planai nesibaigia dabartiniais rodikliais: iki 2030 metų siekiama atkurti apie 2,5 mln. hektarų žemės. Ilgesnėje perspektyvoje įvardijami dar ambicingesni tikslai, tarp jų ir didesnės apimties želdinimas bei reikšmingai išplėstos atkūrimo teritorijos.

    Lygiagrečiai žalinimo programoms deklaruojami ir energetikos tikslai: numatyta didinti atsinaujinančių šaltinių dalį elektros gamyboje bei plėsti saugomas gamtines teritorijas. Tokia kryptis svarbi todėl, kad klimato kaitos švelninimo priemonės vertinamos kaip visuma, o ne kaip atskiri, tarpusavyje nesusiję projektai.

    Vis dėlto specialistai ragina vertinti rezultatus per ilgalaikę prizmę: medžių sodinimas sausame klimate yra tik pirmas žingsnis, o tikrasis išbandymas prasideda vėliau, kai reikia užtikrinti išgyvenamumą, biologinę įvairovę ir realų poveikį dirvožemiui bei vietos mikroklimatui. Dėl to artimiausi metai parodys, ar dabartiniai skaičiai virs stabiliai veikiančiomis ekosistemomis.

  • Saudo Arabija dykumoje pasodino 159 mln. medžių: ką per penkerius metus pakeitė žalioji iniciatyva

    Saudo Arabija per pastaruosius metus smarkiai išplėtė kraštovaizdžio atkūrimo ir apželdinimo darbus: skelbiama, kad dykumų ir nualintų teritorijų zonose pasodinta daugiau kaip 159 000 000 medžių, o degradavusios žemės atkurta apie 1 000 000 hektarų. Šie skaičiai siejami su 2021 metais pradėta Saudo žaliąja iniciatyva, kuri yra platesnės šalies programos Vision 2030 dalis.

    Tikslas ambicingas: per kelis dešimtmečius pasodinti iki 10 000 000 000 medžių ir prisidėti prie didelio masto ekosistemų atkūrimo. Tarptautiniu lygmeniu tai pateikiama kaip bandymas parodyti, kad net itin sausringuose regionuose įmanoma nuosekli žemės degradacijos reversija, jei investicijos derinamos su mokslu ir ilgalaikiu planavimu.

    Jungtinių Tautų konvencijos dėl kovos su dykumėjimu (UNCCD) kontekste žemės degradacija vertinama kaip viena didžiausių šio amžiaus rizikų, nes ji mažina dirvožemio derlingumą, didina dulkių audrų ir sausrų padarinius, spaudžia vandens išteklius. Todėl milijono hektarų etapas dažnai laikomas ne tik simboliniu, bet ir praktiniu įrodymu, kad mastelio efektas įmanomas net ribotų vandens resursų sąlygomis.

    Saudo Arabijos atvejis išsiskiria tuo, kad apželdinimas čia siejamas ne vien su medžių sodinimu, bet ir su ganyklų atkūrimu, dirvožemio stabilizavimu, miesto žaliųjų zonų plėtra bei vėjo erozijos mažinimu. Tokios priemonės svarbios ir klimatui, ir sveikatai: sumažėjęs dulkių kiekis ore gali turėti tiesioginį poveikį kvėpavimo takų ligų rizikai.

    Didžiausias iššūkis dykumų apželdinime yra vanduo, todėl projektai dažnai remiasi ne vien tradiciniu drėkinimu. Viešai pristatomuose planuose akcentuojama lietaus vandens surinkimo infrastruktūra, vandens sulaikymo sprendimai (pavyzdžiui, užtvankos, mikrobaseinai), taip pat išvalytų nuotekų panaudojimas laistymui, ypač miesto ir priemiesčių želdynuose.

    Kitas kritinis veiksnys yra rūšių parinkimas ir sodinimo geografija. Tokiose programose paprastai siekiama sodinti vietinėms sąlygoms atsparius medžius ir krūmus, o želdinimą derinti su dirvožemio atkūrimo priemonėmis, kad augalai išgyventų karščio ir ilgo sausringo sezono stresą. Vien pasodintų medžių skaičius neatsako į klausimą, kiek jų prigyja, todėl ilguoju laikotarpiu svarbiausias rodiklis tampa išlikimas ir ekosistemos stabilumas.

    Saudo žaliąją iniciatyvą valdžia sieja su platesniais tvarumo tikslais, įskaitant energetikos pertvarką ir saugomų teritorijų plėtrą. Viešai deklaruojama siekiamybė iki 2030 metų reikšmingą dalį elektros gamybos užtikrinti iš atsinaujinančių išteklių, o gamtosaugą ir žemėtvarką integruoti į ekonominės plėtros planus.

    Trumpuoju laikotarpiu keliami tarpiniai etapai, tarp jų ir siekis iki 2030 metų padidinti atkurtos žemės plotą iki maždaug 2 500 000 hektarų. Ar tai pavyks, priklausys nuo finansavimo tęstinumo, vandens sprendimų efektyvumo ir nuo to, ar bus užtikrintas masiškai pasodintų augalų prigijimas, o ne vien sodinimo tempas.

    Tarptautinėse diskusijose Saudo Arabijos pavyzdys tampa argumentu, kad žemės atkūrimo projektai gali būti įgyvendinami ir ten, kur klimatas tam nėra palankus. Kartu ekspertai nuolat pabrėžia, kad tikrasis programų poveikis paaiškėja ne pagal pasodintų medžių kiekį, o pagal tai, kiek metų želdiniai išsilaiko, ar stabilizuojamas dirvožemis ir ar mažėja dykumėjimo spaudimas.

  • Tyrimas: Sacharos dulkės Europoje stiprėja ir blogina oro kokybę – rizika sveikatai auga

    Naujas žurnale Nature publikuotas tyrimas rodo, kad Sacharos dulkių koncentracija Europoje per maždaug dešimt metų išaugo 10–25 proc. Kai kuriose teritorijose, įskaitant Jungtinę Karalystę, su tokiais pernašomis siejamas oro užterštumas per tą patį laikotarpį išaugo beveik perpus.

    Mokslininkai analizavo daugiau nei 18 500 kasdienių matavimų iš 103 oro stebėsenos stočių skirtingose Europos šalyse. Didžiausios koncentracijos registruotos pietų Europoje, ypač Ispanijoje ir Kanarų salose, per kurias Sacharos dulkės dažniausiai pasiekia žemyną.

    Tyrime pabrėžiama, kad pagrindinis pokyčius lemiantis veiksnys yra stiprėjantis Šiaurės Afrikos dykumėjimas, kurį spartina klimato kaita ir žmogaus veikla. Nors dulkių audrų skaičius, kaip nurodoma, smarkiai nepasikeitė, pačios audros tapo intensyvesnės ir į šiaurę perneša daugiau kietųjų dalelių.

    Sacharos dulkių epizodai siejami su staigiais kietųjų dalelių koncentracijos šuoliais, kurie gali apsunkinti kvėpavimo ir širdies bei kraujagyslių sistemų būklę. Tyrėjai pažymi, kad tokiais laikotarpiais didėja mirčių nuo infarktų ir ūmių kvėpavimo takų ligų skaičius.

    Ilgesnis užteršto oro poveikis taip pat didina riziką susirgti astma, lėtiniu bronchitu ir kitomis plaučių ligomis. Ypač pažeidžiami vaikai, vyresnio amžiaus žmonės ir turintys lėtinių sveikatos sutrikimų.

    Dažniausiai pasireiškiantys simptomai yra kosulys, apsunkintas kvėpavimas, spaudimo jausmas krūtinėje, akių, nosies ir gerklės dirginimas. Tokiais atvejais specialistai paprastai rekomenduoja stebėti oro kokybės rodiklius ir riboti intensyvų fizinį krūvį lauke.

    Vienas labiausiai pastebimų reiškinių yra vadinamasis purvinas lietus, kai krituliai kartu su dulkėmis palieka rusvai gelsvas nuosėdas ant automobilių, langų ir kitų paviršių. Nors vizualiai tai atrodo įspūdingai, problemos esmė yra ne estetika, o padidėjęs kietųjų dalelių kiekis ore.

    Sacharos dulkės veikia ir saulės energetiką, nes ant paviršių nusėdusios dalelės mažina saulės šviesos patekimą. Tyrime minimi nuostoliai saulės elektrinių generacijoje gali siekti 15–30 proc., o per intensyvesnius epizodus – dar daugiau, priklausomai nuo vietos ir užterštumo trukmės.

    Mokslininkai įspėja, kad toliau šylant klimatui tokių epizodų reikšmė Europoje gali didėti. Tai reiškia, kad oro kokybės stebėsena, ankstyvas įspėjimas ir visuomenės informavimas gali tapti dar svarbesni tiek sveikatos apsaugai, tiek energetikos planavimui.

  • Didžioji žalioji siena turėjo sustabdyti Sacharą: po 20 metų aiškėja, kas vyksta iš tikrųjų

    Didžioji žalioji siena turėjo sustabdyti Sacharą: po 20 metų aiškėja, kas vyksta iš tikrųjų

    Didžiosios žaliosios sienos iniciatyva Afrikoje buvo sumanyta kaip vienas ambicingiausių klimato prisitaikymo projektų: siekta stabdyti Sacharos plėtrą Sahelio regione ir atkurti nualintas žemes. Planas apėmė daugiau nei 8 000 kilometrų ruožą per kelias valstybes nuo Senegalo iki Džibučio, tačiau laikui bėgant idėja išaugo iš paprasto medžių sodinimo į platesnę ekosistemų atkūrimo programą.

    Projektą koordinuoja Afrikos Sąjunga, o jį remia tarptautinės organizacijos, tarp jų Jungtinių Tautų kovos su dykumėjimu konvencija. Pagrindinis tikslas iki 2030 metų buvo atkurti 100 milijonų hektarų degradavusių teritorijų, sumažinti anglies dioksido kiekį atmosferoje sukaupiant anglies atsargas dirvožemyje ir augalijoje bei sukurti milijonus darbo vietų kaimo vietovėse.

    Pažanga yra, bet tempas atsilieka

    Per beveik du dešimtmečius kai kuriose vietovėse jau matomi rezultatai: atkurti ganyklų plotai, geriau sulaikoma drėgmė, didėja dirvožemio derlingumas, stiprėja vietos ūkių atsparumas sausroms. Vis dėlto bendras įgyvendinimo tempas, vertinant pagal viešai skelbiamus tarptautinių institucijų duomenis, išlieka per lėtas, kad iki 2030 metų būtų pasiektas pilnas užmojis.

    Vertinimuose dažnai pabrėžiama, kad pasiekimai labai nevienodi: vienose šalyse sėkmingai diegiamos dirvožemio atkūrimo ir vandens sulaikymo priemonės, kitose progresą stabdo valdymo problemos, pajėgumų trūkumas ir sudėtinga saugumo situacija. Sahelio regione dalyje teritorijų nuolatinės krizės apsunkina ilgalaikius darbus ir priežiūrą.

    Kodėl vien sodinti medžius neužtenka

    Ekspertai pabrėžia, kad „sienos“ įvaizdis klaidina, nes dykumėjimo procesai nėra sustabdomi vien ištisine medžių juosta. Kai kuriose Sahelio zonose efektyviau veikia natūralios augalijos regeneravimas, agro miškininkystė, ganyklų atkūrimas, dirvožemio erozijos mažinimas ir vandens kaupimas, o ne masinis naujų medžių sodinimas bet kokiomis sąlygomis.

    Praktikoje vis daugiau dėmesio skiriama metodams, kurie remiasi vietos bendruomenių patirtimi: tvariam žemės naudojimui, ūkininkavimo pritaikymui prie sausros, vietinių rūšių apsaugai. Tokios priemonės dažnai duoda stabilesnį rezultatą, nes padeda atkurti ekosistemos funkcijas, o ne tik padidina želdinių skaičių ataskaitose.

    Didžiausia rizika – pinigai ir koordinacija

    Vienas pagrindinių iššūkių išlieka finansavimas: tarptautiniuose susitikimuose skelbtos paramos sumos ne visada pakankamai greitai pasiekia konkrečius darbus vietoje, o dalis lėšų nukreipiama į trumpalaikius projektus. Ne mažiau svarbi ir koordinacija tarp šalių, nes be aiškių bendrų standartų sunku palyginti pažangą, užtikrinti priežiūrą ir planuoti tęstinumą.

    Artėjant 2030 metų terminui, iniciatyvos sėkmė vis labiau siejama su gebėjimu finansavimą paversti ilgalaikėmis, vietos poreikiams pritaikytomis priemonėmis. Sahelio ateitis priklausys ne tik nuo pasodintų medžių skaičiaus, bet ir nuo to, ar bus atkurta dirvožemio gyvybė, vandens režimas ir žmonių pragyvenimo šaltiniai regione, kuriame klimato kaitos poveikis jau dabar jaučiamas ypač stipriai.

  • Kinijos Didžioji žalioji siena: pasodinti miškai dykumoje auga 66 proc. greičiau nei natūralūs

    Kinija daugiau kaip keturis dešimtmečius vykdo vieną didžiausių pasaulyje miškų atkūrimo programų, skirtą stabdyti Gobi ir Takla Makano dykumų plėtrą. Ši iniciatyva dažnai vadinama Didžiąja žaliąja siena ir apima milijardus pasodintų medžių šiaurinėse ir šiaurės vakarinėse šalies teritorijose.

    Naujas mokslininkų vertinimas rodo, kad dirbtinai įveisti miškai tokiose vietovėse gali augti gerokai sparčiau nei natūralūs. Tyrime nustatyta, kad programų metu pasodintų medžių augimo tempai vidutiniškai yra maždaug 66 proc. didesni nei natūraliuose miškuose augančių medžių.

    Pasak tyrėjų, vienas svarbiausių paaiškinimų susijęs su tuo, kaip tokie miškai reaguoja į didėjančią anglies dioksido koncentraciją atmosferoje. Didesnis anglies dioksido kiekis gali stiprinti fotosintezę, o tai tam tikromis sąlygomis leidžia medžiams greičiau kaupti biomasę, ypač jei netrūksta vandens ir maisto medžiagų.

    „Dirbtinai įveisti miškai dažnai geriau išnaudoja palankias augimo sąlygas, nes juose parenkamos produktyvios rūšys ir taikomas aktyvus valdymas“, – teigiama tyrimo išvadose.

    Tyrime pabrėžiama, kad spartesnį augimą lemia ne vien klimato veiksniai, bet ir žmonių sprendimai. Miškų atkūrimo projektuose dažnai sodinamos greitai augančios rūšys, pavyzdžiui, tuopos ar kitos plantacijoms tinkamos medžių grupės, taip pat užtikrinama priežiūra: mažinama konkurencija dėl išteklių, atliekamas retinimas, kai kur taikomas tręšimas ar laistymas.

    Vis dėlto mokslininkai įspėja, kad greitesnis augimas nereiškia, jog pasodinti miškai gali pakeisti natūralias ekosistemas. Natūralūs miškai paprastai pasižymi didesne biologine įvairove, stabilesniais ryšiais tarp rūšių ir didesniu atsparumu ligoms, kenkėjams bei ekstremaliems orams.

    Dar vienas svarbus aspektas – anglies kaupimo trukmė. Nors sparčiai augantys medžiai gali greičiau sugerti anglies dioksidą trumpuoju laikotarpiu, ilgalaikis anglies saugojimas priklauso nuo to, ar miškai išliks, kaip bus tvarkomi, ar nebus prarasti dėl sausros, gaisrų ar degradacijos.

    Todėl Didžiosios žaliosios sienos atveju, kaip pabrėžia tyrėjai, svarbu ne tik pasodintų medžių skaičius, bet ir miškų sudėtis, vandens naudojimo strategijos bei prisitaikymas prie šylančio ir dažniau ekstremalias sąlygas patiriančio klimato. Kitaip tariant, greitas augimas yra reikšmingas rodiklis, tačiau sėkmę ilgainiui lems tvarus planavimas ir ekosistemų atsparumas.