Tag: Dykumėjimas

  • Kinija per 50 metų pasodino 66 mlrd. medžių: NASA fiksuoja poveikį klimatui, bet įžvelgia rizikų

    Kinija per beveik 50 metų pasodino apie 66 mlrd. medžių – tai viena didžiausių pasaulyje apželdinimo programų, skirta stabdyti dykumėjimą. Jos rezultatas – milžiniškas žaliasis „diržas“ aplink Takla-Makano dykumą Sindziange.

    Projektas pradėtas 1978 metais, kai buvo paleista programa „Trijų šiaurės“ apsauginiai miško želdiniai. Apie šios iniciatyvos padarinius rašo Science-et-vie.com, remdamasis mokslininkų vertinimais.

    Per programos įgyvendinimo laikotarpį šalies miškingumas, kaip teigiama, išaugo nuo 10 proc. iki daugiau nei 25 proc. 2024 metų lapkritį valdžia paskelbė užbaigusi 3 046 km ilgio žaliąjį ruožą aplink Tarimo baseiną.

    Šis žaliasis ruožas juosia Takla-Makano dykumą, kurios plotas siekia apie 337 tūkst. kv. km. Želdinimui rinktasi sausrai atsparūs augalai, o jauni sodiniai papildomai laistomi – tam pasitelkiama ir speciali technika bei dronai.

    NASA palydovai užfiksavo pokyčius

    2026 metų sausį tyrėjų grupė, vadovaujama profesoriaus Yuk Yung iš NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos, paskelbė tyrimą apie apželdinimo poveikį regiono klimatui. Mokslininkai analizavo daugiau nei 20 metų palydovinius stebėjimus.

    Anot tyrimo, apželdintos dykumos pakraščiuose teritorijos ėmė sugerti daugiau anglies dioksido, nei jo išskirti. Lietinguoju sezonu vietinė CO2 koncentracija, kaip nurodoma, sumažėjo maždaug nuo 416 iki 413 dalių milijonui.

    Tyrėjai taip pat fiksavo, kad vasaros kritulių kiekis regione padvigubėjo. Vienas galimų paaiškinimų – vėsinantis augalijos poveikis, galintis keisti vietines oro masių cirkuliacijos sąlygas.

    Kokias grėsmes kelia dykumos apželdinimas

    Nors apželdinimas gali turėti teigiamą poveikį klimatui, mokslininkai atkreipia dėmesį į vandens išteklių kainą. Medžiams ir krūmams reikia daug drėgmės, o regione kritulių mažai, o upių vanduo plačiai naudojamas žemės ūkyje.

    Hidrogeologai baiminasi, kad didėjantis vandens poreikis gali alinti požeminius rezervus, tarp jų ir susiformavusius ledynmečiu. Kai kurios prognozės leidžia manyti, kad iki XXI amžiaus pabaigos pagrindiniai šaltiniai gali reikšmingai sumenkti.

    Kitas klausimas – biologinė įvairovė. Didelio masto dykumos kraštovaizdžio keitimas gali sutrikdyti natūralias buveines, kuriose gyvena vabzdžiai, ropliai ir migruojantys paukščiai.

  • Per 180 metų žmonės pavertė Ascension salą „žaliuoju rojumi“ – mokslininkai įžvelgia pamoką

    Ascension sala Pietų Atlante per maždaug 180 metų iš plikos, sausros alinamos vulkaninės žemės virto vešliu „debesų mišku“ – su eukaliptais, bambukais, bananais ir kitais augalais, atgabentais iš skirtingų žemynų.

    Šią neįprastą istoriją, kurią dalis tyrėjų vadina savotišku „žemišku teroformavimo“ pavyzdžiu, aprašo „Popular Mechanics“: kryptingai įvežti augalai pakeitė salos vandens ir dirvožemio sąlygas taip, kad kraštovaizdis tapo gerokai palankesnis gyvybei.

    Teroformavimas paprastai siejamas su ateities vizijomis apie kitų planetų pritaikymą gyventi. Tačiau Ascension atvejis parodė, kas nutinka, kai žmogus iš esmės perkuria jau egzistuojančią Žemės ekosistemą – net jei tai vyksta palyginti mažoje, izoliuotoje teritorijoje.

    Mokslininkai iš šios istorijos išskiria dvi priešingas, bet vienodai svarbias pamokas: viena vertus, kryptingas įsikišimas gali padėti stabdyti dykumėjimą, kita vertus – toks „žalinimas“ gali reikšti unikalios vietinės gamtos praradimą.

    Kaip atsirado ir buvo apgyvendinta sala

    Ascension sala susiformavo dėl vulkaninės veiklos Vidurio Atlanto kalnagūbryje – maždaug prieš milijoną metų iškilusi iš vandenyno dugno. Žmonės apie ją nežinojo iki 1501 metų, kai salą aptiko portugalų admirolas Žuanas da Nova.

    Pavadinimą sala gavo po kitos portugalų ekspedicijos: 1503 metais jūrininkas Afonсу de Albukerkė ją vėl pastebėjo per krikščionišką Šeštinių (Kristaus žengimo į dangų) šventę. Vis dėlto ilgą laiką čia niekas neįsikūrė.

    Tik 1815 metais Didžioji Britanija įkūrė saloje karinį postą – tuo metu Napoleonas Bonapartas buvo ištremtas į Šventosios Elenos salą, esančią maždaug 1 300 kilometrų atstumu, ir britai siekė jį stebėti.

    Nuo Darvino „plikos bjaurasties“ iki tropinio miško

    Vėlesniais dešimtmečiais salą lankę gamtininkai ją aprašė itin niūriai. Tarp jų buvo ir jaunas Charlesas Darwinas, 1836 metų vasarą Ascension pavadinęs vieta, pasižyminčia „plika bjaurastimi“.

    Darvinas vaizdavo sausą vulkaninę salą su juodomis pakrantės uolomis ir neramia jūra – kraštovaizdį, kuriame mažai kas priminė žalią oazę.

    Vis dėlto maždaug po dviejų šimtmečių situacija buvo visai kita: saloje susiformavo vešlus tropinis „debesų miškas“, kuriame auga įvairių žemynų augalai – nuo eukaliptų iki bambukų ir bananmedžių.

    Ką pakeitė kryptingai atgabenti augalai

    Svarbus lūžis siejamas su britų botaniko Josepho Hookerio iniciatyva. 1847 metais jis įtikino Karališkąjį laivyną atgabenti augalų pavyzdžių iš Kew sodų Londone, kad jie padėtų „pagauti“ daugiau drėgmės ir pagerinti dirvožemio būklę.

    Idėja buvo praktiška: augalai turėjo sulaikyti lietaus vandenį, mažinti garavimą ir palaipsniui keisti dirvos savybes. Kartu su didėjančiu žmonių skaičiumi tai iš esmės pertvarkė kadaise beveik dykumą priminusį salos kraštovaizdį.

    Dalis mokslininkų dabar šį procesą vertina kaip galimą pavyzdį, kaip būtų galima kovoti su dykumėjimu, kuris plečiasi dėl klimato kaitos.

    Pompeu Fabra universitete daktaro disertaciją apsigynęs Viktoras Maullis pažymėjo, kad laboratorijose dažniau modeliuojamos degraduojančios ekosistemos, o Ascension atvejis suteikia progą suprasti priešingą reiškinį – kaip ekosistema gali atsikurti ar būti „pastumėta“ kita kryptimi.

    Tačiau kartu pabrėžiama ir kita šios istorijos pusė: žmogaus sukurta žaluma nebūtinai reiškia gamtos „atkūrimą“ – tai gali būti ir vietinės, unikalios ekosistemos pakeitimas svetimomis rūšimis, turintis ilgalaikių pasekmių.

  • Kinija dykumą apjuosė 3 046 km „žaliąja siena“ – Afrika kuria dar ilgesnę

    Kinija beveik pusę amžiaus įgyvendina vieną didžiausių pasaulyje kovos su dykumėjimu projektų – vadinamąją „žaliąją sieną“, sudarytą iš miškų ir apsauginių želdinių.

    Šios iniciatyvos tikslas – stabdyti dykumų plėtrą, apsaugoti žemės ūkio plotus ir gyvenvietes nuo smėlio audrų. Apie projektą rašo Rumunijos portalas Antena3.

    Programa pradėta 1978 metais ir, kaip nurodoma, apima 13 Kinijos provincijų. Ją planuojama užbaigti iki 2050 metų, o darbai apima ne tik medžių sodinimą, bet ir smėlio tvirtinimą bei dirvožemio atkūrimą.

    Vienas ryškiausių rezultatų – 3 046 kilometrų ilgio žalias barjeras aplink Takla-Makano dykumą: šio želdinių žiedo įrengimas baigtas 2024 metų lapkritį.

    Kas sudaro Kinijos „žaliąją sieną“

    Aplink dykumą suformuotą juostą sudaro skirtingi augalai, tarp jų – tuopos, saksaualai ir tamariskai. Šie želdiniai, kaip teigiama, padeda sulaikyti smėlį, silpnina vėjo poveikį ir saugo oazes bei dirbamus laukus.

    Kinijos valdžios duomenimis, šalies mastu priemonės prieš dykumėjimą jau pritaikytos maždaug 53 proc. žemių, kurias dar įmanoma atkurti. Vis dėlto išlieka rimtos kliūtys – sausros ir vandens trūkumas.

    Afrika įgyvendina savo „žaliosios sienos“ planą

    2007 metais Afrikos Sąjunga pradėjo panašią iniciatyvą, skirtą žemių atkūrimui palei pietinę Sacharos ribą. Projektas numato maždaug 7 000 kilometrų ilgio teritoriją nuo vakarinės iki rytinės žemyno dalies.

    Pabrėžiama, kad tai nėra vientisas miškas – planuojamas priemonių kompleksas: medžių ir krūmų sodinimas, ganyklų atkūrimas, vandens išsaugojimas bei žemės ūkio stiprinimas.

    Vienu bendradarbiavimo su Kinija pavyzdžiu įvardijama Mauritanija. Nuo 2017 metų Kinijos specialistai, kaip nurodoma, padeda vietos institucijoms tvirtinti smėlynus ir diegti aplinkos stebėsenos technologijas.

    Iki 2025 metų birželio bendra programa, teigiama, stabilizavo 100 hektarų smėlingų teritorijų, 4 hektarai buvo paversti oazėmis. Taip pat apmokyti 45 vietos specialistai ir sukurta 120 darbo vietų.

    Technologijos: nuo saulės siurblių iki tinklų nuo smėlio

    Mauritanijoje bandomos ir technologinės priemonės: išmanios drėkinimo sistemos, saulės energija varomi vandens siurbliai bei specialūs nailoniniai tinklai, skirti stabdyti smėlio judėjimą.

    Šalies aplinkos ministerijos duomenimis, naudojant saulės energija pagrįstą laistymą technologijų parke sodinukų prigijimas viršijo 90 proc.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad Kinijos modelio tiesiogiai nukopijuoti neįmanoma: skiriasi klimatas, dirvožemis ir vandens ištekliai. Specialistai įspėja, jog masinis medžių sodinimas be racionalaus vandens naudojimo gali atnešti daugiau žalos nei naudos.

  • Be Kachovkos tvenkinio Ukrainos pietuose daugėja sausros ženklų: valdžia ragina atstatyti užtvanką

    Po karo Ukraina turėtų atstatyti Kachovkos hidroelektrinę ir vandens telkinį, nes be jų šalies pietuose didėja dykumėjimo rizika, teigia Dnipropetrovsko srities tarybos vadovas Mykola Lukašukas. Pasak jo, be stabilaus vandens šaltinio regione nukenčia ir pramonė, ir žemės ūkis.

    Jo vertinimu, Nikopolio miestui ir Nikopolio rajonui vanduo būtinas gamykloms, pramonei ir laukų drėkinimui. Anot pareigūno, vandens stygius didina deindustrializacijos grėsmę, o tai reikštų mažiau darbo vietų ir silpnesnę regiono ekonomiką.

    „Pasibaigus karui turime padaryti viską, kad būtų atstatyta Kachovkos užtvanka ir vandens tvenkinys. Nikopoliui ir Nikopolio rajonui vanduo reikalingas pramonei, gamykloms ir drėkinimui“, – sakė Mykola Lukašukas.

    Jis taip pat pabrėžia, kad problema neapsiriboja vien pramone: be didelio vandens rezervuaro sudėtinga užtikrinti ir žemės ūkio tęstinumą, nes krenta gruntinio vandens lygis. Pasak jo, po užtvankos sunaikinimo nutiestas naujas vandentiekis padėjo aprūpinti dalį bendruomenių geriamuoju vandeniu, tačiau nepašalino bendros hidrologinės įtampos.

    „Dykumėjimo nereikės laukti, jis jau čia. Oras tapo sausesnis, gruntinio vandens lygis krenta, kai kur jo jau nėra, daugėja sausrų“, – sakė Mykola Lukašukas.

    Kachovkos tvenkinio ateitis tapo vienu jautriausių atkūrimo politikos klausimų: vietos valdžios atstovai ir dalis ūkininkų ragina grąžinti vandens telkinį, kad būtų atkurta drėkinimo ir pramonės infrastruktūra. Jų argumentas paprastas: be vandens sunku planuoti ilgalaikes investicijas, o žemdirbystė tampa pernelyg priklausoma nuo kritulių.

    Tuo pat metu dalis ekologų ragina neskubėti su sprendimu ir vertinti tai, kad buvusio tvenkinio vietoje formuojasi nauja natūrali ekosistema. Jie pabrėžia, kad atsiradusios pievos, jauni miškai ir didėjanti biologinė įvairovė gali turėti reikšmingą naudą gamtai ir klimatui, tačiau tam reikia nuoseklaus mokslinio monitoringo.

    Diskusijoje vis dažniau akcentuojama, kad sprendimas bus susijęs ne tik su aplinkosauga, bet ir su energijos sistema, vandens tiekimo saugumu bei regionų atsparumu sausroms. Ilgėjant karščio bangoms ir dažnėjant ekstremaliems orams, vandens ištekliai pietų Ukrainoje tampa strateginiu klausimu, kuriam prireiks kompleksinių, o ne vien politinių sprendimų.

    Po didelio vandens telkinio netekties keičiasi vietos mikroklimatas, o tai gali paveikti dirvožemio drėgmę ir derlingumą, ypač jei regionas ir anksčiau buvo linkęs į sausras. Dėl to dalis ūkininkų, kaip pastebi vietos valdžia, pradeda atsargiau planuoti sėją ir investicijas, nes didėja neapibrėžtumas dėl būsimo derliaus.

    Kartais geriamojo vandens infrastruktūra gali išspręsti kasdienius poreikius, tačiau ji nebūtinai atkuria natūralią gruntinių vandenų pusiausvyrą ar užtikrina drėkinimo mastą, reikalingą stambesniam ūkiui ir pramonei. Būtent todėl Kachovkos tvenkinio klausimas Ukrainoje išlieka ne tik ekologinė, bet ir ekonominė dilema.

  • Etiopija skelbia rekordą: per 7 metus pasodino 48 mlrd. medžių, bet skaičiai kelia klausimų

    Etiopija tęsia vieną ambicingiausių pasaulyje miškų atkūrimo kampanijų „Green Legacy“ ir skelbia, kad per septynerius metus šalyje pasodinta apie 48 mlrd. medžių. Vyriausybės tikslas – iki 2030 metų pasiekti 50 mlrd. ribą, o masinės sodinimo dienos metu į žemę vienu kartu esą pateko šimtai milijonų sodinukų.

    Tokie skaičiai patraukia dėmesį, tačiau ekspertai pabrėžia: svarbiausia ne pasodintų medžių skaičius, o tai, kiek jų realiai prigyja ir išauga. Miškų atkūrimo sėkmę lemia sodinukų priežiūra, tinkamas rūšių parinkimas, dirvožemio drėgmė ir vietos bendruomenių įsitraukimas.

    Prigijimas – didžiausias iššūkis

    Etiopijos „Green Legacy“ techninio komiteto pateikti rodikliai anksčiau rodė gana aukštą sodinukų prigijimą: vidutiniškai apie 83,4 proc. 2019 metais ir 79 proc. 2020 metais. Vis dėlto nepriklausomų tyrimų rezultatai rodo didelę variaciją: dalyje projektų prigijimas nesiekė 50 proc., todėl kyla klausimų, kiek deklaruojama pažanga atitinka situaciją vietoje.

    Miškų atkūrimo specialistai primena, kad sodinimo kampanijos neretai susiduria su tais pačiais barjerais: sodinama netinkamu sezonu, pasirenkamos vietovei nepritaikytos rūšys, trūksta laistymo ir apsaugos nuo gyvulių. Dėl to dalis sodinukų žūsta per pirmuosius sausringus laikotarpius.

    Kodėl Etiopijai to reikia?

    Miškų atkūrimas Etiopijoje siejamas ne tik su klimato kaitos švelninimu, bet ir su praktinėmis problemomis: dirvožemio erozija, vandens išteklių mažėjimu, biologinės įvairovės nykimu. Medžių danga svarbi ir žemės ūkiui, nes gerina dirvožemio struktūrą, padeda sulaikyti drėgmę ir mažina potvynių bei nuošliaužų riziką kalvotose vietovėse.

    Tarptautiniai miškų stebėsenos duomenys rodo, kad per pastaruosius dešimtmečius šalis patyrė reikšmingų medžių dangos praradimų dėl žemės ūkio plėtros, medienos ruošos ir medžio anglies naudojimo. Todėl didelės apimties atsodinimas pristatomas kaip strateginis atsakas į ilgai kauptas aplinkosaugines ir socialines problemas.

    Ne vien vyriausybės projektas

    Želdinimo iniciatyvose dalyvauja ir nevyriausybinės organizacijos. Pavyzdžiui, kai kuriuose regionuose bendruomenėms perduodami vietinių rūšių sodinukai, kartu užtikrinant mokymus apie priežiūrą ir vandens prieinamumą. Tokie modeliai dažnai laikomi efektyvesniais, nes sukuria ilgalaikę atsakomybę už pasodintų medžių išlikimą.

    Vis dažniau akcentuojama, kad miškų atkūrimas turi būti planuojamas kaip ekosistemų atkūrimas, o ne vien sodinimo kampanija. Tai reiškia, kad prioritetas teikiamas vietinėms rūšims, natūralios regeneracijos skatinimui, dirvožemio ir vandens apsaugai bei aiškiai prigijimo stebėsenai kelerius metus po sodinimo.

    Etiopijai ruošiantis priimti svarbius tarptautinius klimato politikos renginius, šalis siekia parodyti apčiuopiamą pažangą. Tačiau galutinis kampanijos rezultatas bus vertinamas ne pagal viešai skelbiamus milijardus, o pagal tai, ar nauji miškai iš tiesų sustiprins ekosistemas ir vietos bendruomenių atsparumą sausroms bei klimato kaitos padariniams.

  • Po didžiausia Kinijos dykuma aptiko vandens: mokslininkai atskleidė, ką planuoja daryti

    Po didžiausia Kinijos dykuma aptiko vandens: mokslininkai atskleidė, ką planuoja daryti

    Netikėtas radinys po Takla Makanu

    Kinijos geologai pranešė po Takla Makano dykuma Sindziango regione aptikę dvi atskiras požeminio vandens zonas. Viena jų siejama su Andiro apylinkėmis pietiniame dykumos pakraštyje, kita – dykumos gilumoje, į pietus nuo Mazartago kalnagūbrio.

    Apie radinį Kinijos žiniasklaida skelbė remdamasi Xinjiang Geological Bureau pateikta informacija. Ši institucija koordinuoja dalį regione vykdomų geologinių ir hidrogeologinių tyrimų, įskaitant vandens išteklių paieškas dykumų teritorijose.

    Kaip buvo ieškota vandens

    Paieškose buvo derinami keli metodai: palydoviniai stebėjimai, geofiziniai tyrimai iš oro ir nuo žemės paviršiaus, o gauti signalai tikslinti gręžiniais. Tokia schema leidžia ne tik aptikti galimas vandeningas struktūras, bet ir įvertinti jų gylį bei paplitimą.

    Mokslininkai teigia sudarę geologinius ir hidrogeologinius modelius, kurie padėjo atskirti gėlesnio ir labiau mineralizuoto vandens zonas. Pasak tyrėjų, būtent skirtingų duomenų sujungimas leido tiksliau nustatyti, kur gali būti praktiškai panaudojami ištekliai.

    Ką tai reiškia praktiškai

    Radinys svarbus ir dėl to, kad koreguoja ankstesnes prielaidas apie Takla Makano požeminius vandenis. Ilgą laiką manyta, jog po dykuma vyrauja stovintys arba sūrūs vandenys, kurių panaudojimas ribotas, tačiau nauji duomenys rodo ir judančio, potencialiai atsinaujinančio vandens požymius.

    Vis dėlto geologai pabrėžia, kad tai nereiškia lengvai pasiekiamų milžiniškų geriamojo vandens atsargų. Dalis aptiktų vandenų gali būti sūroki ar sūrūs, todėl prieš bet kokį naudojimą būtina įvertinti jų cheminę sudėtį, atsinaujinimo greitį ir poveikį ekosistemoms.

    Pranešama, kad jau įkurta bandomoji stotis, kurioje tikrinama, ar sūrokius ir sūrius vandenis galima saugiai naudoti drėkinimui. Tai siejama su vadinamuoju apsauginiu želdinių ruožu aplink dykumą, kurio tikslas – lėtinti smėlio judėjimą ir dykumėjimą.

    Takla Makanas yra didžiausia Kinijos dykuma ir viena didžiausių smėlingų dykumų pasaulyje, užimanti apie 330 000 kvadratinių kilometrų. Pastaraisiais metais Kinija dykumos pakraščiuose plėtoja priemones smėlio audroms ir dykumėjimui mažinti, o vandens prieinamumas yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių tokių projektų sėkmę.

  • Kinija pasodino 66 mlrd. medžių: tyrimas atskleidė, kodėl dirbtiniai miškai ne visada laimi

    Ką parodė nauja analizė?

    Per beveik penkis dešimtmečius Kinija pasodino apie 66 mlrd. medžių, siekdama stabdyti dykumėjimą ir didinti anglies dioksido sugėrimą. Tačiau nauji tyrimai rodo, kad žmogaus suformuoti miškai ne visuomet atkuria tai, ką suteikia natūralios miško ekosistemos.

    Didžioji dalis sodinimo pastangų siejama su vadinamąja Didžiąja žaliąja siena, pradėta 1978 metais. Programa orientuota į Gobio ir Takla Makano dykumų plitimo ribojimą, o kartu ir į klimato kaitos švelninimą.

    Mokslininkai lygino žmonių pasodintus jaunus medynus su natūraliais miškais skirtinguose regionuose. Rezultatai parodė, kad dirbtinai įveistų medynų medžiai augo maždaug 66 proc. greičiau nei natūraliuose miškuose augantys jų atitikmenys.

    Taip pat nustatyta, kad tokie medynai jautriau reaguoja į didėjančią anglies dioksido koncentraciją atmosferoje. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip gera žinia, tačiau tyrėjai pabrėžia, kad spartus augimas dar negarantuoja ilgalaikės naudos.

    Kodėl greitas augimas ne visada gerai?

    Vienas pagrindinių klausimų, keliamų vertinant apželdinimą sausringuose regionuose, yra vandens kaina. Medžiai, ypač netinkamai parinktos rūšys, gali didinti vandens poreikį ir daryti spaudimą vietos vandens ištekliams, nuo kurių priklauso tiek ekosistemos, tiek žmonių ūkis.

    Skirtingai nei natūralūs miškai, dirbtinai įveisti medynai dažnai būna vienodesnės sudėties ir amžiaus. Dėl to jie gali būti mažiau atsparūs ekstremaliems reiškiniams, ligoms ar kenkėjams, o jų teikiamos ekosisteminės paslaugos gali būti siauresnės.

    Pekino universiteto kraštovaizdžio ekologas Juhan Luo atkreipia dėmesį, kad miškai klimato strategijose dažnai vertinami pernelyg supaprastintai. Pasak jo, daugelyje pasaulinių ekosistemų modelių nepakankamai aiškiai atskiriami miškų tipai ir neįvertinama medynų amžiaus įtaka miško dinamikai.

    „Pasodinti miškai tampa vis svarbesni klimato kaitos švelninimo strategijose, tačiau dauguma pasaulinių ekosistemų modelių neskiria miškų tipų ir prastai atspindi amžiaus įtaką miškų dinamikai“, – sakė Juhan Luo.

    Ekspertai pabrėžia, kad dirbtiniai miškai gali efektyviai kaupti anglį trumpuoju laikotarpiu, tačiau šis efektas nėra begalinis. Natūralūs miškai dažniau laikomi patikimesniais ilgalaikiam anglies saugojimui ir bendram ekosistemų stabilumui.

    Kinijos pavyzdys parodo, kad vien pasodintų medžių skaičius nėra pakankamas rodiklis sėkmei įvertinti. Reikšmę turi rūšių parinkimas, priežiūra, vietos klimatinės sąlygos, vandens balansas, miško amžius ir tai, kiek ilgai anglis iš tiesų išlieka sukaupta ekosistemoje.

  • Po didžiausia Kinijos dykuma rasti milžiniški vandens telkiniai: kuo tai gali pakeisti Sindziangą

    Kinijos šiaurės vakaruose, po didžiausia šalies dykuma Takla Makanu, tyrėjai nustatė du stambius požeminio vandens šaltinius. Atradimas gali tapti svarbia žinia Sindziango regionui, kur vandens trūkumas riboja žemės ūkį, miestų plėtrą ir kovą su dykumėjimu.

    Apie radinius skelbiama vykdant vandens išteklių paieškos projektą, kurį regione koordinuoja vietos geologijos institucijos. Vienas telkinys aptiktas pietiniame dykumos pakraštyje prie Andiro gyvenvietės, kitas – į pietus nuo Mazar Tagho kalnų, gilesnėje dykumos dalyje.

    Takla Makano dykuma užima apie 337 600 kvadratinių kilometrų ir yra viena didžiausių judančių smėlynų dykumų pasaulyje. Dėl itin sauso klimato ir menkų paviršinių vandens išteklių bet koks patikimas požeminio vandens šaltinis regione laikomas strateginiu.

    Praktinė nauda priklausys nuo vandens kokybės, gylio, atsinaujinimo greičio ir to, kiek telkiniai susiję su senoviniais, lėtai pasipildančiais vadinamaisiais fosiliniais vandenimis. Specialistai pabrėžia, kad tokiais atvejais pagrindinė rizika yra per intensyvus gavybos tempas, galintis greitai sumažinti atsargas.

    Kartu su paieškomis tyrėjai pastatė bandomąją stotį, skirtą sūroko vandens panaudojimui. Sūrokas vanduo turi daugiau druskų nei gėlas, bet mažiau nei jūros vanduo, todėl jo pritaikymas dažniausiai siejamas su drėkinimu, dirvožemio druskingumo valdymu ir atspariomis augalų rūšimis.

    Tokio vandens panaudojimas laikomas vienu iš būdų mažinti spaudimą gėlo vandens rezervams, tačiau praktikoje dažnai reikia papildomo paruošimo ar maišymo, kad nebūtų sūrinami dirvožemiai. Kai kurioms pramonės reikmėms gali prireikti ir gėlinimo, o tai didina energijos sąnaudas.

    Pastaraisiais metais sūroko vandens panaudojimo tema pasaulyje siejama ir su augančiais vandens poreikiais skaitmeninei infrastruktūrai, įskaitant duomenų centrų aušinimą. Didėjant DI sprendimų paklausai, didėja ir spaudimas regionams ieškoti alternatyvių vandens šaltinių bei efektyvesnių aušinimo technologijų.

    Atradimas sutampa su platesnėmis Kinijos pastangomis stabdyti dykumėjimą ir smėlio audras. Aplink Takla Makano dykumą pastaraisiais metais buvo formuojamas ilgas želdinių ir infrastruktūros koridorius, kurio tikslas – mažinti smėlio migraciją ir apsaugoti kelius, gyvenvietes bei energetikos objektus.

    Lygiagrečiai regionuose prie dykumos pakraščių vystomi žemės ūkio projektai, siekiant didinti maisto saugumą, įskaitant bandymus auginti kultūras, pritaikytas sausesnėms sąlygoms. Vis dėlto ilgalaikė sėkmė priklausys nuo to, ar naujieji vandens ištekliai bus valdomi tvariai ir ar jų eksploatacija nepakenks ekosistemoms.

    Artimiausiu metu svarbiausia bus išsamesni hidrogeologiniai tyrimai: telkinių ribų nustatymas, vandens mineralizacijos įvertinimas, gręžinių bandymai ir aiškus planas, kaip suderinti vandens paėmimą su dykumėjimo stabdymo ir žemės ūkio plėtros tikslais.

  • Mokslininkai įspėja: iki 2100 metų sausros zonos gali apimti per 40 proc. Žemės sausumos

    Mokslininkai įspėja: iki 2100 metų sausros zonos gali apimti per 40 proc. Žemės sausumos

    Kylant pasaulinei temperatūrai, daugelis jau dabar sausų regionų, tikėtina, taps dar sausesni. Mokslininkai perspėja, kad dėl to sausros zonų ribos gali slinkti į drėgnesnes teritorijas, keisdamos kraštovaizdį ir silpnindamos ekosistemas.

    Naujas tyrimas rodo, kad iki šio amžiaus pabaigos sausros zonos gali išsiplėsti ir apimti daugiau nei 40 proc. visos Žemės sausumos, neskaičiuojant Antarktidos. Tokia plėtra reikštų didesnę vandens stoką, spartesnę dirvožemio degradaciją ir didesnę dykumėjimo riziką.

    Kas laikoma sausros zona?

    Tyrime sausros zonos apibrėžtos pagal sausumo indeksą, kuris parodo kritulių ir potencialaus garavimo santykį. Jei indeksas mažesnis nei 0,65, teritorija priskiriama sausros zonoms, nes ten kritulių nepakanka kompensuoti vandens netekčiai per garavimą ir augalų transpiraciją.

    Tokios zonos skirstomos į keturis tipus: nuo sausų pusiau drėgnų iki itin sausų. Mokslininkų skaičiavimu, 1994–2023 metų laikotarpiu sausros zonos sudarė apie 38,58 proc. pasaulio sausumos ploto.

    Netikėtas veiksnys: anglies dioksidas

    Tyrėjai pabrėžia, kad daugelis ankstesnių prognozių galėjo pervertinti sausėjimą, nes neįtraukė anglies dioksido poveikio augalams. Didėjant anglies dioksido koncentracijai atmosferoje, augalai gali mažinti vandens netekimą, nes jų žioteles dalinai užsiveria, todėl sumažėja transpiracija.

    „Įprastos projekcijos dažnai neįvertina anglies dioksido poveikio potencialiam garavimui, todėl sausėjimo mastas gali būti išpūstas, o karštųjų taškų žemėlapiai – pakitę“, – teigiama tyrimo išvadose.

    Dėl šios priežasties komanda taikė anglies dioksido poveikiu pakoreguotą metodą potencialiam garavimui įvertinti. Skaičiavimams naudoti 1960–2023 metų meteorologiniai duomenys ir CMIP6 klimato modelių projekcijos.

    Kiek ir kur sausės labiausiai?

    Prognozuojama, kad 2071–2100 metų laikotarpiu sausros zonos gali sudaryti nuo 39,31 iki 40,28 proc. Žemės sausumos, priklausomai nuo šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų scenarijaus. Didžiausias augimas numatomas itin sausose zonose.

    Didžiausi pokyčiai, anot tyrėjų, tikėtini Australijoje, po jos – Brazilijoje, o dalyje Afrikos prognozuojami ypač plataus masto persitvarkymai. Skaičiuojama, kad didžiausia prognozuojama plėtra reikštų apie 2 370 000 kvadratinių kilometrų papildomo sausros zonų ploto, palyginti su 1994–2023 metų baze.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vieningos metodikos ir atnaujinti vertinimai yra būtini, nes nuo jų priklauso tiek prisitaikymo prie klimato kaitos sprendimai, tiek vandens išteklių planavimas. Kuo tiksliau bus įvertintos rizikos, tuo realistiškiau bus įmanoma ruoštis žemės ūkio, miestų ir gamtos apsaugos iššūkiams.

  • ES ragina pasaulį imtis veiksmų dėl sausros ir dykumėjimo: ką siūlo prieš UNCCD COP17

    ES ragina pasaulį imtis veiksmų dėl sausros ir dykumėjimo: ką siūlo prieš UNCCD COP17

    ES žinutė prieš COP17

    Europos Sąjunga prieš 17-ąją Jungtinių Tautų konvencijos dėl kovos su dykumėjimu šalių konferenciją (UNCCD COP17) paragino skubiai stiprinti tarptautinius veiksmus, atkuriant nualintas žemes ir apsaugant vandens išteklius. Konferencija vyksta rugpjūčio 17–28 dienomis Ulan Batore, Mongolijoje, ir suburia vyriausybes, mokslininkus, verslą bei pilietinę visuomenę.

    ES akcentuoja, kad sausra ir vandens stygius tampa ne vien atskirų regionų problema, o vis dažniau pereina į sisteminę riziką, veikiančią ekonomiką, sveikatą ir ekosistemas. Dėl to Briuselis ragina neapsiriboti vien reagavimu į krizes, o pereiti prie nuoseklaus pasirengimo ir rizikos mažinimo.

    Nuo krizės valdymo prie rizikos mažinimo

    Pastarųjų metų karščio bangos ir užsitęsusios sausros Europoje didina spaudimą žemės ūkiui, energijos gamybai, vidaus vandenų laivybai ir viešajam vandens tiekimui. ES pabrėžia, kad tokios grandininės pasekmės rodo poreikį iš anksto planuoti vandens naudojimą, didinti atsparumą ir gerinti ankstyvojo perspėjimo sistemas.

    Briuselis siekia skatinti proaktyvų sausrų rizikos valdymą: investicijas į stebėseną, prevenciją, dirvožemio ir vandens apsaugą bei tvarų ūkininkavimą. Logika paprasta: kuo vėliau imamasi priemonių, tuo brangiau kainuoja padariniai tiek valstybėms, tiek gyventojams.

    Ryšys su klimatu, biologine įvairove ir vandeniu

    ES taip pat kelia tikslą geriau suderinti tarptautinius įsipareigojimus klimato kaitos, biologinės įvairovės ir vandens apsaugos srityse. Anot ES, sausros ir žemės degradacija nėra atskiras klausimas, nes susilpnėjusios ekosistemos prasčiau sulaiko vandenį, blogėja dirvožemio būklė, didėja gaisrų ir derliaus praradimo rizika.

    Tarp praktinių priemonių ES išskiria žemės atkūrimo iniciatyvas ir vandens išteklių atsparumo didinimą. Per programą „Global Gateway“ ES remia žemės atkūrimo projektus įvairiuose regionuose, įskaitant Afrikos Didžiosios žaliosios sienos iniciatyvą Sahelio zonoje, o globalias sausrų sąlygas sekti padeda „Copernicus“ teikiami palydoviniai duomenys.

    „Ši vasara dar kartą primena, kad sausra ir vandens stygius nėra tolima grėsmė. Jie jau dabar kelia grėsmę gyvybėms, sveikatai, ekonomikai ir ekosistemoms ES ir už jos ribų“, – sakė už aplinką, vandens atsparumą ir konkurencingą žiedinę ekonomiką atsakinga Europos Komisijos narė Jessika Roswall.

    Komisarė pabrėžė, kad prioritetas turėtų būti ne tik ekstremalių situacijų gesinimas, bet ir ilgalaikis atsparumo kūrimas dar prieš krizėms smogiant. ES teigimu, esminėmis priemonėmis laikomi žemės atkūrimas, ekosistemų apsauga ir tvarus vandens valdymas, o COP17 metu bus siekiama, kad ambicijos virstų konkrečiais sprendimais.