CP v2

Tag: Dykumėjimas

  • Be Kachovkos tvenkinio Ukrainos pietuose daugėja sausros ženklų: valdžia ragina atstatyti užtvanką

    Po karo Ukraina turėtų atstatyti Kachovkos hidroelektrinę ir vandens telkinį, nes be jų šalies pietuose didėja dykumėjimo rizika, teigia Dnipropetrovsko srities tarybos vadovas Mykola Lukašukas. Pasak jo, be stabilaus vandens šaltinio regione nukenčia ir pramonė, ir žemės ūkis.

    Jo vertinimu, Nikopolio miestui ir Nikopolio rajonui vanduo būtinas gamykloms, pramonei ir laukų drėkinimui. Anot pareigūno, vandens stygius didina deindustrializacijos grėsmę, o tai reikštų mažiau darbo vietų ir silpnesnę regiono ekonomiką.

    „Pasibaigus karui turime padaryti viską, kad būtų atstatyta Kachovkos užtvanka ir vandens tvenkinys. Nikopoliui ir Nikopolio rajonui vanduo reikalingas pramonei, gamykloms ir drėkinimui“, – sakė Mykola Lukašukas.

    Jis taip pat pabrėžia, kad problema neapsiriboja vien pramone: be didelio vandens rezervuaro sudėtinga užtikrinti ir žemės ūkio tęstinumą, nes krenta gruntinio vandens lygis. Pasak jo, po užtvankos sunaikinimo nutiestas naujas vandentiekis padėjo aprūpinti dalį bendruomenių geriamuoju vandeniu, tačiau nepašalino bendros hidrologinės įtampos.

    „Dykumėjimo nereikės laukti, jis jau čia. Oras tapo sausesnis, gruntinio vandens lygis krenta, kai kur jo jau nėra, daugėja sausrų“, – sakė Mykola Lukašukas.

    Kachovkos tvenkinio ateitis tapo vienu jautriausių atkūrimo politikos klausimų: vietos valdžios atstovai ir dalis ūkininkų ragina grąžinti vandens telkinį, kad būtų atkurta drėkinimo ir pramonės infrastruktūra. Jų argumentas paprastas: be vandens sunku planuoti ilgalaikes investicijas, o žemdirbystė tampa pernelyg priklausoma nuo kritulių.

    Tuo pat metu dalis ekologų ragina neskubėti su sprendimu ir vertinti tai, kad buvusio tvenkinio vietoje formuojasi nauja natūrali ekosistema. Jie pabrėžia, kad atsiradusios pievos, jauni miškai ir didėjanti biologinė įvairovė gali turėti reikšmingą naudą gamtai ir klimatui, tačiau tam reikia nuoseklaus mokslinio monitoringo.

    Diskusijoje vis dažniau akcentuojama, kad sprendimas bus susijęs ne tik su aplinkosauga, bet ir su energijos sistema, vandens tiekimo saugumu bei regionų atsparumu sausroms. Ilgėjant karščio bangoms ir dažnėjant ekstremaliems orams, vandens ištekliai pietų Ukrainoje tampa strateginiu klausimu, kuriam prireiks kompleksinių, o ne vien politinių sprendimų.

    Po didelio vandens telkinio netekties keičiasi vietos mikroklimatas, o tai gali paveikti dirvožemio drėgmę ir derlingumą, ypač jei regionas ir anksčiau buvo linkęs į sausras. Dėl to dalis ūkininkų, kaip pastebi vietos valdžia, pradeda atsargiau planuoti sėją ir investicijas, nes didėja neapibrėžtumas dėl būsimo derliaus.

    Kartais geriamojo vandens infrastruktūra gali išspręsti kasdienius poreikius, tačiau ji nebūtinai atkuria natūralią gruntinių vandenų pusiausvyrą ar užtikrina drėkinimo mastą, reikalingą stambesniam ūkiui ir pramonei. Būtent todėl Kachovkos tvenkinio klausimas Ukrainoje išlieka ne tik ekologinė, bet ir ekonominė dilema.

  • Etiopija skelbia rekordą: per 7 metus pasodino 48 mlrd. medžių, bet skaičiai kelia klausimų

    Etiopija tęsia vieną ambicingiausių pasaulyje miškų atkūrimo kampanijų „Green Legacy“ ir skelbia, kad per septynerius metus šalyje pasodinta apie 48 mlrd. medžių. Vyriausybės tikslas – iki 2030 metų pasiekti 50 mlrd. ribą, o masinės sodinimo dienos metu į žemę vienu kartu esą pateko šimtai milijonų sodinukų.

    Tokie skaičiai patraukia dėmesį, tačiau ekspertai pabrėžia: svarbiausia ne pasodintų medžių skaičius, o tai, kiek jų realiai prigyja ir išauga. Miškų atkūrimo sėkmę lemia sodinukų priežiūra, tinkamas rūšių parinkimas, dirvožemio drėgmė ir vietos bendruomenių įsitraukimas.

    Prigijimas – didžiausias iššūkis

    Etiopijos „Green Legacy“ techninio komiteto pateikti rodikliai anksčiau rodė gana aukštą sodinukų prigijimą: vidutiniškai apie 83,4 proc. 2019 metais ir 79 proc. 2020 metais. Vis dėlto nepriklausomų tyrimų rezultatai rodo didelę variaciją: dalyje projektų prigijimas nesiekė 50 proc., todėl kyla klausimų, kiek deklaruojama pažanga atitinka situaciją vietoje.

    Miškų atkūrimo specialistai primena, kad sodinimo kampanijos neretai susiduria su tais pačiais barjerais: sodinama netinkamu sezonu, pasirenkamos vietovei nepritaikytos rūšys, trūksta laistymo ir apsaugos nuo gyvulių. Dėl to dalis sodinukų žūsta per pirmuosius sausringus laikotarpius.

    Kodėl Etiopijai to reikia?

    Miškų atkūrimas Etiopijoje siejamas ne tik su klimato kaitos švelninimu, bet ir su praktinėmis problemomis: dirvožemio erozija, vandens išteklių mažėjimu, biologinės įvairovės nykimu. Medžių danga svarbi ir žemės ūkiui, nes gerina dirvožemio struktūrą, padeda sulaikyti drėgmę ir mažina potvynių bei nuošliaužų riziką kalvotose vietovėse.

    Tarptautiniai miškų stebėsenos duomenys rodo, kad per pastaruosius dešimtmečius šalis patyrė reikšmingų medžių dangos praradimų dėl žemės ūkio plėtros, medienos ruošos ir medžio anglies naudojimo. Todėl didelės apimties atsodinimas pristatomas kaip strateginis atsakas į ilgai kauptas aplinkosaugines ir socialines problemas.

    Ne vien vyriausybės projektas

    Želdinimo iniciatyvose dalyvauja ir nevyriausybinės organizacijos. Pavyzdžiui, kai kuriuose regionuose bendruomenėms perduodami vietinių rūšių sodinukai, kartu užtikrinant mokymus apie priežiūrą ir vandens prieinamumą. Tokie modeliai dažnai laikomi efektyvesniais, nes sukuria ilgalaikę atsakomybę už pasodintų medžių išlikimą.

    Vis dažniau akcentuojama, kad miškų atkūrimas turi būti planuojamas kaip ekosistemų atkūrimas, o ne vien sodinimo kampanija. Tai reiškia, kad prioritetas teikiamas vietinėms rūšims, natūralios regeneracijos skatinimui, dirvožemio ir vandens apsaugai bei aiškiai prigijimo stebėsenai kelerius metus po sodinimo.

    Etiopijai ruošiantis priimti svarbius tarptautinius klimato politikos renginius, šalis siekia parodyti apčiuopiamą pažangą. Tačiau galutinis kampanijos rezultatas bus vertinamas ne pagal viešai skelbiamus milijardus, o pagal tai, ar nauji miškai iš tiesų sustiprins ekosistemas ir vietos bendruomenių atsparumą sausroms bei klimato kaitos padariniams.

  • Po didžiausia Kinijos dykuma aptiko vandens: mokslininkai atskleidė, ką planuoja daryti

    Po didžiausia Kinijos dykuma aptiko vandens: mokslininkai atskleidė, ką planuoja daryti

    Netikėtas radinys po Takla Makanu

    Kinijos geologai pranešė po Takla Makano dykuma Sindziango regione aptikę dvi atskiras požeminio vandens zonas. Viena jų siejama su Andiro apylinkėmis pietiniame dykumos pakraštyje, kita – dykumos gilumoje, į pietus nuo Mazartago kalnagūbrio.

    Apie radinį Kinijos žiniasklaida skelbė remdamasi Xinjiang Geological Bureau pateikta informacija. Ši institucija koordinuoja dalį regione vykdomų geologinių ir hidrogeologinių tyrimų, įskaitant vandens išteklių paieškas dykumų teritorijose.

    Kaip buvo ieškota vandens

    Paieškose buvo derinami keli metodai: palydoviniai stebėjimai, geofiziniai tyrimai iš oro ir nuo žemės paviršiaus, o gauti signalai tikslinti gręžiniais. Tokia schema leidžia ne tik aptikti galimas vandeningas struktūras, bet ir įvertinti jų gylį bei paplitimą.

    Mokslininkai teigia sudarę geologinius ir hidrogeologinius modelius, kurie padėjo atskirti gėlesnio ir labiau mineralizuoto vandens zonas. Pasak tyrėjų, būtent skirtingų duomenų sujungimas leido tiksliau nustatyti, kur gali būti praktiškai panaudojami ištekliai.

    Ką tai reiškia praktiškai

    Radinys svarbus ir dėl to, kad koreguoja ankstesnes prielaidas apie Takla Makano požeminius vandenis. Ilgą laiką manyta, jog po dykuma vyrauja stovintys arba sūrūs vandenys, kurių panaudojimas ribotas, tačiau nauji duomenys rodo ir judančio, potencialiai atsinaujinančio vandens požymius.

    Vis dėlto geologai pabrėžia, kad tai nereiškia lengvai pasiekiamų milžiniškų geriamojo vandens atsargų. Dalis aptiktų vandenų gali būti sūroki ar sūrūs, todėl prieš bet kokį naudojimą būtina įvertinti jų cheminę sudėtį, atsinaujinimo greitį ir poveikį ekosistemoms.

    Pranešama, kad jau įkurta bandomoji stotis, kurioje tikrinama, ar sūrokius ir sūrius vandenis galima saugiai naudoti drėkinimui. Tai siejama su vadinamuoju apsauginiu želdinių ruožu aplink dykumą, kurio tikslas – lėtinti smėlio judėjimą ir dykumėjimą.

    Takla Makanas yra didžiausia Kinijos dykuma ir viena didžiausių smėlingų dykumų pasaulyje, užimanti apie 330 000 kvadratinių kilometrų. Pastaraisiais metais Kinija dykumos pakraščiuose plėtoja priemones smėlio audroms ir dykumėjimui mažinti, o vandens prieinamumas yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių tokių projektų sėkmę.

  • Kinija pasodino 66 mlrd. medžių: tyrimas atskleidė, kodėl dirbtiniai miškai ne visada laimi

    Ką parodė nauja analizė?

    Per beveik penkis dešimtmečius Kinija pasodino apie 66 mlrd. medžių, siekdama stabdyti dykumėjimą ir didinti anglies dioksido sugėrimą. Tačiau nauji tyrimai rodo, kad žmogaus suformuoti miškai ne visuomet atkuria tai, ką suteikia natūralios miško ekosistemos.

    Didžioji dalis sodinimo pastangų siejama su vadinamąja Didžiąja žaliąja siena, pradėta 1978 metais. Programa orientuota į Gobio ir Takla Makano dykumų plitimo ribojimą, o kartu ir į klimato kaitos švelninimą.

    Mokslininkai lygino žmonių pasodintus jaunus medynus su natūraliais miškais skirtinguose regionuose. Rezultatai parodė, kad dirbtinai įveistų medynų medžiai augo maždaug 66 proc. greičiau nei natūraliuose miškuose augantys jų atitikmenys.

    Taip pat nustatyta, kad tokie medynai jautriau reaguoja į didėjančią anglies dioksido koncentraciją atmosferoje. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip gera žinia, tačiau tyrėjai pabrėžia, kad spartus augimas dar negarantuoja ilgalaikės naudos.

    Kodėl greitas augimas ne visada gerai?

    Vienas pagrindinių klausimų, keliamų vertinant apželdinimą sausringuose regionuose, yra vandens kaina. Medžiai, ypač netinkamai parinktos rūšys, gali didinti vandens poreikį ir daryti spaudimą vietos vandens ištekliams, nuo kurių priklauso tiek ekosistemos, tiek žmonių ūkis.

    Skirtingai nei natūralūs miškai, dirbtinai įveisti medynai dažnai būna vienodesnės sudėties ir amžiaus. Dėl to jie gali būti mažiau atsparūs ekstremaliems reiškiniams, ligoms ar kenkėjams, o jų teikiamos ekosisteminės paslaugos gali būti siauresnės.

    Pekino universiteto kraštovaizdžio ekologas Juhan Luo atkreipia dėmesį, kad miškai klimato strategijose dažnai vertinami pernelyg supaprastintai. Pasak jo, daugelyje pasaulinių ekosistemų modelių nepakankamai aiškiai atskiriami miškų tipai ir neįvertinama medynų amžiaus įtaka miško dinamikai.

    „Pasodinti miškai tampa vis svarbesni klimato kaitos švelninimo strategijose, tačiau dauguma pasaulinių ekosistemų modelių neskiria miškų tipų ir prastai atspindi amžiaus įtaką miškų dinamikai“, – sakė Juhan Luo.

    Ekspertai pabrėžia, kad dirbtiniai miškai gali efektyviai kaupti anglį trumpuoju laikotarpiu, tačiau šis efektas nėra begalinis. Natūralūs miškai dažniau laikomi patikimesniais ilgalaikiam anglies saugojimui ir bendram ekosistemų stabilumui.

    Kinijos pavyzdys parodo, kad vien pasodintų medžių skaičius nėra pakankamas rodiklis sėkmei įvertinti. Reikšmę turi rūšių parinkimas, priežiūra, vietos klimatinės sąlygos, vandens balansas, miško amžius ir tai, kiek ilgai anglis iš tiesų išlieka sukaupta ekosistemoje.

  • Po didžiausia Kinijos dykuma rasti milžiniški vandens telkiniai: kuo tai gali pakeisti Sindziangą

    Kinijos šiaurės vakaruose, po didžiausia šalies dykuma Takla Makanu, tyrėjai nustatė du stambius požeminio vandens šaltinius. Atradimas gali tapti svarbia žinia Sindziango regionui, kur vandens trūkumas riboja žemės ūkį, miestų plėtrą ir kovą su dykumėjimu.

    Apie radinius skelbiama vykdant vandens išteklių paieškos projektą, kurį regione koordinuoja vietos geologijos institucijos. Vienas telkinys aptiktas pietiniame dykumos pakraštyje prie Andiro gyvenvietės, kitas – į pietus nuo Mazar Tagho kalnų, gilesnėje dykumos dalyje.

    Takla Makano dykuma užima apie 337 600 kvadratinių kilometrų ir yra viena didžiausių judančių smėlynų dykumų pasaulyje. Dėl itin sauso klimato ir menkų paviršinių vandens išteklių bet koks patikimas požeminio vandens šaltinis regione laikomas strateginiu.

    Praktinė nauda priklausys nuo vandens kokybės, gylio, atsinaujinimo greičio ir to, kiek telkiniai susiję su senoviniais, lėtai pasipildančiais vadinamaisiais fosiliniais vandenimis. Specialistai pabrėžia, kad tokiais atvejais pagrindinė rizika yra per intensyvus gavybos tempas, galintis greitai sumažinti atsargas.

    Kartu su paieškomis tyrėjai pastatė bandomąją stotį, skirtą sūroko vandens panaudojimui. Sūrokas vanduo turi daugiau druskų nei gėlas, bet mažiau nei jūros vanduo, todėl jo pritaikymas dažniausiai siejamas su drėkinimu, dirvožemio druskingumo valdymu ir atspariomis augalų rūšimis.

    Tokio vandens panaudojimas laikomas vienu iš būdų mažinti spaudimą gėlo vandens rezervams, tačiau praktikoje dažnai reikia papildomo paruošimo ar maišymo, kad nebūtų sūrinami dirvožemiai. Kai kurioms pramonės reikmėms gali prireikti ir gėlinimo, o tai didina energijos sąnaudas.

    Pastaraisiais metais sūroko vandens panaudojimo tema pasaulyje siejama ir su augančiais vandens poreikiais skaitmeninei infrastruktūrai, įskaitant duomenų centrų aušinimą. Didėjant DI sprendimų paklausai, didėja ir spaudimas regionams ieškoti alternatyvių vandens šaltinių bei efektyvesnių aušinimo technologijų.

    Atradimas sutampa su platesnėmis Kinijos pastangomis stabdyti dykumėjimą ir smėlio audras. Aplink Takla Makano dykumą pastaraisiais metais buvo formuojamas ilgas želdinių ir infrastruktūros koridorius, kurio tikslas – mažinti smėlio migraciją ir apsaugoti kelius, gyvenvietes bei energetikos objektus.

    Lygiagrečiai regionuose prie dykumos pakraščių vystomi žemės ūkio projektai, siekiant didinti maisto saugumą, įskaitant bandymus auginti kultūras, pritaikytas sausesnėms sąlygoms. Vis dėlto ilgalaikė sėkmė priklausys nuo to, ar naujieji vandens ištekliai bus valdomi tvariai ir ar jų eksploatacija nepakenks ekosistemoms.

    Artimiausiu metu svarbiausia bus išsamesni hidrogeologiniai tyrimai: telkinių ribų nustatymas, vandens mineralizacijos įvertinimas, gręžinių bandymai ir aiškus planas, kaip suderinti vandens paėmimą su dykumėjimo stabdymo ir žemės ūkio plėtros tikslais.

  • Mokslininkai įspėja: iki 2100 metų sausros zonos gali apimti per 40 proc. Žemės sausumos

    Mokslininkai įspėja: iki 2100 metų sausros zonos gali apimti per 40 proc. Žemės sausumos

    Kylant pasaulinei temperatūrai, daugelis jau dabar sausų regionų, tikėtina, taps dar sausesni. Mokslininkai perspėja, kad dėl to sausros zonų ribos gali slinkti į drėgnesnes teritorijas, keisdamos kraštovaizdį ir silpnindamos ekosistemas.

    Naujas tyrimas rodo, kad iki šio amžiaus pabaigos sausros zonos gali išsiplėsti ir apimti daugiau nei 40 proc. visos Žemės sausumos, neskaičiuojant Antarktidos. Tokia plėtra reikštų didesnę vandens stoką, spartesnę dirvožemio degradaciją ir didesnę dykumėjimo riziką.

    Kas laikoma sausros zona?

    Tyrime sausros zonos apibrėžtos pagal sausumo indeksą, kuris parodo kritulių ir potencialaus garavimo santykį. Jei indeksas mažesnis nei 0,65, teritorija priskiriama sausros zonoms, nes ten kritulių nepakanka kompensuoti vandens netekčiai per garavimą ir augalų transpiraciją.

    Tokios zonos skirstomos į keturis tipus: nuo sausų pusiau drėgnų iki itin sausų. Mokslininkų skaičiavimu, 1994–2023 metų laikotarpiu sausros zonos sudarė apie 38,58 proc. pasaulio sausumos ploto.

    Netikėtas veiksnys: anglies dioksidas

    Tyrėjai pabrėžia, kad daugelis ankstesnių prognozių galėjo pervertinti sausėjimą, nes neįtraukė anglies dioksido poveikio augalams. Didėjant anglies dioksido koncentracijai atmosferoje, augalai gali mažinti vandens netekimą, nes jų žioteles dalinai užsiveria, todėl sumažėja transpiracija.

    „Įprastos projekcijos dažnai neįvertina anglies dioksido poveikio potencialiam garavimui, todėl sausėjimo mastas gali būti išpūstas, o karštųjų taškų žemėlapiai – pakitę“, – teigiama tyrimo išvadose.

    Dėl šios priežasties komanda taikė anglies dioksido poveikiu pakoreguotą metodą potencialiam garavimui įvertinti. Skaičiavimams naudoti 1960–2023 metų meteorologiniai duomenys ir CMIP6 klimato modelių projekcijos.

    Kiek ir kur sausės labiausiai?

    Prognozuojama, kad 2071–2100 metų laikotarpiu sausros zonos gali sudaryti nuo 39,31 iki 40,28 proc. Žemės sausumos, priklausomai nuo šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų scenarijaus. Didžiausias augimas numatomas itin sausose zonose.

    Didžiausi pokyčiai, anot tyrėjų, tikėtini Australijoje, po jos – Brazilijoje, o dalyje Afrikos prognozuojami ypač plataus masto persitvarkymai. Skaičiuojama, kad didžiausia prognozuojama plėtra reikštų apie 2 370 000 kvadratinių kilometrų papildomo sausros zonų ploto, palyginti su 1994–2023 metų baze.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vieningos metodikos ir atnaujinti vertinimai yra būtini, nes nuo jų priklauso tiek prisitaikymo prie klimato kaitos sprendimai, tiek vandens išteklių planavimas. Kuo tiksliau bus įvertintos rizikos, tuo realistiškiau bus įmanoma ruoštis žemės ūkio, miestų ir gamtos apsaugos iššūkiams.

  • ES ragina pasaulį imtis veiksmų dėl sausros ir dykumėjimo: ką siūlo prieš UNCCD COP17

    ES ragina pasaulį imtis veiksmų dėl sausros ir dykumėjimo: ką siūlo prieš UNCCD COP17

    ES žinutė prieš COP17

    Europos Sąjunga prieš 17-ąją Jungtinių Tautų konvencijos dėl kovos su dykumėjimu šalių konferenciją (UNCCD COP17) paragino skubiai stiprinti tarptautinius veiksmus, atkuriant nualintas žemes ir apsaugant vandens išteklius. Konferencija vyksta rugpjūčio 17–28 dienomis Ulan Batore, Mongolijoje, ir suburia vyriausybes, mokslininkus, verslą bei pilietinę visuomenę.

    ES akcentuoja, kad sausra ir vandens stygius tampa ne vien atskirų regionų problema, o vis dažniau pereina į sisteminę riziką, veikiančią ekonomiką, sveikatą ir ekosistemas. Dėl to Briuselis ragina neapsiriboti vien reagavimu į krizes, o pereiti prie nuoseklaus pasirengimo ir rizikos mažinimo.

    Nuo krizės valdymo prie rizikos mažinimo

    Pastarųjų metų karščio bangos ir užsitęsusios sausros Europoje didina spaudimą žemės ūkiui, energijos gamybai, vidaus vandenų laivybai ir viešajam vandens tiekimui. ES pabrėžia, kad tokios grandininės pasekmės rodo poreikį iš anksto planuoti vandens naudojimą, didinti atsparumą ir gerinti ankstyvojo perspėjimo sistemas.

    Briuselis siekia skatinti proaktyvų sausrų rizikos valdymą: investicijas į stebėseną, prevenciją, dirvožemio ir vandens apsaugą bei tvarų ūkininkavimą. Logika paprasta: kuo vėliau imamasi priemonių, tuo brangiau kainuoja padariniai tiek valstybėms, tiek gyventojams.

    Ryšys su klimatu, biologine įvairove ir vandeniu

    ES taip pat kelia tikslą geriau suderinti tarptautinius įsipareigojimus klimato kaitos, biologinės įvairovės ir vandens apsaugos srityse. Anot ES, sausros ir žemės degradacija nėra atskiras klausimas, nes susilpnėjusios ekosistemos prasčiau sulaiko vandenį, blogėja dirvožemio būklė, didėja gaisrų ir derliaus praradimo rizika.

    Tarp praktinių priemonių ES išskiria žemės atkūrimo iniciatyvas ir vandens išteklių atsparumo didinimą. Per programą „Global Gateway“ ES remia žemės atkūrimo projektus įvairiuose regionuose, įskaitant Afrikos Didžiosios žaliosios sienos iniciatyvą Sahelio zonoje, o globalias sausrų sąlygas sekti padeda „Copernicus“ teikiami palydoviniai duomenys.

    „Ši vasara dar kartą primena, kad sausra ir vandens stygius nėra tolima grėsmė. Jie jau dabar kelia grėsmę gyvybėms, sveikatai, ekonomikai ir ekosistemoms ES ir už jos ribų“, – sakė už aplinką, vandens atsparumą ir konkurencingą žiedinę ekonomiką atsakinga Europos Komisijos narė Jessika Roswall.

    Komisarė pabrėžė, kad prioritetas turėtų būti ne tik ekstremalių situacijų gesinimas, bet ir ilgalaikis atsparumo kūrimas dar prieš krizėms smogiant. ES teigimu, esminėmis priemonėmis laikomi žemės atkūrimas, ekosistemų apsauga ir tvarus vandens valdymas, o COP17 metu bus siekiama, kad ambicijos virstų konkrečiais sprendimais.

  • COP17 Mongolijoje: kaip JT ieško sprendimų žemės degradacijai, kuri veikia milijardus žmonių

    COP17 Mongolijoje: kaip JT ieško sprendimų žemės degradacijai, kuri veikia milijardus žmonių

    Kas yra COP17 ir kodėl svarbu?

    Mongolijos sostinėje Ulan Batore vyksta JT Kovos su dykumėjimu konvencijos šalių konferencija COP17, skirta žemės degradacijos ir dykumėjimo problemoms. Tai procesas, kai dėl klimato kaitos, sausrų ir netvaraus ūkininkavimo dirvožemis praranda derlingumą, o teritorijos tampa vis mažiau tinkamos gyventi ir auginti maistą.

    JT Kovos su dykumėjimu konvencija yra viena pagrindinių tarptautinių teisiškai įpareigojančių sistemų, orientuotų būtent į dirvožemio, ganyklų ir žemės išteklių apsaugą. Konvencija priimta 1994 metais, o įsigaliojo 1996 metais, ją yra pasirašiusios beveik visos pasaulio valstybės.

    Skaičiai, rodantys krizės mastą

    Žemės degradacijos poveikį jaučia milžiniška žmonijos dalis: nuo to priklauso maisto gamyba, vandens prieinamumas ir pragyvenimo šaltiniai. Tarptautiniai vertinimai rodo, kad reikšmingą riziką patiria milijardai žmonių, o poveikis dažniausiai smogia regionams, kuriuose gyventojų pajamos mažesnės ir prisitaikymo galimybės ribotos.

    Sausrų dažnėjimas ir intensyvėjimas pastaraisiais dešimtmečiais tapo viena ryškiausių klimato kaitos išraiškų. Kartu auga konkurencija dėl vandens, o vandens trūkumas tiesiogiai veikia žemės ūkį, energijos gamybą, vidaus ir tarptautinę prekybą bei didina socialinę įtampą.

    „Sausros nebėra tik aplinkosauginė problema. Tai sisteminė rizika maisto ir vandens saugumui, prekybai, energijos tiekimui ir valstybių stabilumui“, – sakė JT Kovos su dykumėjimu konvencijos vykdomoji sekretorė Yasmin Fouad.

    Kodėl konferencija vyksta Mongolijoje?

    Mongolija pasirinkta neatsitiktinai: šalis pati patiria spartėjančios degradacijos padarinius, siejamus su temperatūros kilimu, kritulių pokyčiais ir stiprėjančiais vėjais. Gobi dykumos plėtra ir smėlio audros yra vienas iš regiono pavyzdžių, kaip dykumėjimo reiškiniai tampa tarpvalstybiniais.

    Šalies atstovai akcentuoja, kad didelėje teritorijoje, kur gyventojų tankis itin mažas, pažeidžiamumas ypač didelis: nukenčia ganyklos, tradiciniai pragyvenimo būdai, o spaudimas ekonomikai didėja. Mongolija konferencijoje taip pat pristato nacionalines programas, orientuotas į ekosistemų atkūrimą ir atsparumo didinimą.

    „Mūsų šalyje didelė teritorijų dalis patiria dykumėjimą, todėl mums tai nėra tolima grėsmė. Siekiame, kad priemonės būtų realiai įgyvendinamos ir duotų apčiuopiamą rezultatą“, – sakė Mongolijos ministras pirmininkas Nyam-Osoryn Uchral.

    Kokie sprendimai aptariami ir ko tikimasi?

    COP17 darbotvarkėje svarbiausia vieta skiriama finansavimui, praktiniams projektams ir bendradarbiavimui tarp valdžios, mokslo, nevyriausybinių organizacijų ir verslo. Dalyviai aptaria, kaip žemės atkūrimo planus paversti investuojamais projektais, kurių grąža būtų matuojama ne tik aplinkos, bet ir ekonomikos rodikliais.

    Konferencijoje akcentuojama, kad sprendimų nėra vienodų visiems, nes skiriasi klimatas, ūkininkavimo tradicijos ir socialinės sąlygos. Vis dėlto bendras principas išlieka tas pats: prevencija ir atkūrimas dažnai kainuoja mažiau nei pasekmių valdymas, kai jau krenta derlius, didėja maisto kainos ir prasideda priverstinė migracija.

    Didelis dėmesys skiriamas ir vietos bei čiabuvių bendruomenėms, kurios dažnai pirmosios pajunta degradacijos padarinius. COP17 renginiuose jos pristato praktikas, kaip atkurti ganyklas, taupyti vandenį ir prisitaikyti prie sausrų, o sprendimai vis dažniau derinami su šiuolaikiniais duomenimis, stebėsena ir DI paremtais prognozavimo įrankiais.

    Organizatoriai skelbia, kad per konferencijos laikotarpį numatyta šimtai diskusijų, mokslo ir kultūrinių renginių, o dalyvių skaičius turėtų siekti dešimtis tūkstančių. Pagrindinis tikslas išlieka praktiškas: sutarti dėl priemonių, kurios mažintų degradacijos mastą ir padėtų šalims greičiau pereiti nuo deklaracijų prie veiksmų.

  • Aralo jūra iš anglies „saugyklos“ virto šaltiniu: nuo 1960-ųjų į orą galėjo patekti 748 mln. tonų CO₂

    Aralo jūros nusekimas laikomas viena didžiausių XX amžiaus ekologinių nelaimių, tačiau nauji tyrimai rodo ir mažiau aptariamą pasekmę: iš atidengto dugno į atmosferą grįžta anglis, kuri dešimtmečius buvo „užrakinta“ nuosėdose. Mokslininkų skaičiavimu, nuo 1960-ųjų iš buvusio jūros dugno galėjo išsiskirti apie 748 mln. tonų anglies dioksido.

    Ilgus metus vandens telkinys veikė kaip natūrali anglies sankaupa. Žuvus augalams ir vandens organizmams, jų organinė medžiaga nusėsdavo į dugną, kur, esant mažesniam deguonies kiekiui ir nuolat drėgnoms sąlygoms, anglis kaupėsi nuosėdose.

    Situacija pasikeitė, kai dėl plataus masto upių vandens nukreipimo drėkinimui jūra sparčiai traukėsi, o dugno plotai liko atviri orui. Nuosėdoms pradėjus kontaktuoti su deguonimi, jose esanti organinė anglis ima skaidytis, todėl anglies dioksidas palaipsniui išsiskiria į atmosferą.

    Tyrėjų grupė 2022 metais atliko ekspediciją, kurios metu 14 vietų paėmė dugno nuosėdų mėginius ir matavo anglies dioksido srautus, kylančius nuo buvusio jūros dugno paviršiaus. Papildomai analizuota anglies izotopinė sudėtis, leidžianti atskirti, ar išmetamas CO₂ kyla iš seniau sukauptos organinės medžiagos, o ne, pavyzdžiui, iš kitų geologinių šaltinių.

    Vertinant rezultatų patikimumą, svarbi buvo ir paviršiaus būklė: augmenijos danga bei vėjo erozija. Atidengtas, sausas ir vėjo ardomas dugnas ne tik pats skleidžia CO₂, bet ir gali būti lengvai pernešamas dulkėmis, todėl poveikis aplinkai pasireiškia keliomis kryptimis.

    Mokslininkai teigia, kad dalis organinės medžiagos buvusiose nuosėdose vis dar išlikusi, todėl potencialūs būsimi išmetimai gali būti dar dideli. Jų vertinimu, likęs organinės anglies kiekis teoriškai gali atitikti dar maždaug 605 mln. tonų anglies dioksido, kuris gali išsiskirti toliau vykstant skaidymui.

    Tokie skaičiai primena, kad klimato kaitos kontekste svarbūs ne tik pramonės ar energetikos šaltiniai, bet ir „netikėti“ emisijų taškai, atsirandantys dėl kraštovaizdžio pokyčių. Nusekę ežerai, išdžiūvusios pelkės ar atidengtos nuosėdos gali iš anglies kaupiklių virsti emisijų šaltiniais.

    Tyrėjai pabrėžia, kad plataus masto atkūrimas būtų itin sudėtingas, nes reikštų viso Aralo baseino vandens valdymo pokyčius. Baseinas apima kelių valstybių teritorijas, o istoriškai didelė dalis vandens buvo naudojama žemės ūkiui ir drėkinimui, todėl bet kokios permainos reikalautų politinių susitarimų ir ilgalaikių investicijų.

    Kaip galimos kryptys įvardijamos drėkinimo sistemų modernizavimas, vandens naudojimo efektyvinimas ir nuostolių mažinimas transportuojant vandenį kanalais. Nors visiškai grąžinti jūrai ankstesnį mastą vertinama kaip ypač sunku, daliniai projektai, atkuriant atskiras teritorijas ir ekosistemas, mokslininkų vertinimu, gali būti realistiškesni.

    Šis atvejis išryškina platesnę pamoką: regioniniai vandens ūkio sprendimai gali turėti ilgalaikių pasekmių ne tik biologinei įvairovei ir žmonių sveikatai, bet ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų balansui. Aralo jūra tampa pavyzdžiu, kaip vienas kraštovaizdžio pokytis gali perrašyti ir anglies apykaitą.

  • Kinija pasodino 78 mlrd. medžių: lietaus daugiau, bet mokslininkai fiksuoja mažesnį vandens prieinamumą

    Mokslininkų analizė rodo, kad plečiant miškų plotus keičiasi vandens apytaka tarp žemės paviršiaus ir atmosferos: suveši augalija išgarina daugiau drėgmės, todėl dalyje teritorijų ima dažniau lyti.

    Vis dėlto bendras vietoje pasiekiamo vandens kiekis ne visada auga. Tyrėjai vandens prieinamumą vertino kaip kritulių ir išgaravimo skirtumą, ir nustatė, kad šis rodiklis vidutiniškai mažėjo.

    Kas pasikeitė per du dešimtmečius

    Vertinant 2001–2020 metų laikotarpį, Kinijoje miškų plotas išaugo apie 226 000 kvadratinių kilometrų. Tuo pat metu ganyklų sumažėjo apie 158 000 kvadratinių kilometrų, o dykumų ir menkai derlingų plotų – dar maždaug 107 000 kvadratinių kilometrų.

    Skaičiuojama, kad nuo 1980 metų Kinijoje iš viso pasodinta apie 78 mlrd. medžių. Tai siejama su keliomis ilgalaikėmis ekosistemų atkūrimo programomis, kurios turėjo stabdyti dykumėjimą ir dirvožemio degradaciją.

    Tyrimo duomenimis, per nagrinėtą laikotarpį vidutinis metinis išgaravimas padidėjo 1,71 milimetro, o kritulių kiekis – 1,24 milimetro. Kadangi išgaravimas augo sparčiau, vandens prieinamumo rodiklis vidutiniškai mažėjo 0,46 milimetro per metus.

    Kodėl daugiau lietaus nereiškia daugiau vandens

    Ryškiausias efektas fiksuotas ten, kur ganyklos buvo paverstos miškais. Toks žemės dangos pokytis padidino metinį išgaravimą apie 8,44 mlrd. kubinių metrų, o kritulių kiekį – apie 5,08 mlrd. kubinių metrų.

    Rezultatas – vietoje prieinamo vandens sumažėjimas maždaug 3,36 mlrd. kubinių metrų per metus. Paprastai tariant, dalis papildomos drėgmės, kurią augalija išleidžia į atmosferą, negrįžta į tą pačią teritoriją kaip lietus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad atmosferos srautai perneša drėgmę dideliais atstumais, todėl vienas regionas gali prarasti vandens balansą, o kitas – gauti papildomų kritulių. Dėl to miškinimo nauda pasiskirsto netolygiai.

    Kur laimi, o kur pralaimi regionai

    Didžiausias teigiamas pokytis fiksuotas Tibeto plynaukštėje, kur vandens prieinamumas didėjo apie 0,38 milimetro per metus. Tuo metu rytiniame musonų regione šis rodiklis mažėjo apie 0,59 milimetro, o sausringame šiaurės vakarų regione – apie 1,14 milimetro per metus.

    Tyrėjai taip pat nustatė, kad šiaurės vakarų sausringas regionas dėl žemės dangos pokyčių dalį drėgmės „perduodavo“ Tibeto plynaukštei. Tai reiškia, kad vietinis miškinimas gali prisidėti prie kritulių kitur, bet kartu didinti vandens trūkumą ten, kur medžiai pasodinti.

    Šie rezultatai siejami ir su platesne Kinijos vandens išteklių problema: šiaurinėje šalies dalyje sutelkta didelė gyventojų ir žemės ūkio dalis, tačiau vandens atsargų ten gerokai mažiau nei pietuose. Todėl vien medžių skaičius ar miškų plotas neatsako į klausimą, ar regionas taps atsparesnis sausroms.

    Mokslininkai akcentuoja, kad ekosistemų atkūrimą reikia vertinti kompleksiškai, derinant miškų plėtrą su baseinų valdymu, dirvožemio drėgmės apsauga ir vietovei tinkančiomis rūšimis. Priešingu atveju didesnis želdinių plotas gali pagerinti mikroklimatą, bet kartu sumažinti vandenį upėms, gruntiniams vandenims ar žemės ūkiui.