Kylant pasaulinei temperatūrai, daugelis jau dabar sausų regionų, tikėtina, taps dar sausesni. Mokslininkai perspėja, kad dėl to sausros zonų ribos gali slinkti į drėgnesnes teritorijas, keisdamos kraštovaizdį ir silpnindamos ekosistemas.
Naujas tyrimas rodo, kad iki šio amžiaus pabaigos sausros zonos gali išsiplėsti ir apimti daugiau nei 40 proc. visos Žemės sausumos, neskaičiuojant Antarktidos. Tokia plėtra reikštų didesnę vandens stoką, spartesnę dirvožemio degradaciją ir didesnę dykumėjimo riziką.
Kas laikoma sausros zona?
Tyrime sausros zonos apibrėžtos pagal sausumo indeksą, kuris parodo kritulių ir potencialaus garavimo santykį. Jei indeksas mažesnis nei 0,65, teritorija priskiriama sausros zonoms, nes ten kritulių nepakanka kompensuoti vandens netekčiai per garavimą ir augalų transpiraciją.
Tokios zonos skirstomos į keturis tipus: nuo sausų pusiau drėgnų iki itin sausų. Mokslininkų skaičiavimu, 1994–2023 metų laikotarpiu sausros zonos sudarė apie 38,58 proc. pasaulio sausumos ploto.
Netikėtas veiksnys: anglies dioksidas
Tyrėjai pabrėžia, kad daugelis ankstesnių prognozių galėjo pervertinti sausėjimą, nes neįtraukė anglies dioksido poveikio augalams. Didėjant anglies dioksido koncentracijai atmosferoje, augalai gali mažinti vandens netekimą, nes jų žioteles dalinai užsiveria, todėl sumažėja transpiracija.
„Įprastos projekcijos dažnai neįvertina anglies dioksido poveikio potencialiam garavimui, todėl sausėjimo mastas gali būti išpūstas, o karštųjų taškų žemėlapiai – pakitę“, – teigiama tyrimo išvadose.
Dėl šios priežasties komanda taikė anglies dioksido poveikiu pakoreguotą metodą potencialiam garavimui įvertinti. Skaičiavimams naudoti 1960–2023 metų meteorologiniai duomenys ir CMIP6 klimato modelių projekcijos.
Kiek ir kur sausės labiausiai?
Prognozuojama, kad 2071–2100 metų laikotarpiu sausros zonos gali sudaryti nuo 39,31 iki 40,28 proc. Žemės sausumos, priklausomai nuo šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų scenarijaus. Didžiausias augimas numatomas itin sausose zonose.
Didžiausi pokyčiai, anot tyrėjų, tikėtini Australijoje, po jos – Brazilijoje, o dalyje Afrikos prognozuojami ypač plataus masto persitvarkymai. Skaičiuojama, kad didžiausia prognozuojama plėtra reikštų apie 2 370 000 kvadratinių kilometrų papildomo sausros zonų ploto, palyginti su 1994–2023 metų baze.
Mokslininkai pabrėžia, kad vieningos metodikos ir atnaujinti vertinimai yra būtini, nes nuo jų priklauso tiek prisitaikymo prie klimato kaitos sprendimai, tiek vandens išteklių planavimas. Kuo tiksliau bus įvertintos rizikos, tuo realistiškiau bus įmanoma ruoštis žemės ūkio, miestų ir gamtos apsaugos iššūkiams.
Leave a Reply