CP v2

Tag: Ekologija

  • Po 200 metų pertraukos Brazilijos Atlanto miške vėl peri raudonžaliai arai: ką parodė pirmieji jaunikliai

    Brazilijos Atlanto miške pirmą kartą per maždaug 200 metų užfiksuotas sėkmingas raudonžalių arų (Ara chloropterus) perėjimas. Du išsiritę jaunikliai tapo aiškiu ženklu, kad rūšis gali sugrįžti į pakrantės miškų ekosistemą, iš kurios buvo praktiškai išnykusi.

    Šis atvejis siejamas su kryptinga reintrodukcijos programa, kurią 2022 metais pradėjo Brazilijos aplinkos ir atsinaujinančių gamtos išteklių institutas Ibama. Pagrindinis tikslas buvo atkurti populiaciją regionuose, kur ją išstūmė miškų naikinimas ir neteisėtas gaudymas prekybai augintiniais.

    Programoje dalyvavę paukščiai buvo laikomi nelaisvėje, dalis jų į ten pateko iš privačių namų ar po konfiskavimo dėl neteisėtos prekybos laukiniais gyvūnais. Prieš paleidžiant į laisvę, paukščiai buvo sužymėti, laikyti karantine ir reabilituoti specializuotuose centruose.

    Svarbi proceso dalis buvo elgsenos paruošimas: arų mokymas bendrauti tarpusavyje, prisitaikyti prie natūralių sąlygų ir mažinti priklausomybę nuo žmogaus. Tuomet jie buvo perkelti į atkurtą miško teritoriją pietinėje Bahijos valstijos dalyje, kur įrengtos lesyklos ir inkilai, padedantys pirmaisiais adaptacijos mėnesiais.

    Kad būtų išvengta streso ir trikdymo, lizdavietės buvo stebimos nuotoliniu būdu. Balandį viename iš inkilų užfiksuota, kad pasirodė du jaunikliai, o vėliau jie paliko lizdą ir pradėjo tyrinėti aplinką.

    „Tai buvo labai ypatingas momentas“, – sakė projekto koordinatorė Ligia Ilg.

    „Pamatyti, kad jaunikliai gerai skraido, gauna maistą iš tėvų ir pradeda patys ieškoti lesalo, buvo nepaprastai jaudinanti patirtis“, – sakė ji.

    Sėkmingas perėjimas laikomas dvigubu laimėjimu: jis rodo ne tik rūšies sugrįžimo galimybę, bet ir tai, kad nelaisvėje laikyti arai gali vėl tapti visaverte laukinės populiacijos dalimi. Tai ypač aktualu rūšims, kurios nukentėjo nuo nelegalios prekybos ir buveinių nykimo.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad Atlanto miškas yra viena labiausiai fragmentuotų ir istoriškai labiausiai nuniokotų Brazilijos ekosistemų, todėl kiekvienas sėkmingas atkūrimo atvejis yra reikšmingas. Ilgalaikė sėkmė priklausys nuo buveinių apsaugos, kovos su neteisėta prekyba laukiniais gyvūnais ir nuoseklaus populiacijos stebėjimo.

    „Mintis, kad nelaisvėje laikyti laukiniai arai renkasi žmonių draugiją, yra mitas“, – sakė Ligia Ilg.

    Pasak jos, gavę pakankamai laiko ir tinkamas sąlygas, tokie paukščiai gali sėkmingai grįžti į natūralią aplinką ir prisidėti prie ekosistemų atsigavimo.

  • Karibų jūroje beveik 5 km gylyje aptiko 400 °C hidroterminį lauką: ten knibžda gyvybė

    Karibų jūroje, Kaimanų įduboje, mokslininkai fiksuoja vieną ekstremaliausių Žemės buveinių – hidroterminį lauką, esantį beveik 5 kilometrų gylyje. Čia iš jūros dugno veržiasi mineralais prisotinti skysčiai, kurių temperatūra siekia apie 400 laipsnių Celsijaus, tačiau, nepaisant to, vietovėje aptinkama gyvybės.

    Šis objektas žinomas kaip Beebe hidroterminis laukas ir laikomas vienu giliausių patvirtintų hidroterminių šaltinių pasaulyje. Jį užfiksuoti padėjo giliavandeniai robotai, galintys dirbti didžiuliame slėgyje, kur žmogui pasiekti praktiškai neįmanoma.

    Nors 400 laipsnių Celsijaus temperatūra skamba neįtikėtinai, tokiame gylyje vanduo neverda dėl milžiniško slėgio. Esant beveik 5 kilometrų gyliui, slėgis yra toks didelis, kad vandens virimo temperatūra smarkiai pakyla, todėl superkaršti skysčiai gali išlikti skystos būsenos.

    Hidroterminiai šaltiniai dažniausiai formuojasi ten, kur skiriasi tektoninės plokštės. Jūros vanduo prasiskverbia į plyšius, įkaista priartėjęs prie magmos ar įkaitusių uolienų, prisotėja metalų ir sieros junginių, o tuomet grįžta į dugno paviršių, sukeldamas chemiškai intensyvią, bet ekologiškai produktyvią aplinką.

    Mokslinėje literatūroje hidroterminiai šaltiniai dažniausiai skirstomi į vadinamuosius baltuosius ir juoduosius „dūmtraukius“. Baltieji paprastai būna vėsesni ir šviesesni dėl silicio dioksido bei kitų mineralų, o juodieji – karštesni ir „rūko“ tamsiai, nes skysčiuose gausu metalų sulfidų.

    Beebe lauke vyrauja būtent juodieji „dūmtraukiai“, primenantys pramoninius vamzdžius, iš kurių veržiasi tamsus mineralinis „dūmas“. Nors pati srovė prie išėjimo angos gali būti mirtinai karšta, temperatūra greitai krenta vos skysčiui susimaišius su aplinkiniu, gerokai vėsesniu jūros vandeniu.

    „Šie skysčiai yra labai karšti, bet jie labai greitai atvėsta, kai susimaišo su jūros vandeniu. Šaltinis gali būti itin karštas, tačiau pasitraukus šiek tiek į šoną temperatūra gali siekti apie 20 laipsnių Celsijaus, o tai daugeliui gyvūnų jau tinkama“, – sakė Londono Gamtos istorijos muziejaus tyrėja Maggie Georgieva.

    Šioje giliavandenėje zonoje nėra saulės šviesos, todėl įprasta fotosinteze paremta mitybos grandinė neveikia. Vis dėlto ekosistemą palaiko chemosintezė – mikroorganizmai energiją gauna ne iš šviesos, o iš cheminių reakcijų, pavyzdžiui, oksiduodami sieros vandenilį ar kitus junginius, kurių gausu hidroterminiuose skysčiuose.

    Prie Beebe šaltinių fiksuotos įvairios rūšys, galinčios gyventi tokiose sąlygose: aptikta zoarcidų šeimos žuvų, jūrų anemonų, smulkių vėžiagyvių ir kolonijų neįprastų krevečių. Pranešama, kad dalis šių krevečių turi šviesai jautrų organą, padedantį orientuotis labai silpno apšvietimo sąlygomis, kur vyrauja tik blankūs švytėjimai ir prietaisų šviesos.

    Tokie radiniai svarbūs ne tik siekiant suprasti, kaip gyvybė prisitaiko prie ekstremalių sąlygų, bet ir aiškinantis ankstyvosios gyvybės Žemėje scenarijus. Be to, hidroterminiai laukai dažnai minimi ir kaip analogai ieškant gyvybės už Žemės ribų, pavyzdžiui, po ledu slypinčiuose vandenynuose kai kuriuose Saulės sistemos palydovuose.

  • Odesos srityje pastebėtas didžiausias Europos vandens vabalas: mokslininkas paaiškino, kur slypi rizika

    Odesos srityje užfiksuotas vienas didžiausių Europos vandens vabzdžių – didysis juodasis vandens vabalas, dar vadinamas vandens mėgėju. Apie radinį pranešė Odesos regiono nacionalinio parko Tuzlovo limanai mokslininkas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas, paviešinęs ir vaizdo įrašą.

    Pasak jo, šio vabalo kūno ilgis gali siekti iki 5 centimetrų, todėl iš tolo jis dažnai atrodo grėsmingai. Tačiau pats vabzdys žmogui paprastai nepavojingas, nors dėl dydžio ir blizgaus šarvo neretai supainiojamas su kitais, agresyvesniais vandens vabzdžiais.

    „Didysis juodasis vandens vabalas visiškai pateisina savo pavadinimą: jis tikrai juodas ir tikrai didelis. Dabar vyksta jų sezoninė migracija iš vieno telkinio į kitą. Ar šis milžinas pavojingas? Visai ne“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Mokslininkas aiškina, kad šis vandens vabalas daugiausia minta augaliniu maistu ir vandens augalijos liekanomis, todėl žmogui neturi kuo skaudžiai įkasti. Ramiai plaukiodamas jis pereina nuo vieno vandens augalo prie kito, o baltymingo maisto, jei ir imasi, dažniausiai tik tuomet, kai grobis beveik nesipriešina.

    Pagrindinė rizika, anot specialisto, yra ne pats vandens mėgėjas, o painiava su panašiai atrodančiu vabalu plaukiku. Abu vabzdžiai gyvena panašiuose tvenkiniuose, užutekiuose ir sekliose vandens telkinių vietose, abu turi glotnų, ovalų kūną, todėl greitai įvertinti, kas pateko į rankas, nėra paprasta.

    Vabalas plaukikas paprastai būna mažesnis, tačiau gali būti gerokai agresyvesnis ir skaudžiai įkąsti, jei žmogus jį paima ar spaudžia. Specialistai pataria vandens vabzdžių neimti plikomis rankomis, ypač jei nesate tikri dėl rūšies, o radus netikėtai didelį vabalą prie vandens telkinio geriausia tiesiog palikti jį ramybėje.

    Skiriamuoju požymiu, kuris gali padėti, laikoma spalva: vandens mėgėjo chitininis dangalas dažniausiai būna vientisai tamsus, o plaukiko šarvo pakraščiuose neretai matyti šviesesnė juostelė. Vis dėlto gamtoje spalvos gali kisti dėl apšvietimo, purvo ar vandens augalijos, todėl saugiausia taisyklė išlieka ta pati: negaudyti ir nebandyti laikyti vabzdžių rankose.

  • Černihivo pasienyje po Rusijos apšaudymų įsiplieskė 2 400 ha miško gaisras: gesinti beveik neįmanoma

    Ukrainos Černihivo srityje, pasienyje su Rusija, po apšaudymų kilo didelio masto miško gaisras. Valstybinė įmonė „Ukrainos miškai“ pranešė, kad ugnis apėmė apie 2 400 hektarų teritoriją, o patekti į dalį židinių šiuo metu praktiškai neįmanoma dėl saugumo situacijos.

    Anot įmonės, gaisras fiksuotas penkių kilometrų pločio pasienio ruože, į kurį miškininkai jau kurį laiką neturi prieigos. Ugnis išplito Elynės ir Tichonovyčių girininkijose, priklausančiose Korjukivkos miškų padaliniui, o liepsnas užfiksavo vaizdo stebėjimo kameros.

    Miškininkų pajėgos telkiamos ten, kur dar įmanoma dirbti, kad ugnis nepersimestų į prieinamas teritorijas ir fronto ruože esančius kaimus. Pagrindinis tikslas dabar yra sustabdyti plitimą, o ne tiesiogiai gesinti gaisro epicentrą, kuris išlieka pavojingiausioje zonoje.

    Įmonė nurodė, kad įrengiamos papildomos mineralizuotos juostos, kurios padeda sudaryti barjerą liepsnoms. Technika dirba padidintos rizikos sąlygomis, todėl darbus tenka derinti su saugumo priemonėmis ir nuolat vertinti situaciją.

    „Pirmiausia įrengiame papildomas mineralizuotas juostas. Įmonės traktoriai dirba po radijo elektroninės kovos priemonių priedanga, nes priešas apšaudo bet kokią techniką“, – sakė valstybės įmonės „Ukrainos miškai“ atstovai.

    Taip pat surengtas pasitarimas su kariškiais, gelbėjimo tarnybomis ir vietos valdžia, siekiant apsaugoti gyvenvietes prie fronto linijos. Įmonė praneša mobilizavusi naują gaisrų gesinimo techniką, tačiau ją panaudoti visu pajėgumu trukdo nuolatinė dronų grėsmė ore.

    Pastaruoju metu Ukrainoje dažnėja pranešimų apie gaisrus, kylančius dėl apšaudymų ir karo veiksmų. Pasienio ir fronto zonose gesinimą apsunkina ne tik ugnies mastas, bet ir ribota prieiga, sprogmenų bei nuotolinių atakų rizika, todėl prioritetu dažnai tampa gaisro plitimo stabdymas ir civilių apsauga.

  • Neįprastai ankstyvi miškų gaisrai Europoje: Vokietija ir Čekija kovoja su sausra ir vėju

    Vokietijoje ir Čekijoje šiemet miškų gaisrų sezonas prasidėjo neįprastai anksti, nors tokio masto situacijos dažniau būdingos liepai. Gelbėtojai sieja didžiausią riziką su ilgiau užsitęsusia sausra, karščiu ir vėju, kurie ugniai leidžia greitai plisti bei apsunkina gesinimą.

    Brandenburgo žemėje, prie Juterbogo, gaisras kilo buvusio karinio poligono teritorijoje ir per trumpą laiką išplito. Vietos valdžios vertinimu, vienu metu ugnis buvo apėmusi apie 113 hektarų, o situaciją komplikavo galimas nesprogusių šaudmenų pavojus, dėl kurio dalis gesinimo darbų buvo ribojami.

    „Šioje teritorijoje kai kurie darbai buvo pernelyg pavojingi, nes žemė gali būti užteršta sprogmenimis“, – teigė Brandenburgo gamtinių teritorijų fondo atstovė.

    Gelbėtojai skelbė, kad gaisrą pavyko lokalizuoti ir šiuo metu nebesitikima spartaus ugnies plitimo, tačiau tęsiamas smilkstančių židinių stebėjimas. Meteorologų prognozės dėl kritulių vertinamos kaip svarbus veiksnys, galintis greitai sumažinti gaisringumą, jei lietus bus intensyvesnis.

    Čekijoje ugnis fiksuota šalia Bohemijos Šveicarijos nacionalinio parko, netoli sienos su Saksonija. Nors gaisras ne visur plečiasi, jis dar nebuvo pilnai suvaldytas, o darbą itin apsunkina sudėtingas reljefas, vėjo gūsiai ir sausa augmenija.

    Į gesinimą įtrauktos gausios pajėgos: dirbo daugiau kaip 400 ugniagesių, talkino policija, kariuomenės ir gelbėjimo tarnybos, naudojami sraigtasparniai vandeniui iš oro. Skelbiama, kad gaisro plotas siekė kiek mažiau nei vieną kvadratinį kilometrą, o dalis aviacijos pastiprinimo buvo laukiama iš kaimyninių šalių.

    Bavarijoje židiniai nustatyti Chimgau Alpėse, ant stačių ir sunkiai pasiekiamų šlaitų. Dėl rizikos ugniagesiams aktyvus gesinimas kai kuriose vietose vertinamas atsargiai, daugiau dėmesio skiriant perimetro kontrolei, stebėjimui ir žvalgybai iš oro.

    Vokietijoje sausros stebėsenos sistemos tuo pat metu fiksuoja kritiškai išsausėjusius dirvožemius. Klimato specialistai atkreipia dėmesį, kad didžiausią įtampą kelia ilgas kritulių trūkumas kartu su smėlingomis dirvomis, todėl tokie regionai kaip Brandenburgas tradiciškai išlieka vieni rizikingiausių miškų gaisrų požiūriu.

    Ekspertai pabrėžia, kad net ir trumpalaikės liūtys gali greitai sumažinti gaisrų pavojų, tačiau tvari situacijos stabilizacija priklauso nuo to, ar krituliai bus pakankami ir ar nesugrįš vėjuotos, sausos dienos. Dėl klimato kaitos Europoje vis dažniau stebimos ilgesnės sausros ir karščio bangos, todėl ankstyvi gaisrai tampa vis labiau tikėtinu scenarijumi.

  • Kinija pasodino 78 mlrd. medžių, bet mokslininkai įspėja: žalinimas aštrina vandens trūkumą

    Kinija nuo 1980-ųjų įgyvendino vieną didžiausių žalinimo programų pasaulyje ir, įvairiais vertinimais, pasodino apie 78 mlrd. medžių. Tai siejama su vadinamąja Didžiąja žaliąja siena ir kitomis miškų atkūrimo iniciatyvomis, kurios turėjo stabdyti dykumėjimą ir vėjo eroziją.

    Tačiau naujesni moksliniai tyrimai rodo, kad dalyje regionų masinis apželdinimas turėjo ir neplanuotų pasekmių. Mokslininkai įspėja, kad ypač sausesnėse šiaurės ir šiaurės vakarų teritorijose padidėję miškų plotai gali apsunkinti vietos vandens balansą.

    Viena pagrindinių rizikų siejama su evapotranspiracija, kai vanduo išgaruoja iš dirvožemio ir išsiskiria per augalų lapus. Miškuose šis procesas paprastai intensyvesnis nei pievose ar stepėse, todėl tam tikromis sąlygomis daugiau vandens „išeina“ į atmosferą, o vietinis drėgmės balansas prastėja.

    Kaip pabrėžia tyrėjai, keičiant natūralias pievas į mišką galima gauti daugiau kritulių kai kuriose teritorijose, tačiau kartu didėja ir bendras vandens praradimas per garavimą. Dėl to dalis drėgmės gali persiskirstyti į kitus regionus, o tankiai apgyvendintose vietovėse vandens deficitas tik sustiprėja.

    Šiaurės Kinijoje vandens paklausa tradiciškai didelė dėl gyventojų koncentracijos, pramonės ir žemės ūkio. Tuo pat metu vandens ištekliai šiame šalies ruože pasiskirstę netolygiai, todėl bet koks papildomas spaudimas hidrologiniam ciklui gali turėti apčiuopiamų pasekmių.

    Be to, žalinimo projektų efektyvumas priklauso nuo to, kokios rūšys sodinamos ir ar jos atitinka vietos ekosistemas. Monokultūros ar vandeniui imlesnės rūšys sausringuose plotuose gali paspartinti dirvožemio išsausėjimą, ypač jei kartu trūksta priemonių dirvožemio drėgmei sulaikyti.

    Mokslininkai ragina miškų atkūrimo programas planuoti ne vien pagal pasodintų medžių skaičių, bet pagal poveikį vandens ištekliams ir regiono klimatui. Praktikoje tai reiškia, kad dalyje teritorijų gali būti tikslingiau atkurti stepes, krūmynus ar mišrias ekosistemas, o ne tankius miškus.

    Taip pat akcentuojama, kad sprendimai turėtų remtis vietos hidrologiniais duomenimis ir ilgalaikiu stebėjimu, nes greiti rezultatai žalinant gali maskuoti lėtai augančias problemas. Kai kuriais atvejais prioritetu tampa ne naujų plotų apsodinimas, o jau įveistų teritorijų tvarkymas, rūšių pakeitimas ir vandens taupymo priemonės žemės ūkyje.

    Kinijos žalinimo programos išlieka reikšmingos kovoje su dykumėjimu ir dulkių audromis, tačiau tyrimai primena, kad gamtos atkūrimas nėra vienalytis receptas. Ten, kur vanduo yra ribotas išteklius, miškų plėtra turi būti derinama su aiškiais vandens biudžeto skaičiavimais, kad aplinkosauginė nauda nevirstų nauju iššūkiu gyventojams ir ūkiui.

  • Kachovkos HE užtvankos sunaikinimo žala įvertinta 13 mlrd. eurų: kada spręs dėl kompensacijos

    Ukrainos prezidento biuro atstovė Iryna Mudra nurodė, kad Kachovkos hidroelektrinės užtvankos sunaikinimo padaryta žala siekia apie 13 mlrd. eurų. Pasak jos, tokią sumą pagrindžia Europos Komisijos ir Pasaulio banko atlikti skaičiavimai.

    Ji pabrėžė, kad tai nėra konkretaus atstatymo projekto sąmata. Skaičius apima praradimo ir padarinių vertinimą, o sprendimas, ar objektą apskritai atkurti ir kokiu formatu, būtų priimamas atskirai, pagal Ukrainos atsigavimo planus ir poreikius.

    „Tai nėra atstatymo kaina ir neatsako į klausimą, ar hidroelektrinė turi būti atkurta būtent tokia pati. Tai kompensacijos už praradimą įvertinimas“, – sakė Iryna Mudra.

    Anot jos, galutinę sumą turėtų nustatyti speciali kompensacijų komisija, kuri remtųsi tarptautinių institucijų pateikta metodika ir įvertinimais. Komisija dar nėra suformuota, todėl galutinių sprendimų terminas priklausys nuo jos steigimo ir darbo pradžios.

    Komisijos veiklos teisinis pagrindas numatytas tarptautinėje konvencijoje, kurią Hagoje pasirašė 35 valstybės kartu su Europos Sąjunga. Dokumentas įsigalios tik tada, kai jį ratifikuos mažiausiai 25 dalyviai, o Ukrainos atstovai prognozuoja, kad tam realistiškai gali prireikti maždaug metų.

    Pasak I. Mudros, net ir nustačius kompensacijos dydį, komisija neįpareigotų Ukrainos gautų lėšų skirti būtent užtvankos atstatymui. Lėšų panaudojimą, atsižvelgdama į prioritetus, infrastruktūros būklę ir regiono poreikius, spręstų pati Ukraina.

    Užtvanka buvo sunaikinta 2023 metais birželio 6 dieną, o šis įvykis sukėlė didelio masto humanitarines, aplinkosaugines ir ekonomines pasekmes žemiau Dnipro upės. Kartu tai tapo vienu ryškiausių infrastruktūrinių smūgių, kurio poveikį Ukrainai dar teks vertinti ilgą laiką.

    Pasaulio bankas atskiruose vertinimuose yra fiksavęs, kad Ukrainos nuostoliai dėl plataus masto karo sudaro šimtus milijardų eurų, o poreikiai atsigavimui auga dėl nuolatinių atakų ir sugriovimų. Tokie skaičiavimai paprastai apima tiek tiesioginę žalą, tiek ekonominius praradimus bei būtinas investicijas atstatymui.

  • Atlanto lašiša Ispanijoje ant išnykimo ribos: svarstomas draudimas žvejoti, populiacija krito 80 proc.

    Atlanto lašišos (Salmo salar) padėtis Ispanijos upėse per pastarąjį dešimtmetį tapo kritinė: mokslininkų vertinimu, 2015–2024 metais populiacija sumažėjo daugiau nei 80 proc. Dėl to šalyje vis garsiau svarstomas sprendimas riboti arba visai uždrausti lašišų žvejybą, ypač mėgėjams.

    Duomenis surinko ir apibendrino Iberijos ichtiologų draugija SIBIC, raginanti lašišą įtraukti į Ispanijos nykstančių rūšių katalogą kaip rūšį, kuriai gresia išnykimas. Vyriausybei pavesta parengti ataskaitą apie rūšies apsaugos būklę ir būtinas priemones.

    Situacijos rimtumą ypač išryškino Astūrija, laikoma istoriniu lašišų žvejybos regionu. Pranešta, kad prasidėjus sezonui kelias savaites nebuvo sugautas nė vienas lašišos egzempliorius, o kaimyninėje Kantabrijoje taip pat vėlavo tradicinio pirmojo sezono laimikio, vadinamo campanu, pasirodymas.

    Su lašišų nykimu susidūrę regionai, turintys ilgas žvejybos tradicijas, jau ėmėsi griežtesnių sprendimų. Galisija, Navarra ir Baskų kraštas pranešė apriboję arba uždraudę lašišų žvejybą, siekdami sumažinti spaudimą itin nusilpusioms populiacijoms.

    Ekspertų vertinimu, vien draudimai ne visada duoda greitą efektą, tačiau jie laikomi būtinu pirmu žingsniu, kai grįžtančių neršti suaugusių žuvų skaičius krenta iki ribos, kai natūralus atsikūrimas tampa nepatikimas.

    2025 metų spalį skirtingų autonominių bendruomenių tyrėjų ir administratorių grupė, remiama SIBIC, užbaigė oficialų Atlanto lašišos būklės vertinimą. Taikytos Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos kriterijų gairės, kurios visame pasaulyje naudojamos rūšių rizikai įvertinti.

    Vertinimas rėmėsi tiesioginiu suaugusių lašišų sugrįžimo monitoringu penkiuose upių baseinuose: Lereso ir Ulijos Galisijoje, taip pat Urumeos, Orijos ir Bidasoa upėse Navarros ir Gipuskoa teritorijose. Skaičiuojama, kad vidutinis sumažėjimas siekė 82,1 proc., o atskirose upėse fiksuotas kritimas nuo 61,7 proc. iki 94,8 proc.

    Be to, nurodoma, kad reikšminga istorinio arealo dalis tapo neprieinama dėl upių barjerų, tokių kaip užtvankos ir kitos hidrotechninės kliūtys. Ispanijoje taip pat minimi atvejai, kai lašišos jau visiškai išnyko iš kai kurių upių, kurios anksčiau buvo priskiriamos tradiciniams neršto keliams.

    Specialistai pabrėžia, kad Atlanto lašišų mažėjimas nėra vienos priežasties pasekmė, o kelių veiksnių suma. Tarp svarbiausių minimas upių fragmentavimas užtvankomis, hidroenergetikos infrastruktūros poveikis migracijai ir žuvų žūtis nukreipimo kanaluose.

    Kita reikšminga priežastis – klimato kaita: kylant vandens temperatūrai ir dažnėjant karščio bangoms, pietinėje arealo riboje lašišoms tampa vis sunkiau išgyventi. Taip pat įvardijamos vandens tarša, per intensyvi žvejyba ir anksčiau taikytas įžuvinimas ne vietinės kilmės jaunikliais, galėjęs susilpninti vietinių populiacijų prisitaikymą.

    „Mokslas atliko savo darbą. Dabar eilė valstybės institucijoms – jos turi veikti su tokia pačia ryžtinga“, – sakė SIBIC atstovai.

    Ekspertai primena, kad Ispanijos ir Portugalijos lašišų populiacijos yra piečiausia šios rūšies paplitimo riba Europoje. Todėl jos laikomos ypač svarbiomis biologinės įvairovės požiūriu, o jų išnykimas reikštų ne tik mažesnį žuvų skaičių, bet ir negrįžtamą vietinių prisitaikymų praradimą.

    Tarp siūlomų priemonių minima skubi mėgėjiškos žvejybos pauzė, atsisakymas imti neršiančias žuvis dirbtiniam veisimui, nereikalingų užtvankų šalinimas ir griežtesnė migracijos kelių atvėrimo kontrolė. Taip pat raginama sukurti nepriklausomą, vienodais metodais paremtą monitoringo sistemą, apimančią svarbiausius upių baseinus.

  • Karpatų miškuose plinta didelis gaisras: dega apie 75 hektarus, telkiama aviacija ir šimtai gelbėtojų

    Ukrainos Karpatuose, Zakarpatės srityje, tęsiasi didelio masto miško gaisro gesinimas Mučėvės rajone. Ugnis apėmė apie 75 hektarus miško masyvo, o situaciją iš oro padeda stebėti bepiločiai orlaiviai.

    Zakarpatės gelbėtojai pranešė, kad gaisras kilo gegužės 5 dieną netoli Volovecio gyvenvietės, Kilycios vietovėje. Ankstų gegužės 6 dienos rytą darbai dar vyko, o pagrindinis tikslas buvo sustabdyti ugnies plitimą ir apsaugoti miško kvartalus nuo naujų įsiplieskimų.

    Į gaisro židinio likvidavimą įtraukti 243 žmonės ir 46 specialiosios technikos vienetai. Pastiprinimas atvyko ir iš kitų Ukrainos regionų, tarp jų Lvivo bei Ivano Frankivsko sričių, kad būtų užtikrintas nenutrūkstamas darbas pamainomis.

    Pranešama, kad jau pirmąją dieną buvo panaudota aviacija, atliktas vandens numetimas į gaisro zoną. Tokia taktika dažniausiai taikoma tuomet, kai ugnis plinta sunkiai pasiekiamose vietovėse, o sausas miško paklotės sluoksnis sudaro sąlygas židiniams atsinaujinti.

    Zakarpatės prokuratūra nurodė, kad gaisro kilimo priežastys bus nustatytos ikiteisminio tyrimo metu. Pradėtas tyrimas dėl galimo augalijos pasaulio sunaikinimo ar sugadinimo, kai padariniai laikomi sunkiais.

    Šiuo metu gelbėjimo darbų vietoje veikia operacijų štabas, prie gesinimo prisideda ir miškininkai. Tokiais atvejais ypač svarbu operatyviai atriboti teritoriją, stebėti vėjo krypties pokyčius ir užkirsti kelią kibirkščių pernešimui į naujas zonas.

    Kalnuotose vietovėse gaisrus dažnai sunkina stačios šlaitų atkarpos, ribotas privažiavimas technikai ir greitai besikeičiantys oro srautai. Net lokalizavus pagrindinį frontą, miško paklotėje gali likti smilkstančių židinių, kurie vėl įsidega sustiprėjus vėjui.

    Gelbėtojai ragina gyventojus ir turistus laikytis apribojimų bei nesiartinti prie gesinimo darbų zonos, nes tai trukdo technikos judėjimui ir kelia papildomą riziką. Gesinimas tęsiamas, o situacija vertinama nuolat, atsižvelgiant į meteorologines sąlygas.

  • Gibraltaras dešimtmečiais leidžia nevalytas nuotekas į Viduržemio jūrą: pakrantėse daugėja plastiko

    Gibraltaras, Jungtinės Karalystės užjūrio teritorija, dešimtmečius į Viduržemio jūrą išleidžia nevalytas nuotekas iš maždaug 40 000 gyventojų ir vietos verslų. Pagrindinis išleidimo taškas siejamas su Europa Point pusiasalio pietuose, kur nuotekos patenka tiesiai į jūrą.

    Vietos valdžia tvirtina, kad taršos poveikį mažina didelis natūralus vandens išsklaidymas, todėl neva išmetimų įtaka greitai susilpnėja. Tačiau aplinkosaugininkai atkerta, kad reali situacija pakrantėje rodo ką kita, ypač ten, kur srovės ir vėjai taršą sugrąžina į krantą.

    Vienas dažniausiai minimų taršos ženklų yra drėgnos servetėlės ir plastiko atliekos, įsipainiojusios į dumblius ir besikaupiančios ant uolų. Aplinkosaugos iniciatyvos „Nautilus Project“ atstovai atkreipia dėmesį, kad teritorijos, kurios turėtų būti palankios laukinei gamtai, periodiškai virsta šiukšlių sankaupomis.

    Nevalytos nuotekos jūroje gali skatinti intensyvų dumblių suvešėjimą, o kai kuriais atvejais ir toksiškus žydėjimus, mažinančius deguonies kiekį vandenyje. Tai didina riziką žuvims ir kitiems jūrų organizmams, o kartu prastina pakrančių ekosistemų būklę.

    Specialistai taip pat pabrėžia, kad nuotekos į aplinką atneša ne tik organines medžiagas, bet ir mikroplastiką bei įvairius chemikalus. Tokie teršalai gali paveikti žuvų ir jūrų žinduolių sveikatą, o per maisto grandinę ilgainiui pasiekti ir žmogų.

    Rizikos siejamos ir su visuomenės sveikata, nes nevalytose nuotekose gali būti ligų sukėlėjų, o taip pat antibiotikams atsparumo genų, kurie apsunkina infekcijų gydymą. Todėl taršos kontrolė, ypač turistinėse pakrantėse, laikoma ne tik aplinkosaugos, bet ir saugumo klausimu.

    Gibraltaro nuotekų sistema turi ir specifiką: joje naudojamas jūros vanduo, o geriamasis vanduo gaminamas gėlinant. Valdžia aiškina, kad didesnis sūrumas istoriškai apsunkino įprastų nuotekų valymo sprendimų diegimą, nors šiuolaikinės technologijos tokias kliūtis vis dažniau leidžia įveikti.

    Tema tarptautiniu mastu nėra nauja. 2017 metais Europos Sąjungos Teisingumo Teismas buvo pripažinęs, kad Jungtinė Karalystė pažeidė ES reikalavimus, nes Gibraltaras neužtikrino tinkamo nuotekų valymo, tačiau po „Brexit“ Europos Komisijos svertai šioje byloje susilpnėjo.

    Pastangos pastatyti valymo įrenginius anksčiau ne kartą strigo. Skelbta, kad 2018 metais numatyti projektai sustojo, o finansavimo ir rangovų pokyčiai atidėjo realius darbus, todėl problema išliko praktiškai nepakitusi.

    Vis dėlto 2025 metais Gibraltaras sudarė 25 metų trukmės sutartį su bendrove „Eco Waters“ dėl nuotekų valymo įrenginių statybos Europa Point rajone. Pranešama, kad pradėti parengiamieji veiksmai, o planavimo paraiška pateikta 2026 metų kovo mėnesį, tačiau iki pilno sprendimo gali prireikti dar kelerių metų.

    Anksčiau su vyriausybe bendradarbiavusi „Northumbrian Water“ yra akcentavusi, kad dalyvavo kaip strateginis partneris, bet nebuvo atsakinga už nuotekų tvarkymo valdymą ar jų valymą. Tuo pat metu vietos politinė opozicija ne kartą kritikavo infrastruktūros būklę, teigdama, kad kai kuriose turistinėse vietose juntamas nuotekų kvapas ir matomi taršos pėdsakai.

    Gibraltaro valdžia tvirtina, kad lygiagrečiai vykdo kanalizacijos tinklo modernizavimą, įskaitant pagrindinių magistralių atnaujinimą ir vidaus vamzdynų remontą. Taip pat kartojama, kad paplūdimiuose vandens kokybė reguliariai tiriama ir esą atitinka maudymuisi keliamus reikalavimus.

    Aplinkosaugos organizacijos savo ruožtu pabrėžia, kad vien tik monitoringas problemos neišspręs, jei nuotekos ir toliau bus leidžiamos nevalytos. Jos ragina užtikrinti, kad statybų planai nevirstų dar vienu atidėliojimu, o realūs pajėgumai būtų įdiegti kuo greičiau.