Tag: Ekologija

  • ES nuo 2027 metų spalio uždraus kai kuriuos mikroplastiko turinčius šampūnus ir dušo gelius

    Nuo 2027 metų spalio 17 dienos Europos Sąjungoje bus uždrausta parduoti dalį kosmetikos priemonių, į kurių sudėtį mikroplastikas buvo įmaišytas sąmoningai. Pokytis palies šampūnus, dušo gelius ir kitas vandeniu nuplaunamas higienos priemones.

    Apie šį draudimą, remdamasis ES patvirtintu reglamentu, rašo ispanų leidinys Mundodeportivo. Akcentuojama, kad kalbama ne apie visus „plastikinius“ ingredientus, o apie tam tikras sintetinių polimerų daleles, kurios vandenyje neištirpsta ir aplinkoje suyra itin sunkiai.

    ES reglamentą, ribojantį tyčinį mikroplastiko naudojimą kai kuriuose produktuose, Sąjunga patvirtino 2023 metų rugsėjį. Vienas iš etapų – 2027 metais įsigaliosianti nuplaunamų kosmetikos priemonių dalies prekybos draudimo nuostata.

    Praktiškai tai reiškia, kad gamintojams, norintiems toliau prekiauti ES rinkoje, teks keisti formules ir ieškoti alternatyvų ribojamoms mikroplastiko dalelėms.

    Kas tiksliai bus draudžiama

    Draudimas taikomas nuplaunamiems produktams – tai priemonės, kurios po naudojimo pašalinamos vandeniu. Tarp jų įvardijami šampūnai, dušo geliai ir kitos panašios kosmetikos priemonės, jei jų sudėtyje yra mikroplastiko dalelių, patenkančių į nustatytus ribojimus.

    Svarbu tai, kad reglamentas nukreiptas į mikrodaleles, kurios specialiai dedamos į sudėtį dėl technologinių priežasčių – pavyzdžiui, norint pakeisti tekstūrą, stabilizuoti formulę ar suteikti konkretų efektą. Kai tokios dalelės nuplaunamos, jos gali patekti į nuotekas ir galiausiai į aplinką.

    Ribojimai plėsis iki 2035 metų

    Tekste taip pat nurodoma, kad ateityje ES planuoja riboti mikroplastiko naudojimą ir kosmetikoje, kuri nėra nuplaunama, taip pat dekoratyvinėje kosmetikoje bei kai kuriose lūpų ir nagų priemonėse.

    Bendras ribojimų įgyvendinimo grafikas numatytas iki 2035 metų – iki tol gamintojai turėtų rasti mažiau aplinką teršiančius sprendimus ir palaipsniui keisti receptūras.

    Kodėl mikroplastikas kelia tiek problemų

    Mikroplastikas laikomas viena ryškiausių aplinkos taršos problemų, nes itin mažos plastiko dalelės aptinkamos vandenyje, dirvožemyje ir net maisto produktuose bei gėrimuose.

    Dalis mikroplastiko susidaro yrant didesnėms plastiko atliekoms, tačiau kita dalis į aplinką patenka tiesiogiai per kasdienius produktus. Nuplaunamos kosmetikos atveju dalelės kartu su vandeniu gali patekti į aplinką, o jas pašalinti vėliau yra sudėtinga.

  • Mokslininkai ištyrė Bikaro ir Bokako atolus – vienas atokiausių ir beveik žmogaus nepaliestų vietų

    Ramiajame vandenyne esančiuose Bikaro ir Bokako atoluose mokslininkai atliko vienus rečiausių išsamių tyrimų vietose, kurios iki šiol buvo beveik nepaliestos žmogaus. Šie du atokūs atolai, priklausantys Ratak salynui Maršalo Salose, yra negyvenami ir išsiskiria itin turtingomis rifų ekosistemomis.

    Apie ekspediciją rašo „Popular Mechanics“. Tyrimai vyko vadovaujant Havajų universiteto jūrų ekologui Alanui Friedlanderui, kuris yra „National Geographic“ programos „Pristine Seas“ vyriausiasis mokslininkas.

    Nors Maršalo Salų gyventojai apie Bikaro ir Bokako atolus žinojo ištisas kartas, iki šios ekspedicijos čia nebuvo atlikta kompleksinė mokslinė analizė. Vietos bendruomenėms rifų būklė yra gyvybiškai svarbi, nes nuo jos priklauso ekosistemų atsparumas ir jūros ištekliai.

    Galimybė išsamiai tirti atolus atsirado 2023 metais, kai Maršalo Salų jūrų išteklių valdyba pakvietė mokslininkus prisidėti prie šių saugomų teritorijų pažinimo. Komanda prieš kelionę gavo tradicinį Utyriko bendruomenės palaiminimą, o atokumas – apie 116 km iki artimiausio gyvenamo atolo nuo Bikaro ir maždaug 385 km iki Bokako – padėjo šioms vietoms išlikti beveik nepaveiktoms.

    Ekspedicijos tikslai ir metodai

    Friedlanderio komandos tikslas buvo įvertinti ekosistemas nuo sausumos buveinių iki koralinių rifų ir atviro vandenyno. Tai apėmė biologinės įvairovės ir ekosistemų struktūros analizę, išsaugojimo būklės vertinimą bei skirtingų atolių palyginimą.

    Tyrimo autoriai, kurių darbas publikuotas žurnale „Frontiers in Marine Science“, pažymėjo, kad šie atolių rifai yra vieni geriausiai išsilaikiusių tropinėje Ramiojo vandenyno dalyje. Ankstesnės ekspedicijos buvo apėmusios tik atskirus elementus – pavyzdžiui, paukščių kolonijas, jūrinių vėžlių populiacijas ar seklumų rifus.

    Duomenims rinkti taikyta įvairi metodika: nardymai su akvalangu, foto ir vaizdo fiksavimas, giliavandenių kamerų naudojimas bei povandeninis aparatas. Tokiu būdu buvo registruojama rūšių sudėtis ir jų gausa.

    Ką rado Bikare ir Bokake

    Pirmoji stotelė buvo Bikaras – pusmėnulio formos atolas. Jo sausumoje tyrėjai pastebėjo polinezines žiurkes, kurios laikomos žmogaus atnešta rūšimi, tačiau kartu fiksuota, kad vietiniai organizmai čia vis tiek klesti.

    Virš salos gausu jūrinių paukščių: minimi mėlynveidžiai padūkėliai, didieji fregatiniai paukščiai, rudosios nodės ir baltosios žuvėdros. Pakrantėse taip pat maitinasi migruojantys paukščiai, ieškantys smulkių bestuburių smėlyje.

    Bikaro paplūdimiuose mokslininkai suskaičiavo 132 žaliųjų jūrinių vėžlių lizdavietes. Rifuose gausu žuvų, tarp jų – liucianai ir gruperiai, taip pat aptinkamos milžiniškos tridaknės – moliuskai, prisidedantys prie vandens filtravimo ir rifų ekosistemų stabilumo.

    Dar atokesnis Bokakas, apibūdinamas kaip itin mažai žmogaus veiklos paliestas, pasižymi sausesniu, savaną primenančiu kraštovaizdžiu su žolynais ir heliotropais. Tyrėjai nurodo, kad aplinkiniai vandenys čia dar turtingesni: rifus daugiausia dengia koralai, o bendroji žuvų biomasė – didesnė.

    Nardymo metu Friedlanderiui pavyko sutikti kuprotųjų papūgžuvų būrį – tai nykstanti rūšis, kuri, kaip ilgą laiką manyta, šiame regione buvo beveik išnykusi. Šis radinys laikomas reikšmingu ženklu, kad atokios ekosistemos gali išlaikyti retas populiacijas.

    Komanda taip pat pastebėjo neįprastą reiškinį mitybos grandinėje: rifuose ryklių ir kai kurių plėšrių žuvų bendra biomasė viršijo jų grobio biomasę. Tokia „apversta“ piramidė rodo aukščiausių plėšrūnų gausą ir, pasak tyrėjų, gali padėti efektyviau paskirstyti energiją bei maistines medžiagas visoje rifo ekosistemoje.

    Bikinio atolas – visai kitokia istorija

    Po Bikaro ir Bokako ekspedicija tyrė ir Bikinio atolą, kuris istoriniu požiūriu smarkiai skiriasi nuo „pirminių“ teritorijų. 1946–1958 metais čia vyko JAV branduoliniai bandymai, prasidėję operacija „Crossroads“, o vietos gyventojai buvo evakuoti, išvykdami su keliais drabužių komplektais ir nesuprasdami, kad visam laikui grįžti nebegalės.

    Aprašyme pabrėžiama, kad iš tolo Bikinį supa lyg „koralo miestai“, tačiau iš arti dalis struktūrų virsta negyvais „skeletais“. Vis dėlto mokslininkai aptiko ir gyvų koralų plotų, įsitvirtinusių ant mirusių rifų, o aplink juos knibždėjo žuvys – tai įvardijama kaip gamtos atsparumo įrodymas.

    Nors Bikaro ir Bokako atokumas sumažina tiesioginį žmogaus poveikį, jie nėra visiškai apsaugoti nuo globalių procesų. Šylant vandeniui kyla koralų blukimo rizika, kai koralai praranda simbiotinius dumblius, suteikiančius jiems spalvą ir dalį maisto.

    Be to, regione vis dar minimas taršos šaltinis – branduolinių bandymų laikų likutinė radiacija, o vandenyno srovės į net atokiausias vietas atneša šiukšles, kurios ilgainiui skyla į mikroplastiką. Dėl to, anot teksto, imamasi gamtosaugos priemonių ir ieškoma būdų, kaip ilgainiui geriau apsaugoti šiuos unikalius plotus.

  • Černobylio zonoje užfiksuota reta Prževalskio laukinė arklys – nuotrauka iš rezervato

    Černobylio radiaciniame–ekologiniame biosferos rezervate užfiksuotas retas gyvūnas – Prževalskio laukinis arklys. Rezervato darbuotojai pasidalijo nuotrauka, kurioje gyvūnas matomas miško fone, tarsi žiūrintis tiesiai į fotografą.

    Kaip skelbiama rezervato pranešime, šis arklys neturėtų būti painiojamas su įprastais naminiais arkliais – jis gyvena laisvėje, be balno ir pasagų, o jo elgesys apibūdinamas kaip nepriklausomas.

    Prževalskio arklys – laukinių arklių porūšis, pavadintas keliautojo Nikolajaus Prževalskio vardu. Praėjusiame amžiuje natūralioje aplinkoje šie gyvūnai buvo išnaikinti, tačiau išliko zoologijos soduose, vėliau pradėta jų reintrodukcija į gamtą.

    Černobylio uždarojoje zonoje populiacijos formavimas prasidėjo XX amžiaus pabaigoje: į teritoriją atgabenti keli eržilai iš Lozovos žirgyno, taip pat eržilai ir kumelės iš rezervato „Askanija-Nova“.

    Kaip kūrėsi banda Černobylio zonoje

    2004 metais į Černobylio zoną buvo atvežta dar 13 Prževalskio arklių iš Kyjivo ir Odesos zoologijos sodų, tačiau jie buvo paleisti be aklimatizacijos ir, kaip nurodoma, žuvo.

    Naujos populiacijos pagrindu tapo du eržilai ir 15 kumelių – nuo jų ir pradėta tolimesnė bandos raida uždarojoje teritorijoje.

    Šiais metais, nepaisant kelių gaisrų, kilusių Černobylio radiaciniame–ekologiniame biosferos rezervate, arkliai ne tik išgyveno, bet ir papildė bandą. Tyrėjai užfiksavo dvi besilaukiančias kumeles ir mažą kumeliuką.

  • Indonezijoje užfiksuotas rekordas: laukinis pitonas siekia 7,22 m ir sveria 96,5 kg

    Indonezijoje oficialiai patvirtintas naujas pasaulio rekordas tarp laukinėje gamtoje gyvenančių gyvačių: tinklinis pitonas išmatuotas 7,22 metro ilgio ir sveria 96,5 kilogramo.

    Rekordininkė – patelė, praminta Ibu Baron. Apie jos matavimą rašo prancūzų leidinys „Science et Vie“.

    Tiksliai išmatuoti gyvatę nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti: pitonas neturi galūnių ir kieto skeleto, o kūną sudaro šimtai slankstelių su kremzliniais tarpsluoksniais. Dėl to gyvūnas lengvai susispaudžia ar išsitempia, o atstumas nuo galvos iki uodegos keičiasi priklausomai nuo pozos ir raumenų įtampos.

    Kaip nurodoma Gineso rekordų knygoje, gyvatė aptikta Indonezijos Sulavesio saloje. Specialistai jos ilgį fiksavo specialia geodezine matavimo juosta, kuri tiksliai seka kūno linkius, o rekordinė 7,22 metro reikšmė užrašyta sausio 18 dieną.

    Kaip matuotas rekordinis pitonas

    Gyvatės dėl matavimo nebuvo migdomos. Paaiškinama, kad visiškai atsipalaidavusi (pavyzdžiui, veikiant anestezijai) roplė teoriškai galėtų pasirodyti 10–15 proc. ilgesnė, tačiau tokios priemonės taikomos tik tuomet, kai to reikia dėl gyvūno būklės ar žmonių saugumo.

    Be ilgio, užfiksuotas ir svoris: patelė pasverta svarstyklėmis, kurios įprastai naudojamos ryžių maišams – jos parodė 96,5 kilogramo.

    Specialistai pabrėžia, kad dėl gyvačių kūno lankstumo rekordai vertinami itin atsargiai: kiekvienas matavimas atspindi tik konkretų momentą, o rezultato patikimumui būtina tiksli metodika ir dokumentavimas.

    Palyginimai su kitais rekordais ir priešistoriniais milžinais

    7,22 metro ilgio patelė tapo ilgiausia griežtai pagal taisykles išmatuota gyvate, aptikta laukinėje gamtoje. Indonezijoje ir Malaizijoje per pastaruosius dešimtmečius būta pranešimų apie dar didesnes gyvates, tačiau ne visais atvejais pavyko jas pamatuoti ir patikimai užfiksuoti.

    Tuo metu nelaisvėje laikomų gyvačių rekordas, kaip primenama, priklauso kitam tinkliniam pitonui – Medūzai: 2011 metais JAV Misūrio valstijoje jos ilgis siekė 7,67 metro. Aiškinama, kad reguliariai šeriant, prižiūrint veterinarams ir neturint natūralių priešų, ropliai retais atvejais gali užaugti didesni nei įprasta gamtoje.

    Dar įspūdingesni yra priešistoriniai palyginimai. Kolumbijoje rastos tитанобoa (Titanoboa) liekanos rodo, kad prieš 58–60 mln. metų galėjo gyventi 13–15 metrų ilgio ir daugiau nei toną sveriančios gyvatės.

    Minimas ir kitas senovinis milžinas – Vasuki indicus, aprašytas pagal Indijoje rastus slankstelius: jo ilgis, mokslininkų vertinimu, galėjo siekti maždaug 10,9–15,2 metro. Šių gigantų fone šiuolaikiniai rekordai atrodo kuklesni ir primena, kad dabartinės aplinkos sąlygos neleidžia ropliams pasiekti tokių dydžių.

    Kodėl milžiniškos gyvatės gamtoje retos

    Nurodoma, kad maksimalų gyvatės dydį lemia genetika, mityba ir žmogaus veiklos poveikis. Dideliems pitonams reikia labai daug grobio, todėl tikri gigantai laukinėje gamtoje pasitaiko retai.

    Taip pat pažymima, kad dėl aplinkos pokyčių ir mažėjančios maisto bazės Indonezijoje gyvatės vis dažniau pasirodo arčiau žmonių. Tokie susidūrimai neretai baigiasi roplių žūtimi, nes vietos gyventojai juos laiko grėsme sau ar gyvuliams.

    Prie rizikų pridedama ir neteisėta prekyba egzotiniais gyvūnais: didelės gyvatės gali tapti brakonierių taikiniu, todėl dalis jų tiesiog nesulaukia amžiaus ir dydžio, kai būtų įmanoma fiksuoti rekordus.

    Vis dėlto mokslininkai neatmeta, kad atokiuose Pietryčių Azijos regionuose gali būti ir beveik 9 metrų ilgio individų, tačiau garantijų, kad jie bus aptikti ir užfiksuoti gyvi, nėra.

  • Mokslininkai: majai šimtmečius teršė savo vandenis – kaltas ryškiai raudonas pigmentas

    Naujas mokslinis tyrimas rodo, kad senovės majai galėjo patys ilgainiui užteršti dalį savo vandens telkinių – dėl ryškiai raudonų dažų, kuriuos naudojo ritualams ir puošybai.

    Mokslininkai ištyrė nuosėdas dviejose vietose Meksikos Jukatano pusiasalyje ir aptiko gyvsidabrio pėdsakų bei ženklų, rodančių pokyčius vietos ekosistemose. Apie šiuos rezultatus rašo „National Geographic“.

    Majų kultūroje raudona spalva turėjo ypatingą reikšmę: ji siekta su Saule, krauju ir gyvybe. Raudonai buvo dažomos skulptūros, pastatų sienos, keramika, o kai kuriais atvejais – ir mirusiųjų kūnai per laidojimo apeigas.

    Tyrimui svarbiausia detalė ta, kad daliai raudonų dažų buvo naudojama cinoberio rūda – gyvsidabrio sulfidas. Būtent šis pasirinkimas, mokslininkų vertinimu, galėjo sukelti ilgalaikį vandens taršos efektą.

    Kaip dažai virto pavojinga tarša

    Tyrėjai aiškina, kad iš dažų išplautas gyvsidabris patekdavo į aplinkinius vandenis. O deguonies stokojančiose nuosėdose mikroorganizmai galėjo paversti jį į metilgyvsidabrį – ypač toksišką junginį.

    Metilgyvsidabris linkęs kauptis mitybos grandinėje, todėl pavojus galėjo kilti ir žmonėms, kurie maitinosi žuvimi ar kitais vandens organizmais. Panašus „savitoksikacijos“ reiškinys buvo minimas ir ankstesniuose tyrimuose kitose vietovėse.

    Auburno universiteto mokslininkas Matthew Watersas su kolegomis bandė atsekti, kada tarša stiprėjo ir kokias pasekmes tai turėjo aplinkai dviejose pasirinktose vietose. Jo teigimu, komanda nesitikėjo, kad dažų galėjo būti naudojama tokiais kiekiais.

    Kur tarša aptikta ir ką parodė nuosėdos

    Dėmesys sutelktas į ežerą prie senovinio majų miesto Koba ir į vadinamąjį senotą Hkach – natūralią vandeniu užpildytą įgriuvą. Būtent nuosėdose išliko ilgalaikis „įrašas“ apie aplinkos pokyčius.

    Analizuojant sluoksnius, apimančius daugiau nei 2 000 metų, nustatyta, kad laikotarpiu nuo 40 iki 820 mūsų eros metų kai kuriais tarpsniais fiksuota ryški gyvsidabrio tarša. Labiausiai užterštuose sluoksniuose gyvsidabrio kiekis siekė 2,3 mikrogramo viename grame nuosėdų.

    Nuosėdos atskleidė ir biologinius padarinius: užterštuose sluoksniuose tyrėjai nerado smulkių gėlavandenių moliuskų liekanų, taip pat beveik nebuvo ženklų, kad būtų gausiai daugėję dumbliai.

    Mokslininkų vertinimu, tai gali reikšti, kad gyvsidabris slopino gyvybę net vandenyse, kur maistinių medžiagų netrūko. M. Watersas spėja, kad vietos gyventojai galėjo pastebėti vandens spalvos pokyčius ir mažėjančius žuvų išteklius.

    Ką tai sako apie majų prekybą ir civilizacijos nuosmukį

    Cinoberis natūraliai Jukatano pusiasalyje neaptinkamas, todėl, tyrėjų manymu, majai jį atsiveždavo prekybos keliais – tikėtina, iš teritorijų, kurios šiandien priklauso Hondūrui.

    Ežere prie Kobos, sprendžiant iš nuosėdų, cinoberio tiekimas galėjo nutrūkti – maždaug apie 520 mūsų eros metus gyvsidabrio kiekis sumažėjo iki natūralaus lygio. Tuo metu senote Hkach tarša, kaip teigiama, išliko iki pat klasikinės majų civilizacijos nuosmukio.

    Vis dėlto patys tyrėjai neskuba gyvsidabrio taršos laikyti pagrindine majų žlugimo priežastimi VIII–IX amžiais. Jie pabrėžia, kad daugelyje vietų ekologinės pasekmės buvo sušvelnėjusios dar gerokai anksčiau, nors atskirais atvejais toksinis veiksnys galėjo apsunkinti ir taip sudėtingas bendruomenių problemas.

  • Prie Černobylio fotospąstai užfiksavo vilką, briedį ir lapę: visi ieškojo maisto

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato fotospąstai užfiksavo neįprastą kadrą – vienoje vietoje pasirodė vilkas, briedis ir lapė. Tyrėjai nurodo, kad visi trys miško gyventojai buvo užsiėmę tuo pačiu: ieškojo maisto.

    Apie tai pranešta paties rezervato paskelbtame įraše socialiniuose tinkluose, kartu paviešinant gyvūnų nuotraukas. Pasak rezervato atstovų, vėlyvą rudenį žvėrims miške darosi vis sunkiau susirasti, kuo pasimaitinti.

    Rezervato specialistai paaiškina, kad briedžiai šiuo metų laiku minta nuvytusia žole, šakelėmis su lapų likučiais ir jaunais pušų ūgliais. Lapės tuo metu ieško įprasto grobio – pelinių graužikų.

    O vilkai, kaip teigiama pranešime, aktyviai „šukuoja“ mišką, tikėdamiesi rasti solidesnį laimikį. Tyrėjų vertinimu, netrukus sąlygos gyvūnams gali dar labiau komplikuotis – iškritus pirmajam sniegui, maisto paieškos taps dar sudėtingesnės.

    Rudens pabaiga – išbandymas miško gyventojams

    Rezervato žinutėje akcentuojama, kad metų laikų kaita gamtoje ypač greitai pasijunta rudenį: dienos trumpėja, orai dažniau būna apniukę, o naktys pailgėja. Tokios sąlygos reiškia daugiau iššūkių ne tik smulkesniems gyvūnams, bet ir stambiems žolėdžiams bei plėšrūnams.

    Fotospąstų užfiksuoti vaizdai leidžia iš arti stebėti, kaip skirtingos rūšys prisitaiko prie to paties sezono spaudimo. Nors jų mityba skiriasi, šiuo periodu visoms rūšims bendra tai, kad energijos paieškos užima vis daugiau laiko.

    Rezervato atstovai atkreipė dėmesį, jog artėjant žiemai papildomų problemų gali kelti ir pirmasis sniegas: jis keičia gyvūnų judėjimo sąlygas, o kai kuriais atvejais apsunkina galimybę greitai rasti įprastą maisto šaltinį.

  • Prancūzų tyrimas: neršto metu silkės suėda šimtus, kartais ir per tūkstantį savo ikrelių

    Prancūzijos mokslininkai nustatė neįprastą elgesį: neršto metu dalis Daunso silkių ima maitintis savo pačių ikrais ir per trumpą laiką gali suėsti šimtus, o kartais – daugiau nei tūkstantį ikrelių.

    Toks reiškinys siejamas su paprasta priežastimi – energijos stygiumi. Kai neršto vietose sumažėja pagrindinis šių žuvų maisto šaltinis – zooplanktonas, ikrai tampa lengvai pasiekiamu ir maistingu „užkandžiu“.

    Daunso silkės kasmet žiemą telkiasi veistis prie šiaurinės Prancūzijos pakrančių, ties Bulonės prie jūros, Kalė ir Le Treporo apylinkėmis. Įprastai žuvys per nerštą beveik nebesimaitina, nes energijos atsargas sukaupia dar vasarą Šiaurės jūroje.

    Tyrėjų vertinimu, ikrų suėdimas gali būti ypač svarbus nusilpusioms žuvims, pavyzdžiui, patelėms ar vyresnio amžiaus individams, kuriems po neršto dar laukia energiškai brangi atgalinė migracija.

    Kas rasta silkių skrandžiuose

    Siekiant įvertinti, kuo žuvys minta neršto metu, Prancūzijos jūrų tyrimų instituto „Ifremer“ specialistai analizavo sugautų silkių skrandžio turinį. Žuvys buvo sužvejotos 2022 metų lapkričio 15–gruodžio 20 dienomis Prancūzijos pakrantėje – ruože tarp Somos įlankos ir Diunkerko.

    Iš pradžių mėginiai buvo vertinami plika akimi, o dalis jų papildomai skenuota ir analizuota vaizdų atpažinimo programa. Pirmąsias keturias stebėjimų savaites daugumos žuvų skrandžiai buvo tušti arba beveik tušti.

    Situacija pasikeitė penktą savaitę, kai maždaug pusė populiacijos jau buvo išneršusi. Tuomet nemažai silkių skrandžiuose aptikta šimtai ikrelių, o kai kuriais atvejais – daugiau nei tūkstantis.

    Instituto duomenimis, 99 proc. programai pavykusių identifikuoti „grobio“ vienetų sudarė ikrai. Tai rodo, kad neršto laikotarpiu Lamanšo sąsiauryje žuvų racioną kai kada beveik visiškai pakeičia jų pačių palikuonys.

    Kodėl tai gali būti naudinga žuvims

    Mokslininkai tokį elgesį aiškina energetine nauda. Ikrų maistinė vertė didelė, juos lengva praryti, o po neršto jų aplinkoje būna gausu – tuo metu, kai zooplanktono trūksta.

    Nors viena ikrų porcija, kaip pabrėžia tyrėjai, nepajėgi aprūpinti energija visai kelionei atgal, ji gali suteikti pradinį „užtaisą“ migracijai. Skaičiuojama, kad judėjimas reikalauja maždaug 1–2 kilodžaulių energijos kiekvienam kilometrui, tad bendrai tai sudaro šimtus kilodžaulių.

    Tyrimo autoriai šį reiškinį apibūdina kaip dalinį kanibalizmą – suėdama tik dalis ikrų. Akcentuojama, kad nemaža dalis ikrelių ir taip neišgyvena: juos suėda kitos rūšys arba jie žūsta dėl didelio neršto tankio.

    Ar toks elgesys kelia grėsmę populiacijai?

    Tyrėjai pažymi, kad darbas turi ribojimų: imtis nebuvo didelė, o stebėjimų teritorija – gana siaura. Dėl to dar lieka neatsakytų klausimų, kiek toks elgesys paplitęs tarp skirtingų silkių populiacijų.

    Taip pat siekiama išsiaiškinti, ar silkės geba atpažinti būtent savo ikrus, ir ar klimato kaita bei galimas zooplanktono mažėjimas ateityje nepakeistų šio reiškinio masto. Kol kas mokslininkai vertina, ar toks raciono pokytis gali turėti ilgalaikių pasekmių pačiai silkių populiacijai.

    Tyrimo rezultatai 2026 metais publikuoti mokslo žurnale „Canadian Journal of Fisheries and Aquatic Sciences“.

  • Mianmaro gintare aptiktas 98 mln. metų senumo „lapą“ primenantis vabzdys – kas tai buvo

    Mianmare rastas 98 milijonų metų senumo gintaro gabalas padėjo mokslininkams aptikti itin retą radinį – jame išliko vabzdys, iš pirmo žvilgsnio priminęs augalo lapą.

    Iš pradžių tyrėjai manė, kad gintare matomas tiesiog lapo fragmentas, tačiau atidesnė apžiūra atskleidė, kad tai buvo bogomolas, kurio kūnas savo forma ir sandara imitavo augaliją. Apie šį atradimą praneša portalas „interia zielona“.

    Tokios inkliuzijos susidaro tik sutapus daugeliui aplinkybių: gyvūnas turi patekti ant sakus leidžiančio medžio, būti apsemtas lipnios dervos, o ši – ilgainiui sukietėti ir išlikti tinkamomis sąlygomis milijonus metų.

    Rastas gintaras datuojamas kreidos periodu – laikotarpiu, kai Žemėje dominavo dinozaurai, o vabzdžiai sparčiai įvairėjo, prisitaikydami prie kintančios aplinkos ir besiformuojančių naujų augalų grupių.

    Seniausi tiesioginiai mimikrijos įrodymai

    Mokslininkų teigimu, aptiktas bogomolas buvo panašus į lapą dėl mimetizmo – prisitaikymo prie aplinkos, kai gyvūnas įgyja formą ar bruožus, padedančius jam maskuotis.

    Tyrėjai pabrėžė, kad šis radinys suteikia vienus seniausių tiesioginių įrodymų apie bogomolų ir augalų „lapų imitacijos“ ryšį kreidos periode. Tai rodo, jog tokie aiškūs struktūriniai požymiai buvo susiformavę jau labai seniai.

    Tokio tipo maskuotė galėjo suteikti svarbų pranašumą: padėti bogomolams nepastebimai prisėlinti prie grobio ir sėkmingai medžioti tarp to meto augalijos, kur gausu kitų smulkių bestuburių.

    Publikacijoje taip pat primenama, kad bogomolai Žemėje atsirado prieš maždaug 150–120 milijonų metų, o kreidos laikotarpiu tokia „lapo“ mimikrija galėjo tapti vienu iš jų evoliucinio sėkmingumo veiksnių.

  • Antarktidoje nufilmuotas tąsantis „sniego angelą“ ruonis: mokslininkai paaiškino, kodėl taip elgiasi

    Ukrainos poliarininkai Antarktidoje užfiksavo neįprastą vaizdą – ruonis apsivertė ant nugaros ir sniege pasivartė taip, lyg darytų „sniego angelą“.

    Epizodas nufilmuotas netoli Antarkties stoties Akademikas Vernadskis, esančios Galindezo saloje. Vaizdais pasidalijo Nacionalinis Antarkties mokslo centras.

    Kaip paaiškino 31-osios Ukrainos Antarkties ekspedicijos biologas Kyrylas Sulima, toks elgesys ruoniams būdingas – taip jie mėgsta pasikasyti.

    Pasivartęs sniege ruonis nušliaužė prie kitų savo gentainių ir įsitaisė pailsėti ant ledo luito. Visa tai nufilmuota ant pakrantės ledo vienoje iš Galindezo salos įlankų.

    Gyvenimas ant ledo luitų

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad šių ruonių gyvenimas glaudžiai susijęs su ledu. Ant ledo luitų jie ne tik ilsisi, bet ir atsiveda bei augina jauniklius.

    Tokiose vietose ruoniams patogu: jie greičiau išlipa į paviršių, bet kartu išlieka arti vandens, vadinasi – ir maisto.

    Poliarininkai sako, kad kelionių po Antarktidą metu šiuos ruonius galima sutikti ir pavieniui, ir didelėmis grupėmis – kartais jų susiburia kelios dešimtys ar net šimtai.

  • JAV bandė asfaltuoti kelius smulkintomis padangomis: po trejų metų projektą nutraukė

    Devintojo dešimtmečio pabaigoje JAV buvo imtasi neįprasto eksperimento – senas automobilių padangas smulkinti ir maišyti su asfaltu, tikintis vienu metu spręsti atliekų ir kelių dangos problemas. Idėja atrodė perspektyvi, tačiau jau po kelerių metų projektas buvo pripažintas nesėkmingu ir sustabdytas.

    Tuo metu šalyje kasmet išmesdavo daugiau nei 250 mln. padangų, o sąvartynuose jų buvo susikaupę apie 3 mlrd. Toks atliekų kiekis kėlė ir tiesioginį pavojų – padangų sankaupos dažnai užsidegdavo, į orą išmesdamos toksiškus dūmus, siejamus su apsinuodijimų ir onkologinių ligų rizika.

    Kaip rašo portalas GRYOnline, 1987 metais Niujorke buvo priimtas įstatymas, leidęs išbandyti, ar padangas galima panaudoti taip, kad tai duotų apčiuopiamos naudos gyventojams. Praktiniai darbai prasidėjo 1989 metais.

    Eksperimento metu smulkintos padangos buvo maišomos su asfaltu skirtingomis proporcijomis – 1, 2 ir 3 proc. Tokiu būdu dalinai mėginta pakeisti įprastą akmens skaldą, o senus kelių ruožus padengti maždaug 4 cm storio sluoksniu.

    Kodėl eksperimentas žlugo

    Iš viso tokiu mišiniu buvo padengta apie 6 km kelių dviejuose ruožuose. Vis dėlto 1992 metais projektas buvo nutrauktas – konstatuota, kad sprendimas nepasiteisino.

    Pagrindinė problema buvo pati pasirinkta technologija: gumos gabalėliai veikė kaip užpildas, turėjęs pakeisti žvyrą. Paaiškėjo, kad maišymo metu medžiagos tinkamai nesusijungdavo, todėl danga dėvėdavosi gerokai greičiau ir kelias greitai prarasdavo kokybę.

    Be to, gamybos procesas nesuteikė tikėtos ekonominės naudos – nei ilgaamžiškumas, nei kaštai nepagerėjo taip, kad būtų verta tęsti bandymą.

    Tekste pabrėžiama, kad kitose valstijose buvo bandyta kita kryptis. Pavyzdžiui, Kalifornijoje ir Arizonoje guma buvo dedama į karštą skystą asfaltą – tokiomis sąlygomis ji suminkštėdavo ir geriau susimaišydavo, todėl galutinis rezultatas būdavo tvirtesnis.

    Kas pasikeitė vėliau

    1995 metais JAV Kongresas panaikino ankstesnes nuostatas, kurios įpareigodavo į federaliniu biudžetu finansuojamų kelių dangas įmaišyti perdirbtos gumos. Tai tapo ženklu, kad universalus, visur tinkantis sprendimas taip ir nebuvo rastas.

    Panašią „padangų kapinyno“ problemą patyrė ir Kuveitas – ten senas padangas išmoko perdirbti į krosnių mazutą. Šis pavyzdys parodė, kad skirtingos šalys ieško skirtingų kelių, kaip sumažinti pavojingų atliekų kiekį, tačiau vieno greito recepto nėra.