CP v2

Tag: Ekologija

  • Ukrainos upės virsta pelkėmis: biologas įvardijo žuvį, kuri gali pristabdyti žydėjimą

    Ukrainos upėse vis dažniau fiksuojamas vandens žydėjimas, kai sparčiai dauginasi melsvabakterės ir vanduo įgauna žalsvą atspalvį, prastėja kvapas bei skaidrumas. Dnipro ir mažesnių upių atveju tai siejama su karščiais, silpna tėkme ir į vandenį patenkančiomis maistinėmis medžiagomis, ypač fosfatais.

    Dnipro valstybinio universiteto biologas Olehas Marenkovas teigia, kad vienu iš efektyviausių natūralių būdų mažinti tokį žydėjimą galėtų tapti baltasis plačiakaktis, dažnai vadinamas vandens telkinių sanitaru. Ši žuvis minta planktonu ir gali sumažinti perteklinę dumblių bei melsvabakterių biomasę, taip gerindama vandens kokybę.

    „Baltasis plačiakaktis yra perspektyvi rūšis biomanipuliacijai, tačiau mūsų sąlygomis jis natūraliai nesidaugina, todėl jį reikia įžuvinti dirbtinai“, – sakė Olehas Marenkovas.

    Pasak mokslininko, vasarą žydėjimą ypač skatina šiluma ir lėtas vandens atsinaujinimas, o papildomas „kuras“ yra iš žemės ūkio laukų ir buitinių nuotekų į upes patenkantys fosfatai bei trąšos. Dalis smulkių žuvų planktonu minta tik iš dalies, todėl natūrali kontrolė dažnai būna per silpna, kad sustabdytų masinį melsvabakterių dauginimąsi.

    Biologas pabrėžia, kad plačiakakčio įžuvinimas gali veikti kaip viena iš bioremediacijos priemonių, tačiau tai nėra stebuklingas sprendimas. Jei maistinių medžiagų patekimas į vandenį nemažės, žydėjimo rizika išliks, ypač per karščio bangas ir esant žemai vandens tėkmei.

    Ekspertai taip pat primena, kad melsvabakterių žydėjimas svarbus ne tik dėl estetinio vaizdo ar kvapo. Kai kurios melsvabakterės gali gaminti toksinus, o jų suirimas vandenyje mažina deguonies kiekį, didina žuvų dusimo ir ekosistemų disbalanso tikimybę, todėl sprendimų dažniausiai reikia kelių: nuo taršos mažinimo iki geresnio nuotekų valymo ir tikslingo vandens telkinių tvarkymo.

  • Meksikos įlankos paplūdimiai pildomi nauju smėliu: jo temperatūra gali lemti vėžlių lytį

    Jūrinės vėžlės, išlipusios į krantą, užpakaliniais pelekais iškasa lizdą, padeda kiaušinius, juos užkasa ir grįžta į vandenį. Tuo jų vaidmuo baigiasi, tačiau vėliau labai daug priklauso nuo to, kas vyksta smėlyje aplink kiaušinius.

    Skirtingai nei dauguma žinduolių, jūrinės vėžlės neturi lytį iš anksto nulemiančių lytinių chromosomų. Lytis susiformuoja inkubacijos metu, o lemiamu veiksniu tampa temperatūra lizde.

    Kritinis laikotarpis paprastai siejamas su viduriniu inkubacijos trečdaliu, kai šiluma arba vėsa gali „perjungti“ vystymosi kryptį. Vėsesnis smėlis dažniau lemia patinų atsiradimą, šiltesnis – patelių, o pokyčiams kartais užtenka vos kelių laipsnių skirtumo.

    Todėl smėlio kilmė ir savybės tampa itin svarbios, kai paplūdimiai atkuriami atvežtiniu ar iš jūros dugno išsiurbtu smėliu. Grūdelių dydis, kriauklelių priemaišos ir spalva lemia, kaip giliai skverbiasi šiluma ir kaip stabiliai laikosi temperatūra lizdo zonoje.

    Jei paplūdimys papildomas smėliu, kuris yra tamsesnis ar kitaip kaupia šilumą, lizdai gali dažniau perkaisti. Tokiu atveju per kelis perėjimo sezonus teoriškai gali išaugti patelių dalis, o patinų – sumažėti, kas ilgainiui apsunkina populiacijos atsikūrimą.

    Papildomą riziką kelia ir tai, kad perpilamas smėlis neretai būna stambesnis bei labiau susispaudęs nei natūralus paplūdimio sluoksnis. Vėžlėms gali būti sunkiau iškasti lizdus, o pasikeitusi smėlio struktūra gali paveikti ir drėgmės režimą, kuris taip pat svarbus embrionų vystymuisi.

    Paplūdimių maitinimui naudojama speciali žemsiurbė, siurbianti smėlio ir vandens mišinį nuo jūros dugno ir per vamzdyną tiekianti jį į krantą. Vandeniui nutekėjus, smėlis lieka paplūdimyje, tačiau tai nėra vienkartinis sprendimas.

    Pakrantės procesai smėlį ilgainiui vis tiek grąžina į jūrą, todėl tokie projektai dažnai tampa nuolatiniu priežiūros ciklu, o ne galutiniu „sutvarkymu“. Kiekvienas papildymas kelia klausimą, ar medžiaga kuo labiau atitinka natūralų paplūdimio smėlį.

    Pakrančių inžinerijoje įprasta vertinti, ar atvežtinis smėlis panašus į vietinį pagal grūdėtumą ir sudėtį. Vis dėlto ekologiniu požiūriu svarbūs ir mažiau akivaizdūs dalykai, pavyzdžiui, albedas, tai yra paviršiaus gebėjimas atspindėti saulės spinduliuotę, ir šilumos laidumas.

    Net ir nedideli skirtumai gali keisti temperatūros profilį lizduose, ypač karščio bangų metu, kurios regione fiksuojamos vis dažniau. Dėl klimato kaitos šylant orui ir dažnėjant ekstremaliems karščiams, rizika, kad lizdai pasieks embrionams pavojingą temperatūrą, didėja.

    Praktikoje rangovai bando suvaldyti dalį problemų parinkdami smėlį, kuo panašesnį į natūralų, ir po darbų purendami paviršių, kad jis nebūtų pernelyg kietas. Tačiau biologai pabrėžia, kad vien tik mechaninis paplūdimio „sutvarkymas“ dar negarantuoja, jog sąlygos perėti išliks tokios pačios.

    Meksikos įlankos pakrantė yra svarbi kelių jūrinių vėžlių rūšių perėjimo teritorija. Kai kurioms rūšims atskiros pakrantės atkarpos yra kritiškai svarbios, nes tinkamų perėjimo vietų pasirinkimas ribotas, o pakrantės erozija ir urbanizacija mažina saugių paplūdimių plotą.

    Jei paplūdimys siaurėja, vėžlės gali būti priverstos dėti kiaušinius arčiau vandens, kur lizdus lengviau užlieja bangos ir audros. Todėl paplūdimio platinimas išlieka reikalinga priemonė, bet vis dažniau akcentuojama, kad jis turi būti derinamas su rūšių apsaugos tikslais.

    Šios istorijos paradoksas paprastas: inžinerinis sprendimas, skirtas apsaugoti krantą ir infrastruktūrą, gali netiesiogiai paveikti tai, kas į vandenį sugrįš po kelių mėnesių. Smėlis, kuris šiandien atrodo tik statybinė medžiaga, rytoj gali tapti vienu iš lemiamų veiksnių, formuojančių jūrinių vėžlių populiacijų struktūrą.

  • Ūkininkas 1988 metais nustojo arti lauką: po 35 metų buvęs kviečių ūkis tapo saugoma gamtos teritorija

    Bedfordšyre esantis Strawberry Hill 152 hektarų ploto sklypas iki 1980-ųjų pabaigos buvo įprastas kviečių ūkis: žemė reguliariai ariama, naudojamos trąšos ir pesticidai, siekiant kuo didesnio derliaus.

    1988 metais ūkininkas Hugh White nutraukė žemės dirbimą visame ūkyje. Kaip nurodoma istoriją aprašančiuose šaltiniuose, jį netenkino tuometinė žemės ūkio politika, subsidijų logika ir gamybos kvotos, todėl jis ėmėsi alternatyvos.

    Iš pradžių sklypas buvo įtrauktas į Europos programą, kuri skatino laikinai palikti dalį dirbamos žemės nedirbamą. Pasibaigus programai, ūkininkas prie intensyvios žemdirbystės nebegrįžo ir leido teritorijai natūraliai keistis.

    Nustojus arti, tręšti ir purkšti pesticidais, buvę kviečių laukai pamažu virto pievomis, vėliau ėmė plisti krūmynai, tarp jų ir gudobelės, o dar vėliau pradėjo formuotis jaunas miškas.

    Toks virsmas nėra staigus, bet dažnai lemia didesnę struktūrinę įvairovę: atsiranda atvirų plotų, tankių krūmų, jaunuolynų ir pakraščių. Būtent šios pereinamosios buveinės daugeliui rūšių tampa itin svarbios.

    Gamtosaugininkų duomenimis, teritorijoje fiksuota 11 šikšnosparnių rūšių, taip pat aptinkamos retos laukinės orchidėjos, gausi vabzdžių įvairovė ir įvairios paukščių rūšys. Tai rodo, kad nenaudojant intensyvių priemonių, buvusios dirbamos žemės gali tapti reikšmingais biologinės įvairovės židiniais.

    Ypatingas dėmesys skiriamas lakštingaloms, kurios mėgsta tankius krūmynus ir mozaikinį kraštovaizdį. Skaičiuojama, kad Strawberry Hill teritorijoje gali būti apie pusė visų Bedfordšyre registruotų perinčių lakštingalų.

    Toks santykis nėra atsitiktinis: intensyviai dirbamuose laukuose krūmynai paprastai šalinami, o pakraščiai supaprastinami. Kai žemė paliekama natūraliai sukcesijai, atsiranda daugiau slėptuvių, perėjimui tinkamų vietų ir vabzdžių, kurie yra svarbus maisto šaltinis.

    Ši istorija dažnai pateikiama kaip pavyzdys, kad ne vien aktyvios žmogaus priemonės, bet ir tikslingas nesikišimas gali tapti veiksminga gamtos atkūrimo forma. Tokia kryptis vis dažniau aptariama ir platesnėse diskusijose apie biologinės įvairovės nykimą bei žemės naudojimo pokyčius Europoje.

    Po Hugh White ir jo žmonos mirties jų vaikai ieškojo sprendimo, kuris leistų išsaugoti teritorijos natūralią būklę. Galiausiai buvo pasirinktas kelias, užtikrinantis ilgalaikę apsaugą.

    Sklypas įgijo oficialų apsaugos statusą, kuris riboja užstatymo galimybes ir grįžimą prie intensyvaus ūkininkavimo. Specialistų planuose minima, kad bus siekiama išlaikyti esamas pievas, krūmynus ir jaunuolynus, taip pat palikti atvirų plotų toms rūšims, kurioms jų reikia.

    Strawberry Hill pavyzdys primena, kad žemės ūkio politikos sprendimai ir individualūs pasirinkimai gali turėti ilgalaikių pasekmių ne tik kraštovaizdžiui, bet ir regiono ekosistemoms. Per kelis dešimtmečius buvęs kviečių ūkis virto vieta, kurios vertę šiandien apibrėžia ne derliaus tonomis, o išsaugotomis buveinėmis.

  • Kijevo kaštonai masiškai džiūsta dėl kenkėjo: ekologas sako, kad realiausia išeitis – medžių keitimas

    Kijeve kasmet vasarą kaštonai pradeda gelsti dar sezono viduryje, meta lapus ir dalis jų nudžiūsta. Pasak Ukrainos valstybinės ekologinės inspekcijos atstovo Dmitro Zarubos, pagrindinis kaltininkas yra kaštoninė mininė kandis, kurios aktyvumo pikas paprastai sutampa su birželio–liepos mėnesiais.

    Specialistas aiškina, kad kenkėjo lervos pažeidžia lapą iš vidaus, todėl medis netenka galimybės efektyviai „maitintis“ ir kaupti atsargų. Karščio bangos tik paspartina procesą, nes streso patiriantis medis dar sunkiau atsilaiko, kai didelė dalis lapijos jau yra pažeista.

    „Didžiąja dalimi tai, ką matome Kijeve, vis dėlto yra mininės kandies poveikis, o karštis tik pablogina situaciją“, – sakė Dmytro Zaruba.

    Pasak jo, šiuo metu nėra ir efektyvių, ir miestui finansiškai bei praktiškai įkandamų masinių apsaugos priemonių. Išorinė cheminė medžių priežiūra mieste yra ribojama sanitarinėmis taisyklėmis, o alternatyvūs metodai, tokie kaip vadinamoji medžių vakcinacija, kainuoja brangiai.

    Nurodoma, kad viena vakcinos dozė gali kainuoti apie 50 eurų, todėl apdoroti visus miesto kaštonus reikėtų labai didelių sumų. Dėl to, specialisto vertinimu, realiausiu sprendimu ilgainiui tampa laipsniškas kaštonų keitimas kitomis rūšimis, kurios geriau toleruoja miesto sąlygas.

    Kaip viena iš alternatyvų įvardijami platanai arba katalpos, kurios kai kuriose Europos sostinėse jau naudojamos želdynams formuoti. Zaruba primena, kad kaštonai nėra vietinė Kijevo rūšis, todėl keičiant želdinius galima rinktis labiau miesto klimatui ir taršai atsparius medžius.

    Jis atkreipia dėmesį, kad centrinėse gatvėse medžiams kenkia ne tik kenkėjai ar karštis, bet ir infrastruktūra. Šaknų sistemai trukdo po žeme esantis betonas, o žiemą papildomą stresą sukelia priešslidžiai naudojama druska, todėl tokiose vietose siūloma sodinti sausrai atsparesnius augalus arba svarstyti sprendimus su automatinio laistymo sistemomis.

  • Vadinama kalnų višta, bet tai varlė: kuo išskirtinė nykstanti Karibų kalnų višta

    Kalnų višta skamba kaip paukštis, tačiau iš tiesų tai didelė varlė, gyvenanti Karibų jūros regione. Šis gyvūnas moksliškai vadinamas Leptodactylus fallax ir natūraliai aptinkamas tik Dominikoje bei Montserate.

    Vietinis pavadinimas prigijo dėl kelių priežasčių. Dažniausiai minimas paaiškinimas susijęs su kulinarija: tradiciškai teigiama, kad jos mėsa savo skoniu primena vištieną, todėl varlė ir gavo tokį vardą.

    Kiti aiškinimai labiau siejami su išvaizda ir elgsena. Kalnų višta yra stambi varlė, o jos skleidžiamas įspėjamasis garsas kai kam primena vištos kudakavimą, todėl pavadinimas galėjo kilti ir iš šio panašumo.

    Dar viena teorija akcentuoja jauniklių auginimą: varliukai kurį laiką laikosi netoli motinos, o toks elgesys vietiniams galėjo priminti, kaip višta saugo viščiukus. Nepriklausomai nuo pavadinimo kilmės, tai viena iš labiausiai atpažįstamų Karibų varliagyvių rūšių.

    Vis dėlto šiandien kalnų vištos istorija pirmiausia siejama su nykimu. Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga šią rūšį vertina kaip esančią ties išnykimo riba, o kai kuriose teritorijose populiacija smuko ypač sparčiai.

    Grėsmės susideda iš kelių veiksnių: buveinių nykimo, invazinių rūšių poveikio ir medžioklės. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais didžiausią žalą padarė grybelinė liga, vadinama chytridiomikoze, kuri varliagyviams dažnai baigiasi mirtinai.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad varliagyviai yra vieni jautriausių ekosistemų pokyčių indikatoriai, todėl kalnų vištos nykimas signalizuoja platesnes problemas. Dėl to daug dėmesio skiriama buveinių apsaugai, ligų stebėsenai ir populiacijos atkūrimo priemonėms salose, kur ši rūšis dar išlikusi.

  • Arkansase bandoma plūduriuojanti saulės elektrinė: ar 96 panelės pakeis ančių ir žąsų migraciją?

    JAV Arkanzaso valstijoje viename iš drėgnų teritorijų regionų pradėtas neįprastas bandymas: nedideliame drėkinimo tvenkinyje įrengta plūduriuojanti saulės elektrinė. Tyrėjai siekia išsiaiškinti, kaip į vandens paviršiuje atsiradusias konstrukcijas reaguos migruojantys vandens paukščiai, ypač antys ir žąsys.

    Projektą sudaro 96 plūduriuojančios saulės panelės, išdėstytos maždaug 40 kvadratinių metrų plote. Pats vandens telkinys yra kur kas didesnis, apie 16 hektarų, ir naudojamas žemės ūkio drėkinimui, todėl bandymas laikomas mažos apimties, bet galinčiu duoti svarbių įžvalgų.

    Tvenkinys yra Arkanzaso upės deltos regione, netoli vieno svarbiausių Šiaurės Amerikos vandens paukščių migracijos koridorių, siejamo su Misisipės slėnio migracijos keliu. Dėl to mokslininkams svarbu įvertinti, ar naujas objektas netaps kliūtimi, ar neskatins paukščių keisti įprastų sustojimo ir maitinimosi vietų.

    Vienas pagrindinių klausimų paprastas: ar paukščiai plūduriuojančių panelių vengs, ar prie jų prisitaikys. Bus stebima, ar antys ir žąsys keičia skrydžių trajektorijas, ar rečiau leidžiasi į tvenkinį, ar priešingai, konstrukciją ignoruoja ir toliau naudojasi vandens telkiniu kaip įprasta.

    Plūduriuojančios saulės elektrinės pasaulyje dažniausiai pristatomos kaip būdas taupyti žemės plotą, ypač ten, kur dideli antžeminiai saulės parkai konkuruoja su žemdirbyste. Tokios sistemos teoriškai gali būti patrauklios ūkiams, nes leidžia gaminti elektrą neaukojant dirbamos žemės ir išnaudojant jau turimą infrastruktūrą, pavyzdžiui, drėkinimo tvenkinius.

    Tyrėjai taip pat vertins galimą poveikį vandens ištekliams. Praktikoje plūduriuojančios panelės dalį vandens uždengia nuo tiesioginių saulės spindulių ir vėjo, todėl kai kuriais atvejais gali mažinti garavimą, o kartu ir vandens praradimus karščio laikotarpiais.

    Kita vertinama kryptis yra kranto būklė. Jei vandens telkinyje sumažėja bangavimas ir vėjo sukelti svyravimai, teoriškai gali mažėti erozija aplink tvenkinio pakraščius, o tai aktualu vietoms, kuriose krantai nuolat ardomi ir reikalauja priežiūros.

    Vis dėlto ekologinis aspektas išlieka svarbiausias, nes net ir nedidelis infrastruktūros pokytis jautriose migracijos teritorijose gali turėti platesnių pasekmių. Dėl to projektas stebimas kaip ekonominių ir aplinkosauginių interesų susikirtimo pavyzdys, o surinkti duomenys gali lemti, ar tokios plūduriuojančios saulės elektrinės bus aktyviau diegiamos panašiuose žemės ūkio regionuose.

    Jei bandymas parodys, kad paukščiai prie konstrukcijų prisitaiko, o papildoma nauda vandeniui ir ūkiams pasiteisina, plūduriuojančios panelės galėtų tapti viena iš alternatyvų, padedančių plėsti atsinaujinančią energetiką mažinant spaudimą žemės ūkiui. Jei paaiškės priešingai, ateities projektams greičiausiai būtų keliami griežtesni vietos parinkimo ir poveikio gamtai reikalavimai.

  • Dunojus nuseko iki rekordų: iš lėktuvo matyti milžiniškos smėlio salos ir naujos vagos

    Dunojus šią vasarą susidūrė su vienu ryškiausių mažo vandeningumo laikotarpių per kelis pastaruosius dešimtmečius. Dėl užsitęsusios sausros ir karščio kai kuriose atkarpose didžiulė upė vizualiai primena siauresnę, vingiuojančią vagą, o vandens lygio kritimą išryškina iškilę smėlio plotai.

    Rumunijoje, virš Teleormano apskrities, keleivinio lėktuvo keleivių darytose nuotraukose aiškiai matyti smėlio sąnašų suformuotos salos ir atsišakojusios srovės. Tokie vaizdai paprastai pasirodo tik tada, kai vandens lygis krenta tiek, kad atsiveria dugne susikaupusios nuosėdos ir susiformuoja laikinos salpos.

    Remiantis Rumunijoje fiksuotais hidrologiniais duomenimis, rugpjūčio 16–17 dienomis Dunojumi į šalį įtekančio vandens debitas sumažėjo iki maždaug 1 350 kubinių metrų per sekundę. Tai gerokai mažiau nei daugiametis rugpjūčio vidurkis, siekiantis apie 3 900 kubinių metrų per sekundę.

    Prognozuojama, kad artimiausiomis dienomis srautas gali smukti dar labiau, iki maždaug 1 300 kubinių metrų per sekundę. Toks debitas reiškia ne tik mažesnį vandens kiekį, bet ir spartesnį seklumų plitimą, didesnę laivybos trikdžių riziką bei sudėtingesnes sąlygas uostams ir krovinių gabenimui upe.

    Ekspertai pagrindine priežastimi įvardija ilgai trunkančias karščio bangas ir kritulių stygių Centrinėje Europoje, kurios mažina intakų pritekėjimą. Aukšta oro temperatūra taip pat didina garavimą, todėl vandens netenkama greičiau, nei jis spėja pasipildyti.

    Papildomas veiksnys yra šylantis klimatas Alpėse, iš kurių tradiciškai atkeliaudavo dalis upės „atsargų“ per sniego ir ledynų tirpsmą. Mažėjant sniego dangai ir ledynams, silpnėja sezoninis vandens papildymas, kuris anksčiau bent iš dalies amortizuodavo sausras.

    Mažas Dunojus daugelyje šalių reiškia ne tik įspūdingus vaizdus, bet ir praktines problemas. Seklėjant upei, laivams tenka mažinti krovinį, keisti maršrutus ar laukti palankesnių sąlygų, o tai brangina logistiką ir trikdo tiekimo grandines.

    Kai kuriose atkarpose vandeniui atsitraukus išryškėja seniai nuskendę objektai, įskaitant istorinių laikotarpių laivus. Žemas vandens lygis taip pat gali apsunkinti energetikos sektorių, ypač ten, kur upės srautas susijęs su hidroenergetika ar aušinimo vandens poreikiu pramonėje.

  • Kalifornijos upelyje po 19 metų aptiktas bebras: ką parodė žmonių atkurta buveinė

    Kalifornijoje, Grait Beisino nacionaliniame parke, gamtininkai pirmą kartą per 19 metų užfiksavo bebro buvimo požymių. Gyvūnas pasirodė Strawberry Creek upelyje, kur pastaraisiais metais buvo vykdomi darbai, imituojantys bebrų užtvankų poveikį ir padedantys upeliui atsikurti natūraliais procesais.

    Parko specialistai rado šviežiai nugraužtų drebulių ir kitų medžių žymių šalia įrengtų konstrukcijų. Tai buvo aiškiausias signalas, kad atkurta upelio atkarpa vėl tapo pakankamai patraukli rūšiai, kuri dažnai vadinama ekosistemų inžinieriumi dėl gebėjimo keisti vandens tėkmę ir kurti naujas buveines.

    Bebrai keičia vandens telkinių struktūrą taip, kad nauda pasiekia daugybę rūšių: sulėtėja srovė, susiformuoja gilesnės duobės, vanduo labiau pasiskirsto į užliejamas pakrantes. Tokie pokyčiai gali sumažinti eroziją, padėti kauptis sąnašoms ir sudaryti sąlygas atželti pakrančių augmenijai.

    Šiuo atveju ypač reikšminga tai, kad artimiausios žinomos aktyvios bebrų užtvankos buvo daugiau nei už 8 kilometrų žemiau upeliu. Tai leidžia manyti, kad gyvūnas į atstatytą vietą atėjo iš toliau, tyrinėdamas tinkamas buveines ir reaguodamas į pasikeitusias sąlygas.

    Strawberry Creek pakrančių zona stipriai nukentėjo per 2016 metais kilusį gaisrą, kuris paveikė daugiau nei 11 kvadratinių kilometrų parko teritorijos. Sudegusi augmenija reiškė mažiau pavėsio, aukštesnę vandens temperatūrą ir didesnį sąnašų kiekį, o tai ypač nepalanku žuvims ir jautrioms upelių ekosistemoms.

    Pasak parko duomenimis remtų projekto aprašymų, prieš gaisrą upelis buvo vienas produktyviausių parke tam tikroms upėtakinių žuvų populiacijoms. Po gaisro dalyje atkarpų žuvų nebeliko, o bendras gausumas sumažėjo, nes pasikeitė tiek vandens kokybė, tiek upelio vagos struktūra.

    Nuo 2021 metų parko tarnybos ir partneriai ėmėsi vadinamojo mažai technologijų reikalaujančio atkūrimo: vietoje prieinamomis medžiagomis statė medines ir sąnašų konstrukcijas, kurios veikia panašiai kaip bebrų užtvankos. Tokie sprendimai dažnai taikomi siekiant ne „sutaisyti“ upelį iki vienos stabilios formos, o sukurti sąlygas, kad jis galėtų pats evoliucionuoti ir atsikurti.

    Per 2021–2024 metų laikotarpį buvo pastatytos ir prižiūrimos 74 tokios konstrukcijos. Stebėsena rodė, kad daugėja lėtesnės tėkmės plotų ir baseinėlių, o tai padeda mažinti eroziją, gerina slėptuves žuvims ir sudaro palankesnes sąlygas pakrančių augmenijai grįžti.

    Šioje atkarpoje fiksuotas ir žuvų populiacijų atsigavimas: sugavimų skaičius, kaip nurodoma projekto apžvalgose, daugiau nei padvigubėjo, o žuvys aptiktos 8 iš 9 tirtų ruožų. Tokie pokyčiai svarbūs, nes rodo, kad buveinė gerėja ne vien „ant popieriaus“, bet ir realiai tampa tinkamesnė gyvūnams.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad vienkartinis bebro apsilankymas dar nereiškia nuolatinės populiacijos sugrįžimo. Tačiau nugraužti medžiai tapo aiškiu signalu, jog kryptingas atkūrimas gali sukurti tokias sąlygas, kai pati gamta pradeda perimti dalį darbo, o atkurta teritorija ima traukti laukinius gyvūnus.

  • Prancūzijos paplūdimiuose daugėja portugališkųjų galerių: kuo pavojingi jų įkandimai

    Pietvakarių Prancūzijos pakrantėje šią vasarą fiksuojamas išskirtinis portugališkųjų galerių, dar vadinamų Physalia physalis, antplūdis. Akvitanijos pakrantėje, ypač Baskų krašte, gelbėtojai ir vietos tarnybos registruoja vis daugiau įgėlimų, o dalis paplūdimių laikinai uždaromi dėl rizikos poilsiautojams.

    Vietos institucijų duomenimis, Baskų krašte užfiksuota daugiau nei 1 100 įgėlimų atvejų. Dėl to kai kuriose vietose keliamos raudonos vėliavos ir ribojamas maudymasis net ir esant geroms oro sąlygoms, nes didžiausia grėsmė kyla vandenyje.

    Kas yra portugališkoji galerа?

    Nors iš pirmo žvilgsnio ji primena medūzą, portugališkoji galerа nėra viena medūza. Tai sifonoforas, kelių tarpusavyje susijusių organizmų kolonija, veikianti kaip vienas gyvis ir prisitaikiusi plūduriuoti vandens paviršiuje.

    Virš vandens dažniausiai matomas melsvas, želė primenantis plūduras, paprastai siekiantis apie 10–30 centimetrų. Tačiau pavojingiausia dalis yra po vandeniu esantys čiuptuvai, kurie gali nusidriekti iki maždaug 30 metrų ir dažnai lieka nepastebimi.

    Kuo pavojingas įgėlimas?

    Portugališkosios galeros čiuptuvai padengti geliančiomis ląstelėmis, kurios kontaktuodamos su oda suleidžia nuodus. Įgėlimas dažnai apibūdinamas kaip staigus, rykštės smūgį primenantis skausmas, po kurio seka intensyvus deginimas ir odos sudirginimas.

    Sunkesniais atvejais gali pasireikšti stiprus skausmas, pykinimas, raumenų spazmai, galvos svaigimas ar kvėpavimo sutrikimai, todėl gali prireikti skubios medicininės pagalbos. Pavojus didėja vaikams, alergiškiems žmonėms ir tais atvejais, kai įgėlimų būna keli arba jie apima didelį odos plotą.

    „Jei žmogų stipriai sugelia toliau nuo kranto, skausmas gali būti toks intensyvus, kad jis nebesugebės grįžti atgal ir gali pradėti skęsti“, – sakė Prancūzijos jūrinių tyrimų instituto IFREMER mokslininkė Elvire Antajan.

    Kodėl jų tiek daug ir ką daryti paplūdimyje?

    Mokslininkai pabrėžia, kad šios rūšies pasirodymas tam tikrais metų laikais nėra neįprastas, tačiau šią vasarą dėmesį traukia dažnis ir mastas, kuriuo galeros išmetamos į krantą. Tyrėjai vertina, ar situaciją lemia vėjai, srovės ir bangavimas, o taip pat stebi, ar ilgalaikėje perspektyvoje prie tokių reiškinių gali prisidėti klimato kaitos nulemti pokyčiai.

    Specialistai primena, kad net į krantą išmesta portugališkoji galerа gali išlikti pavojinga, nes čiuptuvai gali gelti ir po kurio laiko. Pastebėjus į vandenį ar krantą išmestus melsvus plūdurus, rekomenduojama jų neliesti, laikytis gelbėtojų nurodymų ir, pajutus stipresnius simptomus po įgėlimo, nedelsti kreiptis į medikus.

  • Juodasis gulbinas prie Dnipro: retas svečias Ukrainoje ir kodėl jo pasirodymas kelia klausimų

    Dnipropetrovsko srityje, prie Samaros upės, poilsiautojai paplūdimyje pastebėjo juodąjį gulbiną. Ši rūšis Ukrainoje laikoma reta viešnia, todėl paukščio pasirodymas sukėlė diskusijų, iš kur jis galėjo atskristi ir ar nėra pabėgęs iš nelaisvės.

    Vietos gyventojai socialiniuose tinkluose dalijosi įrašais, kad gulbinas žmonių beveik nebijo ir priplaukia visai arti. Toks elgesys dažnai būdingesnis nelaisvėje augintiems paukščiams, pripratusiems prie žmogaus, nei laukiniams vandens paukščiams.

    Ornitologų vertinimu, juodieji gulbinai natūraliai Ukrainoje neperi, o stabilios laukinės populiacijos šalyje nėra susiformavusios. Dažniausiai šie paukščiai laikomi privačiuose ūkiuose, parkuose, zoologijos soduose ar ekoparkuose, o pavieniai individai kartais iš ten išskrenda ir kuriam laikui apsistoja atviruose vandens telkiniuose.

    Juodųjų gulbinių tėvynė yra Australija, tačiau dėl žmonių veiklos jie paplito ir kitose pasaulio vietose, kur buvo introdukuoti kaip dekoratyviniai paukščiai. Europoje pavieniai pastebėjimai neretai siejami būtent su pabėgusiais ar paleistais individais, kurie gali prisitaikyti prie vietinių sąlygų ir migruoti tarp ežerų, upių bei tvenkinių.

    Ukrainoje apie juoduosius gulbinius viešojoje erdvėje buvo pranešta ir anksčiau, kai pavieniai paukščiai pastebėti skirtinguose regionuose, įskaitant didesnius vandens telkinius bei pakrančių teritorijas. Specialistai tokiais atvejais paprastai stebi paukščio būklę ir elgseną, o jei kyla rizika jo gerovei ar saugumui, gali būti sprendžiama dėl sugavimo ir grąžinimo į saugią aplinką.

    Istoriškai Europoje juodasis gulbinas ilgą laiką buvo apipintas prietarais, o vienišas tamsus paukštis tarp baltųjų gulbių neretai laikytas neramiu ženklu. Šiandien posakis juodasis gulbinas dažniausiai vartojamas kaip metafora netikėtam, sunkiai prognozuojamam įvykiui, turinčiam didelį poveikį.

    Ekspertai primena, kad laukinius ar nežinomos kilmės paukščius geriausia stebėti iš atstumo ir nemaitinti netinkamu maistu. Jei paukštis atrodo sužeistas, nusilpęs ar elgiasi neįprastai, rekomenduojama kreiptis į vietos gyvūnų globos tarnybas arba aplinkosaugos specialistus.