CP v2

Tag: Ekoturizmas

  • Mokytoja investavo visas santaupas į negyvenamą salą prie Zanzibaro: kaip ji tapo gamtos rezervatu

    Vokietijos švietimo ir vystymo specialistė Sybilla Riedmiller 1991 metais, plaukdama netoli Zanzibaro krantų, aptiko negyvenamą Chumbe salą, apsuptą seklumų koralų rifo. Pamačiusi, kad rifas ir salos ekosistema tuo metu buvo palyginti mažai paliesta žmogaus veiklos, ji nusprendė investuoti asmenines santaupas ne į poilsį ar nekilnojamąjį turtą, o į gamtos apsaugą.

    Tuo laikotarpiu Tanzanijos pakrančių koralų rifai patyrė didelį žvejybos spaudimą, o kai kur buvo taikomi ypač žalingi metodai, pavyzdžiui, sprogmenys. Tokia praktika per trumpą laiką gali sunaikinti koralų struktūras ir žuvų buveines, o ekosistemų atsikūrimas trunka dešimtmečius.

    Riedmiller pasirinko modelį, kuris tuo metu regione dar nebuvo įprastas: gamtos apsaugą finansuoti per riboto masto ekoturizmą ir švietimo programas. Idėja buvo paprasta, bet ambicinga: lankytojų pajamos turi padengti rifo apsaugą, o ne skatinti masinį srautą, kuris pats taptų grėsme.

    1991–1994 metais buvo derėtasi su Zanzibaro valdžia dėl oficialaus statuso, o 1994 metų gruodžio 24 dieną Chumbe koralų rifas paskelbtas teritorija, kurioje draudžiama žvejyba ir kitas gamtos išteklių naudojimas. Valdymo atsakomybė atiteko organizacijai Chumbe Island Coral Park, kuri tapo praktiniu vietos apsaugos įgyvendintoju.

    Saugoma zona apėmė apie 30 hektarų koralų rifo ir su juo susijusių jūrinių buveinių, o pačioje saloje formuotas miško rezervatas. Chumbe dažnai minimas kaip vienas ankstyvų pavyzdžių, kai saugomą jūrinę teritoriją prižiūri privatus sektorius, veikiantis pagal aiškias valdžios nustatytas taisykles.

    Vienas svarbiausių projekto sprendimų buvo vietos bendruomenės įtraukimas. Buvę žvejai buvo apmokyti ir įdarbinti reindžeriais, kad prižiūrėtų, kaip laikomasi draudimo žvejoti ir kitų taisyklių.

    Jų vietinių vandenų pažinimas padėjo veiksmingiau stebėti teritoriją, o patiems žmonėms atsirado alternatyvus pajamų šaltinis. Toks perėjimas nuo išteklių eksploatavimo prie jų apsaugos tapo viena iš priežasčių, kodėl taisyklių laikymasis ilgainiui galėjo tapti ne vien formalus, bet ir socialiai priimtinas.

    Vėliau saloje buvo įkurtas edukacijos centras ir nedidelė ekologiška apgyvendinimo infrastruktūra, orientuota į mažą lankytojų skaičių. Tokiuose projektuose dažnai akcentuojami sprendimai, mažinantys poveikį gamtai, pavyzdžiui, saulės energijos naudojimas, lietaus vandens surinkimas ar nuotekų valymas.

    Ekoturizmo veikla Chumbe saloje startavo 1998 metais, o jos tikslas buvo generuoti stabilias pajamas apsaugai ir aplinkosauginiam švietimui. Tai ypač svarbu jūrinėms saugomoms teritorijoms, nes vien statusas popieriuje neapsaugo nuo brakonieriavimo ar nelegalių žvejybos praktikų, jei nėra finansavimo priežiūrai.

    Švietimas tapo ne mažiau svarbia dalimi nei fizinė apsauga: į salą pradėtos kviesti vietos mokyklų grupės, kurios praktiškai susipažįsta su koralų rifų, jūros žolių pievų ir miško ekosistemomis. Programose dalyvaujantys mokytojai gali perkelti žinias į pamokas žemyne, taip plečiant poveikį už salos ribų.

    Chumbe istorija dažnai pristatoma kaip pavyzdys, kad gamtos apsauga gali veikti kartu su kruopščiai ribojamu turizmu, kai prioritetas teikiamas ekosistemų būklei, vietos žmonių įtraukimui ir ilgalaikiam finansavimui. Toks modelis šiandien tampa dar aktualesnis, kai koralų rifams visame pasaulyje grėsmę kelia ne tik tiesioginė žmogaus veikla, bet ir klimato kaita.

  • Paukščių stebėjimas – naujas kelionių hitas: 10 krypčių, kur retus sparnuočius pamatysite arčiausiai

    Paukščių stebėjimas, dar vadinamas berduočingu, iš nišinio pomėgio tampa sparčiai augančia kelionių kryptimi. Turizmo rinka vis dažniau siūlo išvykas, kuriose dera patogus poilsis, vietos gidai ir reali galimybė pamatyti retas rūšis jų natūraliose buveinėse.

    Šią bangą kelia ne tik gamtos fotografijos populiarėjimas, bet ir didesnis dėmesys tvarumui: keliautojai ieško mažiau invazinių pramogų, kurios palieka mažesnį pėdsaką. Dėl to daugėja viešbučių ir ekologiškų namelių, įsikūrusių šalia paukščių migracijos kelių, pelkių ar atogrąžų miškų.

    Šri Lankoje paukščių stebėtojai dažniausiai renkasi Vilpatų, Sinharadžos ir Jalą, kur be kitų gyvūnų aptinkama ir daugybė endeminių paukščių. Šalies biologinė įvairovė patogi keliautojams, nes skirtingos buveinės pasiekiamos palyginti greitai.

    Malaizijos Langkavis patenka į svarbius Rytų Azijos migracijos maršrutus, todėl vienoje vietoje galima pamatyti tiek vietinių, tiek migruojančių rūšių. Fotografams tai patrauklu dėl geros infrastruktūros ir dažnų stebėjimų net netoli gyvenviečių.

    Kenijoje paukščių įvairovė įspūdinga ne tik dėl Masai Maros, bet ir aplink Kenijos kalną esančių buveinių. Šalyje minimas daugiau nei 1 000 paukščių rūšių skaičius, tad net trumpa kelionė gali tapti sėkminga tiek pradedantiesiems, tiek patyrusiems stebėtojams.

    Indijoje Bandhavgarho nacionalinis parkas siejamas su dideliu paukščių rūšių skaičiumi ir organizuojamomis gidų išvykomis. Tokiose vietose keliautojams dažnai siūloma mokytis atpažinti paukščius pagal balsus, o tai tampa savotiška edukacine patirtimi.

    Madagaskare vienas ryškiausių traukos taškų – gerai išsilaikiusios saugomos teritorijos, kuriose gausu endemikų. Keliautojus čia vilioja galimybė pamatyti rūšis, kurių nėra niekur kitur, o maršrutai dažnai derinami su vietos gamtos gidais.

    Škotijos Aukštikalnėse, pavyzdžiui, netoli Spyn Bridžo, paukščių stebėjimas siejamas su dramatiškais kalnų peizažais. Čia dažniau ieškoma plėšriųjų paukščių ir šiaurinių rūšių, o patirtis skiriasi nuo tropikų, bet būtent tuo ir vilioja.

    Kosta Rikoje debesų miškai ir drėgnosios džiunglės laikomos vienomis turtingiausių teritorijų paukščių įvairove. Tokiose vietose keliautojai dažnai tikisi pamatyti ryškių rūšių, o stebėjimai neretai vyksta anksti ryte, kai paukščiai aktyviausi.

    Vietname, ypač centrinėse provincijose, paukščių stebėjimas populiarėja dėl didelio rūšių skaičiaus ir endemikų. Kryptis patogi tiems, kurie nori Azijos gamtos, bet kartu vertina augantį paslaugų pasirinkimą.

    Mauricijuje saugomos teritorijos išsiskiria retais vietiniais paukščiais ir migracijos sezonų dinamika. O Filipinuose Palavanas dažnai įvardijamas kaip viena geriausių vietų šalyje tiems, kurie ieško endeminių rūšių ir nori keliauti lėtesniu tempu.

    Ekvadore paukščių stebėtojai dažnai taikosi į Čoko Andų regioną ir Galapagų salas. Šalis laikoma viena turtingiausių pasaulyje pagal paukščių rūšių gausą, todėl net trumpas maršrutas gali suteikti itin įvairių stebėjimų.

    Augantis berduočingo populiarumas rodo platesnę tendenciją: kelionė vis dažniau planuojama ne vien dėl miesto ar paplūdimio, o dėl konkrečios gamtos patirties. Tokioms išvykoms svarbu pasiruošti sezonams, pasirinkti gidus ir gerbti buveines, kad stebėjimas netaptų trikdymu.

  • Ukrainos Karpatų draustiniuose skelbia griežtesnę kovą su džipingu: žada reidus ir konfiskavimą

    Ukrainos Karpatų regionuose šį vasaros sezoną vėl paaštrėjo konfliktas dėl vadinamojo džipingo, kai visureigiai, keturračiai ir motociklai važinėja ne keliais, o per poloninas, miško takus ir upių vagas. Vietos gyventojai ir žygeiviai socialiniuose tinkluose dalijasi vaizdais, kaip transporto kolonos suplūkia dirvožemį, palieka provėžas ir kelia pavojų pėstiesiems.

    Nors Ukrainoje dar 2025 metais buvo įtvirtintas draudimas važiuoti transporto priemonėmis už pagrindinių kelių ribų saugomose teritorijose, realybėje kontrolė kalnuose išlieka sudėtinga. Turistiniuose miesteliuose ir kurortuose vis dar reklamuojamos išvykos į tariamai laukinius maršrutus, o paklausa skatina verslus rizikuoti.

    Kas daroma Zakarpattėje

    Zakarpattės srityje Rachivo rajono administracija koordinaciniame susitikime su saugomų teritorijų atstovais, policija, pasieniečiais, vietos valdžia ir verslo atstovais aptarė konkrečias priemones, kaip stabdyti nelegalius važiavimus. Akcentuota, kad tikslas nėra uždrausti įprastą susisiekimą miško keliais, o sustabdyti masinį išvažiavimą nuo kelių į pačias jautriausias vietas.

    Numatoma stiprinti ženklinimą ir įspėjamuosius ženklus įvažiavimuose, rengti reidus probleminėse zonose ir glaudžiau dirbti su bendruomenėmis. Taip pat svarstoma idėja įrengti oficialias, aiškiai apibrėžtas trasas, kad ekstremalaus vairavimo mėgėjai neturėtų preteksto važiuoti per draustinius.

    Rachivo rajono Turizmo informacijos centras liepos 8 dieną papildomai priminė, kad draudžiama judėti ne keliais per miškus, poloninas, pievas, upelius, upes ir pakrantes, o už pažeidimus gresia atsakomybė. Pranešta, kad bus vykdomi nuolatiniai patikrinimai, o kraštutiniais atvejais gali būti sprendžiama ir dėl transporto priemonių konfiskavimo.

    Kodėl džipingas laikomas problema

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad didžiausia žala daroma ne vien dėl triukšmo ar šiukšlių, o dėl dirvožemio suslėgimo ir erozijos. Kalnuose susidariusios gilios provėžos tampa vandens latakais, stiprina nuoplovas, ardo šlaitus, o pažeistos pievos ir paklotė atsikuria lėtai.

    Dar vienas aspektas yra saugumas: pėsčiųjų takai kalnuose dažnai kertasi su miško keliukais, o staigūs posūkiai, dulkės ir ribotas matomumas didina nelaimių riziką. Vietos valdžiai tenka spręsti ir reputacijos klausimą, nes regionas gyvena iš turizmo, o vaizdai su draskoma gamta mažina pasitikėjimą tvariu poilsiu.

    Į diskusiją įsitraukė ir Zakarpattės srities administracijos vadovas Myroslavas Bileckis, viešai pavedęs identifikuoti asmenis, kurių važiavimas upės vaga buvo užfiksuotas vaizdo įraše. Jis pažadėjo griežtesnę kontrolę ir dažnesnį patruliavimą, kad atsakomybė už pažeidimus taptų neišvengiama.

    „Zakarpattė negali taikstytis su tuo, kad dėl kelių minučių adrenalino naikinama tai, ką gamta kūrė šimtmečius“, – sakė Myroslavas Bileckis.

    Ko tikėtis turistams

    Artimiausiu metu regione gali daugėti patikrinimų populiariausiuose įvažiavimuose ir vietose, kur fiksuojami dažniausi pažeidimai. Turistams, planuojantiems keliones į Karpatų draustinius, rekomenduojama rinktis pėsčiųjų maršrutus ir oficialias trasas, o komercines išvykas vertinti kritiškai, ypač jei siūloma važiuoti ne keliais.

    Ar deklaruojami pažadai virs sistemine kontrole ir realiomis nuobaudomis, priklausys nuo koordinuoto policijos, saugomų teritorijų administracijų ir vietos savivaldos darbo. Kol kas signalas aiškus: Zakarpattė siekia pereiti nuo draudimų popieriuje prie matomų veiksmų gamtoje.

  • Kazachstano Burabajaus parką šturmuoja 1 500 000 turistų: pramogos, gamta ir nauji planai

    Kazachstano Burabajaus parką šturmuoja 1 500 000 turistų: pramogos, gamta ir nauji planai

    Oazė stepėje, traukianti minias

    Maždaug už trijų valandų kelio į šiaurę nuo Kazachstano sostinės Astanos plyti Burabajaus nacionalinis parkas, vasarą sulaukiantis iki 1 500 000 lankytojų. Miškų kalvomis apjuosti ežerai ir iš vandens kylantys uolų masyvai vietiniams seniai tapo vienu populiariausių poilsio pasirinkimų.

    Turizmo srautai čia ryškiai sezoniški: žiemą parkas gerokai ramesnis, tačiau būtent tai vilioja ieškančius tylos ir sniego peizažų. Vasarą aplinkinėse vietovėse suintensyvėja paslaugų sektorius, o savaitgaliais užsipildo apgyvendinimo vietos ir maitinimo įstaigos.

    Ką veikia atvykę turistai?

    Šiltuoju metų laiku Burabajuje populiariausi maudynės, žygiai pėsčiomis, dviračių maršrutai ir plaukiojimas ežeruose. Parko administracija ir regiono valdžia teigia siekiantys nukreipti srautus taip, kad lankytojai labiau pasiskirstytų po teritoriją ir mažėtų spaudimas jautriausioms vietoms.

    Žiemą pramogos keičiasi: užšalę ežerai sudaro sąlygas čiuožinėti, žvejoti po ledu, o maršrutai per miškus tampa patrauklūs žygiams. Toks sezoniškumas svarbus vietos ekonomikai, nes didžioji pajamų dalis tradiciškai susikaupia per kelis vasaros mėnesius.

    Ekoturizmas ir gamtos apsauga

    Vietos pareigūnai pabrėžia ekoturizmo kryptį: dalis takų ir maršrutų planuojami su minimalia infrastruktūra, kad būtų kuo mažiau trikdoma gamta. Tuo pat metu, didėjant lankytojų skaičiui, aktualėja atliekų tvarkymas, automobilių parkavimo problemos ir buveinių apsauga.

    Parkas išskiriamas dėl biologinės įvairovės: čia aptinkama šimtai augalų rūšių ir dešimtys žinduolių bei paukščių rūšių. Siekiant išlaikyti pusiausvyrą, kai kurios veiklos, pavyzdžiui, žvejyba, ribojamos leidimais, kurie išduodami pagal mokslininkų vertinimus.

    Kurortas, sanatorijos ir sveikatingumo tradicija

    Burabajaus apylinkės nuo seno siejamos su sveikatingumu: pušynų ir vandens telkinių mikroklimatas laikomas palankiu kvėpavimo takams. Dėl to regione veikia ne viena sanatorija ir gydymo įstaiga, o kurortinis poilsis čia vystomas dar nuo XX amžiaus pradžios.

    Istorinis tęstinumas juntamas ir socialinėje infrastruktūroje: nuo sovietmečio ežerų pakrantėse veikė vaikų stovyklos, kurių dalis atnaujintos ir šiandien priima poilsiautojus. Tai kuria pastovų vidaus turizmo srautą, ypač šeimų segmente.

    Nauji planai: kongresai ir legalios lošimų zonos efektas

    Didžiausias iššūkis Burabajui yra dvigubas: neprarasti trapios ekosistemos, bet kartu užtikrinti regiono pajamas ir darbo vietas ištisus metus. Todėl žvalgomasi į žiemos sezono stiprinimą ir vadinamąjį kongresų turizmą, kai atvykstama į konferencijas ir renginius ne tik vasarą.

    Regiono vadovybė taip pat mini išimtinius leidimus lošimų veiklai, kuri Kazachstane apskritai ribojama, bei planus pritraukti tarptautinių viešbučių tinklų investicijas. Tikslas paprastas: didinti apgyvendinimo pasiūlą, pakelti paslaugų kokybę ir paskatinti ilgesnį turistų buvimą.

    Kodėl Burabajus išskirtinis?

    Nors gamtinių ežerų ir kalvų pasaulyje netrūksta, Burabajus siekia išsiskirti kazachišku istoriniu ir kultūriniu kontekstu. Vietos legendos ir sakmės čia gyvos, tačiau valdžia akcentuoja norą pasiūlyti daugiau apčiuopiamo turinio, susijusio su regiono istorija.

    Archeologiniai tyrimai apylinkėse atskleidžia senųjų civilizacijų pėdsakus, o dalis objektų planuojami pritaikyti lankymui. Tokie projektai, jei bus įgyvendinti atsakingai, gali tapti papildomu traukos centru ir sumažinti priklausomybę vien nuo vasaros poilsio.

    Susisiekimas gerėja, bet problemų daugėja

    Į Burabajų vis lengviau nuvykti: geresni keliai ir atnaujinamas geležinkelio susisiekimas mažina kelionės laiką iš Astanos. Tačiau populiarumas turi kainą, nes sezono piko metu daugėja spūsčių, o parkavimo vietų trūkumas tampa viena didžiausių infrastruktūrinių bėdų.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokiose teritorijose kaip Burabajus ilgalaikė sėkmė priklauso nuo dviejų dalykų: lankytojų srautų valdymo ir aiškių gamtos apsaugos taisyklių. Jei šie sprendimai bus suderinti, parkas gali išlaikyti patrauklumą ir toliau auginti turizmo vertę regionui.

  • Kijevo centre atidarytas naujas pažintinis takas vaikams: 1,5 km Mavkos žiedas Golosijivo miške

    Kijevo Golosijivo miške, esančiame netoli miesto centro, atidarytas naujas ekologinis pažintinis takas Mavkos žiedas. 1,5 kilometro maršrutas pritaikytas ramiam pasivaikščiojimui su vaikais, taip pat vyresnio amžiaus lankytojams.

    Takas įrengtas prie Akademiko Zabolotno gatvės, sankirtoje, iš kurios patogu pasiekti Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Pagrindinę astronomijos observatoriją ir Nacionalinį liaudies architektūros ir buities muziejų Pirohive. Maršrutas sužymėtas geltona ir žalia spalvomis, o jo forma primena kilpą, kai pradžia ir pabaiga sutampa.

    Vienu iš maršruto simbolių pasirinkta pirštūnė, retesnis augalas, aptinkamas parko teritorijoje. Viena iš stotelių skirta pirštūnių aikštelei, kur žydintys žiedai savo forma primena mažas varpeles.

    Tako stendai supažindina su vietos augalija ir gyvūnija, Golosijivo apylinkių istorija bei legendomis, o maršrutas organiškai įsilieja į platesnį kultūrinį kontekstą. Ši miško dalis patogi ir tiems, kurie planuoja pasivaikščiojimą derinti su netoliese esančiais istoriniais objektais ir lankytinomis vietomis.

    Prie tako įrengtos poilsio vietos, informaciniai stendai, suoleliai ir pavėsinė, o vaikams papildomos traukos suteikia gamtos pėdsakų instaliacijos bei nedidelės skulptūrėlės. Tokie elementai padeda išlaikyti dėmesį ir paverčia pasivaikščiojimą labiau pažintiniu, o ne vien sportiniu maršrutu.

    Netoli tako lankytojai taip pat gali pamatyti vadinamuosius mėlynuosius ąžuolus, kurių kamienų atspalvį sukuria šviesiai melsvi kerpių sluoksniai. Pavasarį prie miško pakraščio dažniau pastebimos ankstyvos miško gėlės, o toliau prasideda Golosijivui būdingas ąžuolų ir skroblų miškas.

    Pastaraisiais metais miestų parkai vis dažniau investuoja į aiškiai sužymėtus, edukaciją ir poilsį derinančius maršrutus, nes jie skatina vietinį turizmą ir padeda paskirstyti lankytojų srautus jautresnėse gamtinėse teritorijose. Golosijivo nacionalinis gamtos parkas Kijeve jau turi ir daugiau pėsčiųjų trasų, tačiau naujasis takas išsiskiria orientacija į šeimas ir lėtesnį, patogų tempą.

  • Arboretum Bramy Morawskiej prie Racibórzo: ką pamatyti unikaliajame botanikos sode ir miške

    Arboretum Bramy Morawskiej prie Racibórzo: ką pamatyti unikaliajame botanikos sode ir miške

    Botanikos sodas, kuris „auga“ miške

    Netoli Racibórzo centro, Aukštutinės Odros krašte, veikia Arboretum Bramy Morawskiej – botanikos sodas, įkurtas miškingoje vietovėje ir patenkantis į kraštovaizdžio parko Cistersų kraštovaizdžio kompozicijų Rudų Didžiųjų teritoriją. Ši vieta išskirtinė tuo, kad čia susilieja tvarkomos augalų kolekcijos ir natūrali, mažiau žmogaus paliesta miško dalis.

    Arboretumas įsikūręs kalvotame reljefe, o jo aplinka siejama su vadinamąja Moravų vartų gamtine jungtimi – ekologiniu koridoriumi, kuriuo migruoja augalų ir gyvūnų rūšys iš pietryčių Europos. Dėl to vietovėje galima aptikti ne tik įvairią florą, bet ir įdomių gyvūnų bei grybų rūšių.

    Populiariausios vietos ir pramogos

    Lankytojai dažniausiai pradeda nuo žinomiausių objektų: Lelijų upelio, Septynių kalvelių, Varlių tvenkinio ir nendryno tvenkinio. Šalia jų įrengtos edukacinės trasos, kurios leidžia pasirinkti tempą ir maršrutą pagal interesus.

    Arboretume veikia kelios teminės trasos, tarp jų ekologinė, dendrologinė ir sveikatingumo, taip pat pritaikyti maršrutai važiuojantiems dviračiais. Teritorijoje taip pat yra griovų, šaltinių, tvenkinių ir upelių, kurie kuria natūralų, nuo miesto ritmo atitrūkusį peizažą.

    Viena iš labiausiai lankomų erdvių – Vaiduoklių, arba vadinamasis užburtas, sodas, užimantis apie 1,1 hektaro. Jis suformuotas kaip didelis penkialapis žiedas, o viduje įrengtas labirintas; geriausiai visą kompoziciją apžvelgti nuo apžvalgos platformos.

    Kuo verta domėtis gamtos mylėtojams

    Arboretumas garsėja ir brandžiais medynais: čia minimi apie 200 metų sulaukę ąžuolai, taip pat šimtamečiai pušynai, o greta jų auga liepos, maumedžiai, skroblai, beržai, alksniai ir eglės. Dalis teritorijos tvarkoma kaip kolekcijų erdvė, o kita paliekama natūraliems biologiniams procesams.

    Be medžių, čia auginamos ir edukacijai naudojamos įvairios kolekcijos: vilkdalgiai, alyvos, viendienės, rožės, vijokliniai augalai, medingieji augalai, svogūninės rūšys, taip pat vandens ir pelkių augalai. Tokia įvairovė leidžia arboretumą vertinti ne vien kaip pasivaikščiojimų vietą, bet ir kaip gyvą mokymosi erdvę.

    Gyvūnijos atžvilgiu teritorijoje dominuoja vabzdžiai: drugiai, įvairūs plėviasparniai, vabalai ir kiti bestuburiai, kuriuos traukia gausiai žydintys augalai. Prie vandens telkinių dažnai matomos laumžirgės, o tvenkiniuose gyvena varlės ir tritonai; apylinkėse pasitaiko ir driežų.

    Miško masyve aplink arboretumą aptinkama ir didesnių gyvūnų: paukščių, voverių, ežių, šernų, lapių bei stirnų. Ši vieta ypač patraukli tiems, kurie nori viename maršrute suderinti botanikos sodą, miško takus ir šeimai pritaikytas pramogas.

    Papildomu traukos tašku laikomas mini zoologijos sodas, kuriame pristatoma apie 100 gyvūnų ir paukščių rūšių. Šalia galima rasti poilsiui pritaikytą infrastruktūrą, o netoliese minima ir maudynių bei stovyklavimo galimybė, todėl kelionę patogu planuoti visai dienai.