CP v2

Tag: El Ninjo

  • Neįtikėtinas vaizdas Atakamoje: po El Ninjo liūčių viena sausiausių vietų virto gėlių jūra

    Neįtikėtinas vaizdas Atakamoje: po El Ninjo liūčių viena sausiausių vietų virto gėlių jūra

    Atakamos dykuma šiaurės Čilėje, laikoma viena sausiausių vietų Žemėje, šiemet netikėtai nusidažė violetiniais ir baltais žiedų kilimais. Po neįprastai gausių liūčių didžiuliai plotai, kurie įprastai būna beveik be augmenijos, virto vadinamąja žydinčia dykuma.

    Vietomis per trumpą laiką iškrito daugiau kaip 180 milimetrų kritulių, o tai šiam regionui yra itin retas reiškinys. Įprastais metais kai kuriose Atakamos vietose kritulių beveik nebūna, todėl staigus vandens perteklius tapo galingu impulsu gyvybei.

    Kas slepiasi po smėliu

    Neįprasto reginio paslaptis yra po žeme. Atakamos dirvožemyje daugelio rūšių sėklos ir svogūnėliai gali išlikti ramybės būsenoje ilgą laiką, kol pasitaiko tinkamos sąlygos dygti.

    Gavę pakankamai drėgmės, augalai pradeda augti labai greitai, o dykumos paviršiuje per trumpą laiką susiformuoja tankūs žiedų plotai. Mokslininkai pabrėžia, kad tokia strategija leidžia augalams išgyventi ekstremalioje aplinkoje, kur vanduo yra didžiausia prabanga.

    El Ninjo įtaka ir pasekmės

    Šių metų kritulių šuolis siejamas su El Ninjo reiškiniu, kai sušyla centrinės ir rytinės pusiaujo Ramiojo vandenyno dalies paviršiniai vandenys. Tokie pokyčiai gali perbraižyti įprastus kritulių ir vėjų modelius įvairiuose pasaulio regionuose.

    Atakamoje tai reiškė įspūdingą žydėjimą, tačiau Čilei gausūs lietūs kai kur sukėlė ir rimtų problemų, įskaitant potvynius, infrastruktūros pažeidimus bei nelaimes. Specialistai primena, kad tas pats klimato svyravimas, kuris vienur sukuria trumpalaikę gamtos šventę, kitur didina rizikas.

    Kada žydėjimas pasieks piką

    Čilės nacionalinė miškų korporacija CONAF skelbė, kad žydėjimas dar gali stiprėti, o pikas dažniausiai prognozuojamas spalį. Esant palankioms sąlygoms, žiedai gali apimti apie 15 000 hektarų, tačiau galutinis mastas priklausys nuo tolimesnių orų ir dirvos drėgmės.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį į turizmo poveikį: žydinti dykuma pritraukia tūkstančius lankytojų, todėl svarbu laikytis vietinių taisyklių ir saugoti trapią ekosistemą. Retas reiškinys gali greitai išnykti, o žmogaus pėdsakas dykumos augalijai išlieka ilgai.

  • Atlantas be uraganų pasiekė 60 metų rekordą: kas nutiko ir kodėl tyla gali būti apgaulinga

    Atlantas be uraganų pasiekė 60 metų rekordą: kas nutiko ir kodėl tyla gali būti apgaulinga

    Atlanto uraganų sezonas šiemet pasiekė neįprastą ribą: iki rugsėjo 12 dienos Atlanto baseine nebuvo susiformavęs nė vienas uraganas. Tai vėliausia data be uragano nuo 1966 metais prasidėjusio nuolatinio stebėjimo palydovais, todėl meteorologai ją vadina istorine.

    Nors Atlante fiksuotos kelios tropinės audros, jų intensyvumas ir trukmė buvo menkesni nei įprasta. Ankstyvas ruduo paprastai yra sezono pikas, todėl toks užsitęsęs štilis signalizuoja apie neįprastai nepalankias sąlygas audroms stiprėti.

    Kas užgniaužė Atlanto audras

    Pagrindiniu veiksniu įvardijamas itin stiprus El Ninjo reiškinys Ramiajame vandenyne, keičiantis atmosferos cirkuliaciją visame pasaulyje. Tokiomis sąlygomis virš Atlanto dažnėja vertikalus vėjo poslinkis, kuris ardo besiformuojančių ciklonų struktūrą ir neleidžia jiems „susiklijuoti“ į uraganą.

    Prie to prisideda ir sausesnio oro įsiveržimai bei žemyn nukreiptos oro srovės, kurios slopina galingų perkūnijų židinius. Meteorologai pabrėžia, kad tropiniam ciklonui neužtenka vien šilto vandens: jam būtina ir palanki vėjo, drėgmės bei atmosferos stabilumo kombinacija.

    „Atlanto vandenynas dabar itin nedraugiškas bet kam, kas galėtų tapti tropiniu ciklonu“, – sakė Albanio universiteto atmosferos mokslų profesorė Kristen Corbosiero.

    Kodėl rekordas nereiškia saugumo

    Ramesnis Atlanto sezonas nereiškia, kad rizika išnyko: net ir vėlyvas vienas uraganas gali sukelti milžinišką žalą pakrantėms. Be to, uraganų statistiką lemia ne tik jų skaičius, bet ir bendra sukaupta ciklonų energija, atspindinti audrų stiprumą bei gyvavimo trukmę.

    Kol Atlante vyravo štilis, Ramiajame vandenyne aktyvumas buvo didesnis nei įprasta, o kai kuriuose regionuose El Ninjo siejamas ir su sausrų bei karščio bangų paaštrėjimu. Pasaulio meteorologijos organizacija prognozuoja, kad šis El Ninjo gali tęstis iki 2027 metų vasario, todėl ekstremalių orų rizikos persiskirstymas išlieka aktualus.

    Ką tai gali reikšti kitam sezonui

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad klimato kaita kelia vandenynų šilumos foną, o tai ilgainiui didina potencialą stiprioms audroms, kai tik atmosfera tampa palankesnė. Dalis mokslininkų įspėja, kad po El Ninjo nurimus vėjo poslinkiui Atlante kitas sezonas gali tapti gerokai aktyvesnis.

    Dėl to gyventojams ir institucijoms rekomenduojama neatsipalaiduoti vien dėl statistiškai ramaus laikotarpio. Ankstyvas perspėjimas, pasirengimo planai ir aiški komunikacija išlieka svarbiausios priemonės mažinant tiek ekonominius, tiek žmonių saugumo nuostolius.

  • Klimatologas perspėja: Europoje karštis ir sausros gali kartotis beveik kasmet

    Vakarų Europoje 2026 metų vasara pažymėta rekordinių karščio bangų ir ilgų laikotarpių be lietaus virtine. Kai kur fiksuoti transporto sutrikimai, išaugęs gaisrų pavojus ir kritusi žemės ūkio produkcija, o ūkininkai vis dažniau kalba apie rizikas kitų metų derliui.

    Tokius epizodus mokslininkai sieja su klimato kaita, tačiau dalis ekspertų pabrėžia, kad vien „šiltesnių vasarų“ paaiškinimo gali nepakakti. Klimatologas Timas Palmeris atkreipia dėmesį, jog priežastys gali slypėti ne tik didėjančioje temperatūroje, bet ir galimuose atmosferos cirkuliacijos pokyčiuose.

    Kas keičiasi: ne tik temperatūra

    Vienas aiškinimas remiasi termodinamikos logika: šylanti atmosfera gali sukaupti daugiau vandens garų, todėl kritulių režimas darosi ekstremalesnis, o karščio epizodai ilgėja. Tuo pat metu kai kuriuose regionuose didėja išgaravimas, dirvožemis greičiau išdžiūsta, o sausros poveikis stiprėja.

    Vis dėlto 2026 metais didelę dalį vasaros orų nulėmė itin stabilus anticiklonas, kuris ilgai laikėsi virš Vakarų Europos ir nukreipė lietų atnešančias sistemas į šoną. Tokia „užstrigusi“ situacija paprastai reiškia daugiau saulėtų dienų, mažiau kritulių ir nuosekliai kylančią dirvos bei augalijos sausros riziką.

    „Jeigu atmosferos dinamika priartėtų prie lūžio taško, stabilūs anticiklonai galėtų formuotis beveik kiekvieną vasarą, ir tuomet prisitaikymui nebeturėtume vieno ar dviejų dešimtmečių“, – sakė Timas Palmeris.

    Modeliai ne viską pagauna

    Palmeris pripažįsta, kad dalis dabartinių klimato modelių tokio scenarijaus aiškiai nerodo. Tačiau jis pabrėžia ir kitą problemą: tie patys modeliai ne visuomet tiksliai atkuria itin patvarius anticiklonus, nes tam gali trūkti erdvinės ir laikinės raiškos, reikalingos sudėtingoms atmosferos sąveikoms aprašyti.

    Dėl to, pasak mokslininko, svarbu stiprinti stebėseną ir investuoti į didesnės raiškos skaičiavimus, kurie geriau atspindėtų srovių, anticiklonų ir turbulencijos sąveiką. Tokios investicijos reikalingos ne vien prognozių tikslumui, bet ir praktiniam planavimui, pavyzdžiui, vandens išteklių ar energetikos sistemų valdymui.

    Ką reiškia El Ninjo ir vandens trūkumas

    Papildomą neapibrėžtumą kelia El Ninjo reiškinys, galintis paveikti sezoniškumą, ypač žiemos laikotarpiu. Nors Europoje jo poveikis dažniau aptariamas per žiemos kritulių ir temperatūros nukrypimus, vandens balansas gali būti svarbus ir tam, kaip regionas pasiruoš kitai vasarai.

    Jeigu žiemą kritulių būtų mažiau nei įprasta, vandens saugyklos ir gruntiniai ištekliai gali neatsistatyti iki šiltojo sezono. Tai didintų tikimybę, kad vasaros sausra smogs anksčiau, o jos pasekmės bus gilesnės: nuo ribojimų vandeniui iki didesnio spaudimo maisto gamybos grandinėms.

    Ekspertai pabrėžia, kad prisitaikymo priemonės turi apimti ir „kietąją“ infrastruktūrą, ir kasdienę praktiką, pradedant efektyvesniu vandens vartojimu, baigiant sprendimais dėl papildomų vandens šaltinių. Kai kuriose valstybėse jau svarstomos ir brangios alternatyvos, tokios kaip jūros vandens gėlinimas, tačiau tai paprastai reikalauja daug energijos ir ilgalaikio planavimo.

    Karščio bangos, sausros ir miškų gaisrai pastaraisiais metais vis dažniau tampa vienu metu vykstančių krizių dalimi, kuri veikia sveikatą, infrastruktūrą ir ekonomiką. Todėl mokslininkų raginimai gerinti prognozes ir spartinti prisitaikymą tampa nebe teorija, o praktiniu pasirengimu scenarijui, kuriame ekstremalūs vasaros orai gali tapti beveik kasmetine norma.

  • Atšilimas nutraukė Ramiojo ir Indijos vandenynų ryšį: mokslininkai įspėja dėl pasekmių

    Atšilimas nutraukė Ramiojo ir Indijos vandenynų ryšį: mokslininkai įspėja dėl pasekmių

    Keičiasi vandenynų klimato „pokalbis“

    Ilgus šimtmečius tropinio Ramiojo vandenyno pokyčiai per atmosferą paveikdavo Indijos vandenyno temperatūras, tarsi vyktų tolimo klimato pokalbis tarp dviejų milžiniškų baseinų. Ši sąveika svarbi ir sausumoje, nes Indijos vandenyno šiluma daro įtaką krituliams bei ekstremalių reiškinių tikimybei Afrikoje, Azijoje ir Australijoje.

    Naujas tyrimas rodo, kad pastaraisiais dešimtmečiais dalis šio ryšio ryškiai susilpnėjo ir net apsivertė. Tai reiškia, kad Indijos vandenyno klimato svyravimai nebe taip patikimai seka Ramiojo vandenyno signalus, kaip buvo įprasta anksčiau.

    Kodėl ryšys trūkinėja?

    Vienas pagrindinių mechanizmų, jungiančių šiuos regionus, yra Ramiojo vandenyno Walkerio cirkuliacija – didelio masto oro judėjimo sistema virš tropikų. Per El Ninjo epizodus ji dažnai silpnėja, o susiję atmosferos pokyčiai gali persiduoti Indijos vandenynui ir pakeisti jo šiluminį foną.

    Tyrime pabrėžiama, kad nuo praėjusio amžiaus vidurio tropinis Indijos vandenynas nuosekliai šyla, o tai siejama su didėjančia šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracija. Kartu pastebėta, kad nuo maždaug 1980 metų Ramiojo vandenyno Walkerio cirkuliacija dažnėjo stiprėjimo fazėse, o tai prisidėjo prie netikėto šių baseinų sąsajos persitvarkymo.

    „Pagrindinė išvada tokia: pasaulinis atšilimas ir žmonių sukeltos emisijos ima nusverti natūralią Ramiojo vandenyno įtaką Indijos vandenynui“, – sakė klimato mokslininkė Caroline Ummenhofer.

    Duomenys iš koralų, medžių ir urvų

    Tiesioginiai vandenynų matavimai pasaulyje plačiau prieinami tik maždaug nuo XX amžiaus, todėl vien stebėjimais įvertinti istorinį išskirtinumą sudėtinga. Dėl to mokslininkai sujungė šiuolaikinius stebėjimus, klimato modelius ir vadinamuosius natūralius archyvus, kurie saugo praeities klimato pėdsakus.

    Rekonstrukcijai pasitelkti koralų įrašai, medžių rievių duomenys ir stalagmitų analizė, leidusi atkurti Indijos ir Ramiojo vandenynų klimato svyravimus nuo 1631 iki 1990 metų. Daugumoje šio laikotarpio šių baseinų dinamika judėjo išvien, tačiau išryškėjo ir reta išimtis.

    Maždaug 1810–1850 metų intervale ryšys buvo pastebimai susilpnėjęs, o šis laikotarpis sutapo su keliais itin dideliais tropiniais ugnikalnių išsiveržimais, įskaitant Tamboros 1815 metais. Tokie įvykiai į atmosferą išmeta sieros junginių, kurie sudaro aerozolius ir laikinai sumažina į Žemę patenkančios Saulės spinduliuotės kiekį, todėl vėsta paviršius ir persitvarko vėjai.

    Kuo dabartis kitokia?

    Mokslininkai pabrėžia, kad istorinis sutrikimas XIX amžiuje buvo laikinas ir susijęs su vulkaniniais impulsais, o dabartinis pokytis vyksta nuolatinio, žmogaus veiklos skatinamo atšilimo fone. Palyginus 1945–2025 metų ryšį su analogiškais 80 metų intervalais rekonstrukcijose ir modeliuose, dabartinis elgesys išsiskyrė ir nepateko į įprastą istorinę variaciją.

    Svarbu tai, kad ne visos Indijos ir Ramiojo vandenynų sąsajos subyrėjo vienodai: tyrimas nurodo, jog kai kurie kiti atmosferos ir vandenynų ryšiai išliko stabilesni. Vis dėlto aptiktas pokytis laikomas reikšmingu, nes tropikų baseinų sąveika yra vienas iš sezoninių ir kelių metų trukmės prognozių pagrindų.

    Praktinė pasekmė paprasta: jei vandenynų tarpusavio ryšiai kinta, dalį iki šiol patikimais laikytų prognozavimo taisyklių gali tekti perkalibruoti. Tai aktualu planuojant vandens išteklius, žemės ūkį, pasirengimą karščio bangoms ar potvyniams regionuose, kurių klimatą stipriai veikia Indijos vandenyno šiluminiai svyravimai.

  • Panamos kanalo rekordas: „SK Gas“ už LNG tanklaivio pirmumą aukcione sumokės 4,9 mln eurų

    Pietų Korėjos energetikos bendrovė „SK Gas“ sutiko sumokėti rekordinę sumą, kad jos suskystintų gamtinių dujų (SGD) tanklaivis kuo greičiau kirstų Panamos kanalą. Už pirmumo teisę atviroje aukciono procedūroje bendrovė įsipareigojo sumokėti apie 4,9 mln eurų.

    SGD krovinys buvo pakrautas viename JAV terminalų Meksikos įlankos pakrantėje, o laivas atplaukė į Cristobal uostą prie Atlanto pusės įplaukos į kanalą. Tokia logistika aktuali tiek JAV SGD eksportuotojams, tiek Azijos pirkėjams, nes laiko sutaupymas tiesiogiai virsta mažesnėmis transporto sąnaudomis ir mažesne vėlavimo rizika.

    Kodėl mokama tiek daug?

    Pastaraisiais mėnesiais Panamos kanalo pralaidumą spaudžia vandens trūkumas, siejamas su mažesniu kritulių kiekiu ir El Ninjo reiškiniu. Kadangi kanalo šliuzams būtinas gėlas vanduo, mažėjant jo atsargoms ribojamas leistinų tranzitų skaičius, o tai automatiškai ilgina eilę ir kelia kainas.

    Kanalo administracija taiko mišrų modelį: nustatomas bazinis mokestis, o dalis tranzitų paskirstoma aukcionuose, kuriuose laivų savininkai varžosi dėl ankstesnio pravažiavimo. Dėl to kainą vis dažniau lemia ne tik laivo dydis ar krovinio tipas, bet ir tai, kiek operatorius pasirengęs mokėti už laiką.

    Laikas kainuoja šimtus tūkstančių

    Šiuo atveju sprendimą paaiškina ir rinkos realijos: SGD tanklaivių nuomos įkainiai siekia apie 184 000 eurų per dieną, todėl net kelios papildomos laukimo dienos gali kainuoti daugiau nei 1 000 000 eurų. Kai eilės reide ilgėja, aukcione sumokėta suma tampa būdu išvengti didesnių nuomos, degalų bei įsipareigojimų tiekimui kaštų.

    Ribojant tranzitų skaičių, tikėtina, kad laivų laukimo laikas abiejose kanalo pusėse toliau svyruos, o aukcionuose fiksuojami įkainiai išliks aukšti. Tai ypač jautru energijos kroviniams, kurių pristatymo grafikai ir sutarčių terminai dažnai yra griežti.

  • Borneo miškų milžinai slepia atsparumo sausroms paslaptį: mokslininkai pagaliau rado, kur ieškoti

    Borneo miškų milžinai slepia atsparumo sausroms paslaptį: mokslininkai pagaliau rado, kur ieškoti

    Ilgą laiką mokslininkai laikėsi logiškos prielaidos: kuo medis aukštesnis, tuo jam sunkiau išgyventi sausrą. Vanduo turi būti pakeltas iš dirvožemio į lapus per plonų indų tinklą, o drėgmės trūkumas gali sukelti vadinamąją hidraulinę avariją, kai nutrūksta vandens srautas ir medis ima džiūti.

    Ankstyvieji stebėjimai dažnai šią prielaidą patvirtindavo. Per sausras didesni medžiai kai kuriose ekosistemose augo lėčiau arba dažniau žūdavo, nes jų lajos yra aukščiau, kur stipresnė saulės spinduliuotė, aukštesnė temperatūra ir sausesnis oras.

    Ryškus pavyzdys buvo 2015–2016 metais pasireiškęs stiprus El Ninjo, smarkiai paveikęs Amazoniją. Tyrimuose, apėmusiuose šimtus tūkstančių medžių, fiksuota didesnė medžių mirtingumo banga, o miškas laikinai susilpnino gebėjimą sugerti anglies dioksidą, nes labiausiai nukentėjo būtent stambiausi individai.

    Tačiau vėlesni duomenys parodė, kad ši taisyklė nėra universali. Tropiniuose Afrikos miškuose per panašius klimato svyravimus didžiausi medžiai kai kuriose vietovėse pasirodė esantys atsparesni, o ryškiausias augimo sulėtėjimas fiksuotas mažesnių medžių grupėse.

    Toks kontrastas rodo, kad svarbiausia yra ne vien medžio dydis, o jo rūšis, fiziologija ir aplinkos sąlygos. Tyrimai kituose tropikuose, pavyzdžiui, Puerto Rike, rodo, kad net tos pačios rūšies medžiai gali skirtingai pakelti sausrą priklausomai nuo to, ar jie auga drėgnesnėje, ar sausesnėje buveinėje.

    Ypatingo dėmesio sulaukė Pietryčių Azijos miškuose paplitę dvusparninių šeimos medžiai, tarp jų ir itin aukšti Borneo saloje. Nors jų aukštis įspūdingas, dalis jų išsiskiria anatominiais ir fiziologiniais prisitaikymais, leidžiančiais palaikyti vandens transportą net tada, kai drėgmės trūksta, o karštis ir sausas oras lajų zonoje didžiausi.

    Ši tema svarbi ne tik botanikams. Stambiausi medžiai paprastai sukaupia neproporcingai daug biomasės, todėl ir anglies, tad jų išlikimas tiesiogiai veikia miškų gebėjimą mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracijos augimą atmosferoje.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad didžiausi medžiai yra reti, o ilgalaikiuose stebėjimuose jų imtys dažnai per mažos, kad būtų lengva daryti apibendrinimus visiems regionams. Todėl išlieka atviras klausimas, ar Borneo atsparūs miškų milžinai yra išskirtinis atvejis, ar panašūs mechanizmai plačiai paplitę, tik dar nepakankamai ištirti.

    Aiškėja viena: vien medžio aukštis dar nepasako, kaip jis reaguos į sausrą. Atsparumą greičiausiai lemia rūšies savybės, gebėjimas išvengti vandens transporto sutrikimų, toleruoti karštį ir prisitaikyti prie ekstremalių sąlygų, kurios ypač ryškios viršutinėje miško lajų dalyje.

  • Vandenynų paviršius įkaito iki rekordo: 21,1 laipsnio vidurkis kelia naujų grėsmių klimatui

    Mokslininkai užfiksavo rekordiškai aukštą pasaulinio vandenyno paviršiaus temperatūrą: vidurkis pasiekė 21,1 laipsnio. Toks rodiklis laikomas dar vienu aiškiu ženklu, kad klimato krizė daro vis didesnį spaudimą jūroms ir vandenynams.

    Išskirtinumas tas, kad jūrų vandens temperatūra pasauliniu mastu dažniausiai piką pasiekia kovo ir balandžio mėnesiais, kai po Australijos vasaros labiau įšyla pietinis pusrutulis. Todėl rekordas vasaros pabaigoje rodo ne įprastą sezoniškumą, o platesnį, ilgalaikį šilimo foną.

    „Šie duomenys yra dar vienas aiškus ženklas, kad vandenynams tenka vis didesnis stresas“, – sakė Europos Sąjungos Copernicus klimato kaitos tarnybos atstovė dr. Samantha Burgess.

    Pasak jos, nuo 1990-ųjų pradžios dienų, kai daugelyje pasaulio regionų fiksuojama neįprastai aukšta jūros temperatūra, skaičius išaugo daugiau nei tris kartus. Tai reiškia, kad šilumos anomalijos jūrose vis dažniau tampa ne vienkartiniu reiškiniu, o pasikartojančia tendencija.

    Vandenynai sugeria didelę dalį anglies dioksido, kuris išsiskiria deginant iškastinį kurą ir naikinant miškus, todėl jie ilgą laiką veikė kaip vienas svarbiausių natūralių klimato buferių. Tačiau šylant vandeniui jo gebėjimas sugerti anglies dioksidą silpnėja, o tai gali dar labiau paspartinti atšilimą atmosferoje.

    Auganti vandenyno temperatūra siejama ir su didesne jūros lygio kilimo rizika bei stipresniais ekstremaliais reiškiniais. Šiltesni vandenys perduoda daugiau energijos ir vandens garų atmosferai, todėl didėja intensyvių liūčių ir audrų tikimybė, o pakrantėse dažnėja potvynių grėsmė.

    Dar viena pasekmė yra jūrinės karščio bangos, galinčios staigiai pakeisti ekosistemas, mažinti žuvų išteklius ir didinti spaudimą pakrančių bendruomenių pragyvenimui. Be to, šiluma spartina vandens tūrio didėjimą dėl šiluminio plėtimosi, todėl jūros lygis kyla net ir be papildomo ledynų tirpsmo poveikio.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad papildomą šilumos impulsą gali suteikti stiprėjantis El Ninjo. Šis natūralus klimato svyravimas paprastai didina pasaulinę temperatūrą ir perstumdo kritulių bei vėjų režimus, todėl jo poveikis juntamas skirtinguose žemynuose per karščio bangas, sausrų ar liūčių epizodus.

    Pastaraisiais metais El Ninjo siejamas su ryškiais regioniniais padariniais, įskaitant silpnesnes musonines liūtis kai kuriose Pietų Azijos dalyse, didesnę miškų gaisrų riziką Pietryčių Azijoje ir išaugusį gaisringumą Australijoje. Tai vienas iš veiksnių, kodėl rekordinių jūros paviršiaus temperatūrų signalai vertinami kaip svarbi ankstyvo perspėjimo indikacija.

  • Rekordinis El Ninjo įsibėgėja: meteorologai neatmeta, kad 2027 metais bus karščiausi metai

    Ramiajame vandenyne stiprėjantis El Ninjo reiškinys, pasak meteorologų, gali tapti vienu galingiausių per ilgesnį stebėjimų laikotarpį ir papildomai kilstelėti pasaulio vidutinę temperatūrą. Jungtinės Karalystės meteorologijos tarnyba Met Office prognozuoja, kad kai kuriuose vandenyno regionuose paviršiaus temperatūra gali viršyti daugiametę normą daugiau nei 3 laipsniais Celsijaus.

    Toks šuolis svarbus ne tik vandenynui, nes El Ninjo metu į atmosferą išsiskiria daugiau šilumos, o tai paprastai padidina tikimybę, kad pasaulio metinė temperatūra pasieks naujus rekordus. Dėl to 2027 metais, kai šio reiškinio įtaka dažnai būna ryškiausia po žiemos piko, gali būti perrašytos šilumos statistikos eilutės.

    El Ninjo vadinama fazė, kai centrinėje ir rytinėje ekvatorinio Ramiojo vandenyno dalyje jūros paviršius sušyla bent 0,5 laipsnio Celsijaus virš vidurkio. Paprastai tuo pat metu silpnėja pasatai, todėl šiltesnis vanduo slenka į rytus, o kartu keičiasi atmosferos cirkuliacija ir kritulių pasiskirstymas.

    Dabartiniai stebėjimai rodo, kad anomalija jau viršija 2 laipsnius Celsijaus, o metų pabaigoje ji gali dar padidėti. Met Office specialistai atkreipia dėmesį, kad šiluma kaupiama ne tik paviršiuje: kai kur maždaug 100 metrų gylyje vanduo yra apie 8 laipsniais Celsijaus šiltesnis nei norma, ir tai gali tapti papildomu energijos šaltiniu reiškiniui stiprėti.

    El Ninjo poveikis pasauliui nėra vienodas, tačiau tam tikros tendencijos kartojasi. Pietų Azijoje šis reiškinys dažnai siejamas su silpnesniu musonu, o tai gali didinti sausros ir vandens trūkumo riziką, ypač jei kritulių deficitas tęsiasi kelis mėnesius.

    Kituose regionuose gali būti priešingai: Peru, Ekvadore ar pietinėse JAV dalyse dažniau išauga liūčių ir potvynių tikimybė. Australijoje El Ninjo neretai didina sausros bei miškų gaisrų riziką, tačiau kiekvienas epizodas skiriasi, todėl tikslūs padariniai priklauso nuo reiškinio struktūros ir sezono.

    Met Office pabrėžia, kad El Ninjo ne visada yra tiesioginė konkrečios vasaros karščio bangų priežastis, tačiau rudenį ir žiemos pradžioje jo įtaka orams dažnai stiprėja. Šiaurės vakarų Europoje tai gali reikšti didesnę audrų ir lietingų periodų tikimybę, o vėlesnėje žiemos dalyje kai kuriais atvejais didėja ir šaltesnių epizodų tikimybė.

    Svarbiausias aspektas išlieka pasaulinė temperatūra: El Ninjo iš vandenyno į atmosferą išleidžiama šiluma veikia kaip papildomas postūmis žmogaus veiklos sukeltam atšilimui. Klimatologai pažymi, kad didžiausias poveikis pasaulinei metinei temperatūrai dažnai matomas kalendoriniais metais po žiemos piko, todėl 2027 metais rekordas laikomas realiu scenarijumi.

    Pastaraisiais metais fiksuojami itin šilti sezonai rodo, kad klimato sistema tapo jautresnė trumpalaikiams svyravimams, o vandenynų šilumos perteklius didina ekstremalių reiškinių tikimybę. Dėl to meteorologai ir klimato tyrėjai ragina ne tik sekti prognozes, bet ir vertinti rizikas energetikai, žemės ūkiui, sveikatai bei infrastruktūrai.

  • Super El Ninjo stiprėja: JAV prognozės kelia klausimų dėl karščių, potvynių ir kainų šuolio

    JAV Klimato prognozių centras (CPC) vertina, kad tikimybė, jog El Ninjo iki metų pabaigos pasieks itin didelę, istoriškai retą stiprumo ribą, siekia apie 69 proc. Toks scenarijus didina riziką, kad reiškinys peraugs į vadinamąjį super El Ninjo, galintį pastebimai pakeisti orų modelius visame pasaulyje.

    El Ninjo – tai ne pavienė audra ar trumpalaikė anomalija, o platesnio ENSO ciklo Ramiajame vandenyne fazė, kai sušyla centrinė ir rytinė pusiaujo vandenyno dalis. Paprastai pasatams susilpnėjus šiltesnis vanduo slenka Amerikų link, o papildoma šiluma virš vandenyno perstumia lietaus zonas ir audrų kelius.

    Reiškinys neturi tikslaus grafiko ir dažniausiai kartojasi kas 2–7 metus, o jo trukmė ir stiprumas kinta. Pastarasis ryškesnis El Ninjo epizodas fiksuotas 2023–2024 metais, o dabartiniai signalai rodo galimą naują sustiprėjimo etapą.

    El Ninjo poveikis skirtinguose regionuose nevienodas, tačiau dažnai siejamas su didesne karščio ir sausros tikimybe Australijoje, Pietryčių Azijoje, dalyje Kanados ir šiaurinėse JAV teritorijose. Toks derinys didina miškų gaisrų riziką ir spaudžia vandens išteklius, o kai kuriose šalyse gali sutrikti ir įprastas kritulių režimas, įskaitant musonus.

    Tuo pat metu pietinėse JAV dalyse, Čilėje, Argentinoje bei kai kuriuose Rytų Afrikos regionuose dažniau pasitaiko drėgnesnės sąlygos, kurios didina potvynių grėsmę. Šie kontrastai yra vienas iš El Ninjo bruožų: tas pats šilumos impulsas Ramiajame vandenyne vienur sausina, kitur – smarkiai didina kritulių kiekį.

    Dar vienas dažnai stebimas efektas – pakitusi tropinių ciklonų dinamika. Atlante El Ninjo metais uraganų sezonas neretai būna ramesnis dėl didesnės vėjo šlyties, kuri trukdo audroms susiformuoti, tačiau tai nereiškia, kad pavienės audros negali būti itin žalingos.

    Stipresnis El Ninjo paprastai reiškia didesnę ekstremalių orų tikimybę, o tai tiesiogiai veikia energijos paklausą, žemės ūkį ir logistiką. Karščio bangos didina elektros poreikį vėsinimui, o sausros kai kuriose vietovėse mažina hidroelektrinių gamybą ir kelia papildomą apkrovą tinklams.

    Žemės ūkyje rizika ypač aktuali toms kultūroms, kurioms kenkia karštis ir kritulių trūkumas, todėl rinkos jautriai reaguoja į signalus apie galimus derliaus praradimus. Jei sutrinka maisto žaliavų pasiūla ar transporto grandinės, tai gali persiduoti į kainas, didindama infliacinį spaudimą.

    El Ninjo gali paveikti ir žvejybą, nes šiltesnis vanduo slopina šaltų, maistingų vandenų kilimą į paviršių, o tai mažina fitoplanktono kiekį ir keičia žuvų migraciją. Dėl to dalis rūšių pasitraukia į gilesnius vandenis ar įprastai vėsesnius regionus, o žvejybos rezultatai tampa mažiau prognozuojami.

    CPC vertinimai ir tarptautinių analitikų komentarai pabrėžia, kad šilumos anomalijos Ramiajame vandenyne gali turėti plataus masto pasekmių, pradedant karščio ir sausros epizodais, baigiant intensyvesniais liūčių periodais. Tokios prognozės ypač svarbios planuojant vandens išteklių valdymą, pasirengimą gaisrams, potvynių rizikos mažinimą ir energijos sistemos atsparumą.

    Ilgalaikėje perspektyvoje mokslininkai atkreipia dėmesį, kad El Ninjo metu į atmosferą iš vandenyno išsiskirianti šiluma gali prisidėti prie laikino pasaulinės temperatūros šuolio. Tai nereiškia, kad vien El Ninjo „sukuria“ klimato kaitą, tačiau jis gali sustiprinti jau vykstančio atšilimo poveikį ir padidinti rekordinių temperatūrų tikimybę.

    Sinoptikai ir klimato stebėsenos institucijos ragina vertinti signalus nuosekliai, nes net ir esant aukštai tikimybei galutinis reiškinio stiprumas priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant vėjų ir vandenyno srovių dinamiką. Artėjant šaltojo sezono pabaigai ir metų pabaigai, prognozės bus tikslinamos pagal naujus stebėjimų duomenis.

  • El Ninjo gali paspartinti pasiutligės plitimą tarp ruonių: kodėl tai svarbu ir žmonėms

    Tarptautinės gyvūnų sveikatos organizacijos ragina pakrančių šalis atidžiau stebėti ruonių elgesį, nes El Ninjo sąlygos gali sudaryti prielaidas pasiutligės plitimui jūrų žinduolių populiacijose. Pastaraisiais metais nerimą kelia atvejai pietinėje Afrikos pakrantėje, kur ruoniai elgėsi neįprastai agresyviai ir yra fiksuota užpuolimų prieš žmones.

    Pietų Afrikoje ir Namibijoje per kelerius metus patvirtinta daugiau nei 100 pasiutligės atvejų tarp ruonių, daugiausia – vienoje rūšyje, vadinamuose Kapo kailiniuose ruoniuose. Ekspertai šį protrūkį įvardija kaip precedento neturintį jūrų žinduolių susirgimų mastą, nes pasiutligė tradiciškai siejama su sausumos gyvūnais.

    Manoma, kad pirminis viruso patekimas į ruonių populiaciją galėjo įvykti per kontaktą su sausumoje gyvenančiais plėšrūnais, pavyzdžiui, šakalais, kurie regione yra žinomi pasiutligės platintojai. Vėliau virusas galėjo pradėti plisti jau pačių ruonių kolonijose, kur gyvūnai nuolat artimai kontaktuoja.

    El Ninjo – natūralus klimato svyravimas, susijęs su neįprastai šiltu paviršinių vandenų periodu Ramiajame vandenyne, galintis paveikti orus ir vandenynų ekosistemas visame pasaulyje. Šiltėjant vandeniui ir kintant maisto išteklių pasiskirstymui, ruonių populiacijos dažniau migruoja ieškodamos žuvų, todėl skirtingų regionų kolonijos gali susitikti ir perduoti infekcijas.

    Specialistai pabrėžia, kad migracijos grandinė teoriškai gali veikti taip: ruoniai pasislenka į naujas maitinimosi zonas, susiduria su užkratu, o vėliau grįžta į įprastas veisimosi vietas ir virusą perneša toliau. Tai svarbu ir dėl to, kad pietų pusrutulyje gyvena kelios giminingos ruonių rūšys, todėl infekcija gali „peršokti“ tarp populiacijų.

    Pasiutligė yra mirtina liga, jei po užsikrėtimo laiku nepradedama profilaktika, todėl bet koks įtarimas dėl galimo kontakto su užkrėstu gyvūnu vertinamas itin rimtai. Vis dėlto veterinarijos ir visuomenės sveikatos ekspertai atkreipia dėmesį, kad iki šiol fiksuoti žmonių kontaktai su įtartinais ruoniais nevirto patvirtintais pasiutligės atvejais.

    Žmonėms, lankantiems pietinės Afrikos paplūdimius, rekomenduojama laikytis atstumo nuo ruonių ir nebandyti jų šerti ar liesti. Rizikos signalai – ne tik agresija, bet ir dezorientacija, neįprastas artėjimas prie žmonių, bandymai kandžioti daiktus ar „kandžioti orą“, taip pat akivaizdi baimės stoka.

    Pasaulyje pasiutligė kasmet nusineša apie 60 000 žmonių gyvybių, daugiausia Azijoje ir Afrikoje, o didžioji dalis užsikrėtimų siejama su šunų įkandimais. Liga išlieka išvengiama, jei taikoma prevencinė vakcinacija rizikos grupėms arba skubi profilaktika po įkandimo.

    Dėl to sveikatos specialistai pabrėžia, kad net jei ruonių protrūkiai kol kas laikomi labiau gyvūnų sveikatos ir biologinės įvairovės problema, situacija pakrantėse reikalauja budrumo. Kintantis klimatas vis dažniau susieja anksčiau atskirtas ekosistemas, o tai didina netikėtų infekcijų plitimo riziką.