Tag: El Ninjo

  • Mokslininkai ištyrė senovines Amazonės nuosėdas: miškus pradėjo deginti žmogus, o dabar gresia lūžis

    Senovinės Amazonės dugno nuosėdos atskleidė netikėtą signalą: per paskutinį ledynmetį natūralūs gaisrai regione beveik nekildavo, o reguliarus miškų deginimas prasidėjo tik atsiradus žmogui.

    Kaip rašo „Popular Mechanics“, šie duomenys svarbūs vertinant dabartinę riziką – Amazonės atogrąžų miškai šiemet ypač pažeidžiami dėl klimato kaitos, sausrų ir sustiprėjusio El Ninjo reiškinio.

    El Ninjo siejamas su ekvatorinės Ramiojo vandenyno dalies vandens temperatūros padidėjimu, kuris keičia atmosferos cirkuliaciją. Dėl to virš Amazonės oras dažniau leidžiasi žemyn, o ne formuoja lietaus debesis, todėl regione didėja sausros tikimybė.

    Mokslininkai įspėja, kad dideli gaisrai gali pastūmėti mišką link negrįžtamų pokyčių: praradusi gebėjimą palaikyti drėgmės apytaką, Amazonė dalyje teritorijų galėtų virsti savana.

    Kas parodė „senas purvas“

    Tyrėjai analizavo senovinių nuosėdų mėginius, iškeltus iš Amazonijos vandens telkinių. Rezultatai rodo, kad ledynmečiu gaisrai čia buvo itin reti – tai prieštarauja įsivaizdavimui, jog miškas natūraliai dažnai degė ir anksčiau.

    Reguliarūs deginimai, kaip teigiama, prasidėjo žmonėms naudojant ugnį teritorijoms valyti. Ši istorija svarbi ir šiandien, nes dabartiniai gaisrai dažnai susiję ne vien su klimatinėmis sąlygomis, bet ir su žmogaus veikla bei kraštovaizdžio fragmentacija.

    Didėjant kirtimams ir atsirandant vis daugiau atskirtų miško plotų, jie tampa jautresni karščiui ir drėgmės trūkumui. Tokiose vietose ugnis plinta lengviau, o gaisrų pasekmės gali būti ilgalaikės.

    El Ninjo ir sausros: kodėl šie metai rizikingi

    Dėmesys situacijai ypač išaugo dar XX amžiaus pabaigoje: 1987 metų vasarą ir rudenį palydovai Amazonijoje fiksavo apie 170 tūkst. gaisrų. Tai tapo vienu iš signalų, kad miškų nykimas ir gaisrai gali įgauti didelį mastą.

    El Ninjo epizodai buvo stebimi 1997–1998, 2015–2016 ir 2023–2024 metais, o per pastarąją sausrą Rio Negro upės vandens lygis ties Manausu pasiekė žemiausią rodiklį nuo 1902 metų, kai pradėti sistemingi stebėjimai.

    Brazilijos meteorologijos tarnyba nurodo, kad El Ninjo šiemet gali vėlinti lietaus sezono pradžią, o tai mišką daro dar labiau pažeidžiamą gaisrams. Papildomą riziką kelia tai, kad regionas dar nespėjo pilnai atsigauti po ankstesnių klimato svyravimų.

    „Tai panašu į situaciją, kai jau sergate, o tada dar pasigaunate infekciją“, – „The Guardian“ aiškino Oksfordo universiteto tyrėja Erika Berenger.

    Kodėl tai svarbu visam pasauliui

    Didžiausia baimė – kad masiniai gaisrai gali įjungti „lūžio tašką“, kai miškas nebesugeba palaikyti savo drėgmės režimo. Tuomet dalis Amazonės galėtų palaipsniui keistis į sausesnį ekosistemos tipą.

    Pasekmės būtų globalios, nes Amazonė laikoma didžiausiu sausumos anglies absorbentu planetoje. Jei miškas prarastų šią funkciją, tai reikštų papildomą spaudimą pasaulio klimato sistemai.

  • Neįprastai anksti susilpnėjęs poliarinis sūkurys gali atnešti arktinį šaltį į Europą

    Virš Arkties neįprastai anksti susilpnėjo poliarinis sūkurys – meteorologų teigimu, tai įvyko anksčiau nei kada nors buvo fiksuota. Dėl tokio pokyčio arktinio oro masės gali lengviau prasiveržti į pietus ir sukelti staigesnius atšalimus Šiaurės pusrutulyje, įskaitant Europą.

    Apie šią anomaliją praneša CNN, remdamasi staigaus stratosferos atšilimo reiškiniu: stratosferoje virš Arkties staigiai pakilo temperatūra, o tai susilpnino poliarinį sūkurį ir pakeitė jo vėjų kryptį. Tokie procesai gali turėti apčiuopiamą poveikį orams žemiau esančiuose atmosferos sluoksniuose.

    Poliarinis sūkurys – tai stiprių vėjų sistema aukštuosiuose atmosferos sluoksniuose, paprastai „įkalinanti“ šaltą orą netoli Šiaurės ašigalio. Įprastai jis susiformuoja rudenį ir per žiemą daro didelę įtaką tam, kaip pasiskirsto šaltis bei šiluma Šiaurės Amerikoje ir Europoje.

    Kai įvyksta staigus stratosferos atšilimas, sūkurio struktūra gali sutrikti, o šaltas arktinis oras ima slinkti piečiau. Tai nereiškia, kad ilgi šalčiai garantuoti, tačiau didėja tikimybė trumpalaikių, staigių atšalimų bangų, kurios kai kuriuose regionuose gali atnešti ir pirmas sezono šalnas.

    Kas laikoma išskirtiniu šįkart

    Meteorologė Andrea Lopez Lang iš Viskonsino universiteto pabrėžė, kad dabartinis atvejis išskirtinis vien dėl laiko. Paprastai tokie sutrikimai dažniau pasitaiko laikotarpiu nuo sausio iki kovo.

    Iki šiol ankstyviausi panašūs įvykiai buvo fiksuoti lapkričio 28 dieną – 1968 ir 2025 metais. Dabartinis sūkurio susilpnėjimas, pasak specialistų, įvyko dar anksčiau.

    Mokslininkai kol kas neturi tikslaus atsakymo, kodėl poliarinis sūkurys šįkart „palūžo“ taip anksti. Tarp galimų veiksnių minimas ir El Ninjo – reiškinys, susijęs su šiltesniu nei įprasta vandens paviršiumi Ramiojo vandenyno pusiaujo zonoje, galintis keisti atmosferos cirkuliaciją.

    Kur ir kada gali pasirodyti pirmi padariniai

    Pirmieji poliarinio sūkurio sutrikimo padariniai jau matomi oruose: šią savaitę arktinio oro banga palietė atskiras JAV ir Europos vietoves. Kai kuriose teritorijose prognozuotos pirmos sezono šalnos.

    Skelbiama, kad kai kuriuose regionuose temperatūra gali būti 4–8 laipsniais žemesnė už vidutinę klimato normą lapkričio viduriui. Be JAV, labiau išsiskiriantis atšalimas prognozuojamas ir šiaurinėje Europos dalyje, nors tikėtina, kad jis bus trumpalaikis.

    MIT klimatologas Judah Cohenas teigia, kad dabartinis atšalimas gali būti tik pradžia, nes ryškesni poliarinio sūkurio sutrikimo padariniai dažnai pasireiškia po kelių savaičių. Dėl to lapkričio pabaigoje ir gruodžio pradžioje stipresnio šalčio tikimybė JAV ir Europoje gali išaugti.

    Ką gali lemti El Ninjo ir šiltesnės žiemos

    El Ninjo siejamas su šiltesniu vandens paviršiumi centrinėje ir rytinėje pusiaujo Ramiojo vandenyno dalyje, o tai keičia atmosferos cirkuliaciją visame pasaulyje. Dėl to kai kuriose vietose gali didėti kritulių kiekis, kitur – dažnėti sausringi periodai, o temperatūrų režimas tampa mažiau nuspėjamas.

    Andrea Lopez Lang vertinimu, šį sezoną El Ninjo įtaka gali būti tokia ryški, kad net ir sutrikus poliariniam sūkuriui, šalčiai nebūtinai užsitęs. Panašiai kalba ir JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) tyrėja Amy Butler, nurodanti, kad artimiausiu metu padidėjusi šiltesnių orų tikimybė gali būti susijusi būtent su El Ninjo.

    Vis dėlto Judah Cohenas ragina nepervertinti vien šiltesnių tendencijų: nuo poliarinio sūkurio „elgesio“ labai priklauso, ar šaltos oro masės sugebės nuslinkti toli į pietus. Papildomą foną kuria ir globalus atšilimas – pasak Oklahomos universiteto meteorologijos docento Jasono Furtado, šiuolaikinės žiemos vidutiniškai šiltesnės nei prieš kelis dešimtmečius, todėl net arktinio oro įsiveržimų metu temperatūros nukrypimai gali būti mažiau ekstremalūs nei anksčiau.

    Ar poliarinis sūkurys gali susilpnėti dar kartą

    Specialistai neatmeta, kad dabartinis sutrikimas gali būti trumpas. Amy Butler vertinimu, poliarinis sūkurys gali pakankamai greitai atsigauti ir vėl sustiprėti.

    Kita vertus, per žiemą galimi ir nauji jo struktūros sutrikimai. Būtent pakartotiniai epizodai, anot ekspertų, kartais turi didesnę įtaką tam, ar šaltis bus pavienis ir trumpalaikis, ar virs ryškesnėmis šalčio bangomis.

  • JAV ruošiasi precedento neturinčiai El Ninjo žiemai: prognozuojami ryškūs orų kontrastai

    JAV sinoptikai įspėja, kad šių metų El Ninjo reiškinys Ramiajame vandenyne stiprėja iki vadinamosios „super“ ribos, o tai gali lemti neįprastai ryškius žiemos orų kontrastus skirtinguose šalies regionuose.

    Kaip nurodoma JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) Klimato prognozių centro apžvalgoje, prognozuojama apie 75 proc. tikimybė, jog šis El Ninjo bus stipresnis nei bet kuris nuo 1950 metų fiksuotas analogiškas reiškinys.

    El Ninjo yra natūralios klimato kaitos ciklo dalis, kai rytinėje tropinio Ramiojo vandenyno dalyje neįprastai sušyla paviršinis vanduo. Pastaruoju metu mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad žmonių sukelta klimato kaita gali stiprinti tokių reiškinių intensyvumą.

    Naujausi savaitiniai duomenys rodo, kad jūros paviršiaus temperatūra El Ninjo zonoje pasiekė maždaug 2,1 laipsnio Celsijaus virš normos. Vis dėlto reiškinio stiprumui oficialiai vertinti dažniau naudojami trijų mėnesių vidurkiai, nes savaitiniai rodikliai gali svyruoti dėl trumpalaikių anomalijų.

    Ko JAV tikisi iš El Ninjo žiemos

    El Ninjo metu šiltesni vandenys telkiasi į rytus nuo pusiaujo Ramiajame vandenyne, o tai gali nustumti reaktyvinę srovę piečiau. Dėl šios priežasties pietinėse JAV dalyse dažniau pasitaiko audringesni orai, didesnė lietaus ir sniego tikimybė.

    Tuo metu šiaurinėse valstijose dažniau stebimas ramesnis sezonas: mažiau audrų ir švelnesnė žiema. Tačiau pabrėžiama, kad tokie scenarijai nėra garantuoti – El Ninjo poveikis skirtingoms vietovėms kinta, o net ir intensyvesnis reiškinys negarantuoja identiško rezultatų „paket o“ kiekvienais metais.

    NOAA taip pat atkreipia dėmesį į papildomą riziką pakrantėse: El Ninjo gali prisidėti prie dažnesnių potvynių per aukštą potvynį, ypač Vakarų pakrantėje.

    Ką reiškia „super“ El Ninjo

    „Super“ El Ninjo nėra griežtas mokslinis terminas, tačiau jis dažnai vartojamas apibūdinti labai stiprius epizodus. Tokiu atveju Ramiojo vandenyno vandens temperatūros nukrypimas nuo normos pasiekia apie 2 laipsnius Celsijaus ar daugiau.

    Pastarasis panašaus masto „super“ El Ninjo buvo 2015–2016 metais, o dar anksčiau – 1997–1998 metais. Tokie epizodai siejami su įvairiais ekstremaliais reiškiniais skirtinguose pasaulio regionuose, tačiau konkretūs padariniai kiekvieną kartą skiriasi.

    Poveikis juntamas ne tik Šiaurės Amerikoje

    Pasaulio meteorologijos organizacija pažymi, kad stiprus El Ninjo didina tikimybę, jog daugelyje sausumos teritorijų temperatūra bus aukštesnė nei įprastai, o kritulių pasiskirstymas gali tapti dar netolygesnis: vienur jų daugės, kitur mažės.

    Taip pat akcentuojama, kad didžiausi El Ninjo sukelti sukrėtimai neretai pasireiškia už Šiaurės Amerikos ribų – ypač regionuose, kuriuose žmonių gerovė labiau priklauso nuo sezoninių liūčių ar musonų.

  • Kaip pasiruošę nelaimei: apklausa ragina įsivertinti atsargas ir evakuacijos planą

    Stichinės nelaimės ir kitos krizės dažnai užklumpa netikėtai, tačiau pasiruošimas gali lemti, kiek stipriai jos paveiks kasdienį gyvenimą. „Live Science“ skaitytojus kviečia įsivertinti, ar jie turi tai, ko prireiktų nelaimės atveju – nuo atsargų iki aiškaus veiksmų plano.

    Tekste primenama, kad šiemet prognozuojamas „super“ El Ninjo gali reikšti didesnę audringų orų ir potvynių riziką JAV, todėl ekspertai amerikiečiams rekomenduoja pasirūpinti maisto atsargomis. Potvyniai – tik vienas iš galimų scenarijų, kurie gali sutrikdyti įprastą gyvenimo ritmą.

    Minimos ir kitos grėsmės: miškų gaisrai, elektros tiekimo sutrikimai, žemės drebėjimai. Nors dalies įvykių iš anksto numatyti neįmanoma, pasiruošimas gali sumažinti nuostolius ir stresą, o pirmosios valandos po įvykio dažnai būna svarbiausios.

    Pabrėžiama, kad žmonių pasirengimo lygis labai skiriasi: vieni nuolat kaupia vandens, maisto ir pirmosios pagalbos priemonių atsargas, kiti yra susitarę dėl šeimos susitikimo vietos ir turi avarinius kontaktus, o dalis – nieko nedaro. Nors vienos „saugiausios vietos“ pasaulyje globaliai katastrofai nėra, konkrečių žingsnių imtis galima beveik visur.

    Ką siūloma turėti ir apsvarstyti

    Kaip pavyzdžiai įvardijami keli baziniai pasirengimo elementai: skubios pagalbos rinkinys su maistu, vandeniu ir pirmosios pagalbos priemonėmis. Tokios atsargos gali būti ypač svarbios, jei sutrinka tiekimas ar kurį laiką nėra galimybės greitai apsipirkti.

    Taip pat minimas evakuacijos planas – iš anksto apgalvota, ką daryti ir kur vykti, jei tektų skubiai palikti namus. Praktikoje tai gali reikšti suplanuotus maršrutus, susitikimo vietą šeimai ir aiškius susitarimus, kaip susisiekti.

    Be to, rekomenduojama turėti aiškų sąrašą, kaip elgtis ekstremalioje situacijoje: kokie yra svarbiausi kontaktai, kaip informuosite artimuosius ir kokius būtiniausius daiktus pasiimsite. Tokie susitarimai ypač aktualūs šeimoms ir žmonėms, gyvenantiems vietovėse, kur krizės rizika didesnė.

    Apklausa: kiek esate pasiruošę?

    Publikacijoje skaitytojai raginami atsakyti į apklausą ir pasidalinti, kaip jie ruošiasi nenumatytiems įvykiams arba kas sudaro jų „nelaimės krepšį“. Pagrindinė mintis paprasta: pasiruošimas nėra vienkartinis veiksmas – tai įpročiai, kurie gali padėti, kai situacija tampa nevaldoma.

  • „Live Science“ apklausa: dalis žmonių net pasiruošė kemperį kaip evakuacijos transportą

    Didėjant ekstremalių orų rizikai, dalis žmonių ruoštis nelaimėms ima labai rimtai – net įsirengia kemperį kaip avarinę evakuacijos transporto priemonę.

    Apie tai rašo „Live Science“, pristatęs skaitytojų apklausą apie pasirengimą stichinėms nelaimėms ir tai, kokius planus ar atsargas žmonės laiko namuose.

    Tekste minimas vadinamasis „super“ El Ninjo, kuris, kaip prognozuojama, Jungtinėse Valstijose gali lemti stipresnes liūtis ir potvynius. Kartu primenama, kad potvyniai ir kitos nelaimės, pavyzdžiui, miškų gaisrai, dažnėja klimato kaitos kontekste.

    Apklausa parodė, kad žmonių pasirengimo lygis labai skiriasi: vieni turi paruoštą avarinį rinkinį su maistu ir pirmosios pagalbos priemonėmis, kiti iš anksto susitaria dėl susitikimo vietos ar saugios erdvės, o dalis apie tai apskritai nėra pagalvoję.

    Apklausa: daugiau nei pusė teigia turintys avarinį rinkinį

    Į „Live Science“ apklausą atsakė daugiau nei 130 žmonių. Didžiausia dalis – 51 proc. – pasirinko atsakymą, kad turi paruoštą avarinį rinkinį netikėtiems atvejams.

    Komentaruose ši nuostata atsispindėjo ir asmeninėmis istorijomis: vienas skaitytojas pasakojo, kad gyvena netoli teritorijos, kur kyla žolės gaisrų rizika, todėl nusipirko ir apsirūpino kemperį kaip „bugout“ (skubios evakuacijos) transportą.

    Jo teigimu, toks sprendimas iš pradžių atrodė kraštutinis, tačiau laikui bėgant – vis labiau pagrįstas. Komentare minėta, kad turimos maisto, vandens ir pirmosios pagalbos atsargos žmonėms bei šunims leistų išsilaikyti 3–5 dienas iki būtinybės papildyti atsargas.

    Kiti patarimai: nuo šiltnamio iki saulės baterijų

    Kitas komentatorius ragino ruoštis dar plačiau: įsirengti šiltnamį, auginti maistą, mokytis kaupti vandenį, galvoti apie lauko tualetą, daugiau dėmesio skirti savarankiškumui ir mainams su kaimynais.

    Tarp siūlymų taip pat skambėjo vaismedžių sodinimas, saulės baterijų įsirengimas ir elektrinio transporto pasirinkimas – nuo dviračio iki automobilio. Komentare paminėtas ir oro sausintuvo laikymas namuose.

    Nors tokios priemonės daliai žmonių gali atrodyti perdėtos, tekstas pabrėžia, kad aiškus planas ir bent minimalios atsargos gali padėti jaustis ramiau, kai situacija tampa nenuspėjama.

    Kita vertus, straipsnis primena ir paprastą faktą: pasirengimas nėra vien „viskas arba nieko“ sprendimas – žmonės renkasi labai skirtingą lygį, atsižvelgdami į rizikas, gyvenamąją vietą ir galimybes.

  • Centrinėje Ramiojo vandenyno dalyje fiksuotas temperatūros rekordas: gali keistis El Ninjo pobūdis

    Centrinėje pusiaujo Ramiojo vandenyno dalyje užfiksuotas naujas jūros paviršiaus temperatūros rekordas – viename svarbiausių El Ninjo stebėsenos regionų ji pirmą kartą perkopė 30 laipsnių Celsijaus.

    Preliminarūs duomenys, paskelbti spalio 5 dieną, rodo, kad vadinamojo Niño 3.4 regiono vanduo viršijo 86 laipsnius pagal Farenheitą (30 laipsnių Celsijaus). Apie tai praneša „Live Science“.

    Niño 3.4 – tai zona ties pusiauju, kur mokslininkai dažniausiai vertina, kaip vystosi El Ninjo (šiltoji natūralaus klimato ciklo fazė). Paprastai šioje vietoje vanduo būna gerokai vėsesnis nei vakarinėje Ramiojo vandenyno „šiltojo baseino“ dalyje netoli Australijos.

    Mokslininkai pabrėžia, kad toks absoliučios temperatūros šuolis šiame regione yra išskirtinis, tačiau El Ninjo stiprumas įprastai vertinamas ne pagal vieną skaičių, o pagal nukrypimą nuo daugiametės vidutinės temperatūros ir palyginimą su likusiais tropikais.

    Kodėl šis rekordas svarbus

    Kalifornijos universiteto (Irvine) Žemės sistemų mokslų profesorius Jin-Yi Yu pažymėjo, kad jei 30 laipsnių riba Niño 3.4 regione bus patvirtinta stebėjimų duomenų rinkiniuose, tai būtų „nepaprastas rekordas“.

    Jam pritarė ir kiti klimato tyrėjai: Rytų Anglijos universiteto Klimato tyrimų padalinio vadovas Timothy Osbornas bei Ekseterio universiteto profesorius Mat Collinsas šį rodiklį pavadino „labai reikšmingu“.

    Vis dėlto Osbornas atkreipė dėmesį, kad absoliuti temperatūra nėra pagrindinis El Ninjo „matuoklis“. Dažniau vertinama anomalija – kiek temperatūra skiriasi nuo įprastų sąlygų, o kartais lyginama su visų tropikų fonu, kad būtų mažiau iškreiptas bendras vandenynų šiltėjimas dėl klimato kaitos.

    Jo teigimu, pagal šiuos rodiklius dabartinis reiškinys jau priartėjo prie stipriausių užfiksuotų El Ninjo epizodų ir, prognozuojant tolesnį stiprėjimą, gali pranokti ankstesnius rekordus. Kai kuriais matavimais jis jau dabar išsiskiria šiam metų laikui.

    Kas vyksta Niño 3.4 regione

    Spalio 6 dieną Niño 3.4 regione fiksuota temperatūros anomalija buvo apie 3,34 laipsnio Celsijaus virš vidurkio ir, kaip teigiama, ji didėjo. Palyginimui, tipiško El Ninjo metu šis nukrypimas dažniausiai siekia maždaug 1–2 laipsnius Celsijaus.

    Jin-Yi Yu tai apibūdino kaip „išskirtinai didelį“ nukrypimą ir teigė, kad tai gali rodyti labai stipraus, kartais „super“ El Ninjo vadinamo reiškinio formavimąsi.

    Mat Collinsas nurodė, kad šių metų El Ninjo stiprėja ir dėl žmonių sukelto globalinio atšilimo – dėl jo pakyla „foninė“ vandenynų temperatūra. Anot jo, tikėtina, kad temperatūros Niño 3.4 regione dar kils artimiausiomis savaitėmis, didžiausią tašką pasieks lapkritį ar gruodį, o vėliau 2027 metais ims mažėti.

    Tame pačiame kontekste Yu įspėjo, kad, nors ateityje El Ninjo vidutiniškai gali tapti ekstremalesni, tai nereiškia, kad kiekvienas toks epizodas bus rekordinis – šie reiškiniai iš prigimties labai kintantys.

    Ar formuojasi „naujo tipo“ El Ninjo?

    Mokslininkai svarsto, kad gali keistis ne tik El Ninjo stiprumas, bet ir tai, kur tiksliai susitelkia didžiausias atšilimas bei kiek ilgai trunka epizodai. Yu teigė, kad jo komandos ir bendradarbių tyrimuose fiksuoti pokyčiai tiek intensyvume, tiek atšilimo vietoje, tiek trukmėje.

    Jis priminė idėją apie du El Ninjo tipus: rytinės Ramiojo vandenyno dalies ir centrinės Ramiojo vandenyno dalies. Pasak Yu, ankstesniuose stebėjimuose dažniau dominavo atšilimas rytinėje tropinio Ramiojo vandenyno dalyje, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais ryškiau pasireiškė centrinės dalies epizodai, o kai kurie El Ninjo atvejai ėmė trukti ilgiau.

    Yu taip pat svarstė, kad globalinis atšilimas gali stiprinti atmosferos ir vandenyno sąveikas subtropiniame Ramiajame vandenyne, o šiems procesams susijungus su pusiaujo zona, gali kilti neįprastai stiprūs epizodai su itin dideliu atšilimu centrinėje vandenyno dalyje.

    El Ninjo paprastai susiformuoja, kai šiltesnis vanduo iš vakarų tropinio Ramiojo vandenyno pasislenka į rytus pusiaujo link Pietų Amerikos. Tai gali kilstelėti pasaulio temperatūrą ir perstumdyti kritulių bei vėjų juostas: vienur išauga liūčių ir potvynių rizika, kitur didėja sausros tikimybė.

  • Panamos kanalas fiksuoja rekordinį krovinių tranzitą, bet gėlo vandens trūkumas riboja laivybą

    Panamos kanalas per 2025–2026 finansinius metus pasiekė istorinį krovinių tranzito rekordą: kanalu praplaukė apie 14 000 laivų, kurie pervežė maždaug 521 mln. tonų krovinių. Rezultatas išsiskiria tuo, kad jis pasiektas esant sugriežtintiems pralaidumo ribojimams ir sudėtingoms gamtinėms sąlygoms.

    Kanalo administracija pabrėžia, kad šis 80 kilometrų ilgio maršrutas išlieka kritiškai svarbus pasaulinei prekybai, ypač srautams tarp JAV ir Azijos rinkų. Skaičiuojama, kad per Panamos kanalą juda apie 5 proc. pasaulinio krovinių srauto, o geopolitinių įtampų laikotarpiais jo reikšmė dar labiau išauga.

    Kas stabdo kanalo pralaidumą?

    Pagrindinė problema – gėlo vandens stygius. Kanalo šliuzai veikia naudodami didelius kiekius gėlo vandens, kuris imamas iš dirbtinių ežerų, todėl menkesni krituliai ir užsitęsusios sausros tiesiogiai mažina kanalo pajėgumą.

    Panama pastaraisiais metais ypač jautriai patiria El Ninjo reiškinio poveikį, kai regionuose sumažėja kritulių ir nusenka vandens telkiniai. Dėl to kanalo administracija buvo priversta riboti per parą aptarnaujamų laivų skaičių: nuo maždaug 41 reiso per dieną anksčiau iki maždaug 36, o rudenį – iki maždaug 33.

    Ribojimai paveikė ir laivų parametrus. Maksimalus leistinas grimzlės gylis buvo sumažintas iki 14,48 metro, todėl dalis konteinerinių laivų prieš įplaukdami turi iškrauti dalį krovinių, kad atitiktų naujus reikalavimus.

    Konteineriai keliauja per uostus ir geležinkelį

    Norėdami prisitaikyti prie apribojimų, vežėjai vis dažniau taiko „perkrovimo“ schemą: kroviniai iškraunami Balboa uoste Ramiojo vandenyno pusėje arba Cristobal uoste Karibų jūros pusėje. Tuomet konteineriai gabenami geležinkeliu per sąsmauką ir vėl pakraunami į laivus kitoje pusėje.

    Toks sprendimas leidžia palaikyti tiekimo grandines, bet kartu ilgina operacijas ir didina kaštus. Laukimo laikai prie įplaukų į kanalą piko metu buvo išaugę taip, kad daliai laivų tekdavo laukti iki maždaug dviejų savaičių.

    Kai kuriems vežėjams skubos faktorius tapo itin brangus. Kanalo administracija taiko aukcionų mechanizmą, kuris leidžia įsigyti prioritetinį praplaukimą, o vienas iš pastarojo meto rekordų siekė apie 4,9 mln. eurų už galimybę praplaukti nedelsiant.

    Investicijos tampa neišvengiamos

    Ekspertai ir rinkos dalyviai vis dažniau kalba, kad vien operaciniais ribojimais problemos neišsispręs. Jei gėlo vandens trūkumas taps struktūriniu reiškiniu, Panamai teks spartinti investicijas į alternatyvią logistiką – ypač į geležinkelio infrastruktūrą ir konteinerinių terminalų pajėgumus abiejuose kanalo galuose.

    Situaciją komplikuoja ir teisiniai bei valdymo pokyčiai uostuose. Pranešama, kad po teismo sprendimų dėl ankstesnių sutarčių Panama perėmė Balboa ir Cristobal uostų kontrolę, o laikinas valdymas perduotas tarptautinėms laivybos bendrovėms Maersk ir MSC.

    Kol nebus galutinai aiškus teisinis uostų statusas ir investicijų kryptis, dalis vežėjų ieškos alternatyvų, įskaitant krovinių nukreipimą per JAV Vakarų pakrantės uostus, o vėliau konteinerius gabenant geležinkeliais į rytinę pakrantę. Tai mažina spaudimą kanalui, tačiau didina bendrą logistikos grandinės sudėtingumą.

  • Neįtikėtinas vaizdas Atakamoje: po El Ninjo liūčių viena sausiausių vietų virto gėlių jūra

    Neįtikėtinas vaizdas Atakamoje: po El Ninjo liūčių viena sausiausių vietų virto gėlių jūra

    Atakamos dykuma šiaurės Čilėje, laikoma viena sausiausių vietų Žemėje, šiemet netikėtai nusidažė violetiniais ir baltais žiedų kilimais. Po neįprastai gausių liūčių didžiuliai plotai, kurie įprastai būna beveik be augmenijos, virto vadinamąja žydinčia dykuma.

    Vietomis per trumpą laiką iškrito daugiau kaip 180 milimetrų kritulių, o tai šiam regionui yra itin retas reiškinys. Įprastais metais kai kuriose Atakamos vietose kritulių beveik nebūna, todėl staigus vandens perteklius tapo galingu impulsu gyvybei.

    Kas slepiasi po smėliu

    Neįprasto reginio paslaptis yra po žeme. Atakamos dirvožemyje daugelio rūšių sėklos ir svogūnėliai gali išlikti ramybės būsenoje ilgą laiką, kol pasitaiko tinkamos sąlygos dygti.

    Gavę pakankamai drėgmės, augalai pradeda augti labai greitai, o dykumos paviršiuje per trumpą laiką susiformuoja tankūs žiedų plotai. Mokslininkai pabrėžia, kad tokia strategija leidžia augalams išgyventi ekstremalioje aplinkoje, kur vanduo yra didžiausia prabanga.

    El Ninjo įtaka ir pasekmės

    Šių metų kritulių šuolis siejamas su El Ninjo reiškiniu, kai sušyla centrinės ir rytinės pusiaujo Ramiojo vandenyno dalies paviršiniai vandenys. Tokie pokyčiai gali perbraižyti įprastus kritulių ir vėjų modelius įvairiuose pasaulio regionuose.

    Atakamoje tai reiškė įspūdingą žydėjimą, tačiau Čilei gausūs lietūs kai kur sukėlė ir rimtų problemų, įskaitant potvynius, infrastruktūros pažeidimus bei nelaimes. Specialistai primena, kad tas pats klimato svyravimas, kuris vienur sukuria trumpalaikę gamtos šventę, kitur didina rizikas.

    Kada žydėjimas pasieks piką

    Čilės nacionalinė miškų korporacija CONAF skelbė, kad žydėjimas dar gali stiprėti, o pikas dažniausiai prognozuojamas spalį. Esant palankioms sąlygoms, žiedai gali apimti apie 15 000 hektarų, tačiau galutinis mastas priklausys nuo tolimesnių orų ir dirvos drėgmės.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį į turizmo poveikį: žydinti dykuma pritraukia tūkstančius lankytojų, todėl svarbu laikytis vietinių taisyklių ir saugoti trapią ekosistemą. Retas reiškinys gali greitai išnykti, o žmogaus pėdsakas dykumos augalijai išlieka ilgai.

  • Atlantas be uraganų pasiekė 60 metų rekordą: kas nutiko ir kodėl tyla gali būti apgaulinga

    Atlantas be uraganų pasiekė 60 metų rekordą: kas nutiko ir kodėl tyla gali būti apgaulinga

    Atlanto uraganų sezonas šiemet pasiekė neįprastą ribą: iki rugsėjo 12 dienos Atlanto baseine nebuvo susiformavęs nė vienas uraganas. Tai vėliausia data be uragano nuo 1966 metais prasidėjusio nuolatinio stebėjimo palydovais, todėl meteorologai ją vadina istorine.

    Nors Atlante fiksuotos kelios tropinės audros, jų intensyvumas ir trukmė buvo menkesni nei įprasta. Ankstyvas ruduo paprastai yra sezono pikas, todėl toks užsitęsęs štilis signalizuoja apie neįprastai nepalankias sąlygas audroms stiprėti.

    Kas užgniaužė Atlanto audras

    Pagrindiniu veiksniu įvardijamas itin stiprus El Ninjo reiškinys Ramiajame vandenyne, keičiantis atmosferos cirkuliaciją visame pasaulyje. Tokiomis sąlygomis virš Atlanto dažnėja vertikalus vėjo poslinkis, kuris ardo besiformuojančių ciklonų struktūrą ir neleidžia jiems „susiklijuoti“ į uraganą.

    Prie to prisideda ir sausesnio oro įsiveržimai bei žemyn nukreiptos oro srovės, kurios slopina galingų perkūnijų židinius. Meteorologai pabrėžia, kad tropiniam ciklonui neužtenka vien šilto vandens: jam būtina ir palanki vėjo, drėgmės bei atmosferos stabilumo kombinacija.

    „Atlanto vandenynas dabar itin nedraugiškas bet kam, kas galėtų tapti tropiniu ciklonu“, – sakė Albanio universiteto atmosferos mokslų profesorė Kristen Corbosiero.

    Kodėl rekordas nereiškia saugumo

    Ramesnis Atlanto sezonas nereiškia, kad rizika išnyko: net ir vėlyvas vienas uraganas gali sukelti milžinišką žalą pakrantėms. Be to, uraganų statistiką lemia ne tik jų skaičius, bet ir bendra sukaupta ciklonų energija, atspindinti audrų stiprumą bei gyvavimo trukmę.

    Kol Atlante vyravo štilis, Ramiajame vandenyne aktyvumas buvo didesnis nei įprasta, o kai kuriuose regionuose El Ninjo siejamas ir su sausrų bei karščio bangų paaštrėjimu. Pasaulio meteorologijos organizacija prognozuoja, kad šis El Ninjo gali tęstis iki 2027 metų vasario, todėl ekstremalių orų rizikos persiskirstymas išlieka aktualus.

    Ką tai gali reikšti kitam sezonui

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad klimato kaita kelia vandenynų šilumos foną, o tai ilgainiui didina potencialą stiprioms audroms, kai tik atmosfera tampa palankesnė. Dalis mokslininkų įspėja, kad po El Ninjo nurimus vėjo poslinkiui Atlante kitas sezonas gali tapti gerokai aktyvesnis.

    Dėl to gyventojams ir institucijoms rekomenduojama neatsipalaiduoti vien dėl statistiškai ramaus laikotarpio. Ankstyvas perspėjimas, pasirengimo planai ir aiški komunikacija išlieka svarbiausios priemonės mažinant tiek ekonominius, tiek žmonių saugumo nuostolius.

  • Klimatologas perspėja: Europoje karštis ir sausros gali kartotis beveik kasmet

    Vakarų Europoje 2026 metų vasara pažymėta rekordinių karščio bangų ir ilgų laikotarpių be lietaus virtine. Kai kur fiksuoti transporto sutrikimai, išaugęs gaisrų pavojus ir kritusi žemės ūkio produkcija, o ūkininkai vis dažniau kalba apie rizikas kitų metų derliui.

    Tokius epizodus mokslininkai sieja su klimato kaita, tačiau dalis ekspertų pabrėžia, kad vien „šiltesnių vasarų“ paaiškinimo gali nepakakti. Klimatologas Timas Palmeris atkreipia dėmesį, jog priežastys gali slypėti ne tik didėjančioje temperatūroje, bet ir galimuose atmosferos cirkuliacijos pokyčiuose.

    Kas keičiasi: ne tik temperatūra

    Vienas aiškinimas remiasi termodinamikos logika: šylanti atmosfera gali sukaupti daugiau vandens garų, todėl kritulių režimas darosi ekstremalesnis, o karščio epizodai ilgėja. Tuo pat metu kai kuriuose regionuose didėja išgaravimas, dirvožemis greičiau išdžiūsta, o sausros poveikis stiprėja.

    Vis dėlto 2026 metais didelę dalį vasaros orų nulėmė itin stabilus anticiklonas, kuris ilgai laikėsi virš Vakarų Europos ir nukreipė lietų atnešančias sistemas į šoną. Tokia „užstrigusi“ situacija paprastai reiškia daugiau saulėtų dienų, mažiau kritulių ir nuosekliai kylančią dirvos bei augalijos sausros riziką.

    „Jeigu atmosferos dinamika priartėtų prie lūžio taško, stabilūs anticiklonai galėtų formuotis beveik kiekvieną vasarą, ir tuomet prisitaikymui nebeturėtume vieno ar dviejų dešimtmečių“, – sakė Timas Palmeris.

    Modeliai ne viską pagauna

    Palmeris pripažįsta, kad dalis dabartinių klimato modelių tokio scenarijaus aiškiai nerodo. Tačiau jis pabrėžia ir kitą problemą: tie patys modeliai ne visuomet tiksliai atkuria itin patvarius anticiklonus, nes tam gali trūkti erdvinės ir laikinės raiškos, reikalingos sudėtingoms atmosferos sąveikoms aprašyti.

    Dėl to, pasak mokslininko, svarbu stiprinti stebėseną ir investuoti į didesnės raiškos skaičiavimus, kurie geriau atspindėtų srovių, anticiklonų ir turbulencijos sąveiką. Tokios investicijos reikalingos ne vien prognozių tikslumui, bet ir praktiniam planavimui, pavyzdžiui, vandens išteklių ar energetikos sistemų valdymui.

    Ką reiškia El Ninjo ir vandens trūkumas

    Papildomą neapibrėžtumą kelia El Ninjo reiškinys, galintis paveikti sezoniškumą, ypač žiemos laikotarpiu. Nors Europoje jo poveikis dažniau aptariamas per žiemos kritulių ir temperatūros nukrypimus, vandens balansas gali būti svarbus ir tam, kaip regionas pasiruoš kitai vasarai.

    Jeigu žiemą kritulių būtų mažiau nei įprasta, vandens saugyklos ir gruntiniai ištekliai gali neatsistatyti iki šiltojo sezono. Tai didintų tikimybę, kad vasaros sausra smogs anksčiau, o jos pasekmės bus gilesnės: nuo ribojimų vandeniui iki didesnio spaudimo maisto gamybos grandinėms.

    Ekspertai pabrėžia, kad prisitaikymo priemonės turi apimti ir „kietąją“ infrastruktūrą, ir kasdienę praktiką, pradedant efektyvesniu vandens vartojimu, baigiant sprendimais dėl papildomų vandens šaltinių. Kai kuriose valstybėse jau svarstomos ir brangios alternatyvos, tokios kaip jūros vandens gėlinimas, tačiau tai paprastai reikalauja daug energijos ir ilgalaikio planavimo.

    Karščio bangos, sausros ir miškų gaisrai pastaraisiais metais vis dažniau tampa vienu metu vykstančių krizių dalimi, kuri veikia sveikatą, infrastruktūrą ir ekonomiką. Todėl mokslininkų raginimai gerinti prognozes ir spartinti prisitaikymą tampa nebe teorija, o praktiniu pasirengimu scenarijui, kuriame ekstremalūs vasaros orai gali tapti beveik kasmetine norma.