CP v2

Tag: Elektros vartojimas

  • Duomenų centrai ryja elektrą ir vandenį: 2025 metais jų klimato pėdsakas išaugo labiau nei manyta

    Augantis duomenų centrų apetitas

    Duomenų centrai tampa vienu sparčiausiai augančių elektros vartotojų pasaulyje, o jų poveikis klimatui vertinamas vis dažniau ir griežčiau. Naujesni skaičiavimai rodo, kad 2025 metais su elektros tiekimu susijusios netiesioginės šio sektoriaus emisijos siekė apie 285 mln. tonų anglies dioksido.

    Tai yra maždaug 57 proc. daugiau, nei buvo prognozuota prieš kelerius metus, kai vertinimai rėmėsi pačių technologijų bendrovių prielaidomis. Ekspertai atkreipia dėmesį, kad spartus debesijos paslaugų ir DI plėtros tempas iš esmės pakeitė energijos paklausos trajektoriją.

    Kodėl vien atsinaujinančių šaltinių nepakanka

    Technologijų sektorius viešai deklaruoja orientaciją į atsinaujinančius energijos šaltinius, tačiau realybėje duomenų centrams reikia stabilaus, nuolatinio tiekimo visą parą. Dėl to vien tik saulės ar vėjo gamyba, be kaupimo, tinklų plėtros ir rezervinių pajėgumų, dažnai neužtikrina reikalingo patikimumo.

    Praktiškai tai reiškia, kad dalyje regionų duomenų centrai vis dar remiasi mišriu elektros krepšeliu, kuriame išlieka iškastinio kuro dalis. Kuo didesnė anglies ir dujų dalis vietos energetikoje, tuo didesnis ir netiesioginis skaitmeninės infrastruktūros taršos pėdsakas.

    „Duomenų centrai daro gerokai didesnį poveikį emisijoms, nei anksčiau buvo pateikiama. Jie iš marginalaus reiškinio tapo struktūriniu veiksniu, didinančiu milžinišką energijos paklausą daugelyje regionų“, – sakė „Allianz Trade“ klimato ekonomistas Patrickas Hoffmannas.

    Vanduo – tylusis kaštas

    Be elektros, sparčiai auga ir vandens poreikis, nes daugelyje objektų šiluma šalinama vandeniu pagrįstomis aušinimo sistemomis. Skaičiuojama, kad 2025 metais duomenų centrų aušinimui sunaudota apie 814 mlrd. litrų vandens.

    Prognozuojama, kad augant skaičiavimo poreikiui, vandens paklausa gali didėti toliau, ypač ten, kur statomi dideli hiperskalės objektai. Didžiausia rizika kyla regionuose, kuriuose vandens ištekliai ir taip įtempti dėl gyventojų augimo, pramonės ir klimato kaitos.

    Didelis iššūkis išryškėja šalyse, kuriose elektros gamyba yra tarši, o karštas klimatas didina aušinimo poreikį. Pavyzdžiui, Indijoje intensyvi plėtra reiškia didesnę priklausomybę nuo vietos elektros sistemos, o kartu ir didesnę emisijų bei vandens vartojimo naštą.

    Tuo pat metu valstybės, kuriose elektros gamyba labiau dekarbonizuota, teoriškai turėtų pranašumą dėl mažesnių emisijų. Vis dėlto investicijų geografiją riboja kiti veiksniai, įskaitant vandens kainą, vietos reguliavimą, tinklų pajėgumus ir duomenų srautų bei ryšio infrastruktūrą.

    Tarptautiniu lygmeniu vis dažniau keliami reikalavimai didesniam skaidrumui, ypač kalbant apie DI plėtros kaštus energijai ir vandeniui. Tai didina spaudimą technologijų bendrovėms ne tik pirkti žalią elektrą sutartimis, bet ir realiai mažinti vartojimą, diegti efektyvesnį aušinimą bei planuoti plėtrą atsižvelgiant į vietos išteklių ribas.

  • Saulės tvora vietoje įprastos tvoros: metų duomenys rodo, kada ji namams gamina daugiausia elektros

    Saulės tvora vietoje įprastos tvoros: metų duomenys rodo, kada ji namams gamina daugiausia elektros

    Daugelio kiemų pakraščiuose stovi tvora, kuri dažniausiai atlieka vieną funkciją: atskiria sklypą ir suteikia privatumo. Tačiau pastaraisiais metais vis dažniau siūloma tą pačią konstrukciją paversti elektros gamybos įrenginiu, įrengiant vertikaliai montuojamus saulės modulius.

    Tokia vadinamoji saulės tvora remiasi paprasta idėja: vietoj ant stogo pakreiptų modulių dalį fotovoltinės sistemos perkelti į sklypo ribą. Praktinis argumentas aiškus: tvora ir taip užima vietą, o energijos gamyba tampa papildoma jos nauda.

    Kaip keičiasi gamybos kreivė

    Tradiciniai ant stogo montuojami moduliai dažniausiai generuoja daugiausia elektros vidurdienį, kai saulė aukščiausiai. Tai patogu skaičiuojant metinę gamybą, tačiau ne visada sutampa su buitiniu vartojimu, kuris dažnai išauga ryte ir vakare.

    Vertikaliai pastatyta sistema, orientuota rytų ir vakarų kryptimis, elgiasi kitaip: viena pusė geriau pagauna žemą ryto saulę, kita pusė – popietės ir vakaro šviesą. Dėl to gamyba išsilygina, o du ryškesni pakilimai dažniau sutampa su pusryčių ir vakarienės laiku.

    Dvipusiai moduliai ir atspindėta šviesa

    Dažnai tokiose sistemose naudojami dvipusiai moduliai, kurie elektrą gamina abiem pusėmis. Tai reiškia, kad energija surenkama ne tik iš tiesioginių spindulių, bet ir iš nuo žemės ar dangos atspindėtos šviesos, ypač kai aplink yra šviesesnis paviršius.

    Vertikali padėtis turi ir kasdienių privalumų: ant modulių paprastai kaupiasi mažiau sniego, o pats paviršius gali lėčiau įkaisti karštomis dienomis. Kadangi modulių našumas priklauso nuo temperatūros, geresnis vėdinimas teoriškai padeda išlaikyti stabilesnį efektyvumą.

    Ką parodė metų trukmės matavimai

    Vienas dažniausiai cituojamų argumentų už vertikalią dvipusę sistemą yra metų trukmės stebėjimų rezultatai, rodantys didesnę generaciją ryto ir vėlyvos popietės valandomis, palyginti su įprastai pakreiptais moduliais. Tokie duomenys svarbūs ne tik vartotojams, bet ir tinklams, kuriems sudėtinga valdyti staigius vidurdienio gamybos šuolius.

    Vis dėlto praktinis rezultatas priklauso nuo platumos, debesuotumo, šešėliavimo, sklypo orientacijos ir pasirinktos įrangos. Kai kuriose vietovėse optimaliu kampu ant stogo sumontuota sistema gali pagaminti daugiau elektros per metus, todėl saulės tvora dažnai vertinama kaip papildantis, o ne visada pakeičiantis sprendimas.

    Gyventojams tokia sistema patraukli ir dėl priežiūros: prie modulių paprasčiau prieiti nuo žemės, lengviau juos valyti ar patikrinti. Jei sklype planuojama nauja tvora, saulės tvora gali tapti būdu dalį investicijos nukreipti į energijos gamybą, ypač kai tikslas yra didesnė savos elektros dalis ryte ir vakare.

  • Europa kaista iki 43 laipsnių: ekspertai įspėja, kada karščiai gali baigtis elektros blackoutais

    Europa kaista iki 43 laipsnių: ekspertai įspėja, kada karščiai gali baigtis elektros blackoutais

    Europa šiemet susiduria su pasikartojančiomis ekstremalių karščių bangomis, o kai kuriose vietovėse temperatūra artimiausiomis dienomis gali pasiekti 43 laipsnius. Tokios sąlygos kelia riziką sveikatai, trikdo transportą ir vis dažniau verčia kalbėti apie elektros tiekimo saugumą.

    Karštomis dienomis staigiai šokteli elektros paklausa, nes beveik be pertraukų veikia kondicionieriai, ventiliatoriai ir vėsinimo sistemos. Pietų Europoje vartojimo pikas gali būti ypač ryškus: pavyzdžiui, Graikijoje karščių metu poreikis elektrai gali būti didesnis beveik 39 proc. nei įprastomis sąlygomis.

    Didžiausia problema ta, kad skirstomieji tinklai vienu metu turi aptarnauti milijonus papildomų prietaisų, o dalis infrastruktūros yra senstanti. Jei paklausa viršija konkrečių tinklo mazgų galimybes arba įranga perkaista, išauga lokalių gedimų ir laikino elektros tiekimo nutraukimo tikimybė.

    Prancūzijoje tinklų operatorius Enedis perspėjo, kad dėl karščio požeminėse erdvėse temperatūra kai kur gali būti itin aukšta, o tai didina kabelių ir kitos įrangos pažeidimų riziką. Italijoje pastarosiomis dienomis fiksuotos laikinos elektros tiekimo pertraukos keliuose miestuose, o viena iš pasikartojančių priežasčių per karščius – perkaitę požeminiai kabeliai.

    Karščiai veikia ne tik vartojimą, bet ir gamybą: dalis elektrinių per aukštą temperatūrą susiduria su techniniais apribojimais. Pavyzdžiui, Prancūzijos energetikos grupė EDF buvo sustabdžiusi vieną reaktorių Golfech atominėje elektrinėje, siekdama neviršyti leistinos upės vandens temperatūros, naudojamos aušinimui.

    Energetikos ekspertai pabrėžia, kad ekstremalūs orų reiškiniai yra viena dažniausių elektros tiekimo sutrikimų priežasčių. Audros gali nutraukti oro linijas, potvyniai apgadinti pastotes, o karščio bangos sukelia ilgalaikį tinklų perkrovimą, ypač tankiai apgyvendintuose miestuose.

    Tokie įvykiai taip pat atskleidžia, kaip glaudžiai tarpusavyje susietos šiuolaikinės elektros sistemos. 2025 metais pavasarį didelio masto elektros tiekimo sutrikimai Pirėnų pusiasalyje parodė, kad net ir palyginti lokalūs techniniai nesklandumai gali turėti plataus masto pasekmių, jei sutrinka tinklo darbo parametrai.

    Paradoksalu, bet dalį piko per karščius gali amortizuoti saulės energetika, nes būtent saulėtomis dienomis fotovoltinės elektrinės dažnai gamina daugiausia. Vis dėlto vien to neužtenka: vakare, kai saulė leidžiasi, o kondicionavimo poreikis išlieka, sistemai reikia lanksčių rezervinių pajėgumų, patikimų perdavimo tinklų ir energijos kaupimo sprendimų.

    Specialistai akcentuoja, kad riziką mažina keli veiksniai: modernizuojami skirstomieji tinklai, diegiami skaitmeniniai stebėsenos sprendimai, plečiami energijos kaupikliai ir taikomas vartojimo valdymas piko metu. Tačiau karščio bangoms dažnėjant dėl klimato kaitos, elektros sistemos atsparumas tampa vienu svarbiausių energetikos politikos klausimų visoje Europoje.