CP v2

Tag: Endokrinologija

  • Šiuos požymius lengva nurašyti stresui: taip gali prasidėti skydliaukės nepakankamumas

    Šiuos požymius lengva nurašyti stresui: taip gali prasidėti skydliaukės nepakankamumas

    Nuolatinis nuovargis, prastesnė koncentracija ar prislėgta nuotaika dažnai nurašomi įtampai ir pervargimui. Tačiau daliai žmonių tai gali būti ankstyvi skydliaukės nepakankamumo požymiai, ypač jei simptomai tęsiasi savaites ar mėnesius ir pamažu stiprėja.

    Skydliaukė, esanti kaklo priekyje, gamina hormonus tiroksiną (T4) ir trijodtironiną (T3), kurie veikia energijos apykaitą, kūno temperatūrą, širdies ritmą, žarnyno veiklą ir nervų sistemą. Jų gamybą reguliuoja hipofizė, išskirdama tirotropinį hormoną TSH, todėl būtent šis rodiklis dažniausiai tampa pirmuoju žingsniu įtariant sutrikimą.

    Skydliaukės nepakankamumas vystosi tada, kai hormonų gaminama per mažai. Dažniausia priežastis yra autoimuninė Hashimoto liga, kai imuninė sistema palaipsniui pažeidžia skydliaukės audinį. Sutrikimą taip pat gali lemti skydliaukės operacijos, gydymas radioaktyviuoju jodu, uždegimai ar kai kurie vaistai.

    Vienas dažniausių signalų yra užsitęsęs silpnumas: žmogus gali miegoti pakankamai, bet vis tiek jaustis be energijos. Neretai atsiranda mieguistumas dieną, greitesnis nuvargimas fizinio krūvio metu, sulėtėję judesiai ar reakcijos.

    Kartu gali pasireikšti vadinamoji smegenų migla: sunkiau susikaupti, lėčiau apdorojama informacija, dažniau pamirštami žodžiai ar smulkios užduotys. Daliai žmonių ryškėja nuotaikos svyravimai ar prislėgtumas, tačiau vien šie simptomai dar nereiškia, kad problema tikrai skydliaukėje.

    Skydliaukės hormonai dalyvauja šilumos gamyboje, todėl jiems sumažėjus dažnas žmogus ima aiškiai labiau šalti nei aplinkiniai. Būdingas šaltų rankų ir pėdų pojūtis, poreikis rengtis šilčiau net įprastoje patalpos temperatūroje. Ypač reikėtų suklusti, jei tai naujas pojūtis ir jis sutampa su kitais negalavimais.

    Dar vienas dažnas klausimas yra svoris. Skydliaukės nepakankamumas gali prisidėti prie svorio augimo, tačiau paprastai tai nėra pagrindinė priežastis, dėl kurios staiga atsiranda keliolika ar kelios dešimtys papildomų kilogramų. Dažnai dalį pokyčio lemia skysčių ir druskų susilaikymas, o ne vien riebalinio audinio didėjimas.

    Ant odos ir plaukų taip pat gali atsispindėti sulėtėjusi medžiagų apykaita: oda tampa sausesnė, šiurkštesnė ir vėsesnė, plaukai gali prarasti blizgesį, silpnėti ar slinkti, nagai dažniau lūžinėti. Kai kuriems žmonėms pasireiškia veido, ypač vokų, paburkimas.

    Sulėtėjus žarnyno veiklai gali varginti vidurių užkietėjimas, pilnumo jausmas, pūtimas, lėtesnis virškinimas. Vien šie simptomai dar nėra specifiniai, tačiau jų derinys su nuovargiu, šalimu ir odos pokyčiais yra priežastis pasitarti su gydytoju.

    Įtariant pirminį skydliaukės nepakankamumą, pagrindinis tyrimas yra TSH. Jei TSH padidėjęs, dažnai papildomai tiriamas laisvasis T4, o antikūnai prieš skydliaukės peroksidazę (anti-TPO) gali padėti patvirtinti autoimuninę kilmę. Laisvasis T3 daugeliu atvejų nėra būtinas vien diagnozei nustatyti.

    Gydytojo konsultacija ypač svarbi, jei keli simptomai tęsiasi ilgiau, stiprėja arba ima trukdyti kasdienai. Jau gydomiems žmonėms svarbu savarankiškai nekeisti levotiroksino dozės, o, sugrįžus simptomams, atlikti tyrimus ir korekcijas aptarti su specialistu. Tinkamai parinktas gydymas dažniausiai leidžia ligą sėkmingai kontroliuoti, tačiau tam reikia reguliarumo.

  • Tyrimas apie Botticelli paveikslus: DI atskleidė, kas galėjo pražudyti Veneros mūzą Simonettą

    Tyrimas apie Botticelli paveikslus: DI atskleidė, kas galėjo pražudyti Veneros mūzą Simonettą

    Kas pasikeitė istorijoje

    Naujas mokslinis tyrimas siūlo kitokią Simonettos Vespucci, laikomos Sandro Botticelli mūza, mirties versiją. Mokslininkų teigimu, ji galėjo mirti ne nuo tuo metu plačiai paplitusios tuberkuliozės, o nuo naviko komplikacijų.

    Istoriniai šaltiniai mini, kad Simonetta mirė 1476 metais, būdama 23 metų. Tuberkuliozės versija ilgą laiką buvo laikoma labiausiai tikėtina, tačiau nauja analizė ją kvestionuoja kaip per daug supaprastintą paaiškinimą.

    Kaip tyrėjai pritaikė DI

    Tyrimą parengusi tarptautinė mokslininkų grupė pasitelkė veido atpažinimo principu veikiančius algoritmus, pritaikytus tapybos kūriniams. Analizuoti keli Simonettą vaizduojantys portretai ir Botticelli darbai, tarp jų ir su ja siejami ikonografiniai motyvai.

    Autorių teigimu, paveiksluose per kelerius metus matyti laipsniškos veido ir minkštųjų audinių proporcijų permainos. Jos, kartu su rašytiniais to laikotarpio liudijimais, leido suformuluoti hipotezę apie hipofizės adenomą, galėjusią paveikti hormonų pusiausvyrą.

    „Įžvelgėme požymių, kad navikas galėjo išskirti augimo hormoną ir prolaktiną, o jų perteklius ilgainiui keičia veido kontūrus“, – sakė endokrinologas Paolo Pozzilli.

    Kokie požymiai nurodomi

    Tyrime akcentuojama, kad hipofizės navikai kai kuriais atvejais sukelia lėtai progresuojančius išvaizdos pokyčius, o vėliau gali baigtis staigia komplikacija. Viena iš jų yra hipofizės apopleksija, kai navikas kraujuoja arba staigiai ištinsta, sukeldamas greitą būklės blogėjimą.

    Mokslininkai taip pat aptaria istoriniuose tekstuose minėtus simptomus, tokius kaip galvos skausmai, vėmimas, karščiavimas ar sąmonės sutrikimai. Jų vertinimu, toks simptomų derinys gali labiau atitikti staigios endokrininės komplikacijos scenarijų nei lėtesnę, sekinančią tuberkuliozės eigą.

    Dar vienas argumentas remiasi keliomis užuominomis apie staigius sveikatos pablogėjimus prieš pat mirtį, įskaitant aprašytą kolapsą per šokį. Tyrėjai kelia prielaidą, kad stresinis įvykis ar trauma galėjo tapti veiksniu, paskatinusiu kraujavimą navike.

    Patys autoriai pabrėžia, kad po daugiau nei 500 metų medicininės diagnozės tiksliai patvirtinti neįmanoma. Vis dėlto jie mano, kad DI ir medicinos žinios, derinamos su meno istorijos analize, gali padėti tikslinti senas biografijas ir aiškinti, kodėl tam tikri pasakojimai tapo dominuojantys.

  • PCOS pervadino į PMOS: gydytojai sako, kad liga paliečia ne tik kiaušides, bet visą kūną

    PCOS pervadino į PMOS: gydytojai sako, kad liga paliečia ne tik kiaušides, bet visą kūną

    Tarptautinėje medicinos bendruomenėje vis dažniau siūloma atsisakyti termino PCOS, lietuviškai žinomo kaip policistinių kiaušidžių sindromas, ir pereiti prie pavadinimo PMOS. Pokytis nėra tik žodžių žaismas: siekiama tiksliau apibūdinti sutrikimą, kuris dažnai apima ne vien reprodukcinę sistemą, bet ir viso organizmo hormonų bei medžiagų apykaitos procesus.

    Ankstesnis pavadinimas daugelį metų kūrė klaidinantį įspūdį, kad pagrindinė problema yra kiaušidėse matomos cistos. Specialistai pabrėžia, kad ultragarsu fiksuojami pokyčiai ne visada reiškia patologines cistas, o daliai pacienčių jų apskritai nebūna, nors kiti būdingi simptomai išlieka.

    Naujasis terminas PMOS išplečia ligos supratimą: akcentuojama, kad šis sutrikimas dažnai yra susijęs su sudėtingais endokrininiais ir metaboliniais mechanizmais. Daliai moterų greta nereguliarių mėnesinių pasireiškia atsparumas insulinui, didesnė kūno masė, riebalų apykaitos sutrikimai ar padidėjęs kraujospūdis.

    Medikai atkreipia dėmesį, kad būtent metabolinė dalis ilgą laiką likdavo šešėlyje, nes diskusija dažniausiai sukosi apie vaisingumą. Tačiau praktikoje tai gali reikšti didesnę 2 tipo cukrinio diabeto, kepenų suriebėjimo ir širdies bei kraujagyslių ligų riziką, todėl stebėsena ir prevencija tampa ne mažiau svarbios nei ginekologinė priežiūra.

    Su PMOS siejami ir klasikiniai simptomai, kuriuos moterys dažniausiai pastebi pirmiausia. Tarp jų – ciklo sutrikimai, retos mėnesinės ar jų nebuvimas, o taip pat ovuliacijos problemos, kurios gali apsunkinti pastojimą.

    Dažnai pasitaiko ir padidėjęs androgenų, vadinamųjų vyriškų hormonų, poveikis. Tai gali pasireikšti spuogais, riebesne oda, gausesniu plaukuotumu veido ar kūno srityse, taip pat plaukų retėjimu galvos srityje pagal androgeninį tipą.

    Ekspertai pabrėžia, kad naujas pavadinimas turėtų padėti tiksliau komunikuoti apie būklę ir sumažinti stigmatizaciją, kai problemos supaprastinamos iki kūno svorio ar „tokios organizmo sandaros“. Klinikinėje praktikoje tai gali paskatinti ankstesnį ištyrimą ir dažnesnį bendradarbiavimą tarp ginekologų, endokrinologų bei šeimos gydytojų.

    Svarbu ir tai, kad PMOS nėra nauja liga, o tas pats sutrikimas, tik vadinamas taip, kad geriau atspindėtų jo daugiasisteminį poveikį. Specialistai ragina moteris, susiduriančias su nuolatiniu ciklo nereguliarumu, akivaizdžiais androgenų pertekliaus požymiais ar nepaaiškinamais metaboliniais pokyčiais, neatidėlioti konsultacijos ir išsamesnio ištyrimo.

  • Grožio injekcijos su peptidais – gydytoja įspėja: rizikos gali išlįsti po kelerių metų

    Socialiniuose tinkluose vis dažniau reklamuojami vadinamieji grožio dūriai su peptidais, žadantys jaunystę, stangresnę odą ar greitesnį atsistatymą. Tačiau gydytojai pabrėžia, kad dalis tokių produktų neturi patikimų klinikinių įrodymų, o savarankiškos injekcijos gali baigtis rimtomis komplikacijomis.

    Peptidai yra trumpos aminorūgščių grandinės, kitaip tariant, mažos baltymų dalys. Žmogaus organizmas peptidus natūraliai gamina kasdien, o dalis jų medicinoje naudojami seniai, tačiau tik tada, kai jų sudėtis, dozės ir poveikis yra tiksliai ištirti.

    Medikai atkreipia dėmesį, kad kai kurie peptidiniai vaistai turi aiškias indikacijas ir yra skiriami gydymui, o ne estetikai. Pavyzdžiui, insulinas taikomas pirmojo tipo cukriniam diabetui, o GLP-1 grupės vaistai naudojami antrojo tipo cukrinio diabeto ir nutukimo gydyme pagal griežtas medicinines taisykles.

    Problema prasideda tada, kai ilgaamžiškumui ar grožiui siūlomi mišiniai, kurių sudėtis neaiški, o saugumas ir efektyvumas žmonėms nėra tinkamai ištirti. Gydytojai įspėja, kad be ilgalaikių tyrimų neįmanoma patikimai pasakyti, kokios pasekmės gali pasireikšti po 2, 3 ar 5 metų.

    „Dalis to, kas parduodama kaip jaunystės ar ilgaamžiškumo injekcijos, gali būti neaiškios sudėties mišiniai be klinikinių tyrimų žmonėms, todėl tai tampa gydymu aklai“, – sako gydytoja.

    Specialistai pabrėžia, kad injekcijos nėra buitinė kosmetika, nes jos pažeidžia natūralius odos barjerus ir veikia gyvus audinius. Jei priemonės ar instrumentai nėra sterilūs, didėja bakterinės infekcijos rizika, gali vystytis vietinis uždegimas, pūliavimas, o kai kuriais atvejais ir sudėtingesnės infekcinės komplikacijos.

    Kitas svarbus aspektas – peptidai yra biologiškai aktyvios molekulės, galinčios paveikti įvairius procesus organizme, įskaitant audinių regeneraciją, hormonų sistemos veiklą ir medžiagų apykaitą. Netinkamai parinkus dozę, vartojimo schemą ar neįvertinus gretutinių ligų, teorinis „grožio“ sprendimas gali tapti sveikatos problema.

    Gydytojai primena, kad prieš bet kokias injekcijas būtina įvertinti alergijas, lėtines ligas, vartojamus vaistus, polinkį į randėjimą ar uždegimines reakcijas. Dėl to savarankiškos injekcijos be medicininės apžiūros ir aiškios preparato kilmės laikomos viena rizikingiausių šios tendencijos dalių.

  • Mila Nitič neteko 20 kg: prabilo apie „Ozempic“ ir šalutinius poveikius – įspėja nekartoti

    Ukrainos dainininkė Mila Nitič pasidalijo, kad per santykinai trumpą laiką atsikratė apie 20 kilogramų ir atvirai papasakojo, kas lėmė tokį pokytį. Pasak jos, svorio augimas prasidėjo po skaudžios asmeninės patirties, kai organizmą paveikė stresas ir hormonų disbalansas.

    Atlikėja teigė, kad tuo laikotarpiu svoris sparčiai didėjo ir perkopė 80 kilogramų ribą, o situaciją apsunkino ir polinkis į antrojo tipo diabetą. Dėl to ji nusprendė kreiptis į medikus, o ne bandyti spręsti problemą savarankiškai.

    Kas paskatino kreiptis į gydytojus?

    Pasak M. Nitič, organizmo pokyčiai po patirto sukrėtimo neapsiribojo vien svoriu, todėl reikėjo išsamių tyrimų ir specialistų priežiūros. Ji pabrėžė, kad savijauta keitėsi etapais, o kai kurie simptomai išryškėjo ne iš karto.

    „Vieną dieną supratau, kad drabužiai, kurie prieš savaitę vos užsisegė, tapo laisvi, ir atsirado labai aiškus jausmas, kad kažkas negerai“, – sakė Mila Nitič.

    „Ozempic“ ir pirmieji rezultatai

    Dainininkė teigė, kad medikai jai paskyrė „Ozempic“, kuris yra skirtas antrojo tipo diabeto gydymui, o daliai pacientų reikšmingai mažina apetitą. Anot jos, būtent šis vaistas padėjo numesti pirmuosius maždaug 15 kilogramų.

    Tačiau M. Nitič atviravo, kad susidūrė ir su nepageidaujamais reiškiniais, nes sumažėjęs alkio jausmas kartais virsdavo beveik visišku nenoru nei valgyti, nei gerti vandens. Ji pabrėžė, kad tokie preparatai gali būti vartojami tik prižiūrint medikams.

    Kodėl svarbi nuolatinė kontrolė?

    Atlikėja pasakojo, kad gydymo metu dozės buvo koreguojamos pagal rezultatus, kad svoris nekristų per greitai ir organizmas nepatirtų papildomo streso. Vėliau, anot jos, pasirinktas kitas gydymo variantas, padėjęs išlaikyti svorio kontrolę neprarandant visiško apetito.

    Ji taip pat teigė peržiūrėjusi mitybą, daugiau dėmesio skyrusi režimui ir bendram savijautos stebėjimui. Pastaraisiais metais panašūs vaistai plačiai aptarinėjami ir dėl svorio mažinimo, tačiau gydytojai nuolat kartoja, kad savarankiškas vartojimas be tyrimų ir priežiūros gali sukelti rimtų komplikacijų.

  • „Ozempic“ grįžta į vaistines: gydytojas įspėja apie griežtus tabus ir rizikas prieš perkant

    „Ozempic“ veiklioji medžiaga semagliutidas yra vadinamasis GLP-1 receptorių agonistas, padedantis reguliuoti apetitą, cukraus kiekį kraujyje ir medžiagų apykaitą. Vaistas pirmiausia skirtas 2 tipo cukriniam diabetui gydyti, tačiau pastaraisiais metais išaugo ir jo paklausa dėl svorio mažėjimo efekto.

    Semagliutidas veikia imituodamas žarnyne po valgio išsiskiriantį hormoną, kuris siunčia sotumo signalus ir prisideda prie geresnės gliukozės kontrolės. Dėl šio mechanizmo daliai pacientų sumažėja alkio jausmas, o ilgainiui krenta kūno svoris, ypač derinant gydymą su mitybos ir judėjimo pokyčiais.

    Kaip veikia semagliutidas?

    Vienas svarbiausių semagliutido privalumų yra tai, kad jis skatina insulino išsiskyrimą tada, kai po valgio gliukozės kiekis kraujyje realiai pakyla. Kai rodikliai grįžta arčiau normos, poveikis silpnėja, todėl sunkios hipoglikemijos rizika paprastai būna mažesnė nei vartojant kai kuriuos senesnius vaistus.

    Gydytojai pabrėžia, kad tai nėra greitas sprendimas visiems, o gydymas turi būti individualizuotas. Dozė įprastai didinama palaipsniui, kad organizmas prisitaikytų ir būtų sumažinta nepageidaujamų reakcijų tikimybė.

    Nauda, kuri vilioja, bet turi sąlygų

    Be diabeto kontrolės, daliai pacientų semagliutidas siejamas su papildomomis naudomis, įskaitant svorio mažėjimą ir geresnius kai kurių kardiometabolinių rizikos veiksnių rodiklius. Klinikinėje praktikoje tai ypač aktualu žmonėms, kuriems diabetas dera su nutukimu, padidėjusiu kraujospūdžiu ar lipidų apykaitos sutrikimais.

    Vis dėlto specialistai akcentuoja, kad rezultatai priklauso nuo paciento būklės, gretutinių ligų ir to, ar laikomasi kompleksinio plano. Vien vaisto nepakanka, jei nesikeičia mityba, fizinis aktyvumas, miego režimas ir ilgalaikiai įpročiai.

    Šalutiniai poveikiai ir griežti tabu

    Pradėjus vartoti semagliutidą dažniausiai pasitaiko virškinamojo trakto nusiskundimų, tokių kaip pykinimas, vėmimas, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas. Kai kuriems žmonėms gali pasireikšti stipresnis galvos skausmas ar bendras silpnumas, todėl gydytojai paprastai rekomenduoja gydymą pradėti mažesnėmis dozėmis.

    Medikai įspėja, kad savavališkas vartojimas dėl greito svorio mažinimo, ypač neprižiūrint gydytojui, gali būti pavojingas. Prieš pradedant gydymą būtina įvertinti individualias kontraindikacijas, gretutines ligas, vartojamus vaistus ir galimas sąveikas.

    „Didžiausia rizika prasideda tada, kai vaistas vartojamas be diagnozės ir be stebėsenos, siekiant tik greito estetinio rezultato“, – pabrėžia gydytojai.

    Semagliutido preparatai paprastai netinka žmonėms, kuriems yra buvę medulinio skydliaukės vėžio atvejų asmeninėje ar šeimos anamnezėje, arba diagnozuotas dauginės endokrininės neoplazijos 2 tipo sindromas. Tokiais atvejais gydymas laikomas kontraindikuotinu, todėl būtina aiški medicininė patikra ir gydytojo sprendimas.

  • Po 50-ies ryte daro šią klaidą: endokrinologai įspėja, kad ji lėtina medžiagų apykaitą

    Po 50-ies ryte daro šią klaidą: endokrinologai įspėja, kad ji lėtina medžiagų apykaitą

    Po 50 metų organizme natūraliai mažėja raumenų masė ir keičiasi hormonų pusiausvyra, todėl energija dažniau kaupiama riebalų pavidalu. Dėl to tas pats mitybos režimas, kuris anksčiau „veikė“, vėliau gali lemti augantį svorį ir didesnį nuovargį.

    Specialistai pabrėžia, kad raumenys yra aktyvus audinys, kuris net ramybės būsenoje padeda sudeginti daugiau kalorijų. Kai jų mažėja, lėtėja bazinė medžiagų apykaita, o pilvo srityje riebalai linkę kauptis greičiau.

    Didžiausia ryto klaida

    Viena dažniausių klaidų po 50-ies yra pusryčiai, sudaryti beveik vien iš greitųjų angliavandenių: saldūs dribsniai, bandelė, skrudinta duona su uogiene ar greita košė su daug saldiklių. Toks pasirinkimas dažnai sukelia staigų gliukozės šuolį, po kurio seka ryškus kritimas ir ankstyvas alkis.

    Tuomet kasa išskiria daugiau insulino, o energijos „duobė“ po 1–3 valandų skatina užkandžiauti ir vėl rinktis greitą energiją. Ilgainiui šis ritmas didina atsparumo insulinui riziką, o riebalai ypač noriai kaupiami pilvo srityje.

    „Pusryčiai vien iš angliavandenių daugeliui žmonių reiškia cukraus karuselę visai dienai: šuolis, kritimas ir nuolatinis alkis“, – sako endokrinologai, pabrėždami stabilaus ryto svarbą.

    Kodėl svarbus baltymas

    Ryte organizmas ypač jautriai reaguoja į maistinių medžiagų sudėtį, todėl baltymų stoka gali apsunkinti sotumą ir ilgainiui prisidėti prie raumenų nykimo. Tai ypač aktualu vyresniame amžiuje, kai raumenų išlaikymas tampa vienu svarbiausių veiksnių, padedančių kontroliuoti svorį.

    Praktikoje dažnai rekomenduojama siekti, kad kiekviename pagrindiniame valgyme būtų maždaug 20–30 gramų baltymų. Toks kiekis paprastai padeda ilgiau išlikti sotiems, stabilizuoja gliukozės svyravimus ir palaiko raumenų baltymų sintezę.

    Vietoje saldžių pusryčių dažniau pasirenkami kiaušiniai, varškė, natūralus jogurtas ar „skyr“, taip pat ankštiniai ar liesa mėsa, jei tai dera su mitybos įpročiais. Net nedidelis pokytis, pavyzdžiui, prie įprasto sumuštinio pridėti kiaušinį ar saldžius dribsnius keisti į baltymingesnį variantą, gali sumažinti užkandžiavimo poreikį dieną.

    Ne vien pusryčiai lemia rezultatą

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad medžiagų apykaitai svarbi ne tik ryto lėkštė, bet ir bendras dienos režimas. Dažna schema, kai ryte valgoma mažai, per pietus kukliai, o vakare suvalgoma didžiausia porcija, gali apsunkinti svorio kontrolę ir miego kokybę.

    Taip pat pabrėžiama judėjimo ir jėgos pratimų reikšmė: raumenų išlaikymas ar jų auginimas yra vienas efektyviausių būdų palaikyti energijos sąnaudas. Kartu svarbūs miegas ir streso valdymas, nes jie gali veikti apetitą bei hormoninę reguliaciją.

    Jei svoris didėja nepaisant pastangų, o vargina nuolatinis nuovargis, troškulys ar ryškūs alkio priepuoliai, verta pasitarti su šeimos gydytoju. Tokie simptomai kartais susiję su gliukozės apykaitos sutrikimais, skydliaukės problemomis ar kitais sveikatos pokyčiais, kuriuos svarbu įvertinti laiku.

  • PCOS keičia pavadinimą po dešimtmečių painiavos: kodėl gydytojai nori PMOS ir ką tai pakeis?

    PCOS keičia pavadinimą po dešimtmečių painiavos: kodėl gydytojai nori PMOS ir ką tai pakeis?

    Kas keičiasi ir kodėl

    Vienas dažniausių hormoninių sutrikimų pasaulyje, iki šiol plačiai žinomas kaip policistinių kiaušidžių sindromas (PCOS), siūloma pervadinti į poliedokrininį metabolinį kiaušidžių sindromą (PMOS). Tarptautinis ekspertų konsorciumas teigia, kad senasis pavadinimas yra netikslus, klaidinantis ir prisideda prie neteisingų lūkesčių dėl ligos esmės.

    Naujas terminas pristatytas Europos endokrinologijos kongrese Prahoje, po ilgamečio gydytojų, mokslininkų, pacientų ir organizacijų darbo. Pasak iniciatorių, dabartinis pavadinimas per siaurai sutelkia dėmesį į vieną organą ir neatspindi to, kad sutrikimas veikia kelias organizmo sistemas.

    „Terminas PCOS jau seniai pripažįstamas netiksliu ir potencialiai žalingu, nes neatskleidžia daugiaplanių endokrininių ir metabolinių mechanizmų“, – teigiama iniciatyvos autorių pozicijoje.

    Klaidingas cistų akcentas

    Vienas svarbiausių pokyčių yra raidės C, reiškiančios cistines struktūras, atsisakymas. Dalis pacientų ir net specialistų iki šiol klaidingai mano, kad tai didelės cistos, kurios gali plyšti ar reikalauti operacijos, nors realybėje dažnai kalbama apie daug mažų, augimą sustabdžiusių folikulų.

    Istoriškai sindromas siejamas su 1935 metais aprašytais atvejais, kai chirurgai pastebėjo padidėjusias kiaušides ir daugybę smulkių cistoms panašių darinių. Vėliau paaiškėjo, kad šie požymiai nėra nei universalūs, nei specifiniai, o daliai pacienčių ultragarsu jie apskritai nenustatomi.

    „Dėmesys vien kiaušidėms kai kuriais atvejais reiškė, kad moterų metaboliniai simptomai, psichologinis distresas ir odos problemos ilgai likdavo nuošalyje“, – yra sakiusi viena iš iniciatyvoje dalyvaujančių gydytojų.

    Ne tik vaisingumo tema

    PMOS šalininkai pabrėžia, kad sutrikimas nėra vien reprodukcinės sveikatos problema. Nors nereguliarios mėnesinės, ovuliacijos sutrikimai, aknė ar padidėjęs plaukuotumas yra dažni simptomai, nemažai pacienčių susiduria ir su ilgalaikiais metaboliniais bei psichologiniais iššūkiais.

    Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad šis sutrikimas paliečia maždaug 170 000 000 žmonių pasaulyje, o iki 70 proc. atvejų gali likti nediagnozuoti. Iniciatoriai įtaria, kad prie vėlyvos diagnostikos prisideda ir pats pavadinimas, kuris formuoja neteisingą ligos suvokimą.

    Kodėl atsirado žodis metabolinis

    Į naują pavadinimą įtrauktas žodis metabolinis turi atkreipti dėmesį į dažną ryšį su atsparumu insulinui ir su tuo susijusiomis rizikomis. Medicininėje literatūroje dažnai minima, kad didelė dalis pacienčių turi insulino rezistencijos požymių, o ilgainiui didėja 2 tipo diabeto, nutukimo ir suriebėjusių kepenų ligos tikimybė.

    Tuo pačiu pabrėžiama, kad gydymas nėra vienodas visoms. Klinikinėje praktikoje taikomi gyvenimo būdo pokyčiai, hormonų terapija, simptominius požymius mažinantys sprendimai, o kai kuriais atvejais skiriami ir medikamentai, naudojami metaboliniams rodikliams gerinti.

    Kas bus toliau

    Konsorciumas numato pereinamąjį laikotarpį, kai abu terminai bus vartojami greta, o pagrindinis tikslas yra švietimas ir tarptautinis susitarimas dėl vieningos terminijos. Kitas žingsnis būtų ligos pavadinimo atnaujinimas tarptautinėse klasifikacijose, kurias naudoja sveikatos sistemos daugelyje šalių.

    Ekspertai viliasi, kad tikslesnis pavadinimas padės greičiau atpažinti sutrikimą, nuosekliau vertinti metabolines rizikas ir sumažinti dezinformaciją, su kuria pacientės susiduria tiek diagnostikos, tiek gydymo etapuose. Praktikoje tai galėtų reikšti aiškesnius tyrimų prioritetus ir labiau į pacientą orientuotą ilgalaikę priežiūrą.