CP v2

Tag: Endokrinologija

  • Grožio injekcijos su peptidais – gydytoja įspėja: rizikos gali išlįsti po kelerių metų

    Socialiniuose tinkluose vis dažniau reklamuojami vadinamieji grožio dūriai su peptidais, žadantys jaunystę, stangresnę odą ar greitesnį atsistatymą. Tačiau gydytojai pabrėžia, kad dalis tokių produktų neturi patikimų klinikinių įrodymų, o savarankiškos injekcijos gali baigtis rimtomis komplikacijomis.

    Peptidai yra trumpos aminorūgščių grandinės, kitaip tariant, mažos baltymų dalys. Žmogaus organizmas peptidus natūraliai gamina kasdien, o dalis jų medicinoje naudojami seniai, tačiau tik tada, kai jų sudėtis, dozės ir poveikis yra tiksliai ištirti.

    Medikai atkreipia dėmesį, kad kai kurie peptidiniai vaistai turi aiškias indikacijas ir yra skiriami gydymui, o ne estetikai. Pavyzdžiui, insulinas taikomas pirmojo tipo cukriniam diabetui, o GLP-1 grupės vaistai naudojami antrojo tipo cukrinio diabeto ir nutukimo gydyme pagal griežtas medicinines taisykles.

    Problema prasideda tada, kai ilgaamžiškumui ar grožiui siūlomi mišiniai, kurių sudėtis neaiški, o saugumas ir efektyvumas žmonėms nėra tinkamai ištirti. Gydytojai įspėja, kad be ilgalaikių tyrimų neįmanoma patikimai pasakyti, kokios pasekmės gali pasireikšti po 2, 3 ar 5 metų.

    „Dalis to, kas parduodama kaip jaunystės ar ilgaamžiškumo injekcijos, gali būti neaiškios sudėties mišiniai be klinikinių tyrimų žmonėms, todėl tai tampa gydymu aklai“, – sako gydytoja.

    Specialistai pabrėžia, kad injekcijos nėra buitinė kosmetika, nes jos pažeidžia natūralius odos barjerus ir veikia gyvus audinius. Jei priemonės ar instrumentai nėra sterilūs, didėja bakterinės infekcijos rizika, gali vystytis vietinis uždegimas, pūliavimas, o kai kuriais atvejais ir sudėtingesnės infekcinės komplikacijos.

    Kitas svarbus aspektas – peptidai yra biologiškai aktyvios molekulės, galinčios paveikti įvairius procesus organizme, įskaitant audinių regeneraciją, hormonų sistemos veiklą ir medžiagų apykaitą. Netinkamai parinkus dozę, vartojimo schemą ar neįvertinus gretutinių ligų, teorinis „grožio“ sprendimas gali tapti sveikatos problema.

    Gydytojai primena, kad prieš bet kokias injekcijas būtina įvertinti alergijas, lėtines ligas, vartojamus vaistus, polinkį į randėjimą ar uždegimines reakcijas. Dėl to savarankiškos injekcijos be medicininės apžiūros ir aiškios preparato kilmės laikomos viena rizikingiausių šios tendencijos dalių.

  • Mila Nitič neteko 20 kg: prabilo apie „Ozempic“ ir šalutinius poveikius – įspėja nekartoti

    Ukrainos dainininkė Mila Nitič pasidalijo, kad per santykinai trumpą laiką atsikratė apie 20 kilogramų ir atvirai papasakojo, kas lėmė tokį pokytį. Pasak jos, svorio augimas prasidėjo po skaudžios asmeninės patirties, kai organizmą paveikė stresas ir hormonų disbalansas.

    Atlikėja teigė, kad tuo laikotarpiu svoris sparčiai didėjo ir perkopė 80 kilogramų ribą, o situaciją apsunkino ir polinkis į antrojo tipo diabetą. Dėl to ji nusprendė kreiptis į medikus, o ne bandyti spręsti problemą savarankiškai.

    Kas paskatino kreiptis į gydytojus?

    Pasak M. Nitič, organizmo pokyčiai po patirto sukrėtimo neapsiribojo vien svoriu, todėl reikėjo išsamių tyrimų ir specialistų priežiūros. Ji pabrėžė, kad savijauta keitėsi etapais, o kai kurie simptomai išryškėjo ne iš karto.

    „Vieną dieną supratau, kad drabužiai, kurie prieš savaitę vos užsisegė, tapo laisvi, ir atsirado labai aiškus jausmas, kad kažkas negerai“, – sakė Mila Nitič.

    „Ozempic“ ir pirmieji rezultatai

    Dainininkė teigė, kad medikai jai paskyrė „Ozempic“, kuris yra skirtas antrojo tipo diabeto gydymui, o daliai pacientų reikšmingai mažina apetitą. Anot jos, būtent šis vaistas padėjo numesti pirmuosius maždaug 15 kilogramų.

    Tačiau M. Nitič atviravo, kad susidūrė ir su nepageidaujamais reiškiniais, nes sumažėjęs alkio jausmas kartais virsdavo beveik visišku nenoru nei valgyti, nei gerti vandens. Ji pabrėžė, kad tokie preparatai gali būti vartojami tik prižiūrint medikams.

    Kodėl svarbi nuolatinė kontrolė?

    Atlikėja pasakojo, kad gydymo metu dozės buvo koreguojamos pagal rezultatus, kad svoris nekristų per greitai ir organizmas nepatirtų papildomo streso. Vėliau, anot jos, pasirinktas kitas gydymo variantas, padėjęs išlaikyti svorio kontrolę neprarandant visiško apetito.

    Ji taip pat teigė peržiūrėjusi mitybą, daugiau dėmesio skyrusi režimui ir bendram savijautos stebėjimui. Pastaraisiais metais panašūs vaistai plačiai aptarinėjami ir dėl svorio mažinimo, tačiau gydytojai nuolat kartoja, kad savarankiškas vartojimas be tyrimų ir priežiūros gali sukelti rimtų komplikacijų.

  • „Ozempic“ grįžta į vaistines: gydytojas įspėja apie griežtus tabus ir rizikas prieš perkant

    „Ozempic“ veiklioji medžiaga semagliutidas yra vadinamasis GLP-1 receptorių agonistas, padedantis reguliuoti apetitą, cukraus kiekį kraujyje ir medžiagų apykaitą. Vaistas pirmiausia skirtas 2 tipo cukriniam diabetui gydyti, tačiau pastaraisiais metais išaugo ir jo paklausa dėl svorio mažėjimo efekto.

    Semagliutidas veikia imituodamas žarnyne po valgio išsiskiriantį hormoną, kuris siunčia sotumo signalus ir prisideda prie geresnės gliukozės kontrolės. Dėl šio mechanizmo daliai pacientų sumažėja alkio jausmas, o ilgainiui krenta kūno svoris, ypač derinant gydymą su mitybos ir judėjimo pokyčiais.

    Kaip veikia semagliutidas?

    Vienas svarbiausių semagliutido privalumų yra tai, kad jis skatina insulino išsiskyrimą tada, kai po valgio gliukozės kiekis kraujyje realiai pakyla. Kai rodikliai grįžta arčiau normos, poveikis silpnėja, todėl sunkios hipoglikemijos rizika paprastai būna mažesnė nei vartojant kai kuriuos senesnius vaistus.

    Gydytojai pabrėžia, kad tai nėra greitas sprendimas visiems, o gydymas turi būti individualizuotas. Dozė įprastai didinama palaipsniui, kad organizmas prisitaikytų ir būtų sumažinta nepageidaujamų reakcijų tikimybė.

    Nauda, kuri vilioja, bet turi sąlygų

    Be diabeto kontrolės, daliai pacientų semagliutidas siejamas su papildomomis naudomis, įskaitant svorio mažėjimą ir geresnius kai kurių kardiometabolinių rizikos veiksnių rodiklius. Klinikinėje praktikoje tai ypač aktualu žmonėms, kuriems diabetas dera su nutukimu, padidėjusiu kraujospūdžiu ar lipidų apykaitos sutrikimais.

    Vis dėlto specialistai akcentuoja, kad rezultatai priklauso nuo paciento būklės, gretutinių ligų ir to, ar laikomasi kompleksinio plano. Vien vaisto nepakanka, jei nesikeičia mityba, fizinis aktyvumas, miego režimas ir ilgalaikiai įpročiai.

    Šalutiniai poveikiai ir griežti tabu

    Pradėjus vartoti semagliutidą dažniausiai pasitaiko virškinamojo trakto nusiskundimų, tokių kaip pykinimas, vėmimas, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas. Kai kuriems žmonėms gali pasireikšti stipresnis galvos skausmas ar bendras silpnumas, todėl gydytojai paprastai rekomenduoja gydymą pradėti mažesnėmis dozėmis.

    Medikai įspėja, kad savavališkas vartojimas dėl greito svorio mažinimo, ypač neprižiūrint gydytojui, gali būti pavojingas. Prieš pradedant gydymą būtina įvertinti individualias kontraindikacijas, gretutines ligas, vartojamus vaistus ir galimas sąveikas.

    „Didžiausia rizika prasideda tada, kai vaistas vartojamas be diagnozės ir be stebėsenos, siekiant tik greito estetinio rezultato“, – pabrėžia gydytojai.

    Semagliutido preparatai paprastai netinka žmonėms, kuriems yra buvę medulinio skydliaukės vėžio atvejų asmeninėje ar šeimos anamnezėje, arba diagnozuotas dauginės endokrininės neoplazijos 2 tipo sindromas. Tokiais atvejais gydymas laikomas kontraindikuotinu, todėl būtina aiški medicininė patikra ir gydytojo sprendimas.

  • Po 50-ies ryte daro šią klaidą: endokrinologai įspėja, kad ji lėtina medžiagų apykaitą

    Po 50-ies ryte daro šią klaidą: endokrinologai įspėja, kad ji lėtina medžiagų apykaitą

    Po 50 metų organizme natūraliai mažėja raumenų masė ir keičiasi hormonų pusiausvyra, todėl energija dažniau kaupiama riebalų pavidalu. Dėl to tas pats mitybos režimas, kuris anksčiau „veikė“, vėliau gali lemti augantį svorį ir didesnį nuovargį.

    Specialistai pabrėžia, kad raumenys yra aktyvus audinys, kuris net ramybės būsenoje padeda sudeginti daugiau kalorijų. Kai jų mažėja, lėtėja bazinė medžiagų apykaita, o pilvo srityje riebalai linkę kauptis greičiau.

    Didžiausia ryto klaida

    Viena dažniausių klaidų po 50-ies yra pusryčiai, sudaryti beveik vien iš greitųjų angliavandenių: saldūs dribsniai, bandelė, skrudinta duona su uogiene ar greita košė su daug saldiklių. Toks pasirinkimas dažnai sukelia staigų gliukozės šuolį, po kurio seka ryškus kritimas ir ankstyvas alkis.

    Tuomet kasa išskiria daugiau insulino, o energijos „duobė“ po 1–3 valandų skatina užkandžiauti ir vėl rinktis greitą energiją. Ilgainiui šis ritmas didina atsparumo insulinui riziką, o riebalai ypač noriai kaupiami pilvo srityje.

    „Pusryčiai vien iš angliavandenių daugeliui žmonių reiškia cukraus karuselę visai dienai: šuolis, kritimas ir nuolatinis alkis“, – sako endokrinologai, pabrėždami stabilaus ryto svarbą.

    Kodėl svarbus baltymas

    Ryte organizmas ypač jautriai reaguoja į maistinių medžiagų sudėtį, todėl baltymų stoka gali apsunkinti sotumą ir ilgainiui prisidėti prie raumenų nykimo. Tai ypač aktualu vyresniame amžiuje, kai raumenų išlaikymas tampa vienu svarbiausių veiksnių, padedančių kontroliuoti svorį.

    Praktikoje dažnai rekomenduojama siekti, kad kiekviename pagrindiniame valgyme būtų maždaug 20–30 gramų baltymų. Toks kiekis paprastai padeda ilgiau išlikti sotiems, stabilizuoja gliukozės svyravimus ir palaiko raumenų baltymų sintezę.

    Vietoje saldžių pusryčių dažniau pasirenkami kiaušiniai, varškė, natūralus jogurtas ar „skyr“, taip pat ankštiniai ar liesa mėsa, jei tai dera su mitybos įpročiais. Net nedidelis pokytis, pavyzdžiui, prie įprasto sumuštinio pridėti kiaušinį ar saldžius dribsnius keisti į baltymingesnį variantą, gali sumažinti užkandžiavimo poreikį dieną.

    Ne vien pusryčiai lemia rezultatą

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad medžiagų apykaitai svarbi ne tik ryto lėkštė, bet ir bendras dienos režimas. Dažna schema, kai ryte valgoma mažai, per pietus kukliai, o vakare suvalgoma didžiausia porcija, gali apsunkinti svorio kontrolę ir miego kokybę.

    Taip pat pabrėžiama judėjimo ir jėgos pratimų reikšmė: raumenų išlaikymas ar jų auginimas yra vienas efektyviausių būdų palaikyti energijos sąnaudas. Kartu svarbūs miegas ir streso valdymas, nes jie gali veikti apetitą bei hormoninę reguliaciją.

    Jei svoris didėja nepaisant pastangų, o vargina nuolatinis nuovargis, troškulys ar ryškūs alkio priepuoliai, verta pasitarti su šeimos gydytoju. Tokie simptomai kartais susiję su gliukozės apykaitos sutrikimais, skydliaukės problemomis ar kitais sveikatos pokyčiais, kuriuos svarbu įvertinti laiku.

  • PCOS keičia pavadinimą po dešimtmečių painiavos: kodėl gydytojai nori PMOS ir ką tai pakeis?

    PCOS keičia pavadinimą po dešimtmečių painiavos: kodėl gydytojai nori PMOS ir ką tai pakeis?

    Kas keičiasi ir kodėl

    Vienas dažniausių hormoninių sutrikimų pasaulyje, iki šiol plačiai žinomas kaip policistinių kiaušidžių sindromas (PCOS), siūloma pervadinti į poliedokrininį metabolinį kiaušidžių sindromą (PMOS). Tarptautinis ekspertų konsorciumas teigia, kad senasis pavadinimas yra netikslus, klaidinantis ir prisideda prie neteisingų lūkesčių dėl ligos esmės.

    Naujas terminas pristatytas Europos endokrinologijos kongrese Prahoje, po ilgamečio gydytojų, mokslininkų, pacientų ir organizacijų darbo. Pasak iniciatorių, dabartinis pavadinimas per siaurai sutelkia dėmesį į vieną organą ir neatspindi to, kad sutrikimas veikia kelias organizmo sistemas.

    „Terminas PCOS jau seniai pripažįstamas netiksliu ir potencialiai žalingu, nes neatskleidžia daugiaplanių endokrininių ir metabolinių mechanizmų“, – teigiama iniciatyvos autorių pozicijoje.

    Klaidingas cistų akcentas

    Vienas svarbiausių pokyčių yra raidės C, reiškiančios cistines struktūras, atsisakymas. Dalis pacientų ir net specialistų iki šiol klaidingai mano, kad tai didelės cistos, kurios gali plyšti ar reikalauti operacijos, nors realybėje dažnai kalbama apie daug mažų, augimą sustabdžiusių folikulų.

    Istoriškai sindromas siejamas su 1935 metais aprašytais atvejais, kai chirurgai pastebėjo padidėjusias kiaušides ir daugybę smulkių cistoms panašių darinių. Vėliau paaiškėjo, kad šie požymiai nėra nei universalūs, nei specifiniai, o daliai pacienčių ultragarsu jie apskritai nenustatomi.

    „Dėmesys vien kiaušidėms kai kuriais atvejais reiškė, kad moterų metaboliniai simptomai, psichologinis distresas ir odos problemos ilgai likdavo nuošalyje“, – yra sakiusi viena iš iniciatyvoje dalyvaujančių gydytojų.

    Ne tik vaisingumo tema

    PMOS šalininkai pabrėžia, kad sutrikimas nėra vien reprodukcinės sveikatos problema. Nors nereguliarios mėnesinės, ovuliacijos sutrikimai, aknė ar padidėjęs plaukuotumas yra dažni simptomai, nemažai pacienčių susiduria ir su ilgalaikiais metaboliniais bei psichologiniais iššūkiais.

    Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad šis sutrikimas paliečia maždaug 170 000 000 žmonių pasaulyje, o iki 70 proc. atvejų gali likti nediagnozuoti. Iniciatoriai įtaria, kad prie vėlyvos diagnostikos prisideda ir pats pavadinimas, kuris formuoja neteisingą ligos suvokimą.

    Kodėl atsirado žodis metabolinis

    Į naują pavadinimą įtrauktas žodis metabolinis turi atkreipti dėmesį į dažną ryšį su atsparumu insulinui ir su tuo susijusiomis rizikomis. Medicininėje literatūroje dažnai minima, kad didelė dalis pacienčių turi insulino rezistencijos požymių, o ilgainiui didėja 2 tipo diabeto, nutukimo ir suriebėjusių kepenų ligos tikimybė.

    Tuo pačiu pabrėžiama, kad gydymas nėra vienodas visoms. Klinikinėje praktikoje taikomi gyvenimo būdo pokyčiai, hormonų terapija, simptominius požymius mažinantys sprendimai, o kai kuriais atvejais skiriami ir medikamentai, naudojami metaboliniams rodikliams gerinti.

    Kas bus toliau

    Konsorciumas numato pereinamąjį laikotarpį, kai abu terminai bus vartojami greta, o pagrindinis tikslas yra švietimas ir tarptautinis susitarimas dėl vieningos terminijos. Kitas žingsnis būtų ligos pavadinimo atnaujinimas tarptautinėse klasifikacijose, kurias naudoja sveikatos sistemos daugelyje šalių.

    Ekspertai viliasi, kad tikslesnis pavadinimas padės greičiau atpažinti sutrikimą, nuosekliau vertinti metabolines rizikas ir sumažinti dezinformaciją, su kuria pacientės susiduria tiek diagnostikos, tiek gydymo etapuose. Praktikoje tai galėtų reikšti aiškesnius tyrimų prioritetus ir labiau į pacientą orientuotą ilgalaikę priežiūrą.