Cukrinis diabetas yra lėtinių medžiagų apykaitos sutrikimų grupė, kai organizmas nebegamina pakankamai insulino arba jo veikimas tampa nepakankamas. Dėl to kraujyje ilgainiui išlieka per didelė gliukozės koncentracija, o tai didina komplikacijų riziką.
Ilgalaikė hiperglikemija siejama su širdies ir kraujagyslių ligomis, inkstų pažeidimu, regėjimo sutrikimais ir periferinių nervų pažeidimu. Kita medalio pusė yra hipoglikemija, kai gliukozė nukrenta per staigiai ir gali sukelti silpnumą, sąmonės netekimą ar kitas pavojingas būkles.
Tradicinis gliukozės tikrinimas dažniausiai atliekamas gliukometru, praduriant pirštą ir užlašinant kraujo lašą ant juostelės. Daugeliui pacientų, ypač vartojančių insuliną, tokių matavimų per parą prireikia ne vieno, o kelių, įskaitant ir vėlyvus vakarus ar naktį.
Vis dažniau šią rutiną keičia CGM, tai yra nuolatinio gliukozės stebėjimo, jutikliai. Ant odos pritvirtintas mažas įrenginys kas kelias minutes matuoja gliukozės pokyčius tarpląsteliniame skystyje ir leidžia matyti tendencijas visą parą, o ne tik vieną momentinį rodmenį.
Svarbiausias praktinis privalumas yra įspėjimai apie krintančią ar kylančią gliukozę, todėl žmogus gali sureaguoti anksčiau, dar neatsiradus ryškių simptomų. Surinkti duomenys taip pat padeda gydytojui tiksliau įvertinti gydymo efektyvumą, parinkti insulino dozes ar mitybos korekcijas.
Jutiklių informacija paprastai perduodama į atskirą skaitytuvą arba programėlę išmaniajame telefone, kur matomas grafikas ir istorija. Naujesnės sistemos rodo rodmenis realiuoju laiku, o kai kurios gali veikti kartu su insulino pompomis ir padėti automatizuoti insulino tiekimą pagal gliukozės pokyčius.
Kaip uždedamas jutiklis?
Jutiklio uždėjimas dažniausiai trunka mažiau nei minutę ir atliekamas specialiu aplikatoriumi. Į odą įvedama plona, lanksti gija, o ant paviršiaus lieka nedidelis apskritas siųstuvas ar jutiklio korpusas.
Skirtingai nei įprasta adata, ši gija yra minkšta ir daugeliui vartotojų beveik nejuntama. Dauguma jutiklių yra atsparūs vandeniui, todėl su jais įprastai galima praustis duše ar sportuoti, tačiau konkrečias sąlygas visada verta pasitikrinti pagal gamintojo instrukcijas.
Priklausomai nuo modelio, jutiklį reikia keisti kas kelias dienas ar kas kelias savaites. Po pakeitimo duomenų rinkimas pradedamas iš naujo, o kai kurioms sistemoms dar reikalingas trumpas prisitaikymo laikotarpis, kol rodmenys stabilizuojasi.
Kaina ir kompensavimas
Jutiklių kaina priklauso nuo sistemos ir keitimo dažnio, todėl mėnesio išlaidos skirtingiems pacientams gali reikšmingai skirtis. Lenkijoje minimų 200–400 zlotų intervalas atitiktų maždaug 50–90 eurų, tačiau galutinė suma priklauso nuo konkretaus produkto ir rinkos.
Dalis pacientų jutiklius gali gauti su kompensacija, tačiau tvarka ir kriterijai skiriasi pagal šalį, amžių, diabeto tipą ir gydymo schemą. Dėl tinkamiausio sprendimo ir galimų kompensavimo sąlygų rekomenduojama tartis su gydytoju endokrinologu ar diabetologu.
Leave a Reply