CP v2

Tag: Estija

  • Pensininkai Europoje vėl dirba: Lietuva – tarp lyderių, o vienoje šalyje skaičius stulbina

    Pensininkai Europoje vėl dirba: Lietuva – tarp lyderių, o vienoje šalyje skaičius stulbina

    Europoje į pensiją išėję žmonės vis dažniau pasilieka darbo rinkoje: 2023 metais Europos Sąjungoje dirbo 12,9 proc. gyventojų per pirmuosius šešis mėnesius nuo senatvės pensijos gavimo pradžios. „Eurostat“ duomenys rodo, kad tokį sprendimą lemia ne vien pinigai, bet ir noras išlikti aktyviems bei socialiai įsitraukusiems.

    Finansinis aspektas vis dėlto išlieka svarbus, nes pensijos daugelyje šalių akivaizdžiai mažesnės nei vėlyvos karjeros pajamos. ES vidutiniškai žmogus, 50–59 metų amžiuje uždirbdavęs 100 eurų, 65–74 metų amžiuje pensijoje gauna apie 58 eurus, o maždaug kas šeštas pensininkas patiria skurdo riziką.

    Kur dirbančių pensininkų daugiausia?

    Skirtumai tarp šalių – milžiniški. Mažiausia dalis dirbančių po pensijos fiksuota Rumunijoje, kur tokių buvo 1,7 proc., o didžiausia – Estijoje, kur per pusmetį po pensijos skyrimo dirbo net 54,9 proc. žmonių.

    Į aukščiausių rodiklių grupę patenka ir Baltijos šalys: Latvijoje dirbo 44,2 proc., Lietuvoje – 43,7 proc. naujų pensininkų. Švedijoje šis rodiklis siekė 41,7 proc., taip pat išsiskyrė Norvegija (37,7 proc.) ir Suomija (28,5 proc.), o Kipras atsidūrė per vidurį su 29,7 proc.

    Kitoje skalės pusėje – šalys, kuriose po pensijos dirbančiųjų mažai: Graikijoje jų buvo 4,2 proc., Ispanijoje – 4,5 proc., Kroatijoje – 5 proc. Ekspertai pabrėžia, kad skirtumus lemia tiek pensijų sistemos, tiek darbo rinkos taisyklės ir istorinė politika pensininkų darbo atžvilgiu.

    Kai dirbti verčia finansai

    Vertinant tik tuos, kurie po pensijos vis tiek dirbo, pagrindinė priežastis ES buvo ne pinigai, o pasitenkinimas darbu ir noras išlikti produktyviems: taip atsakė 36,3 proc. respondentų. Finansinę būtinybę kaip svarbiausią motyvą nurodė 28,6 proc. dirbančių pensininkų.

    Tačiau ir čia matyti ryškūs skirtumai: Švedijoje finansinę būtinybę minėjo 9,4 proc. dirbančių pensininkų, o Kipre – net 68,5 proc. Tai rodo, kad kai kuriose šalyse darbas po pensijos tampa ne pasirinkimu, o būtinybe kompensuoti nepakankamas pajamas.

    Rumunijoje 54,3 proc. dirbančių pensininkų nurodė, kad dirba dėl finansinių priežasčių, Bulgarijoje – 53,6 proc., Kroatijoje – 48,2 proc., Latvijoje – 47,9 proc. Didesnė nei trečdalio dalis fiksuota Portugalijoje, Vengrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, o Ispanijoje šis rodiklis buvo 19,6 proc.

    Ne tik skaičiai, bet ir tendencijos

    Kai dirbančių po pensijos dalis sujungiama su finansinės būtinybės atsakymais, gaunamas bendras vaizdas, kiek pensininkų iš tiesų dirba todėl, kad privalo. ES vidurkis siekė 3,7 proc., o kai kuriose šalyse rodikliai išsiskyrė ypač: Latvijoje jis siekė 21,2 proc., Kipre – 20,3 proc., Estijoje – 17,3 proc.

    „Ten, kur žmonės sako, kad dirba dėl finansinės būtinybės, tai reiškia, kad jie jaučia, jog pensijos pajamos yra nepakankamos“, – sakė Rygos Stradinio universiteto atstovė Olga Rajevska.

    Pasak jos, aukšta tokių atsakymų dalis dažnai signalizuoja, kad pensijų sistema neužtikrina pakankamo pajamų lygio, todėl žmonės, kol leidžia sveikata, renkasi toliau dirbti, kad išlaikytų įprastą gyvenimo standartą.

    Vis dėlto demografijos ir darbo rinkos pokyčiai reiškia, kad dirbančių pensininkų daugėja ir turtingesnėse šalyse. Nyderlandų tarpdisciplininio demografijos instituto profesorius Kène Henkensas pabrėžia, kad ši karta yra sveikesnė ir labiau išsilavinusi, todėl jos ryšys su darbo rinka išlieka stipresnis.

    „Darbdaviai tampa vis palankesni darbuotojams, kurie dirba ir sulaukę pensinio amžiaus, o tam įtakos turi demografiniai pokyčiai ir užsitęsiantis darbuotojų trūkumas“, – sakė Kène Henkensas.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį, kad statistika fiksuoja tik tuos, kurie rado darbą, todėl kai kuriose šalyse reali situacija gali būti sudėtingesnė: dalis pensininkų norėtų dirbti, bet neturi galimybių. Kita vertus, aktyvaus senėjimo politika ir lankstesnis perėjimas iš pilno etato į pensiją vis dažniau įvardijami kaip priemonės, padedančios ir žmonėms, ir darbo rinkai.

    Galiausiai, kaip pabrėžia Talino universiteto profesorius Lauri Leppikas, finansinė būtinybė yra santykinė sąvoka: ją lemia ne vien pensijos dydis, bet ir gyvenimo kaina, ankstesnis pragyvenimo lygis bei lūkesčiai. Dėl to ryšys tarp pensijų adekvatumo ir darbo po pensijos skirtingose šalyse gali būti gerokai sudėtingesnis, nei iš pirmo žvilgsnio rodo skaičiai.

  • JAV generolas Baltijos šalims siunčia aiškią žinią: prieš Rusiją liksite ne vieni

    JAV generolas Baltijos šalims siunčia aiškią žinią: prieš Rusiją liksite ne vieni

    Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenės generolas Christopheris Donahue Estijoje, Valgos mieste, pareiškė, kad JAV ir toliau rems Europos sąjungininkus gindamos Baltijos šalis nuo Rusijos grėsmės. Kalbėdamas per vadovybės perdavimo ceremoniją jis akcentavo, kad atgrasymas kuriamas ne deklaracijomis, o realiu karių buvimu ir praktiniais veiksmais.

    „Jūs esate pasirengę daryti daugiau ir pagrįsti žodžius darbais, o Jungtinės Valstijos bus šalia. Taip kuriamas atgrasymas – ne kalbomis nuo tribūnos, o karių batais, klimpstančiais purve“, – sakė Christopheris Donahue.

    JAV karinis buvimas Europoje išlieka vienas didžiausių už šalies ribų ir yra svarbi NATO rytinio flango saugumo architektūros dalis. Pastaraisiais metais, reaguodamos į Rusijos karą Ukrainoje ir didėjantį spaudimą regione, JAV stiprino rotacines pajėgas, oro gynybos elementus ir pratybų mastą.

    Įvairiais vertinimais, Europoje šiuo metu dislokuota apie 80 000–100 000 JAV karių, įskaitant rotacinius vienetus. Didžiausia koncentracija tradiciškai išlieka Vokietijoje, kur veikia pagrindiniai JAV karinio valdymo ir logistikos mazgai, leidžiantys greitai perdislokuoti pajėgas į rytines NATO valstybes.

    JAV pajėgų struktūra Europoje apima sausumos vienetus, oro pajėgas, logistikos grandis ir oro bei priešraketinės gynybos komponentus. NATO požiūriu, būtent toks derinys yra kritiškai svarbus Baltijos regionui, kur geografinė padėtis ir ribota strateginė gelmė reikalauja greitos pastiprinimo grandinės ir iš anksto parengtų planų.

    Kas keičiasi NATO rytiniame flange?

    Valgoje vykusi ceremonija buvo susijusi su dalies vadovavimo atsakomybių perdavimu NATO rytiniame flange. Pranešta, kad dvi daugianacionalinės divizijos, veikiančios Estijoje ir Latvijoje, pereina po I Vokietijos ir Nyderlandų korpuso iš Miunsterio vadovavimu, siekiant užtikrinti aiškesnę komandų grandinę ir spartesnį sprendimų priėmimą.

    Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistorius šiuos pokyčius įvertino kaip matomą NATO vienybės ir pasirengimo demonstraciją. Tokie sprendimai atliepia platesnę Aljanso kryptį: sutrumpinti laiką nuo politinio sprendimo iki realaus pajėgų atvykimo į regioną.

    Kodėl akcentuojamas atgrasymas?

    NATO pastaraisiais metais nuosekliai pabrėžia, kad Rusija sparčiai didina karinius pajėgumus ir gali mėginti išbandyti Aljanso ryžtą. Aljanso vertinimuose viešai aptariama prielaida, jog Maskva, išlaikiusi dabartinį ginklavimosi tempą, gali būti pasirengusi platesnio masto agresijai prieš NATO teritoriją šio dešimtmečio pabaigoje.

    Dėl to JAV generolo žinutė Baltijos šalims svarbi ne tik simboliškai. Ji sustiprina signalą, kad JAV įsipareigojimai kolektyvinei gynybai išlieka, o NATO vadovavimo ir pajėgų planavimo pertvarkos skirtos tam, kad reali parama krizės atveju pasiektų regioną kuo greičiau.

  • Skaitmeninės ambasados kyla Europoje: kaip valstybės perkelia kritinius duomenis už savo sienų

    Skaitmeninės ambasados kyla Europoje: kaip valstybės perkelia kritinius duomenis už savo sienų

    Kas yra skaitmeninė ambasada?

    Skaitmeninė ambasada – tai užsienio valstybėje įrengta itin saugi duomenų saugykla, kurioje laikomi kritiniai valdžios registrai ir sistemos. Modelis paremtas idėja, kad dalis valstybės skaitmeninės infrastruktūros gali veikti už šalies ribų, bet išlikti jos kontroliuojama.

    Praktiškai tai panašu į valstybės „atsarginę kopiją“: gyventojų registrai, teisės aktų bazės, nuosavybės duomenys ir kitos kertinės sistemos laikomos taip, kad krizės atveju valstybė galėtų greitai atkurti veiklą.

    Tokios saugyklos kuriamos atsižvelgiant į kibernetinių atakų, sabotažo, ryšių kabelių pažeidimų ar karinių veiksmų riziką. Skaitmeninės ambasados koncepcija pastaraisiais metais tapo aktualesnė ir dėl augančio duomenų suverenumo klausimo.

    Estijos pavyzdys ir kodėl jis suveikė

    Vienas ryškiausių pavyzdžių Europoje – Estija, kuri kritinių valstybės duomenų saugojimą yra perkėlusi į Liuksemburge esantį itin saugų duomenų centrą. Šis sprendimas gimė ne iš teorinių diskusijų, o iš praktinės patirties, kai Estija ne kartą susidūrė su priešiškomis kibernetinėmis kampanijomis.

    Skaitmeninės ambasados logika tokia: jei vietinė infrastruktūra būtų sutrikdyta ar fiziškai pažeista, valstybė turėtų galimybę atkurti svarbiausias paslaugas iš saugios aplinkos. Tai apima tiek archyvines, tiek dalį veikiančių paslaugų, kurios gali būti naudojamos veiklos tęstinumui užtikrinti.

    „Po 2022 metais prasidėjusio plataus masto karo Ukrainoje visi suprato, kad duomenis reikia saugoti taip, lyg krizė būtų realus scenarijus“, – sakė Estijos skaitmeninės ambasados iniciatyvai vadovaujantis pareigūnas Allanas Allmere.

    Kodėl šalys renkasi Liuksemburgą ir ką keičia karas

    Liuksemburgas tapo viena patraukliausių vietų tokioms saugykloms dėl politinio stabilumo, aukšto ryšio infrastruktūros lygio ir valstybės vaidmens užtikrinant duomenų centrų saugumą. Tai leidžia šalims ieškoti patikimo partnerio, kai norima sumažinti rizikas, susijusias su fizine teritorija.

    Rusijos karas prieš Ukrainą papildomai išryškino, kad duomenų centrai gali tapti strateginiais taikiniais, o ryšio sutrikimai gali turėti tiesioginę įtaką valstybės valdymui. Dėl to vis dažniau persvarstomos taisyklės, kurios anksčiau griežtai reikalavo valdžios duomenis laikyti tik šalies viduje.

    Ukraina, reaguodama į karo realijas, koregavo požiūrį į valdžios informacijos laikymą ir leido dalį neslaptų sistemų perkelti į saugesnes vietas už šalies ribų. Tokia kryptis vertinama kaip vienas greitesnių būdų sumažinti katastrofinių sutrikimų tikimybę.

    Debesija, suverenumas ir DI bumas

    Skaitmeninių ambasadų tema glaudžiai susijusi ir su priklausomybe nuo privačių debesijos tiekėjų, ypač kai kalbama apie jautrias valstybines sistemas. Kai kurios šalys svarsto, ar dvišaliai susitarimai dėl skaitmeninių ambasadų gali suteikti daugiau kontrolės nei standartinės komercinės debesijos paslaugos.

    Kartu auga ir skaičiavimo pajėgumų bei duomenų saugojimo poreikis, kurį skatina DI plėtra. Valstybėms, neturinčioms pakankamai žemės, energijos ar kapitalo didelio masto infrastruktūrai, atsiranda pagunda dalį šių poreikių spręsti per partnerystes už savo teritorijos ribų.

    Pastaruoju metu tarptautiniu lygiu vis daugiau dėmesio skiriama taisyklėms, kurios apibrėžtų prieigos teises, jurisdikciją, privatumo apsaugą, duomenų atskleidimą ir ginčų sprendimą. Tai signalizuoja, kad skaitmeninės ambasados iš nišinės idėjos virsta realiu valstybės atsparumo planavimo instrumentu.

  • Estija leido „Bliq.ai“ automobiliams važiuoti be vairuotojo: kas keičiasi keliuose ir rinkoje

    Estija leido „Bliq.ai“ automobiliams važiuoti be vairuotojo: kas keičiasi keliuose ir rinkoje

    Estijoje dirbtinio intelekto valdomų automobilių startuolis „Bliq.ai“ paskelbė gavęs leidimą eksploatuoti transporto priemones viešuosiuose keliuose be vairuotojo už vairo. Tai reiškia, kad automobiliai gali judėti visiškai autonomiškai, o procesą prižiūri nuotoliniai operatoriai.

    Bendrovės teigimu, tai pirmasis tokio pobūdžio leidimas Europos Sąjungos valstybėje narėje, atveriantis kelią komercinėms visiškai be vairuotojo vykdomoms operacijoms. Praktikoje tai leidžia startuoliui pradėti platesnį diegimą, remiantis nuotoline priežiūra ir aiškiai apibrėžtomis saugos procedūromis.

    „Europa peržengė svarbų slenkstį be vairuotojo mobilumo srityje“, – sakė „Bliq.ai“ vadovas ir bendraįkūrėjas Julianas Glaabas.

    „Šis leidimas rodo, kad visiškai be vairuotojo veikiančios transporto priemonės gali būti kuriamos, tikrinamos ir diegiamos Europoje jau šiandien. Mūsų tikslas yra kuo greičiau ir saugiau atnešti šią technologiją vartotojams ir verslui visame žemyne“, – sakė Julianas Glaabas.

    „Bliq.ai“ nurodo, kad iki leidimo gavimo vyko ilgas patvirtinimo procesas: bandymai poligonuose, testavimas realiame eisme Taline ir važiavimai su saugos vairuotoju salone. Gavus leidimą, akcentas perkeliamas į visiškai autonominį režimą, tačiau su nuotoline žmogaus priežiūra.

    Įmonė teigia jau turinti apie keliolika eksploatuojamų automobilių ir planuojanti plėtrą, o savo parką vadina didžiausiu visiškai be vairuotojo veikiančių transporto priemonių parku Europoje. Vis dėlto rinkoje svarbiausia tampa ne vien skaičiai, o tai, kaip nuotolinė priežiūra, incidentų valdymas ir atsakomybės ribos apibrėžiamos realiose situacijose.

    Skirtingai nei dalis konkurentų, kuriančių specialiai autonomijai pritaikytas transporto priemones, „Bliq.ai“ remiasi pertvarkymo modeliu. Bendrovė siekia esamus programiškai valdomus automobilius papildyti jutiklių ir skaičiavimo įrangos rinkiniu, kad jie galėtų važiuoti be vairuotojo.

    Tokio tipo modelis gali būti patrauklus dėl greitesnio diegimo, tačiau kartu kelia klausimų dėl suderinamumo su skirtingais automobiliais ir ilgalaikės priežiūros. Reguliuotojams paprastai svarbu, ar saugos argumentai įrodomi ne tik vienam prototipui, bet ir visai konfigūracijų šeimai, kurią ketinama diegti rinkoje.

    „Bliq.ai“ pabrėžia, kad jų platforma nuo pradžių kurta orientuojantis į saugą ir atitiktį reikalavimams, o vertinime dalyvavo techninės tarnybos ir Estijos institucijos. Tai svarbu, nes būtent teisinis ir procedūrinis aiškumas Europos rinkoje dažnai lemia, ar technologija iš bandymų zonos pereina į kasdienį naudojimą.

    Gautas leidimas Estijoje bendrovei tampa tramplinu plėtrai kitose šalyse. „Bliq.ai“ nurodo, kad aktyviai siekia reguliacinių procesų keliose rinkose, o Vokietiją įvardija kaip vieną svarbiausių kitų žingsnių.

    „Be vairuotojo veikiantys automobiliai neturėtų apsiriboti vien robotaksi parkų idėja“, – sakė „Bliq.ai“ technologijų vadovas ir bendraįkūrėjas Torgenas Hauschildas.

    „Didžiausia galimybė yra padaryti autonominį mobilumą prieinamą automobiliuose, kuriuos žmonės ir įmonės naudoja kasdien. Mūsų pertvarkymo modelis, nuotolinės priežiūros architektūra ir į diegimą orientuotas inžinerinis požiūris tam ir sukurti“, – sakė Torgenas Hauschildas.

    Europos kontekste sprendimas Estijoje išsiskiria tuo, kad kalbama apie realų važiavimą viešais keliais be vairuotojo salone, o ne vien ribotas demonstracijas ar ankstyvąsias paslaugas su operatoriumi automobilyje. Tai gali paskatinti ir kitų šalių institucijas greičiau apsibrėžti taisykles, ypač dėl nuotolinės priežiūros, duomenų fiksavimo ir incidentų tyrimo.

    Pastaraisiais mėnesiais Europoje ryškėja ir kitas modelis, kai autonominės paslaugos pradedamos nuo komercinių maršrutų su žmogaus operatoriumi salone ankstyvuoju etapu. Pavyzdžiui, balandį buvo paskelbta apie komercinės robotaksi paslaugos startą Zagrebe, kuriame pradžioje numatyti operatoriai automobiliuose, plečiant aprėptį miesto rajonuose.

    „Bliq.ai“ atvejis rodo, kad rinka juda link kelių paralelinių scenarijų: nuo robotaksi iki autonomijos pritaikymo kasdieniams automobiliams. Artimiausias klausimas bus ne tik technologinis, bet ir praktinis: kaip greitai be vairuotojo veikiančios transporto priemonės taps patikimu, ekonomiškai pagrįstu ir reguliuotojams aiškiu sprendimu platesnėje Europos dalyje.

  • Erasmus+ patirtis Estijoje: ką Alytaus „Sakalėlis“ perėmė iš Muraste Kool kasdienybės

    Gegužės 11–15 dienomis Alytaus „Sakalėlio“ pradinės mokyklos direktorė Virginija Vitunskaitė ir direktoriaus pavaduotoja ugdymui Rima Tarasevičienė vyko į Estiją, į Muraste Kool pradinę mokyklą. Vizitas vyko kaip Erasmus+ projekto Nr. 2025-1-LT01-KA121-SCH-000324345 darbo stebėjimo veikla, skirta praktiniam profesiniam tobulėjimui.

    Darbo stebėjimo metu daug dėmesio skirta mokyklos aplinkai ir jos poveikiui mokinių savijautai bei mokymosi motyvacijai. Muraste Kool išsiskyrė erdviomis patalpomis, aiškiai suprojektuotomis edukacinėmis ir poilsio zonomis, taip pat nuosekliai taikomu universalaus dizaino požiūriu, kai erdvės pritaikomos skirtingų poreikių vaikams.

    Pasak vizito dalyvių, stiprų įspūdį paliko mokyklos bendruomenės mikroklimatas: pagarbus bendravimas tarp mokinių, mokytojų ir administracijos, susitarimų laikymasis ir ramus reagavimas į kasdienius iššūkius. Toks modelis leidžia daugiau laiko skirti ugdymui, o ne konfliktų sprendimui, ir stiprina mokinių atsakomybę už savo elgesį.

    Pamokų ritmas ir mokinių įtraukimas

    Pamokose mokiniai dažnai įtraukiami į veiklas ne tik klasėje, bet ir lauke, o dėmesio koncentracijai palaikyti taikomos aktyviosios pertraukėlės. Pastebėta, kad nusiraminimui naudojamos paprastos, bet veiksmingos priemonės: ramesnis mokytojo kalbėjimo tonas arba trumpas garsinis signalas, pavyzdžiui, armonikėlių skambesys.

    Vizito metu nustebino ir pamokų trukmė: antroji pamoka Muraste Kool gali trukti 80 minučių. Tačiau ilgesnis laikas, kaip akcentuota stebėjimų metu, leidžia ne skubėti, o nuosekliai atlikti tyrinėjimu grįstas užduotis, diskutuoti, formuluoti išvadas ir dirbti komandoje, ugdant kritinį mąstymą.

    Daug dėmesio skiriama prasmingoms edukacinėms išvykoms, kurios siejamos su mokymosi tikslais ir padeda ugdyti smalsumą bei platesnį akiratį. Pažymėta, kad kelionėms į edukacijas naudojamas nemokamas transportas, o tai mažina socialinę atskirtį ir užtikrina, kad papildomos veiklos būtų prieinamos didesniam mokinių ratui.

    Įtrauktis, savarankiškumas ir dienos organizavimas

    Įtraukusis ugdymas Muraste Kool įgyvendinamas formuojant mažąsias klases, o specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai mokosi mažesnėse grupėse. Tuo pačiu per pertraukas vaikai natūraliai bendrauja bendrose erdvėse, o tai skatina socialinius ryšius ir bendruomeniškumą.

    Mokyklos dienotvarkėje ryškus pasitikėjimas mokinių savarankiškumu: čia nėra tradicinio skambučio, todėl mokiniai patys stebi laiką ir mokosi planuoti perėjimus tarp veiklų. Pietų pertrauka trunka apie valandą, o pavalgę mokiniai skatinami aktyviai leisti laiką lauke, sportuoti ar važinėtis dviračiais.

    Švietimo pagalbos specialistų darbas integruojamas į kasdienę mokyklos rutiną: dalis pagalbos teikiama pamokų metu, kai mokiniai trumpam kviečiami į specialistų kabinetus. Po pamokų vyksta neformalusis ugdymas iki vakaro, todėl mokiniai gali pasirinkti jiems tinkamas veiklas ir būrelius, atliepiančius skirtingus interesus.

    Kodėl darbo stebėjimas svarbus?

    Erasmus+ darbo stebėjimo veiklos vertinamos kaip viena praktiškiausių profesinio augimo formų, nes leidžia ne tik išgirsti apie metodus, bet ir pamatyti jų taikymą realiose pamokose. Tokios patirtys padeda atsirinkti, kurios praktikos gali būti pritaikomos Lietuvos mokyklos kontekste, įvertinus bendruomenės poreikius ir turimus resursus.

    Vizito dalyviai akcentavo, kad stebėjimas kitoje šalyje sustiprina supratimą apie įtraukties reikšmę, mokyklos kultūros vaidmenį ir aplinkos įtaką mokymuisi. Grįžus į Alytų, įgytos įžvalgos gali tapti pagrindu konkretiems pokyčiams, nuo susitarimų kultūros stiprinimo iki aktyvesnių pertraukų ar tikslingesnių edukacinių išvykų planavimo.

  • Šokiruojanti statistika: kur Europoje turtingiausi 0,1 proc. pasiima daugiausia pajamų

    Šokiruojanti statistika: kur Europoje turtingiausi 0,1 proc. pasiima daugiausia pajamų

    Turtingiausių 0,1 proc. gyventojų gaunamų pajamų dalis Europoje smarkiai skiriasi: Europos vidurkis siekia apie 4,5 proc., tačiau kai kuriose šalyse ši grupė pasiima daugiau nei 6 proc. visų pajamų. Naujausi World Inequality Database duomenys rodo, kad skirtumus daugiausia lemia mokesčių sistemos, perskirstymo mastas ir darbo užmokesčio nelygybė.

    Skaičiai apima 35 Europos valstybes, įskaitant Europos Sąjungos nares, šalis kandidates, ELPA valstybes ir Jungtinę Karalystę. Rodiklis skaičiuojamas pagal pajamas iki mokesčių ir socialinių išmokų, todėl jis labiau atspindi pirminę rinkos nelygybę, o ne tai, kas lieka po valstybės perskirstymo.

    Pagal naujausius duomenis pajamų dalis, tenkanti turtingiausiems 0,1 proc., svyruoja nuo 1,6 proc. Nyderlanduose iki 10,2 proc. Sakartvele. Tai reiškia, kad kai kur pajamos viršuje koncentruojasi kelis kartus stipriau nei kitose Europos dalyse, nors kalbama apie tą patį siaurą gyventojų sluoksnį.

    Kas pirmauja Europos Sąjungoje?

    Tarp Europos Sąjungos valstybių išsiskiria Estija, kur turtingiausi 0,1 proc. gauna apie 8,3 proc. visų pajamų. Toliau rikiuojasi Bulgarija su 7,5 proc. ir Lenkija su 7,0 proc., o tai rodo ryškesnę pajamų koncentraciją dalyje Vidurio ir Rytų Europos šalių.

    Virš 6 proc. ribos patenka ir kai kurios šalys kandidatės: Serbijoje rodiklis siekia apie 6,9 proc., Turkijoje – 6,1 proc. Tuo metu Danijoje (5,8 proc.) ir Rumunijoje (5,1 proc.) turtingiausio sluoksnio pajamų dalis taip pat viršija 5 proc.

    Didžiosios Vakarų Europos ekonomikos, neskaičiuojant Italijos, telkiasi gana arti viena kitos: Ispanijoje rodiklis siekia apie 5,0 proc., Vokietijoje, Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje – po maždaug 4,9 proc. Airija, su 4,8 proc., yra kiek aukščiau už Europos vidurkį.

    Kodėl rodikliai taip skiriasi?

    Ekonomistai pabrėžia, kad skirtingus rezultatus lemia ne vien atlyginimų lygiai, bet ir institucijos, kurios formuoja, kiek pajamų perskirstoma per mokesčius ir socialinę politiką. Vidurio ir Rytų Europoje perskirstymas dažnai būna silpnesnis, todėl prieš mokesčius matoma didesnė pajamų koncentracija viršuje.

    „Šalys skiriasi tuo, kiek jos perskirsto pajamas per mokesčius ir socialinę politiką, o Vidurio ir Rytų Europoje perskirstymas dažnai yra mažesnis“, – sakė University College London ekonomistas Pawelas Bukowskis.

    Kitas svarbus veiksnys – darbo rinkos struktūra: kolektyvinių derybų stiprumas, darbo užmokesčio suspaudimas, nedarbo lygis ir socialinio draudimo aprėptis. Šalyse, kur kolektyvinės derybos stipresnės ir socialinė apsauga platesnė, pajamų atotrūkis iki mokesčių paprastai būna mažesnis, todėl ir 0,1 proc. dalis atrodo kuklesnė.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į metodinius skirtumus, kurie gali paveikti palyginimus: skirtingas kapitalo pajamų apskaitymas, deklaravimo taisyklės, neoficialios ekonomikos mastas ar pensijų sistemų ypatumai. Dėl to dalis šalių gali atrodyti labiau nelygios ne vien dėl realios pajamų koncentracijos, bet ir dėl to, kaip pajamos patenka į administracinius duomenis.

    Žemiau lentelėje esančios šalys dažnai pasižymi mažesne pajamų koncentracija pačiame viršuje: Nyderlandai (1,6 proc.), Kipras (2,2 proc.), Juodkalnija, Slovėnija ir Belgija (po 2,3 proc.), Albanija ir Latvija (po 2,4 proc.). Italijos duomenys WID bazėje yra senesni ir siekia 2,0 proc. (2015 metais), tačiau kituose WID tyrimuose pateikiami ir aukštesni vertinimai naujesniais metais.

    Ilgalaikė tendencija Europoje

    Ilgo laikotarpio pjūvis rodo, kad turtingiausių 0,1 proc. pajamų dalis Europoje XX amžiaus viduryje buvo gerokai didesnė, vėliau iki aštuntojo dešimtmečio pabaigos ir devintojo dešimtmečio pradžios ryškiai smuko. Nuo devintojo dešimtmečio ji vėl augo, o po 2008 metų finansų krizės sumažėjo ir pastarąjį dešimtmetį išliko gana stabili.

    Naujausias apibendrintas rodiklis rodo, kad 2024 metais Europoje turtingiausi 0,1 proc. gavo apie 4,54 proc. visų pajamų. Vis dėlto šalių skirtumai išlieka dideli, todėl diskusijos apie mokesčių progresyvumą, kapitalo pajamų apmokestinimą ir kolektyvinių derybų vaidmenį greičiausiai tik stiprės.

  • Lenkijos CRIST statys 50 mln eurų elektrinį keltą Estijai: sutartis pasirašyta, aiškus terminas

    Lenkijos Gdynės laivų statykla CRIST pasirašė sutartį dėl naujo kelto statybos Estijai. Projektas vertinamas maždaug 50 mln. eurų, o konkurse CRIST pasiūlymas buvo pripažintas palankesniu nei bendras Estijos Baltic Workboats AS ir Lietuvos UAB Vakaru Baltijos Laivu Statykla pasiūlymas.

    Naujas laivas bus skirtas susisiekimui tarp Vakarų Estijos salyno ir žemyninės šalies dalies. Kelto operatoriumi taps TS Laevad, Port of Tallinn dukterinė bendrovė, valdanti keleivinių ir transporto priemonių keltų maršrutus.

    Elektrinis ro-ro tipo keltas

    Pagal projektą bus statomas ro-ro tipo keltas, pritaikytas gabenti riedančius krovinius ir transporto priemones. Pagrindinė pavara numatyta elektrinė, energiją tieks akumuliatoriai, įkraunami nuo kranto infrastruktūros.

    Numatytas ir atsarginis sprendimas nenumatytiems atvejams: avariniai generatoriai, kuriems planuojama naudoti biodyzeliną. Toks derinys leidžia kasdienėse kelionėse mažinti taršą, o ekstremaliose situacijose užtikrinti maršruto patikimumą.

    Talpa ir pristatymo terminas

    Skelbiama, kad keltas galės plukdyti iki 380 keleivių. Transporto deniuose turėtų tilpti apie 110 lengvųjų automobilių arba 8 sunkvežimiai, priklausomai nuo konkrečios komplektacijos ir apkrovų.

    Laivą planuojama pristatyti iki 2028 metų pabaigos. Toks terminas apima projektavimo, korpuso statybos, elektros sistemų integravimo, bandymų ir sertifikavimo etapus.

    Finansavimas ir platesnis kontekstas

    Investicija bus bendrai finansuojama Europos Sąjungos lėšomis. Skelbiama, kad 28 mln. eurų šiam projektui numatyta iš ES Modernizavimo fondo, kuris skirtas švaresnėms energetikos ir transporto technologijoms diegti.

    Elektrinių ir hibridinių keltų kryptis Baltijos regione stiprėja dėl griežtėjančių aplinkosaugos reikalavimų ir uostuose augančio spaudimo mažinti emisijas. Įkrovimas nuo kranto taip pat siejamas su uostų infrastruktūros modernizavimu, kai dalis energijos poreikio perkeliama į sausumos tinklą.

    CRIST projekte veiks kaip pagrindinis rangovas. Bendrovė specializuojasi laivų statyboje, jūrinės energetikos konstrukcijose ir inžineriniuose projektuose, o pastaraisiais metais akcentuoja patirtį sudėtingų specializuotų laivų ir jūrinių konstrukcijų segmentuose.

  • Virš Estijos numuštas Ukrainos dronas: NATO F-16 sprendimas ir Rusijos grasinimai Baltijai

    Virš Estijos numuštas Ukrainos dronas: NATO F-16 sprendimas ir Rusijos grasinimai Baltijai

    Virš pietinės Estijos antradienį NATO oro policijos misiją vykdantis naikintuvas F-16 numušė, kaip manoma, į Baltijos regioną nuklydusį Ukrainos droną. Tai pirmas viešai įvardijamas atvejis, kai NATO orlaivis Baltijos šalių danguje numuša, kaip teigiama, Ukrainai priskiriamą bepilotį aparatą.

    Estijos gynybos ministras Hanno Pevkuras sakė, kad sprendimą lėmė drono skrydžio trajektorija ir rizika saugumui. Pasak jo, vertinant skrydžio kryptį, buvo nuspręsta, kad objektą būtina neutralizuoti dar ore.

    Estijos sprendimas ir Ukrainos atsiprašymas

    Estijos pareigūnai nurodė, kad dronas, tikėtina, nebuvo nukreiptas į Estijos taikinius, o galėjo būti skirtas smūgiams prieš Rusijos objektus. Vis dėlto patekęs į šalies oro erdvę jis tapo neatidėliotinu oro gynybos klausimu, todėl buvo pasirinktas numušimo scenarijus.

    Ukrainos užsienio reikalų ministerijos atstovas Heorhii Tykhyi pranešė, kad Ukrainos ir Estijos specialistai dirba kartu, siekdami išsiaiškinti incidento aplinkybes ir sumažinti panašių atvejų riziką ateityje. Kyjivas viešai atsiprašė Estijos ir pabrėžė, kad situacija vertinama kaip netyčinis incidentas.

    „Atsiprašome Estijos ir visų mūsų Baltijos draugų dėl tokių netyčinių incidentų“, – sakė Heorhii Tykhyi.

    Ukrainos pusė taip pat teigė, kad Rusija esą sąmoningai bando nukreipti Ukrainos dronus Baltijos šalių kryptimi, pasitelkdama elektroninės kovos priemones. Pasak Kyjivo, tokie veiksmai gali būti derinami su dezinformacijos kampanijomis, siekiant kelti įtampą tarp Ukrainos ir ją remiančių valstybių.

    Rusijos pareiškimai ir Baltijos šalių reakcija

    Rusijos Užsienio žvalgybos tarnyba (SVR) pareiškė, kad Ukraina neva rengia dronų atakas prieš Rusiją, pasitelkdama Baltijos šalių teritoriją, ir pagrasino atsakomaisiais veiksmais. Maskva savo teiginiuose ypač minėjo Latviją, tvirtindama, kad Ryga esą sutiko leisti vykdyti operacijas iš Latvijos teritorijos.

    Latvija ir Ukraina tokius kaltinimus atmetė, pavadindamos juos dar viena dezinformacijos kampanija. Latvijos ministrė pirmininkė Evika Siliņa viešai pareiškė, kad šalis niekada nesuteikė leidimo naudoti savo teritoriją ar oro erdvę smūgiams prieš Rusiją ar bet kurią kitą valstybę.

    „Rusija yra agresorė, o Ukraina turi teisę gintis“, – sakė Evika Siliņa.

    Kodėl tokie incidentai tampa vis jautresni

    Karui Ukrainoje tampant vis labiau dronų ir elektroninės kovos konfliktu, vis dažniau fiksuojami atvejai, kai bepiločiai aparatai nuklysta už planuotos skrydžio zonos ribų. Tokie incidentai ypač jautrūs NATO rytiniame flange, kur bet koks oro erdvės pažeidimas vertinamas per kolektyvinės gynybos, eskalacijos ir civilinės saugos prizmę.

    Praktikoje tai reiškia, kad valstybės, vykdančios oro policijos misijas, turi priimti sprendimus realiu laiku, remdamosi objekto elgsena, skrydžio parametrais ir galimu pavojumi ant žemės. Nors tokiais atvejais siekiama maksimaliai sumažinti įtampą, kiekvienas numuštas dronas tampa informacinio karo dalimi, kurioje Maskva ir Kyjivas pateikia skirtingas įvykių versijas.

    Šis epizodas, be kita ko, išryškina ir poreikį stiprinti regioninį koordinavimą: nuo greito oro erdvės stebėjimo duomenų apsikeitimo iki aiškių procedūrų, kaip elgtis, kai į NATO oro erdvę patenka nežinomas ar galimai kovinis bepilotis aparatas.

  • Estija savivaldybėms prieš vėjo parkus skirs iki 5 mln. eurų: kaip veiks nauja premija

    Estija savivaldybėms prieš vėjo parkus skirs iki 5 mln. eurų: kaip veiks nauja premija

    Naujas skatinimas planavimo etape

    Estijos Vyriausybė pristatė naują finansinę paskatą savivaldybėms, kurios jų teritorijose planuoja sausumos vėjo elektrinių parkus. Priemonė pavadinta Vėjo greičio premija ir ja siekiama paspartinti projektus, suteikiant apčiuopiamą naudą vietos bendruomenėms dar iki statybų.

    Skirtingai nei įprastos įmokos ar rinkliavos, kurios dažniausiai atsiranda tik pradėjus gaminti elektrą, ši schema pinigus numato ankstyvesnėje stadijoje. Tai turėtų sumažinti įtampas dėl vėjo parkų ir padėti greičiau judėti per planavimo procedūras.

    Kiek pinigų ir kokiomis sąlygomis

    Pagal siūlomą modelį savivaldybė, priėmusi sprendimus dėl teritorijų planavimo, galės gauti iki 5 milijonų eurų vietos infrastruktūrai ir bendruomenės projektams. Tokios investicijos gali apimti kelius, viešąsias erdves ar kitus savivaldybės prioritetus, susijusius su vietos gyvenimo kokybe.

    Paramai gauti numatyta sąlyga: savivaldybė turi patvirtinti planavimo leidimą, apimantį mažiausiai aštuonias turbinų vietas. Lėšos būtų išmokamos dviem etapais: pirmoji dalis įsigaliojus vietos planui, antroji išdavus statybos leidimus.

    Kodėl Estija akcentuoja vėją

    Valdžios vertinimu, sausumos vėjo energetika išlieka vienas pigiausių būdų didinti vietinę elektros gamybą, stiprinti energetinį saugumą ir mažinti kainų svyravimų riziką iki 2030 metų. Pastaraisiais metais Estijoje sparčiau augo saulės elektrinių apimtys, o vėjo projektų tempas atsiliko.

    2025 metų pabaigoje Estijoje buvo apie 694 megavatų sausumos vėjo elektrinių pajėgumų ir kiek daugiau nei 200 turbinų. TalTech analizėje nurodoma, kad šalies poreikiams optimalu būtų maždaug 100–110 papildomų modernių turbinų, kad vėjas reikšmingiau prisidėtų prie sistemos balanso.

    Vyriausybės planai ir žinutė bendruomenėms

    Estijos Vyriausybė numato, kad per artimiausius trejus metus programai galėtų būti skirta iki 20 milijonų eurų. Toks finansavimas turėtų tapti argumentu savivaldybėms aktyviau įsitraukti į projektų derinimą ir greičiau priimti sprendimus.

    „Vietos bendruomenės yra neatsiejama būsimos energetikos dalis“, – sakė energetikos ir aplinkos ministras Andresas Suttas.

    „Vėjo greičio premijos tikslas – suteikti žmonėms aiškumą, kad jų gyvenimas gerės dar iki turbinų statybos. Tai padeda kurti pasitikėjimą ir užtikrina, kad nauji pajėgumai atsiras bendradarbiaujant, o ne konfrontuojant“, – pridūrė jis.

  • Estija stiprins elektros tinklą pagal Ukrainos patirtį: dėmesys dronams ir dispečerinei

    Estija stiprins elektros tinklą pagal Ukrainos patirtį: dėmesys dronams ir dispečerinei

    Ko Estija mokosi iš Ukrainos?

    Estijos pareigūnai susitiko su Ukrainos energetikos sektoriaus vadovais, kad perimtų praktikas, padedančias apsaugoti kritinę infrastruktūrą nuo oro atakų. Vizitas siejamas su augančiu Europos šalių poreikiu didinti elektros sistemų atsparumą, vertinant saugumo aplinką regione.

    Delegacijai vadovavo Estijos energetikos ministras Andres Sutt, o pagrindinis susitikimas vyko su Ukrainos perdavimo sistemos operatoriaus „Ukrenergo“ vadovu Vitalii Zaichenko. Derybose aptarta, kaip užtikrinamas dispečerinis valdymas karo sąlygomis ir kokie sprendimai leidžia greitai atkurti elektros tiekimą po smūgių.

    Didelė dalis pokalbių buvo skirta koordinavimui tarp energetikų ir kariuomenės, taip pat techninėms priemonėms, kurios mažina dronų keliamą riziką. Praktikoje tai apima tiek fizinę infrastruktūros apsaugą, tiek darbo procesų pertvarką, kad avarijų padariniai būtų lokalizuojami greičiau.

    Greitas remontas ir atsparumas atakoms

    Ukrainos energetikos sistema nuo plataus masto invazijos patiria pasikartojančius smūgius, todėl per kelerius metus sukaupta patirtis apima ne tik prevenciją, bet ir atstatymą. Prioritetu tapo atsarginių dalių logistika, modulinių sprendimų taikymas ir greitas pažeistos įrangos pakeitimas, kad sistema išliktų valdoma net po didelių incidentų.

    „Mūsų patirtis šioje srityje šiuo metu yra stipriausia pasaulyje“, – sakė Vitalii Zaichenko.

    Jis pabrėžė, kad Ukraina turi unikalių praktinių žinių, kaip trumpu laiku pakeisti įrangą ir diegti plataus masto apsaugos priemones. Estija, anot susitikimo metu pristatytos informacijos, jau anksčiau rėmė Ukrainos energetikos paramos iniciatyvas, perduodama įrangą ir didelės galios generatorius.

    Estijos ministras patvirtino, kad Ukrainos rekomendacijos bus integruotos į šalies planus, skirtus sustiprinti elektros tinklo atsparumą. Tai reiškia, kad dėmesys bus skiriamas ne vien naujoms investicijoms, bet ir tinklo valdymo procedūroms bei pasirengimui ekstremalioms situacijoms.

    Lietuvos parama Ukrainos energetikai

    Tuo pat metu regione aktyviai veikia ir Lietuva: balandžio 23–26 dienomis Kyjive lankėsi Lietuvos delegacija, kuriai vadovavo energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas. Vizito metu buvo vertinama atsinaujinančios energetikos projektų pažanga ir aptartos tolesnės kryptys, kaip stiprinti ilgalaikį energetinį atsparumą.

    Anksčiau Lietuva skyrė 5 000 000 eurų saulės elektrinėms ir energijos kaupimo sistemoms įrengti 26 ligoninėse, mokyklose ir darželiuose. Tokie sprendimai tampa kritiškai svarbūs, nes leidžia įstaigoms tęsti veiklą net tada, kai dėl atakų sutrinka centralizuotas elektros tiekimas.

    Kaip pažymima Ukrainos patirties kontekste, energijos gamyba vietoje ir kaupimas mažina vieno gedimo taško riziką. Dėl to vis dažniau akcentuojama mišri strategija, kai derinamos tinklo apsaugos priemonės, rezervinė generacija ir energijos kaupimo sprendimai, o programos mastui didinti ieškoma papildomo finansavimo.