CP v2

Tag: Etninė kultūra

  • Visagine gimusi ukrainietiška „Kalyna“ nustebino: folkloras susiliejo su šiuolaikine muzika

    Visagine gimusi ukrainietiška „Kalyna“ nustebino: folkloras susiliejo su šiuolaikine muzika

    Visagine pristatytas projektas „Etninės kultūros ir šiuolaikinių muzikos stilių simbiozė“ kviečia išgirsti, kaip ukrainietiškas folkloras gali skambėti šiuolaikiškai. Iniciatyvą įgyvendino Visagino ukrainiečių draugija, o ją atliko Visagino kultūros centro folkloro ansamblis „Kalyna“.

    Projekto esmė – tradicinių dainavimo manierų, melodikos ir ritmikos sujungimas su moderniais aranžavimo principais. Tokia kryptis pastaraisiais metais ryškėja visoje Europoje: etninė muzika vis dažniau persikelia į sceną kaip gyvas, kintantis reiškinys, o ne vien muziejinė tradicija.

    „Norėjome, kad tradicija būtų girdima šiandienos kalba, bet neprarastų savo šaknų“, – sakė projekto scenarijaus autorė ir režisierė Tetiana Ievtukhova.

    Ansamblio „Kalyna“ sudėtyje – solistė Maryna Tyshchenko, Tetiana Ievtukhova, Violetta Stepura, Oleksandra Siliak, o kolektyvui vadovauja Nataliia Osypova. Vaizdu ir garsu rūpinosi Tymur Pylypenko, kurio darbas leido projektą pristatyti ne tik gyvai, bet ir skaitmeninėje erdvėje.

    Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Visagino savivaldybė. Kultūros lauke toks modelis tampa vis svarbesnis: finansavimas leidžia bendruomenėms ne tik puoselėti tapatybę, bet ir kurti naujus formatus, kurie pritraukia platesnę auditoriją, ypač jaunesnius klausytojus.

    Organizatoriai pabrėžia, kad tradicijos ir modernumo dialogas šiandien įgauna papildomą prasmę ir bendruomeninėje plotmėje. Ukrainiečių kultūros sklaida Lietuvoje tampa ne vien koncertine veikla, bet ir būdu išlaikyti ryšį su kilme, kartu įsitraukiant į vietos kultūrinį gyvenimą.

  • Visa Lietuva vėl šoks vienu metu: kur ir kada prisijungti prie iniciatyvos „Visa Lietuva šoka“

    Visa Lietuva vėl šoks vienu metu: kur ir kada prisijungti prie iniciatyvos „Visa Lietuva šoka“

    Rugsėjo 18 dieną 18.00 valandą visoje šalyje vėl vyks iniciatyva „Visa Lietuva šoka“ – atviri šokių vakarai aikštėse, skveruose ir kitose viešose erdvėse. Renginys organizuojamas jau dvyliktą kartą ir kviečia prisijungti visus, nepriklausomai nuo amžiaus ar šokio patirties.

    Organizatoriai pabrėžia, kad šis renginys skirtas ne pasirodymams scenoje, o bendram šokiui: atėjusieji mokosi žingsnelių vietoje, o šokiai parenkami taip, kad įsitraukti būtų paprasta ir tiems, kurie dalyvauja pirmą kartą. Tokios iniciatyvos pastaraisiais metais vis dažniau tampa bendruomeniškumo forma, kai kultūra perkeliama į kasdienes erdves ir prieinama be bilietų.

    „Ateikite po vieną, su šeima, draugais ar visu kolektyvu – čia žingsnelius atras kiekvienas“, – sako iniciatyvos rengėjai.

    Šokių vakarai tradiciškai pristato etnografinių regionų savitumą ir lietuviškų šokių įvairovę, todėl dalyviai ne tik smagiai praleidžia laiką, bet ir susipažįsta su gyvąja tradicija. Etninės kultūros renginiai šiandien vis dažniau orientuojami į patirtį, o ne į žiūrovą, todėl bendras šokis tampa natūraliu būdu įtraukti skirtingas kartas.

    Konkrečioje vietovėje renginys numatytas VKC „Sedulina“ amfiteatre, Vilties g. 5. Organizatoriai nurodo, kad dalyvavimas nemokamas, o specialaus pasirengimo nereikia – pakanka ateiti ir prisijungti prie bendro šokio.

  • Palangoje vėl susitiko skirtingų tautų jaunimas: stovykla „Tradicija“ keičia požiūrį į folklorą

    Palangoje vėl susitiko skirtingų tautų jaunimas: stovykla „Tradicija“ keičia požiūrį į folklorą

    Stovykla, kuri užaugina bendruomenę

    Jau 26 metus vykstanti kraštotyros ir folkloro vaikų vasaros stovykla „Tradicija“ kasmet suburia trumpam, bet itin intensyviai veikiančią bendruomenę. Į ją atvyksta vaikai ir jaunimas, pedagogai, folkloro ansamblių vadovai bei tradicinės kultūros specialistai iš įvairių šalių.

    Stovyklos idėja paprasta, bet reikli: tradicinė kultūra čia ne tik aptariama, o patiriama per dainavimą, šokį, muzikavimą, taikomuosius menus ir kasdienę bendrystę. Organizatorių teigimu, tai viena iš nedaugelio erdvių, kur tradicija tampa ne scenine forma, o gyvu veiksmu.

    Nuo sutartinių iki polifonijos

    Kasdienė programa paremta meistriškumo pamokomis, kuriose derinama teorija ir praktika: tradicinis dainavimas, sutartinių giedojimas, liaudies choreografija, instrumentinis muzikavimas, teatro elementai ir etnografinis pasakojimas. Užsiėmimuose dalyviai ne tik mokosi repertuaro, bet ir aiškinasi jo kilmę bei prasmę.

    Stovyklos pedagogai pabrėžia, kad svarbiausias rezultatas dažnai nėra išmokta daina, o pasikeitęs santykis su autentiškumu. Jauni atlikėjai per trumpą laiką įgyja daugiau klausos, drąsos ir atsakomybės, o stilizaciją ima vertinti kritiškiau, ieškodami gilesnio turinio.

    „Kiekvienais metais į „Tradiciją“ grįžtu kaip į vietą, kurioje tradicija ne tik skamba, ji gyvena gyvą gyvenimą“, – sakė etnomuzikologė Varsa Liutkutė Zakarienė.

    Ji atkreipė dėmesį, kad šiemet ypač jautėsi jaunimo branda ir motyvacija suprasti, kodėl tradicija svarbi šiandien. Pasak jos, net sudėtingos sutartinės dalyviams tapo atradimu, o darbas su balsu virto ir darbu su vidine disciplina.

    „Kiekvieną kartą atvykusi į „Tradiciją“ jaučiuosi taip, lyg grįžčiau į savo pačios kultūrinę šeimą“, – sakė etnomuzikologė Tetiana Sopilka.

    Ji pabrėžė, kad skirtingų tautų dainavimo tradicijos stovykloje ne konkuruoja, o papildo viena kitą, todėl vaikai lengviau randa bendrą kalbą. Pasak pedagogės, folkloras dalyviams atsiveria ne kaip „garsai“, o kaip žmonių istorijos ir atmintis, kurią galima perimti ir tęsti.

    „Kultūriniai mainai yra ne tik menas, tai taikos ir supratimo pamatas“, – sakė kartvelų polifoninio dainavimo specialistas Luka Mebonia.

    Jo teigimu, polifonija reikalauja pasitikėjimo ir gebėjimo girdėti kitą, todėl ji natūraliai ugdo komandą, o ne vien individualų atlikėją. Pedagogas taip pat išskyrė susidomėjimą tradiciniais instrumentais, kurie vaikams padeda „prisiliesti“ prie istorijos per praktiką.

    Kaip jaunimas modernizuoja tradicijų perdavimą?

    Stovyklos apskritojo stalo diskusijoje apie tradicinės kultūros išsaugojimą ir aktualizavimą daug dėmesio skirta tam, kaip keičiasi tradicijų perdavimo modeliai. Dalyviai aptarė, kad jaunimo iniciatyvos vis dažniau remiasi bendradarbiavimu, audiovizualine medžiaga ir skaitmeninėmis platformomis.

    Tokia kryptis atitinka platesnę tendenciją, kai paveldas tampa pasiekiamas ne tik per gyvą mokymąsi, bet ir per archyvų skaitmeninimą bei nuotolinį dalijimąsi įrašais. Vis dėlto stovykloje akcentuojama, kad technologijos gali padėti mokytis, tačiau autentiško atlikimo pagrindas išlieka gyvas ryšys su mokytoju ir bendru dainavimu.

    „Vaikas, išgirdęs skirtingų tautų balsus, pradeda kitaip suvokti savo kultūrą“, – sakė stovyklos organizatorius ir pedagogas Nikolaj Zacharov.

    Jo teigimu, kultūrinė įvairovė yra būtina tradicijų gyvybingumui, nes plečia dalyvių akiratį ir keičia klausymosi įpročius. Pasak jo, skirtingų tradicijų patirtis padeda jaunimui aiškiau suprasti savo kultūros vietą pasaulyje ir atsakingiau ją tęsti.

    Finalas Palangos kurhauze

    Stovyklos kulminacija tradiciškai tampa baigiamasis koncertas Palangos kurhauzo salėje. Per jį į sceną žengia vaikų ir jaunimo folkloro ansambliai, pavieniai atlikėjai ir pedagogai, pristatydami per aštuonias dienas išplėtotą repertuarą.

    Pedagogai pastebi, kad per savaitę pasikeičia ne tik atlikimo tikslumas, bet ir laikysena, pasitikėjimas bei gebėjimas klausytis vienas kito. Būtent šis virsmas, anot jų, ir yra didžiausia „Tradicijos“ vertė, kai tradicinė kultūra tampa asmeniškai svarbi jauno žmogaus tapatybei.

    „Į „Tradiciją“ grįžtu kaip į vietą, kurioje galiu augti ne tik kaip atlikėjas, bet ir kaip žmogus“, – sakė stovyklos dalyvė Marija.

    Ji pasakojo, kad didžiausią įspūdį palieka galimybė mokytis iš skirtingų pedagogų ir nuolat atrasti naujų prasmių net jau pažįstamose sutartinėse. Pasak jos, vakaronės ir bendros veiklos kuria saugią aplinką, kurioje vertinama ne tai, kiek jau moki, o kiek nori mokytis ir klausytis.

    Stovyklą organizuoja Lietuvos tautinių mažumų folkloro ir etnografijos centras, projektą remia savivaldybės ir valstybės kultūros institucijos. Organizatoriai pabrėžia, kad nuoseklus partnerių palaikymas leidžia išlaikyti profesionalią programą ir kasmet pritraukti patyrusius tradicinės kultūros mokytojus.

  • Varėna ieško „Sidabrinės bitės“ laureatų: kas gaus 1 000 eurų už nuopelnus kultūrai?

    Varėna ieško „Sidabrinės bitės“ laureatų: kas gaus 1 000 eurų už nuopelnus kultūrai?

    Skelbia kvietimą teikti kandidatūras

    Varėnos rajono savivaldybė kviečia teikti pretendentus „Sidabrinės bitės“ premijoms, kuriomis kasmet įvertinami kultūros darbuotojai ir visuomeniniai kultūros puoselėtojai. Ši iniciatyva skirta pastebėti žmones, kurių darbai ir idėjos prisideda prie Varėnos krašto kultūrinio gyvenimo augimo.

    Premijų tikslas apima platų veiklų spektrą: nuo reikšmingos kultūrinės ir meninės veiklos iki bendrosios kultūros ugdymo, etninės kultūros puoselėjimo ir profesionalaus meno sklaidos. Taip pat akcentuojamas bendruomeniškumo ir kūrybiškumo skatinimas.

    Kokia premija ir kas ją steigia

    Premijų steigėja yra Varėnos rajono savivaldybės taryba. Kasmet skiriamos dvi premijos po 1 000 eurų už reikšmingą veiklą, svarbią Varėnos krašto kultūrai.

    Praktikoje tokie apdovanojimai dažnai tampa ne tik finansiniu paskatinimu, bet ir viešu pripažinimu, kuris padeda kultūros iniciatyvoms įgyti didesnį matomumą. Tai ypač aktualu regionuose, kur kultūrinės veiklos tęstinumą dažnai lemia bendruomenių įsitraukimas.

    Kas gali siūlyti ir ką būtina pateikti

    Pretendentus premijoms gali siūlyti tiek juridiniai, tiek fiziniai asmenys. Teikiant kandidatūras reikia nurodyti siūlomų asmenų vardus, pavardes ir kontaktinius duomenis, taip pat pateikti jų nuopelnų, reikšmingų Varėnos krašto kultūrai, aprašymą.

    Kandidatūras galima teikti kasmet iki rugpjūčio 31 dienos imtinai. Dokumentai priimami Varėnos rajono savivaldybės kultūros ir meno tarybai, adresu Vytauto g. 12, 65184 Varėna.

    Detali premijų skyrimo tvarka apibrėžta „Sidabrinės bitės“ premijų skyrimo nuostatuose, kuriuose nustatyti reikalavimai ir vertinimo principai. Savivaldybė ragina teikiant kandidatūras aiškiai aprašyti konkrečius darbus ir pasiekimus, kad vertinimas būtų pagrįstas ir skaidrus.

  • Lazdijuose nuaidėjo „Piemenėlių Sekminės“: kaip vaikai atgaivino senąsias dainas ir amatus

    Lazdijuose nuaidėjo „Piemenėlių Sekminės“: kaip vaikai atgaivino senąsias dainas ir amatus

    Šiandien Etnografinėje Prano Dzūko sodyboje Lazdijuose surengta tradicinė vaikų ir jaunimo folkloro bei amatų šventė „Piemenėlių Sekminės“. Renginyje skambėjo dainos, netrūko šokių, ratelių ir tradicinių žaidimų, o pagrindiniu šventės akcentu tapo gyvas etninės kultūros patyrimas.

    Šventės dalyvius pasveikino Lazdijų rajono savivaldybės atstovai, sveikinimus perdavė Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus „Tūkstantmečio mokyklų“ programos veiklų koordinatorė Angelė Mizerienė. Organizatoriai pabrėžė, kad tokie renginiai ugdo vaikų smalsumą, bendruomeniškumą ir padeda natūraliai perduoti tradicijas.

    Sekminių papročiai gyvai

    Sekminės lietuvių tradicijoje siejamos su pavasario darbų pabaigtuvėmis, gyvulių ganiavos pradžia ir bendruomenės sambūriais. „Piemenėlių Sekminės“ primena laikus, kai piemenavimas buvo svarbi kaimo kasdienybės dalis, o dainos ir žaidimai atliko ne tik pramoginę, bet ir ugdomąją funkciją.

    Renginyje vaikai ir jaunimas dalyvavo folkloro kolektyvų pasirodymuose, mokėsi ratelių, išbandė tradicinius žaidimus, susipažino su senaisiais amatais. Pasak renginio organizatorių, praktinis prisilietimas prie amatų ir dainavimo kartu padeda etninei kultūrai išlikti ne kaip muziejinei vertybei, o kaip gyvai patirčiai.

    Nuo amatų iki bendro stalo

    Šventėje netrūko ir Sekminėms būdingų vaišių: dalyviai ragavo tradicinę Sekminių kiaušinienę. Bendras stalas, kaip ir dainos ar žaidimai, tapo proga bendrauti skirtingų kartų žmonėms, pasidalyti istorijomis ir prisiminimais.

    Už iniciatyvą, puoselėjančią krašto tradicijas ir etninę kultūrą, padėkota Etninės kultūros ir saviraiškos klubui „Bitinė“ bei Lazdijų krašto muziejaus komandai. Jų pastangomis jaunajai kartai perduodami papročiai, dainos, žaidimai ir amatų pažinimas, kurie šiandien vis dažniau tampa ne tik šventės dalimi, bet ir ugdymo bei bendruomeninių veiklų pagrindu.

  • Druskininkuose ieškota sprendimų Dzūkijos etninės kultūros tęstinumui: nuo edukacijų iki heraldikos

    Druskininkuose ieškota sprendimų Dzūkijos etninės kultūros tęstinumui: nuo edukacijų iki heraldikos

    Posėdis Leipalingio dvare

    Leipalingio dvare Druskininkų savivaldybėje į posėdį susirinko Dzūkijos (Dainavos) regioninės etninės kultūros globos taryba. Susitikime aptarta, kaip užtikrinti etninės kultūros puoselėjimo tęstinumą ir sklaidą ne tik Druskininkuose, bet ir visame Dzūkijos regione.

    Posėdyje dalyvavo Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas Virginijus Jocys, tarybos atstovai, Druskininkų savivaldybės specialistai, etninės kultūros puoselėtojai, tautodailininkai ir kūrėjai. Daug dėmesio skirta tam, kaip tradicijas išlaikyti gyvas kasdienybėje, o ne vien šventiniuose renginiuose.

    Kokios priemonės veikia, o kur stringa?

    Susitikimo metu pristatyta etninės kultūros situacija Druskininkų savivaldybėje, apžvelgtos vykdomos edukacijos ir renginiai, taip pat tradicijų išsaugojimo iniciatyvos. Aptarti iššūkiai, su kuriais dažniausiai susiduria bendruomenės ir organizatoriai: kartų kaita, mažėjantis nuoseklus įsitraukimas ir riboti žmogiškieji ištekliai.

    Diskusijose pabrėžta, kad etninės kultūros sklaidą vis dažniau lemia praktiniai sprendimai: aiškus edukacijų turinys, bendradarbiavimas su mokyklomis, muziejais ir vietos bendruomenėmis, taip pat tradicijų pateikimas šiuolaikiškai, neprarandant autentiškumo. Dalyviai akcentavo, jog svarbu ne tik renginių gausa, bet ir jų kokybė bei tęstinumas.

    Heraldika ir regiono tapatybė

    Vienas svarbiausių darbotvarkės klausimų buvo Dzūkijos etnografinio regiono heraldikos simbolių įteisinimas. Tokie sprendimai, pasak posėdžio dalyvių, prisideda prie aiškesnės regiono tapatybės ir atpažįstamumo, o simboliai tampa ne vien formalumu, bet ir edukacine priemone.

    Taip pat aptarti Etnokultūrinės kaimo turizmo sodybos konkurso prioritetai bei Lietuvos mokinių etninės kultūros olimpiados rezultatai. Šios iniciatyvos vertintos kaip svarbūs būdai įtraukti tiek jaunimą, tiek turizmo sektorių, kad tradicijos būtų ne tik saugomos, bet ir taptų vietos ekonomikos bei švietimo dalimi.

    Posėdžio dalyviai susipažino su Leipalingio dvaro istorija ir aplankė A. Volungevičiaus vardo kraštotyros muziejus. Susitikimą užbaigė pažintinė edukacija Druskininkuose, kurios metu gilintasi į vietos kultūros ir istorijos paveldą.

  • Ukmergėje 60-mečio parodoje – 108 tautodailininkų darbai: ką šiemet išryškino jubiliejus

    Ukmergės kultūros centro dailės galerijoje 2026 metų gegužės 4–29 dienomis surengta Lietuvos tautodailininkų sąjungos 60-mečiui skirta jubiliejinė paroda. Ji tapo proga ne tik apžvelgti tradicinio meno įvairovę, bet ir pasikalbėti, kaip tautodailė šiandien randa vietą šiuolaikiniame kultūros gyvenime.

    1966 metais įkurta Lietuvos tautodailininkų sąjunga šiuo metu vienija apie 2 500 kūrėjų ir veikia per 7 skyrius: Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Telšių, Šiaulių, Dzūkijos ir Žemaitijos. Organizacijos veikla apima parodų rengimą, kūrėjų telkimą, edukacines iniciatyvas ir tradicijų perdavimą jaunajai kartai.

    Uždarymo vakaras ir svečių žinutės

    Parodos uždarymo renginys įvyko 2026 metų gegužės 29 dieną, į jį susirinko tautodailininkų bendruomenė, miesto gyventojai ir tradicine kultūra besidomintys lankytojai. Šventinę nuotaiką kūrė Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos gimnazistai, vadovaujami Jūratės Martinkutės, pasveikinę aukštaitiškomis sutartinėmis ir kanklių bei skudučių skambesiu.

    Renginyje dalyvavo laikinasis Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Algirdas Sakalauskas, pristatęs susirinkusius svečius ir parodos reikšmę jubiliejinių metų kontekste. Taip pat perskaitytas Lietuvos Respublikos Prezidento sveikinimas, skirtas sąjungos sukakčiai.

    „Tautodailė yra gyvas ryšys su bendruomenės atmintimi, todėl ją svarbu matyti ne tik muziejuje, bet ir šiandienos žmogaus kasdienybėje“, – sakė menotyrininkas ir etnologas Vytautas Tumėnas.

    Renginio metu tylos minute pagerbtas ilgametis Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas (1956–2026). Įžvalgomis apie tradicijų tęstinumą ir jų pritaikymą šiuolaikiniame kultūros lauke dalijosi ir kiti svečiai, pabrėžę, kad tautodailė išlieka svarbi tapatybės dalis.

    Apdovanojimai ir kūrėjų įvertinimas

    Uždarymo vakarą įteiktos padėkos labiausiai nusipelniusiems kūrėjams, o Ukmergės rajono savivaldybės atstovai akcentavo vietos tautodailininkų aktyvumą ir jų indėlį garsinant kraštą. Dėmesys kūrėjams šiuo atveju tapo ir simboliniu signalu, kad tradicinis menas vertinamas kaip gyva kultūros dalis, o ne tik paveldas.

    Padėkomis apdovanoti Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos Ukmergės tautodailininkų draugijos nariai: Vytautas Mackevičius, Anelė Stancikienė, Daiva Malinauskienė, Valentas Butkus, Rimantas Zinkevičius, Stanislovas Zinkevičius, Vaiva Žakavičienė, Janė Giedraitienė ir Rasa Laskauskienė. Organizatoriai pabrėžė, kad padėkos skirtos ir visiems parodos dalyviams.

    Ką parodė 108 autorių ekspozicija

    Jubiliejinėje parodoje savo kūrinius pristatė 108 autoriai iš visų sąjungos skyrių, o darbų geografija apėmė skirtingus Lietuvos regionus. Toks mastas leido vienoje erdvėje pamatyti, kuo šiandien gyvena skirtingų tradicijų ir mokyklų kūrėjai bei kaip regioniniai bruožai atsispindi darbuose.

    Lankytojams pristatytas platus tautodailės spektras: medžio ir akmens skulptūros, audiniai, juostos, lovatiesės, tautinių kostiumų elementai, metalinės saulutės, keramika, šiaudiniai sodai, tapybos darbai. Ekspozicija išryškino ne tik meistriškumą, bet ir tai, kad tradicinės technikos vis dažniau derinamos su šiuolaikiškesniu pateikimu, ypač parodose ir edukacijose.

    Ukmergei parodoje atstovavo 9 autoriai: Rimantas Zinkevičius ir Valentas Butkus pristatė medžio skulptūras, Stanislovas Zinkevičius – rankšluostines, Vytautas Mackevičius ir Anelė Stancikienė – tapybą, Daiva Malinauskienė – laikraštines, Vaiva Žakavičienė – keramiką, Janė Giedraitienė ir Rasa Laskauskienė – šiaudinius sodus.

    Parodos rengėjai dėkojo Ukmergės kultūros centro direktorei Rasai Graužinienei už nuoseklų palaikymą ir sąlygas eksponuoti darbus erdviose, šviesiose galerijos patalpose. Anot organizatorių, tokios erdvės svarbios ne tik estetikai, bet ir tam, kad tradiciniai darbai būtų matomi kaip šiuolaikinio kultūros gyvenimo dalis.

  • Folkloro ansamblis „Lankupa“ švenčia 20-metį: kaip per du dešimtmečius išaugo Vilkaviškio scena

    Folkloro ansamblis „Lankupa“ švenčia 20-metį: kaip per du dešimtmečius išaugo Vilkaviškio scena

    Jubiliejus Vilkaviškio kultūros centre

    Vilkaviškio kultūros centre šeštadienį nuaidėjo folkloro ansamblio „Lankupa“ 20 metų kūrybinės veiklos jubiliejus. Renginyje skambėjo liaudies dainos, sukosi šokiai, o kolektyvą sveikino žiūrovai ir krašto atstovai.

    Per du dešimtmečius ansamblis tapo ryškia Vilkaviškio kultūrinio gyvenimo dalimi, o jo koncertai dažnai siejami su Suvalkijos tradicijų puoselėjimu. Kolektyvą subūrė bendras noras saugoti folklorą ir nuosekliai jį pristatyti platesnei auditorijai.

    Kelias nuo vietos renginių iki gastrolų

    „Lankupa“ per veiklos metus formavo dainų ir šokių repertuarą, rėmėsi autentiško folkloro skambesiu ir suvalkietiška tarme. Tokia kryptis padėjo ansambliui išlaikyti atpažįstamą stilių ir sustiprinti ryšį su gimtojo krašto tradicijomis.

    Kolektyvas aktyviai dalyvauja etninės kultūros renginiuose, koncertuoja Lietuvoje ir už jos ribų, taip prisidėdamas prie regiono kultūros sklaidos. Jubiliejiniame koncerte žiūrovai buvo pakviesti prisiminti ryškiausius ansamblio kūrybinio kelio momentus.

    Sveikinimai ir padėka už tradicijų puoselėjimą

    Jubiliejaus proga ansamblį ir vadovę Daivą Ambrasaitę pasveikino Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka bei Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausiasis specialistas Artūras Blauzdžiūnas. Jie dėkojo už ilgametį atsidavimą ir indėlį saugant krašto kultūros tradicijas.

    „Dvidešimt metų trunkantis folkloro ansamblio „Lankupa“ kelias liudija ne tik meilę liaudies muzikai, bet ir didžiulį atsidavimą mūsų krašto kultūrai. Jūsų veikla padeda išsaugoti tai, kas brangiausia – mūsų tradicijas, papročius ir suvalkietiškos dainos skambesį“, – sakė Algirdas Neiberka.

    Šventės metu meras ansamblį ir jo vadovę apdovanojo Mero padėkos raštu už 20 metų kūrybinę ir koncertinę veiklą bei suvalkietiškos dainos populiarinimą. Pasak organizatorių, šis įvertinimas atspindi nuoseklų kolektyvo darbą ir jo reikšmę bendruomenei.

    „Lankupa“ ir šiandien išlieka gyva tradicijų puoselėtoja, jungianti skirtingų kartų žmones ir perduodanti kultūrinį paveldą ateičiai. Jubiliejus tapo ne tik švente, bet ir priminimu, kad regioninė kultūra stiprėja tada, kai ją kasdien kuria ir saugo patys bendruomenės nariai.

  • Mažeikių krašto kultūros premija atiteko Augustui Petkui: už ką įvertintas jo darbas ir idėjos

    Gegužės 29 dieną Mažeikių kultūros centro Pramogų salėje įteikta Mažeikių krašto kultūros premija. Šiemet ji skirta Mažeikių vaikų ir jaunimo daugiafunkcio centro direktoriui Augustui Petkui už Mažeikių krašto kultūros garsinimą, etninės kultūros puoselėjimą ir naujų kultūrinių formų įgyvendinimą.

    Laureatą pasveikino Mažeikių rajono savivaldybės merė Rūta Matulaitienė, taip pat savivaldybės administracijos atstovai, Seimo narė Ingrida Braziulienė, kolegos ir artimieji. Ceremonijoje akcentuota A. Petkaus nuosekli organizacinė veikla ir gebėjimas burti bendruomenę.

    „Ši premija yra padėka už darbą, kuris kasdien kuria Mažeikių kultūrinį veidą ir atveria naujas galimybes jaunimui“, – sakė Mažeikių rajono savivaldybės merė Rūta Matulaitienė.

    Prieš apdovanojimą vyko vienas iš renginių ciklo „InterAkcija 2026“ pasirodymų: senosios muzikos trupė „Camerata dei Folli“ pristatė muzikos ir šokio spektaklį Šv. Genezijaus trupė pristato Vaclovą Agripą Lietuvį… ir Jus. Renginio programa papildė ceremoniją menine dalimi ir pabrėžė šiuolaikišką požiūrį į kultūros sklaidą regione.

    Ilgametė patirtis kultūroje ir švietime

    A. Petkus yra kultūros ir švietimo srities profesionalas, dirbantis ir kaip kultūros vadybininkas, ir kaip pedagogas. 1985 metais jis baigė Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą, įgijo muzikos mokytojo, meno vadovo ir orkestro dirigento kvalifikaciją.

    Vėliau A. Petkus gilino vadybos kompetencijas, 2003–2007 metais studijavo verslo vadybą Žemaitijos kolegijoje. 2022 metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijo magistro laipsnį, sustiprindamas profesinį pagrindą kultūros projektų ir įstaigų valdymui.

    1993–2016 metais A. Petkus dirbo Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centre, kur ėjo meno padalinio vadovo ir kultūros vadybininko pareigas. Šiuo laikotarpiu jis organizavo ir koordinavo svarbiausius miesto viešus kultūrinius renginius ir tradicines šventes.

    Greta organizacinio darbo jis aktyviai dalyvavo koncertinėje veikloje: 1992–1999 metais vadovavo linksmosios muzikos orkestrui „7 širdys“. Su šiuo kolektyvu buvo reprezentuojamas Mažeikių miestas užsienyje, koncertuota Vokietijoje, Lenkijoje, Čekijoje ir Graikijoje.

    Projektai jaunimui ir kultūros sklaida

    2016–2021 metais A. Petkus dirbo Mažeikių choreografijos mokykloje, kur ėjo direktoriaus pavaduotojo ugdymui pareigas. Tuo pačiu laikotarpiu jis dirbo koncertmeisteriu Vaikų ir jaunimo tautinių šokių studijoje „Kauškutis“, prisidėdamas prie kolektyvo meninės veiklos ir Dainų šventės tradicijos tęstinumo.

    Nuo 2021 metų A. Petkus vadovauja Mažeikių vaikų ir jaunimo daugiafunkciam centrui. Vadovaujant jam, centro veikla plėtėsi: įsteigtas Atviras jaunimo centras „Rifas“, išplėstos jaunimui skirtos iniciatyvos, pradėtos teikti Kultūros paso paslaugos ir stiprinta šiuolaikinės kultūros bei meno sklaida.

    A. Petkus taip pat aktyviai veikia už savo įstaigos ribų: dalyvauja konkursų vertinimo komisijose, prisideda prie jaunųjų atlikėjų ugdymo ir regioninių iniciatyvų. Tarp ryškesnių darbų minimas tarptautinio jaunųjų atlikėjų festivalio-konkurso „Baltijos balsas“, rengiamo nuo 2013 metų, inicijavimas ir organizavimas.

    Už nuopelnus kultūros srityje A. Petkus yra pelnęs Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos padėkos raštą, Mažeikių rajono savivaldybės mero padėkas, Lietuvos nacionalinio kultūros centro padėką bei Neringos savivaldybės įvertinimus. Šie apdovanojimai rodo ilgalaikį indėlį ir veiklos tęstinumą skirtinguose kultūros laukuose.

    Mažeikių krašto kultūros premija skiriama kultūros ir meno kūrėjams už aukštus pasiekimus respublikiniuose ar tarptautiniuose konkursuose, novatoriškas idėjas ir jų įgyvendinimą Mažeikių krašte, taip pat už ilgametę reikšmingą kultūrinę veiklą ir etnokultūros puoselėjimą. Premijos dydis siekia 1 500 eurų, ji finansuojama iš savivaldybės biudžeto asignavimų.

    Numatyta, kad ta pati premija tam pačiam asmeniui antrą kartą neskiriama. Savivaldybės teigimu, tai padeda užtikrinti, kad įvertinimai pasiektų kuo platesnį aktyvių kultūros kūrėjų ir organizatorių ratą.

  • Kretingos rajone išdalytos kultūros ir meno premijos: kas šiemet tapo laureatais

    Kretingos rajono savivaldybės taryba gegužės 28 dieną patvirtino šių metų kultūros ir meno premijų laureatus. Apdovanojimai skirti dviem asmenims ir vienam kolektyvui už reikšmingą indėlį į rajono kultūrinį gyvenimą.

    Šiemet premijomis įvertinti tautodailininkas Aleksas Eugenijus Kulvietis, Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Inga Mažeikienė ir Kretingos rajono kultūros centro Vydmantų skyriaus folkloro kolektyvas „Žemčiūga“.

    Aleksui Eugenijui Kulviečiui ir Ingai Mažeikienei premijos skirtos už aktyvią ir reikšmingą kūrybinę, kultūrinę bei mokslinę veiklą. Folkloro kolektyvas „Žemčiūga“ įvertintas už nuoseklų etninės kultūros ir paveldo puoselėjimą bei sklaidą.

    Savivaldybė pabrėžia, kad kultūros ir meno premijos skiriamos už pasiekimus nacionalinių kultūros ir meno organizacijų rengiamuose respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose, festivaliuose ar parodose. Taip pat vertinama ilgalaikė, bendruomenei reikšminga kūrybinė, kultūrinė ar mokslinė veikla bei išskirtinis scenos meno sričių puoselėjimas ir pristatymas.

    Premijų laureatai bus pagerbti per Kretingos miesto ir Šv. Antano atlaidų šventę „Susapnuok Kretinga 773“. Apdovanojimų ceremonija numatyta birželio 13 dieną Kretingos muziejaus Baltojoje salėje.