CP v2

Tag: Eukaliptai

  • Eukaliptų bumas Etiopijoje nuo 1894 metų: greita nauda virto vandens ir dirvožemio krize

    Etiopijoje daugiau kaip prieš 130 metų pradėta masiškai sodinti eukaliptus atrodė greitas sprendimas augančiam sostinės regionui, kuriam trūko malkų ir statybinės medienos. Tačiau mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad ilgalaikė tokios politikos kaina tapo itin didelė: kai kuriose vietovėse pastebimai seko šaltiniai, mažėjo upelių debitas, o dirvožemis sausėjo.

    Istorinis lūžis siejamas su 1894–1895 metais, kai valdant imperatoriui Menelikui II eukaliptai buvo pasirinkti dėl vienos priežasties: jie greitai auga ir leidžia per trumpą laiką gauti medienos. Per dešimtmečius plantacijos išsiplėtė iki maždaug 506 000 hektarų, o eukaliptas tapo viena reikšmingiausių medienos tiekimo grandžių Rytų Afrikoje.

    Tyrėjai aiškina, kad eukaliptų šaknų sistema veikia tarsi intensyvus „siurblys“, galintis greitai pasisavinti drėgmę iš dirvožemio ir požeminių vandens sluoksnių. Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, jog vienas suaugęs medis per parą gali išgarinti apie 20–40 litrų vandens, o sausros metu kai kurios rūšys vandens sunaudoja dar daugiau.

    Centriniuose Etiopijos aukštikalnių regionuose fiksuota, kad šalia eukaliptų plantacijų šaltinių debitas gali mažėti beveik perpus, o kai kuriuose baseinuose požeminio vandens lygis svyruoja centimetrų tikslumu net per trumpus laikotarpius. Tuo pat metu dirvožemis praranda dalį maistinių medžiagų, ypač kai mediena intensyviai kertama ir iš teritorijos išvežama be atkuriamųjų priemonių.

    Nepaisant problemų, ekspertai dažniausiai nesiūlo eukaliptų „išnaikinti“, nes jie išlieka svarbūs vietos ekonomikai: medienos ruošos ir prekybos grandinė maitina tūkstančius šeimų. Be to, dalis specialistų pabrėžia, kad eukaliptų mediena mažina spaudimą likusiems natūraliems miškams, kurie kitu atveju galėtų būti kertami dar intensyviau.

    Vis dėlto mokslininkų rekomendacijos krypsta į balansą: riboti eukaliptų sodinimą prie vandens telkinių, upių ir šaltinių, o plantacijas planuoti taip, kad jos nesikirstų su jautriausiomis vandens kaupimo zonomis. Taip pat siūloma dažniau taikyti mišrius želdinimo principus, eukaliptus kaitaliojant su vietinėmis rūšimis, kurios geriau prisitaikiusios prie regiono vandens režimo.

    Etiopija pastaraisiais metais garsėjo ir ambicingomis medžių sodinimo kampanijomis, įskaitant iniciatyvas, kuriomis siekta per vieną dieną pasodinti šimtus milijonų sodinukų. Tačiau nepriklausomi vertinimai rodė, kad dalyje regionų sodinukų išgyvenamumas buvo apie 40 proc., todėl vien skaičius, kiek pasodinta, dar negarantuoja realaus ekosistemų atkūrimo.

    Specialistai pabrėžia, kad tvarus miškų atkūrimas remiasi ne tik masiniu sodinimu, bet ir rūšių parinkimu, vandens išteklių apsauga, dirvožemio atkūrimu bei ilgalaike priežiūra. Eukaliptų istorija Etiopijoje vis dažniau pateikiama kaip pavyzdys, kaip greiti sprendimai gali tapti ilgalaikiu iššūkiu, jei neįvertinamas poveikis vandeniui, dirvožemiui ir vietinėms ekosistemoms.

  • Australijoje sutuoktiniai nupirko karvių ūkį ir per kelerius metus jį paverčia koalų mišku

    Brettas ir Lisa Vercouw Australijoje įsigijo 30 hektarų sklypą, kuris anksčiau buvo naudojamas galvijams ganyti, o dabar jį nuosekliai keičia į vietinių rūšių mišką. Jų tikslas – atkurti koalų ir kitų laukinių gyvūnų buveines, kurios regione per dešimtmečius buvo smarkiai suskaidytos.

    Sklypas, vadinamas Narlu, yra netoli Upper Orara gyvenvietės Naujojo Pietų Velso šiaurinėje pakrantėje, Coffs Harbour apylinkėse. Dalis teritorijos kadaise buvo subtropinių žemumų miškai ir drėgni bei sausi eukaliptų miškai, tačiau žemė buvo iškirsta ir pritaikyta žemės ūkiui.

    Per kelerius metus sutuoktiniai, padedami regioninių žemėtvarkos specialistų, atkūrė apie 17,5 hektaro miško. Jie pasodino daugiau nei 34 000 medžių, o rūšis parinko taip, kad atitiktų skirtingus vietinius miško tipus ir teiktų koaloms tinkamą maistą bei slėptuves.

    Dalis sodinukų buvo užauginti pačių šeimininkų, o sodinimas planuotas ne vien dėl žalumos, bet ir dėl vadinamųjų buveinių koridorių. Tokie koridoriai padeda sujungti likusius natūralios augmenijos plotus ir sudaro sąlygas gyvūnams saugiau judėti per fragmentuotą kraštovaizdį.

    Koalos didelę gyvenimo dalį praleidžia medžiuose ir yra priklausomos nuo konkrečių eukaliptų rūšių, todėl buveinių praradimas joms ypač skausmingas. Kai miškų plotai susmulkinami į atskiras salas, didėja žūčių keliuose rizika, plinta ligos, o populiacijoms sunkiau atsistatyti.

    Šiaurinėje Naujojo Pietų Velso pakrantėje buveines veikia ne tik žemės ūkio plėtra, bet ir stichijų ciklas: sausros, karščio bangos, potvyniai ir dideli gaisrai. Dėl to atkūrimo projektai vis dažniau orientuojami į ilgalaikį atsparumą, o ne vien į greitą atsodinimą.

    Be sodinimo, Vercouw bendradarbiauja su vietos aborigenų organizacija ir taiko tradicines žemės priežiūros praktikas, įskaitant mažo intensyvumo kultūrinį deginimą. Tokios priemonės gali padėti mažinti įvežtų žolių dominavimą ir sudaryti palankesnes sąlygas vietiniams augalams atželti.

    Atkuriamoje teritorijoje jau fiksuojami sugrįžtantys vietiniai gyvūnai ir paukščiai, taip pat aptinkamos ir saugomos rūšys. Tai rodo, kad miško atkūrimas veikia ne tik kaip medžių sodinimo iniciatyva, bet ir kaip platesnės ekosistemos atgaivinimas, įtraukiantis vandens telkinių pakrančių stabilizavimą ir maisto grandinės atsikūrimą.

    Patys šeimininkai pabrėžia, kad tai ilgas projektas, kurio pilno rezultato jie greičiausiai nepamatys per savo gyvenimą. Tačiau būtent toks laiko mastelis, jų teigimu, ir yra esminis: atkuriamas ne plantacijos tipo plotas, o natūraliai bręstanti buveinė, kuri gali tarnauti ateities kartoms.

    Prieš tokias iniciatyvas dažnai stoja praktiniai iššūkiai – nuo ekstremalių temperatūrų iki pasikartojančių potvynių, galinčių sunaikinti jaunus sodinukus. Todėl projektas reikalauja nuolatinės priežiūros, papildomo atsodinimo ir prisitaikymo prie besikeičiančių sąlygų.

  • Pamirštas miškų eksperimentas po 40 metų atskleidė netikėtą tiesą: medieną ir anglį galima suderinti

    Pamirštas miškų eksperimentas po 40 metų atskleidė netikėtą tiesą: medieną ir anglį galima suderinti

    Australijos Viktorijos valstijoje dar 1980-ųjų pabaigoje pradėtas miškotvarkos eksperimentas beveik keturiems dešimtmečiams buvo pamirštas, tačiau sugrįžę mokslininkai pamatė rezultatą, kuris verčia iš naujo vertinti ginčą tarp kirtimų ir griežtos apsaugos. Pakartotinė duomenų analizė rodo, kad eukaliptų miškų atsakas į tvarkymą nėra vienareikšmis ir priklauso nuo taikomų metodų.

    Tuomet Viktorijos valdžia, reformuodama medienos pramonę, skyrė apie 26 mln. Australijos dolerių, tai yra maždaug 16 mln. eurų, alternatyvoms plyniems kirtimams ieškoti. Viena idėja buvo patikrinti, ar galima užtikrinti medienos ruošą kartu išsaugant miško struktūrą ir ekologines funkcijas.

    Palygino skirtingus kirtimus

    1987–1989 metais buvo pradėtas Silvicultural Systems Project projektas dviejose vietovėse: Tanjil Bren Central Highlands regione ir Cabbage Tree Creek rytinėje Viktorijos dalyje. Tyrėjai palygino tradicinius plynus kirtimus, kurių juostos siekė maždaug 250–350 metrų plotį, su mažesnėmis kirtavietėmis ir kitais tvarkymo būdais.

    Vienas ryškiausių bandymų buvo intensyvus retinimas, kai pašalinama apie 50–70 proc. medžių, o greta paliekami ir visiškai neliesti miško plotai kaip kontrolė. Ankstyvieji rezultatai rodė, kad kalninis eukaliptas geriausiai atželia didesnėse atvirose kirtavietėse, o mažesnėse aikštelėse greitai įsigali pomiškio rūšys, pavyzdžiui, akacijos.

    Netikėtas retinimo efektas

    Nors pirmieji duomenys buvo paskelbti, projektas ilgainiui prarado dėmesį, o dalis infrastruktūros sunyko. Vis dėlto pats miškas toliau augo, todėl 2014 metais mokslininkai grįžo į Tanjil Bren ir galėjo įvertinti, ką reiškia skirtingi sprendimai po maždaug 30 metų.

    Didžiausią įspūdį paliko retinti plotai: likę medžiai užaugo stambūs ir sparčiai didino skersmenį, nes gavo daugiau šviesos, erdvės ir dirvožemio išteklių. Kai kurių medžių skersmuo viršijo 1 metrą, o dalis pasiekė daugiau nei 1,5 metro, o didžiausi retintuose plotuose buvo apie 20 proc. storesni nei nejudintuose miško ruožuose.

    Anglies kaupimas ir biologinė įvairovė

    Dar svarbiau tai, kad retinti plotai medienoje sukaupė tiek pat arba net daugiau anglies nei neliesti miško plotai. Per tris dešimtmečius medžiai ne tik kompensavo retinimo metu pašalintos biomasės anglies kiekį, bet kai kuriais atvejais pasiekė panašų prieaugį kaip ir nekirstose teritorijose.

    Tyrėjai pabrėžia, kad stambūs, seni medžiai gamtosaugai itin reikšmingi: jie atsparesni gaisrams, o senstant dažniau formuoja dreves, kurios tampa svarbiomis buveinėmis. Viktorijos kalnų miškuose tai siejama ir su nykstančiomis rūšimis, tarp jų Leadbeaterio oposumu, kuriam drevėti medžiai yra kritiškai svarbūs.

    Naudojant fotospąstus vertinta ir gyvūnų reakcija į skirtingas miškotvarkos schemas. Leadbeaterio oposumai buvo fiksuoti tvarkytuose variantuose, o neliestuose kontroliniuose plotuose jų nefiksuota, tačiau tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tokius rezultatus būtina vertinti atsargiai ir atsižvelgti į buveinių mozaiką bei vietines sąlygas.

    Bendra išvada aiški: diskusija dėl miškų ateities neturėtų susiaurėti iki pasirinkimo tarp plyno kirtimo ir visiško nelietimo. Tam tikromis sąlygomis retinimas gali vienu metu prisidėti prie medienos tiekimo, anglies kaupimo ir dalies rūšių buveinių kokybės, tačiau tai nereiškia universalaus sprendimo visiems miškams.

  • Užtenka kelių mėtų lašų prie lango: paprastas triukas, kuris padeda atbaidyti uodus be chemijos

    Užtenka kelių mėtų lašų prie lango: paprastas triukas, kuris padeda atbaidyti uodus be chemijos

    Šylant orams, uodai į namus dažniausiai patenka per pravirus langus ir balkono duris, todėl žmonės ieško būdų apsisaugoti be stiprių cheminių priemonių. Vienas paprasčiausių triukų paremtas kvapais, kurie uodams yra nemalonūs, o namuose pritaikomi per kelias minutes.

    Praktiškas sprendimas yra nedidelė lipni veltinė pagalvėlė, kuri paprastai naudojama baldų kojelėms apsaugoti. Ji patogi tuo, kad turi klijų sluoksnį, sugeria skystį ir gali būti priklijuojama prie lango rėmo, palangės krašto ar šalia esančios sienos.

    Ant tokios pagalvėlės užlašinami keli lašai eterinio aliejaus. Dažniausiai pasirenkamas pipirmėčių, eukaliptų arba levandų kvapas, nes šie aromatai dažnai minimi kaip galintys sumažinti uodų aktyvumą patalpose, ypač kai kvapas sklinda ties vieta, pro kurią vabzdžiai patenka į vidų.

    Pagalvėlę verta klijuoti kuo arčiau lango tarpo ar rėmo kampo, kur dažniausiai atsiranda mikroplyšiai, o vėdinant kvapas geriau pasklinda į išorę. Jei norisi, ją galima paslėpti už užuolaidos, tačiau svarbu, kad ji nebūtų visiškai uždengta storu audiniu, nes tada aromatas silpsta.

    Specialistai pabrėžia, kad eteriniai aliejai gali veikti kaip trumpalaikė atbaidymo priemonė, tačiau jų efektyvumas priklauso nuo koncentracijos, oro judėjimo ir uodų rūšies. Kvapas taip pat greičiau išsivėdina, jei patalpoje dažnai atidaromi langai, todėl lašus gali tekti atnaujinti kas kelias valandas ar kasdien.

    „Eterinių aliejų kvapai kai kuriomis sąlygomis gali sumažinti uodų aktyvumą patalpose, tačiau tai nėra pilnavertis pakaitalas patikrintoms apsaugos priemonėms, ypač jei rizika didesnė“, – teigiama apžvalginiuose moksliniuose darbuose apie augalinių repelentų poveikį.

    Norint geresnio rezultato, toks kvapų triukas dažniausiai veikia kaip papildoma apsauga kartu su tinkleliais nuo vabzdžių, tvarkingomis sandarinimo gumomis ir įpročiu nepalikti atvirų vandens sankaupų balkone ar kieme. Būtent stovintis vanduo yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl uodų greitai padaugėja šalia namų.

    Saugumo sumetimais eterinius aliejus reikėtų naudoti saikingai ir netepti jų tiesiai ant odos neatskiedus, o kvapų nenaudoti šalia kūdikių lovelių. Jei namuose yra katė ar šuo, verta įsitikinti, kad gyvūnas nepasieks pagalvėlės ir jos nenulaižys.

    Šis metodas nebrangus ir lengvai pritaikomas, tačiau svarbiausia suprasti jo ribas. Jei uodų labai daug, kvapas gali tik sumažinti jų aktyvumą prie lango, o patikimiausią barjerą vis tiek sukuria fizinė apsauga, pavyzdžiui, tinkleliai.