Etiopijoje daugiau kaip prieš 130 metų pradėta masiškai sodinti eukaliptus atrodė greitas sprendimas augančiam sostinės regionui, kuriam trūko malkų ir statybinės medienos. Tačiau mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad ilgalaikė tokios politikos kaina tapo itin didelė: kai kuriose vietovėse pastebimai seko šaltiniai, mažėjo upelių debitas, o dirvožemis sausėjo.
Istorinis lūžis siejamas su 1894–1895 metais, kai valdant imperatoriui Menelikui II eukaliptai buvo pasirinkti dėl vienos priežasties: jie greitai auga ir leidžia per trumpą laiką gauti medienos. Per dešimtmečius plantacijos išsiplėtė iki maždaug 506 000 hektarų, o eukaliptas tapo viena reikšmingiausių medienos tiekimo grandžių Rytų Afrikoje.
Kodėl eukaliptai išsausina aplinką?
Tyrėjai aiškina, kad eukaliptų šaknų sistema veikia tarsi intensyvus „siurblys“, galintis greitai pasisavinti drėgmę iš dirvožemio ir požeminių vandens sluoksnių. Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, jog vienas suaugęs medis per parą gali išgarinti apie 20–40 litrų vandens, o sausros metu kai kurios rūšys vandens sunaudoja dar daugiau.
Centriniuose Etiopijos aukštikalnių regionuose fiksuota, kad šalia eukaliptų plantacijų šaltinių debitas gali mažėti beveik perpus, o kai kuriuose baseinuose požeminio vandens lygis svyruoja centimetrų tikslumu net per trumpus laikotarpius. Tuo pat metu dirvožemis praranda dalį maistinių medžiagų, ypač kai mediena intensyviai kertama ir iš teritorijos išvežama be atkuriamųjų priemonių.
Ne vien ekologija, bet ir pragyvenimas
Nepaisant problemų, ekspertai dažniausiai nesiūlo eukaliptų „išnaikinti“, nes jie išlieka svarbūs vietos ekonomikai: medienos ruošos ir prekybos grandinė maitina tūkstančius šeimų. Be to, dalis specialistų pabrėžia, kad eukaliptų mediena mažina spaudimą likusiems natūraliems miškams, kurie kitu atveju galėtų būti kertami dar intensyviau.
Vis dėlto mokslininkų rekomendacijos krypsta į balansą: riboti eukaliptų sodinimą prie vandens telkinių, upių ir šaltinių, o plantacijas planuoti taip, kad jos nesikirstų su jautriausiomis vandens kaupimo zonomis. Taip pat siūloma dažniau taikyti mišrius želdinimo principus, eukaliptus kaitaliojant su vietinėmis rūšimis, kurios geriau prisitaikiusios prie regiono vandens režimo.
Pamokos iš plataus masto želdinimo
Etiopija pastaraisiais metais garsėjo ir ambicingomis medžių sodinimo kampanijomis, įskaitant iniciatyvas, kuriomis siekta per vieną dieną pasodinti šimtus milijonų sodinukų. Tačiau nepriklausomi vertinimai rodė, kad dalyje regionų sodinukų išgyvenamumas buvo apie 40 proc., todėl vien skaičius, kiek pasodinta, dar negarantuoja realaus ekosistemų atkūrimo.
Specialistai pabrėžia, kad tvarus miškų atkūrimas remiasi ne tik masiniu sodinimu, bet ir rūšių parinkimu, vandens išteklių apsauga, dirvožemio atkūrimu bei ilgalaike priežiūra. Eukaliptų istorija Etiopijoje vis dažniau pateikiama kaip pavyzdys, kaip greiti sprendimai gali tapti ilgalaikiu iššūkiu, jei neįvertinamas poveikis vandeniui, dirvožemiui ir vietinėms ekosistemoms.
Leave a Reply