CP v2

Tag: Euro zonos infliacija

  • Euro zonos infliacija šoktelėjo iki 3,8 proc.: Lietuva atsidūrė brangimo lyderėse

    Euro zonos infliacija šoktelėjo iki 3,8 proc.: Lietuva atsidūrė brangimo lyderėse

    Rugsėjį kainos augo sparčiausiai

    Euro zonoje rugsėjį metinė infliacija pakilo iki 3,8 proc. ir pasiekė aukščiausią lygį per trejus metus. Tai buvo daugiau, nei tikėjosi ekonomistai, o mėnesinis kainų pokytis, palyginti su rugpjūčiu, siekė 0,6 proc.

    Tokie duomenys didina įtampą dėl to, ar kainų šuolis yra laikinas, ar gali virsti platesnio masto brangimu. Europos Centrinis Bankas savo tikslu laiko 2 proc. infliaciją, todėl dabartinis rodiklis nuo jo smarkiai nutolęs.

    Energija tapo pagrindiniu varikliu

    Didžiausią įtaką bendrai infliacijai turėjo energija: jos kainos per metus paaugo 18,8 proc., o vien per rugsėjį padidėjo 3,9 proc. Energija euro zonos vartojimo krepšelyje sudaro apie 9 proc., todėl šis šuolis reikšmingai pakėlė bendrą rodiklį.

    Branduolinė infliacija, neįtraukianti energijos, maisto, alkoholio ir tabako, kilo gerokai nuosaikiau ir siekė 2,5 proc. Tai rodo, kad kol kas didžioji dalis spaudimo kyla iš energijos, tačiau rizika persiduoti kitoms prekių ir paslaugų grupėms išlieka.

    Paslaugų infliacija pakilo iki 3,2 proc., o tai svarbu, nes paslaugos sudaro didžiausią euro zonos krepšelio dalį, apie 47 proc. Į šią kategoriją patenka nuoma, restoranai, kelionės, draudimas ir kitos kasdienės išlaidos, kurios dažnai jautriai reaguoja į darbo užmokesčio pokyčius.

    Kur infliacija didžiausia?

    Tarp euro zonos valstybių rugsėjį didžiausia metinė infliacija fiksuota Lietuvoje ir siekė 6,1 proc., o mėnesiu anksčiau buvo 5,6 proc. Aukšti rodikliai taip pat registruoti Bulgarijoje, Kipre, Liuksemburge, Graikijoje ir Ispanijoje.

    Iš viso šešiose euro zonos šalyse metinė infliacija siekė 5 proc. ar daugiau, o dešimtyje valstybių ji buvo lygi arba didesnė už euro zonos vidurkį. Mažiausia infliacija fiksuota Maltoje, Suomijoje ir Latvijoje, o Latvija išsiskyrė tuo, kad joje metinis rodiklis rugsėjį net sumažėjo.

    Tarp didžiųjų ekonomikų sparčiausias pagreitėjimas matytas Italijoje, kur metinė infliacija pakilo iki 4,1 proc., o kainos per vieną mėnesį šoktelėjo 2,0 proc. Prancūzijoje infliacija pasiekė 3,4 proc., Vokietijoje 3,3 proc., o Ispanija išliko aukščiausiai tarp ketverto ir pakilo iki 5,0 proc.

    Ką tai reiškia ECB sprendimams?

    Europos Centrinis Bankas rugsėjo 10 dieną padidino pagrindines palūkanų normas 0,25 proc. punkto, o indėlių palūkanų norma pasiekė 2,50 proc. Didesnės palūkanos brangina skolinimąsi gyventojams ir verslui, todėl paprastai vėsina paklausą ir ilgainiui mažina kainų spaudimą.

    ECB prognozėse numatoma, kad vidutinė metinė infliacija euro zonoje 2026 metais sieks 3,0 proc., 2027 metais 2,5 proc., o 2028 metais 2,1 proc. Vis dėlto naujausi duomenys rodo, kad grįžimas prie tikslo gali užtrukti, ypač jei energijos brangimas išsilaikys ilgiau.

    Rinkų dalyviai vis atidžiau stebi naftos ir dujų kainų dinamiką, taip pat tai, ar energijos šokas persiduos į platesnį vartojimo prekių ir paslaugų spektrą. Kitas ECB posėdis numatytas spalio pabaigoje Frankfurte, o diskusijų centre bus klausimas, ar prireiks dar vieno palūkanų didinimo.

  • Euro zonos infliacija vėl kyla: Lietuva tarp lyderių, rinkos stebi ECB sprendimus

    Euro zonos infliacija vėl kyla: Lietuva tarp lyderių, rinkos stebi ECB sprendimus

    Euro zonoje infliacijos mažėjimas liepą pasirodė buvęs trumpalaikis: po birželio atoslūgio vartotojų kainos vėl paspartėjo. Eurostato skubusis įvertis rodo, kad metinė infliacija pakilo iki 2,9 proc., kai birželį siekė 2,8 proc.

    Kartu šiek tiek padidėjo ir bazinė infliacija, neįtraukianti svyruojančių maisto ir energijos kainų: ji ūgtelėjo iki 2,5 proc. Tokia dinamika rodo, kad kainų spaudimas euro zonoje išlieka platesnis, o ne vien susijęs su atskiromis žaliavomis.

    Didžiausią metinį šuolį fiksavo energija: jos kainos, Eurostato duomenimis, buvo maždaug 10 proc. didesnės nei prieš metus. Paslaugų kainos augo apie 3,3 proc., o tai dažnai laikoma vienu svarbiausių rodiklių, vertinant infliacijos įsitvirtinimą ekonomikoje.

    Lietuva vėl tarp brangimo lyderių

    Liepą didžiausia metinė infliacija euro zonoje buvo Lietuvoje ir siekė 5,6 proc. Toliau rikiavosi Bulgarija su 4,1 proc. ir Kipras su 4,0 proc., o Ispanijoje kainos kilo 3,8 proc., Kroatijoje – 3,6 proc.

    Mažiausias metinis kainų augimas fiksuotas Estijoje – 2,0 proc. Toliau buvo Malta su 2,1 proc. ir Prancūzija su 2,4 proc., o Latvijoje rodiklis siekė 2,5 proc.; Austrijoje ir Suomijoje – po 2,6 proc.

    Vokietijoje infliacija paspartėjo iki 2,8 proc., o Italijoje sutapo su euro zonos vidurkiu ir siekė 2,9 proc. Skirtumai tarp šalių išryškina, kad bendras euro zonos vidurkis slepia nevienodas kainų tendencijas ir skirtingą vidaus paklausos bei sąnaudų struktūrą.

    Kas labiausiai judino kainas?

    Vertinant pokytį per mėnesį, didžiausias kainų kilimas fiksuotas Nyderlanduose – 1,5 proc. Toliau sekė Vokietija su 0,9 proc. ir Prancūzija su 0,6 proc., taip pat Kroatija ir Malta, kur augimas siekė po 0,6 proc.

    Tuo metu dalyje valstybių kainos per mėnesį mažėjo: ryškiausiai Graikijoje, kur fiksuotas 1,4 proc. kritimas. Italijoje kainos smuko 1,0 proc., Latvijoje – 0,7 proc., o Belgijoje ir Liuksemburge – po 0,6 proc.

    Energetikos komponentas išliko pagrindiniu rizikos veiksniu, nes euro zona yra grynoji energijos importuotoja, todėl jautriai reaguoja į pasaulinių rinkų svyravimus. Dėl geopolitinių įtampų ir išaugusių energijos kaštų ekonomistai vertina, kad infliacija gali išlikti atsparesnė mažėjimui, nei tikėtasi prieš kelis mėnesius.

    Ką tai gali reikšti palūkanoms?

    Dalies analitikų vertinimu, bendroji infliacija euro zonoje gali užstrigti kiek aukščiau nei 2,5 proc. riba, todėl Europos Centrinio Banko sprendimai dėl palūkanų gali išlikti ypač priklausomi nuo naujausių duomenų.

    Rinkos dalyviai tuo pat metu stebi, ar kainų spaudimas paslaugų sektoriuje pradės aiškiai slopti, nes būtent šis segmentas dažnai susijęs su darbo užmokesčio dinamika. Jei bazinė infliacija užsitęs, palūkanų mažinimo trajektorija gali būti lėtesnė, nei tikisi dalis investuotojų.

    Finansų rinkose po paskelbtų skaičių rizikos apetitas išliko gana tvirtas, o Europos akcijų biržos tęsė kilimą. Investuotojai vertina ir makroekonominius signalus, ir įmonių rezultatus, tačiau infliacijos rodikliai išlieka vienu pagrindinių kompasų, formuojančių lūkesčius dėl ECB politikos.

  • Infliacija euro zonoje smuko iki 2,8 proc.: ar ECB spaus pauzę, ar dar kels palūkanas?

    Infliacija euro zonoje smuko iki 2,8 proc.: ar ECB spaus pauzę, ar dar kels palūkanas?

    Euro zonos metinė infliacija birželio mėnesį patvirtinta ties 2,8 proc. ir, palyginti su geguže, sumažėjo nuo 3,2 proc. Tai pirmas bendro kainų augimo sulėtėjimas šiais metais, vykstant į svarbų Europos Centrinio Banko (ECB) posėdį, kuriame sprendžiama dėl palūkanų normų krypties.

    Galutiniai Eurostato duomenys rodo, kad infliacijos dinamika pradėjo vėsti plačiu mastu: rodiklis mažėjo 22 iš 27 Europos Sąjungos valstybių. Finansų rinkoms tai yra signalas, kad spartesnių palūkanų didinimų ciklas gali būti pristabdytas, tačiau sprendimą vis dar gali koreguoti energijos kainos ir geopolitika.

    Be bendros infliacijos, reikšmingas ir bazinės infliacijos rodiklis, atmetantis energijos bei maisto kainų svyravimus. Birželį bazinė infliacija sumažėjo nuo 2,6 proc. iki 2,4 proc., o paslaugų kainų augimas lėtėjo nuo 3,5 proc. iki 3,2 proc., kas rodo silpstantį vidaus paklausos spaudimą kainoms.

    Energijos infliacija taip pat atslūgo: rodiklis mažėjo nuo 10,8 proc. iki 8,5 proc. Vis dėlto būtent energija išlieka didžiausia rizikos zona, nes naftos kainos yra jautrios geopolitiniams sukrėtimams ir tiekimo grandinių trikdžiams.

    Didžiausiose euro zonos ekonomikose situacija nevienoda: Vokietijoje metinė infliacija siekė 2,4 proc., Prancūzijoje 2 proc., Italijoje 3 proc., o Ispanijoje 3,6 proc. Skirtumai svarbūs ECB, nes vieninga palūkanų politika turi veikti skirtingų struktūrų ekonomikose, kuriose kainų spaudimas gali kilti dėl nevienodų veiksnių.

    Šie skaičiai ypač svarbūs po ankstesnio ECB žingsnio: birželį indėlių galimybės palūkanų norma buvo padidinta nuo 2 proc. iki 2,25 proc., ir tai tapo pirmu didinimu per beveik trejus metus. ECB tuomet argumentavo, kad infliacijos problema išlieka, o sugrįžimas prie 2 proc. tikslo nėra garantuotas be papildomo politikos griežtinimo.

    Riziką grąžina atsinaujinusi įtampa, susijusi su Iranu, kuri gali kelti naftos kainas ir vėl didinti infliacinį spaudimą. Brent rūšies naftos kaina pastaruoju metu vėl kilo iki maždaug 87 JAV dolerių už barelį, tai yra apie 80 eurų, jei perskaičiuojama pagal apytikrį 0,92 euro už dolerį kursą.

    Tokia naftos kainų trajektorija reiškia, kad energijos atpigimas, kuris prisidėjo prie infliacijos sulėtėjimo, gali būti laikinas. Dėl to dalis ekonomistų neatmeta, kad ECB gali rinktis griežtesnę poziciją, tačiau labiau tikėtina laikoma pauzė, paliekant 2,25 proc. normą nepakeistą ir laukiant naujų prognozių.

    ECB vadovė Christine Lagarde anksčiau pabrėžė, kad sprendimai bus priimami kiekvieno posėdžio metu, remiantis naujausiais duomenimis, o išankstinis įsipareigojimas konkrečiam palūkanų keliui nėra planuojamas.

    „Išankstinių pažadų dėl palūkanų kelio nebus, sprendimus priimsime posėdis po posėdžio, remdamiesi duomenimis“, – sakė Christine Lagarde.

    Papildomas niuansas yra posėdžių kalendorius: liepos mėnesio posėdis paprastai nėra skirtas naujoms išsamioms makroekonominėms prognozėms, todėl politikos formuotojai gali turėti daugiau argumentų palaukti iki kito prognozių atnaujinimo. Praktikoje tai reikštų, kad dabartiniai infliacijos duomenys suteikia erdvės pauzei, tačiau galutinis sprendimas priklausys nuo energijos kainų, paslaugų infliacijos ir atlyginimų dinamikos.

    Tarptautiniame kontekste ECB veiksmai išlieka atidžiai stebimi: palūkanų kryptį svarsto ir kiti didieji centriniai bankai, vertindami, ar infliacijos sulėtėjimas yra tvarus. Euro zonoje šiuo metu pagrindinis klausimas lieka tas pats: ar 2,8 proc. infliacija jau leidžia atsikvėpti, ar tai tik trumpas atokvėpis prieš naują kainų spaudimo bangą.