CP v2

Tag: Europos kosmoso agentūra

  • ESA skyrė „PLD Space“ 158,9 mln. eurų: ką reiškia Europos „Launcher Challenge“ ir MIURA 5 planai

    ESA kontraktas ir jo tikslas

    Ispanijos kosmoso transporto bendrovė „PLD Space“ gavo 158,9 mln. eurų finansavimą iš Europos kosmoso agentūros (ESA) pagal programą European Launcher Challenge. Ši iniciatyva skirta stiprinti Europos savarankišką, konkurencingą ir atsparesnę prieigą prie kosmoso.

    Kontraktas pasirašytas tuo metu, kai Europoje auga institucinis ir komercinis poreikis patikimiems paleidimams, o geopolitinė įtampa ir tiekimo grandinių rizikos verčia daugiau pajėgumų kurti žemyne. Daugiau vietinių paleidimo paslaugų reiškia mažesnę priklausomybę nuo išorinių tiekėjų ir aiškesnį planavimą palydovų operatoriams.

    Kaip „PLD Space“ augo 2026 metais

    ESA sprendimas sutapo su intensyvia „PLD Space“ plėtros faze: bendrovė 2026 metais pritraukė didelio masto finansavimą ir papildomus instrumentus, orientuotus į gamybos bei infrastruktūros stiprinimą. Tokie resursai paprastai skiriami ne vien prototipams, o perėjimui į nuoseklesnį skrydžių grafiką ir pramoninę gamybą.

    Bendrovė sieja savo strategiją su keliomis lygiagrečiomis kryptimis: technologijų demonstravimu, orbitinių paleidimų pajėgumo įrodymu, raketos parametrų didinimu ir pakartotinio naudojimo elementų diegimu. Visa tai turėtų mažinti vieno paleidimo savikainą ir kelti sistemos patikimumą.

    „ESA pasirinkimas patvirtina kelių metų kryptingai kurtą planą: Europos paleidimo pajėgumą, kurio technologijas, pramonę ir įgyvendinimą valdome patys“, – sakė „PLD Space“ vykdomasis prezidentas Ezequielis Sánchezas.

    MIURA 5 ir kelias į didesnę klasę

    ESA skirta suma apima dvi European Launcher Challenge dalis. Pirmoji kryptis orientuota į komercinės orbitinių paleidimų paslaugos konsolidavimą ir skrydžių tempo didinimą iki 2030 metų, atsižvelgiant į augantį susidomėjimą MIURA 5 raketa.

    Antroji kryptis susijusi su vadinamąja padidinta orbitine galia, kuri numato MIURA 5 patobulinimus didesniam naudingajam kroviniui ir platesniam orbitų spektrui. Kartu numatomi sprendimai, susiję su varomuoju nusileidimu, kaip vienu iš žingsnių pakartotinio naudojimo link.

    „Tai nėra pavienė pergalė: tai disciplinuoto įgyvendinimo kelio dalis nuo MIURA 1 demonstravimo iki MIURA 5 orbitinių pajėgumų ir technologijų perkėlimo į MIURA Next“, – sakė Ezequielis Sánchezas.

    Europos kosmoso rinka: kodėl finansavimas auga

    ESA sprendimas įsilieja į platesnę Europos kosmoso sektoriaus tendenciją, kai investicijos nukreipiamos į palydovų gamybą, ryšį, Žemės stebėseną, variklius ir kosminės žvalgybos sprendimus. Rinką augina tiek komerciniai užsakymai, tiek valstybių siekis turėti daugiau suverenios infrastruktūros.

    Šiame kontekste „PLD Space“ pozicionuojama kaip viena iš privačių bendrovių, kurios turėtų sustiprinti Europos paleidimų ekosistemą. Bendrovė, įkurta 2011 metais ir įsikūrusi Elčėje, plėtoja MIURA raketų šeimą ir LINCE įgulos kapsulės koncepciją, siekdama padengti skirtingų misijų poreikius.

  • Paryžiaus „ArcSpace“ pritraukė per 2 mln. eurų: ruošia palydovų remontą orbitoje nuo 2027 metų

    Paryžiaus „ArcSpace“ pritraukė per 2 mln. eurų: ruošia palydovų remontą orbitoje nuo 2027 metų

    Paryžiuje įsikūręs kosmoso technologijų startuolis „ArcSpace“ pranešė užbaigęs daugiau kaip 2 mln. eurų investicijų etapą. Bendrovė kuria sprendimus, skirtus palydovų remontui, surinkimui ir techninei priežiūrai orbitoje, o pritrauktas kapitalas turėtų paspartinti pasirengimą demonstracinei misijai.

    Finansavimo etapui vadovavo „DEPO Ventures“ per fondą „DEPO Ventures One“, taip pat prisidėjo „SCE Freiraum Ventures“, „IRDI Capital Investissement“ ir Prancūzijos verslo angelų tinklas. Investuotojai akcentuoja, kad palydovų aptarnavimas orbitoje tampa strategine kryptimi, susijusia tiek su kritinės infrastruktūros atsparumu, tiek su gynybos poreikiais.

    „ArcSpace“ įkurta 2022 metais ir vysto įrankius bei gamybos procesus, kuriuos būtų galima naudoti kosmose. Esminė kryptis – elektronų pluošto technologija, leidžianti pjauti, sujungti ir virinti medžiagas vakuume, tiesiog kosminiame aparate ar specializuotame remonto įrenginyje.

    Iki šiol dauguma palydovų buvo kuriami pagal vienkartinio panaudojimo logiką: sugedus, pritrūkus kuro ar patyrus pažeidimą, jie dažnai virsta neveiksniu objektu ir papildomu kosminių šiukšlių šaltiniu. Praktikoje tai reiškia ne tik finansinę žalą, bet ir didesnę susidūrimų riziką tankėjančiose orbitose.

    Bendrovė teigia sukūrusi kompaktišką aukštos energijos elektronų pluošto įrankį, kurį būtų galima integruoti į misiją kaip nedidelį modulį. „ArcSpace“ pabrėžia, kad sprendimas gali būti panaudotas be sudėtingo išankstinio palydovų pritaikymo aptarnavimui, o tai yra vienas didžiausių barjerų dabartinėje rinkoje.

    „Kosmoso pramonė tradiciškai veikė vienkartinio naudojimo modeliu. Sugedus sistemai ar palydovui pritrūkus kuro, infrastruktūra, verta šimtų milijonų eurų, būdavo prarandama“, – sakė „ArcSpace“ vadovas ir vienas įkūrėjų Guillaume Mohara.

    „Mūsų tikslas – parodyti daugiau nei 100 sekundžių visiškai autonominio virinimo kosminiame aparate 2027 metais, o tai būtų pasaulinė naujovė“, – pridūrė jis.

    Pasak įmonės, technologija jau įveikė reiklius bandymus, imituojančius kosmoso aplinką, įskaitant aukšto vakuumo sąlygas ir mechanines vibracijas. Naujas finansavimas bus skirtas komandai plėsti, skrydžio įrangai kvalifikuoti ir pasirengti pirmajai demonstracinei misijai, kuri šiuo metu planuojama 2027 metais.

    „ArcSpace“ taip pat nurodo sulaukusi susidomėjimo iš daugiau nei keliolikos komercinių įmonių ir bendradarbiaujanti su instituciniais partneriais, įskaitant Prancūzijos kosmoso agentūrą CNES, Europos kosmoso agentūrą ir Europos gynybos fondą. Tokios partnerystės paprastai padeda startuoliams greičiau pasiekti sertifikavimo, testavimo infrastruktūros ir potencialių pirmųjų klientų kanalus.

    Rinkos kontekstas palankus: Europos Komisija įvardija palydovų aptarnavimą orbitoje ir operacijas kaip vieną iš būsimos Europos kosmoso ekonomikos atramų. Tikimasi, kad artimiausiais metais daugės investicijų į technologijas, kurios leistų prailginti palydovų eksploatacijos laiką, saugiau juos deorbituoti ir sumažinti kosminių šiukšlių augimą.

    Bendrovės planuose numatyta nuo 2028 metų pradėti komercinę veiklą su sprendimais, skirtais palydovų gyvavimo pratęsimui, deorbitavimui ir dvejopos paskirties misijoms. Ilgesnėje perspektyvoje ta pati technologijų bazė būtų plečiama didesnių konstrukcijų surinkimui orbitoje ir Mėnulio aplinkoje bei gamybai kosmose.

  • Mokslininkai skelbia: Venerą kadaise dengė vandenynai, radiniai gali pakeisti viską

    Mokslininkai skelbia: Venerą kadaise dengė vandenynai, radiniai gali pakeisti viską

    Venera šiandien laikoma viena atšiauriausių Saulės sistemos planetų: jos paviršiuje tvyro apie 460 laipsnių Celsijaus temperatūra, o slėgis prilygsta maždaug 90 kartų didesniam nei Žemėje. Tačiau naujas tyrimas kelia provokuojančią hipotezę, kad anksčiau šis pasaulis galėjo būti visai kitoks.

    Mokslininkai teigia radę požymių, jog kadaise vanduo galėjo dengti net iki 90 proc. Veneros paviršiaus, o bendras jo kiekis galėjo siekti apie 40 proc. Žemės vandenynų tūrio. Darbe pabrėžiama, kad atskiri įrodymai nėra galutiniai, tačiau kelių požymių visuma stiprina versiją apie senovinius vandenynus.

    Užuominos Veneros reljefe

    Didžioji dalis dabartinių duomenų apie Veneros paviršių surinkta „NASA“ misijos „Magellan“ radarais, kurie 1990-aisiais sudarė detalius planetos žemėlapius. Kadangi Venerą gaubia tankūs debesys, optiniai vaizdai menkai padeda, todėl radaras iki šiol išlieka svarbiausias šaltinis analizuojant reljefą.

    Tyrimo autoriai atkreipia dėmesį į milžiniškas vietoves, išvagotas daugiasienių, poligonus primenančių struktūrų. Anksčiau jos dažnai aiškintos kaip vulkaninių uolienų vėsimo ir traukimosi pasekmė, tačiau naujame darbe siūloma, kad jos labiau panašios į Žemėje jūrinių nuosėdų sluoksniuose aptinkamus poligoninius lūžių tinklus.

    Tokie tinklai Žemėje formuojasi, kai stori dumblėti jūros dugno sluoksniai palaipsniui suslegia ir „išspaudžia“ vandenį, o besikeičiant tūriui atsiranda įtrūkimų geometrija, galinti tęstis kilometrų mastu. Autorių teigimu, analogijos su jūrinėmis nuosėdomis gali geriau paaiškinti dalį Veneros matomų formų.

    Kanalai, kurie kelia klausimų

    Antrasis argumentas siejamas su vadinamaisiais canali, tai yra didžiuliais kanalais, kurių dalis driekiasi tūkstančius kilometrų. Ilgą laiką jie buvo laikomi lavos vagomis, tačiau tokiai interpretacijai kliūva tai, kad ne visais atvejais aišku, kaip lava galėjo išlaikyti tėkmę tokiais atstumais.

    Tyrėjai siūlo, kad bent dalis šių struktūrų galėtų būti panašios į Žemės povandeninius kanalus, kuriuos išgraužia tankios nuosėdinės srovės. Darbe pažymima, kad nemaža poligoninių vietovių dalis siejasi su kanalais, kurie tarsi „prasideda“ lygumose be akivaizdaus vulkaninio šaltinio ir baigiasi gilesnėse įdubose, kaip būtų tikėtina povandeninėje aplinkoje.

    Druskų sluoksnių pėdsakas?

    Trečias požymis susijęs su vadinamosiomis raukšlėtomis keteromis, išmargintomis Veneros žemumose. Autoriai kelia prielaidą, kad jos galėjo susiformuoti virš storų druskų sankaupų, likusių, kai senoviniai vandenynai garavo ir traukėsi.

    Žemėje dideli druskų klodai susidarė, pavyzdžiui, Viduržemio jūrai iš dalies išdžiūvus prieš milijonus metų, o tokie sluoksniai gali deformuoti virš jų esančias uolienas. Tyrime teigiama, kad Veneroje toks druskų sluoksnis teoriškai galėjo siekti bent keliasdešimt metrų ir paveikti plutos reljefą.

    Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad kiekvienas požymis atskirai gali turėti ir kitus paaiškinimus, susijusius su vulkanizmu ar tektoniniais procesais. Venera yra itin vulkaniškai aktyvi arba bent jau stipriai vulkanizmo paveikta planeta, o jos paviršiuje identifikuota dešimtys tūkstančių vulkaninių darinių, todėl interpretacijos neišvengiamai išlieka ginčytinos.

    Hipotezę turėtų padėti patikrinti būsimos misijos, kurios Venerą žada tirti gerokai detaliau nei „Magellan“. Europos kosmoso agentūros „EnVision“ ir „NASA“ planuojama „VERITAS“ misija turėtų atlikti aukštos raiškos radarinius ir spektroskopinius matavimus, kurie leistų geriau suprasti plutos sudėtį ir geologinių formų kilmę.

    Mokslininkams tai svarbu ne tik dėl Veneros praeities. Jei planeta iš tiesų turėjo vandenynus ir vėliau patyrė nevaldomą šiltnamio efektą, tai taptų ryškiu pavyzdžiu, kaip greitai gali pasikeisti į Žemę panašaus pasaulio klimatinė raida ir kokių sąlygų reikia ilgalaikiam vandens stabilumui.

  • Vokietijos raketa RFA ONE pasiruošusi startui iš SaxaVord: Europa siekia kosmoso proveržio

    Vokietijos raketa RFA ONE pasiruošusi startui iš SaxaVord: Europa siekia kosmoso proveržio

    Europa spartina pastangas turėti daugiau savarankiškų galimybių paleisti palydovus į orbitą, o vienu ryškiausių projektų tampa Vokietijos bendrovės „Rocket Factory Augsburg“ kuriama raketa RFA ONE. Įmonė pranešė sudariusi partnerystę su Jungtinės Karalystės kosmodromu SaxaVord Spaceport Šetlando salose, iš kur ir planuojamas pirmasis skrydis.

    RFA ONE starto grafikas jau ne kartą keitėsi. Anksčiau bendrovė buvo nurodžiusi ambiciją pakilti iki 2026 metų pirmos pusės, tačiau šio termino pasiekti nepavyko, o tiksli nauja data kol kas neįvardyta. Vis dėlto įmonė tikisi, kad realus paleidimas galėtų įvykti dar šiais metais, kai bus baigti kosmodromo infrastruktūros pritaikymo darbai.

    Projektą pristabdė ir rimtas incidentas bandymų metu, kai per variklio sužadinimą kilo gaisras, sunaikinęs pirmosios pakopos konstrukciją, planuotą pirmajai misijai. Pasak bendrovės, šis įvykis tapo postūmiu peržiūrėti procedūras ir diegti papildomus saugos sprendimus, kad panašios situacijos nepasikartotų.

    RFA ONE kuriama kaip trijų pakopų raketa, orientuota į mažų ir vidutinės masės krovinių iškėlimą į žemąją Žemės orbitą. Skelbiama, kad ji turėtų gebėti iškelti iki 1 300 kilogramų naudingąją apkrovą į maždaug iki 500 kilometrų aukščio orbitas, kurios dažniausiai pasirenkamos Žemės stebėjimo ir ryšio mažųjų palydovų misijoms.

    Pagrindinę trauką pirmojoje pakopoje turėtų užtikrinti devyni Helix tipo varikliai, sukurti pačios „Rocket Factory Augsburg“ inžinierių. Bendrovė taip pat numato du krovinių skyriaus panaudojimo scenarijus: vieną, pritaikytą vienam didesniam palydovui, ir kitą, skirtą bendroms misijoms, kai į orbitą iškeliama iki kelių dešimčių mažesnių aparatų.

    RFA ONE programa siejama ir su platesniais Europos tikslais stiprinti nepriklausomą prieigą prie kosmoso, ypač augant mažųjų palydovų rinkai ir didėjant konkurencijai dėl paleidimų grafiko. „Rocket Factory Augsburg“ projektą yra rėmusi Europos kosmoso agentūra, o sėkmingas debiutas iš SaxaVord Spaceport būtų svarbus signalas, kad Europos naujosios kosmoso ekonomikos žaidėjai pereina iš prototipų etapo į realius komercinius skrydžius.

  • Visi žvilgsniai į dangų: retas visiškas Saulės užtemimas keliauja per Europą, kur jo laukti

    Visi žvilgsniai į dangų: retas visiškas Saulės užtemimas keliauja per Europą, kur jo laukti

    Milijonai žmonių Europoje trečiadienį kelia akis į dangų tikėdamiesi pamatyti retą visišką Saulės užtemimą, kai diena trumpam virsta prieblanda. Reiškinys matomas ne visur, nes visiškos fazės juosta siaura, o daugelyje regionų fiksuojamas tik dalinis užtemimas.

    Pirmieji visiško užtemimo vaizdai laukiami atokioje Rusijos Arkties dalyje, vėliau Mėnulio šešėlis slinks per Grenlandiją ir Islandiją. Toliau jis pasieks Ispaniją, kur susidomėjimas didžiausias: čia užtemimo kelias kerta Pirėnų pusiasalį nuo Atlanto pakrantės iki Viduržemio jūros.

    Kodėl šis užtemimas išskirtinis?

    Paskutinį kartą žemyninė Europa visišką Saulės užtemimą matė prieš maždaug 20 metų, todėl šis įvykis daugeliui tampa kartos patirtimi. Ispanijoje visiškas Saulės užtemimas šimtmetį buvo itin retas reginys, o Reikjavikas tokio reiškinio nematė nuo 1433 metų.

    Visiško užtemimo fazė truks trumpai: kai kuriose Rusijos ir Grenlandijos vietose ji sieks mažiau nei dvi su puse minutės. Ispanijoje visiškas užtemimas prognozuojamas trumpesnis nei dvi minutės ir vyks prieš pat saulėlydį.

    Kur ir kada matysis geriausiai?

    Visiškas užtemimas numatomas tik keliuose taškuose, todėl keliautojai telkiasi į konkrečias vietas. Tarp minimų lokacijų yra Reikjavikas, taip pat keli Ispanijos miestai, įskaitant Leoną, Saragosą ir Valensiją, kur visiškos fazės laikas skirsis minutėmis.

    Didelei daliai Europos, taip pat Šiaurės Amerikos šiaurinėms teritorijoms ir šiaurės vakarų Afrikai bus matoma dalinė fazė. Ji truks gerokai ilgiau, apie valandą ir 45 minutes, kai Mėnulis tik iš dalies dengs Saulę, sumažindamas šviesą.

    Mokslas, transliacijos ir saugumas

    Užtemimą planuoja tiesiogiai transliuoti NASA ir Europos kosmoso agentūra, o mokslininkams tai proga tyrinėti Saulės atmosferą ir išorinį vainiką. Tokios akimirkos padeda geriau suprasti Saulės vėją ir magnetinio lauko procesus, kurie veikia ir Žemės kosminius orus.

    Tuo pat metu specialistai primena, kad stebėti Saulę be tinkamos apsaugos pavojinga: paklausios specialios užtemimų stebėjimo priemonės. Net ir dalinio užtemimo metu į Saulę žiūrėti tiesiogiai nerekomenduojama.

    Didžiausias neapibrėžtumas – oras, nes užtemimų stebėtojų priešas yra debesys. Islandijos šiaurės vakarų regione prognozuojamas lietus galėtų sugadinti reginį, o Ispanijoje numatomi giedresni orai, nors kartu išlieka karščio ir miškų gaisrų rizika, kai temperatūra kai kur gali viršyti 35 laipsnius.

    Ispanijoje užtemimo turizmas jaučiamas ir ekonomikoje: valdžios skaičiavimais, papildomi daugiau nei 446 000 turistų gali atnešti apie 347 000 000 eurų naudą. Be to, astronomijos mėgėjai jau planuoja ir kitus reiškinius: 2027 metų rugpjūtį visiškas užtemimas turėtų kirsti pietų Ispaniją ir šiaurės Afriką, o 2028 metais Pirėnų pusiasalyje prognozuojamas žiedinis užtemimas.

  • Nuo žaislinių kareivėlių iki žmogaus audinių: 3D spausdinimas jau keičia pasaulį

    Nuo žaislinių kareivėlių iki žmogaus audinių: 3D spausdinimas jau keičia pasaulį

    Dar visai neseniai 3D spausdinimas daugeliui siejosi su plastikinėmis detalėmis ir hobio lygio suvenyrais. Tačiau pastaraisiais metais technologija persikėlė į mediciną, pramonę, statybas ir gynybą, kur tampa realiu įrankiu taupyti laiką, medžiagas ir logistikos resursus.

    Rinka keičiasi ir dėl to, kad 3D spausdintuvai atpigo, o medžiagų pasirinkimas išsiplėtė nuo polimerų iki metalų, keramikos bei biologiškai suderinamų mišinių. Vis dažniau kalbama ne apie įdomią naujovę, o apie gamybos metodą, kuris leidžia kurti tai, ko tradiciniai būdai nepadaro taip greitai arba taip tiksliai.

    Medicina: nuo planavimo iki implantų

    Viena ryškiausių sričių yra medicina, kur 3D spausdinimas padeda nuo pasiruošimo operacijoms iki individualizuotų implantų gamybos. Įprasta praktika yra remtis kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso duomenimis ir pagal juos sukurti konkretaus paciento organo ar kaulo 3D modelį.

    Tokie modeliai leidžia chirurgams iš anksto „išbandyti“ sudėtingą procedūrą, tiksliau suplanuoti pjūvius ir pasirinkti tinkamiausią implantą. Tai gali sutrumpinti operacijos laiką ir sumažinti komplikacijų riziką, ypač ortopedijoje, veido ir žandikaulių chirurgijoje bei traumatologijoje.

    Vis dažniau ligoninėse ar šalia jų kuriami 3D spausdinimo centrai, kad reikalingos chirurginės gairės, protezų elementai ar implantų prototipai būtų pagaminami per valandas. Tokia vietinė gamyba tampa svarbi ir dėl tiekimo grandinių sutrikimų, kai kritinių komponentų pristatymas užtrunka.

    Daugiausia dėmesio pritraukia biodrukas, kai kuriami odos, kremzlės ar kaulinio audinio fragmentai ir vadinamieji organoidai, naudojami vaistų tyrimams. Nors visiškai funkcionalių organų transplantacijai 3D spausdinimas dar neužtikrina, pažanga rodo, kad tai nebėra vien mokslinės fantastikos idėja.

    Karyba ir logistika: gamyba arčiau fronto

    Gynybos sektoriuje 3D spausdinimas vertinamas kaip būdas greičiau spręsti tiekimo ir remonto problemas. Jungtinėse Amerikos Valstijose ši technologija naudojama ne tik atsarginėms dalims, bet ir infrastruktūrai, pavyzdžiui, spausdinant pastatų konstrukcijas kariniuose objektuose.

    Oro pajėgos 3D spausdinimą taiko tais atvejais, kai tam tikrų orlaivių dalių serijinė gamyba jau seniai nutraukta, o atsarginių detalių paieška užtrunka. Vietoje ilgo laukimo ar brangaus vienetinio užsakymo, dalis galima pagaminti vietoje ir sumažinti technikos prastovas.

    Karo Ukrainoje patirtis papildomai išryškino technologijos vertę, kai įvairios dirbtuvės ir savanorių grupės spausdintuvais gamina dronų komponentus ir remonto detales. Tai leidžia greitai pritaikyti konstrukcijas prie besikeičiančių sąlygų ir per trumpą laiką grąžinti įrangą į naudojimą.

    Statybos, pramonė ir kosmosas

    Statybose 3D spausdinimas naudojamas didelio formato įranga, sluoksnis po sluoksnio formuojant sienas iš specialių betono mišinių. Tokie projektai padeda trumpinti statybų terminus, mažinti atliekų kiekį ir dalinai spręsti kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo problemą.

    Pasaulyje daugėja pavyzdžių, kai spausdinami ne tik individualūs namai, bet ir viešieji pastatai bei infrastruktūros objektai. Nors tradicinių statybos brigadų tai dar nepakeičia, kryptis aiški: dalį procesų perima automatizuota įranga, o projektavimas vis labiau persikelia į skaitmeninę erdvę.

    Pramonėje 3D spausdinimas ypač vertinamas dėl to, kad sumažina sandėliavimo poreikį: vietoje fizinių detalių atsargų galima turėti skaitmeninį modelį ir pagaminti elementą ten, kur jo reikia. Tai aktualu laivams, atokioms bazėms, platformoms, humanitarinėms misijoms, taip pat kosmose, kur kiekvienas papildomas kilogramas krovinio yra brangus.

    Kitas žingsnis yra vietinių žaliavų panaudojimas kosmose. NASA ir Europos kosmoso agentūra plėtoja sprendimus, kaip spausdinti infrastruktūros elementus iš regolito, tai yra Mėnulio ar Marso dulkių, siekiant sumažinti būtinybę gabenti statybines medžiagas iš Žemės.

    Ekspertai vis dažniau pabrėžia, kad 3D spausdinimo reikšmė augs kartu su skaitmeninės gamybos branda: kuo lengviau bus patikimai gaminti sertifikuotas detales, tuo dažniau laimės modelis, kai siunčiamas ne siuntinys, o failas. Tai keičia požiūrį į atsargas, remontą ir net nacionalinį technologinį saugumą.

  • Lenkijoje atidarytas milžiniškas aerodinaminis tunelis: 360 km/h greitis keis mokslą ir gynybą

    Lenkijoje atidarytas milžiniškas aerodinaminis tunelis: 360 km/h greitis keis mokslą ir gynybą

    Naujas pajėgumas Varšuvoje

    Varšuvoje po modernizacijos atidarytas vienas didžiausių aerodinaminių tunelių Lenkijoje ir visoje Vidurio bei Rytų Europoje. Investicija viršijo 23 mln. eurų, o objektas skirtas aviacijos, kosmoso ir gynybos technologijų bandymams.

    Aerodinaminis tunelis leidžia saugiomis sąlygomis tirti, kaip oro srautas veikia įvairius kūnus: lėktuvų ir raketų modelius, transporto priemones ar atskiras jų dalis. Tokie bandymai padeda įvertinti pasipriešinimą, keliamąją jėgą, stabilumą ir kitus kritiškai svarbius parametrus.

    360 km/h srautas ir 20 tonų platforma

    Instituto teigimu, tunelyje oro srauto skersmuo siekia 5 metrus, o oro greitis gali pakilti iki 100 metrų per sekundę, tai yra maždaug 360 kilometrų per valandą. Tokie režimai leidžia tiksliau atkartoti sąlygas, su kuriomis realiai susiduria greitai judančios skraidyklės ar didelio greičio transporto sprendimai.

    Modernizacijos metu pertvarkyti oro srautą formuojantys elementai, įrengta nauja purkštuko tipo dalis ir srauto nukreipimo komponentai. Taip pat sumontuotas saugos ekranas, skirtas apsaugoti ventiliatoriaus mentes nuo galimų nuolaužų, ir pastatyta keliama platforma, atlaikanti iki 20 tonų apkrovą.

    Nauda gynybai ir kosmosui

    Tunelyje planuojami bandymai, kurie, kaip skelbiama, padės vykdyti projektus, susijusius su Europos kosmoso agentūros ir Europos gynybos fondo iniciatyvomis. Praktikoje tai reiškia daugiau galimybių prototipus tikrinti vietoje, trumpinti kūrimo ciklus ir mažinti priklausomybę nuo užsienio laboratorijų.

    Atidarymo metu Lenkijos mokslo ministras Marcin Kulasek pabrėžė, kad tokia infrastruktūra mažina talentų nutekėjimo riziką ir suteikia inžinieriams sąlygas dirbti šalyje.

    „Mūsų geriausi inžinieriai jau nebeturi išvykti iš šalies, kad galėtų atlikti tyrimus ir bandyti savo idėjas. Jie gali likti čia, Varšuvoje“, – sakė Marcin Kulasek.

    Tuo metu Łukasiewicz tyrimų tinklo vadovas dr. Hubertas Cichocki nurodė, kad organizacija per kelerius metus reikšmingai perorientavo tyrimus į gynybos ir dvigubos paskirties technologijas. Anot jo, projektų dalis šiose srityse nuo 12,5 proc. 2023 metais išaugo iki 70 proc. 2026 metais.

    70 metų istorija ir naujas etapas

    Objektas veikia jau apie 70 metų, o jame anksčiau buvo bandyti įvairūs Lenkijos aviacijos sprendimai, taip pat atlikti aukštybinių pastatų aerodinaminiai vertinimai. Minima ir lenkiška raketa „Bursztyn“, kuri prieš dvejus metus pasiekė kosmoso ribą.

    Tunelis buvo naudojamas ir sporto tikslams: jame treniruodavosi Lenkijos slidinėjimo šuolininkų rinktinė, galėjusi ilgiau nei ant įprastos tramplino konstrukcijos išlaikyti stabilų skrydžio režimą kontroliuojamo oro srauto sąlygomis.

    Atidarymas sutapo su svarbia sukaktimi: rugpjūčio 1 dieną minimas Lenkijos aviacijos instituto įkūrimo šimtmetis. Modernizuotas tunelis tampa simboliniu šios institucijos etapo ženklu, siejant istoriją su augančiais gynybos ir kosmoso pramonės poreikiais Europoje.

  • Europa Mėnulio lenktynėse: ESA astronautas atskleidė, kaip „Artemis III“ sujungs JAV ir Europą

    Europa Mėnulio lenktynėse: ESA astronautas atskleidė, kaip „Artemis III“ sujungs JAV ir Europą

    Europos kosmoso agentūros astronautas Luca Parmitano sako, kad Europa siekia išlikti stipri JAV partnerė grįžtant į Mėnulį ir dalyvaujant „Artemis“ programoje. Pasak jo, kosmose bendras tikslas išlieka svarbesnis už įtampas, kurios kartais juntamos politiniame lygmenyje.

    L. Parmitano, vienas labiausiai patyrusių Europos astronautų, NASA atrinktas prisidėti prie „Artemis III“ misijos, kuri laikoma vienu sudėtingiausių pilotuojamų skrydžių pastaraisiais dešimtmečiais. Numatyta, kad misija startuos 2027 metais, o jos esmė yra išbandyti pagrindinius elementus, reikalingus naujos kartos skrydžiams Mėnulio kryptimi.

    Kas planuojama „Artemis III“

    Pagal dabartinę architektūrą „Orion“ erdvėlaivis turi pakilti su įgula ir atlikti sudėtingas suartėjimo bei susijungimo operacijas orbitoje. Vėliau planuojamas dokavimas su nusileidimo moduliais, kuriuos kuria „SpaceX“ ir „Blue Origin“.

    NASA pati yra pabrėžusi, kad misijos sėkmę lems kelių startų suderinimas per trumpą laiką ir tikslūs manevrai orbitoje. Tokia seka reiškia, kad kritiniai darbai priklauso ne vien nuo vieno erdvėlaivio parengties, o nuo visos grandinės, įskaitant nusileidimo sistemų pasirengimą.

    Europa kosmose atsineša ne tik vėliavą

    L. Parmitano yra buvęs pirmasis italas Tarptautinės kosminės stoties vadas, o iš viso kosmose praleido daugiau nei 366 dienas per dvi ilgalaikes misijas. Jis taip pat buvo pirmasis italas, atlikęs išėjimą į atvirą kosmosą, o „Artemis“ programoje turėtų tapti pirmuoju europiečiu, skrisiančiu pagal šį NASA planą.

    „Mes, europiečiai, norime būti stiprūs Jungtinių Valstijų partneriai šiose lenktynėse“, – sakė Luca Parmitano.

    Jis pabrėžia, kad europietišką tapatybę suvokia kaip sąmoningai pasirinktą tikslą, o ne savaime duotą faktą, ir nori į orbitą atsinešti ryžtą bei ilgalaikį požiūrį. Astronautas taip pat yra dėkojęs viešajai švietimo sistemai, kuri, jo vertinimu, padėjo pamatus karjerai ir pasirengimui darbui ekstremaliomis sąlygomis.

    Kodėl ESA vaidmuo išlieka svarbus

    Praktinėje „Artemis“ programos pusėje ESA jau dabar yra vienas pagrindinių partnerių: Europa prisideda prie „Orion“ aptarnavimo modulio, kuris užtikrina elektros energiją, šilumos kontrolę ir gyvybės palaikymo resursus. Be šio elemento „Orion“ negalėtų vykdyti numatytų užduočių toliau nuo Žemės.

    Tuo pat metu programa susiduria ir su korekcijomis: NASA anksčiau pristabdė darbus ties „Lunar Gateway“ projektu, kuriame Europa turėjo kurti dalį modulių. Tokie sprendimai verčia partnerius iš naujo persidėlioti prioritetus, tačiau, pasak L. Parmitano, bendras Mėnulio tikslas ir tarptautinis bendradarbiavimas išlieka.

    Kalbėdamas apie 2027 metų terminą, kurį dalis ekspertų vertina kaip labai ambicingą, astronautas laikosi nuomonės, kad sudėtingi projektai be ambicijos nejuda į priekį. Jo teigimu, būtent spaudimas terminams ir intensyvus pasirengimas dažnai tampa varikliu technologinei pažangai, kuri vėliau praverčia ir Žemėje.

  • Lenkai sukūrė raketą ir sužibėjo Čekijoje: įvertino net be skrydžio, prizas už ataskaitą

    Lenkai sukūrė raketą ir sužibėjo Čekijoje: įvertino net be skrydžio, prizas už ataskaitą

    Čekijoje surengtame konkurse Czech Rocket Challenge sėkmę pasiekė studentų komandos iš Lenkijos. Renginys, kurį organizuoja Czech Rocket Society kartu su Europos kosmoso agentūra, skatina jaunimą patiems projektuoti, konstruoti, bandyti ir leisti raketas.

    Studentų kategorijoje dalyvavo komandos iš Krokuvos AGH mokslo ir technologijų universiteto bei Vroclavo technologijos universiteto. Finale Moravská Třebová aerodrome buvo vertinamas ne tik misijos rezultatas, bet ir raketos konstrukcija bei techninės dokumentacijos kokybė.

    Vroclavo technologijos universiteto studentų mokslo būrelis „PWr in Space“ pranešė, kad su projektu „Škoda Paliva“ pelnė apdovanojimą „Best Report“. Komanda pabrėžė, jog raketa buvo kuriama kelis mėnesius, o darbus pasidalijo pagal sritis nuo elektronikos iki aerodinamikos.

    Studentai teigė, kad didžioji dalis sprendimų buvo sukurta savarankiškai: lengva, bet tvirta laikomoji struktūra, grąžinimo sistema ir pažangi borto elektronika. Tarp įrangos buvo borto kompiuteris, GPS ryšys telemetrijai ir saugos modulis Remove Before Flight, skirtas atjungti maitinimą iki starto.

    Privaloma konkurso dalis buvo ir mokslinis eksperimentas. Komanda pasirinko tyrimą „Clock Drift Under Flight Stress“, kuriuo siekė patikrinti, kaip vibracijos, perkrovos ir temperatūros pokyčiai skrydžio metu veikia borto laikrodžių tikslumą ir vadinamąjį laikrodžio dreifą.

    Vis dėlto finale raketa taip ir nepakilo: starto aikštelėje aptikus grąžinimo sistemos gedimą, rizikos laiku pašalinti nepavyko. Teisėjai, įvertinę įdėtą darbą ir parengtą medžiagą, skyrė apdovanojimą už geriausiai parengtą techninę ataskaitą.

    „Iš 18 komandų būtent mūsų ekipai skirtas prestižinis „Best Report“ apdovanojimas už geriausiai parengtą techninę dokumentaciją“, – sakė „PWr in Space“ atstovai.

    Jų teigimu, galutinėje ataskaitoje detaliai aprašyti konstrukciniai sprendimai, aerodinamikos skaičiavimai, grąžinimo sistemos ir elektronikos architektūra, atliktos simuliacijos bei 6 standartizuoti tvirtumo ir funkcionalumo bandymai, įvykdyti dar iki varžybų.

    Tokio tipo konkursai Europos regione vertinami kaip praktinis tramplinas į sparčiai augantį kosmoso sektorių, kuriame didėja mažųjų palydovų, suborbitinių technologijų ir inžinerinių kompetencijų paklausa. Organizatoriai pabrėžia, kad aukštos kokybės dokumentacija realiose misijose yra ne mažiau svarbi nei pats skrydis, nes leidžia atkartoti sprendimus, valdyti rizikas ir mokytis iš bandymų.

  • Lenkų fizikai kuria ESA kvantinį magnetometrą: žada tikslumo šuolį orbitoje

    Lenkų fizikai kuria ESA kvantinį magnetometrą: žada tikslumo šuolį orbitoje

    Ką kuria partneriai?

    „Honeywell Aerospace“, „Quantum Brilliance“ ir Krokuvos Jogailos universitetas pradėjo strateginę partnerystę, kurios tikslas – sukurti kompaktišką kvantinį magnetometrą Europos kosmoso agentūrai. Prietaisas turėtų būti suprojektuotas, išbandytas ir pristatytas iki 2027 metų pagal ESA finansuojamą sutartį.

    Projektavimo darbus koordinuos „Honeywell Aerospace“ inžinierių komanda Brno mieste Čekijoje. Naujasis prietaisas būtų skirtas itin tiksliems Žemės magnetinio lauko matavimams iš žemosios Žemės orbitos.

    Kodėl svarbus kvantinis magnetometras?

    Magnetometrai yra vieni svarbiausių jutiklių Žemės stebėjimo ir geofizikos misijose, nes padeda sudaryti geomagnetinio lauko žemėlapius ir stebėti jo kitimą. Tokie duomenys naudojami ir praktinėms reikmėms, pavyzdžiui, gerinant kosminių orų stebėseną, kuri svarbi palydovams, navigacijai ir ryšiams.

    Partneriai siekia sujungti kietojo kūno kvantinio vaizdinimo technologijas su kosmoso reikalavimus atitinkančia inžinerija, kad būtų matuojamas visas magnetinio lauko vektorius. Akcentuojama, kad kuriamas sprendimas turėtų atitikti griežtus palydovinių instrumentų dydžio, masės ir energijos sąnaudų kriterijus.

    Kaip tai veiks ir kas iš to?

    „Quantum Brilliance“ pristatoma technologija remiasi deimanto kristale esančiais azoto-vakansijos centrais, kurie leidžia labai tiksliai fiksuoti magnetinio lauko pokyčius. Teigiama, kad toks jutiklis gali atkurti trimatį magnetinio lauko vaizdą naudojant vieną detekcinį elementą, todėl konstrukcija tampa paprastesnė.

    Privalumu laikoma ir tai, kad tokie detektoriai gali veikti kambario temperatūroje bei išlaikyti parametrų stabilumą kintamuose laukuose. Kosmose tai ypač svarbu, nes mažesnis sudėtingumas dažnai reiškia didesnį patikimumą ir mažesnius energijos poreikius.

    „Kvantiniai jutikliai yra proveržio technologija, kurios plėtra visame pasaulyje ryškiai spartėja“, – sakė Janas Lukášas, „Honeywell Aerospace“ kvantinių jutiklių padalinio technikos vadovas.

    Partneriai tikisi, kad projekto rezultatas leis sudaryti tikslesnius ir detalesnius geomagnetinio lauko žemėlapius, o didesnis atsparumas spinduliuotei palengvins ilgesnės trukmės orbitines misijas. Be to, mažesnė instrumento masė gali sumažinti pagalbinės įrangos poreikį ir atverti kelią platesniam tokių jutiklių pritaikymui palydovų konstelacijose.