Tag: Europos kosmoso agentūra

  • Vokietijos „NeuralSat“ pritraukė 2,9 mln. eurų greitam duomenų tinklui kosmose kurti

    Vokietijoje, Viurcburge įsikūręs „SpaceTech“ startuolis „NeuralSat“ pritraukė 2,9 mln. eurų „pre-seed“ investicijų. Įmonė kuria palydovų tinklą, skirtą spartesniam duomenų perdavimui ir skaičiavimams orbitoje.

    Kaip rašo „EU-Startups“, investicijų raundą vedė „Capnamic Ventures“ ir „Bayern Kapital“, prisidėjo ZOHO.VC, „Robin Capital“, BAB – Die Förderbank für Bremen und Bremerhaven, „KIEMIS Holding“ ir „Mission E Capital“.

    „NeuralSat“ vadovas Mohd Bilal viešame pareiškime atkreipė dėmesį, kad daug palydovų į kosmosą vis dar išsiunčiami be tinklo ryšio galimybių. Pasak jo, brangi įranga dažnai neturi priemonių tiesiogiai bendrauti su kitais palydovais ar dalintis resursais.

    Startuolis siūlo idėją, kad palydovų operatoriai galėtų naudotis bendra infrastruktūra, o ne kiekviename aparate diegti vis daugiau ryšio ir skaičiavimo įrangos. Toks modelis, bendrovės teigimu, galėtų sumažinti vėlavimus, kai laikas kritiškai svarbus – nuo ekstremalių situacijų valdymo iki saugumo užduočių.

    Ko siekia „NeuralSat“ tinklas

    „NeuralSat“ vystoma koncepcija apjungia didelės spartos duomenų perdavimą ir paskirstytuosius skaičiavimo resursus orbitoje. Pagrindinė sprendžiama problema – palydovai renka vis daugiau informacijos, tačiau ją perduoti ir apdoroti efektyviai dažnai tampa sudėtinga.

    Pagal planą, palydovai galėtų persiųsti duomenis į „NeuralSat“ mazgus, kur informacija būtų apdorojama, prioritetizuojama ir nukreipiama į prieinamas antžemines stotis. Tai leistų sumažinti „žalių“ duomenų srautą, kurį reikia siųsti į Žemę.

    Skelbiama, kad kuriamas tinklas turėtų palaikyti iki 50 gigabitų per sekundę duomenų perdavimo spartą, naudojant optinius ir aukšto dažnio radijo ryšio kanalus. Kartu numatoma sudaryti sąlygas dalį skaičiavimų atlikti tiesiog orbitoje.

    Įmonė pabrėžia, kad jos dėmesys – ne orbitinių duomenų centrų kūrimas kaip alternatyvos žemės infrastruktūrai. Tikslas – pagerinti tai, kaip esamos palydovų sistemos komunikuoja, apdoroja ir paskirsto informaciją.

    Palydovų skaičius auga, spaudimas infrastruktūrai didėja

    Europos kosmoso agentūros (ESA) vertinimu, iki 2030 metų orbitoje gali būti apie 100 000 palydovų. Toks augimas reiškia didesnį krūvį ryšio infrastruktūrai – nuo antžeminių stočių prieinamumo iki perdavimo pajėgumų ir skaičiavimo resursų pačiuose palydovuose.

    „NeuralSat“ teigia siekianti sumažinti šiuos „butelio kakliukus“, suteikdama operatoriams galimybę remtis bendra ryšio ir skaičiavimo infrastruktūra. Tokiu atveju pačiuose palydovuose daugiau vietos ir energijos būtų galima skirti pagrindinėms misijoms.

    Planuojama, kad technologija galėtų būti pritaikoma įvairiose srityse: Žemės stebėjime, ryšio paslaugose, žvalgyboje, gynyboje ar gelbėjimo operacijose. Laiko jautrioms užduotims svarbu kuo labiau sutrumpinti laiką nuo duomenų surinkimo iki praktiškai panaudojamų įžvalgų.

    Demonstracija – 2027-aisiais, pirmieji veiklos palydovai – nuo 2028 metų

    „NeuralSat“ įkurta 2026 metais. Bendrovę įsteigė Mohd Bilal, Manohar Karnal ir Rishi Jaiswal: Bilal yra vadovas, Jaiswal vadovauja technologijų vystymui, o Karnal eina operacijų vadovo pareigas.

    Su pritrauktu finansavimu įmonė planuoja vystyti 72 palydovų žvaigždyną. Pirmasis demonstracinis mazgas, kaip skelbiama, turėtų pasiekti orbitą 2027 metų spalį – jis bus skirtas pagrindiniams sistemos elementams išbandyti ir pradėti pirmuosius ryšius su palydovų operatoriais.

    Po demonstracijos „NeuralSat“ tikisi 2028 metais pradėti diegti pirmuosius veiklos palydovus, palaipsniui kuriant platesniam tinklui reikalingą infrastruktūrą.

  • Marse aptiktos vandenilio chlorido dujos: užuomina, kad planetos gelmėse dar verda magma

    Marse aptiktos vandenilio chlorido dujos: užuomina, kad planetos gelmėse dar verda magma

    Marse aptiktos „dvokiančios“ dujos gali reikšti, kad Raudonosios planetos gelmės nėra visiškai sustingusios – jos viduje galimai vis dar vyksta procesai, susiję su magma ir ugnikalnių veikla.

    Tokią užuominą pateikia naujas tyrimas, kuriame astronomai, naudodami Europos kosmoso agentūros (ESA) zondą „ExoMars Trace Gas Orbiter“, pranešė apie vandenilio chlorido (HCl) aptikimą prie Alba Mons – didžiausio pagal užimamą plotą Marso ugnikalnio.

    Iki šiol Marsas dažnai buvo laikomas planeta, kurios geologinė veikla seniai nurimo, nors pastaraisiais metais vis daugėja ženklų, kad ji nėra visiškai „mirus“: fiksuojami marsdrebėjimai, aptinkami palyginti nesenų lavos srautų pėdsakai.

    Vandenilio chloridas, tyrėjų teigimu, gali būti ypač svarbus indikatorius, nes šios dujos gali skverbtis iš magmos net ir tada, kai išsiveržimai paviršiuje nevyksta. Kitaip tariant, tai potenciali užuomina apie dar šiltą, aktyvesnį Marso vidų.

    Ką reiškia HCl aptikimas prie Alba Mons

    Tyrime teigiama, kad HCl aptikta virš suskeldėjusios žemės netoli Alba Mons, esančio šiaurinėje Tarsio plynaukštėje. Šis regionas laikomas viena iš vietų, kur geologinė veikla galėjo tęstis palyginti neseniai – o galbūt dalinai vyksta ir dabar.

    Mokslininkai pažymi, kad HCl signalų Marse buvo fiksuota ir kitur, skirtingais Marso metų sezonais, tačiau nemaža dalis jų, panašu, sietina su atmosferos ir vandens ciklo procesais.

    Vis dėlto dalis signalų išsiskiria: jie atrodo labiau lokalūs ir, tyrėjų vertinimu, gali būti susiję su „vidiniu“ – ne vien atmosferiniu – šaltiniu. Būtent šie atvejai ir paskatino ieškoti paaiškinimo, susijusio su magminiais procesais.

    Sezonas, aukštis ir „adatos šieno kupetoje“ efektas

    Anot tyrėjų, šie įdomesni HCl signalai pasirodo ankstyvą vasarą Marso šiauriniame pusrutulyje, kai planeta yra toliausiai nuo Saulės. Šiuo laikotarpiu šiaurėje būna vėsiau, o atmosfera – skaidresnė, joje mažiau dulkių ir vandens garų.

    Dėl to HCl aptikimo interpretacija tampa paprastesnė: mažiau tikėtina, kad signalą sukuria atmosferos aerozoliai, o didėja tikimybė, kad jis kyla iš apačios. Tyrėjai taip pat nurodo, kad signalai atrodo sklindantys iš mažesnio aukščio.

    Dar viena svarbi detalė – sezoninis atšilimas gali sublimuoti viršuje esantį ledą ir atverti kelią dujoms pasišalinti per plyšius. Nurodoma, kad šalčio bangų metu temperatūra Marse gali kristi iki maždaug –120 laipsnių Celsijaus, o tai gali „užrakinti“ tokias angas.

    Pačios koncentracijos yra itin mažos – milijardinės dalys. Tyrimo bendraautoris Danielis Mège tai lygino su bandymu rasti adatą šieno kupetoje: orbitinis aparatas, nuolat judėdamas aplink Marsą, vis tiek sugebėjo užfiksuoti vos kelias molekules iš galimai protarpinio šaltinio.

    Galimi šaltiniai: nuo giluminės kilmės iki purvo ugnikalnių

    Tyrėjai aptaria kelis galimus ne atmosferinius paaiškinimus, kodėl HCl galėjo atsirasti būtent šiame regione. Vienas jų – giluminė vulkaninė kilmė, kai dujos kyla iš planetos vidaus.

    Kita galimybė siejama su vadinamaisiais purvo ugnikalniais: jei į paviršių kylanti medžiaga sąveikautų su šiltesniais sluoksniais ar magma, tai taip pat galėtų išskirti HCl ir netiesiogiai rodyti vulkaninę šilumą.

    Trečias variantas – chloro turinčių junginių irimas paviršiuje. Tačiau tyrėjai pažymi, kad geriausiai turimus stebėjimus kol kas paaiškina lokalus magminis šaltinis.

    Prie šios versijos prisideda ir tai, kad HCl siejamas su smulkiais plyšiais, kurie vietomis sudaro ištisus ruožus, besitęsiančius dešimtis kilometrų. Kai kur aplink juos matomi tamsesni „halai“, kurie gali būti panašūs į Žemėje aplink fumaroles susidarančias zonas.

    Mokslininkai kelia hipotezę, kad tokie plyšiai gali veikti tarsi kaminai, susiję su hidroterminėmis sistemomis ir „vulkaninės santechnikos“ tinklu Marso gelmėse. Jei tokios sistemos iš tiesų aktyvios, jos laikomos įdomiomis vietomis ieškant gyvybei tinkamesnių nišų.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Science Advances“.

  • Mokslininkai Marse aptiko vandenilio chloridą: dujos virš Alba Mons siejamos su gilia magma

    Mokslininkai Marso atmosferoje aptiko neįprastų vandenilio chlorido (HCl) dujų, o jų „židinys“ sutampa su milžiniško Alba Mons ugnikalnio regionu. Toks signalas kelia klausimą, ar po paviršiumi vis dar gali slypėti šiluma ir magma.

    Kaip rašo „ZME Science“, HCl pėdsakus dar 2020 metais užfiksavo Europos kosmoso agentūros „ExoMars Trace Gas Orbiter“. Vien pačios dujos dar nereiškia, kad Marse vyksta išsiveržimai, tačiau nauja analizė rodo detalių, kurias paaiškinti paprasta „dulkių chemija“ ne visada pavyksta.

    Marse gausu chloro junginių dulkėse ir dirvožemyje, todėl, veikiant saulės šviesai, ore esančioms dulkėms ir vandens garams, HCl gali susidaryti ir be požeminių procesų. Daugeliu atvejų taip ir atrodė: dujų kiekiai kilo šiltesniu, dulkėtesniu metų laiku ir vėliau sumažėdavo.

    Vis dėlto buvo pastebėta išimtis – ankstyvą vasarą šiauriniame Marso pusrutulyje HCl kartojosi būtent Alba Mons apylinkėse ir pasirodydavo „ne tuo sezonu“, kurio būtų tikėtasi vien iš atmosferinių reakcijų. Tyrėjai tai sieja su lokalizuotu šaltiniu ir tuo, kas vyksta po ledu bei gruntu.

    HCl aptikimai virš Alba Mons

    Alba Mons laikomas didžiausiu Marso ugnikalniu pagal užimamą plotą: jis driekiasi per milžinišką teritoriją, o viršūnė pakyla maždaug 6,8 kilometro virš atskaitinio Marso aukščio. Manoma, kad jis turėjo būti neaktyvus apie 3,2 mlrd. metų, todėl pasikartojantis dujų signalas šioje vietoje atrodo netikėtas.

    Per dvejus Marso metus mokslininkai užfiksavo aštuonis patikimus HCl aptikimus iš 78 tinkamų stebėjimų šiauriniame pusrutulyje. Visi jie telkėsi palyginti siaurame ilgumų intervale aplink Alba Mons regioną.

    Didžiausia išmatuota koncentracija siekė apie 1,5 dalies milijardui (ppb) – tai ypač mažas kiekis, maždaug viena ar dvi HCl molekulės milijardui atmosferos molekulių. Tačiau signalas buvo pakankamai aiškus, kad tyrėjai ieškotų paaiškinimo, kodėl jis toks lokalus.

    Įtrūkimai, kurie atrodo geologiškai „jauni“

    Norėdami patikrinti, ar dujų aptikimai gali turėti ryšį su paviršiaus struktūromis, tyrėjai analizavo didelės raiškos orbitinius vaizdus. Buvo naudota ir „Trace Gas Orbiter“ CaSSIS kamera, ir NASA HiRISE instrumentas.

    Alba Mons apylinkėse pastebėtas labai siaurų įtrūkimų tinklas: dalis plyšių siekė vos kelias dešimtis centimetrų, kiti sudarė kilometrus besitęsiančias sistemas, kai kur – išilgai pakilusių keterų. Prie kai kurių plyšių matyti tamsesni plotai, kurie gali būti siejami su medžiagos nusėdimu šalia angų.

    Ypač svarbu tai, kad šios struktūros, pasak tyrėjų, atrodo geologiškai gana „jaunos“: jos kerta ledo turtingas paviršines nuogulas, kurios, manoma, susiformavo prieš šimtus tūkstančių metų. Be to, plyšių siaurumas leidžia spėti, kad be „atnaujinimo“ jie galėtų būti greitai užnešami dulkėmis.

    Tyrėjai taip pat pažymi, kad plyšiai dera su platesniais tektoniniais ir vulkaniniais raštais, siejamais su Alba Mons. Tai kelia hipotezę, jog šie lūžiai galėtų tapti kanalais, kuriais iš gelmių kyla dujos.

    Kodėl tai nebūtinai reiškia išsiveržimą

    Žemėje vulkaninė veikla dažnai siejama su įspūdingais išsiveržimais, tačiau nemaža dalis procesų vyksta nepastebimai – magma gali ilgai išlikti po žeme, lėtai judėti, vėsti ar išleisti ištirpusias dujas nepasiekdama paviršiaus.

    Vandenilio chloridas mokslininkams įdomus tuo, kad jis gali skverbtis iš magmos net tada, kai aktyvaus išsiveržimo fazė seniai pasibaigusi. Todėl teoriškai HCl galėtų būti aptinkamas ir „tylesniais“ vulkaninės sistemos laikotarpiais.

    Siūlomas scenarijus toks: šaltą Marso žiemą ledas gali sulaikyti dalį dujų arba trukdyti joms skverbtis į atmosferą, o ankstyvą vasarą, kylant temperatūrai, ledas ima sublimuoti (tiesiogiai virsta garais) ir gali „išleisti“ susikaupusį HCl. Tai padėtų paaiškinti ir sezoniškumą, ir tai, kodėl signalas telkiasi vienoje vietoje.

    Užuominos, kad Marsas dar „gyvas“

    Marsas turi didžiausių Saulės sistemos ugnikalnių, o didžioji vulkaninių lygumų dalis susiformavo prieš milijardus metų. Vis dėlto pastaraisiais metais daugėja užuominų, kad planetos gelmės nėra visiškai ramios.

    Dalies lavos nuogulų amžius, mokslininkų vertinimu, gali siekti tik dešimtis milijonų metų – geologiškai tai ganėtinai neseniai. Be to, NASA zondas „InSight“ misijos metu užfiksavo daugiau nei 1 300 marsdrebėjimų, rodančių, kad Marso viduje tebevyksta procesai.

    Nauji HCl aptikimai prideda kitokio pobūdžio užuominą: į atmosferą galbūt vis dar patenka su vulkaniniais procesais siejamų dujų. Tyrėjai pabrėžia, kad tai dar nėra galutinis įrodymas, tačiau signalas ir paviršiaus lūžių požymiai verčia rimčiau svarstyti apie likutinę šilumą po Alba Mons.

    Diskusijos tęsiasi ir platesniame kontekste – jeigu Marse išlikęs vidinis šilumos šaltinis, teoriškai galėtų egzistuoti ir palankesnės nišos po paviršiumi, pavyzdžiui, jei šiluma sąveikautų su ledu ar vandens sankaupomis. Vis dėlto patys tyrėjai akcentuoja, kad tai kol kas spekuliacija: nei skysto vandens, nei gyvybei tinkamų hidroterminių sistemų šiame regione dar neįrodyta.

    Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Science Advances“.

  • ESA vadovė: dėl NASA biudžeto karpymų ir privačių palydovų keičiasi Žemės stebėjimo politika

    Europos kosmoso agentūros (ESA) Žemės stebėjimo programų direktorė Simonetta Cheli sako, kad politinis klimatas, lemiantis Žemės stebėjimo iš kosmoso programas, pastebimai kinta. Tam įtakos turi ir JAV sprendimai mažinti NASA biudžetą, ir sparčiai daugėjantys privatūs palydovai orbitoje.

    Interviu „Live Science“ ji pabrėžė, kad palydoviniai duomenys leidžia objektyviai vertinti planetos būklę: nuo miškų kirtimo ir oro kokybės iki vandenynų pokyčių bei ledynų tirpsmo. Tokia informacija ypač svarbi klimato kaitos kontekste, kai ekstremalūs orai ir aplinkos degradacija tampa vis labiau matomi ir išmatuojami.

    S. Cheli vadovauja ESA Žemės stebėjimo programoms ir taip pat yra ESA Žemės stebėjimo centro ESRIN Fraskatyje (Italija) vadovė. Pasak jos, per kelis dešimtmečius Europa šioje srityje gerokai sustiprėjo: nuo priklausomybės nuo partnerių misijų iki plataus nuosavų palydovų tinklo.

    Ji teigia, kad tarptautinis bendradarbiavimas išlieka būtinas, tačiau politiniame lygmenyje jis darosi sudėtingesnis. Viena ryškiausių detalių – pasikeitęs institucijų dalyvavimas tarptautinėse klimato konferencijose, kur anksčiau bendros delegacijos buvo įprastos.

    Europa plečia Žemės stebėjimo misijas

    S. Cheli primena, kad ESA pirmąją Žemės stebėjimo misiją ERS-1 paleido 1991 metais, o šiandien vien ESRIN valdo daugiau nei 20 misijų ir planuoja dar daugiau nei 40. Pastaruoju metu agentūra taip pat vykdo naujų palydovų paleidimus, skirtus skirtingiems tikslams – nuo augalijos būklės stebėsenos iki temperatūrų sausumoje ir jūroje matavimo.

    Kalbėdama apie tarptautinę partnerystę, ESA atstovė akcentuoja, kad bendri tikslai ir duomenų dalijimasis yra esminiai sprendžiant klimato ir aplinkos stabilumo klausimus. Jos teigimu, tokie reiškiniai kaip Grenlandijos ledo pokyčiai turi pasekmių visam pasauliui, todėl „nacionaliniu lygmeniu vieniems“ problemų išspręsti neįmanoma.

    NASA finansavimas ir politiniai pokyčiai

    Paklausta apie NASA biudžeto karpymus, įskaitant Žemės stebėjimo kryptį, S. Cheli teigė, kad tai Europai atveria daugiau galimybių ir didina jos svorį. Jos vertinimu, ESA jau ir anksčiau kai kuriose srityse buvo priekyje, pavyzdžiui, renkant su emisijomis susijusius duomenis.

    Vis dėlto ji pabrėžia, kad techninis bendradarbiavimas su JAV partneriais, pasak jos, išlieka geras, nors politiniame lygmenyje situacija tapo „subtilesnė“. Tai reiškia, kad praktiniai duomenų ir operacijų ryšiai dažnai išsaugomi net ir keičiantis politinėms nuostatoms.

    Privačių palydovų bumas kelia naujų rizikų

    Vienas didžiausių iššūkių, apie kuriuos kalba ESA vadovė, – sparčiai augantis privačių palydovų skaičius. Pasak jos, dėl tankėjančios orbitos dažnėja vengimo manevrai, kai mokslinius palydovus tenka perkelti dėl susidūrimo rizikos.

    Ji pažymi, kad techninis koordinavimas su kitais veikėjais kol kas veikia, tačiau ateičiai, jos nuomone, būtinas aiškus teisinis reguliavimas. ESA atstovė pabrėžia, kad kosmose „žaidėjai“ jau seniai nebėra vien valstybinės agentūros – vis didesnį vaidmenį turi privačios kompanijos, todėl bendros taisyklės tampa kritiškai svarbios.

    Kalbėdama apie tvarumą, S. Cheli pabrėžė, kad ESA tikslas – ne tik naudoti palydovinius duomenis Žemei saugoti, bet ir mažinti kosminių misijų poveikį: nuo kosminių šiukšlių politikos iki sprendimų, užtikrinančių, kad pasibaigus misijai palydovai nepaliekami orbitoje.

    Be to, didėjant duomenų srautams, svarbų vaidmenį, pasak jos, įgauna pažangi skaičiavimo infrastruktūra. Ji pateikė pavyzdį, kad vien pagal Europos „Copernicus“ programą kasdien gaunama apie 500 terabaitų duomenų, todėl galingi superkompiuteriai tampa būtini norint informaciją apdoroti greitai ir efektyviai.

  • ESA palydovas užfiksavo rekordinę Europos kaitrą: kai kur įkaito iki 40 laipsnių

    Europos kosmoso agentūros (ESA) palydovas „Sentinel-3B“ užfiksavo vieną iš šios vasaros rekordinių karščio bangų Pietų Europoje – termoviziniame vaizde matyti įkaitusi sausuma ir Viduržemio jūra.

    Kaip rašo „Live Science“, nuotrauka sudaryta iš „Sentinel-3B“ prietaiso, matuojančio jūros ir sausumos paviršiaus temperatūrą, duomenų. ESA Žemės stebėjimo programų vadovė Simonetta Cheli ją įvardijo kaip ypač iškalbingą šių metų pavyzdį.

    Šiluminiame žemėlapyje tamsiai raudonos spalvos rodo vietoves, kuriose sausumos paviršius daugelyje Ispanijos regionų bei dalyje Prancūzijos ir Italijos viršijo 35 laipsnius, o kai kuriose Ispanijos ir Šiaurės Afrikos teritorijose – perkopė 40 laipsnių ribą.

    Kartu matyti ir išaugusi Viduržemio jūros paviršiaus temperatūra. Svarbu tai, kad sausumoje ir jūroje spalvos atitinka skirtingas temperatūrų reikšmes, todėl tiesiogiai jų lyginti negalima.

    Karštį stiprino „šilumos kupolai“

    Pasak S. Cheli, tokie vaizdai leidžia vienu metu įvertinti, kaip ekstremalių reiškinių metu sąveikauja sausumos ir jūrinės aplinkos. Jos teigimu, būtent kartu matomas „raudonis“ jūroje ir sausumoje padeda pajusti tikrą karščio bangos mastą.

    Šių karščio bangų viena iš priežasčių – vadinamieji „šilumos kupolai“ (aukšto slėgio sritys atmosferoje), kurie tarsi „dangtis“ sulaiko šiltą orą ir palaiko aukštą temperatūrą.

    Tekste taip pat pabrėžiama, kad tuo metu prasidėjęs stiprus El Ninjas, nors siejamas su rekordais Ramiajame vandenyne, šių Europos karščio bangų priežastimi nebuvo įvardytas. Rekordinės temperatūros siejamos su pastarųjų metų pasaulinio atšilimo tendencijomis.

    Rekordinė vasara ir jos pasekmės

    Nurodoma, kad nuo gegužės pabaigos iki rugpjūčio vidurio kai kurias Europos dalis užklupo mažiausiai penkios atskiros karščio bangos, dėl kurių visą sezoną laikėsi neįprastai aukšta temperatūra.

    Didžiausias karščio pikas fiksuotas birželį: Vakarų Europoje vidutinė to mėnesio temperatūra pasiekė 20,7 laipsnio ir tapo aukščiausia per visą stebėjimų istoriją. Šis vidurkis apima ir naktines temperatūras, todėl atrodo mažesnis už vietomis registruotus karščio maksimumus.

    Karštis prisidėjo prie plačiai paplitusių sausrų ir padėjo įsiplieksti gaisrams, įskaitant didelius gaisrus Prancūzijoje. Tekste taip pat minimas vertinimas, kad Europoje dėl karščio galėjo būti bent 35 000 perteklinių mirčių, nors tikras skaičius, kaip teigiama, gali būti didesnis.

    Nauji palydovai – daugiau duomenų

    S. Cheli akcentuoja, kad nors tokie vaizdai daugeliui gali kelti slogias mintis apie žmogaus sukeltą klimato kaitą, ji juos vertina ir kaip vilties ženklą: orbitiniai aparatai leidžia itin detaliai stebėti plika akimi nematomus pokyčius.

    ESA tikisi, kad ekstremalių orų stebėsena toliau gerės, nes į orbitą keliami atnaujinti aparatai. Minima, kad rugsėjį į kosmosą iškeltas „Sentinel-3C“ – „Sentinel-3B“ įpėdinis – padės ateityje karščio bangas tirti dar tiksliau.

  • Iš apdoroto žmogaus šlapimo pagamintos trąšos „Aurin“ pateko į „Time“ geriausių 2026 metų išradimų sąrašą

    Žmogaus šlapimas gali virsti sertifikuotomis, naudoti saugiomis trąšomis – ir būtent toks produktas ką tik įvertintas tarptautiniu mastu. Žurnalas „Time“ į geriausių 2026 metų išradimų sąrašą įtraukė skystas trąšas „Aurin“, pagamintas iš apdoroto žmogaus šlapimo.

    Šį sprendimą sukūrė Šveicarijos bendrovė „VunaNexus“, kuri specializuojasi šlapimo apdorojime ir atliekų vertės didinime. Trąšos pristatomos kaip maistingos ir saugios naudoti sode ar auginant augalus namuose.

    Projektas pradėtas įgyvendinti 2023 metais Europos kosmoso agentūros (ESA) būstinėje Paryžiuje. Tuomet pastate įrengta apie 70 naujų tualetų, kurie šlapimą nukreipia į rūsyje esančią apdorojimo sistemą, kur žaliava perdirbama į trąšas.

    Kūrėjai pabrėžia, kad šlapimas sudaro tik nedidelę dalį visų nuotekų, kurios apdorojamos ESA rūsyje – minima, kad tai yra apie 1 proc. Tačiau būtent ši dalis, tinkamai apdorota, gali tapti koncentruotu azoto šaltiniu augalams.

    Kaip siūloma naudoti „Aurin“

    Instrukcijos, pateikiamos straipsnyje, gana konkrečios: kambariniams augalams ir prieskoninėms žolelėms rekomenduojama vieną arbatinį šaukštelį trąšų sumaišyti su dviem puodeliais vandens ir tręšti kartą per mėnesį.

    Lauko augalams nurodoma kita proporcija – šeši valgomieji šaukštai trąšų dviem galonams vandens, o tręšimo dažnis siūlomas kas dvi–tris savaites. Teigiama, kad dėl skiedimo neturėtų likti aitraus kvapo.

    Plėtra Paryžiuje ir planuojami pajėgumai

    „VunaNexus“ vadovas Davidas de Chambrier žurnalui „Time“ sakė, kad bendrovė tikisi pasiekti maždaug 8 000 litrų šlapimo per dieną apdorojimo pajėgumą. Tam šį pavasarį Paryžiaus Saint-Vincent-de-Paul rajone planuojama įrengti daugiau apdorojimo įrenginių, o rajone jau veikia šimtai šlapimą atskiriančių tualetų.

    Tokie projektai dažniausiai pristatomi kaip tvaresnis būdas panaudoti dalį buitinių atliekų, ypač atsižvelgiant į trąšų gamybos išteklių sąnaudas. Vis dėlto straipsnyje akcentuojama, kad galutinis produktas yra apdorotas, saugus ir sertifikuotas, o ne tiesiogiai naudojamas šlapimas.

    Kiek kainuoja ir kur parduodama

    Norintys išbandyti šias trąšas gali jų įsigyti iš JAV platintojo internetu: nurodoma 14 JAV dolerių kaina už 535 gramų buteliuką. Straipsnyje daugiau detalių apie prekybą kitose rinkose nepateikiama.

  • ESA „Space Rider“ bandymas baigėsi katastrofa: suplėšytas parašiutas ir sudužęs modelis

    ESA „Space Rider“ bandymas baigėsi katastrofa: suplėšytas parašiutas ir sudužęs modelis

    Kas nutiko per bandymą?

    Europos kosmoso agentūra (ESA) tęsia daugkartinio naudojimo erdvėlaivio „Space Rider“ kūrimą, tačiau vienas naujausių bandymų baigėsi nesėkme. Spalio 6 dieną per pilno masto nusileidimo bandymą sudužo bandomasis aparato modelis.

    ESA nurodė, kad pirmasis, stabdomasis parašiutas išsiskleidė pagal planą. Vis dėlto pagrindinis parašiutas neatlaikė ir buvo suplėšytas, todėl aparatas nebesugebėjo saugiai sumažinti greičio iki nusileidimo.

    Dėl šios priežasties modelis nukrito ir buvo sunaikintas. Bandymas vyko Salto di Quirra kariniame poligone Sardinijoje, kur tokio tipo bandymai atliekami dėl saugumo reikalavimų ir infrastruktūros.

    Pradėtas tyrimas, bet grafikas, anot ESA, neturėtų griūti

    Po incidento ESA patvirtino pradėjusi tyrimą, kuriuo siekiama tiksliai nustatyti gedimo priežastį ir įvertinti, kokių korekcijų prireiks nusileidimo sistemai. Tokiose programose incidentų analizė paprastai apima parašiuto konstrukcijos, medžiagų, siūlių, išskleidimo sekos ir apkrovų scenarijų peržiūrą.

    „Tikimės, kad šis bandymas neturės neigiamos įtakos likusiam grafikui ar kvalifikaciniams darbams, arba bent jau neprivers jo keisti“, – sakė ESA kosminio transporto direktorė Géraldine Naji.

    ESA akcentuoja, kad prarastas objektas buvo pilno masto bandymų modelis, skirtas nusileidimo ir nutupdymo sistemoms įvertinti. Tai reiškia, kad bandymų tikslas buvo patikrinti kritinę grandį, o ne demonstruoti jau galutinę skrydžiui parengtą transporto priemonę.

    Kodėl „Space Rider“ projektas svarbus Europai?

    „Space Rider“ kuriamas kaip bepilotis, daugkartinio naudojimo erdvėlaivis, skirtas gabenti mokslinius ir technologinius eksperimentus į žemąją Žemės orbitą ir po misijos grąžinti juos atgal. ESA siekia turėti europinį sprendimą, leidžiantį dažniau ir lanksčiau vykdyti mikrogravitacijos tyrimus bei bandyti naujas technologijas.

    Tokio tipo platformos tampa vis svarbesnės, nes auga eksperimentų paklausa, o kosmoso pramonė sparčiai juda link pakartotinio panaudojimo logikos. Sėkmingai išsprendus nusileidimo sistemos klausimus, „Space Rider“ galėtų tapti viena iš priemonių, padedančių Europai mažinti priklausomybę nuo kitų šalių teikiamų grąžinamųjų krovinių paslaugų.

    Parašiutų sistemos patikimumas čia yra vienas svarbiausių elementų, nes būtent nusileidimo etapas dažnai kelia daugiausia rizikų. Dėl to tokie bandymai ir daromi etapais, o nesėkmės, nors ir brangios, dažnai tampa esminiu impulsu patobulinimams prieš pereinant prie aukštesnio lygio kvalifikacijos.

  • Lenkai sukūrė sistemą, kuri nuleis Europos marsaeigį: testai parodė, kas laukia Marse

    Lenkai sukūrė sistemą, kuri nuleis Europos marsaeigį: testai parodė, kas laukia Marse

    Bandymuose – daugiau nei 20 nusileidimų

    Turine baigėsi maždaug du mėnesius trukusi bandymų kampanija, per kurią europinio marsaeigio bandomasis modelis daugiau nei 20 kartų leidosi specialia nusileidimo sistema. Ji sukurta tam, kad marsaeigis saugiai paliktų nusileidimo platformą ir pradėtų darbą Marso paviršiuje.

    Bandymai vyko ALTEC centre, kur inžinieriai atkūrė scenarijus, laikomus vienais rizikingiausių visoje ExoMars programoje. Europos kosmoso agentūra pabrėžia, kad pirmieji metrai po nusileidimo dažnai lemia, ar misija apskritai galės tęstis.

    Kritinės 5 minutės be pagalbos

    Nusileidimo mechanizmas yra maždaug 3 metrų ilgio aliumininė konstrukcija, kuri kelionės į Marsą metu išlieka sulankstyta ir užfiksuota. Ji turi atlaikyti raketos pakilimo vibracijas, ilgo skrydžio poveikį ir patį nusileidimą, o Marse išsiskleisti automatiškai per maždaug 5 minutes.

    Sistema projektuota veikti atšiaurioje aplinkoje, kur temperatūra gali kristi iki dešimčių laipsnių šalčio, o atmosfera yra daugiau nei 100 kartų retesnė nei Žemėje. Svarbiausia sąlyga tokiose misijose paprasta: jokios žmogaus intervencijos ar remonto galimybės vietoje nėra.

    Sprendimas numato dvi marsaeigio išvažiavimo kryptis, kad operatoriai Žemėje galėtų pasirinkti saugesnį maršrutą, remdamiesi nuotraukomis ir reljefo duomenimis. Toks dubliavimas sumažina riziką, jei viena pusė būtų per stati, per slidi ar užversta akmenimis.

    ExoMars grafikas ir misijos tikslas

    ExoMars startas šiuo metu planuojamas 2028 metų spalį, o nusileidimas į Oxia Planum lygumą numatomas 2030 metais. Tai turėtų būti pirmasis europinis marsaeigis, galintis gręžti iki 2 metrų gylio, kad ieškotų galimų senovinės gyvybės pėdsakų po paviršiumi.

    Toks gylis laikomas ypač svarbiu, nes Marso paviršių veikia radiacija ir oksiduojančios sąlygos, galinčios ardyti organines medžiagas. Todėl tyrėjai tikisi, kad gilesniuose sluoksniuose išlikę geriau apsaugoti cheminiai pėdsakai gali suteikti aiškesnių atsakymų.

    Griežti patikros ir švaros reikalavimai

    Prieš bandymus nusileidimo sistema buvo tikrinta vibracijomis ir dvi savaites testuota terminėje vakuumo kameroje, kur sąlygos priartinamos prie kosmoso ir Marso aplinkos. Taip pat atliktas sterilizavimo ir mikroorganizmų mažinimo procesas, kad Marsas nebūtų užterštas Žemės biologine medžiaga.

    Toks planetarinės apsaugos režimas kosminėse misijose laikomas būtinu, nes net atsitiktinis užteršimas galėtų iškreipti būsimų tyrimų rezultatus. Be to, tarptautiniai standartai reikalauja užtikrinti, kad į kitas planetas būtų nunešama kuo mažiau žemiškų mikroorganizmų.

    Pramonės konsorciume, kuriame dalyvauja ir „Thales Alenia Space“ bei „Airbus“, bandymų rezultatai įvertinti teigiamai.

    „Sveikinimai Astronikos komandai, jūs to nusipelnėte“, – sakė „Airbus“ atstovas Maithri Galapitiya.

    Artimiausiu metu tiekėjai baigia vadinamuosius skrydžio modelius, kad visi komponentai būtų parengti 2028 metų startui. Be nusileidimo mechanizmo, kuriamas ir ryšio antenos išskleidžiamas strypas, būtinas patikimam ryšiui tarp marsaeigio ir nusileidimo platformos.

  • „Creotech Instruments“ pasirašė 13,9 mln. eurų sutartį su ESA: lenkai patys valdys visą SAWA misiją

    Lenkijos kosmoso technologijų bendrovė „Creotech Instruments“ sudarė 13,9 mln. eurų vertės sutartį su Europos kosmoso agentūra dėl SAWA misijos įgyvendinimo. Tai išskirtinis atvejis, kai Lenkijos subjektui patikima visa projekto grandinė – nuo palydovo sukūrimo ir sistemų integracijos iki starto parengimo ir skrydžio valdymo orbitoje.

    Sutartis finansuojama iš Lenkijos įnašo į ESA programą „Space Safety“, skirtą Europos gebėjimams stiprinti tokiose srityse kaip kosminis saugumas ir rizikų stebėsena. Lenkijos institucijos pabrėžia, kad tokie kontraktai yra vienas praktiškiausių būdų, kaip šalies įnašas į ESA grįžta atgal kompetencijomis, darbo vietomis ir technologijų vystymu.

    Kam skirta SAWA misija?

    SAWA misijos tikslas – stebėti kosminius orus ir Saulės aktyvumo poveikį kritinei infrastruktūrai. Praktikoje tai susiję su rizikomis, kurios gali paliesti navigacijos ir ryšio sistemas, palydovines paslaugas bei energetikos tinklus, kai Saulės audros sukelia geomagnetinius sutrikimus.

    Planuojama, kad palydovas rinks duomenis apie Žemės magnetinį lauką, jonosferą ir termosferą, o informacija bus teikiama beveik realiuoju laiku. Tokie duomenys paprastai naudojami prognozėms ir ankstyvajam perspėjimui, kad operatoriai galėtų laiku pritaikyti technologinius režimus ir sumažinti galimus trikdžius.

    Kas kuria palydovą ir kada numatytas startas?

    Pagrindinė projekto vykdytoja yra „Creotech Instruments“ – ji atsakinga už palydovinę platformą „HyperSat“, visos misijos integraciją ir operacijas orbitoje. Prie SAWA prisideda ir Lenkijos mokslo bei technologijų institucijos: Kosminių tyrimų centras prie Lenkijos mokslų akademijos, Vroclavo technologijos universitetas, taip pat programinės įrangos kūrėja N7 Space.

    Numatoma, kad SAWA palydovas į orbitą bus iškeltas 2029 metų pradžioje. Pagrindinė misijos trukmė planuojama vieneri metai, su galimybe darbą pratęsti dar iki dvejų metų, jei techninė būklė ir misijos poreikiai tai leis.

    ESA kontekste SAWA siejama su Europos pastangomis plėsti kosminių orų stebėjimo pajėgumus, o pati misija turėtų papildyti ankstesnius ir vykdomus sprendimus šioje srityje. Lenkijai tai kartu yra signalas rinkai, kad vietos įmonės jau gali imtis ne tik atskirų komponentų, bet ir viso ESA lygio projekto atsakomybės.

    Lygiagrečiai aptariamos ir ilgalaikės iniciatyvos, kurios turėtų sustiprinti Lenkijos kosmoso ekosistemą, įskaitant planus Varšuvoje įkurti ESA centrą. Tikimasi, kad tai padėtų nuosekliau auginti kompetencijas ir didinti šalies pramonės bei mokslo dalyvavimą Europos kosmoso programose.

  • ESA vadovas meta iššūkį NASA: Europai siūlo 10 mlrd. eurų planą saviems astronautams

    ESA vadovas meta iššūkį NASA: Europai siūlo 10 mlrd. eurų planą saviems astronautams

    Europos kosmoso agentūra (ESA) svarsto ambicingą kryptį: per maždaug dešimtmetį sukurti pajėgumus savarankiškai iškelti astronautus į kosmosą ir juos saugiai pargabenti atgal į Žemę. Apie tai viešai kalbėjo ESA generalinis direktorius Josefas Aschbacheris, siūlantis tam numatyti apie 10 mlrd. eurų.

    Idėja gimsta tuo metu, kai kosmoso sektorius sparčiai auga: ESA vadovas vertina, kad pasaulinė rinka siekia apie 600 mlrd. eurų ir gali didėti maždaug 10 proc. per metus. Tokiose rinkose valstybės dažnai siekia ne tik mokslo laimėjimų, bet ir strateginės autonomijos, kad kritinės technologijos būtų kuriamos ir gaminamos pačioje Europoje.

    ESA teigimu, 2025 metais ministrų taryboje valstybės narės įsipareigojo agentūrai skirti daugiau nei 22 mlrd. eurų biudžetą, tai yra apie 32 proc. daugiau nei 2022 metais. Kartu suteiktas mandatas kosmoso technologijas naudoti neagresyviai saugumo ir gynybos sričiai, įskaitant išorės sienų stebėjimo sprendimus.

    Kodėl Europai to reikia?

    Nuo įkūrimo 1975 metais ESA pilotuojamoms misijoms rėmėsi tarptautiniais partneriais, pirmiausia NASA, o anksčiau dalį skrydžių užtikrino ir Rusija. Pastaraisiais metais Europos astronautai į orbitą dažniausiai skrenda JAV laivais, o NASA pilotuojamuose skrydžiuose itin svarbią vietą užėmė „SpaceX“.

    Josefas Aschbacheris atkreipė dėmesį, kad „SpaceX“ yra minėjusi planus apie šio dešimtmečio pabaigą keisti dabartinius sprendimus, todėl Europai kyla klausimas, kaip užsitikrinti patikimą prieigą prie pilotuojamų skrydžių ateityje. Geopolitinė įtampa ir ribotas šalių, galinčių savarankiškai leisti astronautus, skaičius didina neapibrėžtumą dėl vietų prieinamumo ir kainos.

    „Kodėl to nepadarius patiems?“, – sakė Josefas Aschbacheris.

    Ką reikėtų sukurti Europoje?

    ESA pabrėžia, kad Europa nėra tuščioje vietoje: veikia „Copernicus“ Žemės stebėsenos programa ir „Galileo“ palydovinės navigacijos sistema, o pramonė turi patirties raketų, palydovų ir mokslinių misijų srityse. Tačiau esminė spraga yra pilotuojamas erdvėlaivis, įgulos gelbėjimo ir sugrąžinimo infrastruktūra bei visa sertifikavimo grandinė, reikalinga žmonių skrydžiams.

    Pagal pristatomą viziją, maždaug 10 mlrd. eurų investicija per dešimt metų leistų sukurti europinį įgulos modulį ir jo eksploatavimo ekosistemą. Toks projektas reikštų ilgalaikes darbo vietas, užsakymus Europos tiekėjams ir kompetencijų auginimą, tačiau kartu reikalautų politinio pritarimo ir aiškaus valstybių narių finansavimo plano.

    Kaina ar investicija?

    ESA argumentas remiasi ir ekonomika: net ir neturint savo erdvėlaivio, Europa artimiausią dešimtmetį vis tiek turėtų skirti milijardus eurų dalyvavimui pilotuojamose programose. Agentūros vadovas skaičiuoja, kad vietų pirkimas JAV erdvėlaiviuose ir prieiga prie komercinių orbitinių stočių galėtų kainuoti apie 5 mlrd. eurų per dešimt metų, o šios lėšos daugiausia atitektų ne Europos pramonei.

    Papildomą spaudimą didina ir Tarptautinės kosminės stoties ateitis: po planuojamo eksploatacijos pabaigos laikotarpio šios funkcijos, tikėtina, persikels į komercines stotis. Tai reikštų, kad moksliniams tyrimams orbitinėje laboratorijoje Europa turėtų ne tik susitarti dėl infrastruktūros, bet ir garantuoti, kad apskritai gali nusiųsti įgulas bei eksperimentus tada, kai to reikia.

    „Verčiau šį finansavimą investuočiau Europoje, kad stiprintume pramonę ir didintume autonomiją, o ne tiesiog išleistume lėšas už Europos ribų“, – sakė Josefas Aschbacheris.

    ESA vadovas taip pat pabrėžia, kad autonomija nebūtų izoliacija: Europa galėtų išlaikyti partnerystes ir net siūlyti vietas sąjungininkams, pavyzdžiui, Japonijai ar Australijai. Tačiau pagrindinis tikslas būtų turėti patikimą europinį sprendimą, kuris sumažintų priklausomybę nuo kitų valstybių sprendimų ir politinių svyravimų.

    Artimiausias etapas priklausys nuo to, ar ESA valstybės narės politiniu lygiu sutars dėl tokio masto pilotuojamos programos ir jos finansavimo. Jei sprendimas bus teigiamas, tai gali tapti vienu reikšmingiausių Europos kosmoso politikos posūkių nuo „Galileo“ ir „Copernicus“ programų sukūrimo.