CP v2

Tag: Eurostat

  • Elektromobilių bumas Europoje: štai kurios šalys lenkia visus, o kur pokytis stringa

    Elektromobilių bumas Europoje: štai kurios šalys lenkia visus, o kur pokytis stringa

    Europoje sparčiai daugėja naujai registruojamų vien baterijomis varomų lengvųjų automobilių, tačiau bendrame automobilių parke jų dalis daugelyje šalių išlieka nedidelė. Eurostat duomenimis, Europos Sąjungoje 2025 metais įregistruota apie 1,9 mln. tokių automobilių.

    Šis augimas matomas ir naujų registracijų struktūroje. 2025 metais baterijomis varomi elektromobiliai sudarė 17,3 proc. visų ES naujai įregistruotų lengvųjų automobilių, o kai kuriose Europos šalyse jų dalis viršijo trečdalį.

    Vis dėlto elektrifikacija žemyne vyksta netolygiai: dalis valstybių juda itin greitai, o kitose elektromobilių skverbtis išlieka menka. Skirtumus lemia gyventojų pajamos, mokesčių politika, įkrovimo infrastruktūros tankis, įmonių parkų atnaujinimas ir valstybės paramos apimtis.

    Per dešimtmetį – šuolis dešimtimis kartų

    Prieš dešimtmetį, 2015 metais, ES buvo įregistruota apie 47 000 naujų baterijomis varomų lengvųjų automobilių. 2020 metais šis skaičius perkopė pusę milijono, o 2025 metais priartėjo prie 1,9 mln., rodo Eurostat statistika.

    Kartu augo ir jų dalis naujų automobilių rinkoje. 2015 metais ji siekė 0,4 proc., 2019 metais – 1,9 proc., o 2025 metais išaugo iki 17,3 proc.

    Pagal absoliutų naujų registracijų skaičių 2025 metais pirmavo Vokietija – apie 545 000 baterijomis varomų elektromobilių. Europos automobilių gamintojų asociacijos ACEA duomenimis, Jungtinė Karalystė buvo antra su maždaug 473 000, o Prancūzija – trečia su apie 331 000.

    Tarp didesnių rinkų išsiskyrė ir Turkija, kur 2025 metais įregistruota apie 187 000 tokių automobilių. Tuo metu Norvegijoje fiksuota apie 173 000, Nyderlanduose – 156 000, Belgijoje – 144 000, o Danijoje – 126 000 naujų registracijų.

    Kur elektromobiliai jau tapo norma?

    Rinkos transformaciją geriausiai atspindi ne absoliutūs skaičiai, o baterijomis varomų elektromobilių dalis tarp visų naujai registruojamų automobilių. Šiuo požiūriu ryškiausiai išsiskiria Norvegija: 2025 metais daugiau nei 95 proc. naujų lengvųjų automobilių ten buvo varomi vien baterijomis.

    Po Norvegijos rikiuojasi kitos Šiaurės šalys: Danijoje ši dalis siekė 67,8 proc., Islandijoje – 41,2 proc. Daugiau nei trečdalį naujų registracijų elektromobiliai sudarė Maltoje (37,6 proc.), Suomijoje (37,2 proc.), Švedijoje (36,4 proc.) ir Belgijoje (34,1 proc.).

    Tarp didžiausių Europos ekonomikų 2025 metais pirmavo Jungtinė Karalystė, kur baterijomis varomi elektromobiliai sudarė 23,4 proc. naujų registracijų. Prancūzijoje jų dalis siekė 19,6 proc., Vokietijoje – 19,1 proc.

    Kai kurios didelės rinkos atsiliko nuo ES vidurkio. Ispanijoje baterijomis varomi elektromobiliai sudarė 8,7 proc. naujų registracijų, Italijoje – 6,1 proc., rodo Eurostat ir ACEA skelbiami duomenys.

    Mažiausi rodikliai fiksuojami dalyje Rytų Europos ir Balkanų valstybių bei kai kuriose ES kandidatėse. Kroatijoje, Juodkalnijoje, Serbijoje ir Bosnijoje ir Hercegovinoje baterijomis varomi elektromobiliai sudarė mažiau nei 2 proc. naujų registracijų, o Turkija išsiskyrė kaip išimtis su 16,7 proc.

    Bendrame parke elektromobilių dar mažai

    Vertinant visą lengvųjų automobilių parką, vaizdas kur kas santūresnis: nė viena šalis 2025 metais neperžengė trečdalio ribos. Lyderė išliko Norvegija, kur baterijomis varomi elektromobiliai sudarė 32 proc. visų lengvųjų automobilių, o Danijoje ši dalis siekė 17,9 proc.

    Toliau rikiuojasi Liuksemburgas (8,7 proc.), Švedija (8,6 proc.) ir Nyderlandai (7,2 proc.). Visos ES mastu baterijomis varomi elektromobiliai sudarė 2,9 proc. lengvųjų automobilių parko.

    Didžiosiose ES ekonomikose elektromobilių dalis bendrame parke taip pat dar palyginti nedidelė. Vokietijoje ji siekė 4,1 proc., Prancūzijoje – 3,9 proc., o Ispanijoje – 1,1 proc. Italijoje baterijomis varomi elektromobiliai sudarė tik 0,9 proc. parko.

    Šie skirtumai rodo, kad net ir sparčiai augant pardavimams, senas automobilių parkas keičiasi lėtai. Ekspertai taip pat pabrėžia, kad artimiausiais metais konkurencija dėl kainos, įkrovimo tinklo plėtra, baterijų technologijų pažanga ir valstybės skatinimo priemonių pokyčiai taps pagrindiniais veiksniais, lemiančiais tolesnę elektromobilių plėtrą Europoje.

  • Ledų kaušelis Europoje pabrango: kur už jį dirbti tenka ilgiausiai ir ką rodo Lietuva

    Ledų kaušelis Europoje pabrango: kur už jį dirbti tenka ilgiausiai ir ką rodo Lietuva

    Ledų kainos Europoje išlieka jautrus pragyvenimo kainų barometras: nors bendras maisto infliacijos spaudimas pastaruoju metu silpnėja, atostogų sezonu populiariausių desertų kainos turistinėse vietose vis dar šauna į viršų. „Euronews“ palyginimas, apėmęs 10 šalių, parodė, kad vieno kaušelio kaina svyravo maždaug nuo 1,15 iki 4,10 euro.

    Tyrimas rėmėsi žurnalistų surinktomis kainomis ir naujausiomis rinkos apklausomis, todėl tai nėra oficiali nacionalinė statistika. Vis dėlto skaičiai leidžia palyginti tendencijas ir suprasti, kodėl tas pats produktas skirtingose šalyse kainuoja labai nevienodai.

    Kodėl kainos taip skiriasi?

    Kainų skirtumus lemia ne tik valstybės, bet ir labai konkrečios aplinkybės: vieta, nuomos kaštai, porcijos dydis, skoniai ir net valiutų svyravimai, kai kainos perskaičiuojamos į eurus. Pavyzdžiui, įprastose vietose Graikijoje kaušelis kainuoja apie 2,60 euro, tačiau turistinėse salose kaina gali pakilti iki 4–6 eurų.

    Turistiniuose Turkijos kurortuose kainos taip pat padidėjo: palyginime minėta, kad kaušelis gali kainuoti apie 1,85–2,20 euro, nors įprastesnėse Stambulo vietose vidutinė kaina buvo mažesnė. Jungtinėje Karalystėje tiesioginis palyginimas sudėtingesnis, nes dažnesnis pasirinkimas yra minkšti ledai ragelyje arba fasuoti gaminiai, o ne atskiri kaušeliai ledainėse.

    Kiek darbo minučių kainuoja kaušelis?

    Vien tik eurais išreikšta kaina neparodo, kiek ledai iš tiesų „kainuoja“ vietos gyventojui. Todėl „Euronews“ skaičiavo, kiek gryno darbo laiko reikia vienam kaušeliui įpirkti, palyginimo kainas sugretinę su atlygio po mokesčių ir darbo valandų duomenimis.

    Rezultatas išryškino didžiausią kontrastą tarp Graikijos ir Vokietijos. Vokietijoje vienam kaušeliui, pagal taikytas prielaidas, pakanka apie 7,4 minutės gryno darbo laiko, o Graikijoje – apie 20,9 minutės, tai yra beveik tris kartus daugiau.

    Kitose šalyse rodikliai išsidėstė tarp šių kraštutinumų: Jungtinėje Karalystėje apie 9,3 minutės, Belgijoje 11,4 minutės, Italijoje 13,2 minutės, Prancūzijoje 14,5 minutės. Turkija, Lenkija ir Ispanija buvo arti 15 minučių, Portugalija – apie 16,6 minutės.

    Infliacija lėtėja, bet kainos nebegrįžta

    Ledų kainas ypač stipriai veikė pastarųjų metų energijos ir gamybos sąnaudų šuoliai. Graikijoje vietos rinkos atstovai žiniasklaidai yra minėję, kad nuo 2020 metų kainos galėjo būti pakilusios apie 20 proc., daugiausia dėl energijos kaštų sukaupto poveikio, o didesnė dalis naujausių brangimų teko 2025 metams.

    Eurostat harmonizuotas ledų, valgomųjų ledų ir šerbetų kainų indeksas rodo, kad spaudimas ėmė slūgti: per metus iki 2026 metų birželio Europos Sąjungoje indeksas sumenko 0,4 proc., euro zonoje – 0,2 proc. Vis dėlto tai nereiškia, kad kainos grįžo į ikipandeminį lygį, o tik tai, kad jos buvo mažesnės nei prieš metus.

    Skirtumai tarp valstybių išlieka ryškūs: kai kur fiksuotas kainų kritimas, o kitur – augimas. Tarp labiausiai išsiskiriančių augimo atvejų „Euronews“ pateiktuose duomenyse minima Lietuva, kur šioje kategorijoje per metus užfiksuotas 7,9 proc. padidėjimas, nusileidęs tik kelioms kitoms šalims.

    Praktikoje tai reiškia, kad vartotojai, net ir girdėdami apie lėtėjančią infliaciją, vis tiek gali jausti, jog vasaros išlaidos nesumažėjo. Ypač ten, kur kainas dar labiau kelia sezoniškumas, didelis turistų srautas ir brangios komercinių patalpų nuomos.

  • DI jau keičia darbo rinką: dauguma naujų „DI“ pareigybių Europoje atsiranda ne IT srityje

    DI jau keičia darbo rinką: dauguma naujų „DI“ pareigybių Europoje atsiranda ne IT srityje

    DI etiketė persikelia į biurus

    Darbo rinka Europoje keičiasi greičiau nei po interneto proveržio: dalis pareigybių nyksta, o naujos atsiranda kartu su DI įrankiais. Vis daugiau darbdavių į darbo skelbimų pavadinimus įtraukia DI, taip signalizuodami, kad šios kompetencijos tampa kasdienybe.

    Įdarbinimo platformos „Indeed“ duomenys rodo, kad DI pažymėtų pareigybių daugėja ne tik programavimo ar duomenų srityse. Didžioji dalis tokių pareigybių penkiose didžiosiose Europos ekonomikose jau yra ne technologiniuose darbuose.

    Kiek žmonių dirba su DI?

    Diskusijas apie tai, ar DI atims darbo vietas, pamažu keičia praktinis klausimas, kaip jis perskirstys užduotis ir reikalingus įgūdžius. Eurostato skaičiai rodo, kad DI įrankiai įsitvirtina kasdieniuose procesuose, ypač ten, kur svarbūs tekstai, paieška, analizė ir klientų aptarnavimas.

    Eurostato duomenimis, praėjusiais metais 15 proc. Europos Sąjungos 16–74 metų gyventojų naudojo generatyvinį DI darbui. Tai padeda paaiškinti, kodėl DI reikalavimai persikelia iš IT į pardavimus, personalo valdymą, teisę, administravimą ir klientų aptarnavimą.

    Kur DI pareigybių daugiausia?

    „Indeed“ skaičiuoja DI pažymėtas pareigybes pagal skelbimų pavadinimus ir jų paplitimą per ketvirtį, todėl matomas darbdavių noras DI įvardyti kaip esminę rolės dalį. 2026 metų pirmą ketvirtį pagal DI pareigybių pavadinimų skaičių pirmavo Vokietija.

    2026 metų pirmą ketvirtį Vokietijoje fiksuota 288 DI pažymėtos pareigybės, Jungtinėje Karalystėje 160, Prancūzijoje 138, Nyderlanduose 84, Ispanijoje 81. Palyginti su 2022 metų pirmu ketvirčiu, augimas keliskart spartesnis: Vokietijoje nuo 72 iki 288, Ispanijoje nuo 8 iki 81.

    Didžiausias pokytis: ne IT sektoriuje

    Reikšmingiausia tendencija ta, kad DI pareigybės vis dažniau atsiranda už technologinių profesijų ribų. Vokietijoje 59 proc. DI pažymėtų pareigybių jau yra ne technologiniuose darbuose, Nyderlanduose 58 proc., Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje po 54 proc.

    Ispanija kol kas išlieka išimtis: čia 64 proc. DI pažymėtų pareigybių vis dar priskiriama technologinėms rolėms, o 36 proc. tenka ne technologiniams darbams. Tai rodo skirtingą DI brandą ir įmonių transformacijos tempą.

    „Darbdaviai ne tik samdo DI specialistus, bet ir prideda DI prie pareigybių pavadinimų ten, kur DI įrankių naudojimas yra būtinas, tai rodo, kaip DI jau perkuria darbus“, – teigiama „Indeed“ ekonominių tyrimų direktoriaus Pawelo Adrjano komentare.

    Praktikoje atsiranda mišrios pareigybės, kuriose DI siejamas su pardavimais, analitika, privatumu ar procesų efektyvinimu. Tokie pavadinimai dažnai reiškia ne atskirą DI inžinieriaus rolę, o reikalavimą darbuotojui naudoti DI kasdienėse užduotyse, pavyzdžiui, rengiant pasiūlymus, apdorojant užklausas ar kuriant turinį.

    „Indeed“ pabrėžia, kad analizuoja būtent pareigybių pavadinimus, nes darbo aprašymuose DI gali būti minimas įvairiomis prasmėmis ir ne visada apibūdina pačią rolę. Todėl DI atsiradimas pavadinime dažniau interpretuojamas kaip sąmoningas darbdavio signalas kandidatui.

    Ekspertai pastebi, kad ši kryptis keičia ir įgūdžių paklausą: šalia bazinių skaitmeninių kompetencijų vis dažniau prireikia gebėjimo formuluoti užduotis DI įrankiams, vertinti atsakymų patikimumą, laikytis duomenų apsaugos ir autorinių teisių principų. Dėl to DI tampa ne atskira profesija, o horizontaliu įgūdžiu daugelyje sričių.

  • Europos Sąjungoje auga kultūros sektoriaus darbo vietos: kuriose šalyse jų daugiausia, o kur trūksta

    Europos Sąjungoje auga kultūros sektoriaus darbo vietos: kuriose šalyse jų daugiausia, o kur trūksta

    Kultūros darbai ES: skaičiai auga

    Kultūros sektoriaus darbo vietų Europos Sąjungoje daugėja, rodo naujausi „Eurostat“ duomenys. 2025 metais kultūroje dirbo apie 8 900 000 žmonių, tai sudarė 4,3 proc. viso užimtumo ES.

    Lyginant 2024 ir 2025 metus, kultūros sektoriaus dalis bendrame užimtume padidėjo 0,5 procentinio punkto. Į šią sritį patenka įvairios profesijos – nuo menininkų ir muzikantų iki aktorių ir kitų kūrybinių industrijų darbuotojų.

    Pagal demografinę struktūrą beveik pusė dirbančiųjų kultūroje buvo 30–49 metų amžiaus. Taip pat išsiskiria išsilavinimo profilis: dauguma turėjo bent bakalauro laipsnį.

    „Eurostat“ skaičiai rodo, kad dar 31,3 proc. kultūros sektoriaus darbuotojų buvo baigę bent vidurinį ugdymą, o 6,7 proc. – iki pagrindinio ugdymo lygio. Tai leidžia kultūros rinką vertinti kaip santykinai aukštos kvalifikacijos užimtumo segmentą.

    Kur kultūros sektorius stipriausias?

    Daugumoje ES valstybių kultūros užimtumas sudaro panašią dalį: 17-oje iš 27 šalių jis svyravo tarp 4 ir 5 proc. visų dirbančiųjų. Tai rodo, kad kultūros ekonomika daug kur yra reikšminga, bet dažniausiai nėra dominuojanti darbo rinkos dalis.

    Didžiausios kultūros sektoriaus užimtumo dalys fiksuotos Nyderlanduose, kur kultūroje dirbo 5,7 proc. visų darbuotojų. Antroje vietoje buvo Estija su 5,3 proc., trečioje – Malta su 5,1 proc.

    Tuo metu mažiausios dalys nustatytos Rumunijoje – 1,8 proc. Toliau rikiavosi Slovakija su 3,3 proc. ir Airija su 3,4 proc., o tai signalizuoja apie nevienodą kultūros sektoriaus svorį nacionalinėse ekonomikose.

    Pirmoji ES kultūros deklaracija

    Instituciniu lygmeniu kultūros svarbą ES neseniai pabrėžė ir bendra politinė žinutė: Europos Sąjungos Taryba, Europos Parlamentas bei Europos Komisija pasirašė pirmąją bendrą deklaraciją dėl kultūros. Dokumentas pavadintas „Europe for Culture – Culture for Europe“ ir apibrėžia principus, kuriais, institucijų teigimu, turėtų būti grindžiama artimiausio laikotarpio ES kultūros politika.

    Jame kultūra įvardijama kaip priemonė reaguoti į šiuolaikinius iššūkius, tarp kurių minimos geopolitinės įtampos, klimato kaita, skaitmeninė transformacija, socialinė nelygybė ir psichikos sveikatos krizė. Deklaracija taip pat akcentuoja kultūros vaidmenį visuomenės atsparumui ir demokratijos stiprinimui.

    „Sektorius susiduria su sudėtingų iššūkių deriniu: nuo DI, kuris keičia kūrybinių grandinių veikimą ir darbuotojų pragyvenimą, iki platformų galios augimo, keliančio grėsmę kultūrų įvairovei, ir kultūros naudojimo antidemokratinei dezinformacijai skleisti“, – sakė Mafalda Dâmaso.

    Dokumente įvardijami 12 principų, tarp jų – siekis, kad menininkai galėtų dirbti be cenzūros, o kultūros darbuotojai gautų geresnį atlygį ir stipresnę socialinę apsaugą. Vis dėlto deklaracija nėra teisės aktas, todėl ji tiesiogiai neįpareigoja valstybių didinti finansavimo ar keisti nacionalinių taisyklių.

    Dėl to esminis klausimas lieka atviras: kaip šiuos principus realiai įgyvendins atskiros šalys ir ar politiniai įsipareigojimai virs konkrečiomis priemonėmis. Augant užimtumui kultūros sektoriuje, šis sprendimų etapas gali turėti tiesioginę įtaką tiek darbo vietų kokybei, tiek kūrybinių industrijų konkurencingumui Europoje.

  • Karščio bangos Europoje gali išpūsti maisto kainas: ekspertai įspėja, kada smogs brangimas

    Karščio bangos Europoje gali išpūsti maisto kainas: ekspertai įspėja, kada smogs brangimas

    Maisto kainos rimsta, bet rizika auga

    Maisto produktų infliacija euro zonoje pastaraisiais mėnesiais lėtėjo, o gyventojai pagaliau pajuto bent šiokį tokį palengvėjimą po ilgo brangimo laikotarpio. Vis dėlto ekonomistai perspėja, kad ši pauzė gali būti trumpalaikė.

    Didžiausiu veiksniu, galinčiu pakelti kitų metų maisto kainas, vis dažniau įvardijami ne geopolitiniai sukrėtimai, o šios vasaros karščio bangos ir sausros. Jos gali sumažinti derlių Europoje ir kituose svarbiuose žemės ūkio regionuose.

    Kaip karštis persikelia į kainas

    Karštis ir kritulių stoka tiesiogiai mažina pasėlių produktyvumą, ypač vaisių, daržovių ir grūdų segmente, todėl žaliavos brangsta dar prieš pasirodant galutiniam produktui parduotuvėje. Jei karščiai kartojasi keliais etapais, nuostoliai paprastai didėja, o rinkoje atsiranda trūkumo baimė.

    „Manome, kad šios vasaros karščio bangos kitais metais maisto kainas stums aukštyn labiau nei karas“, – sakė „Oxford Economics“ vyresnysis ekonomistas Tomas Dvorakas.

    Ekonomistų vertinimu, būtent orų šokas gali pridėti iki 1 procentinio punkto prie maisto infliacijos, o poveikis ryškiausias būna šviežiems produktams. Perdirbti produktai dažniausiai brangsta vėliau, kai į jų savikainą persikelia pabrangusios žaliavos.

    Energija ir trąšos: poveikis atkeliauja su vėlavimu

    Šiemet dalis rinkos baiminosi, kad įtampa Artimuosiuose Rytuose pakels naftos ir trąšų kainas, o tai greitai atsispindės prekybos centruose. Tačiau kainoms nurimus po paliaubų, trumpalaikis spaudimas sumažėjo, nors vėlavimo efektas gali išlikti.

    Energetikos kainos daro įtaką visai maisto grandinei nuo technikos, transporto ir šaldymo iki perdirbimo bei pakuočių. Trąšų kainos dažnai kyla kartu su gamtinių dujų brangimu, tačiau realus poveikis galutinei kainai dažniausiai pasimato tik po kito derliaus, kai ūkininkai priima sprendimus dėl tręšimo ar sėjomainos.

    „Oxford Economics“ skaičiuoja, kad naftos, trąšų ir žemės ūkio žaliavų kainų pokyčiai per artimiausius metus galėtų prisidėti maždaug 0,5 procentinio punkto prie euro zonos maisto infliacijos. Vis dėlto, jų vertinimu, didžiausias neapibrėžtumas dabar yra būtent orai.

    Kodėl infliacija kol kas mažėjo

    Eurostat duomenimis, suderinto vartotojų kainų indekso maisto komponento metinis augimas euro zonoje nuo 2025 metų pabaigos iki 2026 metų birželio sumažėjo iki 1,6 proc. Tai žemiausias lygis nuo 2021 metų vidurio.

    Prie lėtėjimo prisidėjo 2025 metų palankesnis grūdų derlius ir žaliavinio pieno perteklius, kuris spaudė žemyn pieno produktų kainas. Taip pat stabilizavosi kai kurių žaliavų, tokių kaip kakava ir kava, kainos po ankstesnių šuolių, o alyvuogių aliejaus kainos Europoje po rekordų taip pat smuko.

    Ilgesnė perspektyva: klimatas kelia kainų riziką

    Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad klimato kaita didina tiek karščio bangų tikimybę, tiek jų žalą pasėliams, todėl maisto kainos tampa jautresnės orų ekstremumams. Europos Centrinio Banko tyrimuose pabrėžiama, kad temperatūros šokai gali veikti infliaciją iki 12 mėnesių po įvykio.

    ECB analitiniai darbai rodo, jog ateityje panašios karščio bangos, kokios Europoje fiksuotos ankstesniais metais, šylant klimatui galėtų sukelti didesnius derliaus praradimus ir stipresnį spaudimą kainoms. Tai reiškia, kad net ir stabilizavus energijos bei trąšų kainas, orų rizika išlieka pagrindiniu neapibrėžtumu maisto krepšeliui.

  • Pensininkai Europoje vėl dirba: Lietuva – tarp lyderių, o vienoje šalyje skaičius stulbina

    Pensininkai Europoje vėl dirba: Lietuva – tarp lyderių, o vienoje šalyje skaičius stulbina

    Europoje į pensiją išėję žmonės vis dažniau pasilieka darbo rinkoje: 2023 metais Europos Sąjungoje dirbo 12,9 proc. gyventojų per pirmuosius šešis mėnesius nuo senatvės pensijos gavimo pradžios. „Eurostat“ duomenys rodo, kad tokį sprendimą lemia ne vien pinigai, bet ir noras išlikti aktyviems bei socialiai įsitraukusiems.

    Finansinis aspektas vis dėlto išlieka svarbus, nes pensijos daugelyje šalių akivaizdžiai mažesnės nei vėlyvos karjeros pajamos. ES vidutiniškai žmogus, 50–59 metų amžiuje uždirbdavęs 100 eurų, 65–74 metų amžiuje pensijoje gauna apie 58 eurus, o maždaug kas šeštas pensininkas patiria skurdo riziką.

    Kur dirbančių pensininkų daugiausia?

    Skirtumai tarp šalių – milžiniški. Mažiausia dalis dirbančių po pensijos fiksuota Rumunijoje, kur tokių buvo 1,7 proc., o didžiausia – Estijoje, kur per pusmetį po pensijos skyrimo dirbo net 54,9 proc. žmonių.

    Į aukščiausių rodiklių grupę patenka ir Baltijos šalys: Latvijoje dirbo 44,2 proc., Lietuvoje – 43,7 proc. naujų pensininkų. Švedijoje šis rodiklis siekė 41,7 proc., taip pat išsiskyrė Norvegija (37,7 proc.) ir Suomija (28,5 proc.), o Kipras atsidūrė per vidurį su 29,7 proc.

    Kitoje skalės pusėje – šalys, kuriose po pensijos dirbančiųjų mažai: Graikijoje jų buvo 4,2 proc., Ispanijoje – 4,5 proc., Kroatijoje – 5 proc. Ekspertai pabrėžia, kad skirtumus lemia tiek pensijų sistemos, tiek darbo rinkos taisyklės ir istorinė politika pensininkų darbo atžvilgiu.

    Kai dirbti verčia finansai

    Vertinant tik tuos, kurie po pensijos vis tiek dirbo, pagrindinė priežastis ES buvo ne pinigai, o pasitenkinimas darbu ir noras išlikti produktyviems: taip atsakė 36,3 proc. respondentų. Finansinę būtinybę kaip svarbiausią motyvą nurodė 28,6 proc. dirbančių pensininkų.

    Tačiau ir čia matyti ryškūs skirtumai: Švedijoje finansinę būtinybę minėjo 9,4 proc. dirbančių pensininkų, o Kipre – net 68,5 proc. Tai rodo, kad kai kuriose šalyse darbas po pensijos tampa ne pasirinkimu, o būtinybe kompensuoti nepakankamas pajamas.

    Rumunijoje 54,3 proc. dirbančių pensininkų nurodė, kad dirba dėl finansinių priežasčių, Bulgarijoje – 53,6 proc., Kroatijoje – 48,2 proc., Latvijoje – 47,9 proc. Didesnė nei trečdalio dalis fiksuota Portugalijoje, Vengrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, o Ispanijoje šis rodiklis buvo 19,6 proc.

    Ne tik skaičiai, bet ir tendencijos

    Kai dirbančių po pensijos dalis sujungiama su finansinės būtinybės atsakymais, gaunamas bendras vaizdas, kiek pensininkų iš tiesų dirba todėl, kad privalo. ES vidurkis siekė 3,7 proc., o kai kuriose šalyse rodikliai išsiskyrė ypač: Latvijoje jis siekė 21,2 proc., Kipre – 20,3 proc., Estijoje – 17,3 proc.

    „Ten, kur žmonės sako, kad dirba dėl finansinės būtinybės, tai reiškia, kad jie jaučia, jog pensijos pajamos yra nepakankamos“, – sakė Rygos Stradinio universiteto atstovė Olga Rajevska.

    Pasak jos, aukšta tokių atsakymų dalis dažnai signalizuoja, kad pensijų sistema neužtikrina pakankamo pajamų lygio, todėl žmonės, kol leidžia sveikata, renkasi toliau dirbti, kad išlaikytų įprastą gyvenimo standartą.

    Vis dėlto demografijos ir darbo rinkos pokyčiai reiškia, kad dirbančių pensininkų daugėja ir turtingesnėse šalyse. Nyderlandų tarpdisciplininio demografijos instituto profesorius Kène Henkensas pabrėžia, kad ši karta yra sveikesnė ir labiau išsilavinusi, todėl jos ryšys su darbo rinka išlieka stipresnis.

    „Darbdaviai tampa vis palankesni darbuotojams, kurie dirba ir sulaukę pensinio amžiaus, o tam įtakos turi demografiniai pokyčiai ir užsitęsiantis darbuotojų trūkumas“, – sakė Kène Henkensas.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį, kad statistika fiksuoja tik tuos, kurie rado darbą, todėl kai kuriose šalyse reali situacija gali būti sudėtingesnė: dalis pensininkų norėtų dirbti, bet neturi galimybių. Kita vertus, aktyvaus senėjimo politika ir lankstesnis perėjimas iš pilno etato į pensiją vis dažniau įvardijami kaip priemonės, padedančios ir žmonėms, ir darbo rinkai.

    Galiausiai, kaip pabrėžia Talino universiteto profesorius Lauri Leppikas, finansinė būtinybė yra santykinė sąvoka: ją lemia ne vien pensijos dydis, bet ir gyvenimo kaina, ankstesnis pragyvenimo lygis bei lūkesčiai. Dėl to ryšys tarp pensijų adekvatumo ir darbo po pensijos skirtingose šalyse gali būti gerokai sudėtingesnis, nei iš pirmo žvilgsnio rodo skaičiai.

  • Kur Europoje brangiausia gyventi: „Eurostat“ duomenys atskleidė kainų rekordus ir dugną

    Kur Europoje brangiausia gyventi: „Eurostat“ duomenys atskleidė kainų rekordus ir dugną

    Vienodas prekių ir paslaugų krepšelis Europoje gali kainuoti kelis kartus skirtingai, rodo naujausi Eurostat kainų lygio indeksai. Šie rodikliai lygina, kiek kainuoja kasdienės prekės ir paslaugos kiekvienoje šalyje, palyginti su Europos Sąjungos vidurkiu.

    Jei ES vidutiniškai toks krepšelis kainuoja 100 eurų, kainų lygio indeksas parodo, kiek apytikriai jis kainuotų konkrečioje valstybėje. Skaičiavimai remiasi metinėmis nacionalinėmis vidutinėmis kainomis, apimančiomis daugiau nei 2 000 prekių ir paslaugų.

    Tarptautiniams palyginimams dažnai naudojamas faktinis individualus vartojimas, į kurį įtraukiamos ne tik namų ūkių išlaidos, bet ir valstybės finansuojamos paslaugos, pavyzdžiui, sveikatos apsauga ir švietimas. Dėl to toks matas laikomas geriau atspindinčiu realų vartojimą nei vien tik namų ūkių galutinio vartojimo išlaidos.

    Brangiausios ir pigiausios šalys

    Eurostat duomenys rodo ryškų kainų atotrūkį net ir ES viduje. Tarp Bendrijos valstybių aukščiausios kainos fiksuojamos Liuksemburge, o žemiausios – Rumunijoje, todėl kainų skirtumas siekia apie 2,5 karto.

    Į palyginimą įtraukus ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalis bei ES kandidates, skirtumai dar labiau išryškėja. Brangiausia šioje platesnėje grupėje yra Islandija, o pigiausia – Šiaurės Makedonija, todėl atotrūkis išsiplečia iki maždaug 3,7 karto.

    Bendra tendencija išlieka stabili: Vakarų ir Šiaurės Europa paprastai yra brangesnė, o Vidurio ir Rytų Europa – pigesnė. Tačiau vien kainų lygis dar neatsako į klausimą, kur gyventi lengviausia, nes neįvertina pajamų.

    Kodėl kainos skiriasi?

    Ekonomistai pabrėžia, kad kainų lygį stipriai veikia darbo užmokestis ir produktyvumas. Kuo našesnė ekonomika, tuo didesni atlyginimai, o tai tiesiogiai atsispindi vietoje vartojamų paslaugų kainose, pavyzdžiui, kirpyklose, restoranuose, odontologijoje, nuomoje ar vaikų priežiūroje.

    Vietos sąnaudos svarbios ir prekėms, kurios atrodo lengvai importuojamos. Net ir prekybos centruose esančių produktų kainą didina vietiniai komponentai: patalpų nuoma, darbuotojų atlyginimai, logistika ir paskirstymas.

    Kainų skirtumus taip pat lemia atstumas, rinkos dydis, konkurencija, reguliavimas, prekių platinimo grandinės ir mokesčiai, įskaitant pridėtinės vertės mokestį. Dėl šių priežasčių identiški produktai skirtingose šalyse nebūtinai kainuoja vienodai, net jei jie priklauso tam pačiam prekės ženklui.

    Kainos be pajamų neparodo realybės

    Ekspertai pažymi, kad kainų lygį būtina vertinti kartu su atlyginimais ir disponuojamosiomis pajamomis, geriausia perkamosios galios terminais. Brangi šalis nebūtinai reiškia prastesnį pragyvenimą, jei atlyginimai kompensuoja kainų lygį.

    Dėl to, vertinant gyvenimo kokybę ir įperkamumą, svarbu ne vien tai, kiek kainuoja krepšelis, bet ir tai, ką už vietinį atlyginimą galima įsigyti vietos rinkoje. Praktikoje tai paaiškina, kodėl kai kurios labai brangios šalys gyventojams gali būti gana įperkamos, o pigesnėse valstybėse kainos vis tiek gali jaustis sunkiai pakeliamos.

    Lietuva, pagal kainų lygio indeksus, patenka tarp šalių, kurių kainos yra žemiau ES vidurkio. Vis dėlto galutinį įperkamumą lemia ne tik kainos, bet ir darbo užmokestis, mokesčių sistema bei tai, kaip sparčiai auga pajamos, palyginti su kasdienių prekių ir paslaugų brangimu.

  • ES priklausomybė nuo Kinijos auga: 5 sritys, kuriose Europa tapo beveik bejėgė

    ES priklausomybė nuo Kinijos auga: 5 sritys, kuriose Europa tapo beveik bejėgė

    Europos Sąjungos priklausomybė nuo Kinijos importo kai kuriuose sektoriuose tapo tokia gili, kad patikimų alternatyvų praktiškai nebeliko. Tai didina riziką tiek kainoms, tiek tiekimo saugumui, ypač geopolitinių įtampų ir prekybos ribojimų laikotarpiu.

    Eurostato duomenys rodo, kad 2025 metais ES importas iš Kinijos siekė 559,4 mlrd. eurų ir per dešimtmetį išaugo 89 proc. Tuo pat metu ES prekybos deficitas su Kinija 2025 metais sudarė 359,8 mlrd. eurų, o eksportas į Kiniją per metus smuko 6,5 proc.

    Įtampa paaštrėjo po to, kai 2025 metais JAV įvedė platesnius muitus kiniškoms prekėms, o Europoje sustiprėjo baimės dėl perteklinės Kinijos gamybos nukreipimo į ES rinką. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen G7 viršūnių susitikime perspėjo apie naują Kinijos šoką, kai subsidijuota perprodukcija gali iškreipti pasaulines rinkas.

    ES pramonės komisaras Stéphane Séjourné pastaruoju metu ragino įmones diversifikuoti tiekėjus ir mažinti vienos šalies riziką. Briuselis tuo pat metu stiprina teisines priemones, skirtas apsaugoti rinką nuo nesąžiningos konkurencijos ir strateginės priklausomybės.

    Žalioji transformacija Kinijos rankose

    Viena jautriausių sričių – žalioji energetika. Eurostato duomenimis, 2024 metais Kinija sudarė 98 proc. ES įvežamų saulės modulių, o importo vertė krito nuo 19,7 mlrd. eurų 2023 metais iki 10,9 mlrd. eurų 2024 metais, daugiausia dėl smukusių kainų, o ne dėl mažesnių apimčių.

    Priklausomybė apima ir elektromobilių baterijų grandinę: analitinio centro Loom vertinimu, 2025 metais Kinija tiekė apie 88 proc. į ES importuojamų ličio jonų baterijų elektromobiliams. Europos Parlamento tyrimų padalinys taip pat nurodo, kad ES apie 98 proc. retųjų žemių magnetų įsigyja iš Kinijos, o jie kritiškai svarbūs elektromobilių varikliams, vėjo jėgainėms ir gynybos technologijoms.

    Europos Komisijos duomenimis, ES priklausomybė nuo Kinijos magnio siekia apie 97 proc., todėl ši žaliava įtraukta į kritinių žaliavų darbotvarkę. Tikslas – spartinti gavybą, perdirbimą ir perdirbto metalo panaudojimą Europoje, kad tiekimo grandinė būtų atsparesnė.

    Robotų bumas ir kainų spaudimas

    Pramoninių robotų segmente matomas ne tik priklausomumas, bet ir spartus išstūmimas kainomis. Europos Komisijos importo stebėsenos grupės duomenimis, nuo 2025 metų pradžios iki 2026 metų pradžios pramoninių robotų importas iš Kinijos į ES išaugo 315 proc., o vidutinės kainos krito 29 proc.

    Šią kryptį sustiprino Kinijos ilgalaikė pramonės politika Made in China 2025, paremta subsidijomis, pigiu kreditavimu ir mokestinėmis paskatomis. Tarptautinės robotikos federacijos vertinimu, Kinija dabar pagamina daugiau pramoninių robotų nei Vokietija, Pietų Korėja, Japonija ir JAV kartu sudėjus, o perteklinė gamyba skatina agresyvų eksportą.

    Chemija, tekstilė ir mediena

    Chemijos sektoriuje Europos Komisijos stebėsenos duomenys fiksavo atvejus, kai tam tikrų junginių importas iš Kinijos augo keliasdešimt kartų, o kainos kai kuriais atvejais buvo iki 95 proc. mažesnės nei anksčiau. Dėl Kinijos perteklinių pajėgumų 2025 metais Komisija pradėjo atskirai sekti kai kuriuos etileno ir amoniako pagrindu gaminamus produktus.

    Tekstilės ir avalynės importas iš Kinijos išlieka reikšmingas net ir daliai gamybos persikėlus į Pietryčių Aziją. Eurostatas nurodo, kad pagal vertę Kinija sudaro apie 30–35 proc. ES ne vietinės kilmės drabužių ir avalynės importo.

    Medienos gaminių rinkoje nauju įtampos tašku tapo surenkamo parketo importas: per vienus metus jis išaugo daugiau nei dešimt kartų, o kainos krito 77 proc. Europos Komisija 2025 metų liepos mėnesį pritaikė 21,3–36,1 proc. muitus, siekdama apsaugoti sektorių, kuriame dirba per 10 000 žmonių ir kurio vertė siekia apie 1,3 mlrd. eurų.

    Panaši logika pritaikyta ir dekoratyviniam popieriui, kai 2025 metų rugpjūčio mėnesį buvo įvesti 26,4–26,9 proc. muitai, argumentuojant būtinybe apsaugoti daugiau nei 2 000 darbo vietų. Kritikai pabrėžia, kad tokios priemonės dažnai būna pavėluotos, nes įsikišama tik po to, kai rinkoje jau įvyksta kainų griūtis.

    ES bandymai mažinti priklausomybę vis dažniau remiasi ne visišku atsiribojimu, o rizikų mažinimu: tiekėjų diversifikavimu, vietos gamybos skatinimu ir kritinių žaliavų perdirbimo plėtra. Vis dėlto pagrindinis klausimas lieka atviras: ar Europa suspės sustiprinti savo pramoninę bazę, kol priklausomybė nuo Kinijos netaps negrįžtama.

  • Europos Sąjunga ruošia vieno bilieto reformą: kurios šalys 2024 metais daugiausia keliavo traukiniais?

    Europos Sąjunga ruošia vieno bilieto reformą: kurios šalys 2024 metais daugiausia keliavo traukiniais?

    Europos Sąjungoje kelionės traukiniais 2024 metais pasiekė aukščiausią lygį per pastaruosius metus: fiksuota 8,7 mlrd. kelionių, o bendra apimtis sudarė 444,5 mlrd. keleivio kilometrų, rodo naujausi „Eurostat“ duomenys. Tai stiprina politinį impulsą spartinti patogesnes keliones geležinkeliais, ypač tarp valstybių.

    Didžiausią bendrą keleivių vežimo geležinkeliais apimtį sukūrė Vokietija ir Prancūzija: atitinkamai 109,1 mlrd. ir 107,3 mlrd. keleivio kilometrų. Trečioje vietoje liko Italija su 55,9 mlrd. keleivio kilometrų, o tai patvirtina, kad didžiosios rinkos lemia didžiausią dalį viso ES geležinkelių srauto.

    Tuo metu dalis šalių 2024 metais nesiekė 1 mlrd. keleivio kilometrų ribos. Tarp mažiausius rodiklius turėjusių valstybių minima Lietuva ir Estija, kuriose fiksuota po 0,4 mlrd. keleivio kilometrų, todėl Baltijos regiono atotrūkis nuo didžiųjų geležinkelių rinkų išlieka akivaizdus.

    Kur keliaujama daugiausia?

    ES geležinkelių keleivių vežime dominuoja kelionės šalies viduje. 2024 metais 25 valstybėse narėse nacionalinės kelionės sudarė daugiau nei 90 proc. viso keleivių vežimo geležinkeliais, todėl tarptautiniai maršrutai vis dar yra mažesnė, nors ir strategiškai svarbi, rinkos dalis.

    Išimtimi tapo Liuksemburgas ir Čekija: jų nacionalinių kelionių dalis sudarė atitinkamai 63,5 proc. ir 82,1 proc. Tai rodo, kad kai kuriose šalyse tarptautiniai srautai dėl geografinės padėties, kasdienio judėjimo per sienas ir jungčių tinklo turi didesnį svorį.

    Geležinkelių tinklas traukiasi, bet ne visur

    Nors ES laikoma turinčia vieną tankiausių geležinkelių tinklų pasaulyje, ilgojo laikotarpio kryptis nevienareikšmė. „Eurostat“ duomenys rodo, kad bendras geležinkelių tinklo ilgis ES 1990–2024 metais sumažėjo 7,9 proc., o tai siejama su linijų uždarymu, maršrutų optimizavimu ir infrastruktūros pertvarkomis.

    Vis dėlto kai kurios valstybės investavo priešinga kryptimi. Ispanija išsiskyrė didžiausiu tinklo ilgio augimu, kuris siekė 12,2 proc., daugiausia dėl specialiai greitiesiems traukiniams skirtų linijų plėtros, leidusios sujungti didžiuosius miestus konkurencingu laiku.

    Pagal tinklo tankį pirmauja centrinės ir šiaurinės Europos šalys, kur didesnis gyventojų tankis ir didesni krovinių srautai tradiciškai palaiko geležinkelių infrastruktūros poreikį. Mažesni tankio rodikliai dažniau fiksuojami ES pakraščiuose, o Graikija, turinti daug salų, įvardijama kaip šalis su mažiausiu geležinkelių tinklo tankiu.

    Ką keis vieno bilieto planas?

    Šie skaičiai skelbiami tuo metu, kai Europos Komisija pristato priemonių paketą, skirtą supaprastinti tarpvalstybines keliones traukiniais. Pagrindinė kryptis yra vadinamasis vieno bilieto principas, kai kelionę per kelis vežėjus būtų galima įsigyti vienu pirkimu, o planuoti, palyginti ir nusipirkti maršrutus padėtų skaitmeniniai įrankiai.

    Iniciatyva taip pat siejama su keleivių teisių stiprinimu: didesne apsauga praleidus jungtį net ir tuomet, kai kelionę vykdo skirtingos geležinkelių bendrovės. Praktikoje tai turėtų mažinti riziką keleiviui likti be aiškaus sprendimo, kai vėlavimai grandinine reakcija paveikia visą maršrutą.

    „Naudodamiesi skaitmeniniais įrankiais ir integruotomis judumo paslaugomis europiečiai galės vienu mygtuko paspaudimu planuoti, palyginti ir įsigyti tarpvalstybines keliones, kartu gaudami stipresnes keleivių teises ir geresnę apsaugą kiekviename žingsnyje“, – sakė už tvarų transportą ir turizmą atsakingas eurokomisaras Apostolos Tzitzikostas.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad vienas didžiausių iššūkių bus praktinis skirtingų bilietų sistemų ir vežėjų taisyklių suderinimas. Tačiau augant keleivių srautams ir ieškant alternatyvų skrydžiams, ypač vidutinio nuotolio maršrutuose, geležinkeliai ES transporto politikoje tampa vis svarbesne konkurencingos, mažesnių emisijų mobilumo strategijos dalimi.

  • Europos turizmo lyderiai pagal nakvynes: Ispanija pirmauja, o Turkija jau lenkia Prancūziją

    Europos turizmo lyderiai pagal nakvynes: Ispanija pirmauja, o Turkija jau lenkia Prancūziją

    Europa išlieka pasaulio turizmo centru

    Europa ir toliau išlaiko labiausiai lankomo regiono statusą: tarptautiniai keliautojai kasmet čia sugeneruoja šimtus milijonų nakvynių. Naujausi duomenys rodo, kuriose šalyse turistai praleidžia daugiausia naktų, nepaisant augančių diskusijų apie perteklinį turizmą.

    Europos Komisijos ir „Eurostat“ statistika leidžia palyginti šalių patrauklumą ne pagal atvykimų skaičių, o pagal nakvynes, kurios geriau atspindi realų turizmo mastą ir ekonominį poveikį. Į penketuką Europoje patenka Ispanija, Italija, Turkija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė.

    Skaičiai auga, o įtampa kurortuose nemažėja

    Vertinant visą žemyną, 2025 metais fiksuota daugiau nei 1 500 000 000 tarptautinių turistų nakvynių. Ilgesnėje perspektyvoje augimas įspūdingas: XX amžiaus viduryje tarptautinis turizmas buvo keliasdešimt milijonų kelionių per metus, o šiandien tai jau masinis reiškinys.

    Pasaulinės kelionių rinkos plėtrą rodo ir Pasaulio kelionių ir turizmo tarybos prognozės: 2026 metais sektoriaus augimas turėtų siekti apie 3,2 proc., o darbo vietų, kurias palaiko kelionės ir turizmas, skaičius pasaulyje gali pasiekti 376 000 000. Vis dėlto kartu stiprėja ir spaudimas populiariausioms vietoms, kur daugėja protestų prieš perteklinį turizmą.

    Kas surenka daugiausia nakvynių

    Pagal 2025 metų tarptautinių turistų nakvynes Europoje tvirtai pirmauja Ispanija, kurioje fiksuota 329 661 068 nakvynės. Antroje vietoje išlieka Italija su 264 741 414 nakvynėmis, o trečioje įsitvirtino Turkija su 154 799 879 nakvynėmis.

    Prancūzija pernai peržengė 150 000 000 ribą ir pasiekė 150 753 829 nakvynes, o penktoje vietoje – Jungtinė Karalystė, kuriai pateikiami 2024 metų duomenys: 149 803 000 nakvynių. Tikėtina, kad 2025 metų rodikliai, paskelbus naujausią statistiką, gali būti dar aukštesni.

    Dešimtuką užbaigia šalys, kurių sėkmę dažnai lemia sezoniškumas ir stipri turizmo infrastruktūra. Graikija 2025 metais fiksavo 130 851 809 nakvynes, Austrija – 97 020 394, Kroatija – 85 604 505, Vokietija – 83 622 666, Nyderlandai – 64 311 055.

    Šie skaičiai paaiškina, kodėl Viduržemio jūros kryptys išlieka stabiliais lyderiais: Ispanijos, Italijos, Graikijos ir Kroatijos pakrantėse turizmo sezonas tęsiasi per vasarą ir vis dažniau plečiasi į vadinamuosius pereinamuosius mėnesius. Prancūzijoje srautus palaiko ne tik Paryžius, bet ir Žydroji pakrantė, Provansas bei Alpių žiemos kurortai.