Tag: Eurostat

  • Eurostat: 2025 metais užsienio investicijos ES susitraukė beveik 200 mlrd. eurų

    Naujausi Eurostato duomenys rodo ryškų pokytį: 2025 metais užsienio kapitalas Europos Sąjungoje sumažėjo beveik 200 mlrd. eurų. Tai signalas, kad investuotojų apetitas Europai silpsta jau ne pirmus metus.

    Statistikos duomenimis, užsienio investicijų apimtis ES 2025 metų pabaigoje siekė 6,99 trln. eurų, kai prieš metus buvo 7,19 trln. eurų. Skirtumas – 198 mlrd. eurų, arba 2,8 proc.

    Eurostatas pabrėžia, kad tai nėra vienkartinis šuolis – užsienio tiesioginių investicijų vertė ES nuosekliai mažėja nuo 2022 metų. Tais metais buvo pasiektas rekordas – 7,88 trln. eurų, aukščiausias lygis per daugiau nei dešimtmetį.

    Lietuvos skaitytojams ši tendencija svarbi tuo, kad investicijų srautai veikia Europos ekonomikos augimą, o kartu – ir verslo plėtros, darbo rinkos bei eksporto perspektyvas visame regione.

    Didžiausias kritimas – iš JAV

    Didžiausią įtaką bendram smukimui turėjo Jungtinės Valstijos. Eurostato duomenimis, JAV investuotojų kapitalas ES per metus sumažėjo 5,7 proc.

    Skaičiuojama, kad amerikiečiai per 2025 metus iš ES atitraukė 125 mlrd. eurų. Kadangi bendras kritimas siekė 198 mlrd. eurų, būtent šis pokytis tapo pagrindiniu statistikos „svoriu“.

    Nepaisant pasitraukimo, JAV išlieka didžiausia investuotoja ES: jų kapitalas Bendrijoje siekia 2,07 trln. eurų, arba beveik 30 proc. visų užsienio investicijų.

    Kas dar investuoja į Europą

    Ne visi investuotojai traukėsi. Priešinga kryptimi judėjo Jungtinė Karalystė – jos įmonių investicijos ES 2025 metais padidėjo 1,1 proc.

    JK kapitalas ES išaugo iki 1,26 trln. eurų ir sudarė daugiau nei 18 proc. visų užsienio investicijų.

    Tarp didžiausių investuotojų ES, be JAV ir Jungtinės Karalystės, išskiriamos Šveicarija (602 mlrd. eurų), Kaimanų Salos (323 mlrd. eurų) ir Japonija (249 mlrd. eurų).

    Mažėjo ir ES investicijos užsienyje

    Eurostato duomenys rodo, kad atsargesnės tapo ne tik užsienio bendrovės – mažėjo ir pačios ES įmonių investicijos už Bendrijos ribų. 2025 metais jų vertė smuko 2,3 proc., iki 9,48 trln. eurų (nuo 9,7 trln. eurų prieš metus).

    Pagrindinė ES kapitalo kryptis išliko JAV: ten sutelkta 2,79 trln. eurų, arba beveik 30 proc. visų ES investicijų užsienyje. Toliau rikiuojasi Jungtinė Karalystė (1,88 trln. eurų) ir Šveicarija (0,81 trln. eurų).

    Tiek į ES atkeliaujančių, tiek iš jos išeinančių investicijų partnerių trejetukas sutampa – JAV, Jungtinė Karalystė ir Šveicarija. Tai pabrėžia, kokie glaudūs išlieka finansiniai ryšiai tarp šių regionų.

    Trečdalis kapitalo – per „specialios paskirties“ įmones

    Eurostatas atkreipia dėmesį ir į vadinamąsias specialios paskirties įmones – struktūras, kurios dažnai kuriamos ne gamybai ar paslaugoms, o kapitalo srautams valdyti.

    Skaičiuojama, kad 33,3 proc. viso užsienio kapitalo ES juda per tokias įmones. Investuojant iš ES į užsienį jų dalis taip pat reikšminga – 26,2 proc.

    Tai reiškia, kad dalis įspūdingų sumų statistikoje gali atspindėti ne tiesiogines investicijas į gamybą ar darbo vietas, o sudėtingesnes tarptautines finansines operacijas.

  • Maisto kainos Europoje vėl kyla: sparčiausiai brangsta švieži produktai

    Maisto kainos Europoje vėl kyla: sparčiausiai brangsta švieži produktai

    Europos parduotuvėse maisto kainų augimas šiemet buvo santūrus, tačiau švieži produktai brangsta vis ryškiau. Tai ypač matyti tokiose šalyse kaip Prancūzija, kur šviežių produktų kainos per metus šoktelėjo 8 proc.

    Kai kur kainų temą papildo ir realūs tiekimo sutrikimai. Kaip skelbia „Euronews“, pietų Italijoje spalio pabaigoje dalyje prekybos vietų vaisių lentynos buvo apytuštės, o kai kuriose mažose parduotuvėse pagrindinės prekės galėjo dingti per vieną dieną.

    Maždaug dvi savaites pietų Italijoje kelių ir uostų blokadomis protestavo vilkikų vairuotojai, piktinęsi dyzelino kaina. Dėl to sandėliai sustabdė krovą, o Kampanijos, Apulijos ir Kalabrijos regionuose greitai ėmė trūkti mėsos, šviežio pieno, vaisių ir net geriamojo vandens.

    Bendra kryptis panaši ir kitur Europoje: po ramesnio laikotarpio savaitinis apsipirkimas ima brangti, o didžiausias spaudimas juntamas ten, kur kainas labiausiai veikia energijos ir transporto sąnaudos.

    Energija brangsta labiau nei maistas

    Remiantis preliminariais „Eurostat“ duomenimis, euro zonoje infliacija spalį pasiekė 4 proc. – tai didžiausias lygis per daugiau nei trejus metus. Pagrindinis kainų šuolio variklis buvo energija: kuras, elektra ir šildymas buvo 20,8 proc. brangesni nei prieš metus.

    Maisto, alkoholio ir tabako kainos euro zonoje per metus paaugo 1,6 proc. Tuo metu visoje ES maisto ir gaiviųjų gėrimų kainos rugsėjį – paskutinį mėnesį, apie kurį turima visų šalių duomenis – buvo vos 0,6 proc. didesnės nei prieš metus.

    Visgi skirtumai tarp produktų grupių ryškėja. Perdirbto maisto, alkoholio ir tabako kainos spalį per metus didėjo tik 0,5 proc., o neperdirbtų produktų (vaisių, daržovių, mėsos, žuvies) – 4,6 proc., kai rugpjūtį šis augimas buvo 2,7 proc.

    Tai siejama su tuo, kaip maistas pasiekia lentynas: žemės ūkio technika naudoja dyzeliną, šiltnamiams reikia šildymo, o didžioji dalis produkcijos gabenama vilkikais. Kai šios sąnaudos šokteli, greitai gendantys produktai tampa jautriausi.

    Didžiosios ekonomikos ir skirtingi tempai

    Prancūzijoje bendras maisto kainų augimas spalį siekė 1,2 proc., tačiau švieži produktai buvo 8 proc. brangesni nei prieš metus. Šalies statistikos institucijos duomenimis, rugsėjį šis metinis augimas dar siekė 9,5 proc.

    Vokietijoje maistas per metus pabrango 0,4 proc. Portugalijoje neperdirbtų produktų kainos pakilo 3,7 proc. – tiek pat, kiek ir rugsėjį.

    Ispanijoje maisto kainos spalį taip pat kilo, tik lėčiau nei prieš metus. Italija išsiskyrė ir dėl tiekimo sutrikimų, ir dėl spartesnio neperdirbto maisto brangimo.

    Kur kainos kyla labiausiai, o kur krenta

    Rugsėjo duomenys, apimantys visas ES valstybes, rodo, kad didžiausias metinis maisto ir gaiviųjų gėrimų kainų augimas fiksuotas Kipre – 4 proc. Toliau rikiuojasi Ispanija (2,7 proc.), Rumunija (2,6 proc.), Malta (2,5 proc.) ir Portugalija (2,4 proc.).

    Už ES ribų ryškiai išsiskyrė Turkija, kur maisto kainos per metus šoktelėjo 27,6 proc.

    Tuo pat metu 14-oje iš 27 ES šalių maisto ir gaiviųjų gėrimų kainos buvo mažesnės nei prieš metus. Didžiausias kritimas užfiksuotas Švedijoje – 6,3 proc., po to, kai balandžio 1 dieną šalis perpus sumažino pridėtinės vertės mokestį maistui (nuo 12 proc. iki 6 proc.), o ši priemonė turėtų galioti iki 2027 metų pabaigos.

    Latvijoje, Vengrijoje ir Čekijoje maisto kainos taip pat mažėjo – nuo 3,8 proc. iki 4,8 proc.

    Ilgesnis vaizdas: Rytų Europa patiria didžiausią naštą

    Nedidelis metinis kainų pokytis kai kuriose šalyse vyksta po labai didelio šuolio ankstesniais metais. Nuo 2021 metų rugsėjo, kai pradėjo sparčiai kilti energijos kainos, maistas ES, skaičiuojama, pabrango maždaug trečdaliu.

    Vengrijoje kainos per šį laikotarpį pakilo daugiau nei per pusę, o Bulgarijoje, Estijoje ir Rumunijoje augimas taip pat viršija 50 proc. Tuo metu Liuksemburge, Švedijoje ir Prancūzijoje bendras pabrangimas artimesnis ketvirčiui.

    Ši disproporcija svarbi ir dėl skirtingų namų ūkių įpročių: šalyse, kur maistas sudaro didesnę vartojimo krepšelio dalį, net kelių procentų pokytis kasoje gali būti skaudesnis nei valstybėse, kur maistui skiriama mažesnė pajamų dalis.

    Ekonomistai tikisi, kad bendra infliacija dar gali didėti, o maisto kainų augimas, sprendžiant iš spalio tendencijų, gali suintensyvėti kaip tik tuo metu, kai gyventojus pasiekia didesnės žiemos šildymo sąskaitos.

  • Euro zonoje infliacija spalį pakilo iki 4 proc.: Lietuvoje ji išliko didžiausia – 6,1 proc.

    Euro zonoje infliacija spalį pakilo iki 4 proc.: Lietuvoje ji išliko didžiausia – 6,1 proc.

    Euro zonoje metinė infliacija spalį pakilo iki 4 proc. – tai aukščiausias lygis per daugiau nei trejus metus. Pagrindine kainų augimo priežastimi išliko brangusi energija.

    Greitąjį įvertį paskelbęs „Eurostat“ nurodė, kad rugsėjį metinė infliacija siekė 3,8 proc., o ekonomistai spalio rezultatui prognozavo būtent 4 proc. Vien per spalį, palyginti su rugsėju, kainos euro zonoje ūgtelėjo 0,4 proc.

    4 proc. rodiklis yra didžiausias nuo 2023 metų rugsėjo, kai infliacija euro zonoje siekė 4,3 proc. Taip pat tai reiškia, kad kainos kyla dukart sparčiau nei Europos Centrinio Banko (ECB) siekiamas 2 proc. tikslas.

    Tuo metu vadinamoji bazinė infliacija, į kurią neįtraukiami energijos, maisto, alkoholio ir tabako produktai, išliko 2,5 proc. Tai rodo, kad didžiausią spaudimą kainoms ir toliau daro būtent energijos komponentas.

    Energija vėl tapo pagrindiniu veiksniu

    „Eurostat“ duomenimis, energijos kainos buvo 20,8 proc. didesnės nei prieš metus (rugsėjį metinis augimas siekė 18,9 proc.). Vien per spalį energijos kainos pakilo 1,4 proc.

    Energija sudaro apie 9 proc. euro zonos „pirkinių krepšelio“, todėl, esant tokiam metiniam šuoliui, ji prie bendro 4 proc. infliacijos rodiklio prisidėjo maždaug 1,9 procentinio punkto. Kitaip tariant, beveik pusę bendros infliacijos paaiškina energijos brangimas.

    Paslaugų kainų augimas nežymiai paspartėjo iki 3,3 proc. (nuo 3,2 proc.). Kadangi paslaugos sudaro beveik pusę krepšelio, net ir nedideli pokyčiai šiame segmente daro apčiuopiamą įtaką bendrai infliacijai.

    Maisto, alkoholio ir tabako kainų augimas siekė 1,6 proc. (rugsėjį – 1,3 proc.). Neapdoroto maisto – pavyzdžiui, šviežių vaisių, daržovių ar mėsos – infliacija paspartėjo iki 4,6 proc. nuo 4 proc., o tai gali reikšti, kad energijos kainų šokas vis labiau atsispindi ir parduotuvių lentynose.

    Kur kainos kilo sparčiausiai ir kur – lėčiausiai?

    Didžiausias šuolis fiksuotas Italijoje: metinė infliacija čia pakilo iki 5,6 proc. nuo 4,2 proc. rugsėjį. Per vieną mėnesį kainos Italijoje paaugo 1,2 proc. – tai didžiausias mėnesinis kilimas euro zonoje.

    Belgijoje infliacija pakilo iki 5,2 proc. nuo 4,5 proc., Suomijoje – iki 3,4 proc. nuo 2,7 proc. Graikijoje metinė infliacija pasiekė 5,6 proc., Estijoje – 3,6 proc., Prancūzijoje – 3,8 proc., Bulgarijoje – 6 proc., Portugalijoje – 3,9 proc.

    Iš viso infliacija paspartėjo 13-oje iš 21 euro zonos valstybių, šešiose sulėtėjo, o dviejose liko nepakitusi.

    Aukščiausia infliacija euro zonoje ir toliau fiksuojama Lietuvoje – 6,1 proc., tiek pat kaip ir rugsėjį. Bulgarija, įsivedusi eurą 2026 metų sausio 1 dieną, išliko antra pagal šį rodiklį su 6 proc. metine infliacija.

    Mažiausia infliacija užfiksuota Maltoje – 2,3 proc. Toliau rikiuojasi Vokietija su 2,8 proc. ir Slovakija su 2,9 proc.

    Vokietija išsiskyrė: kainos net kiek smuko

    Vokietija tapo ryškiausia išimtimi: metinė infliacija joje sumažėjo iki 2,8 proc. nuo 3,3 proc., o kainos, palyginti su rugsėju, smuko 0,1 proc.

    Pagrindinė priežastis – nuo spalio 1 dienos iki metų pabaigos galiojantis degalų mokesčių sumažinimas. Kadangi Vokietija yra didžiausia euro zonos ekonomika, šis kritimas turėjo reikšmės ir bendram euro zonos vidurkiui.

    Infliacija taip pat kiek sumažėjo Ispanijoje (iki 4,9 proc. nuo 5 proc.) ir Liuksemburge (iki 4,9 proc. nuo 5,2 proc.). Nedidelių mažėjimų fiksuota ir Austrijoje, Maltoje bei Slovakijoje.

    Ką tai gali reikšti ECB sprendimams?

    ECB spalio 29 dieną paliko indėlių palūkanų normą 2,5 proc. po to, kai ją kėlė birželį ir rugsėjį. ECB vadovė Christine Lagarde tuomet teigė, kad buvo svarstytas ir dar vienas didinimas, bet galiausiai nuspręsta palaukti.

    Spalio infliacijos duomenys rodo dvilypę situaciją: bendras rodiklis kyla ir yra dukart didesnis už tikslą, tačiau bazinė infliacija nejuda. Ekonomistai svarsto, ar energijos brangimas persimes į platesnį kainų ratą – pavyzdžiui, atlyginimus, nuomą ar paslaugų kainas.

    Oxford Economics ekonomistas Nicola Nobile komentare teigė, kad šie duomenys sustiprina argumentus dėl galimo palūkanų didinimo gruodį. Tuo metu „Pantheon Macroeconomics“ ekonomistai Claus Vistesen ir Melanie Debono prognozavo 25 bazinių punktų didinimą gruodį ir dar vieną – 2027 metų kovą.

    Prognozių rinkose gruodžio 16–17 dienomis vyksiančiame ECB posėdyje ketvirčio punkto didinimo tikimybė vertinta apie 84 proc. Būtent tame posėdyje turėtų būti pristatytos ir naujos ECB ekonominės prognozės.

  • Kinijos buitinė technika užtvindo ES rinką: Lenkijos gamintojai įspėja dėl fabrų uždarymų

    Į Europos Sąjungos rinką šiemet keliauja jau tris kartus daugiau buitinės technikos (AGD) iš Kinijos nei iš Lenkijos, o pramonės atstovai perspėja: be papildomų priemonių gali daugėti uždaromų gamyklų.

    Kaip skelbia „Rzeczpospolita“, remdamasi „Eurostat“ ir APPLiA Polska duomenimis, nuo metų pradžios iki liepos pabaigos į ES iš Kinijos pateko daugiau nei 26,5 mln. AGD vienetų – tai 12,1 proc. daugiau nei per tą patį laikotarpį pernai.

    Tuo metu tiekimas iš Lenkijos per tą patį laikotarpį sumažėjo 0,8 proc. – iki 9,1 mln. vienetų. Kinija, nurodoma, sudaro per 38 proc. rinkos, o Lenkijos dalis smuko iki 13,2 proc.

    Vertės išraiška importas iš Kinijos augo dar sparčiau: jis didėjo 12,9 proc. ir viršijo 3,2 mlrd. eurų. Iš Lenkijos į ES įvežtų AGD gaminių vertė, anot duomenų, krito 6 proc. – iki kiek daugiau nei 2 mlrd. eurų.

    Kodėl konkurencijos sąlygos kelia įtampą

    Vienas iš aptariamų argumentų – skirtinga kaštų našta gamintojams ES ir už jos ribų. Europos Komisija yra pasiūliusi CBAM reglamentą, kurio tikslas – suvienodinti su anglies dvideginio (CO2) emisijomis susijusius kaštus.

    AGD gamyboje plačiai naudojamos žaliavos, patenkančios į šį mechanizmą, todėl ES gamintojai patiria su taršos leidimais susijusias išlaidas pagal ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą (ETS). Konkurentų už ES ribų produkcijoje tokie kaštai ne visada atsispindi.

    Pramonė prašo ES veiksmų

    Pasak pramonės atstovų, augantis importas turėtų būti laikomas įspėjamuoju signalu. Sektorius ragina ES institucijas imtis priemonių, kurios padėtų išvengti tolesnio gamyklų uždarymo.

    Nurodoma, kad pagrindinis prašymas – kurti vienodas taisykles produktams, pagamintiems ES ir už jos ribų, kad konkurencija rinkoje būtų sąžiningesnė.

    Taip pat akcentuojamas užimtumo aspektas: sektorius kartu su tiekėjais ir susijusia aplinka esą suteikia darbą daugiau nei 100 tūkst. žmonių, tačiau šis skaičius mažėja.

  • Eurostato duomenys: Lenkija – tarp brangiausios elektros šalių ES, įvertinus perkamąją galią

    Lenkija pagal elektros kainų naštą namų ūkiams Europos Sąjungoje atsidūrė tarp lyderių, kai skaičiuojama ne vien nominali kaina, o gyventojų perkamoji galia. Naujausi Eurostato duomenys rodo, kad Lenkijoje elektros kaina sudarė 41,1 PPS už 100 kWh ir nusileido tik Rumunijai, kur fiksuota 46,9 PPS.

    PPS, arba perkamosios galios standartas, leidžia palyginti, kiek elektra „kainuoja“ skirtingų šalių gyventojams, atsižvelgiant į kainų lygį ir pajamas. Dėl to valstybės, kur nominali kaina nėra pati aukščiausia, reitinge gali šoktelėti į viršų, jei gyventojų perkamoji galia mažesnė.

    Vidutinė kaina ES mažėjo

    Eurostato skaičiavimais, 2026 metų pirmąjį pusmetį vidutinė elektros kaina namų ūkiams ES sumažėjo 2,2 proc. ir siekė apie 0,28 euro už kWh. Ankstesnį laikotarpį, 2025 metų antrąjį pusmetį, vidurkis buvo apie 0,29 euro už kWh.

    Kartu nežymiai mažėjo ir mokesčių bei įvairių reguliuojamų dedamųjų dalis galutinėse sąskaitose. 2026 metų pirmąjį pusmetį jos sudarė 28,4 proc. galutinės kainos, kai prieš pusmetį buvo 28,9 proc.

    Kur elektra brangiausia ir pigiausia?

    Nominaliai didžiausios elektros kainos namų ūkiams fiksuotos Airijoje, kur vidurkis siekė apie 0,39 euro už kWh. Toliau rikiavosi Vokietija ir Belgija, kur kaina sudarė maždaug po 0,36 euro už kWh.

    Mažiausios nominalios kainos tuo pačiu laikotarpiu buvo Vengrijoje, kur vidurkis siekė apie 0,11 euro už kWh. Tarp pigiausių taip pat minimos Malta ir Bulgarija, kur kainos buvo apie 0,13 euro už kWh.

    Lyginant su 2025 metų pirmuoju pusmečiu, sparčiausiai kainos augo Rumunijoje, Airijoje ir Suomijoje. Didžiausi mažėjimai per metus fiksuoti Danijoje ir Liuksemburge, kas rodo, kad galutines sąskaitas skirtingose šalyse stipriai veikia reguliavimo sprendimai, kompensacijos ir rinkos kainų svyravimai.

  • Europos jaunimas skaičiuoja pajamas: kur gyvena geriausiai ir kaip atrodo Prancūzija?

    Europos jaunimas skaičiuoja pajamas: kur gyvena geriausiai ir kaip atrodo Prancūzija?

    Kas slypi už skaičių?

    Pastarosiomis savaitėmis keliose Europos šalyse kilę protestai dėl pragyvenimo brangimo, būsto neįperkamumo ir spaudimo viešosioms paslaugoms atkreipė dėmesį į jaunimo finansinę padėtį. Prancūzijoje tarp aktyviausių demonstracijų dalyvių dažnai minimi studentai ir jauni darbuotojai.

    Vertinant jaunų žmonių situaciją, dažnai remiamasi ekvivalentinėmis disponuojamosiomis pajamomis. Eurostat šį rodiklį apibrėžia kaip namų ūkio pajamas po mokesčių ir atskaitymų, įskaitant socialines išmokas, padalytas pagal namų ūkio sudėtį.

    Svarbus niuansas tas, kad 18–24 metų amžiaus grupės duomenys rodo ne asmenines jaunuolių algas, o namų ūkių, kuriuose jie gyvena, pajamas. Tai reiškia, kad rodiklis gali atrodyti aukštesnis ten, kur jauni žmonės ilgiau lieka gyventi su tėvais.

    Prancūzija virš ES vidurkio, bet ne lyderė

    Eurostat duomenimis, 2025 metais Prancūzijoje 18–24 metų jaunuoliai gyveno namų ūkiuose, kurių medianinės ekvivalentinės disponuojamosios pajamos siekė 23 850 eurų. Europos Sąjungos vidurkis tuo pat metu buvo 21 482 eurai.

    Tarp 34 šalių, apimančių ES nares, kai kurias kandidates ir ELPA šalis, Prancūzija užėmė 11 vietą. Tačiau ekspertai pabrėžia, kad šis rodiklis ne visuomet atspindi studentų, gyvenančių bendrabučiuose ar kolektyviniame būste, situaciją, nes tokie namų ūkiai statistikoje gali būti neįtraukiami.

    Nelygybės stebėsenos organizacijų atstovai taip pat pažymi, kad 18–24 metų grupė labai nevienalytė. Joje telpa ir studijuojantys jaunuoliai, gyvenantys su tėvais, ir mažiau kvalifikuoti jauni darbuotojai, dažniau patiriantys nestabilaus darbo bei skurdo riziką.

    Kur jaunimo namų ūkiai turtingiausi?

    Pagal medianines ekvivalentines disponuojamąsias pajamas pirmavo Šveicarija, kur jauni žmonės gyveno namų ūkiuose su 52 206 eurų mediana. Toliau rikiavosi Liuksemburgas su 43 028 eurais ir Austrija su 37 299 eurais.

    Vertinant didžiąsias ES ekonomikas, aukščiausią rodiklį turėjo Vokietija, kur jaunuolių namų ūkių mediana siekė 26 330 eurų. Italija su 20 315 eurų ir Ispanija su 19 338 eurais atsidūrė žemiau ES vidurkio.

    Mažiausios medianinės pajamos fiksuotos Šiaurės Makedonijoje, kur jos siekė 4 640 eurų. Žemiau ES vidurkio itin ryškiai atsiliko ir tokios šalys kaip Bulgarija, Vengrija, Serbija bei Rumunija.

    Kodėl rodikliai gali klaidinti?

    Europos jaunimo organizacijos atkreipia dėmesį, kad pajamos yra tik dalis realybės. Kai kuriose šalyse jaunimas statistiškai atrodo geriau gyvenantis vien todėl, kad ilgiau gyvena tėvų namuose ir naudojasi bendromis namų ūkio pajamomis.

    Vis dėlto už šių skaičių gali slėptis kita problema: jaunuoliai delsia išsikraustyti ne iš patogumo, o dėl neįperkamų nuomos kainų, sunkiai įkandamo pirmojo būsto ir lėčiau augančių atlyginimų. Dėl to realus savarankiškumas dažnai tampa prabanga.

    Specialistai pabrėžia ir vadinamąjį paradoksą: jaunimas gali atrodyti turtingesnis, kai ilgiau priklauso nuo šeimos, ir skurdesnis, kai anksti pradeda gyventi savarankiškai. Todėl vien pajamų statistika ne visuomet parodo, kas iš tiesų patiria didžiausią spaudimą.

    Ar jaunimas atsilieka nuo bendro šalies lygio?

    Lyginant jaunuolių namų ūkių medianą su visos šalies gyventojų mediana matyti, ar jauni žmonės „krenta“ žemyn bendrame kontekste. ES mastu 18–24 metų grupės rodiklis sudarė 93,6 proc. visos populiacijos medianos, tai yra 21 482 eurai palyginti su 22 939 eurais.

    Prancūzijoje šis santykis buvo mažesnis ir siekė 90,1 proc. Jaunuoliai gyveno namų ūkiuose, kurių mediana buvo 2 609 eurais mažesnė nei šalies bendra mediana: atitinkamai 23 850 ir 26 459 eurai.

    Didžiausias atotrūkis fiksuotas Suomijoje, kur jaunuolių namų ūkiai turėjo 22 277 eurų medianą, o visos populiacijos mediana siekė 29 740 eurų. Skandinavijos šalyse toks skirtumas siejamas ir su politika, skatinančia ankstesnį jaunuolių savarankiškumą.

    Kai kuriose šalyse jaunimo namų ūkiai statistiškai lenkė bendrą lygį. Kroatijoje jaunuolių namų ūkių mediana siekė 15 921 eurą, o visos populiacijos mediana buvo 15 057 eurai; panašūs skirtumai fiksuoti Maltoje, Slovėnijoje, taip pat Lietuvoje.

    Ką keičia kainų lygis?

    Vien nominalios pajamos neatskleidžia, kiek realiai galima nusipirkti už gaunamas lėšas, nes kainų lygis Europoje labai skiriasi. Dėl to Eurostat naudoja ir perkamosios galios standartus, kurie leidžia geriau palyginti realią gyvenimo kainą skirtingose šalyse.

    Pagal perkamosios galios standartus aukščiausią jaunimo namų ūkių medianą turėjo Austrija, toliau sekė Liuksemburgas ir Šveicarija. Prancūzija pagal šį matą buvo kiek aukščiau ES vidurkio, bet nusileido Vokietijai, o nuo Ispanijos ir Italijos skyrė palyginti nedideli skirtumai.

    Jaunimo organizacijos ragina diskusiją plėsti ir už pajamų ribų, vertinant ir socialinį atlyginimą: būsto prieinamumą, švietimo, sveikatos apsaugos bei kitų viešųjų paslaugų kokybę. Tai lemia, kiek toli iš tiesų „nuvažiuoja“ net ir panašios pajamos.

  • 46 mln. europiečių pramogos neįkandamos: Lietuva – tarp blogiausių, štai kur situacija baisiausia

    46 mln. europiečių pramogos neįkandamos: Lietuva – tarp blogiausių, štai kur situacija baisiausia

    Pramogos tampa prabanga

    Maždaug 46 mln. Europos Sąjungos gyventojų negali sau leisti reguliariai dalyvauti laisvalaikio veiklose vien dėl kainos, rodo Eurostato duomenys. ES vidurkis 2025 metais siekė 12,1 proc., tačiau skirtumai tarp valstybių – labai ryškūs.

    Eurostatas laisvalaikio veiklomis laiko sportą, kino teatrą, koncertus ir panašias veiklas už namų ribų. Tokios išlaidos dažnai apima bilietus, kelionę, inventorių ar narystės mokesčius.

    Kur problema didžiausia ir ką tai reiškia Lietuvai

    Didžiausia dalis žmonių, kuriems laisvalaikis finansiškai neprieinamas, fiksuota Graikijoje – 27,3 proc. Mažiausias rodiklis – Kroatijoje, 3,9 proc., o netoli jos buvo ir Čekija su 4,1 proc.

    Lietuva patenka tarp valstybių, kur situacija prastesnė nei ES vidurkis: 17,9 proc. 16 metų ir vyresnių gyventojų nurodė negalintys sau leisti reguliaraus laisvalaikio dėl kainos.

    Aukšti rodikliai taip pat fiksuoti Rumunijoje (23,3 proc.), Latvijoje (16,2 proc.), Šiaurės Makedonijoje (15,9 proc.) ir Vengrijoje (15,8 proc.). Tai rodo, kad finansinis barjeras laisvalaikiui išlieka reikšmingas ne tik atskirose, bet ir geografiškai artimose rinkose.

    Vien pajamos skirtumų nepaaiškina

    Duomenys leidžia daryti išvadą, kad pajamos turi įtakos, bet nepaaiškina visko. Pavyzdžiui, šalių, kurių vidutinės pajamos panašios, gyventojų galimybės sau leisti laisvalaikį gali smarkiai skirtis.

    Analizė, paremta Eurostato skelbiamomis medianinėmis ekvivalentinėmis disponuojamomis pajamomis, rodo tik vidutinio stiprumo ryšį su laisvalaikio įperkamumu. Kitaip tariant, panašus uždarbio lygis dar nereiškia panašios realybės, kai kalbama apie bilietus, sporto klubus ar kultūrą.

    Tai ypač aktualu Baltijos šalims, kur panašių pajamų fone Lietuvoje ir Latvijoje finansinis barjeras laisvalaikiui yra gerokai didesnis nei, tarkime, Čekijoje. Tokius skirtumus gali lemti kainų lygis, viešųjų paslaugų prieinamumas, infrastruktūra ir namų ūkių išlaidų struktūra.

    Moterims – dažniau neįperkama

    Beveik visose šalyse laisvalaikio veiklos dėl kainos dažniau neprieinamos moterims nei vyrams. ES mastu tokią problemą nurodė 13 proc. moterų ir 11,1 proc. vyrų.

    Lietuvoje lyčių skirtumas buvo vienas ryškiausių Europoje: moterų, negalinčių sau leisti reguliaraus laisvalaikio, dalis vyrų rodiklį viršijo 5,1 procentinio punkto. Tai gali sietis su mažesnėmis moterų pajamomis, didesne neapmokamo darbo namuose našta ir vienišų tėvų rizika patirti finansinį spaudimą.

    Skurdas – svarbiausias rizikos veiksnys

    ES mastu žmonės, gyvenantys žemiau skurdo rizikos ribos, daugiau nei tris kartus dažniau susiduria su situacija, kai laisvalaikis tampa neįperkamas. Eurostato duomenimis, tarp skurdo rizikoje esančių žmonių net 29 proc. nurodė negalintys sau leisti reguliaraus laisvalaikio.

    Tyrimai sieja socialinį dalyvavimą ir laisvalaikio aktyvumą su geresne psichologine savijauta, mažesniais depresijos ir nerimo simptomais. Tai reiškia, kad ribotas įperkamumas gali turėti ne tik finansinių, bet ir ilgalaikių visuomenės sveikatos bei socialinės atskirties pasekmių.

    „Net ir tada, kai žmonės kažko atsisako, jie ne visada tai įvardija kaip poreikį, ypač jei iš anksto žino, kad negalės to įpirkti“, – teigiama Eurostato analizėse aptariamoje įžvalgoje apie apklausų atsakymų šališkumą.

    Ekspertai pabrėžia, kad laisvalaikio įperkamumą lemia ne vien atlyginimų lygis. Tam įtakos turi ir paslaugų kainodara, transporto prieinamumas, nemokamų ar subsidijuojamų kultūros ir sporto iniciatyvų pasiūla bei tai, kaip sparčiai auga būtinosios išlaidos, tokios kaip būstas ir energija.

  • Portugalijos NT kainos šauna į viršų: „Eurostat“ skelbia didžiausią šuolį ES

    Portugalijos NT kainos šauna į viršų: „Eurostat“ skelbia didžiausią šuolį ES

    Portugalijoje būsto kainos vėl kopia į rekordines aukštumas, o šalies rinka išsiskiria visos Europos Sąjungos kontekste. Naujausi „Eurostat“ duomenys rodo, kad 2026 metų antrąjį ketvirtį Portugalija fiksavo sparčiausią metinį būsto kainų augimą ES.

    Portugalijos nekilnojamojo turto portalų kainų indeksai rodo, kad 2026 metų rugsėjį šalyje vidutinė prašoma kaina buvo apie 3 228 eurai už kvadratinį metrą. Per metus kainos, pagal indeksą, augo 7,9 proc., o per mėnesį – 0,6 proc., todėl rinka priartėjo prie naujo istorinio piko.

    Kur brango labiausiai?

    Didžiausi metiniai kainų šuoliai fiksuoti mažesniuose miestuose ir regionuose, kuriuose pastaraisiais metais sustiprėjo vidaus migracija ir investuotojų dėmesys. Tarp sparčiausiai brangusių teritorijų įvardijami Vila Real, Leirija, Beža, Faro ir Guarda, o ryškiausiai regioniniu mastu išsiskyrė Centro regionas.

    Tuo metu didmiesčiuose kainų augimas buvo nuosaikesnis. Mažesnis metinis brangimas fiksuotas Aveire, Setubalyje, Porte, Castelo Branco, Ponta Delgada, Funšalyje ir Lisabonoje, tačiau net ir lėtesnis augimas čia vyksta jau aukšto kainų lygio fone.

    Lisabona išlieka brangiausia

    Lisabona ir toliau išlaiko brangiausio miesto titulą: vidutinė prašoma kaina sostinėje siekė apie 6 256 eurus už kvadratinį metrą. Platesnis Lisabonos regionas taip pat yra brangiausia šalies zona, kur vidutinė prašoma kaina siekė apie 4 501 eurą už kvadratinį metrą.

    Toks kainų atotrūkis tarp sostinės ir kitų regionų tampa vienu svarbiausių rinkos bruožų, ypač vertinant būsto įperkamumą. Didesnė paklausa brangiausiose vietovėse dažnai siejama su darbo rinka, turizmu, trumpalaikės nuomos segmentu ir ribota naujos statybos pasiūla.

    „Eurostat“: didžiausias augimas ES

    „Eurostat“ skelbia, kad 2026 metų antrąjį ketvirtį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, Portugalijos būsto kainos augo 16,5 proc. Pagal šį rodiklį Portugalija aplenkė Bulgariją, kur augimas siekė 15,5 proc., ir Lietuvą, kur metinis augimas sudarė 14,3 proc.

    „Didžiausias metinis kainų augimas užfiksuotas Portugalijoje, po jos rikiuojasi Bulgarija ir Lietuva“, – skelbiama „Eurostat“ pranešime.

    Tuo pačiu laikotarpiu kai kuriose šalyse kainos mažėjo: kritimą fiksavo Suomija, Liuksemburgas ir Prancūzija. Bendras vaizdas rodo, kad euro zonoje 2026 metų antrąjį ketvirtį būsto kainos per metus padidėjo 4,0 proc., o visoje ES – 4,7 proc.

    Lyginant su 2026 metų pirmuoju ketvirčiu, kainos antrąjį ketvirtį kilo 1,1 proc. euro zonoje ir 1,2 proc. ES. Tai signalizuoja, kad rinkoje išlieka augimo inercija, o kainų spaudimą palaiko pasiūlos trūkumas ir ilgalaikiai demografiniai bei ekonominiai veiksniai.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad tokie šuoliai dažnai sustiprina diskusijas apie būsto prieinamumą vietos gyventojams ir skatina valdžios institucijas ieškoti sprendimų dėl nuomos rinkos reguliavimo, socialinio būsto plėtros bei naujų projektų skatinimo. Portugalijos rinkos dinamika išlieka viena atidžiau stebimų temų ES, nes kainų augimo tempai išsiskiria iš bendro regiono vidurkio.

  • Maisto kainos šovė, algos bando vytis: Europos šalių reitingas atskleidė laimėtojus

    Maisto kainos šovė, algos bando vytis: Europos šalių reitingas atskleidė laimėtojus

    Kas nutiko maisto kainoms Europoje

    Per pastaruosius penkerius metus maisto kainos Europoje kilo itin sparčiai, tačiau daugelyje valstybių minimalus atlyginimas augo dar greičiau. Vis dėlto tai nereiškia, kad kiekvienas dirbantis už minimumą realiai gali įsigyti daugiau maisto nei anksčiau.

    Eurostat duomenys rodo, kad maisto ir nealkoholinių gėrimų kainos Europos Sąjungoje nuo 2021 metų rugpjūčio iki 2026 metų rugpjūčio vidutiniškai padidėjo 34 proc. Tai vienas jautriausių rodiklių namų ūkiams, nes maistas sudaro reikšmingą būtinųjų išlaidų dalį.

    Didžiausias kainų šuolis fiksuotas Vengrijoje, kur maistas brango 57 proc., Bulgarijoje 54 proc., Rumunijoje 53 proc. Mažiausias augimas tarp ES šalių buvo Kipre, kur kainos kilo 21 proc.

    Minimalus atlyginimas: kur jis aplenkė kainas

    Lyginant minimalios algos pokyčius, daugelyje šalių matomas ryškus augimas, tačiau rezultatas gyventojams priklauso nuo to, kiek prekių už tą algą galima įsigyti. Būtent dėl to vertinamas ne vien procentinis atlyginimų didėjimas, o perkamoji galia maisto krepšelio atžvilgiu.

    Tarp didžiųjų ES ekonomikų maisto kainos per aptariamą laikotarpį kilo 25 proc. Prancūzijoje, 30 proc. Italijoje, 34 proc. Vokietijoje ir 35 proc. Ispanijoje. Tuo pat metu minimalus atlyginimas Vokietijoje augo 46 proc., Ispanijoje 29 proc., Prancūzijoje 20 proc.

    Skaičiuojant, kiek maisto už minimalų mėnesio atlyginimą galima nusipirkti, kai kurios valstybės išsiskyrė teigiamai. Serbijoje ir Juodkalnijoje minimali alga maisto atžvilgiu leido įsigyti apie 37 proc. daugiau nei 2021 metais, o ryškesnis nei 20 proc. šuolis fiksuotas ir keliose Vidurio bei Rytų Europos šalyse, tarp jų Lietuvoje.

    Trys šalys, kur dirbantieji prarado

    Vis dėlto ne visur minimalios algos augimas atsvėrė maisto brangimą. Vertinant perkamosios galios pokytį, trijose iš analizuotų 26 šalių dirbantieji už minimumą prarado galimybę įsigyti tiek pat maisto kaip anksčiau.

    Didžiausias kritimas fiksuotas Maltoje, kur už minimalų atlyginimą buvo galima nusipirkti apie 6 proc. mažiau maisto nei prieš penkerius metus. Neigiamas pokytis užfiksuotas ir Ispanijoje bei Prancūzijoje, kur perkamoji galia maisto atžvilgiu sumažėjo atitinkamai apie 5 proc. ir 4 proc.

    Svarbu tai, kad šis palyginimas remiasi bendruoju, o ne grynuoju atlyginimu. Jis neatskleidžia, kiek lėšų žmogui lieka maistui po mokesčių, būsto nuomos ar paskolos įmokų, komunalinių paslaugų ir kitų būtinių išlaidų.

    „Vien procentais lyginti algų ir kainų augimą gali klaidinti, todėl svarbiau vertinti, ką iš tiesų galima nusipirkti už minimalų atlygį skirtingais laikotarpiais“, – pabrėžiama analizėje.

    Maisto brangimą Europoje dar prieš 2022 metų vasarį kurstė tiekimo grandinių sutrikimai ir energijos kainų šokas, o Rusijos karas prieš Ukrainą spaudimą sustiprino. Brango energija, trąšos, logistika, o tai per gamybos ir prekybos grandines persidavė galutinėms kainoms parduotuvėse.

    Atskiru atveju išsiskyrė Turkija, kur maisto ir nealkoholinių gėrimų kainos per penkerius metus šoktelėjo 752 proc., o minimalus atlyginimas padidėjo 823 proc. Nors skirtumas atrodo didelis, perkamoji galia maisto atžvilgiu augo gerokai kukliau, nes itin aukšta infliacija „suvalgo“ dalį nominalaus augimo.

  • Naftai perkopus 90 eurų už barelį: kurios Europos šalys labiausiai priklausomos nuo importo?

    Naftai perkopus 90 eurų už barelį: kurios Europos šalys labiausiai priklausomos nuo importo?

    Naftos kainos šuolis grįžta į darbotvarkę

    Tarptautinėse rinkose „Brent“ naftos kaina perkopė 90 eurų už barelį po atsinaujinusių išpuolių prieš laivybą Hormūzo sąsiaurio regione. Šis koridorius yra vienas svarbiausių pasaulyje, todėl bet koks sutrikimas greitai pakelia naftos ir degalų kainas visame pasaulyje.

    Brangstanti žaliava tiesiogiai didina dyzelino, benzino ir reaktyvinių degalų kainas. Tai vėliau persiduoda transportui, tiekimo grandinėms ir galiausiai vartotojų kainoms, todėl poveikį jaučia ne tik energetika, bet ir visa ekonomika.

    ES beveik visą naftą atsiveža

    Eurostat duomenimis, Europos Sąjunga 2024 metais importavo 471,3 mln. tonų žalios naftos, o pačioje ES buvo išgaunama tik 15,5 mln. tonų. Tai reiškia, kad importo priklausomybė pasiekė 96,6 proc., o kiekvienas papildomas kainos šuolis rinkoje smogia beveik visiems vartotojams.

    Didžiausi tiekėjai buvo JAV, Kazachstanas ir Norvegija, kiekvienas sudarė maždaug 12–15 proc. importo. Tarp reikšmingų šaltinių taip pat minimos Libija, Saudo Arabija, Nigerija ir Irakas, o bendra priklausomybė nuo Persijos įlankos tiekėjų yra mažesnė nei dalyje Azijos.

    Vis dėlto nafta prekiaujama globalioje rinkoje, todėl sutrikimai Hormūzo sąsiauryje kelia kainas ir norvegiškai ar amerikietiškai žaliavai. Dėl to Europą pasiekia ne tik fizinio tiekimo, bet ir kainos rizika.

    Kas importuoja daugiausia, o kas pažeidžiamiausia?

    Pagal importo apimtis pirmauja Nyderlandai: 2024 metais jie įsivežė 138,3 mln. tonų naftos ir naftos produktų. Antroje vietoje buvo Vokietija su 117,8 mln. tonų, toliau rikiuojasi Ispanija su 85,8 mln., Prancūzija su 82,4 mln., Italija su 73,3 mln. ir Belgija su 56,7 mln. tonų.

    Šie skaičiai ne visada atspindi realų vidaus vartojimą, nes Roterdamas yra vienas didžiausių pasaulio energetikos centrų. Dalis naftos Nyderlanduose ir Belgijoje yra perdirbama ar reeksportuojama į kitas Europos šalis, todėl vien importo tonų nepakanka vertinant, kam smūgis būtų skaudžiausias.

    Eurostat fiksuoja, kad 2024 metais Vokietija sudarė 20,1 proc. viso ES galutinio naftos ir naftos produktų vartojimo. Prancūzija sudarė 15,3 proc., o Italija ir Ispanija po 11,1 proc., tad keturios didžiosios ekonomikos kartu sunaudojo beveik 58 proc. ES viso kiekio.

    Ekonominį pažeidžiamumą geriau parodo energijos produktų prekybos balansas, vertinamas kaip dalis nuo BVP. 2025 metais didžiausią deficitą turėjo Malta, jis siekė 5,4 proc. BVP, o po jos sekė Bulgarija, Kroatija, Vengrija, Belgija, Liuksemburgas ir Kipras.

    Didžiosios ekonomikos buvo arčiau ES vidurkio: Italijos deficitas sudarė apie 1,9 proc. BVP, Ispanijos ir Lenkijos apie 1,7 proc., o Vokietijos ir Prancūzijos po 1,5 proc. Mažiausią deficitą rodė Danija, Švedija ir Nyderlandai, tačiau jų situaciją paaiškina vietinė gavyba arba reeksporto vaidmuo.

    Turizmas ir transportas kainų šoką sustiprina

    Kai kuriose šalyse priklausomybė nuo importo praktiškai siekia visą vartojimą: Ispanijoje ji 2024 metais sudarė 100,3 proc., Portugalijoje 99,9 proc., o Airijoje 101 proc. Panašiai aukšti rodikliai fiksuojami Maltoje ir Kipre, todėl kainų šuolis jose greitai virsta didesnėmis išlaidomis ekonomikai.

    ES struktūroje beveik du trečdaliai naftos sunaudojama transporte. Keliais 2024 metais teko 47,7 proc. vartojimo, aviacijai 9,2 proc., jūrų transportui 8,4 proc., todėl brangstanti nafta ypač skaudžiai veikia logistiką, keliones ir turizmo sektorių.

    Pietų Europai tai reiškia papildomą spaudimą: brangstant reaktyviniams degalams kyla skrydžių kaštai, o dyzelino kainos didina tiekimo ir paslaugų savikainą. Jei nafta ilgiau išsilaikytų ties dabartinėmis aukštumomis, dalis sąnaudų vis labiau persikeltų į bilietų ir apgyvendinimo kainas.

    Kita vertus, mažesnę priklausomybę rodo Danija, kurios 2024 metais rodiklis siekė 58,1 proc., taip pat Rumunija ir Vengrija. Vis dėlto net ir šalims, kurios dalį poreikio padengia vietine gavyba ar perdirbimu, globalios kainos yra svarbiausias veiksnys, lemiantis galutinę degalų kainą vartotojams.