CP v2

Tag: Eurostat

  • Pensininkai Europoje vėl dirba: Lietuva – tarp lyderių, o vienoje šalyje skaičius stulbina

    Pensininkai Europoje vėl dirba: Lietuva – tarp lyderių, o vienoje šalyje skaičius stulbina

    Europoje į pensiją išėję žmonės vis dažniau pasilieka darbo rinkoje: 2023 metais Europos Sąjungoje dirbo 12,9 proc. gyventojų per pirmuosius šešis mėnesius nuo senatvės pensijos gavimo pradžios. „Eurostat“ duomenys rodo, kad tokį sprendimą lemia ne vien pinigai, bet ir noras išlikti aktyviems bei socialiai įsitraukusiems.

    Finansinis aspektas vis dėlto išlieka svarbus, nes pensijos daugelyje šalių akivaizdžiai mažesnės nei vėlyvos karjeros pajamos. ES vidutiniškai žmogus, 50–59 metų amžiuje uždirbdavęs 100 eurų, 65–74 metų amžiuje pensijoje gauna apie 58 eurus, o maždaug kas šeštas pensininkas patiria skurdo riziką.

    Kur dirbančių pensininkų daugiausia?

    Skirtumai tarp šalių – milžiniški. Mažiausia dalis dirbančių po pensijos fiksuota Rumunijoje, kur tokių buvo 1,7 proc., o didžiausia – Estijoje, kur per pusmetį po pensijos skyrimo dirbo net 54,9 proc. žmonių.

    Į aukščiausių rodiklių grupę patenka ir Baltijos šalys: Latvijoje dirbo 44,2 proc., Lietuvoje – 43,7 proc. naujų pensininkų. Švedijoje šis rodiklis siekė 41,7 proc., taip pat išsiskyrė Norvegija (37,7 proc.) ir Suomija (28,5 proc.), o Kipras atsidūrė per vidurį su 29,7 proc.

    Kitoje skalės pusėje – šalys, kuriose po pensijos dirbančiųjų mažai: Graikijoje jų buvo 4,2 proc., Ispanijoje – 4,5 proc., Kroatijoje – 5 proc. Ekspertai pabrėžia, kad skirtumus lemia tiek pensijų sistemos, tiek darbo rinkos taisyklės ir istorinė politika pensininkų darbo atžvilgiu.

    Kai dirbti verčia finansai

    Vertinant tik tuos, kurie po pensijos vis tiek dirbo, pagrindinė priežastis ES buvo ne pinigai, o pasitenkinimas darbu ir noras išlikti produktyviems: taip atsakė 36,3 proc. respondentų. Finansinę būtinybę kaip svarbiausią motyvą nurodė 28,6 proc. dirbančių pensininkų.

    Tačiau ir čia matyti ryškūs skirtumai: Švedijoje finansinę būtinybę minėjo 9,4 proc. dirbančių pensininkų, o Kipre – net 68,5 proc. Tai rodo, kad kai kuriose šalyse darbas po pensijos tampa ne pasirinkimu, o būtinybe kompensuoti nepakankamas pajamas.

    Rumunijoje 54,3 proc. dirbančių pensininkų nurodė, kad dirba dėl finansinių priežasčių, Bulgarijoje – 53,6 proc., Kroatijoje – 48,2 proc., Latvijoje – 47,9 proc. Didesnė nei trečdalio dalis fiksuota Portugalijoje, Vengrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, o Ispanijoje šis rodiklis buvo 19,6 proc.

    Ne tik skaičiai, bet ir tendencijos

    Kai dirbančių po pensijos dalis sujungiama su finansinės būtinybės atsakymais, gaunamas bendras vaizdas, kiek pensininkų iš tiesų dirba todėl, kad privalo. ES vidurkis siekė 3,7 proc., o kai kuriose šalyse rodikliai išsiskyrė ypač: Latvijoje jis siekė 21,2 proc., Kipre – 20,3 proc., Estijoje – 17,3 proc.

    „Ten, kur žmonės sako, kad dirba dėl finansinės būtinybės, tai reiškia, kad jie jaučia, jog pensijos pajamos yra nepakankamos“, – sakė Rygos Stradinio universiteto atstovė Olga Rajevska.

    Pasak jos, aukšta tokių atsakymų dalis dažnai signalizuoja, kad pensijų sistema neužtikrina pakankamo pajamų lygio, todėl žmonės, kol leidžia sveikata, renkasi toliau dirbti, kad išlaikytų įprastą gyvenimo standartą.

    Vis dėlto demografijos ir darbo rinkos pokyčiai reiškia, kad dirbančių pensininkų daugėja ir turtingesnėse šalyse. Nyderlandų tarpdisciplininio demografijos instituto profesorius Kène Henkensas pabrėžia, kad ši karta yra sveikesnė ir labiau išsilavinusi, todėl jos ryšys su darbo rinka išlieka stipresnis.

    „Darbdaviai tampa vis palankesni darbuotojams, kurie dirba ir sulaukę pensinio amžiaus, o tam įtakos turi demografiniai pokyčiai ir užsitęsiantis darbuotojų trūkumas“, – sakė Kène Henkensas.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį, kad statistika fiksuoja tik tuos, kurie rado darbą, todėl kai kuriose šalyse reali situacija gali būti sudėtingesnė: dalis pensininkų norėtų dirbti, bet neturi galimybių. Kita vertus, aktyvaus senėjimo politika ir lankstesnis perėjimas iš pilno etato į pensiją vis dažniau įvardijami kaip priemonės, padedančios ir žmonėms, ir darbo rinkai.

    Galiausiai, kaip pabrėžia Talino universiteto profesorius Lauri Leppikas, finansinė būtinybė yra santykinė sąvoka: ją lemia ne vien pensijos dydis, bet ir gyvenimo kaina, ankstesnis pragyvenimo lygis bei lūkesčiai. Dėl to ryšys tarp pensijų adekvatumo ir darbo po pensijos skirtingose šalyse gali būti gerokai sudėtingesnis, nei iš pirmo žvilgsnio rodo skaičiai.

  • Kur Europoje brangiausia gyventi: „Eurostat“ duomenys atskleidė kainų rekordus ir dugną

    Kur Europoje brangiausia gyventi: „Eurostat“ duomenys atskleidė kainų rekordus ir dugną

    Vienodas prekių ir paslaugų krepšelis Europoje gali kainuoti kelis kartus skirtingai, rodo naujausi Eurostat kainų lygio indeksai. Šie rodikliai lygina, kiek kainuoja kasdienės prekės ir paslaugos kiekvienoje šalyje, palyginti su Europos Sąjungos vidurkiu.

    Jei ES vidutiniškai toks krepšelis kainuoja 100 eurų, kainų lygio indeksas parodo, kiek apytikriai jis kainuotų konkrečioje valstybėje. Skaičiavimai remiasi metinėmis nacionalinėmis vidutinėmis kainomis, apimančiomis daugiau nei 2 000 prekių ir paslaugų.

    Tarptautiniams palyginimams dažnai naudojamas faktinis individualus vartojimas, į kurį įtraukiamos ne tik namų ūkių išlaidos, bet ir valstybės finansuojamos paslaugos, pavyzdžiui, sveikatos apsauga ir švietimas. Dėl to toks matas laikomas geriau atspindinčiu realų vartojimą nei vien tik namų ūkių galutinio vartojimo išlaidos.

    Brangiausios ir pigiausios šalys

    Eurostat duomenys rodo ryškų kainų atotrūkį net ir ES viduje. Tarp Bendrijos valstybių aukščiausios kainos fiksuojamos Liuksemburge, o žemiausios – Rumunijoje, todėl kainų skirtumas siekia apie 2,5 karto.

    Į palyginimą įtraukus ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalis bei ES kandidates, skirtumai dar labiau išryškėja. Brangiausia šioje platesnėje grupėje yra Islandija, o pigiausia – Šiaurės Makedonija, todėl atotrūkis išsiplečia iki maždaug 3,7 karto.

    Bendra tendencija išlieka stabili: Vakarų ir Šiaurės Europa paprastai yra brangesnė, o Vidurio ir Rytų Europa – pigesnė. Tačiau vien kainų lygis dar neatsako į klausimą, kur gyventi lengviausia, nes neįvertina pajamų.

    Kodėl kainos skiriasi?

    Ekonomistai pabrėžia, kad kainų lygį stipriai veikia darbo užmokestis ir produktyvumas. Kuo našesnė ekonomika, tuo didesni atlyginimai, o tai tiesiogiai atsispindi vietoje vartojamų paslaugų kainose, pavyzdžiui, kirpyklose, restoranuose, odontologijoje, nuomoje ar vaikų priežiūroje.

    Vietos sąnaudos svarbios ir prekėms, kurios atrodo lengvai importuojamos. Net ir prekybos centruose esančių produktų kainą didina vietiniai komponentai: patalpų nuoma, darbuotojų atlyginimai, logistika ir paskirstymas.

    Kainų skirtumus taip pat lemia atstumas, rinkos dydis, konkurencija, reguliavimas, prekių platinimo grandinės ir mokesčiai, įskaitant pridėtinės vertės mokestį. Dėl šių priežasčių identiški produktai skirtingose šalyse nebūtinai kainuoja vienodai, net jei jie priklauso tam pačiam prekės ženklui.

    Kainos be pajamų neparodo realybės

    Ekspertai pažymi, kad kainų lygį būtina vertinti kartu su atlyginimais ir disponuojamosiomis pajamomis, geriausia perkamosios galios terminais. Brangi šalis nebūtinai reiškia prastesnį pragyvenimą, jei atlyginimai kompensuoja kainų lygį.

    Dėl to, vertinant gyvenimo kokybę ir įperkamumą, svarbu ne vien tai, kiek kainuoja krepšelis, bet ir tai, ką už vietinį atlyginimą galima įsigyti vietos rinkoje. Praktikoje tai paaiškina, kodėl kai kurios labai brangios šalys gyventojams gali būti gana įperkamos, o pigesnėse valstybėse kainos vis tiek gali jaustis sunkiai pakeliamos.

    Lietuva, pagal kainų lygio indeksus, patenka tarp šalių, kurių kainos yra žemiau ES vidurkio. Vis dėlto galutinį įperkamumą lemia ne tik kainos, bet ir darbo užmokestis, mokesčių sistema bei tai, kaip sparčiai auga pajamos, palyginti su kasdienių prekių ir paslaugų brangimu.

  • ES priklausomybė nuo Kinijos auga: 5 sritys, kuriose Europa tapo beveik bejėgė

    ES priklausomybė nuo Kinijos auga: 5 sritys, kuriose Europa tapo beveik bejėgė

    Europos Sąjungos priklausomybė nuo Kinijos importo kai kuriuose sektoriuose tapo tokia gili, kad patikimų alternatyvų praktiškai nebeliko. Tai didina riziką tiek kainoms, tiek tiekimo saugumui, ypač geopolitinių įtampų ir prekybos ribojimų laikotarpiu.

    Eurostato duomenys rodo, kad 2025 metais ES importas iš Kinijos siekė 559,4 mlrd. eurų ir per dešimtmetį išaugo 89 proc. Tuo pat metu ES prekybos deficitas su Kinija 2025 metais sudarė 359,8 mlrd. eurų, o eksportas į Kiniją per metus smuko 6,5 proc.

    Įtampa paaštrėjo po to, kai 2025 metais JAV įvedė platesnius muitus kiniškoms prekėms, o Europoje sustiprėjo baimės dėl perteklinės Kinijos gamybos nukreipimo į ES rinką. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen G7 viršūnių susitikime perspėjo apie naują Kinijos šoką, kai subsidijuota perprodukcija gali iškreipti pasaulines rinkas.

    ES pramonės komisaras Stéphane Séjourné pastaruoju metu ragino įmones diversifikuoti tiekėjus ir mažinti vienos šalies riziką. Briuselis tuo pat metu stiprina teisines priemones, skirtas apsaugoti rinką nuo nesąžiningos konkurencijos ir strateginės priklausomybės.

    Žalioji transformacija Kinijos rankose

    Viena jautriausių sričių – žalioji energetika. Eurostato duomenimis, 2024 metais Kinija sudarė 98 proc. ES įvežamų saulės modulių, o importo vertė krito nuo 19,7 mlrd. eurų 2023 metais iki 10,9 mlrd. eurų 2024 metais, daugiausia dėl smukusių kainų, o ne dėl mažesnių apimčių.

    Priklausomybė apima ir elektromobilių baterijų grandinę: analitinio centro Loom vertinimu, 2025 metais Kinija tiekė apie 88 proc. į ES importuojamų ličio jonų baterijų elektromobiliams. Europos Parlamento tyrimų padalinys taip pat nurodo, kad ES apie 98 proc. retųjų žemių magnetų įsigyja iš Kinijos, o jie kritiškai svarbūs elektromobilių varikliams, vėjo jėgainėms ir gynybos technologijoms.

    Europos Komisijos duomenimis, ES priklausomybė nuo Kinijos magnio siekia apie 97 proc., todėl ši žaliava įtraukta į kritinių žaliavų darbotvarkę. Tikslas – spartinti gavybą, perdirbimą ir perdirbto metalo panaudojimą Europoje, kad tiekimo grandinė būtų atsparesnė.

    Robotų bumas ir kainų spaudimas

    Pramoninių robotų segmente matomas ne tik priklausomumas, bet ir spartus išstūmimas kainomis. Europos Komisijos importo stebėsenos grupės duomenimis, nuo 2025 metų pradžios iki 2026 metų pradžios pramoninių robotų importas iš Kinijos į ES išaugo 315 proc., o vidutinės kainos krito 29 proc.

    Šią kryptį sustiprino Kinijos ilgalaikė pramonės politika Made in China 2025, paremta subsidijomis, pigiu kreditavimu ir mokestinėmis paskatomis. Tarptautinės robotikos federacijos vertinimu, Kinija dabar pagamina daugiau pramoninių robotų nei Vokietija, Pietų Korėja, Japonija ir JAV kartu sudėjus, o perteklinė gamyba skatina agresyvų eksportą.

    Chemija, tekstilė ir mediena

    Chemijos sektoriuje Europos Komisijos stebėsenos duomenys fiksavo atvejus, kai tam tikrų junginių importas iš Kinijos augo keliasdešimt kartų, o kainos kai kuriais atvejais buvo iki 95 proc. mažesnės nei anksčiau. Dėl Kinijos perteklinių pajėgumų 2025 metais Komisija pradėjo atskirai sekti kai kuriuos etileno ir amoniako pagrindu gaminamus produktus.

    Tekstilės ir avalynės importas iš Kinijos išlieka reikšmingas net ir daliai gamybos persikėlus į Pietryčių Aziją. Eurostatas nurodo, kad pagal vertę Kinija sudaro apie 30–35 proc. ES ne vietinės kilmės drabužių ir avalynės importo.

    Medienos gaminių rinkoje nauju įtampos tašku tapo surenkamo parketo importas: per vienus metus jis išaugo daugiau nei dešimt kartų, o kainos krito 77 proc. Europos Komisija 2025 metų liepos mėnesį pritaikė 21,3–36,1 proc. muitus, siekdama apsaugoti sektorių, kuriame dirba per 10 000 žmonių ir kurio vertė siekia apie 1,3 mlrd. eurų.

    Panaši logika pritaikyta ir dekoratyviniam popieriui, kai 2025 metų rugpjūčio mėnesį buvo įvesti 26,4–26,9 proc. muitai, argumentuojant būtinybe apsaugoti daugiau nei 2 000 darbo vietų. Kritikai pabrėžia, kad tokios priemonės dažnai būna pavėluotos, nes įsikišama tik po to, kai rinkoje jau įvyksta kainų griūtis.

    ES bandymai mažinti priklausomybę vis dažniau remiasi ne visišku atsiribojimu, o rizikų mažinimu: tiekėjų diversifikavimu, vietos gamybos skatinimu ir kritinių žaliavų perdirbimo plėtra. Vis dėlto pagrindinis klausimas lieka atviras: ar Europa suspės sustiprinti savo pramoninę bazę, kol priklausomybė nuo Kinijos netaps negrįžtama.

  • Europos Sąjunga ruošia vieno bilieto reformą: kurios šalys 2024 metais daugiausia keliavo traukiniais?

    Europos Sąjunga ruošia vieno bilieto reformą: kurios šalys 2024 metais daugiausia keliavo traukiniais?

    Europos Sąjungoje kelionės traukiniais 2024 metais pasiekė aukščiausią lygį per pastaruosius metus: fiksuota 8,7 mlrd. kelionių, o bendra apimtis sudarė 444,5 mlrd. keleivio kilometrų, rodo naujausi „Eurostat“ duomenys. Tai stiprina politinį impulsą spartinti patogesnes keliones geležinkeliais, ypač tarp valstybių.

    Didžiausią bendrą keleivių vežimo geležinkeliais apimtį sukūrė Vokietija ir Prancūzija: atitinkamai 109,1 mlrd. ir 107,3 mlrd. keleivio kilometrų. Trečioje vietoje liko Italija su 55,9 mlrd. keleivio kilometrų, o tai patvirtina, kad didžiosios rinkos lemia didžiausią dalį viso ES geležinkelių srauto.

    Tuo metu dalis šalių 2024 metais nesiekė 1 mlrd. keleivio kilometrų ribos. Tarp mažiausius rodiklius turėjusių valstybių minima Lietuva ir Estija, kuriose fiksuota po 0,4 mlrd. keleivio kilometrų, todėl Baltijos regiono atotrūkis nuo didžiųjų geležinkelių rinkų išlieka akivaizdus.

    Kur keliaujama daugiausia?

    ES geležinkelių keleivių vežime dominuoja kelionės šalies viduje. 2024 metais 25 valstybėse narėse nacionalinės kelionės sudarė daugiau nei 90 proc. viso keleivių vežimo geležinkeliais, todėl tarptautiniai maršrutai vis dar yra mažesnė, nors ir strategiškai svarbi, rinkos dalis.

    Išimtimi tapo Liuksemburgas ir Čekija: jų nacionalinių kelionių dalis sudarė atitinkamai 63,5 proc. ir 82,1 proc. Tai rodo, kad kai kuriose šalyse tarptautiniai srautai dėl geografinės padėties, kasdienio judėjimo per sienas ir jungčių tinklo turi didesnį svorį.

    Geležinkelių tinklas traukiasi, bet ne visur

    Nors ES laikoma turinčia vieną tankiausių geležinkelių tinklų pasaulyje, ilgojo laikotarpio kryptis nevienareikšmė. „Eurostat“ duomenys rodo, kad bendras geležinkelių tinklo ilgis ES 1990–2024 metais sumažėjo 7,9 proc., o tai siejama su linijų uždarymu, maršrutų optimizavimu ir infrastruktūros pertvarkomis.

    Vis dėlto kai kurios valstybės investavo priešinga kryptimi. Ispanija išsiskyrė didžiausiu tinklo ilgio augimu, kuris siekė 12,2 proc., daugiausia dėl specialiai greitiesiems traukiniams skirtų linijų plėtros, leidusios sujungti didžiuosius miestus konkurencingu laiku.

    Pagal tinklo tankį pirmauja centrinės ir šiaurinės Europos šalys, kur didesnis gyventojų tankis ir didesni krovinių srautai tradiciškai palaiko geležinkelių infrastruktūros poreikį. Mažesni tankio rodikliai dažniau fiksuojami ES pakraščiuose, o Graikija, turinti daug salų, įvardijama kaip šalis su mažiausiu geležinkelių tinklo tankiu.

    Ką keis vieno bilieto planas?

    Šie skaičiai skelbiami tuo metu, kai Europos Komisija pristato priemonių paketą, skirtą supaprastinti tarpvalstybines keliones traukiniais. Pagrindinė kryptis yra vadinamasis vieno bilieto principas, kai kelionę per kelis vežėjus būtų galima įsigyti vienu pirkimu, o planuoti, palyginti ir nusipirkti maršrutus padėtų skaitmeniniai įrankiai.

    Iniciatyva taip pat siejama su keleivių teisių stiprinimu: didesne apsauga praleidus jungtį net ir tuomet, kai kelionę vykdo skirtingos geležinkelių bendrovės. Praktikoje tai turėtų mažinti riziką keleiviui likti be aiškaus sprendimo, kai vėlavimai grandinine reakcija paveikia visą maršrutą.

    „Naudodamiesi skaitmeniniais įrankiais ir integruotomis judumo paslaugomis europiečiai galės vienu mygtuko paspaudimu planuoti, palyginti ir įsigyti tarpvalstybines keliones, kartu gaudami stipresnes keleivių teises ir geresnę apsaugą kiekviename žingsnyje“, – sakė už tvarų transportą ir turizmą atsakingas eurokomisaras Apostolos Tzitzikostas.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad vienas didžiausių iššūkių bus praktinis skirtingų bilietų sistemų ir vežėjų taisyklių suderinimas. Tačiau augant keleivių srautams ir ieškant alternatyvų skrydžiams, ypač vidutinio nuotolio maršrutuose, geležinkeliai ES transporto politikoje tampa vis svarbesne konkurencingos, mažesnių emisijų mobilumo strategijos dalimi.

  • Europos turizmo lyderiai pagal nakvynes: Ispanija pirmauja, o Turkija jau lenkia Prancūziją

    Europos turizmo lyderiai pagal nakvynes: Ispanija pirmauja, o Turkija jau lenkia Prancūziją

    Europa išlieka pasaulio turizmo centru

    Europa ir toliau išlaiko labiausiai lankomo regiono statusą: tarptautiniai keliautojai kasmet čia sugeneruoja šimtus milijonų nakvynių. Naujausi duomenys rodo, kuriose šalyse turistai praleidžia daugiausia naktų, nepaisant augančių diskusijų apie perteklinį turizmą.

    Europos Komisijos ir „Eurostat“ statistika leidžia palyginti šalių patrauklumą ne pagal atvykimų skaičių, o pagal nakvynes, kurios geriau atspindi realų turizmo mastą ir ekonominį poveikį. Į penketuką Europoje patenka Ispanija, Italija, Turkija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė.

    Skaičiai auga, o įtampa kurortuose nemažėja

    Vertinant visą žemyną, 2025 metais fiksuota daugiau nei 1 500 000 000 tarptautinių turistų nakvynių. Ilgesnėje perspektyvoje augimas įspūdingas: XX amžiaus viduryje tarptautinis turizmas buvo keliasdešimt milijonų kelionių per metus, o šiandien tai jau masinis reiškinys.

    Pasaulinės kelionių rinkos plėtrą rodo ir Pasaulio kelionių ir turizmo tarybos prognozės: 2026 metais sektoriaus augimas turėtų siekti apie 3,2 proc., o darbo vietų, kurias palaiko kelionės ir turizmas, skaičius pasaulyje gali pasiekti 376 000 000. Vis dėlto kartu stiprėja ir spaudimas populiariausioms vietoms, kur daugėja protestų prieš perteklinį turizmą.

    Kas surenka daugiausia nakvynių

    Pagal 2025 metų tarptautinių turistų nakvynes Europoje tvirtai pirmauja Ispanija, kurioje fiksuota 329 661 068 nakvynės. Antroje vietoje išlieka Italija su 264 741 414 nakvynėmis, o trečioje įsitvirtino Turkija su 154 799 879 nakvynėmis.

    Prancūzija pernai peržengė 150 000 000 ribą ir pasiekė 150 753 829 nakvynes, o penktoje vietoje – Jungtinė Karalystė, kuriai pateikiami 2024 metų duomenys: 149 803 000 nakvynių. Tikėtina, kad 2025 metų rodikliai, paskelbus naujausią statistiką, gali būti dar aukštesni.

    Dešimtuką užbaigia šalys, kurių sėkmę dažnai lemia sezoniškumas ir stipri turizmo infrastruktūra. Graikija 2025 metais fiksavo 130 851 809 nakvynes, Austrija – 97 020 394, Kroatija – 85 604 505, Vokietija – 83 622 666, Nyderlandai – 64 311 055.

    Šie skaičiai paaiškina, kodėl Viduržemio jūros kryptys išlieka stabiliais lyderiais: Ispanijos, Italijos, Graikijos ir Kroatijos pakrantėse turizmo sezonas tęsiasi per vasarą ir vis dažniau plečiasi į vadinamuosius pereinamuosius mėnesius. Prancūzijoje srautus palaiko ne tik Paryžius, bet ir Žydroji pakrantė, Provansas bei Alpių žiemos kurortai.

  • Euro zonai lėtėjant, išsiskyrė 3 šalys: jų ekonomikos 2026 metais auga keliskart greičiau

    Euro zonai lėtėjant, išsiskyrė 3 šalys: jų ekonomikos 2026 metais auga keliskart greičiau

    Euro zonos augimas lėtėja

    Euro zonos ekonomikos augimas 2026 metų pradžioje smarkiai sulėtėjo. Eurostato antruoju įverčiu, 2026 metų pirmąjį ketvirtį bendrasis vidaus produktas, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, paaugo 0,1 proc., o per metus – 0,8 proc.

    Ketvirtąjį 2025 metų ketvirtį metinis euro zonos augimas siekė 1,3 proc., tad tempas akivaizdžiai prislopo. Visa Europos Sąjunga augo kiek sparčiau: 0,2 proc. per ketvirtį ir 1,0 proc. per metus.

    Ši dinamika išryškina atotrūkį nuo JAV, kur metinis BVP augimas tuo pačiu laikotarpiu siekė 2,7 proc. Vis dėlto lėtesnį bendrą euro zonos vaizdą užgožia kelių valstybių šuolis, gerokai lenkiantis vidurkį.

    Trys lyderės: Kipras, Bulgarija ir Ispanija

    Tarp valstybių, kurių 2026 metų pirmojo ketvirčio duomenys jau paskelbti, ryškiausiai išsiskyrė Kipras, Bulgarija ir Ispanija. Jų ekonomikos augo daugiau nei tris kartus greičiau nei euro zonos vidurkis.

    Visų trijų šalių rezultatus lemia skirtingi veiksniai: nuo turizmo ir investicijų iki vidaus vartojimo bei ES finansavimo. Tačiau kartu kiekviena jų susiduria ir su savomis rizikomis, kurios gali pakeisti trajektoriją antrąją metų pusę.

    Kipras: spartus augimas, bet didėja infliacijos spaudimas

    Kipro ekonomika 2026 metų pirmąjį ketvirtį per metus paaugo 3,0 proc. Tai aukščiausias rezultatas tarp šalių, kurių duomenys tuo metu buvo prieinami, ir beveik keturis kartus viršijo euro zonos vidurkį.

    Vis dėlto tempas sumažėjo, palyginti su 4,3 proc. metiniu augimu 2025 metų pabaigoje. Europos Komisija Kipro augimą siejo su stipriu privačiu vartojimu, investicijomis, kurias palaiko ES Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės lėšos, bei itin sėkmingu turizmo sezonu.

    Išorinė aplinka, ypač energetikos kainų svyravimai ir geopolitinė įtampa Artimuosiuose Rytuose, darė tiesioginę įtaką infliacijai. Kipro metinė infliacija nuo 0,9 proc. vasarį paspartėjo iki 1,5 proc. kovą ir 3,0 proc. balandį, o energijos kainos balandį buvo 8,7 proc. didesnės nei prieš metus.

    Turizmas, kuris sudaro apie 14 proc. Kipro BVP, išlieka jautriausia sritis. Tuo pat metu viešieji finansai suteikia amortizatorių: 2026 metų pirmąjį ketvirtį bendrosios valdžios sektorius fiksavo 573,3 mln. eurų perteklių, tai atitiko 1,5 proc. BVP.

    Bulgarija: augimas išlieka, bet ryškėja fiskalinės įtampos

    Bulgarijos ekonomika 2026 metų pirmąjį ketvirtį per metus paaugo 2,9 proc. ir išlaikė tą patį tempą kaip 2025 metų pabaigoje. Rezultatas išsiskiria tuo, kad nuo 2026 metų sausio 1 dienos Bulgarija įsivedė eurą ir tapo 21-ąja euro zonos nare.

    Europos Centrinio Banko vertinimu, šalies integracija su bendra rinka yra gili: didelė eksporto dalis keliauja į ES ir euro zonos valstybes, o pramonės sektorius įsiliejęs į Europos tiekimo grandines. Europos Komisija 2026 metams Bulgarijai prognozavo 2,7 proc. augimą, kurį turėtų palaikyti ES lėšos, gynybos investicijos ir vartojimas.

    Tačiau augimą lydėjo įspėjimai dėl perkaitimo požymių. TVF yra akcentavęs, kad atlyginimų didėjimas gali lenkti našumą, o spartus kreditavimas ir būsto kainų kilimas didina disbalansų riziką.

    Fiskalinė padėtis taip pat kelia klausimų: 2025 metais deficitas išaugo iki 3,5 proc. BVP ir viršijo 3,0 proc. ribą, nuo kurios Europos Komisija vertina perteklinio deficito procedūros riziką. Be to, 2026 metų balandį metinė infliacija pašoko iki 6,2 proc., energijos kainoms padidėjus 16,1 proc., o paslaugų infliacijai pasiekus 8,3 proc.

    Ispanija: stipriausia iš didžiųjų

    Tarp keturių didžiausių euro zonos ekonomikų sparčiausiai augo Ispanija. Nacionalinio statistikos instituto duomenimis, 2026 metų pirmąjį ketvirtį BVP padidėjo 0,6 proc. per ketvirtį ir 2,7 proc. per metus, šiek tiek paspartėjęs nuo 2,6 proc. 2025 metų pabaigoje.

    Palyginimui, tuo pačiu laikotarpiu Vokietijos metinis augimas siekė 0,3 proc., Prancūzijos – 1,1 proc., Italijos – 0,7 proc. Ispanijos tempas iš esmės prilygo JAV metiniam rodikliui.

    Ispanijos atsparumą daugiausia palaikė vidaus paklausa. Namų ūkių vartojimas per metus augo 3,2 proc., o bendrasis kapitalo formavimas – 5,8 proc., taip sustiprindamas investicijų vaidmenį ekonomikoje.

    Kita vertus, išorės paklausa augimą mažino, nes importas augo sparčiau nei eksportas. Analitikai taip pat pabrėžia struktūrines problemas: produktyvumo augimo vangumą, būsto pasiūlos nepakankamumą ir didelę valdžios skolos naštą, artėjančią prie 100 proc. BVP.

    Ką tai sako apie 2026 metų Europą

    Nors euro zonos bendras augimo tempas išlieka kuklus, 2026 metais Europos ekonomikos žemėlapis aiškiai persibraižo. Spartesnis augimas dažniau fiksuojamas pietinėse ir rytinėse ES valstybėse, o tradicinės pramonės šerdies ekonomikos auga gerokai lėčiau.

    Tolesnė kryptis priklausys nuo energetikos kainų, geopolitinės rizikos ir to, kaip efektyviai šalys panaudos ES investicines programas. Ne mažiau svarbu ir tai, ar spartesnį augimą lydės tvarūs viešieji finansai bei našumo didėjimas, o ne vien laikini vartojimo ar turizmo ciklai.

  • Nuomos kainos ES sostinėse šokiruoja: kai kur jos viršija net minimalų atlyginimą

    Nuomos kainos ES sostinėse šokiruoja: kai kur jos viršija net minimalų atlyginimą

    Nuoma sostinėse aplenkia algas

    Būstas ir komunalinės paslaugos išlieka didžiausia Europos namų ūkių išlaidų eilutė. Eurostato duomenimis, vidutiniškai 23,6 proc. visų išlaidų ES tenka būstui, vandeniui, elektrai, dujoms ir kitam kurui.

    Tačiau didmiesčiuose, ypač sostinėse, nuomos dalis paprastai būna dar didesnė. Dėl to mažiausias pajamas gaunantiems gyventojams nuoma dažnai tampa nepakeliama našta.

    Europos profesinių sąjungų konfederacijos analizė, paremta ES duomenimis, rodo, kad daugumoje ES sostinių vidutinė dviejų miegamųjų buto nuoma viršija šalies minimalų mėnesinį atlyginimą prieš mokesčius. Tai reiškia, kad net ir dirbant visu etatu už minimalią algą vien nuomai pinigų gali neužtekti.

    Svarbu tai, kad lyginami dydžiai yra bruto, o realiai darbuotojui į rankas išmokama suma yra mažesnė. Todėl faktinė nuomos našta, vertinant pagal neto pajamas, daugeliu atvejų dar didesnė.

    Praga ir Lisabona – sunkiausi atvejai

    Didžiausias atotrūkis fiksuojamas Prahoje: vidutinė dviejų miegamųjų buto nuoma siekia 1 710 eurų, kai Čekijos minimalus atlyginimas yra 924 eurai. Vadinasi, vien nuomai reikėtų sumos, prilygstančios apie 185 proc. minimalios algos.

    Antroje vietoje – Lisabona. Portugalijoje minimalus mėnesinis atlyginimas, perskaičiuotas pagal mokėjimą per 14 mėnesių, siekia 1 073 eurus, o vidutinė nuoma sostinėje taip pat apie 1 710 eurų, arba maždaug 168 proc. minimalios algos.

    Daugiau nei 150 proc. minimalios algos nuomai prireiktų ir Budapešte, Bratislavoje, Sofijoje, Atėnuose bei Rygoje. Tokia proporcija reiškia, kad darbuotojas turėtų atiduoti visą algą nuomai ir vis tiek ieškoti papildomų pajamų kasdienėms išlaidoms.

    Daugelyje sostinių nuoma viršija 100 proc. minimalios algos, tarp jų – Paryžiuje, Taline, Madride, Bukarešte, Varšuvoje, Dubline, Liublianoje ir Vilniuje. Pavyzdžiui, Paryžiuje vidutinė nuoma siekia 2 523 eurus, o minimalus atlyginimas Prancūzijoje yra 1 823 eurai.

    Kur situacija palankiausia?

    Kai kuriose sostinėse minimalus atlyginimas vis dar leidžia realistiškiau padengti nuomos išlaidas. Palankiausia padėtis išskiriama Briuselyje, kur minimalus atlyginimas siekia 2 112 eurų, o vidutinė nuoma – 1 476 eurus, tad nuomai tektų apie 70 proc. minimalios algos.

    Antra pagal palankumą minima Berlyno situacija, kur nuomos našta sudaro apie 76 proc. minimalios algos. Santykinai geresni rodikliai taip pat fiksuojami Nikosijoje, Liuksemburge ir Hagoje, nors ir ten nuoma išlieka vienas didžiausių mėnesio kaštų.

    „Didelės būsto kainos ir mažos algos stumia žmones į skurdą ir ekonomiką artina prie recesijos“, – sakė Europos profesinių sąjungų konfederacijos generalinė sekretorė Esther Lynch.

    „Ryšio tarp nuomos ir atlyginimų nebuvimas yra visiškai netvarus. Pridėjus augančias energijos ir maisto kainas, dirbantys žmonės priversti skolintis būtiniausiems dalykams ir praktiškai nebeturi laisvų pajamų“, – pridūrė ji.

    Kodėl sostinės tokios brangios?

    Analitikai pabrėžia, kad sostinėse nuomos kainas kelia keli veiksniai: didesnė darbo vietų koncentracija, ribota būsto pasiūla, aktyvesnės trumpalaikės nuomos rinkos ir lėtesnė naujų būstų statyba. Prie spaudimo prisideda ir ilgą laiką aukštesnės palūkanų normos, ribojusios būsto įperkamumą ir dalį paklausos nukreipusios į nuomą.

    Šalies vidurkiai dažnai atrodo geriau nei sostinių skaičiai, nes regionuose nuomos kainos žemesnės. Vis dėlto net ir tada nuoma daugeliui mažiausiai uždirbančių namų ūkių suvalgo gerokai didesnę pajamų dalį, nei rekomenduojama finansinio tvarumo taisyklėse.

    Kokie sprendimai siūlomi?

    Europos profesinių sąjungų konfederacija ragina valstybes nares nuosekliai įgyvendinti ES minimaliojo atlyginimo direktyvą ir stiprinti kolektyvines derybas, kad daugiau darbuotojų gautų didesnį atlygį. Taip pat siūloma vertinant minimalų atlyginimą atsižvelgti į būsto kaštus, kurie daugelyje miestų tampa lemiamu pragyvenimo veiksniu.

    Kitas akcentuojamas kelias – didesnės viešosios investicijos į socialinį būstą ir priemonės, didinančios ilgalaikės nuomos pasiūlą. Praktikoje tai reikštų greitesnį būsto projektų vystymą, aiškesnes taisykles nuomos rinkoje ir tikslines paramos schemas pažeidžiamiausioms grupėms.

  • Biomasės energetika V4 šalyse kelia klausimų: duomenų spraga rodo galimą miškų pernaudojimą

    Biomasės energetika V4 šalyse kelia klausimų: duomenų spraga rodo galimą miškų pernaudojimą

    Kur atsiranda duomenų spraga?

    V4 šalyse, tai yra Čekijoje, Vengrijoje, Lenkijoje ir Slovakijoje, biomasės energetikos tvarumą temdo ryškus duomenų nesutapimas. Tyrime, lyginant Europos Komisijos Jungtinio tyrimų centro medienos išteklių balansus ir „Eurostat“ energijos balansus, fiksuojamas reikšmingas skirtumas tarp deklaruojamos medienos kilmės biokuro pasiūlos ir suvartojimo.

    REKK vyresnioji tyrėja Gabriella Szajkó daro išvadą, kad spragą gali lemti keli veiksniai: nelegali medienos ruoša, nedeklaruotas medienos kuro importas, energijai naudojama apvalioji mediena ar kitos nei malkos kategorijos, biomasė iš ne miško žemės, žemės ūkio biomasė, taip pat statistinės metodikos ir apskaitos paklaidos.

    „Laikas iš naujo įvertinti biomasės energetiką“, – sakė Gabriella Szajkó.

    Pasak jos, ilgą laiką ES politika siuntė signalus, skatinusius didesnį miškų išteklių naudojimą, o tai gali prieštarauti tikslui iki 2050 metų pasiekti klimatui neutralų ūkį. Tyrimas pabrėžia, kad V4 šalyse rizikos ženklai gali būti dar ryškesni.

    Skaičiai: nuo ES vidurkio iki V4 išskirtinumo

    Analizėje nurodoma, kad per pastaruosius du dešimtmečius biomasės energijos gamyba ES augo tiek absoliučiai, tiek palyginti su kitais atsinaujinančiais šaltiniais. Nors sparčiai plėtėsi saulės ir vėjo energetika, kietasis biokuras iš medienos išliko didžiausia atsinaujinančios energijos kategorija daugelyje šalių.

    Tačiau medienos biomasė nėra neribotas išteklius, o duomenų neatitikimai kelia klausimą, ar deklaruojamas „klimato neutralumas“ nėra paremtas pernelyg optimistinėmis prielaidomis. ES mastu tyrimas mini apie 12 proc. vidutinę spragą tarp bendrų panaudojimo apimčių ir deklaruojamų šaltinių, o duomenų neapibrėžtumas 2009–2015 metais didėjo.

    V4 šalių situacija išsiskiria labiau: 2009–2017 metais spraga čia siekė apie 33–56 proc. Vertinant bendrą energinį ir neenerginį medienos panaudojimą, lyginant su metiniu miškų prieaugiu, trijose iš keturių šalių matomas pernaudojimo požymis, o bendras netvarumo „rezervas“ gali būti ypač didelis.

    Kas vyksta atskirose šalyse?

    Čekijoje spraga, tyrimo duomenimis, mažėjo nuo maždaug 35 proc. 2009 metais iki 12 proc., tačiau tai aiškinama 2017 metais suaktyvėjusiu žievėgraužio protrūkiu. Dėl jo smarkiai išaugo sanitariniai kirtimai ir oficialiai registruota medienos pasiūla, o tai laikinai „pagerino“ balansą.

    Vengrijoje deklaruojamas suvartojimas buvo apie 53–66 proc. didesnis nei deklaruojami šaltiniai, todėl neatitikimas išliko vienas didžiausių. Lenkijoje iki 2017 metų dalis medienos apskaitos buvo žymima kaip nežinomos kilmės, o po 2015 metų jos apimtys statistikoje augo itin sparčiai, nors bendras skirtumas ilgainiui mažėjo.

    Slovakijoje ryškesnė spraga išryškėjo po 2010 metų ir, tyrimo vertinimu, siekė apie 26–46 proc., net ir tuo metu, kai didesnę pasiūlą turėjo užtikrinti vadinamieji gelbėjimo kirtimai. Autoriai pabrėžia, kad skirtingos apskaitos taisyklės ir importo deklaravimo netolygumai gali iškraipyti realų vaizdą.

    Politikos paskatos ir rizika klimatui

    Tyrime teigiama, kad nors bendras energijos poreikis kai kuriose srityse mažėjo, šilumos ir elektros gamintojai dėl tiesioginių ir netiesioginių ES paskatų didino kietojo biokuro naudojimą. V4 šalyse pirminių kietųjų biokurų naudojimas energijos transformacijai augo greičiau nei daugelyje kitų ES valstybių.

    Namų ūkiai išlieka didžiausias biomasę naudojantis sektorius V4 regione: šios šalys sudaro apie 14 proc. ES gyventojų, tačiau, tyrimo duomenimis, sunaudoja apie 21 proc. viso namų ūkių kietojo biokuro ES. Tai reiškia, kad bet kokie biokuro tiekimo ar kainų pokyčiai čia turi didesnį socialinį poveikį.

    Autoriai ragina stiprinti stebėsenos, ataskaitų teikimo ir patikros principus, kad būtų aiškiau atskirta, kiek biokuro iš tiesų gaunama iš tvarių šaltinių. Kartu siūloma iš naujo įvertinti, ar dabartinė biomasės energetikos plėtra suderinama su klimato tikslais, ypač jei mažėja miškų anglies sankaupos ir didėja deginimo emisijos.

    Kontekstas svarbus ir politiniu požiūriu: ES atsinaujinančios energijos tikslai bei tvarumo kriterijai didina spaudimą tiksliai apskaityti biomasės kilmę. Jei duomenų spragos išliks, valstybėms gali tekti rinktis tarp griežtesnių taisyklių, spartesnio perėjimo prie mažiau išteklių reikalaujančių technologijų ir papildomų priemonių miškų anglies sinkams apsaugoti.

  • Šimtamečių vaikų mityba: tyrimas rodo, kas jų lėkštėse dažniau ir ko vis dar trūksta

    Šimtamečių vaikų mityba: tyrimas rodo, kas jų lėkštėse dažniau ir ko vis dar trūksta

    Ką parodė šimtamečių šeimų duomenys

    Šimtamečių vaikų mityba, kaip rodo naujas JAV mokslininkų darbas, vidutiniškai yra kiek palankesnė sveikatai nei daugumos bendraamžių. Vis dėlto net ir šioje grupėje aiškiai matyti spragos: kai kurių rekomenduojamų produktų valgoma per mažai.

    Tyrimą atlikę Bostono universiteto mokslininkai analizavo 2005 metais užpildytas mitybos anketas iš Naujosios Anglijos šimtamečių tyrimo. Į analizę pateko 457 vyresnio amžiaus žmonės, dauguma jų buvo šimtamečių suaugę vaikai.

    Anketas pildžiusių dalyvių amžius svyravo nuo maždaug keturiasdešimties vidurio iki devyniasdešimties pradžios, o vidurkis buvo apie septyniasdešimt penkerius metus. Tyrėjai siekė praktiško atsakymo: kuo iš tiesų minta šeimos, kuriose pasitaiko išskirtinai ilgaamžių žmonių.

    Kas jų mityboje buvo stipriausia

    Vertinant pagal kelis plačiai taikomus mitybos kokybės indeksus, šimtamečių vaikai surinko vidutinius, tačiau palyginti geresnius balus nei panašaus amžiaus žmonių grupės JAV. Tai reiškia, kad bendra mitybos kryptis buvo palankesnė širdies ir kraujagyslių sveikatai, lėtinių ligų prevencijai bei kai kuriems kognityvinės sveikatos rodikliams.

    Ryškiausios stiprybės siejosi su dažnesniu vaisių, daržovių, žalumynų ir ankštinių vartojimu, taip pat su jūrų gėrybėmis. Tyrėjai taip pat fiksavo palankesnius pasirinkimus baltymų šaltinių kokybės požiūriu, kai dažniau renkamasi mažiau perdirbta mėsa ar žuvis.

    Kitas pozityvus aspektas buvo saikingesnis natrio, pridėtinio cukraus ir rafinuotų grūdų vartojimas. Šie mitybos komponentai daugelyje gairių siejami su didesne hipertenzijos, 2 tipo cukrinio diabeto bei širdies ir kraujagyslių ligų rizika, kai jų suvartojama per daug.

    Ko vis tiek trūko ir kodėl tai svarbu

    Nors bendras vaizdas buvo palankesnis, tyrimas parodė, kad šimtamečių vaikai nepasiekė rekomenduojamų kiekių kelioms svarbioms produktų grupėms. Tarp jų minimi pilno grūdo produktai, ankštiniai, sojų produktai ir riešutai.

    Tokie produktai paprastai siejami su didesniu skaidulų, augalinių baltymų ir nesočiųjų riebalų kiekiu, o tai svarbu tiek žarnyno sveikatai, tiek cholesterolio kontrolei. Pasaulio sveikatos organizacija sveikos mitybos rekomendacijose pabrėžia visavertės, įvairesnės mitybos naudą lėtinių ligų rizikos mažinimui.

    Tyrėjai pabrėžia, kad rezultatai neįrodo priežastinio ryšio: vien iš šių duomenų negalima teigti, jog būtent mityba nulėmė ilgesnį gyvenimą šeimose. Analizė buvo stebėjimo pobūdžio ir rėmėsi vienu laiko tašku, o ne ilgalaikiu valgymo įpročių sekimu.

    Taip pat svarbus apribojimas yra dalyvių sudėtis: grupė buvo labiau išsilavinusi ir daugiausia baltaodžiai žmonės, todėl išvadų negalima automatiškai perkelti visoms visuomenės grupėms. Vis dėlto tyrimas suteikia užuominų, kokie kasdieniai pasirinkimai dažniau sutampa su ilgaamžių šeimų profiliu.

    Vienas aiškiausių veiksnių, siejusiųsi su aukštesne mitybos kokybe, buvo išsilavinimas. Pasak mokslininkų, tai rodo poreikį stiprinti vyresnio amžiaus žmonių mitybos raštingumą, įskaitant etikečių skaitymą ir praktinius maisto gaminimo įgūdžius, taip pat taikyti labiau tikslines priemones skirtingoms grupėms.

    Autoriai taip pat akcentuoja, kad viešoji politika gali turėti reikšmės: jei pilno grūdo produktai ar ankštiniai yra sunkiau prieinami ar brangūs, net ir motyvuoti žmonės dažniau renkasi mažiau palankias alternatyvas. Todėl kalbama apie prieinamumo ir įperkamumo gerinimą, ypač vyresnio amžiaus gyventojams.

    Platesniame kontekste ilgaamžiškumo rodikliai Europoje išlieka aukšti: pagal Eurostato skelbiamus išankstinius 2024 metų duomenis, tikėtina gyvenimo trukmė Europos Sąjungoje siekė 81,7 metų. Tačiau skirtumai tarp šalių išlieka dideli, o mityba laikoma vienu svarbių, nors ir ne vieninteliu, sveiko senėjimo veiksnių.

  • Trumpas žada nuo kitos savaitės kelti muitus ES automobiliams iki 25 proc.: kas keičiasi

    Trumpas žada nuo kitos savaitės kelti muitus ES automobiliams iki 25 proc.: kas keičiasi

    JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad nuo kitos savaitės planuoja padidinti muitus iš Europos Sąjungos importuojamiems automobiliams ir lengviesiems sunkvežimiams iki 25 proc. Apie tai jis paskelbė socialiniame tinkle, teigdamas, kad ES „nesilaiko visiškai suderintos prekybos sutarties“.

    Konkrečių priežasčių, kodėl muitai turėtų būti keliami, Trumpas nenurodė. Vis dėlto pareiškimas pasirodė itin įtemptu JAV ir ES santykių laikotarpiu, kai prekybos politika vėl tampa geopolitinių derybų ir vidaus politikos įrankiu.

    Kas numatyta ankstesniame susitarime

    2025 metais Donaldas Trumpas ir Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen buvo sutarę dėl prekybos pagrindų, pagal kuriuos daugumai prekių buvo nustatyta 15 proc. muito „lubų“ riba. Šis susitarimas viešai buvo siejamas su vadinamuoju Turnberry susitarimu, pavadintu pagal D. Trumpo golfo klubą Škotijoje.

    Po to, kai 2026 metais JAV Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą, jog prezidentas neturėjo pakankamų įgaliojimų skelbti ekonominę ekstremaliąją padėtį ir šiuo pagrindu taikyti muitus ES prekėms, susitarimo ateitis tapo neapibrėžta. Tuo metu buvo pranešta, kad muitų riba praktiškai sumažėjo iki 10 proc., administracijai pradėjus remtis kitais teisės aktais.

    Smūgis labiausiai grėstų Vokietijai

    Didžiausią riziką dėl 25 proc. muito pirmiausia patirtų ES automobilių ir detalių eksportuotojai, o ypač Vokietija, kuri sudaro reikšmingą Europos automobilių eksporto į JAV dalį. Padidėję importo mokesčiai paprastai reiškia aukštesnes kainas galutiniams pirkėjams arba mažesnes gamintojų maržas, jei šie dalį kaštų prisiima patys.

    ES anksčiau skelbė, kad dvišalis prekybos susitarimas galėjo padėti Europos automobilių gamintojams sutaupyti apie 500–600 milijonų eurų per mėnesį. Tokie skaičiai paprastai siejami su mažesniais tarifais, stabilesnėmis tiekimo grandinėmis ir aiškesnėmis planavimo sąlygomis, kurios ypač svarbios automobilių pramonei.

    Europos Komisija: susitarimų reikia laikytis

    Po JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimo Europos Komisija pabrėžė, kad susitarimai turi būti vykdomi, o prekybiniai įsipareigojimai negali būti keičiami vienašališkai. ES tikisi, kad jos produkcija JAV rinkoje ir toliau turės konkurencingas sąlygas, o muitai nebus didinami virš anksčiau aiškiai apibrėžtos ribos.

    „Susitarimas yra susitarimas“, – teigė Europos Komisija, akcentuodama, kad ES, būdama didžiausia JAV prekybos partnerė, tikisi analogiško įsipareigojimų vykdymo iš Vašingtono.

    Platesnis fonas: tyrimai ir prekybos režimo peržiūra

    JAV administracija tuo pat metu vykdo tyrimus dėl prekybos disbalansų ir nacionalinio saugumo rizikų, kurie gali tapti pagrindu naujam muitų režimui. Tokios procedūros dažnai naudojamos kaip teisinė bazė tarifų plėtrai, net jei ankstesni susitarimai numatė aiškias ribas.

    Papildomos įtampos JAV ir Europos santykiams suteikia ir tarptautinis kontekstas: pasaulio ekonomika jau patiria didesnį neapibrėžtumą dėl karinių konfliktų ir energetikos svyravimų, todėl staigūs muitų pokyčiai gali sustiprinti rinkų nervingumą. Artimiausiomis dienomis daug dėmesio bus skiriama tam, ar po D. Trumpo pareiškimo seks formalūs sprendimai ir kaip į juos reaguos Europos Komisija.