CP v2

Tag: Eurostat

  • Europa nežino, kiek turi degalų atsargų: karas Irane išryškino pavojingą ES duomenų spragą

    Europa nežino, kiek turi degalų atsargų: karas Irane išryškino pavojingą ES duomenų spragą

    Europos Sąjunga, siekdama išvengti degalų trūkumo, susidūrė su netikėta problema: tiksliai įvertinti, kiek degalų realiai yra žemyne, yra sunkiau nei tikėtasi. Augant įtampai dėl karo Irane ir galimų sutrikimų svarbiuose tiekimo maršrutuose, kyla rizika, kad sprendimai bus priimami remiantis neišsamia informacija.

    Didžiausias nerimas siejamas su tiekimu per Hormūzo sąsiaurį, kuriuo juda reikšminga pasaulinės naftos ir dujų dalis. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen yra įspėjusi, kad dėl išaugusių energijos kainų Sąjungos sąnaudos gali siekti apie 500 000 000 eurų per dieną, o ši našta jau persiduoda transportui ir pramonei.

    „Turime matomumą ir įsipareigojimus iki gegužės ir birželio, tačiau kas bus vėliau, prognozuoti sunku“, – sakė DHL Group vadovas Tobias Meyer.

    Valstybių laikomos strateginės naftos ir dujų atsargos paprastai yra geriau apskaitomos, o nacionalinės institucijos reguliariai keičiasi informacija koordinavimo grupėse. Tačiau didelė dalis realių atsargų yra komercinėse talpyklose uostuose, terminaluose, oro uostuose ir logistikos grandinėse, kur duomenys dažnai laikomi jautria verslo informacija.

    Problema ypač išryškėja kalbant apie perdirbtus produktus, tokius kaip dyzelinas ar reaktyviniai degalai. Skirtingai nei gamtinių dujų saugyklos, kurioms taikomi ES reikalavimai dėl užpildymo lygio prieš žiemą, perdirbtų degalų atsargų apskaita yra labiau fragmentuota, o atnaujinimai ne visada reguliarūs.

    Eurostat skelbiami duomenys suteikia bendrą vaizdą, tačiau realaus laiko stebėjimas išlieka ribotas, ypač kai kalbama apie atsargų judėjimą tarp šalių, tiekimą skirtingais maršrutais ir išėmimą iš komercinių rezervuarų. Energetikos pareigūnai pripažįsta, kad gali žinoti, kiek atsargų turėtų būti pagal taisykles, bet ne visuomet gali patikrinti, kiek jų yra konkrečią dieną.

    „Mūsų žinios apie tai, kas patenka į apyvartą, kas išimama ir kur nukreipiama, yra ribotos“, – sakė vienas aukšto rango ES energetikos pareigūnas.

    Europos Komisija, reaguodama į išryškėjusią spragą, svarsto kurti Degalų stebėsenos centrą, kuris sektų ES degalų gamybą, importą, eksportą ir atsargų lygius. Toks modelis artimesnis JAV energetikos informacijos administracijos principui, kai rinka reguliariai gauna detalesnius ir dažniau atnaujinamus rodiklius.

    Tuo pat metu dalis atsargų jau panaudojama stabilizuojant padėtį rinkoje, o tarptautiniai mechanizmai leidžia koordinuotai išleisti naftą iš rezervų. Vis dėlto pagrindinis iššūkis išlieka tas pats: be nuoseklių ir palyginamų duomenų apie komercines atsargas, ES gali per vėlai pastebėti realų trūkumą arba reaguoti per griežtai, sukeldama papildomą kainų šuolį.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad situaciją apsunkina ir globalių srautų persiskirstymas: tanklaiviai, kurie įprastai galėjo būti nukreipiami į Europą, kai kuriais atvejais plaukia tiesiai į Aziją, o papildomi JAV eksporto pajėgumai ne visada virsta didesniu tiekimu Europai. Tokie pokyčiai reiškia, kad duomenų tikslumas tampa ne administracine, o strategine saugumo sąlyga.

  • Euro zonos infliacija pašoko iki 3 proc.: naftos šokas smaugia augimą, ECB dilema aštrėja

    Euro zonos infliacija pašoko iki 3 proc.: naftos šokas smaugia augimą, ECB dilema aštrėja

    Euro zonoje balandį metinė infliacija paspartėjo iki 3,0 proc., kai kovą siekė 2,6 proc. Tokią išankstinę informaciją paskelbė Europos Sąjungos statistikos tarnyba Eurostat, o pagrindiniu kainų šuolio varikliu tapo energija.

    Eurostat duomenimis, energijos kainos per metus balandį didėjo 10,9 proc., kai kovą metinis augimas buvo 5,1 proc. Paslaugų kainų augimas lėtėjo iki 3,0 proc., maisto, alkoholio ir tabako – spartėjo iki 2,5 proc., o neenerginių pramonės prekių – iki 0,8 proc.

    Nafta brangsta, augimas stringa

    Infliacijos pagreitėjimas sutapo su lėtėjančiu ekonomikos tempu. Euro zonos bendrasis vidaus produktas 2026 metų pirmąjį ketvirtį, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, paaugo tik 0,1 proc., o tai rodo itin trapų atsigavimą.

    Metinis ekonomikos augimas euro zonoje tuo pačiu laikotarpiu siekė 0,8 proc., o visoje Europos Sąjungoje – 1,0 proc. Tai yra mažiau nei ankstesnį ketvirtį, kai augimas buvo spartesnis, todėl rinkos vis dažniau kalba apie prastėjančią ūkio inerciją.

    Didžiausią spaudimą kainoms kelia geopolitinė įtampa ir su ja susijęs energijos tiekimo neapibrėžtumas. Euro zonos infliacijai tai ypač jautru, nes energijos kainos greitai persiduoda tiek transporto, tiek gamybos, tiek maisto grandinėms.

    Stagfliacijos rizika ir ECB sprendimai

    Lėtas augimas kartu su aukšta infliacija didina stagfliacijos riziką, kai kainos kyla, bet ekonomika neįsibėgėja. Tokia kombinacija tampa sudėtingu išbandymu Europos Centriniam Bankui, kurio tikslas – 2 proc. infliacija vidutiniu laikotarpiu.

    Įprastas atsakas į spartėjančią infliaciją būtų palūkanų normų didinimas, tačiau tai dar labiau brangintų skolinimąsi ir galėtų slopinti jau ir taip vangų kreditavimą. Jei infliacijos šuolis vertinamas kaip laikinas, centriniai bankai dažnai renkasi palaukti, nes pinigų politikos poveikis ekonomikai pasireiškia su vėlavimu.

    Europos Centrinio Banko bazinė palūkanų norma, kaip skelbta anksčiau, nuo 2025 metų birželio laikoma 2 proc. Tuo pat metu panašios atsargesnės pozicijos laikėsi ir kiti didieji centriniai bankai, rinkoms siunčiant signalą, kad prioritetas dabar yra infliacijos trajektorijos tvarumas, o ne skubūs sprendimai.

    Vartotojams tai reiškia, kad artimiausiais mėnesiais kainų spaudimas gali išlikti, ypač jei energijos rinkose tęsis dideli svyravimai. Verslui svarbiausias klausimas – ar išaugusios sąnaudos bus laikinos, ar taps nauju kainų lygiu, kuris privers peržiūrėti investicijų ir plėtros planus.