CP v2

Tag: Eurostat

  • Euro zonai lėtėjant, išsiskyrė 3 šalys: jų ekonomikos 2026 metais auga keliskart greičiau

    Euro zonai lėtėjant, išsiskyrė 3 šalys: jų ekonomikos 2026 metais auga keliskart greičiau

    Euro zonos augimas lėtėja

    Euro zonos ekonomikos augimas 2026 metų pradžioje smarkiai sulėtėjo. Eurostato antruoju įverčiu, 2026 metų pirmąjį ketvirtį bendrasis vidaus produktas, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, paaugo 0,1 proc., o per metus – 0,8 proc.

    Ketvirtąjį 2025 metų ketvirtį metinis euro zonos augimas siekė 1,3 proc., tad tempas akivaizdžiai prislopo. Visa Europos Sąjunga augo kiek sparčiau: 0,2 proc. per ketvirtį ir 1,0 proc. per metus.

    Ši dinamika išryškina atotrūkį nuo JAV, kur metinis BVP augimas tuo pačiu laikotarpiu siekė 2,7 proc. Vis dėlto lėtesnį bendrą euro zonos vaizdą užgožia kelių valstybių šuolis, gerokai lenkiantis vidurkį.

    Trys lyderės: Kipras, Bulgarija ir Ispanija

    Tarp valstybių, kurių 2026 metų pirmojo ketvirčio duomenys jau paskelbti, ryškiausiai išsiskyrė Kipras, Bulgarija ir Ispanija. Jų ekonomikos augo daugiau nei tris kartus greičiau nei euro zonos vidurkis.

    Visų trijų šalių rezultatus lemia skirtingi veiksniai: nuo turizmo ir investicijų iki vidaus vartojimo bei ES finansavimo. Tačiau kartu kiekviena jų susiduria ir su savomis rizikomis, kurios gali pakeisti trajektoriją antrąją metų pusę.

    Kipras: spartus augimas, bet didėja infliacijos spaudimas

    Kipro ekonomika 2026 metų pirmąjį ketvirtį per metus paaugo 3,0 proc. Tai aukščiausias rezultatas tarp šalių, kurių duomenys tuo metu buvo prieinami, ir beveik keturis kartus viršijo euro zonos vidurkį.

    Vis dėlto tempas sumažėjo, palyginti su 4,3 proc. metiniu augimu 2025 metų pabaigoje. Europos Komisija Kipro augimą siejo su stipriu privačiu vartojimu, investicijomis, kurias palaiko ES Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės lėšos, bei itin sėkmingu turizmo sezonu.

    Išorinė aplinka, ypač energetikos kainų svyravimai ir geopolitinė įtampa Artimuosiuose Rytuose, darė tiesioginę įtaką infliacijai. Kipro metinė infliacija nuo 0,9 proc. vasarį paspartėjo iki 1,5 proc. kovą ir 3,0 proc. balandį, o energijos kainos balandį buvo 8,7 proc. didesnės nei prieš metus.

    Turizmas, kuris sudaro apie 14 proc. Kipro BVP, išlieka jautriausia sritis. Tuo pat metu viešieji finansai suteikia amortizatorių: 2026 metų pirmąjį ketvirtį bendrosios valdžios sektorius fiksavo 573,3 mln. eurų perteklių, tai atitiko 1,5 proc. BVP.

    Bulgarija: augimas išlieka, bet ryškėja fiskalinės įtampos

    Bulgarijos ekonomika 2026 metų pirmąjį ketvirtį per metus paaugo 2,9 proc. ir išlaikė tą patį tempą kaip 2025 metų pabaigoje. Rezultatas išsiskiria tuo, kad nuo 2026 metų sausio 1 dienos Bulgarija įsivedė eurą ir tapo 21-ąja euro zonos nare.

    Europos Centrinio Banko vertinimu, šalies integracija su bendra rinka yra gili: didelė eksporto dalis keliauja į ES ir euro zonos valstybes, o pramonės sektorius įsiliejęs į Europos tiekimo grandines. Europos Komisija 2026 metams Bulgarijai prognozavo 2,7 proc. augimą, kurį turėtų palaikyti ES lėšos, gynybos investicijos ir vartojimas.

    Tačiau augimą lydėjo įspėjimai dėl perkaitimo požymių. TVF yra akcentavęs, kad atlyginimų didėjimas gali lenkti našumą, o spartus kreditavimas ir būsto kainų kilimas didina disbalansų riziką.

    Fiskalinė padėtis taip pat kelia klausimų: 2025 metais deficitas išaugo iki 3,5 proc. BVP ir viršijo 3,0 proc. ribą, nuo kurios Europos Komisija vertina perteklinio deficito procedūros riziką. Be to, 2026 metų balandį metinė infliacija pašoko iki 6,2 proc., energijos kainoms padidėjus 16,1 proc., o paslaugų infliacijai pasiekus 8,3 proc.

    Ispanija: stipriausia iš didžiųjų

    Tarp keturių didžiausių euro zonos ekonomikų sparčiausiai augo Ispanija. Nacionalinio statistikos instituto duomenimis, 2026 metų pirmąjį ketvirtį BVP padidėjo 0,6 proc. per ketvirtį ir 2,7 proc. per metus, šiek tiek paspartėjęs nuo 2,6 proc. 2025 metų pabaigoje.

    Palyginimui, tuo pačiu laikotarpiu Vokietijos metinis augimas siekė 0,3 proc., Prancūzijos – 1,1 proc., Italijos – 0,7 proc. Ispanijos tempas iš esmės prilygo JAV metiniam rodikliui.

    Ispanijos atsparumą daugiausia palaikė vidaus paklausa. Namų ūkių vartojimas per metus augo 3,2 proc., o bendrasis kapitalo formavimas – 5,8 proc., taip sustiprindamas investicijų vaidmenį ekonomikoje.

    Kita vertus, išorės paklausa augimą mažino, nes importas augo sparčiau nei eksportas. Analitikai taip pat pabrėžia struktūrines problemas: produktyvumo augimo vangumą, būsto pasiūlos nepakankamumą ir didelę valdžios skolos naštą, artėjančią prie 100 proc. BVP.

    Ką tai sako apie 2026 metų Europą

    Nors euro zonos bendras augimo tempas išlieka kuklus, 2026 metais Europos ekonomikos žemėlapis aiškiai persibraižo. Spartesnis augimas dažniau fiksuojamas pietinėse ir rytinėse ES valstybėse, o tradicinės pramonės šerdies ekonomikos auga gerokai lėčiau.

    Tolesnė kryptis priklausys nuo energetikos kainų, geopolitinės rizikos ir to, kaip efektyviai šalys panaudos ES investicines programas. Ne mažiau svarbu ir tai, ar spartesnį augimą lydės tvarūs viešieji finansai bei našumo didėjimas, o ne vien laikini vartojimo ar turizmo ciklai.

  • Nuomos kainos ES sostinėse šokiruoja: kai kur jos viršija net minimalų atlyginimą

    Nuomos kainos ES sostinėse šokiruoja: kai kur jos viršija net minimalų atlyginimą

    Nuoma sostinėse aplenkia algas

    Būstas ir komunalinės paslaugos išlieka didžiausia Europos namų ūkių išlaidų eilutė. Eurostato duomenimis, vidutiniškai 23,6 proc. visų išlaidų ES tenka būstui, vandeniui, elektrai, dujoms ir kitam kurui.

    Tačiau didmiesčiuose, ypač sostinėse, nuomos dalis paprastai būna dar didesnė. Dėl to mažiausias pajamas gaunantiems gyventojams nuoma dažnai tampa nepakeliama našta.

    Europos profesinių sąjungų konfederacijos analizė, paremta ES duomenimis, rodo, kad daugumoje ES sostinių vidutinė dviejų miegamųjų buto nuoma viršija šalies minimalų mėnesinį atlyginimą prieš mokesčius. Tai reiškia, kad net ir dirbant visu etatu už minimalią algą vien nuomai pinigų gali neužtekti.

    Svarbu tai, kad lyginami dydžiai yra bruto, o realiai darbuotojui į rankas išmokama suma yra mažesnė. Todėl faktinė nuomos našta, vertinant pagal neto pajamas, daugeliu atvejų dar didesnė.

    Praga ir Lisabona – sunkiausi atvejai

    Didžiausias atotrūkis fiksuojamas Prahoje: vidutinė dviejų miegamųjų buto nuoma siekia 1 710 eurų, kai Čekijos minimalus atlyginimas yra 924 eurai. Vadinasi, vien nuomai reikėtų sumos, prilygstančios apie 185 proc. minimalios algos.

    Antroje vietoje – Lisabona. Portugalijoje minimalus mėnesinis atlyginimas, perskaičiuotas pagal mokėjimą per 14 mėnesių, siekia 1 073 eurus, o vidutinė nuoma sostinėje taip pat apie 1 710 eurų, arba maždaug 168 proc. minimalios algos.

    Daugiau nei 150 proc. minimalios algos nuomai prireiktų ir Budapešte, Bratislavoje, Sofijoje, Atėnuose bei Rygoje. Tokia proporcija reiškia, kad darbuotojas turėtų atiduoti visą algą nuomai ir vis tiek ieškoti papildomų pajamų kasdienėms išlaidoms.

    Daugelyje sostinių nuoma viršija 100 proc. minimalios algos, tarp jų – Paryžiuje, Taline, Madride, Bukarešte, Varšuvoje, Dubline, Liublianoje ir Vilniuje. Pavyzdžiui, Paryžiuje vidutinė nuoma siekia 2 523 eurus, o minimalus atlyginimas Prancūzijoje yra 1 823 eurai.

    Kur situacija palankiausia?

    Kai kuriose sostinėse minimalus atlyginimas vis dar leidžia realistiškiau padengti nuomos išlaidas. Palankiausia padėtis išskiriama Briuselyje, kur minimalus atlyginimas siekia 2 112 eurų, o vidutinė nuoma – 1 476 eurus, tad nuomai tektų apie 70 proc. minimalios algos.

    Antra pagal palankumą minima Berlyno situacija, kur nuomos našta sudaro apie 76 proc. minimalios algos. Santykinai geresni rodikliai taip pat fiksuojami Nikosijoje, Liuksemburge ir Hagoje, nors ir ten nuoma išlieka vienas didžiausių mėnesio kaštų.

    „Didelės būsto kainos ir mažos algos stumia žmones į skurdą ir ekonomiką artina prie recesijos“, – sakė Europos profesinių sąjungų konfederacijos generalinė sekretorė Esther Lynch.

    „Ryšio tarp nuomos ir atlyginimų nebuvimas yra visiškai netvarus. Pridėjus augančias energijos ir maisto kainas, dirbantys žmonės priversti skolintis būtiniausiems dalykams ir praktiškai nebeturi laisvų pajamų“, – pridūrė ji.

    Kodėl sostinės tokios brangios?

    Analitikai pabrėžia, kad sostinėse nuomos kainas kelia keli veiksniai: didesnė darbo vietų koncentracija, ribota būsto pasiūla, aktyvesnės trumpalaikės nuomos rinkos ir lėtesnė naujų būstų statyba. Prie spaudimo prisideda ir ilgą laiką aukštesnės palūkanų normos, ribojusios būsto įperkamumą ir dalį paklausos nukreipusios į nuomą.

    Šalies vidurkiai dažnai atrodo geriau nei sostinių skaičiai, nes regionuose nuomos kainos žemesnės. Vis dėlto net ir tada nuoma daugeliui mažiausiai uždirbančių namų ūkių suvalgo gerokai didesnę pajamų dalį, nei rekomenduojama finansinio tvarumo taisyklėse.

    Kokie sprendimai siūlomi?

    Europos profesinių sąjungų konfederacija ragina valstybes nares nuosekliai įgyvendinti ES minimaliojo atlyginimo direktyvą ir stiprinti kolektyvines derybas, kad daugiau darbuotojų gautų didesnį atlygį. Taip pat siūloma vertinant minimalų atlyginimą atsižvelgti į būsto kaštus, kurie daugelyje miestų tampa lemiamu pragyvenimo veiksniu.

    Kitas akcentuojamas kelias – didesnės viešosios investicijos į socialinį būstą ir priemonės, didinančios ilgalaikės nuomos pasiūlą. Praktikoje tai reikštų greitesnį būsto projektų vystymą, aiškesnes taisykles nuomos rinkoje ir tikslines paramos schemas pažeidžiamiausioms grupėms.

  • Biomasės energetika V4 šalyse kelia klausimų: duomenų spraga rodo galimą miškų pernaudojimą

    Biomasės energetika V4 šalyse kelia klausimų: duomenų spraga rodo galimą miškų pernaudojimą

    Kur atsiranda duomenų spraga?

    V4 šalyse, tai yra Čekijoje, Vengrijoje, Lenkijoje ir Slovakijoje, biomasės energetikos tvarumą temdo ryškus duomenų nesutapimas. Tyrime, lyginant Europos Komisijos Jungtinio tyrimų centro medienos išteklių balansus ir „Eurostat“ energijos balansus, fiksuojamas reikšmingas skirtumas tarp deklaruojamos medienos kilmės biokuro pasiūlos ir suvartojimo.

    REKK vyresnioji tyrėja Gabriella Szajkó daro išvadą, kad spragą gali lemti keli veiksniai: nelegali medienos ruoša, nedeklaruotas medienos kuro importas, energijai naudojama apvalioji mediena ar kitos nei malkos kategorijos, biomasė iš ne miško žemės, žemės ūkio biomasė, taip pat statistinės metodikos ir apskaitos paklaidos.

    „Laikas iš naujo įvertinti biomasės energetiką“, – sakė Gabriella Szajkó.

    Pasak jos, ilgą laiką ES politika siuntė signalus, skatinusius didesnį miškų išteklių naudojimą, o tai gali prieštarauti tikslui iki 2050 metų pasiekti klimatui neutralų ūkį. Tyrimas pabrėžia, kad V4 šalyse rizikos ženklai gali būti dar ryškesni.

    Skaičiai: nuo ES vidurkio iki V4 išskirtinumo

    Analizėje nurodoma, kad per pastaruosius du dešimtmečius biomasės energijos gamyba ES augo tiek absoliučiai, tiek palyginti su kitais atsinaujinančiais šaltiniais. Nors sparčiai plėtėsi saulės ir vėjo energetika, kietasis biokuras iš medienos išliko didžiausia atsinaujinančios energijos kategorija daugelyje šalių.

    Tačiau medienos biomasė nėra neribotas išteklius, o duomenų neatitikimai kelia klausimą, ar deklaruojamas „klimato neutralumas“ nėra paremtas pernelyg optimistinėmis prielaidomis. ES mastu tyrimas mini apie 12 proc. vidutinę spragą tarp bendrų panaudojimo apimčių ir deklaruojamų šaltinių, o duomenų neapibrėžtumas 2009–2015 metais didėjo.

    V4 šalių situacija išsiskiria labiau: 2009–2017 metais spraga čia siekė apie 33–56 proc. Vertinant bendrą energinį ir neenerginį medienos panaudojimą, lyginant su metiniu miškų prieaugiu, trijose iš keturių šalių matomas pernaudojimo požymis, o bendras netvarumo „rezervas“ gali būti ypač didelis.

    Kas vyksta atskirose šalyse?

    Čekijoje spraga, tyrimo duomenimis, mažėjo nuo maždaug 35 proc. 2009 metais iki 12 proc., tačiau tai aiškinama 2017 metais suaktyvėjusiu žievėgraužio protrūkiu. Dėl jo smarkiai išaugo sanitariniai kirtimai ir oficialiai registruota medienos pasiūla, o tai laikinai „pagerino“ balansą.

    Vengrijoje deklaruojamas suvartojimas buvo apie 53–66 proc. didesnis nei deklaruojami šaltiniai, todėl neatitikimas išliko vienas didžiausių. Lenkijoje iki 2017 metų dalis medienos apskaitos buvo žymima kaip nežinomos kilmės, o po 2015 metų jos apimtys statistikoje augo itin sparčiai, nors bendras skirtumas ilgainiui mažėjo.

    Slovakijoje ryškesnė spraga išryškėjo po 2010 metų ir, tyrimo vertinimu, siekė apie 26–46 proc., net ir tuo metu, kai didesnę pasiūlą turėjo užtikrinti vadinamieji gelbėjimo kirtimai. Autoriai pabrėžia, kad skirtingos apskaitos taisyklės ir importo deklaravimo netolygumai gali iškraipyti realų vaizdą.

    Politikos paskatos ir rizika klimatui

    Tyrime teigiama, kad nors bendras energijos poreikis kai kuriose srityse mažėjo, šilumos ir elektros gamintojai dėl tiesioginių ir netiesioginių ES paskatų didino kietojo biokuro naudojimą. V4 šalyse pirminių kietųjų biokurų naudojimas energijos transformacijai augo greičiau nei daugelyje kitų ES valstybių.

    Namų ūkiai išlieka didžiausias biomasę naudojantis sektorius V4 regione: šios šalys sudaro apie 14 proc. ES gyventojų, tačiau, tyrimo duomenimis, sunaudoja apie 21 proc. viso namų ūkių kietojo biokuro ES. Tai reiškia, kad bet kokie biokuro tiekimo ar kainų pokyčiai čia turi didesnį socialinį poveikį.

    Autoriai ragina stiprinti stebėsenos, ataskaitų teikimo ir patikros principus, kad būtų aiškiau atskirta, kiek biokuro iš tiesų gaunama iš tvarių šaltinių. Kartu siūloma iš naujo įvertinti, ar dabartinė biomasės energetikos plėtra suderinama su klimato tikslais, ypač jei mažėja miškų anglies sankaupos ir didėja deginimo emisijos.

    Kontekstas svarbus ir politiniu požiūriu: ES atsinaujinančios energijos tikslai bei tvarumo kriterijai didina spaudimą tiksliai apskaityti biomasės kilmę. Jei duomenų spragos išliks, valstybėms gali tekti rinktis tarp griežtesnių taisyklių, spartesnio perėjimo prie mažiau išteklių reikalaujančių technologijų ir papildomų priemonių miškų anglies sinkams apsaugoti.

  • Šimtamečių vaikų mityba: tyrimas rodo, kas jų lėkštėse dažniau ir ko vis dar trūksta

    Šimtamečių vaikų mityba: tyrimas rodo, kas jų lėkštėse dažniau ir ko vis dar trūksta

    Ką parodė šimtamečių šeimų duomenys

    Šimtamečių vaikų mityba, kaip rodo naujas JAV mokslininkų darbas, vidutiniškai yra kiek palankesnė sveikatai nei daugumos bendraamžių. Vis dėlto net ir šioje grupėje aiškiai matyti spragos: kai kurių rekomenduojamų produktų valgoma per mažai.

    Tyrimą atlikę Bostono universiteto mokslininkai analizavo 2005 metais užpildytas mitybos anketas iš Naujosios Anglijos šimtamečių tyrimo. Į analizę pateko 457 vyresnio amžiaus žmonės, dauguma jų buvo šimtamečių suaugę vaikai.

    Anketas pildžiusių dalyvių amžius svyravo nuo maždaug keturiasdešimties vidurio iki devyniasdešimties pradžios, o vidurkis buvo apie septyniasdešimt penkerius metus. Tyrėjai siekė praktiško atsakymo: kuo iš tiesų minta šeimos, kuriose pasitaiko išskirtinai ilgaamžių žmonių.

    Kas jų mityboje buvo stipriausia

    Vertinant pagal kelis plačiai taikomus mitybos kokybės indeksus, šimtamečių vaikai surinko vidutinius, tačiau palyginti geresnius balus nei panašaus amžiaus žmonių grupės JAV. Tai reiškia, kad bendra mitybos kryptis buvo palankesnė širdies ir kraujagyslių sveikatai, lėtinių ligų prevencijai bei kai kuriems kognityvinės sveikatos rodikliams.

    Ryškiausios stiprybės siejosi su dažnesniu vaisių, daržovių, žalumynų ir ankštinių vartojimu, taip pat su jūrų gėrybėmis. Tyrėjai taip pat fiksavo palankesnius pasirinkimus baltymų šaltinių kokybės požiūriu, kai dažniau renkamasi mažiau perdirbta mėsa ar žuvis.

    Kitas pozityvus aspektas buvo saikingesnis natrio, pridėtinio cukraus ir rafinuotų grūdų vartojimas. Šie mitybos komponentai daugelyje gairių siejami su didesne hipertenzijos, 2 tipo cukrinio diabeto bei širdies ir kraujagyslių ligų rizika, kai jų suvartojama per daug.

    Ko vis tiek trūko ir kodėl tai svarbu

    Nors bendras vaizdas buvo palankesnis, tyrimas parodė, kad šimtamečių vaikai nepasiekė rekomenduojamų kiekių kelioms svarbioms produktų grupėms. Tarp jų minimi pilno grūdo produktai, ankštiniai, sojų produktai ir riešutai.

    Tokie produktai paprastai siejami su didesniu skaidulų, augalinių baltymų ir nesočiųjų riebalų kiekiu, o tai svarbu tiek žarnyno sveikatai, tiek cholesterolio kontrolei. Pasaulio sveikatos organizacija sveikos mitybos rekomendacijose pabrėžia visavertės, įvairesnės mitybos naudą lėtinių ligų rizikos mažinimui.

    Tyrėjai pabrėžia, kad rezultatai neįrodo priežastinio ryšio: vien iš šių duomenų negalima teigti, jog būtent mityba nulėmė ilgesnį gyvenimą šeimose. Analizė buvo stebėjimo pobūdžio ir rėmėsi vienu laiko tašku, o ne ilgalaikiu valgymo įpročių sekimu.

    Taip pat svarbus apribojimas yra dalyvių sudėtis: grupė buvo labiau išsilavinusi ir daugiausia baltaodžiai žmonės, todėl išvadų negalima automatiškai perkelti visoms visuomenės grupėms. Vis dėlto tyrimas suteikia užuominų, kokie kasdieniai pasirinkimai dažniau sutampa su ilgaamžių šeimų profiliu.

    Vienas aiškiausių veiksnių, siejusiųsi su aukštesne mitybos kokybe, buvo išsilavinimas. Pasak mokslininkų, tai rodo poreikį stiprinti vyresnio amžiaus žmonių mitybos raštingumą, įskaitant etikečių skaitymą ir praktinius maisto gaminimo įgūdžius, taip pat taikyti labiau tikslines priemones skirtingoms grupėms.

    Autoriai taip pat akcentuoja, kad viešoji politika gali turėti reikšmės: jei pilno grūdo produktai ar ankštiniai yra sunkiau prieinami ar brangūs, net ir motyvuoti žmonės dažniau renkasi mažiau palankias alternatyvas. Todėl kalbama apie prieinamumo ir įperkamumo gerinimą, ypač vyresnio amžiaus gyventojams.

    Platesniame kontekste ilgaamžiškumo rodikliai Europoje išlieka aukšti: pagal Eurostato skelbiamus išankstinius 2024 metų duomenis, tikėtina gyvenimo trukmė Europos Sąjungoje siekė 81,7 metų. Tačiau skirtumai tarp šalių išlieka dideli, o mityba laikoma vienu svarbių, nors ir ne vieninteliu, sveiko senėjimo veiksnių.

  • Trumpas žada nuo kitos savaitės kelti muitus ES automobiliams iki 25 proc.: kas keičiasi

    Trumpas žada nuo kitos savaitės kelti muitus ES automobiliams iki 25 proc.: kas keičiasi

    JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad nuo kitos savaitės planuoja padidinti muitus iš Europos Sąjungos importuojamiems automobiliams ir lengviesiems sunkvežimiams iki 25 proc. Apie tai jis paskelbė socialiniame tinkle, teigdamas, kad ES „nesilaiko visiškai suderintos prekybos sutarties“.

    Konkrečių priežasčių, kodėl muitai turėtų būti keliami, Trumpas nenurodė. Vis dėlto pareiškimas pasirodė itin įtemptu JAV ir ES santykių laikotarpiu, kai prekybos politika vėl tampa geopolitinių derybų ir vidaus politikos įrankiu.

    Kas numatyta ankstesniame susitarime

    2025 metais Donaldas Trumpas ir Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen buvo sutarę dėl prekybos pagrindų, pagal kuriuos daugumai prekių buvo nustatyta 15 proc. muito „lubų“ riba. Šis susitarimas viešai buvo siejamas su vadinamuoju Turnberry susitarimu, pavadintu pagal D. Trumpo golfo klubą Škotijoje.

    Po to, kai 2026 metais JAV Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą, jog prezidentas neturėjo pakankamų įgaliojimų skelbti ekonominę ekstremaliąją padėtį ir šiuo pagrindu taikyti muitus ES prekėms, susitarimo ateitis tapo neapibrėžta. Tuo metu buvo pranešta, kad muitų riba praktiškai sumažėjo iki 10 proc., administracijai pradėjus remtis kitais teisės aktais.

    Smūgis labiausiai grėstų Vokietijai

    Didžiausią riziką dėl 25 proc. muito pirmiausia patirtų ES automobilių ir detalių eksportuotojai, o ypač Vokietija, kuri sudaro reikšmingą Europos automobilių eksporto į JAV dalį. Padidėję importo mokesčiai paprastai reiškia aukštesnes kainas galutiniams pirkėjams arba mažesnes gamintojų maržas, jei šie dalį kaštų prisiima patys.

    ES anksčiau skelbė, kad dvišalis prekybos susitarimas galėjo padėti Europos automobilių gamintojams sutaupyti apie 500–600 milijonų eurų per mėnesį. Tokie skaičiai paprastai siejami su mažesniais tarifais, stabilesnėmis tiekimo grandinėmis ir aiškesnėmis planavimo sąlygomis, kurios ypač svarbios automobilių pramonei.

    Europos Komisija: susitarimų reikia laikytis

    Po JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimo Europos Komisija pabrėžė, kad susitarimai turi būti vykdomi, o prekybiniai įsipareigojimai negali būti keičiami vienašališkai. ES tikisi, kad jos produkcija JAV rinkoje ir toliau turės konkurencingas sąlygas, o muitai nebus didinami virš anksčiau aiškiai apibrėžtos ribos.

    „Susitarimas yra susitarimas“, – teigė Europos Komisija, akcentuodama, kad ES, būdama didžiausia JAV prekybos partnerė, tikisi analogiško įsipareigojimų vykdymo iš Vašingtono.

    Platesnis fonas: tyrimai ir prekybos režimo peržiūra

    JAV administracija tuo pat metu vykdo tyrimus dėl prekybos disbalansų ir nacionalinio saugumo rizikų, kurie gali tapti pagrindu naujam muitų režimui. Tokios procedūros dažnai naudojamos kaip teisinė bazė tarifų plėtrai, net jei ankstesni susitarimai numatė aiškias ribas.

    Papildomos įtampos JAV ir Europos santykiams suteikia ir tarptautinis kontekstas: pasaulio ekonomika jau patiria didesnį neapibrėžtumą dėl karinių konfliktų ir energetikos svyravimų, todėl staigūs muitų pokyčiai gali sustiprinti rinkų nervingumą. Artimiausiomis dienomis daug dėmesio bus skiriama tam, ar po D. Trumpo pareiškimo seks formalūs sprendimai ir kaip į juos reaguos Europos Komisija.

  • Europa nežino, kiek turi degalų atsargų: karas Irane išryškino pavojingą ES duomenų spragą

    Europa nežino, kiek turi degalų atsargų: karas Irane išryškino pavojingą ES duomenų spragą

    Europos Sąjunga, siekdama išvengti degalų trūkumo, susidūrė su netikėta problema: tiksliai įvertinti, kiek degalų realiai yra žemyne, yra sunkiau nei tikėtasi. Augant įtampai dėl karo Irane ir galimų sutrikimų svarbiuose tiekimo maršrutuose, kyla rizika, kad sprendimai bus priimami remiantis neišsamia informacija.

    Didžiausias nerimas siejamas su tiekimu per Hormūzo sąsiaurį, kuriuo juda reikšminga pasaulinės naftos ir dujų dalis. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen yra įspėjusi, kad dėl išaugusių energijos kainų Sąjungos sąnaudos gali siekti apie 500 000 000 eurų per dieną, o ši našta jau persiduoda transportui ir pramonei.

    „Turime matomumą ir įsipareigojimus iki gegužės ir birželio, tačiau kas bus vėliau, prognozuoti sunku“, – sakė DHL Group vadovas Tobias Meyer.

    Valstybių laikomos strateginės naftos ir dujų atsargos paprastai yra geriau apskaitomos, o nacionalinės institucijos reguliariai keičiasi informacija koordinavimo grupėse. Tačiau didelė dalis realių atsargų yra komercinėse talpyklose uostuose, terminaluose, oro uostuose ir logistikos grandinėse, kur duomenys dažnai laikomi jautria verslo informacija.

    Problema ypač išryškėja kalbant apie perdirbtus produktus, tokius kaip dyzelinas ar reaktyviniai degalai. Skirtingai nei gamtinių dujų saugyklos, kurioms taikomi ES reikalavimai dėl užpildymo lygio prieš žiemą, perdirbtų degalų atsargų apskaita yra labiau fragmentuota, o atnaujinimai ne visada reguliarūs.

    Eurostat skelbiami duomenys suteikia bendrą vaizdą, tačiau realaus laiko stebėjimas išlieka ribotas, ypač kai kalbama apie atsargų judėjimą tarp šalių, tiekimą skirtingais maršrutais ir išėmimą iš komercinių rezervuarų. Energetikos pareigūnai pripažįsta, kad gali žinoti, kiek atsargų turėtų būti pagal taisykles, bet ne visuomet gali patikrinti, kiek jų yra konkrečią dieną.

    „Mūsų žinios apie tai, kas patenka į apyvartą, kas išimama ir kur nukreipiama, yra ribotos“, – sakė vienas aukšto rango ES energetikos pareigūnas.

    Europos Komisija, reaguodama į išryškėjusią spragą, svarsto kurti Degalų stebėsenos centrą, kuris sektų ES degalų gamybą, importą, eksportą ir atsargų lygius. Toks modelis artimesnis JAV energetikos informacijos administracijos principui, kai rinka reguliariai gauna detalesnius ir dažniau atnaujinamus rodiklius.

    Tuo pat metu dalis atsargų jau panaudojama stabilizuojant padėtį rinkoje, o tarptautiniai mechanizmai leidžia koordinuotai išleisti naftą iš rezervų. Vis dėlto pagrindinis iššūkis išlieka tas pats: be nuoseklių ir palyginamų duomenų apie komercines atsargas, ES gali per vėlai pastebėti realų trūkumą arba reaguoti per griežtai, sukeldama papildomą kainų šuolį.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad situaciją apsunkina ir globalių srautų persiskirstymas: tanklaiviai, kurie įprastai galėjo būti nukreipiami į Europą, kai kuriais atvejais plaukia tiesiai į Aziją, o papildomi JAV eksporto pajėgumai ne visada virsta didesniu tiekimu Europai. Tokie pokyčiai reiškia, kad duomenų tikslumas tampa ne administracine, o strategine saugumo sąlyga.

  • Euro zonos infliacija pašoko iki 3 proc.: naftos šokas smaugia augimą, ECB dilema aštrėja

    Euro zonos infliacija pašoko iki 3 proc.: naftos šokas smaugia augimą, ECB dilema aštrėja

    Euro zonoje balandį metinė infliacija paspartėjo iki 3,0 proc., kai kovą siekė 2,6 proc. Tokią išankstinę informaciją paskelbė Europos Sąjungos statistikos tarnyba Eurostat, o pagrindiniu kainų šuolio varikliu tapo energija.

    Eurostat duomenimis, energijos kainos per metus balandį didėjo 10,9 proc., kai kovą metinis augimas buvo 5,1 proc. Paslaugų kainų augimas lėtėjo iki 3,0 proc., maisto, alkoholio ir tabako – spartėjo iki 2,5 proc., o neenerginių pramonės prekių – iki 0,8 proc.

    Nafta brangsta, augimas stringa

    Infliacijos pagreitėjimas sutapo su lėtėjančiu ekonomikos tempu. Euro zonos bendrasis vidaus produktas 2026 metų pirmąjį ketvirtį, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, paaugo tik 0,1 proc., o tai rodo itin trapų atsigavimą.

    Metinis ekonomikos augimas euro zonoje tuo pačiu laikotarpiu siekė 0,8 proc., o visoje Europos Sąjungoje – 1,0 proc. Tai yra mažiau nei ankstesnį ketvirtį, kai augimas buvo spartesnis, todėl rinkos vis dažniau kalba apie prastėjančią ūkio inerciją.

    Didžiausią spaudimą kainoms kelia geopolitinė įtampa ir su ja susijęs energijos tiekimo neapibrėžtumas. Euro zonos infliacijai tai ypač jautru, nes energijos kainos greitai persiduoda tiek transporto, tiek gamybos, tiek maisto grandinėms.

    Stagfliacijos rizika ir ECB sprendimai

    Lėtas augimas kartu su aukšta infliacija didina stagfliacijos riziką, kai kainos kyla, bet ekonomika neįsibėgėja. Tokia kombinacija tampa sudėtingu išbandymu Europos Centriniam Bankui, kurio tikslas – 2 proc. infliacija vidutiniu laikotarpiu.

    Įprastas atsakas į spartėjančią infliaciją būtų palūkanų normų didinimas, tačiau tai dar labiau brangintų skolinimąsi ir galėtų slopinti jau ir taip vangų kreditavimą. Jei infliacijos šuolis vertinamas kaip laikinas, centriniai bankai dažnai renkasi palaukti, nes pinigų politikos poveikis ekonomikai pasireiškia su vėlavimu.

    Europos Centrinio Banko bazinė palūkanų norma, kaip skelbta anksčiau, nuo 2025 metų birželio laikoma 2 proc. Tuo pat metu panašios atsargesnės pozicijos laikėsi ir kiti didieji centriniai bankai, rinkoms siunčiant signalą, kad prioritetas dabar yra infliacijos trajektorijos tvarumas, o ne skubūs sprendimai.

    Vartotojams tai reiškia, kad artimiausiais mėnesiais kainų spaudimas gali išlikti, ypač jei energijos rinkose tęsis dideli svyravimai. Verslui svarbiausias klausimas – ar išaugusios sąnaudos bus laikinos, ar taps nauju kainų lygiu, kuris privers peržiūrėti investicijų ir plėtros planus.