Tag: Evoliucija

  • Tyrimas paneigė idėją, kad „svarbūs“ genai mutuoja rečiau: evoliucijos modelio keisti nereikia

    Tyrimas paneigė idėją, kad „svarbūs“ genai mutuoja rečiau: evoliucijos modelio keisti nereikia

    Viena seniai kartojama hipotezė teigė, kad organizmui „svarbiausi“ genai tarsi yra apsaugoti ir mutuoja rečiau nei kitos DNR dalys. Naujas biologų tyrimas rodo, kad tam pagrindo nėra.

    Kaip rašo „ScienceAlert“, Bato universiteto mokslininkai Laurence’as Hurstas ir Sofia Radrizzani, remdamiesi didelės apimties duomenimis, nerado įrodymų, kad esminiai genai turėtų mažesnį spontaniškų mutacijų dažnį.

    Pagal įprastą natūralios atrankos teorijos aiškinimą, DNR mutacijos atsiranda spontaniškai ir atsitiktinai, todėl jų tikimybė neturėtų priklausyti nuo to, kiek konkreti genomo atkarpa yra „svarbi“ organizmui.

    Autorių teigimu, būtent teiginys apie lėtesnes mutacijas svarbiuose genuose ilgainiui buvo išpūstas labiau, nei pagrįsta duomenimis, o dabartiniai rezultatai nerodo priežasčių perrašyti evoliucijos supratimo.

    Kaip ši idėja atsirado ir kodėl grįždavo

    Mintis, kad skirtingos DNR sekos gali mutuoti nevienodai, nėra nauja: dar 1972 metais biologas Edwardas Coxas siūlė, jog mutacijų dažnis galėtų skirtis priklausomai nuo sekos reikšmės organizmui.

    Nors tai niekada netapo vyraujančiu požiūriu, idėja periodiškai sugrįždavo. Pavyzdžiui, 2022 metais komanda, vadovaujama J. Grey Monroe iš Maxo Plancko biologijos instituto Tiubingene, paskelbė, kad augale Arabidopsis thaliana mutacijos rečiau pasitaiko „svarbiose“ genetinio kodo vietose.

    Tačiau 2023 metais kita tyrėjų grupė iš Nankino universiteto ir Bato universiteto sukritikavo tuos metodus. Tarp autorių buvo ir L. Hurstas, kuris su kolegomis, pakartotinai analizuodamas duomenis, teigė negalėjęs atkurti tų pačių išvadų dėl DNR sekoskaitos klaidų.

    Monroe komanda vėliau pataisė vieną savo darbo dalį, bet pagrindinių teiginių neatsisakė.

    „E. coli“ ir mielių duomenys: skirtumo nerasta

    Šįkart Hurstas ir Radrizzani rėmėsi gausiu spontaniškų mutacijų duomenų rinkiniu, surinktu iš Escherichia coli bakterijos ir kepimo mielių grybo Saccharomyces cerevisiae.

    Abu mikroorganizmai buvo daug kartų auginti sąlygomis, kuriose stengtasi sumažinti atrankos spaudimą, kad mutacijos galėtų kauptis. Tyrėjai susiejo mutacijų vietas genome ir vertino, kiek konkretūs genai būtini mikrobo išlikimui.

    Iš viso buvo sužymėta apie 3 600 mutacijų E. coli genome ir apie 4 600 mutacijų mielėse. Autoriai šį rinkinį apibūdina kaip didžiausią ir „švariausią“ tokio tipo imtį iki šiol.

    Rezultatas buvo aiškus: nepriklausomai nuo to, kaip buvo analizuojami duomenys, nei vienoje rūšyje „raktiniai“ genai nemutavo rečiau. Tyrėjai taip pat nerado mažesnio mutacijų dažnio genuose, kurie gamina gausius baltymus, ar genuose, kurie evoliucijos metu patyrė stiprią natūralią atranką.

    Kodėl vis tiek gali susidaryti klaidinantis įspūdis

    Tyrime nurodoma, kad mutacijų tikimybę labiau paaiškina struktūriniai veiksniai. Pavyzdžiui, kopijuodama DNR ląstelė kai kurias genomo dalis replikuoja vėliau nei kitas, o mielėse vėliau kopijuojami genai, pasirodo, linkę mutuoti dažniau.

    Hurstas taip pat siūlo galimą priežastį, kodėl kai kuriuose stebėjimuose atrodė, kad svarbūs genai turi mažiau mutacijų: natūrali atranka žalingas mutacijas esminiuose genuose gali greitai pašalinti, todėl jos paprasčiausiai „neišgyvena“ iki momento, kai mokslininkai jas galėtų užfiksuoti.

    Tokiu atveju susidaro iliuzija, kad mutacijų svarbiuose genuose mažiau, nors realybėje dalis jų tiesiog išnyksta anksčiau. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad jų gauti rezultatai nesuteikia pagrindo kalbėti apie paradigmos kaitą.

    Darbas publikuotas žurnale „PLOS Biology“.

  • Mokslininkai apie „atkurtą“ siaubvilkį: tai ne rūšies sugrąžinimas, o modifikuotas pilkasis vilkas

    Mokslininkai apie „atkurtą“ siaubvilkį: tai ne rūšies sugrąžinimas, o modifikuotas pilkasis vilkas

    2025 metais daug dėmesio sulaukęs pareiškimas apie išnykusio siaubvilkio „sugrąžinimą“ iš tikrųjų nebuvo tikras deekstinkcijos atvejis. Taip teigia naują argumentą žurnale „Biology Letters“ paskelbę mokslininkai.

    Jūrų biologas Andrew Davinackas ir biochemikė Charlotte Daniels (Wheaton College Massachusetts) analizuoja atvejį, kai biotechnologijų bendrovė „Colossal Biosciences“ redagavo pilkojo vilko ląstelių genus, siekdama išvesti gyvūnus su kai kuriais siaubvilkiui priskiriamais bruožais.

    Pasak autorių, tokie projektai dažnai pristatomi kaip išnykusių rūšių prikėlimas, tačiau tai klaidina. Jų argumentas remiasi idėja, kad rūšis nėra vien DNR rinkinys – tai ir nepertraukiama evoliucinė linija, kuri nutrūksta išnykus populiacijai.

    Kitaip tariant, net jei pavyktų labai tiksliai atkurti genomą ar išgauti norimus išvaizdos požymius, tai dar nereiškia, kad sugrąžinta ta pati istorinė rūšis. Mokslininkai šį supainiojimą vadina linijos ir genomo sutapatinimu.

    Kodėl DNR nepakanka „sugrąžinti“ rūšį

    Tyrėjai pabrėžia, kad rūšis formuojasi per ilgą laiką: ją veikia genų kaita, atranka, genetinis dreifas, migracija, demografinė istorija ir ryšiai ekosistemoje. Šie procesai vyksta populiacijų lygmeniu, o ne vien atskiro individo genome.

    Jų teigimu, rekonstruotas genomas, kad ir koks tikslus būtų, tėra dalinis „momentinis kadras“, o ne visos istorijos atkūrimas. Todėl genetinė rekonstrukcija gali sukurti panašius bruožus, bet ne atkurti nutrūkusią evoliucinę giminystės liniją.

    Ką reiškia „siaubvilkio“ pavyzdys

    Kaip aiškina autoriai, vadinamieji siaubvilkiai gyveno daugiau nei prieš 10 000 metų visiškai kitokiomis sąlygomis. Pasikeitė klimatas, grobio tipai, konkurentai, plėšrūnai ir kiti ekologiniai ryšiai, su kuriais ši rūšis buvo susijusi.

    Todėl net keli laboratorijoje „sukurti“ gyvūnai, turintys tam tikrų panašių požymių (pavyzdžiui, didesnį kūną, stambesnius dantis ar šviesesnį kailį), negali atkurti nei anuometinės populiacijos įvairovės, nei istorinės buveinės. Mokslininkų vertinimu, tai reiškia, kad 2025 metais buvo gauti pilkieji vilkai su kai kuriais siaubvilkio bruožais, bet ne „prikelta“ išnykusi rūšis.

    Kodėl terminai svarbūs ir kas laikoma perspektyvesniu keliu

    Autoriai pripažįsta, kad dalis mokslininkų sąmoningai vengia netikslių formuluočių, tačiau ragina atsakingiau elgtis privačias bendroves ir žiniasklaidą. Jų teigimu, pernelyg plačiai vartojamas terminas „deekstinkcija“ gali iškreipti visuomenės supratimą apie tai, ką technologijos realiai pasiekia.

    Mokslininkai nesiima teigti, kad deekstinkcija apskritai neįmanoma, tačiau pabrėžia, jog ne kiekvienas genetinės inžinerijos projektas atitinka tokį apibrėžimą. Perspektyvesniu keliu jie vadina atvejus, kai įmanoma pasitelkti išsaugotas ląsteles ar embrionus – tai, jų vertinimu, geriau užtikrintų vadinamąjį biologinį tęstinumą.

    Kaip pavyzdį autoriai mini 2003 metais atliktą bandymą prikelti Pirėnų ibeksą, pasitelkiant ląstelių išsaugojimo metodą: nors gyvūnas neišgyveno, pats metodas laikomas artimesniu deekstinkcijos idėjai. Bendrąją išvadą jie formuluoja taip: galima atkurti pasirinktus bruožus ar sukurti ekologinius „pakaitalus“, tačiau tai nėra tas pats, kas sugrąžinti išnykusią rūšį kaip istoriškai nenutrūkusią evoliucinę liniją.

  • Aštuonkojų paslaptis DNR: nustatyta senovinė genomų pertvarka, galėjusi formuoti jų smegenis

    Aštuonkojų paslaptis DNR: nustatyta senovinė genomų pertvarka, galėjusi formuoti jų smegenis

    Aštuonkojai turi vieną sudėtingiausių nervų sistemų gyvūnų pasaulyje, o naujas tyrimas siūlo netikėtą galimą paaiškinimą: lemiamą vaidmenį galėjo suvaidinti ne patys genai, o tai, kaip jie „išdėstyti“ ir sąveikauja trimatėje DNR struktūroje.

    Mokslininkai žurnale „Nature Communications“ paskelbė analizę, kurioje teigiama, kad galvakojų evoliucijoje įvyko didelės DNR reorganizacijos. Tokie pokyčiai, anot tyrėjų, galėjo vykti prieš šimtus milijonų metų ir pakeisti genų tarpusavio ryšius.

    Nors DNR dažnai vaizduojama kaip dviguba spiralė, ląstelėje ji būna labai tankiai supakuota ir susukta į trimatę struktūrą. Dėl to net ir toli vienas nuo kito DNR sekoje esantys fragmentai gali fiziškai susiliesti, o tai daro įtaką, kurie genai įsijungia, kada ir kaip stipriai.

    Tyrėjų komanda, vadovaujama Theos Rogers iš Vienos universiteto, nagrinėjo, kaip tokia erdvinė genomo organizacija galėjo kisti galvakojų (aštuonkojų, kalmarų ir sepijų) evoliucijoje, lygindama DNR struktūrą su genų aktyvumo ypatybėmis.

    Kas rasta galvakojų genomuose

    Analizė parodė, kad šiuolaikinių galvakojų protėviai iš Coleoidea grupės patyrė reikšmingus genetinės medžiagos persitvarkymus. Didelės chromosomų atkarpos persikėlė ir susijungė nauja konfigūracija, todėl anksčiau „nutolę“ DNR regionai įgijo galimybę tiesiogiai sąveikauti.

    Toks perstatymas galėjo pakeisti genų aktyvumo reguliavimą ir atverti naujų biologinės raidos galimybių. Mokslininkai šį reiškinį apibūdina kaip reguliacinį „susipynimą“ – kai tarp skirtingų genomo dalių susiformuoja vis sudėtingesni ryšių tinklai.

    Stabilios „domenų“ ribos ir kintančios DNR kilpos

    Tyrime išskiriamos dvi skirtingai besielgiančios erdvinės DNR struktūros. Didesni organizaciniai vienetai – chromatino domenai – evoliucijos eigoje išliko palyginti stabilūs ir, tikėtina, veikia kaip savotiški genomo „skyriai“, padedantys palaikyti tvarką.

    O štai mažesnės struktūros, vadinamos chromatino kilpomis, pasirodė esančios gerokai labiau kintančios. Jos sujungia tolimas DNR atkarpas ir sudaro sąlygas joms veikti viena kitą; kilpų išsidėstymas skiriasi tarp rūšių, audinių ir net skirtingų organizmo raidos etapų.

    Galimas ryšys su išskirtinėmis aštuonkojų smegenimis

    Ypač svarbi detalė – nemažai nustatytų sąveikų aptikta šalia genų, siejamų su nervų sistemos vystymusi ir funkcijomis. Tai leidžia manyti, kad DNR erdvinės organizacijos pokyčiai galėjo prisidėti prie neįprastai sudėtingų galvakojų „smegenų“ evoliucijos.

    Aštuonkojų nervų sistema ryškiai skiriasi nuo stuburinių: didelė dalis neuronų yra čiuptuvuose, todėl galūnės gali apdoroti informaciją ir atlikti sudėtingus veiksmus gana nepriklausomai nuo centrinio smegenų mazgo. Tyrimas siūlo, kad tokiai architektūrai galėjo padėti susiformuoti būtent senovinė genomo pertvarka, pakeitusi genų reguliavimo ryšius.

  • Drugiai vėl ir vėl evoliucionavo „ginklą“ prieš šikšnosparnius – ultragarsą skleidžia lytiniais organais

    Drugiai vėl ir vėl evoliucionavo „ginklą“ prieš šikšnosparnius – ultragarsą skleidžia lytiniais organais

    Kai kurių naktinių drugių patinai šikšnosparniams geba „atsakyti“ ultragarsu – ir tam naudoja lytinių organų struktūras. Tyrėjai nustatė, kad toks gynybos būdas evoliucijoje atsirado ne vieną kartą, o nepriklausomai skirtingose rūšyse.

    Naujas tyrimas rodo, jog šis neįprastas prisitaikymas vanaginių (hawkmoths) šeimoje galėjo išsivystyti iki septynių kartų per maždaug 30 milijonų metų. Tai reiškia, kad tas pats „sprendimas“ gamtoje buvo atrastas vėl ir vėl, nors rūšys nėra paveldėjusios jo iš vieno bendro protėvio.

    Šikšnosparniai medžiodami remiasi echolokacija – siunčia ultragarsinius signalus ir pagal atspindžius aptinka grobį tamsoje. Todėl bet koks triukas, galintis suklaidinti sonarą, grobiui gali tapti išlikimo klausimu.

    Tačiau drugiai neturi balso stygų ar gerklų. Dėl to jie garsą sukuria kitaip – trindami kūno dalis tarpusavyje (procesas vadinamas striduliacija), panašiai kaip svirpliai „čirškina“ sparnais.

    Trys mechanizmai, kaip sukuriamas ultragarsas

    Tyrimo autoriai, vadovaujami entomologo Paulo Masonicko iš Floridos gamtos istorijos muziejaus, analizavo vanaginių patinų lytinių organų sandarą ir ieškojo, kurios vietos atsakingos už garso generavimą. Detali vaizdinė analizė leido išskirti kelis skirtingus „instrumentus“.

    Paaiškėjo, kad egzistuoja mažiausiai trys anatominiu požiūriu skirtingi mechanizmai. Vienose rūšyse specializuotos žvynelės ant lytinių organų trinama į kitas žvyneles ant pilvelio, kitose – į smulkius spygliukus, o trečioje grupėje – į mažus gumburėlius (nelygumus) ant kūno paviršiaus.

    Šie mechanizmai sukuria skirtingo pobūdžio ultragarso „serijas“, kurių žmogus negirdi. Tačiau įrašus sulėtinus iki girdimo diapazono, jie primena greitus spragtelėjimus, zvimbes ar trilę.

    Tyrėjai nurodo, kad žvynelių trynimas į spygliukus dažniau generuoja ilgesnius, labiau tęstinius signalus, o žvynelių trynimas į žvyneles – trumpesnius, labiau pertraukiamus impulsus. „Gumburėlių“ mechanizmas, panašu, suteikia įvairesnį garsų repertuarą net tarp artimai susijusių rūšių.

    Ar tai tikrai „trikdo“ šikšnosparnių sonarą?

    Vienas svarbiausių klausimų – ar visi šie ultragarsai vienodai veiksmingi prieš šikšnosparnius. Mokslininkai analizavo įrašus ir vertino, kiek laiko trunka signalai, kokie jų dažniai bei kokią laiko dalį drugiai skleidžia garsą.

    Šiuos rodiklius jie lygino su ankstesnių eksperimentų išvadomis apie tai, kokie ultragarso tipai gali trukdyti šikšnosparnių echolokacijai. Rezultatas nebuvo vienareikšmis: ne visi drugių „pasireiškimai“ atitiko tai, kas siejama su patikimu sonaro trikdymu.

    Tyrėjų vertinimu, ilgesni, labiau tęstiniai signalai labiau tikėtina turi savybių, galinčių sutrikdyti echolokaciją ir padėti išvengti sučiupimo. Vis dėlto trumpesni impulsai taip pat gali būti naudingi – tik galbūt kitokiu būdu.

    Kitos galimos šio garso paskirtys

    Kai kurie vanaginiai turi klausos organus ir gali „išgirsti“ artėjantį šikšnosparnį – tuomet atsakas ultragarsu galėtų būti savalaikis bandymas suklaidinti medžiotoją. Tačiau dalis rūšių yra kurčios, todėl į artėjantį plėšrūną tokio „įspėjimo“ pagrindu reaguoti negalėtų.

    Vis dėlto tyrime minima, kad net ir kurčios rūšys ultragarsą gali skleisti tada, kai yra paliestos. Tokiu atveju trumpas, netikėtas signalas galėtų veikti kaip išgąsčio ar sutrikdymo momentas paskutinę sekundę, kai šikšnosparnis jau priartėjęs.

    Dar viena hipotezė – akustinė mimikrija. Kai kurie drugiai ultragarsu įspėja šikšnosparnius, kad yra nuodingi ar neskanūs; vanaginiai paprastai laikomi šikšnosparniams tinkamu grobiu, tačiau panašūs signalai teoriškai galėtų imituoti „įspėjimo“ garsus.

    Be to, ypač įvairūs garsai, kuriuos sukuria vadinamasis žvynelių trynimas į gumburėlius, kelia mintį, kad ultragarsas kai kuriose rūšyse gali turėti ir kitą funkciją – padėti atpažinti savą rūšį poravimosi metu. Ši prielaida dar turėtų būti patikrinta papildomais tyrimais.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Proceedings of the Royal Society B: Biological Sciences“.

  • Mokslininkai nustatė: šienpjoviai embrionuose turi dvi „paslėptas“ poras akių

    Šienpjoviai, dar vadinami „daddy longlegs“, paprastai laikomi vorais, tačiau iš tiesų jie priklauso kitai voragyvių grupei – Opiliones būriui. Nors suaugę šienpjoviai dažniausiai turi tik dvi akis, tyrėjai embrionuose aptiko dar dvi papildomas akių poras – tik jos neišsivysto iki pilnai veikiančių organų.

    Apie tai rašo mokslo naujienų portalas „ZME Science“, apžvelgęs kelių metų tyrimus, kuriuose šienpjovių regos užuomazgos buvo stebimos mikroskopu ir tiriamos genetiniais metodais. Mokslininkų teigimu, šie papildomi „akių“ pėdsakai rodo, kad šienpjovių evoliucinėje praeityje regos sistema galėjo būti sudėtingesnė.

    Tyrimuose ieškota opsinų – šviesai jautrių baltymų, būdingų fotoreceptoriams. Opsinų sankaupos embriono galvoje leido įtarti, kad tai – vestigialinės (rudimentinės) akys, t. y. evoliucijos eigoje savo pagrindinę funkciją praradusios struktūros.

    Mokslininkai nurodo aptikę dvi tokias poras: vieną – galvos šonuose, kitą – priekyje, prieš suaugėlių akis. Nors jos nesusiformuoja į „normalias“ akis, tyrėjai svarsto, kad embrionams jos galėtų padėti atskirti šviesą nuo tamsos, nes išlieka susijusios su smegenų sritimis, apdorojančiomis regos signalus.

    Kaip aptiktos „dingusios“ akys

    Papildomų akių užuomazgos išryškėjo stebint šienpjovių embrionus ir fiksuojant, kur jų galvose aktyvūs su rega susiję baltymai. Toks žymėjimas parodė vietas, kuriose evoliuciškai galėjo formuotis daugiau akių nei matome suaugusiame organizme.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vestigialiniai organai yra svarbūs kaip „tiltas“ tarp dabartinių ir protėvių požymių. Jie leidžia tiksliau suprasti, kaip kito anatomija, net jei šiandien tos struktūros jau beveik nematomos.

    Ką parodė genetiniai eksperimentai

    Vėlesni darbai dėmesį nukreipė į labai seną vystymosi genų sistemą, siejamą su akių formavimusi daugelyje gyvūnų. 2026 metų rugpjūtį žurnale „Molecular Biology and Evolution“ paskelbtame tyrime mokslininkai nagrinėjo šienpjovių rūšį Phalangium opilio ir vadinamąją Pax6 genų šeimą.

    Eksperimentiškai slopinant atskirus giminingus genus (eyeless ir twin of eyeless) ryškių pokyčių akių formavimesi nebuvo, tačiau slopinant abu kartu daliai embrionų akys tapo mažos, deformuotos arba apskritai nebesusiformavo. Tai leido daryti išvadą, kad genai gali kompensuoti vienas kito veikimą, o jų bendras „išjungimas“ atskleidžia tikrąją svarbą.

    Autoriai teigia, kad tai – svarbus signalas apie labai seną genetinį „įrankių rinkinį“, bendrą nariuotakojams, įskaitant vabzdžius. Kitaip tariant, regos vystymosi instrukcijos galėjo susiformuoti bendruose protėviuose prieš šimtus milijonų metų ir iki šiol išlikti net tada, kai akys evoliuciškai nunyksta.

    Ko dar nežinome apie šienpjovių regą

    Kodėl šienpjoviai per evoliuciją prarado šias akių poras, kol kas neaišku. Tyrėjai primena, kad akys organizmui „kainuoja“ – jų vystymas ir palaikymas reikalauja išteklių, tad jei jos suteikia mažai naudos, laikui bėgant gali būti redukuotos.

    Tačiau lieka atviras klausimas, ar vestigialiniai fotoreceptoriai gali turėti bent dalinę funkciją, pavyzdžiui, padėti fiksuoti šviesos pokyčius, susijusius su biologiniais ritmais. Ši galimybė minėta kaip hipotezė, bet dar nėra patikrinta.

    Tyrėjų išvada paprasta: evoliucija ne visada „ištrina“ senus mechanizmus – kartais ji palieka užuomazgas ir veikiančius genetinius kelius net tada, kai pats organas beveik išnyksta.

  • Ne tik raudonas: kodėl kai kurių gyvūnų kraujas būna mėlynas, žalias ar net baltas

    Žmogaus kraujas mums pažįstamas kaip raudonas, tačiau gyvūnų pasaulyje tai – ne taisyklė. Kai kurių rūšių kraujas būna mėlynas ar violetinis, kitų – žalsvai geltonas, o yra ir stuburinių, kurių kraujas atrodo beveik baltas.

    Skirtingus atspalvius lemia tai, kokias medžiagas organizmas naudoja deguoniui pernešti – arba ar apskritai naudoja. Apie šias evoliucijos „alternatyvas“ pasakojama „Knowable Magazine“ apžvalgoje, paremtoje mokslininkų įžvalgomis.

    Žinduoliams ir daugeliui kitų stuburinių raudoną spalvą suteikia hemoglobinas – baltymas, kurio sudėtyje yra geležies atomų. Būtent jie, prisijungę deguonį, kraują nudažo ryškiau, o deguonies mažėjant atspalvis tampa tamsesnis.

    Tačiau dalis gyvūnų naudoja kitus baltymus, kitus cheminius elementus arba kraujyje sukaupia pigmentų, kurie užgožia įprastą raudonį. Šie skirtumai nėra vien keistenybė – jie rodo, kaip skirtingomis sąlygomis (pavyzdžiui, šaltame vandenyne ar dideliame aukštyje) evoliucija randa skirtingus sprendimus.

    Mėlynas ir violetinis kraujas

    Vandenynų gyventojams, pavyzdžiui, aštuonkojams ir kalmarams, taip pat kai kuriems vėžiagyviams (krevetėms, krabams), deguonį perneša ne hemoglobinas, o hemocianinas. Šis baltymas vietoje geležies naudoja varį – būtent dėl to, prisijungus deguoniui, kraujas įgauna melsvą atspalvį.

    Hemocianinas deguonį prisijungia ne taip efektyviai kaip hemoglobinas, tačiau, kaip nurodoma, ypač gerai veikia šaltame vandenyje, pavyzdžiui, gelmėse. Be to, tyrimai leidžia manyti, kad kai kuriems gyvūnams šis baltymas gali būti svarbus ir imunitetui, pavyzdžiui, prisidedant prie žaizdų gijimo.

    Violetinis kraujas taip pat pasitaiko, bet ne dėl hemocianino. Kai kurie jūriniai organizmai, pavyzdžiui, į moliuskus panašūs brachiopodai ar jūros dugne gyvenanti vadinamoji „žemės riešuto“ kirmėlė, naudoja kitą deguonį pernešantį pigmentą – hemerytriną, kuris yra geležies turintis ir natūraliai violetinės spalvos.

    Žalsvai geltonas ir „tikrai žalias“ kraujas

    Kai kurie jūriniai bestuburiai, vadinami jūros švirkštėmis (ascidijomis), gali turėti žalsvai geltoną kraują. Tiksli spalvos kilmė nėra iki galo vienareikšmiškai nustatyta – viena iš aptariamų versijų siejama su vanadžiu, kurį šie gyvūnai linkę kaupti kraujyje.

    Kita hipotezė aiškina, kad atspalviui įtakos gali turėti mityba: metabolizuodami jūrinį fitoplanktoną, šie gyvūnai gali sukurti karotenoidų – geltonų, oranžinių ar raudonų pigmentų.

    Tuo metu kai kurių Naujosios Gvinėjos driežų kraujas atrodo ryškiai žalias, nors jie, kaip ir kiti stuburiniai, turi hemoglobiną. Skirtumą sukuria biliverdinas – natūraliai žalias pigmentas, susidarantis ardant hemoglobiną (žmonėms didesnė jo koncentracija siejama su gelta).

    Dauguma stuburinių biliverdiną toliau paverčia kitais junginiais, tačiau šie driežai, kaip rašoma, pigmentą kaupina taip gausiai, kad žalia spalva nustelbia hemoglobino raudonį kraujyje ir audiniuose.

    Baltas kraujas ir „be hemoglobino“ gyvenantys stuburiniai

    Ypatingas atvejis – Antarktidos juodpelekių ledžuvių (Channichthyidae) šeima. Tai vieninteliai žinomi stuburiniai, kurie negamina hemoglobino ir neturi raudonųjų kraujo kūnelių, todėl jų kraujas yra pieno baltumo, beveik permatomas.

    Vietoje deguonį pernešančio baltymo šios žuvys remiasi tuo, kad deguonis tiesiog ištirpsta kraujyje. Tam padeda ir fiziologinės ypatybės – didesnės širdys bei kapiliarai, galintys pernešti didesnį kraujo kiekį.

    Apžvalgoje minima, kad nagrinėjant šių žuvų genomus siekiama suprasti, kodėl iš DNR dingo genai, susiję su hemoglobino gamyba. Tačiau vis dar neaišku, kas įvyko pirmiau – raudonųjų kraujo kūnelių praradimas ar hemoglobino netekimas – ir kas tiksliai paskatino tokį evoliucinį posūkį.

    Evoliucija „užveda“ hemoglobiną į aukštumas

    Kraujo įvairovė neapsiriboja vien spalva. Gyvūnams, gyvenantiems dideliame aukštyje, tenka prisitaikyti prie mažesnio deguonies kiekio, todėl kai kurių rūšių hemoglobinas evoliuciškai pakito taip, kad deguonį prisijungia tvirčiau.

    Kaip pavyzdys minimos elninės pelės, galinčios gyventi net iki 14 000 pėdų aukštyje, taip pat Andų kolibriai ir aukštikalnių varlės, kurių hemoglobine nustatyti panašūs prisitaikymai. Vis dėlto tokie patobulinimai turi kainą: tvirčiau laikomas deguonis gali sunkiau atsiskirti ir patekti į audinius.

    Apžvalgoje pabrėžiama, kad tokie prisitaikymai gali būti svarbūs ir žmogaus sveikatai – pavyzdžiui, suprasti, kaip organizmai įveikia deguonies trūkumą. Tyrėjų teigimu, kai kurios įžvalgos ateityje galėtų įkvėpti idėjų gydant hipoksijos sukeltas būkles ar ieškant naujų sprendimų su mažakraujyste susijusioms problemoms.

  • Tyrimas: krokodilams išgyventi po asteroido galėjo padėti 250 mln. metų „šilumos“ įprotis

    Kaip krokodilams pavyko išgyventi katastrofą, prieš 66 mln. metų nušlavusią didžiąją dalį dinozaurų? Naujas tyrimas siūlo netikėtai paprastą paaiškinimą: jų giminė šimtus milijonų metų nuosekliai rinkosi šiltesnį klimatą.

    Mokslininkai, kuriems vadovavo Londono universiteto koledžo paleontologas Alessandro Chiarenza, sudarė evoliucinį medį, apimantį daugiau nei 400 šiandieninių ir išnykusių rūšių. Analizei pasitelkta per 7 000 fosilijų įrašų ir šiuolaikiniai stebėjimai, o rezultatai lyginti su 52 senovės klimato rekonstrukcijomis, siekiančiomis 245 mln. metų.

    Tyrimas rodo, kad nors krokodilų linijos gyvūnai per laiką spėjo tapti ir sausumos medžiotojais, ir žolėdžiais, ir jūrų plėšrūnais, jų „taisyklių knyga“ klimato atžvilgiu mažai keitėsi. Paprastai tariant, jie sekė šilumą, o ne bandė prisitaikyti prie vis šaltesnių sąlygų.

    Tokia strategija galėjo tapti pranašumu, kai po Čiksulubo asteroido smūgio dulkės ir dalelės atmosferoje sumažino saulės šviesą, atšaldė planetą ir sutrikdė mitybos grandines. Tyrėjai teigia, kad tropikuose ir subtropikuose tuo metu galėjo išlikti daugiau tinkamų buveinių, kai kituose regionuose sąlygos sparčiai prastėjo.

    Krokodilų giminė buvo gerokai įvairesnė

    Šiandieniniai krokodilai, aligatoriai ir kaimanai daugeliui pažįstami kaip vandens pasaloje medžiojantys plėšrūnai: šarvuotas kūnas, virš vandens kyšančios akys ir šnervės, galingos žandikaulių atakos. Tačiau didžiąją evoliucinės istorijos dalį jų giminės atstovai buvo kur kas mažiau „standartiški“.

    Pavyzdžiui, triaso laikotarpiu upėse gyveno fitozaurai, iš išorės priminę šiuolaikinius krokodilus, nors jų šnervės buvo gerokai labiau paslinktos atgal – arčiau akių. Kitos šakos vystėsi sausumoje: kai kurie giminaičiai medžiojo ant dviejų kojų, o kiti galėjo užaugti iki milžiniškų dydžių.

    Būta ir žolėdžių formų, turėjusių augalams smulkinti pritaikytus dantis bei neįprastai trumpą snukį. Triaso laikais dar egzistavo šarvuoti, dygliais „apsiginklavę“ gyvūnai, primenantys mažus tankus, o vėliau dalis giminaičių prisitaikė gyvenimui jūroje, išvystė plaukimui pritaikytas galūnes ir uodegą.

    Ką reiškia „sekti šilumą“ per milijonus metų

    Tyrėjų analizė parodė bendrą dėsningumą: net ir kintant kūno planui, mitybai ar gyvenimo būdui, krokodilų linijos gyvūnai dažniausiai išlaikė polinkį į šiltesnes sąlygas. Mokslininkai šį reiškinį vadina klimatinės nišos konservatyvumu – kai paveldėtas aplinkos „skonis“ per laiką menkai kinta.

    Įdomu tai, kad maždaug prieš 50 mln. metų, kai Žemė buvo apie 10 laipsnių Celsijaus šiltesnė nei šiandien, krokodilų giminaičiai gyveno ir aukštose platumose – Šiaurės Amerikoje, Europoje, net Antarktidoje. Planetai vėstant, tinkamos buveinės slinko arčiau pusiaujo, ir populiacijos iš esmės sekė paskui jas.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad ši „šilumos taisyklė“ nebuvo visiškai nekintanti: fiksuoti tam tikri poslinkiai temperatūros preferencijose maždaug prieš 94 mln. metų, o kai kurie Australijos giminaičiai prieš maždaug 34 mln. metų galėjo labiau persiorientuoti į sausesnes sąlygas. Tačiau bendra tendencija, tyrėjų teigimu, išliko stabili.

    Kodėl asteroido žiema galėjo būti lemiamas momentas

    Po Čiksulubo smūgio į atmosferą pakilo milžiniški dulkių ir dalelių kiekiai, todėl sumažėjo į Žemės paviršių patenkanti saulės šviesa. Temperatūra krito, sutriko fotosintezė, o vėliau ėmė griūti mitybos grandinės.

    Modeliavimas rodo, kad net sumažėjus saulės šviesai 5 ar 10 proc., tropikų ir subtropikų regionuose dar galėjo išlikti buveinių, tinkamų krokodilų linijos gyvūnams. Tik itin ekstremalus scenarijus, numatantis 15 proc. saulės šviesos sumažėjimą, būtų panaikinęs tinkamas buveines visame pasaulyje, tačiau šis variantas laikomas mažai tikėtinu.

    Tyrėjai pažymi, kad rezultatai dera su ankstesniais darbais, rodžiusiais, jog panašios „smūgio žiemos“ sąlygos daug labiau sumažino tinkamas buveines ne paukštiniams dinozaurams. Kitaip tariant, ta pati pasaulinė katastrofa skirtingoms gyvūnų grupėms galėjo turėti labai nevienodas pasekmes.

    Ne vien klimatas: energijos taupymas ir lankstumas

    Vien šiltesnių regionų „prieglobstis“ nebūtinai viską paaiškina. Šiuolaikiniai krokodilai yra šaltakraujai, todėl jiems reikia gerokai mažiau energijos nei panašaus dydžio šiltakraujams gyvūnams, be to, jie gali ilgai išbūti be maisto, o prastėjant sąlygoms – pereiti į mažo aktyvumo būsenas.

    Tokios savybės po katastrofos galėjo būti ypač naudingos, kai dėl sutrikusios augalų produktyvumo grandinės maisto ištekliai tapo nepastovūs. Tyrime taip pat minima, kad išlikti galėjo padėti mažesnis kūno dydis, pusiau vandens gyvenimo būdas ir lankstesnė mityba.

    Vis dėlto autoriai pabrėžia, kad modeliavimas neįrodo, jog būtent tropikų „refugijos“ išgelbėjo krokodilus, ir nepaaiškina, kodėl vienos rūšys išliko, o kitos išnyko. Tačiau jis leidžia geriau suprasti, kaip geografinis pasiskirstymas ir paveldėtos klimato preferencijos galėjo pakreipti išgyvenimo tikimybę.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Science Advances“.

  • Mokslininkai aptiko vorų „REM“ miegą: jų naktiniai trūkčiojimai primena žmonių sapnus

    Australijos šokliavoris Portia fimbriata miegodamas elgiasi taip, kad primena žmonių REM miegą – fazę, kuri dažnai siejama su sapnais. Tyrėjai užfiksavo, kad vorui ilsintis juda tinklainės struktūros, trūkčioja kojos ir kinta kūno laikysena.

    Naujame darbe mokslininkų komanda, vadovaujama elgsenos ekologės Danielos Rößler, Portia fimbriata stebėjo infraraudonųjų spindulių kameromis. Jie siekė patikrinti, ar tai tik ramus poilsis, ar tikras miegas, turintis atpažįstamų požymių.

    Paaiškėjo, kad vorų naktinis poilsis nėra vienodas: jie keičia ilgesnius nejudrumo periodus su trumpais „aktyvesniais“ epizodais. Būtent per šiuos epizodus matyti intensyvesni, į REM panašūs judesiai, nors vorų nervų sistema nuo žmogaus evoliuciškai nutolusi per šimtus milijonų metų.

    Dar įdomiau tai, kad sutrikdžius miegą, vorai vėliau jį „atsigriebia“ – daugiau ilsisi ir dažniau patenka į REM panašią būseną. Tai leidžia manyti, kad net ir tokiems mažiems plėšrūnams miegas yra biologiškai svarbus, o ne vien pasyvus buvimas be judesio.

    Kaip atpažino, kad voras tikrai miega

    Tyrėjai stebėjo 10 Portia fimbriata individų ir iš viso užfiksavo 109 REM panašius epizodus. Vabzdžiaėdžiai plėšrūnai didžiąją nakties dalį ilsėjosi jiems būdingoje pozoje – vidutiniškai apie 10,7 valandos, su trumpais prabudimais.

    Per naktį jie maždaug 11 kartų pereidavo į neįprastą, REM primenančią būseną, kuri trukdavo apie 83 sekundes. Tuo metu buvo matyti trūkčiojimai, kojų susirietimai ir akyse esančių judrių tinklainės struktūrų judėjimas.

    Įdomi detalė – vorų paros ritmas išliko net esant beveik pastoviai tamsai. Tai rodo, kad jų aktyvumą gali reguliuoti vidinis biologinis laikrodis.

    Žadino garsu ir tikrino reakciją

    Vien to, kad gyvūnas atrodo nejudrus, nepakanka miegui patvirtinti, todėl komanda matavo pažadinimo slenkstį. Vorams leidžiant vis stiprėjantį garsą, buvo lyginama, kaip greitai jie sureaguoja skirtingose būsenose.

    Kai vorai buvo budrūs, vidutinė reakcija siekė apie 1,7 sekundės. REM panašių epizodų metu sureagavusiems vorams prireikė maždaug 4,3 sekundės, o 4 iš 10 per 10 sekundžių langą apskritai nereagavo – tai būdinga gilesniam miegui.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vien judesiai dar neįrodo sapnų: smegenų aktyvumas nebuvo matuojamas, todėl neįmanoma pasakyti, ar vorai patiria vaizdinius kaip žmonės. Vis dėlto elgesio požymiai rodo, kad vorai iš tiesų miega, o jų miegas turi aiškiai atpažįstamą, aktyvesnę fazę.

    Miego „atsigriebimas“ po sutrikdymo

    Norėdami patikrinti, ar vorai kompensuoja miego trūkumą, mokslininkai sąmoningai trikdė jų poilsį: į kiekvieną aptvarą paleido po 25 vaisines museles. 12 valandų skraidantys ir ropojantys vabzdžiai nuolat trikdė vorus, versdami keisti padėtį ir nutraukdami įprastą ritmą.

    Pašalinus museles, vorai vėliau ilsėjosi ilgiau – per kitą dieną ir naktį poilsiui skyrė maždaug viena valanda daugiau. Be to, jie beveik 80 proc. daugiau laiko praleido REM panašioje būsenoje: vidutiniškai nuo 9,4 iki 16,9 minutės per parą.

    Šis šuolis įvyko ne todėl, kad kiekvienas epizodas būtų trukęs ilgiau – vorai į REM panašią fazę tiesiog patekdavo dažniau. Atsigavimo metu vidutiniškai fiksuota apie 10 epizodų, palyginti su maždaug šešiais iki miego sutrikdymo.

    Toks reiškinys moksle vadinamas „miego atoveiksmiu“ (sleep rebound) ir dažnai laikomas svarbiu įrodymu, kad organizmas reguliuoja miego poreikį. Tyrimas publikuotas žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.

  • Afrikos gegutfinčiai taip meistriškai klastoja kiaušinius, kad keičiasi jų W chromosoma

    Afrikos savanose gyvenantis gegutfinčis (Anomalospiza imberbis) peri ne savo lizde – jis įkiša kiaušinį į kitų paukščių lizdus ir palieka šeimininkus auginti jo jauniklį.

    Tokia apgavystė veikia tik tada, kai kiaušinis atrodo „savas“. Dėl to gegutfinčių patelės per kartas išmoko gaminti itin tikslias skirtingų spalvų ir raštų kiaušinių imitacijas.

    Tačiau naujas tarptautinės mokslininkų grupės tyrimas rodo, kad ši specializacija gali turėti genetinę kainą: su kiaušinių išvaizda siejamas paveldėjimo mechanizmas susijęs su neįprastais pokyčiais jų DNR.

    Kaip rašo „ZME Science“, tyrėjai nustatė, kad gegutfinčių W chromosomoje (paveldimoje iš motinos dukrai) kai kurie genai nyksta ar pažeidžiami, nors kartu atsiranda ir pokyčių, galinčių padėti dar geriau klastoti kiaušinius.

    Kaip veikia „kiaušinių klastotė“

    Gegutfinčiai priskiriami vadinamiesiems perėjimo parazitams: jie pasinaudoja kitų paukščių tėvišku instinktu ir savo palikuonių priežiūrą „perleidžia“ svetimiems tėvams.

    Dažniausios jų aukos – smulkūs Afrikos giesmininkai, pavyzdžiui, prinios ir cistikolos. Šie paukščiai taip pat evoliucionavo: dalis jų kiaušinių turi išskirtinius spalvų ir dėmių „parašus“, padedančius atpažinti svetimkūnį lizde.

    Dėl to tarp rūšių vyksta savotiškos varžybos: šeimininkai tobulina atpažinimą, o gegutfinčiai – imitaciją. Kad apgaulė pavyktų, reikia atkartoti ne tik „vidutinį“ kiaušinio vaizdą, bet ir konkrečios populiacijos ar net konkrečių paukščių variacijas.

    Vienas įdomiausių šios istorijos elementų – kaip šis gebėjimas paveldimas. Tyrime aiškinama, kad gegutfinčių kiaušinio išvaizda siejama su motiniška linija: dukros paveldi genetinį „rinkinį“, susijusį su motinos kiaušinio tipu.

    Kodėl svarbi W chromosoma

    Paukščių lytinės chromosomos skiriasi nuo žmonių: patelės turi Z ir W chromosomas, o patinai – dvi Z chromosomas. W chromosoma keliauja iš motinos dukrai.

    Toks paveldėjimas patogus išlaikyti patelėms būdingus prisitaikymus, pavyzdžiui, kiaušinio spalvą ar raštą. Kita vertus, W chromosomoje genetinė informacija „maišosi“ ne taip, kaip įprastai, todėl natūrali atranka gali kartu „nusitempti“ ir nepageidaujamų mutacijų.

    Šis reiškinys evoliucinėje biologijoje vadinamas genetiniu „prikabinimu“ (angl. hitchhiking), kai kartu su naudingu variantu plinta ir su juo susieti, bet žalingi pokyčiai.

    Ką parodė genomo palyginimas

    Tyrėjų komanda, vadovaujama Michaelo Sorensono iš Bostono universiteto, palygino gegutfinčių genomą su artimų, taip pat perėjimo parazitų, paukščių genomais.

    Nors šie giminaičiai taip pat apgauna kitas rūšis ir perduoda joms jauniklių auginimą, jų prisitaikymo mechanizmai skiriasi – todėl toks palyginimas leido aiškiau pamatyti, kas išskirtina būtent gegutfinčiams.

    Mokslininkai nurodo, kad gegutfinčių W chromosomoje, palyginti su artimais giminaičiais, prarasta arba pažeista gerokai daugiau genų: aptikta 17 tokių genų, kai tuo metu palyginamose rūšyse – trys. Be to, išlikę genai rodė neįprastai spartų kitimą.

    Vis dėlto tyrimas pateikė ir kitą pusę: kartu W chromosomoje aptiktos dviejų genų, siejamų su kiaušinio lukšto pigmentacija kituose paukščiuose, kopijos. Tyrėjai mano, kad tai galėjo prisidėti prie gebėjimo sukurti įtikinamus „padirbinius“, nors tikslus vaidmuo dar turės būti patvirtintas.

    Ar tai jau kenkia pačiam paukščiui?

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad kol kas neįrodyta, jog šie genetiniai pokyčiai turi tiesioginių neigiamų pasekmių – pavyzdžiui, kad paukščiai taptų fiziškai silpnesni ar mažiau sėkmingi.

    Dalį prarastų funkcijų gali kompensuoti genų kopijos Z chromosomoje. Taip pat pažymima, kad nemaža dalis pokyčių galėjo įvykti seniai, dar prieš dabartinių motiniškų linijų išsiskaidymą.

    Vis dėlto istorija išryškina svarbią evoliucijos pamoką: itin efektyvus prisitaikymas nebūtinai yra „nemokamas“, o pergalė ilgalaikėse varžybose gali būti įrašyta pačiame genome.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Ecology & Evolution“.

  • Tyrimas: žvirblinės pelėdos protėviai Ameriką galėjo pasiekti perskridę Atlantą

    Naujas genetinis tyrimas leidžia manyti, kad žvirblinių pelėdų (angl. barn owls) protėviai Ameriką galėjo pasiekti ne sausumos keliais, o perskridę Atlanto vandenyną. Tai būtų vienas įspūdingiausių paukščių migracijos epizodų evoliucijos istorijoje.

    Kaip rašo „ZME Science“, mokslininkai analizavo muziejuose saugomų egzempliorių DNR ir pagal genetinius skirtumus atkūrė šių pelėdų giminystės „medį“. Duomenys parodė netikėtą užuominą: seniausios Amerikos linijos pėdsakai veda ne į žemyną, o į Karibų salas.

    Ilgą laiką buvo svarstytos dvi labiausiai tikėtinos versijos: kad pelėdos į Ameriką pateko per Beringiją (senovinį sausumos tiltą tarp Sibiro ir Aliaskos) arba judėjo šiauriniu Atlanto maršrutu per to meto salas ir sausumas. Tačiau abi hipotezės kėlė abejonių, nes šie paukščiai prastai prisitaikę prie snieguotų, aukštų platumų sąlygų.

    Tyrėjų išvada: tikėtina, kad pirmasis „uostas“ Vakarų pusrutulyje buvo Karibai, kur pelėdos įsitvirtino, išsiskyrė į atskiras linijas ir vėliau išplito po Šiaurės bei Pietų Ameriką. Be to, genetika atskleidė ir kitų netikėtų istorijos detalių, susijusių su išnykusiomis milžiniškomis Karibų pelėdomis bei Galapagų salomis.

    Karibai – ne pakraštys, o pradžia

    Analizė parodė, kad būtent Karibų salose aptinkamos vienos seniausių išlikusių Amerikos žvirblinių pelėdų linijų. Dar daugiau – jų genetinė įvairovė didesnė nei žemyninėse populiacijose, o tai paprastai rodo ilgesnę ir sudėtingesnę evoliucinę istoriją konkrečioje vietovėje.

    Tyrimo autoriai atkreipė dėmesį į paradoksą: šiandien žvirblinės pelėdos plačiai paplitusios abiejuose Amerikos žemynuose, o Karibuose kai kur aptinkamos rečiau. Vis dėlto genetika leidžia daryti priešingą išvadą nei diktuotų vien dabartinis paplitimo žemėlapis.

    Skaičiavimai rodo, kad Eurazijos ir Vakarų pusrutulio žvirblinių pelėdų linijos išsiskyrė maždaug prieš 5 mln. metų. Pats perskridimas per vandenyną, kaip spėjama, galėjo įvykti vėliau – ledynmečio laikotarpiais arba netrukus prieš juos, o Amerikos žvirblinių pelėdų linija, tikėtina, susiformavo Karibuose prieš mažiau nei 2 mln. metų.

    Ar pelėda gali perskristi vandenyną?

    Iš pirmo žvilgsnio mintis apie pelėdos skrydį per Atlanto platybes gali skambėti neįtikėtinai, tačiau vienas istorinis epizodas primena, kad ilgi nuotoliai paukščiams nėra neįmanomi. 1722 metais anglų gamtininkas Markas Catesby aprašė matęs pelėdą virš laivo maždaug pusiaukelėje tarp Afrikos ir Amerikos.

    Žinoma, toks pasakojimas negali patvirtinti, kad būtent taip migravo senovinės populiacijos. Vis dėlto jis iliustruoja, kad net ir sausumą mėgstantys paukščiai kartais patenka toli į atvirą vandenyną ir gali įveikti didžiulius atstumus, ypač jei pasitaiko palankūs vėjai ar kitos aplinkybės.

    Milžiniškos Karibų pelėdos ir „chickcharney“ legenda

    Tyrimas primena ir kitą, mažiau žinomą Karibų gamtos puslapį: kadaise salose gyveno gerokai didesnės pelėdos nei šiandien. Viena jų – Tyto pollens – pasak mokslininkų, galėjo siekti maždaug metrą ūgio.

    Bahamų folklore egzistuoja pasakojimai apie „chickcharney“ – milžinišką, pelėdą primenančią būtybę, nešančią sėkmę arba nelaimes, priklausomai nuo to, kaip su ja elgiamasi. Tyrėjai neatmeta, kad legendos galėjo kilti iš realių susitikimų su kadaise salose gyvenusiais dideliais plėšriais paukščiais.

    Vis dėlto ši įvairovė neišliko. Tyrimas nurodo, kad mažiausiai šešios Karibuose gyvenusios žvirblinių pelėdų rūšys išnyko, o viena pagrindinių priežasčių galėjo būti grobio sumažėjimas po žmonių apsigyvenimo salose, buveinių nykimo ir invazinių rūšių atsiradimo.

    Galapagų salos: dvi atvykimo bangos

    DNR analizė atskleidė ir netikėtą Galapagų salų istoriją. Šis salynas yra maždaug 1 000 kilometrų nuo Ekvadoro krantų, tačiau, panašu, žvirblinės pelėdos jį kolonizavo net du kartus.

    Pasak tyrėjų, pirmoji linija į Galapagus galėjo atskristi iš Karibų vidurinio pleistoceno laikotarpiu, tikėtina, aplenkdama žemynines Amerikos teritorijas. Vėliau, jau gerokai po to, į salas atvyko kita populiacija iš Pietų Amerikos ir įsitvirtino San Kristobalio saloje.

    Dar viena svarbi tyrėjų žinutė – genetiniai skirtumai tarp kai kurių Galapagų pelėdų populiacijų tokie ryškūs, kad siūloma jas laikyti atskira rūšimi (Tyto punctatissima), o ne vien porūšiu. Tokia klasifikacija, mokslininkų teigimu, galėtų padėti aiškiau įvertinti apsaugos poreikį.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Proceedings of the Royal Society B“.