CP v2

Tag: Evoliucija

  • Milijonai medūzų be geluonies? Palau ežeras slepia rūšį, kurios nerasite niekur kitur

    Milijonai medūzų be geluonies? Palau ežeras slepia rūšį, kurios nerasite niekur kitur

    Vakarų Ramiajame vandenyne esantis Palau salynas turi vietą, kuri biologams tapo natūralia evoliucijos laboratorija. Eil Malk saloje esantis vadinamasis Medūzų ežeras tūkstančius metų vystėsi beveik atskirtas nuo vandenyno, todėl čia susiformavo išskirtinė ekosistema.

    Mokslininkai nurodo, kad ežeras susidarė maždaug prieš 12 000 metų, pasibaigus paskutiniam ledynmečiui, kai kylantis jūros lygis užliejo įdubas kalkakmenyje. Ryšys su vandenynu liko tik minimalus, per uolienų plyšius, tad daugelis organizmų ilgainiui prisitaikė prie izoliuotų sąlygų.

    Ryškiausias pavyzdys yra medūzų populiacija: ežere gali gyventi milijonai individų, o dažnai minima ir apie 5 000 000 unikalios medūzos Mastigias papua etpisoni. Šis porūšis aptinkamas tik čia, todėl bet kokie aplinkos pokyčiai jam tampa ypač pavojingi.

    Ilgalaikė izoliacija ir natūralių plėšrūnų stoka pakeitė medūzų biologiją. Jų geluoniniai ląstelės yra gerokai silpnesnės nei artimų giminaičių atviroje jūroje, todėl žmonės ežere paprastai gali plaukioti tarp medūzų, nors jautresniems asmenims kontaktas vis tiek gali sukelti odos sudirginimą.

    Medūzų gausą palaiko simbiozė su mikroskopiniais dumbliais, gyvenančiais jų audiniuose. Dumbliai fotosintezuodami aprūpina šeimininką energija, o medūzos, judėdamos vandens storymėje, padeda dumbliams gauti daugiau šviesos ir maistinių medžiagų.

    Pats ežeras nėra vienalytis: jo vanduo aiškiai sluoksniuojasi. Viršutinėje dalyje yra deguonies ir šviesos, todėl būtent ten sutelktas didžiausias gyvybės kiekis, o giliau prasideda zona, kur deguonies beveik nėra ir kur formuojasi bakterijų sluoksnis.

    Dar giliau vanduo gali būti prisotintas sieros vandenilio, kuris daugumai organizmų yra mirtinas, todėl judėjimas į gilesnius sluoksnius tampa pavojingas. Tokia struktūra paverčia ežerą uždaru pasauliu, kuriame kiekvienas aplinkos svyravimas, pavyzdžiui, vandens temperatūros ar druskingumo pokytis, gali greitai pakeisti pusiausvyrą.

    Pastaraisiais metais tokioms izoliuotoms ekosistemoms vis dažniau dėmesį atkreipia ir klimato kaitos tyrėjai. Šiltesnis vanduo, ekstremalūs krituliai ar ilgesnės sausros gali paveikti sluoksniavimąsi, deguonies balansą ir dumblių bei medūzų tarpusavio santykį, todėl net ir atokūs gamtos stebuklai nėra apsaugoti nuo globalių procesų.

  • Smegenų skenavimai apvertė mitą: neandertaliečiai galėjo būti ne mažiau protingi už mus

    Smegenų skenavimai apvertė mitą: neandertaliečiai galėjo būti ne mažiau protingi už mus

    Nauja tarptautinė antropologų analizė meta rimtą iššūkį įsisenėjusiam įsitikinimui, kad neandertaliečiai buvo intelektualiai pranašumu nusileidę šiuolaikiniams žmonėms. Tyrėjai, lygindami šiuolaikinių žmonių smegenų skenavimų duomenis su neandertaliečių smegeninės rekonstrukcijomis, padarė išvadą, kad anatominiai skirtumai yra gerokai mažesni, nei dažnai manoma.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vien pagal smegenų formą ar kai kurių regionų tūrį patikimai spręsti apie pažintinius gebėjimus yra sudėtinga. Šiuolaikinių žmonių populiacijose smegenų struktūros variacija gali būti didelė, tačiau tai nereiškia esminių, evoliuciškai reikšmingų intelekto skirtumų.

    Ką parodė palyginimas

    Tyrime neandertaliečių ir šiuolaikinių žmonių smegenų skirtumai įvertinti modernių neurovaizdinimo metodų kontekste. Autoriai palygino dviejų šiuolaikinių žmonių populiacijų smegenų skenavimų rodiklius ir juos sugretino su neandertaliečių duomenimis, gautais iš kaukolių vidaus reljefo rekonstrukcijų.

    Pagrindinė žinia paprasta: regioninių tūrių skirtumai tarp šiuolaikinių populiacijų gali būti didesni nei skirtumai, skiriantys neandertaliečius ir mus. Jei neandertaliečių anatominius niuansus laikytume tiesiogiai susijusiais su intelektu, tuomet analogiškai tektų pervertinti ir šiuolaikinių žmonių vidinius skirtumus, o tam trūksta pagrindo.

    „Jei neandertaliečių skirtumus laikytume pažinimo požiūriu svarbiais, tuomet panašius skirtumus tarp šiuolaikinių populiacijų taip pat turėtume laikyti reikšmingais“, – teigia tyrimo autoriai.

    Kodėl ankstesnis vaizdas klydo

    Neandertaliečių menkesnio intelekto idėja daug metų rėmėsi XIX amžiaus pradžios interpretacijomis ir ribotais duomenimis. Ankstyvieji tyrėjai, radę neįprastos formos kaukolę Vokietijoje, ją vertino per to meto prietarų ir neišsivysčiusios evoliucijos mokslo prizmę, todėl išvados neretai buvo iš anksto nulemtos.

    Šiandien aiškėja, kad kognityvinius gebėjimus lemia ne vien kaukolės forma ar apytikris smegenų tūris. Neuromokslai rodo, jog intelektas tik silpnai siejasi su pavieniais anatominiais rodikliais, o svarbūs gali būti tinklų organizacija, plastiškumas, vystymosi eiga ir aplinkos veiksniai, kurių iš fosilijų tiesiogiai nustatyti neįmanoma.

    Ką byloja archeologija

    Pastarųjų dešimtmečių radiniai vis dažniau rodo, kad neandertaliečių elgsena buvo sudėtinga ir lanksti. Aptikta įrodymų, jog jie naudojo įrankius, mokėjo valdyti ugnį, gamino klijų tipo medžiagas, galėjo taikyti praktikas, primenančias higieną ar gydymą, o kai kuriose vietovėse paliko simbolinės raiškos pėdsakų.

    Atskira diskusijų kryptis siejama su kalba. Nors galutinio atsakymo nėra, anatomijos ir genetinių duomenų interpretacijos leidžia svarstyti, kad bent dalis neandertaliečių galėjo turėti žmogui artimą komunikaciją. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad iš kelių kaulinių struktūrų daryti kategoriškas išvadas būtų klaida.

    Tyrėjai taip pat primena, kad neandertaliečiai ir šiuolaikiniai žmonės ilgą laiką gyveno greta ir kryžminosi, o daugelio žmonių genome iki šiol išlikę neandertaliečių genetiniai pėdsakai. Tai rodo artimą giminystę ir mažina prasmę kalbėti apie griežtą ribą tarp visiškai skirtingų, tarpusavyje nesuderinamų grupių.

    Apibendrinant, naujieji duomenys nesiūlo paprastos formulės, kas buvo protingesni. Tačiau jie aiškiai silpnina stereotipą, kad neandertaliečių smegenys savaime reiškė menkesnius gebėjimus, ir ragina jų pažintinius pajėgumus vertinti atsargiau, remiantis plačiu įrodymų spektru, o ne vien kaukole.