Tag: Evoliucija

  • Afrikos paukštis išmoko tiksliai klastoti svetimus kiaušinius, bet evoliucija pareikalavo kainos

    Nauja genetinė analizė rodo, kad ši taktika tapo tokia efektyvi, jog paliko aiškų pėdsaką pačiame paukščio genome. Mokslininkai teigia, kad tobulėjant kiaušinių imitacijai, dalis genetinės informacijos buvo prarasta ar pažeista.

    Kalbama apie vadinamąjį gegutinį audėją (Anomalospiza imberbis) – perinį parazitą, kuris savo palikuonių priežiūrą „perleidžia“ kitoms, dažniausiai smulkioms Afrikos giesmininkėms. Šeimininkai, gindamiesi nuo apgaulės, per laiką išmoko atpažinti į lizdą įdėtus svetimus kiaušinius pagal spalvą ir raštus.

    Todėl parazituojantis paukštis buvo priverstas evoliuciškai „pasivyti“ – jo kiaušiniai ėmė vis tiksliau atkartoti konkrečių šeimininkų kiaušinių išvaizdą. Tyrėjų duomenimis, stebėtuose lizduose neteisingas kiaušinis buvo atpažintas itin retai, o tai rodo beveik precizišką mimikriją.

    Vienas svarbiausių atradimų siejamas su paveldimumu per motinos liniją. Kadangi kiaušinio išvaizdą lemia patelės fiziologija ir genetika, dukros gali paveldėti gebėjimą dėti labai panašius į motinos kiaušinius, o tai padeda konkrečioms giminės linijoms specializuotis „apgaudinėjant“ tam tikrų rūšių šeimininkus.

    Mokslininkai, lygindami šio paukščio ir giminingų perinių parazitų genomus, išskyrė ryškius pakitimus W chromosomoje, kuri būdinga patelėms. Nustatyta, kad joje prarasta arba pažeista gerokai daugiau genų nei giminingose rūšyse, o tai leidžia įtarti ilgalaikę evoliucinę kainą.

    Tyrime taip pat aptiktos papildomos kai kurių genų kopijos, siejamos su kiaušinio lukšto pigmentacija. Tai gali reikšti, kad natūrali atranka „pastiprino“ mechanizmus, padedančius tiksliau atkurti spalvas ir raštus, nors mokslininkai pabrėžia, kad ryšį dar reikia patvirtinti papildomais tyrimais.

    Tokie rezultatai atitinka vadinamąsias evoliucines „ginklavimosi varžybas“, kai vienos rūšies prisitaikymas skatina kitos rūšies atsakomąsias priemones. Šiuo atveju kuo geriau šeimininkai atpažįsta apgaulę, tuo daugiau spaudimo patiria parazitas tobulinti imitaciją.

    „Kartais pergalės evoliucinėse varžybose kaina būna įrašyta pačiame genome“, – sakė tyrimo autoriai, apibendrindami, kad sėkmė gali būti pasiekta genetinių praradimų sąskaita.

    Kol kas neaišku, ar nustatyti W chromosomos pokyčiai turi tiesioginį poveikį paukščio sveikatai, vaisingumui ar išgyvenamumui. Tyrėjai pabrėžia, kad tam reikės platesnių populiacinių duomenų ir ilgalaikių stebėjimų skirtinguose regionuose.

  • 8 gyvūnai, kuriuos lengva supainioti su gyvatėmis: kaip atskirti ir kodėl jie taip atrodo

    Dalis jų yra bekojai driežai, kiti yra varliagyviai, žuvys ar net vabzdžių lervos. Iš tolo juos nesunku supainioti, tačiau atidžiau įsižiūrėjus atsiranda aiškūs požymiai, kurie išduoda, kad tai ne gyvatė.

    Kaip atpažinti ne gyvatę?

    Vienas patikimiausių skirtumų yra akys ir galva. Dauguma bekojų driežų turi judrius vokus ir gali mirksėti, o gyvatės mirksėti negali, nes jų akis dengia skaidrus, nejudrus žvynas.

    Kitas ženklas yra ausys: kai kurie driežai turi išorines ausų angas, o gyvatės jų neturi. Taip pat skiriasi ir šėrimasis, nes gyvatės dažniau nusimeta odą beveik vientisu „vamzdžiu“, o driežai neretai šeriasi fragmentais.

    Žemiau pateikiami aštuoni gyvūnai, kurie dėl kūno formos ir judėjimo primena gyvates, tačiau jomis nėra.

    Bekoji driežai, kurie klaidina

    Trapioji gluodenė yra bekojis driežas, paplitęs Europoje ir Vakarų Azijoje. Dažniausiai ji užauga iki maždaug 40–45 centimetrų ir mėgsta drėgnesnes buveines, miškų pakraščius, pievas ar krūmynus.

    Nuo gyvatės ją galima atskirti pagal judrius vokus ir mirksėjimą. Be to, gluodenės oda neretai šeriasi nedideliais gabalėliais, o tai iš pirmo žvilgsnio atrodo visai kitaip nei įprastas gyvatės šėrimasis.

    Kitas klaidinantis pavyzdys yra vadinamieji stikliniai driežai, dar vadinami geltonpilviais kai kuriuose regionuose. Tai taip pat bekojai driežai, aptinkami Šiaurės Amerikoje ir dalyje Azijos, o jų pailgas kūnas lengvai suklaidina.

    Šių driežų pavadinimai siejami su gynybiniu mechanizmu: uodega gali lengvai nulūžti, kad gyvūnas ištrūktų iš plėšrūno. Nuo gyvačių juos išduoda voko judrumas, galvos forma ir tai, kad kai kurių rūšių dar išlikę vos matomi galūnių rudimentai.

    Meksikinė dvižandė, dar vadinama kirminine driežine, didžiąją gyvenimo dalį praleidžia po žeme. Ji kasa urvus purioje dirvoje, o jos tanki galva ir cilindriškas kūnas padeda stumtis per gruntą.

    Nors iš tolo ji primena mažą gyvatę, pagrindinis skirtumas aiškus iškart: ji turi dvi gerai matomas priekines galūnes, kurias naudoja kasimui. Užpakalinės galūnės beveik sunykusios ir likusios tik kaip kauliniai rudimentai.

    Vakarų trijųpirštis scinkas gyvena Pirėnų pusiasalyje, pietų Prancūzijoje ir kai kuriose šiaurės vakarų Italijos vietovėse. Šis driežas gali siekti apie 43 centimetrus, todėl dėl pailgos formos dažnai palaikomas gyvate.

    Vis dėlto scinką išduoda galūnės: jis turi dvi poras nedidelių kojų, kurių kiekvienoje po tris pirštus. Pavojui ar greitesniam judėjimui jis gali raitytis visu kūnu, todėl judesys dar labiau sustiprina panašumą į gyvatę.

    Ne tik ropliai: kas dar primena gyvates

    Juostuotosios unguriakės yra jūrinės žuvys, kurių ilgas kūnas ir gyvenimo būdas primena gyvates. Jos paplitusios tropiniuose ir šiltesniuose vidutinių platumų vandenyse, o dalis rūšių aptinkamos ir gana dideliame gylyje.

    Šios žuvys dažnai būna įsiraususios į smėlį taip, kad matytųsi tik akys ir galvos dalis. Toks elgesys padeda slėptis nuo plėšrūnų ir tuo pačiu pasalomis medžioti smulkesnį grobį.

    Červėgės yra neįprasti varliagyviai, vizualiai primenantys stambius kirminus ar mažas gyvates. Jų akys menkai išsivysčiusios, nes daugelis rūšių prisitaikiusios gyventi po žeme, o kūnas pritaikytas rausti ir slinkti siaurais urvais.

    Tarp akių ir šnervių červėgės turi čiuopiklius, kuriais „apžiūri“ aplinką. Mokslininkai taip pat yra aprašę rūšių, kurių dantų srityje aptinkamos liaukos, siejamos su toksiškų medžiagų išskyrimu, o tai kelia papildomą susidomėjimą varliagyvių gynybos evoliucija.

    Didžioji afrikinė šimtakojė gali užaugti iki maždaug 33,5 centimetrų ir gyvena Rytų Afrikos regionuose. Iš toli jos tamsus blizgus kūnas kartais palaikomas gyvate, ypač prietemoje ar tankioje augmenijoje.

    Priėjus arčiau panašumas išnyksta, nes šimtakojė turi daugybę kojų, išsidėsčiusių išilgai kūno. Judėjimo būdas taip pat visiškai kitoks: ji juda koordinuotai dirbdama daugeliu galūnių, o ne raitydamasi kaip gyvatė.

    Galiausiai, vienas įdomiausių „apgaulės“ pavyzdžių yra parusninio drugio lerva, kuri evoliuciškai išvystė gąsdinimo triuką. Augdama ji įgauna dėmes, primenančias gyvatės akis, todėl plėšrūnui gali pasirodyti, kad priešais jį yra pavojingas roplys.

    Be to, ši lerva gali išstumti šakotą organą, vadinamą osmeteriu, kuris skleidžia nemalonų kvapą. Vizualiai jis primena gyvatės liežuvį, o kartu su „akimis“ sustiprina imitaciją ir padidina šansus išvengti užpuolimo.

  • Kinijoje aptiktas įspūdingo dydžio grybas D-Rex: gali keisti tai, ką žinome apie evoliuciją

    Kinijoje aptiktas įspūdingo dydžio grybas D-Rex: gali keisti tai, ką žinome apie evoliuciją

    Kinijos Junanio provincijoje mokslininkai aprašė naują, išskirtinai didelį grybą, kurio vaisiakūniai gali užaugti iki 50 centimetrų aukščio. Dėl įspūdingo dydžio rūšis praminta D-Rex, o mokslinis jos pavadinimas yra Dianjunus rex.

    Tyrėjų teigimu, tai ne tik dar viena nauja rūšis Azijos miškuose. Genetiniai duomenys rodo, kad šis grybas gali būti itin senos evoliucinės linijos atstovas ir padėti tiksliau suprasti, kaip po didelių planetos sukrėtimų kito gyvybė.

    Atskira giminė ir 65 mln. metų istorija

    Rūšį aprašę mikologai, palyginę DNR su šimtais kitų grybų, nustatė, kad Dianjunus rex priklauso visiškai atskirai šeimai Dianjunaceae. Skaičiuojama, kad ši linija nuo artimiausių giminaičių atsiskyrė maždaug prieš 65 milijonus metų.

    Toks laikas sutampa su laikotarpiu, kai Žemėje vyko vienas didžiausių išnykimų, siejamas su Chicxulub asteroido smūgiu dabartinės Meksikos teritorijoje. Po šio įvykio išnyko apie trys ketvirtadaliai rūšių, įskaitant daugumą ne paukščių dinozaurų.

    „Ši neįprasta rūšis suteikia retą galimybę pažvelgti, kaip evoliucionavo ekstremalios grybų kūno formos“, – sakė Kinijos mokslų akademijoje dirbanti mikologė Indunil Senanayake.

    Kas sieja grybų suklestėjimą ir masinį išnykimą

    Mokslinėje literatūroje jau seniai keliama hipotezė, kad po masinio išnykimo galėjo įvykti savotiškas grybų suklestėjimas. Pagrindinė priežastis paprasta: miškuose staiga atsirado labai daug negyvos augalinės medžiagos, kurią skaidantys grybai galėjo greitai išnaudoti kaip išteklių.

    Be to, po smūgio atmosferoje padaugėję dulkių ir aerozolių galėjo laikinai atvėsinti klimatą ir sumažinti saulės šviesos kiekį. Tokios sąlygos daugeliui grybų, ypač mėgstančių vėsesnę ir drėgnesnę aplinką, galėjo būti palankesnės nei daugeliui augalų.

    Kodėl D-Rex toks didelis

    Dianjunus rex aptiktas augantis prie ąžuolų, ypač ties pūvančiomis šaknimis ar kelmais. Tyrėjai pastebi, kad šis grybas, kaip ir daugelis kitų, didžiąją gyvenimo dalį praleidžia kaip grybiena, o įspūdingas vaisiakūnis išauga tik dauginimosi metu, kad išsklaidytų sporas.

    Didžiausias klausimas, į kurį kol kas nėra galutinio atsakymo, yra dydžio „kaina“. Fiksuota, kad kai kurie surinkti vaisiakūniai svėrė apie 2,2 kilogramo, o tokios struktūros išauginimas reikalauja daug energijos.

    „Vaisiakūnis, iškilęs virš paklotės ir augalijos, tankiame miške galėtų geriau išsklaidyti sporas vėjo pagalba“, – teigė Indunil Senanayake.

    Mokslininkai pabrėžia, kad didelių ir retų rūšių atradimai primena, kiek dar mažai ištirti kai kurie Rytų Azijos miškai. Sparčiai kintant klimatui ir intensyvėjant buveinių fragmentacijai, tokios biologinės įvairovės inventorizacijos tampa vis svarbesnės ir gamtos apsaugai, ir fundamentiniam mokslui.

    Rūšies aprašymas ir genetinė analizė publikuoti moksliniame žurnale Frontiers in Fungal Biology.

  • Ieškojo naftos, bet rado raktą į augalų evoliuciją: netikėtas atradimas Arabijos pusiasalyje

    Ieškojo naftos, bet rado raktą į augalų evoliuciją: netikėtas atradimas Arabijos pusiasalyje

    Žydintys augalai fosilijų įraše pasirodo tarsi staiga, maždaug prieš 125 milijonus metų ankstyvosios kreidos laikotarpiu. Jų greitas išplitimas ir stulbinamas rūšių gausėjimas dešimtmečius kėlė klausimų evoliucijos biologams, nes ankstesniuose sluoksniuose šios grupės pėdsakai buvo gana reti.

    Naujų užuominų pateikė geologo Hani Boukhamsino tyrimas, atliktas doktorantūros metu Vakarų Australijos universitete. Jis išanalizavo suakmenėjusias žiedadulkes iš Biyadh ir Shu’aiba formacijų Saudo Arabijoje, kurios siejamos su tuo pačiu laikotarpiu, kai žydintys augalai ėmė sparčiai įvairėti.

    Mėginiuose užfiksuota išskirtinai didelė žydinčių augalų žiedadulkių įvairovė. Tyrėjų teigimu, ji buvo didesnė nei panašaus amžiaus įrašuose, geriau žinomuose iš Europos ar Šiaurės Amerikos, todėl Arabijos pusiasalis gali būti buvęs svarbesnė ankstyvosios žydinčių augalų raidos arena, nei manyta iki šiol.

    Viena iš siūlomų hipotezių akcentuoja tuometinius salynus ir salas netoli Arabijos plokštės pakraščio. Šiltas klimatas su sezoniniais krituliais, į vandenyną sutekančios upės, deltų formavimasis ir intensyvus nuosėdų kaupimasis galėjo sukurti ypač palankias, bet tuo pat metu kintančias buveines augalijai.

    Pagal šį scenarijų periodiškai krintantis jūros lygis galėjo atverti migracijos kelius tarp salų, o sėklos galėjo būti pernešamos gyvūnų, įskaitant paukščius. Vėliau jūros lygiui vėl pakilus, populiacijos izoliuodavosi, o tokia izoliacija dažnai laikoma vienu svarbiausių spartesnio rūšių formavimosi veiksnių.

    Kita hipotezė daugiau dėmesio skiria vandens ekosistemoms. Pakrantėse buvę ežerai ir kiti telkiniai galėjo sudaryti atskiras, tarpusavyje silpnai susijusias buveines vandens ar šlapynių augalams, o jų vėlesnis atsiskyrimas nuo kitų populiacijų galėjo paskatinti tolesnę evoliuciją.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie žiedadulkių tyrimai padeda tikslinti ankstyvosios kreidos ekosistemų vaizdą, nes žiedadulkės išlieka gausiai ir gali atskleisti augalijos įvairovę net tada, kai stambių augalų fosilijų randama mažai. Be to, nauji duomenys stiprina mintį, kad ankstyvoji žydinčių augalų istorija galėjo būti labiau geografiškai išskaidyta, o svarbūs raidos židiniai nebūtinai sutapo su geriausiai ištirtais regionais.

  • 2011 metų cunamis sukūrė žuvų hibridą: po 10 kartų gamta priėmė netikėtą sprendimą

    2011 metų cunamis sukūrė žuvų hibridą: po 10 kartų gamta priėmė netikėtą sprendimą

    Japonijos mokslininkų komanda nustatė, kad 2011 metais šalį nusiaubęs cunamis netikėtai sukūrė sąlygas susiformuoti žuvų hibridams, tačiau ilgainiui ši „nauja“ populiacija beveik išnyko. Genominiai tyrimai parodė, kad per maždaug dešimt kartų vienos rūšies genetinė medžiaga iš vietinės populiacijos buvo beveik visiškai pašalinta.

    Tyrimas atliktas stebint dyglių populiaciją Ocuči miestelyje, kur cunamio banga kai kuriose vietose viršijo 10 metrų. Stichija pernešė jūrinę dyglę Gasterosteus nipponicus į sausumoje susidariusius telkinius, o atslūgstantis vanduo galėjo į juos įtraukti ir gėlavandenes dygles Gasterosteus aculeatus.

    Iš pradžių šiuose telkiniuose vanduo buvo sūrokas ar jūrinis, tačiau bėgant laikui dėl kritulių, gruntinio vandens ir aplinkos pokyčių jis tapo daugiausia gėlas. Tai sudarė neįprastą „tiltą“ tarp dviejų rūšių, nes jūrinė dyglė dalį gyvenimo ciklo gali praleisti gėluose vandenyse, todėl išgyveno ir kryžminosi su vietinėmis žuvimis.

    Kas nutiko hibridams

    Kai populiacija buvo tirta 2012 metais, apie 38 proc. analizuotų individų buvo hibridai, turėję ir jūrinių, ir gėlavandenių protėvių DNR. Iš pirmo žvilgsnio tai galėjo atrodyti kaip pradžia stabilios mišrios populiacijos, kuri ilgainiui taptų nauja ekologine forma.

    Vis dėlto vėlesni stebėjimai atskleidė priešingą scenarijų. Reguliariai tiriant genomo pokyčius nustatyta, kad jūrinės rūšies genetiniai fragmentai nuosekliai mažėjo, o iki 2020 metų populiacijoje beveik visiškai dominavo gėlavandenės dyglės genetika.

    Kadangi dyglės paprastai dauginasi maždaug kartą per metus, toks genetinės sudėties „persitvarkymas“ įvyko maždaug per dešimt kartų. Tai svarbu evoliucijos biologijai, nes retai pasitaiko atvejis, kai natūrali populiacija stebima beveik nuo pat hibridizacijos pradžios ir vėliau sekama ilgą laiką.

    Kodėl genetika „atsuko“ atgal

    Mokslininkai pabrėžė, kad skirtingos genomo dalys nyko nevienodu tempu. Ypač greitai mažėjo fragmentai, siejami su prisitaikymu gyventi gėlame vandenyje, migracija į jūrą, poros pasirinkimu ir hibridinių patinų nevaisingumu, tai rodo stiprias reprodukcines kliūtis.

    Analizės ir modeliavimas taip pat leido įtarti, kad vien pagrindinių „barjerų“ nepakanka paaiškinti visam procesui. Tikėtina, kad svarbų vaidmenį turėjo ir daugybė silpnesnių genetinių nesuderinamumų, išsibarsčiusių visame genome, kurie kartu lėmė laipsnišką jūrinės rūšies DNR eliminaciją.

    Ši istorija parodo, kad ekstremalūs klimato ir gamtiniai įvykiai gali staiga suvesti atskiras rūšis ir sukurti trumpalaikes hibridų bangas. Tačiau gamtoje tokie „eksperimentai“ nebūtinai virsta ilgalaike nauja populiacija, ypač jei aplinka grįžta prie sąlygų, palankių vienai iš rūšių.

  • Mokslininkai nustebo: šie gyvūnai sąmoningai neėda savo rūšies – štai kodėl

    Mokslininkai nustebo: šie gyvūnai sąmoningai neėda savo rūšies – štai kodėl

    Kas paskatino tyrimą

    Gamtos ekosistemose gaišena yra svarbus maisto šaltinis, padedantis grąžinti maistines medžiagas į aplinką ir palaikyti mitybos grandines. Tačiau gyvūnams, mintantiems gaišena, kyla ir rizikų: nuo užkrato iki plėšrūnų dėmesio, todėl jų elgsena ilgą laiką kėlė klausimų.

    Vienas seniai svarstytas paaiškinimas skamba paprastai: ėdrūnai gali vengti maitintis savo giminaičių gaišena, nes taip mažėja tikimybė pasigauti patogenų. Vis dėlto iki šiol trūko didesnio masto duomenų, leidžiančių šią idėją patikimiau patikrinti.

    Ką parodė stebėjimai Ispanijoje

    Žurnale Ecology Letters paskelbtame tyrime Ispanijos mokslininkai analizavo, kokią gaišeną renkasi įvairūs stuburiniai ėdrūnai. Nuo 2020 metų vasario iki 2021 metų gegužės El Hondo gamtos parke pietryčių Ispanijoje jie išdėstė beveik 200 žuvų, paukščių ir smulkių žinduolių gaišenų.

    Kiekvienoje vietoje buvo įrengtos kameros, fiksavusios, kas ir kada ėda, o vėliau duomenys sulyginti su filogenetinėmis analizėmis. Taip vertinta evoliucinė distancija tarp ėdrūno ir gaišenos, kitaip tariant, kiek toli jų giminystė nutolusi per milijonus metų.

    Tyrėjai nustatė nuoseklų dėsningumą: gyvūnai dažniau maitinosi tais kritusiais gyvūnais, su kuriais yra mažiau artimai susiję. Kitaip tariant, dauguma ėdrūnų vengė gaišenų, priklausančių filogenetiškai artimoms rūšims, nors jų aplinkoje netrūko.

    Kodėl artima giminystė gali būti pavojinga

    Tyrimo autoriai aiškina, kad artimai giminingos rūšys dažniau dalijasi panašia fiziologija, todėl joms būdingi ir panašūs ligų sukėlėjai. Dėl to maitindamasis artimo giminaičio gaišena gyvūnas gali lengviau perimti patogenus, kuriems jo organizmas yra imlus.

    Tokios elgsenos nauda būtų dvejopa: mažesnė infekcijų rizika ir mažesnės energijos sąnaudos imuninei sistemai. Tai ypač svarbu laukinėje gamtoje, kur energijos balansas lemia išgyvenimą, o liga gali greitai sumažinti gebėjimą medžioti ar išvengti plėšrūnų.

    Analizė parodė, kad ryšys tarp evoliucinės distancijos ir pasirinkimų kai kuriose grupėse buvo stipresnis, o kitose silpnesnis. Mokslininkai pabrėžia, kad skirtumai tarp paukščių ir žinduolių gali priklausyti nuo jų mitybos strategijų, konkurencijos ir prieinamo maisto.

    Tarp dažniausiai prie gaišenų fiksuotų vartotojų išsiskyrė rudoji žiurkė, kuri ypač dažnai rinkosi žuvų gaišenas. Kai kurios rūšys pasirodė mažiau išrankios, o keliais atvejais pastebėta ir priešinga tendencija, tačiau bendras paveikslas liko aiškus.

    „Matome nuoseklų modelį: ėdrūnai paprastai vengia maitintis filogenetiškai artimų rūšių gaišena“, – teigė tyrėjai.

    Tyrimo autoriai atkreipia dėmesį ir į ribotumus: stebėjimuose nebuvo vertinami, pavyzdžiui, žuvys kaip ėdrūnai, o kai kurių rūšių fiksuotų maitinimosi epizodų skaičius buvo nedidelis. Todėl ateities darbams svarbu aiškintis, kaip pasirinkimus keičia gyvūnų sveikata, amžius, socialumas ar maisto stoka.

    Mokslininkų teigimu, ėdrūnai atlieka ne tik ekologinę, bet ir visuomenės sveikatai reikšmingą funkciją, nes padeda greičiau pašalinti gaišenas iš aplinkos. Tai gali mažinti ligų plitimui palankias sąlygas, o todėl jų bendrijų apsauga laikoma svarbia platesnės laukinės gamtos valdymo dalimi.

    „Sveikų ėdrūnų bendrijų atpažinimas ir išsaugojimas gali duoti naudos ekosistemoms ir prisidėti prie zoonozinių rizikų mažinimo“, – padarė išvadą tyrėjai.

  • Aliaskos 1964 metų žemės drebėjimas pakėlė jūros dugną: per 50 metų žuvys pasikeitė neatpažįstamai

    1964 metais Aliaską supurtęs 9,2 balo žemės drebėjimas buvo toks galingas, kad kai kur pakėlė pakrantę ir jūros dugną keliais metrais. Dalis vietovių per trumpą laiką tapo sausuma, o atskiruose ruožuose pakilimas siekė net apie 11 metrų.

    Geologų vertinimu, prie Montague salos vietomis fiksuotas maždaug 3,7–4,3 metro dugno pakilimas. Tai reiškė, kad sūrus vanduo, dar visai neseniai buvęs vandenyno dalimi, jau kitą rytą atsidūrė aukščiau potvynio linijos.

    Šie nauji vandens telkiniai ilgainiui ėmė gėlintis nuo lietaus ir tirpsmo vandens, todėl susiformavo tvenkiniai, labiau panašūs į gėlavandenes buveines. Į dalį jų pateko ir žuvys, kurios staiga atsidūrė visai kitokiomis sąlygomis nei atviroje jūroje.

    Tyrėjų dėmesį patraukė trydyglės dyglės, nedidelės žuvys, paplitusios šiauriniuose vandenyse ir žinomos dėl šoninių kaulinių plokštelių. Naujuose tvenkiniuose sumažėjo plėšrūnų, neliko druskingumo, o žiemą vandens paviršių ilgam padengdavo ledas.

    Praėjus maždaug 50 metų po drebėjimo, mokslininkų komanda, vadovaujama Emily Lescak, nuvyko į sunkiai pasiekiamas salas patikrinti, kas nutiko šioms populiacijoms. Buvo surinkta daugiau kaip 1 000 individų mėginių ir palyginti daugiau nei 130 000 DNR skirtumų.

    Analizė parodė, kad tvenkiniuose gyvenančios žuvys iš tiesų kilo iš vietinių jūrinių dyglių, tačiau per palyginti trumpą laiką smarkiai nutolo nuo protėvių. Mokslininkai teigė, kad jų pokyčių mastas priartėjo prie skirtumų, kuriuos gėlavandenės populiacijos sukaupė per tūkstančius metų po ledynų atsitraukimo.

    Tyrimuose aprašyta, kad pasikeitė žuvų kūno forma, akių dydis, spalva, kaulų proporcijos ir apsauginis šarvas. Ypač išryškėjo šoninių plokštelių mažėjimas, siejamas su vienu genu, dažnai minimų šios rūšies evoliucijos tyrimuose.

    Mokslininkai aiškino, kad kai kuriais atvejais pokyčius lemia ne paties geno „perrašymas“, o nedidelės reguliacinės DNR dalies kaita. Tokie genetiniai „jungikliai“ nurodo, kur ir kada genas turi būti aktyvus, todėl prisitaikymas gali vykti greičiau, nei būtų tikėtasi vien iš atsitiktinių mutacijų kaupimosi.

    Pažymima, kad variantai, susiję su mažesniu plokštelių skaičiumi, jūrinėse populiacijose egzistuoja retai, tačiau tam tikromis sąlygomis jie gali tapti pranašumu. Kai aplinka staiga pasikeičia, atranka gali sparčiai „iškelti“ jau egzistuojančius genetinius variantus.

    Aliaskos pavyzdys tapo viena aiškiausių realaus laiko evoliucijos iliustracijų, kai geologinis įvykis sukuria naujas buveines ir per kelias dešimtis metų išryškėja apčiuopiami biologiniai pokyčiai. Tokie atvejai leidžia geriau suprasti, kaip rūšys prisitaiko prie staigių aplinkos lūžių.

    Mokslininkams tai taip pat svarbu prognozuojant biologinės įvairovės reakcijas į šiandieninius pokyčius, kai buveines keičia ne tik gamtiniai kataklizmai, bet ir žmogaus veikla. Kuo tiksliau suprantami genetiniai mechanizmai, tuo geriau galima vertinti, kurios populiacijos turi daugiau galimybių prisitaikyti, o kurioms gresia nykimas.

  • Mokslininkai metė iššūkį Darvinui: evoliucija gali būti kryptingesnė, nei manėme

    Mokslininkai metė iššūkį Darvinui: evoliucija gali būti kryptingesnė, nei manėme

    Evoliucija dažnai aiškinama kaip procesas, kuriame organizmai, geriau prisitaikę išgyventi ir daugintis, palaipsniui išstumia kitus. Tačiau naujas tyrimas rodo, kad net ir tada, kai keli evoliuciniai keliai suteikia tą patį prisitaikymo lygį, pokyčiai gali vykti ne atsitiktinai.

    Tyrimas, publikuotas Proceedings of the National Academy of Sciences (PNAS), nagrinėja vadinamąjį prisitaikymo kraštovaizdį, kai populiacijos „kopia“ į prisitaikymo viršūnes. Iki šiol daug kur buvo laikomasi prielaidos, kad pasiekus vienodą naudą suteikiančią „plokštumą“, tolesni pokyčiai daugiausia būna neutralūs.

    Evoliucija ant „plokštumos“

    Biologijoje dažna situacija, kai skirtingi požymių deriniai suteikia panašų išgyvenimo ir dauginimosi potencialą, vadinama degeneracija. Tai reiškia, kad kelios skirtingos formos ar strategijos gali būti vienodai sėkmingos, nors į tą patį rezultatą ateina skirtingais keliais.

    Izraelio Techniono instituto mokslininkai sukūrė supaprastintą matematinį modelį ir atliko simuliacijas, įtraukdami natūralios atrankos ir mutacijų poveikį. Jų rezultatai parodė, kad net ir vienodo prisitaikymo „plokštumoje“ populiacijos gali judėti kryptingai.

    Kryptingas dreifas ir atsparumas

    Autoriai šį reiškinį apibūdina kaip kryptingą dreifą: populiacijos juda link „plokštesnių“ kraštovaizdžio sričių, kuriose požymiai yra atsparesni mutacijoms ir atsitiktiniams sutrikimams. Kitaip tariant, net jei tiesioginio prisitaikymo pranašumo nėra, ilgainiui gali būti „pasirenkami“ stabilesni sprendiniai.

    „Kai skirtingi keliai suteikia vienodą prisitaikymą, pasirinkimas tarp jų nėra atsitiktinis“, – sakė biologė Naama Brenner, pristatydama tyrimo idėją.

    Mokslininkų teigimu, toks mechanizmas gali padėti paaiškinti, kaip evoliucijoje atsiranda atsparumas ir stabilumas net be aiškios kryptingos atrankos konkrečiam požymiui. Tai ypač aktualu kalbant apie sudėtingas sistemas, kur daug požymių tarpusavyje sąveikauja, o vien „naudingumo“ kriterijus ne visada leidžia numatyti, kas įsitvirtins ilguoju laikotarpiu.

    Ką tai keičia evoliucijos aiškinime

    Tyrimas siūlo atsargiau vertinti situacijas, kurios anksčiau būdavo laikomos neutralios evoliucijos pavyzdžiais. Jei kryptis atsiranda dėl kraštovaizdžio geometrijos ir populiacijos kintamumo sąveikos, tuomet net „neutralūs“ pokyčiai gali turėti paslėptą tendenciją vesti link didesnio atsparumo.

    Autoriai taip pat pabrėžia, kad nedideli fenotipiniai skirtumai gali būti informatyvesni, nei manyta, nes gali atskleisti, kokiu keliu populiacija judėjo evoliucinėje istorijoje. Kitas žingsnis, kaip nurodoma, yra panašius modelius sieti su sudėtingesniais organizmais ir realių ekosistemų duomenimis, kur kintamumas ir aplinkos poveikis yra dar įvairesni.

    Tyrimo išvados taip pat įdomios platesniame kontekste, nes panašus „polinkis“ į stabilesnius sprendinius aptariamas ir skaičiavimo moksluose, įskaitant kai kurių DI sistemų mokymo dinamiką. Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad dabar svarbiausia yra patikrinti, kiek šis efektas pasireiškia natūraliose populiacijose už modelių ribų.

    Tyrimas publikuotas Proceedings of the National Academy of Sciences (PNAS).

  • Iraną stebina neįtikėtina gyvatė: jos uodega atrodo kaip voras, bet mokslininkai rado štai ką

    Iraną stebina neįtikėtina gyvatė: jos uodega atrodo kaip voras, bet mokslininkai rado štai ką

    Irane gyvenanti vorauodegė raguotoji angis (Pseudocerastes urarachnoides) jau seniai glumina herpetologus: jos uodegos galas atrodo tarsi tikras voras su „kojomis“. Nauja analizė parodė, kad įspūdingas masalas sukurtas ne kaulais, o vien iš pakitusios odos ir žvynų.

    Tokį rezultatą pateikė tyrėjai, pirmą kartą itin detaliai „pažvelgę“ į angies uodegą didelės raiškos mikrokompiuterinės tomografijos skenavimu. Darbas publikuotas mokslo žurnale The Anatomical Record ir padėjo atsakyti į klausimą, ar „voro kojos“ turi skeletinį pagrindą.

    Skenavimai atskleidė, kad uodegos slanksteliai yra įprastos sandaros ir nepaaiškina neįprasto silueto. Vorą primenanti forma susidaro iš minkštųjų audinių: pailgėjusių, lanksčių, siūlą primenančių žvynų ir vienos didesnės ovalios struktūros, susiformavusios žvynams padidėjus ir susiliejus.

    Šis prisitaikymas siejamas su vadinamuoju uodeginiu viliojimu, kai gyvatė masalu pritraukia auką. Vorauodegė angis gali visiškai sustingti akmenuotoje aplinkoje, o menkai pajudinusi uodegą sukurti įspūdį, kad tarp akmenų ropoja voras, ir taip priartinti smalsų paukštį ar kitą plėšrūnui tinkamą gyvūną.

    Įdomu tai, kad pirmasis šios angies pavyzdys, patekęs mokslininkams, buvo surinktas 1968 metais ir iš pradžių kėlė įtarimų, jog neįprastas uodegos galas galėtų būti deformacija. Vėlesni radiniai ir 2006 metais paskelbtas rūšies aprašymas parodė, kad tai ne atsitiktinumas, o stabilus, evoliuciškai susiformavęs požymis.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad šis atvejis yra ryškus priminimas, kiek daug informacijos apie išvaizdą gali slypėti minkštuosiuose audiniuose. Kadangi tokie audiniai fosilijose paprastai neišlieka, vien iš kaulų apie tokį „voro“ masalą spręsti būtų beveik neįmanoma, todėl kai kurių išnykusių gyvūnų išvaizda galėjo būti gerokai įvairesnė, nei rodo jų skeletai.

    Vorauodegės angies uodega laikoma vienu įspūdingiausių plėšrūnų apgaulės pavyzdžių gamtoje: čia susijungia realistiškas masalas ir itin efektyvus maskavimasis. Mokslininkai tikisi, kad panašūs tyrimai, pasitelkiant modernius skenavimo metodus, leis geriau suprasti, kaip ekstremalūs prisitaikymai atsiranda be esminių skeleto pokyčių.

  • Giliavandenė žuvis nustebino mokslininkus: vaikšto dugnu, juda šonu ir net atbulomis

    Mokslininkai, filmuodami gyvūnus Pietų Kinijos jūros gelmėse, užfiksavo retą elgesį: giliavandenė žuvis geba ne tik „vaikščioti“ dugnu, bet ir judėti šonu bei atbulomis. Tai pastebėta tyrinėjant jūrinį gaidį, kurio judėjimo būdas primena vėžiagyvių manevrus.

    Tyrimo centre atsidūrė rūšis Scalicus engyceros, priklausanti jūrinių gaidžių grupei. Šios žuvys išsiskiria ypatingais krūtinės pelekų spinduliais, kurie veikia tarsi atskiros „kojytės“ ir leidžia remtis į smėlį ar dumblą.

    Skirtingai nei dauguma iki šiol aprašytų dugnu „vaikštančių“ žuvų, kurios paprastai juda tik pirmyn, nauji vaizdo įrašai parodė platesnį judesių repertuarą. Fiksuota, kad žuvis gali slysti į šoną, o prireikus atsitraukti atbulomis, koreguodama kryptį be apsisukimo.

    „Šis atradimas keičia nusistovėjusį supratimą apie tai, kaip gali judėti dugninės giliavandenės žuvys“, – sakė pagrindinis tyrimo autorius Han Tian.

    Pasak tyrėjų, žuvis judėjimui naudoja trūkčiojančius, „sprogstamus“ impulsus, panašius į krevečių šuolius, ir kartu pasitelkia uodegos mostus plaukimui. Toks derinys leidžia greitai pereiti nuo lėto „ėjimo“ prie staigaus manevro, kai reikia pasprukti ar pakeisti poziciją.

    Tyrėjai taip pat aprašė neįprastas ūsų pavidalo ataugas, vadinamas barbelėmis, kurios išsidėsto skersai kūno ašies. Jos labiau primena grėbliukus, o ne minkštus „ūsus“ ir, manoma, padeda apčiuopti bei „iššukuoti“ nuosėdas ieškant grobio.

    Nors tokia sandara nėra ideali greitam judėjimui, ji suteikia pranašumą maitinantis ant dugno. Žuvis gali tyrinėti gruntą ir net įsmigti į paviršinį nuosėdų sluoksnį, kad efektyviau aptiktų maisto šaltinius.

    Stebėjimai atlikti natūralioje aplinkoje, pasitelkiant giliavandenius aparatus, kurie leido detaliai fiksuoti judesius skirtingose šiaurinės Pietų Kinijos jūros vietose. Tokie tyrimai ypač vertingi, nes daugelis giliavandenių rūšių elgsenos detalių lieka nepastebimos laboratorinėmis sąlygomis.

    Mokslininkai pabrėžia, kad gyvi stebėjimai gelmėse padeda tiksliau suprasti evoliucines adaptacijas. Dugninių žuvų „ėjimas“ laikomas vienu įdomiausių pavyzdžių, kaip pelekai gali įgyti funkcijų, panašių į galūnes, o nauji duomenys rodo, kad tokių prisitaikymų įvairovė gali būti didesnė, nei manyta.