Tag: Fermentacija

  • Briuselio „MAASH“ pritraukė 12,15 mln. eurų: grybų baltymus ruošiasi gaminti pramoniniu mastu

    Briuselio „MAASH“ pritraukė 12,15 mln. eurų: grybų baltymus ruošiasi gaminti pramoniniu mastu

    Briuselyje įsikūrusi fermentacijos bendrovė „MAASH“, kuri kuria ir gamina mikoproteiną maisto pramonei, pritraukė 12,15 mln. eurų finansavimo paketą. Įmonė skelbia, kad lėšos bus skirtos perėjimui nuo parengiamųjų darbų prie realios pramoninės plėtros.

    Finansavimą sudaro nuosavo kapitalo investicija ir viešasis finansavimas. „MAASH“ nurodo, kad dalį paketo sudaro 5,85 mln. eurų investicija, kurią suteikė keli nauji investuotojai, tarp jų Ambra Capital, InvestPro, „Bpifrance“, Amorçage Industriel, Nordzucker ir Tereos.

    Likusią dalį sudaro „Bpifrance“ parama ir paskola: 4,3 mln. eurų pagal programą Première Usine bei 2 mln. eurų paskola pagal Prêt d’Amorçage Investissement, siejama su iniciatyva France 2030. Toks modelis, kai rizikos kapitalas derinamas su valstybės instrumentais, šiandien vis dažniau taikomas Europos maisto technologijų ir pramoninės biotechnologijos projektuose, nes vien tik privačiomis lėšomis „pirmųjų gamyklų“ rizika dažnai būna per didelė.

    „Mūsų pramoninės fermentacijos patirtis kartu su naujų partnerių atėjimu leis greitai didinti techninius ir komercinius pajėgumus“, – sakė vienas iš įkūrėjų ir valdybos pirmininkas Frédéric Van Gansberghe.

    „MAASH“ įkurta 2021 metais Frédéric Van Gansberghe ir Gaspard Gilbert. Bendrovė vysto mikoproteiną kaip tvaresnį ingredientą, skirtą gamintojams, ieškantiems alternatyvų gyvūninės kilmės baltymams arba norintiems mažinti mėsos kiekį sudėtyje neaukojant tekstūros ir skonio.

    Kas yra mikoproteinas?

    Mikoproteinas – tai baltyminė masė, gaunama fermentuojant grybus ar į grybus panašius mikroorganizmus kontroliuojamomis sąlygomis. Tokia gamyba paprastai paremta tiksliai valdomais parametrais, pavyzdžiui, temperatūra, pH ir deguonies tiekimu, nes nuo jų priklauso išeiga, produkto struktūra ir jutiminės savybės.

    „MAASH“ teigia, kad su savo fermentacijos būdu gautu mikoproteinu LoCylia™ ji pozicionuojasi kaip B2B ingredientų tiekėja maisto pramonei. Įmonė nurodo, kad partneriams gali padėti mažinti mėsos dalį receptūrose 10–30 proc. arba kurti vegetariškas ir veganiškas alternatyvas.

    Gamyklos planai Prancūzijoje

    Bendrovė pranešė, kad po dvejų metų nuo buvusios „Metabolic Explorer“ aikštelės įsigijimo Carling-Saint-Avold mieste pereina į projekto įgyvendinimo etapą. Ten planuojama paleisti 12 kubinių metrų demonstracinę gamyklą, kuri taps tiltu tarp laboratorinių bandymų ir nuolatinės pramoninės gamybos.

    Ilgesnio laikotarpio ambicija – pasirengti plėtrai iki 10 000 tonų metinės pramoninės gamybos. Tokie mastai alternatyvių baltymų sektoriuje paprastai laikomi lūžio tašku, nes tik didinant apimtis galima reikšmingai mažinti savikainą ir užtikrinti stabilų tiekimą didiesiems maisto gamintojams.

    Vadovų pokyčiai ir komercinis pagreitis

    „MAASH“ taip pat paskelbė apie vadovų pokyčius: nuo 2026 metų rugsėjo prie įmonės kaip generalinė direktorė prisijungs Samah Garringer. Ji turi daugiau nei 25 metų tarptautinės patirties maisto, ingredientų, mitybos ir pramoninio mastelio didinimo srityse, yra dirbusi vadovaujamose pareigose DSM, Avril Group ir ENOUGH Foods.

    „Džiaugiuosi prisijungdama prie „MAASH“ šiuo lūžio momentu. Kartu su komanda ir naujais partneriais įgyvendinsime priešpramoninį projektą, paspartinsime komercinį startą ir sukursime atsparią, savikaina konkurencingą platformą, kad maistingas, tvarus mikoproteinas rinką pasiektų dideliu mastu“, – sakė Samah Garringer.

    Kaip nurodo įmonė, dabartinis vadovas ir vienas iš įkūrėjų Gaspard Gilbert pereis į komercijos vadovo pareigas ir rūpinsis komerciniais ryšiais bei strateginėmis partnerystėmis. Taip pat jis laikinai eis finansų vadovo pareigas, kol bus užtikrinta pilna vadovų komanda sparčiai plėtrai.

    „Buvusios „Metex“ aikštelės įsigijimas suteikė mums pramoninį pagrindą. Pastaruosius dvejus metus dirbome, kad šį pagrindą paverstume patikimu ir įgyvendinamu projektu“, – sakė Gaspard Gilbert.

    „Šis finansavimas yra svarbus žingsnis: dabar turime partnerius, resursus ir lyderystę, kad pereitume nuo pasirengimo prie pramoninio įgyvendinimo. Samah Garringer paskyrimas generaline direktore atspindi tą pačią ambiciją – suteikti „MAASH“ pramoninius, žmogiškuosius ir komercinius pajėgumus, reikalingus augimui“, – pridūrė jis.

    Rinkoje, kur alternatyvių baltymų projektams didžiausias iššūkis dažnai yra perėjimas nuo prototipo prie stabilios gamybos, investuotojams svarbiausi tampa du dalykai: technologijos patikimumas ir komandos patirtis pramoninėje plėtroje. „MAASH“ atveju akcentuojamas būtent šis etapas – demonstracinė gamykla ir kelias link dešimčių tūkstančių tonų gamybos apimčių.

  • Įdėkite tai į raugintų kopūstų salotas: skonis švelnesnis, o žarnynui – dar naudingiau

    Raugintų kopūstų salotos gali būti ne tik rūgščios ir sausokos – vienas paprastas priedas sujungia ingredientus, sušvelnina skonį ir suteikia malonesnę, švelniai riešutinę natą. Dažniausiai tam pasirenkamas linų sėmenų aliejus, kurį svarbu naudoti teisingai.

    Rauginti kopūstai vertinami dėl skaidulų ir fermentacijos metu susidarančių pieno rūgšties bakterijų, o tai siejama su žarnyno mikrobiotos įvairove ir virškinimo komfortu. Tačiau vien kopūstų rūgštumas ne visiems priimtinas, todėl salotose dažnai derinami saldesni ir traškūs priedai, pavyzdžiui, morka ar obuolys.

    Linų sėmenų aliejus prie raugintų kopūstų tinka dėl skonio ir sudėties: jis yra vienas dažniausių augalinių alfa-linoleno rūgšties, priskiriamos omega-3 riebalų rūgštims, šaltinių. Be to, nedidelis riebalų kiekis salotose padeda organizmui geriau įsisavinti riebaluose tirpstančias medžiagas, pavyzdžiui, provitaminą A iš morkų.

    Esminė taisyklė – linų sėmenų aliejaus nekaitinti. Jį reikėtų supilti tik prieš pat patiekiant, kad išliktų skonis ir vertingosios savybės, o pačios salotos neįgautų kartumo. Jei kopūstai labai rūgštūs ar sūrūs, juos galima trumpai perplauti šaltu vandeniu ir gerai nuspausti.

    Kasdieniam variantui dažnai pakanka raugintų kopūstų, tarkuotos morkos, smulkinto svogūno ir šlakelio linų sėmenų aliejaus, o saldumui galima dėti obuolio. Laikyti patartina šaldytuve, bet aliejų įmaišyti paskutinę minutę, kad salotos ilgiau išliktų gaivios.

    Renkantis aliejų verta atkreipti dėmesį, kad jis būtų šalto spaudimo, laikomas tamsiame butelyje ir laikomas vėsiai, nes šis produktas jautrus šviesai ir šilumai. Jei skonis per intensyvus, galima pradėti nuo mažesnio kiekio ir pritaikyti pagal savo mitybos poreikius.

  • Meksikietiškas tepache iš ananaso žievelių: burbuliuojantis gėrimas nurungs limonadą?

    Į Meksikos gatvės maisto kultūrą įaugęs tepache vis dažniau atrandamas ir Europoje kaip namuose pasigaminamas, lengvai putojantis ananasų gėrimas. Jis išsiskiria tuo, kad gaminamas iš to, kas dažnai išmetama: ananaso žievelių ir kietesnio vidurio.

    Tepache esmė yra natūrali fermentacija, kuri suteikia gėrimui lengvą rūgštelę, vaisišką aromatą ir švelnų gazuotumą. Dėl fermentacijos, priklausomai nuo trukmės ir sąlygų, gali susidaryti nedidelis alkoholio kiekis, todėl procesą svarbu prižiūrėti.

    Tepache: kas tai per gėrimas

    Tradiciškai tepache saldinamas cukrumi ir pagardinamas prieskoniais, dažniausiai cinamonu bei gvazdikėliais. Skirtingai nei dauguma parduotuvinių gazuotų gėrimų, jo skonis paprastai nėra pernelyg saldus, o gaivumą sustiprina natūraliai susidarantys burbuliukai.

    Patiekiant dažnai pasirenkamas paprastas būdas: gerai atšaldyti, įdėti ledo, pagardinti laimo skiltele ar mėtomis. Dėl šios priežasties tepache neretai pristatomas kaip alternatyva vasaros limonadams.

    Kaip pasigaminti namuose saugiai

    Gaminimui paprastai pasirenkamas gerai sunokęs ananasas, kurį būtina kruopščiai nuplauti, nes naudojama žievelė. Į didelį stiklainį dedamos žievelės ir kietesnė šerdis, įberiama rudojo cukraus, įdedama cinamono lazdelė ir keli gvazdikėliai, tuomet viskas užpilama virintu, atvėsintu vandeniu.

    Indas uždengiamas marle ar švariu audiniu ir laikomas kambario temperatūroje apie dvi ar tris dienas. Kai pasirodo burbuliukai ir juntamas malonus, vaisiškas, lengvai mielinis kvapas, gėrimas paprastai jau būna tinkamas nukošti, supilstyti į butelius ir atšaldyti.

    Fermentuojamą gėrimą svarbu stebėti: atsiradusi pelėsio plėvelė ar aiškiai nemalonus kvapas yra ženklai, kad jo vartoti negalima. Taip pat nereikėtų fermentacijos tęsti pernelyg ilgai, jei siekiama švelnaus skonio ir minimalios alkoholio tikimybės.

    Zero waste tendencija virtuvėje

    Tepache populiarėjimą skatina ir vis ryškesnė zero waste kryptis virtuvėje, kai stengiamasi panaudoti kuo daugiau produkto dalių. Ananaso žievelės ir šerdis, kurios dažnai keliauja į šiukšliadėžę, čia tampa pagrindiniu ingredientu.

    Tokie fermentuoti gėrimai pastaraisiais metais vėl grįžta į madą dėl natūralaus skonio ir namų gamybos paprastumo, tačiau kartu reikalauja atidumo higienai ir laikymo sąlygoms. Teisingai pagamintas tepache būna gaivus, švelniai putojantis ir gali tapti įdomiu vasaros stalo akcentu.

  • Auga pakelėse ir pievose, o avietėms daro stebuklus: kaip pasigaminti trąšą iš gyvokosto

    Auga pakelėse ir pievose, o avietėms daro stebuklus: kaip pasigaminti trąšą iš gyvokosto

    Gyvokostas dažnai laikomas tiesiog pakelėse ir pievose augančiu žolynu, tačiau sodininkai jį vertina dėl vienos priežasties: iš jo galima pasigaminti skystą organinę trąšą, kuri ypač tinka avietėms. Toks tirpalas paprastai naudojamas augimo ir derėjimo metu, kai krūmams reikia daugiau maisto medžiagų.

    Avietėms svarbiausia ne tik reguliarus laistymas, bet ir subalansuotas maitinimas, nes nuo to priklauso ūglių stiprumas, žydėjimas ir uogų dydis. Praktikoje avietės labiausiai reaguoja į pakankamą kalio kiekį, o gyvokosto užpilai tradiciškai siejami būtent su kalio gausa, todėl jie dažnai pasirenkami vietoje dalies pirktinių priemonių.

    Kaip paruošti gyvokosto trąšą

    Skystai trąšai dažniausiai renkami žydintys gyvokostai, o paruošimą verta planuoti iš anksto, nes procesas užtrunka. Įprastas santykis yra apie 1 kilogramą susmulkintų augalo stiebų ir lapų bei 10 litrų vandens, tačiau nedideli nukrypimai nėra kritiniai.

    Augalinė masė dedama į didesnį kibirą ar talpą ir užpilama vandeniu, paliekant šiek tiek vietos putojimui. Indą geriausia laikyti pusiau pavėsyje, kad tirpalas neperkaistų saulėje ir fermentacija vyktų tolygiau.

    Kada tirpalas laikomas subrendusiu

    Fermentacija paprastai trunka 2–3 savaites, o per tą laiką turinį rekomenduojama kasdien permaišyti. Tai padeda išvengti nemalonaus paviršiaus sluoksnio susidarymo ir leidžia tirpalui bręsti tolygiai.

    Praktiškas požymis, kad užpilas jau tinkamas, yra putojimo sumažėjimas arba visiškas jo išnykimas. Vis dėlto verta įvertinti ir kvapą bei konsistenciją: subrendęs tirpalas būna tamsus, o augalinė masė būna aiškiai suirusi.

    Kodėl būtina skiesti

    Grynas fermentuotas užpilas avietėms gali būti per stiprus, todėl prieš laistymą jį būtina atskiesti. Dažniausiai taikoma proporcija yra 1 dalis užpilo ir 5 dalys vandens, kad maisto medžiagos pasiektų šaknis švelniau.

    Patogiausia matuoti tuo pačiu indu: pirmiausia įpilti vieną indą užpilo, o tuomet penkis indus vandens. Tik taip paruoštu tirpalu laistoma prie šaknų, stengiantis nepilti ant lapų, ypač karštu oru.

    Nors tokios trąšos dažnai pristatomos kaip paprasta išeitis, svarbu nepamiršti saiko ir stebėti augalų reakciją. Jei avietės auga pernink intensyviai, bet mažiau dera, tręšimą verta retinti, o esant neaiškumams dėl dirvos būklės naudingas dirvožemio tyrimas.

  • Ši namų mikstūra žadama spartinti metabolizmą: užtenka tamsių vynuogių ir vandens

    Naminių vaisinių actų gamyba pastaraisiais metais vėl išpopuliarėjo: žmonės juos naudoja tiek virtuvėje, tiek kaip kasdienį gėrimą. Be įprasto obuolių acto vis dažniau atrandamas ir vynuogių actas, ypač gaminamas iš tamsių, gerai sunokusių uogų.

    Vanduo su nedideliu kiekiu vaisinio acto dažnai pristatomas kaip būdas suaktyvinti virškinimą ir prisidėti prie svorio kontrolės. Acto rūgštis gali lėtinti skrandžio ištuštėjimą ir kai kuriems žmonėms sumažinti potraukį užkandžiauti, o daliai tyrimų dalyvių siejama ir su tolygesnėmis gliukozės svyravimų kreivėmis po valgio.

    Vis dėlto mitybos specialistai pabrėžia, kad stebuklingo efekto tikėtis nereikėtų: svorio mažėjimą lemia ilgalaikis kalorijų deficitas, subalansuota mityba, pakankamas baltymų ir skaidulų kiekis bei fizinis aktyvumas. Vynuogių actas gali būti tik nedidelė rutinos detalė, o ne pagrindinis sprendimas.

    Tamsios vynuogės vertinamos dėl polifenolių, kurie siejami su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu. Nors dalis šių junginių fermentacijos metu gali kisti, vynuogių actas dažnai pasirenkamas dėl sodresnio skonio ir aromato, kuris tinka ir gėrimams, ir patiekalams.

    Norint pasigaminti naminio vynuogių acto, paprastai pasirenkamos sunokusios vynuogės, vanduo ir nedidelis kiekis cukraus, o fermentacijai naudojamas švarus stiklainis, marlė ir guma. Svarbiausia higiena ir kantrybė, nes skonis bręsta palaipsniui, o procesą reikia stebėti, kad nekiltų nepageidaujamo gedimo ar pelėsio rizika.

    Geriant vandenį su actu dažniausiai rekomenduojama pradėti nuo mažesnio kiekio ir jį visada skiesti, kad būtų tausojami dantų emalis ir stemplė. Žmonėms, turintiems refliuksą, padidėjusį skrandžio rūgštingumą, gastritą ar opaligę, toks gėrimas gali pabloginti savijautą, todėl prieš įtraukiant jį į rutiną verta pasitarti su gydytoju.

    Virtuvėje vynuogių actas praverčia ten, kur norisi ryškesnės rūgšties: salotų padažuose, marinatuose, daržovių konservavime ar pagardinant troškinius bei sriubas. Jis taip pat tinka naminiam majonezui ar padažams, kuriuose rūgštis padeda subalansuoti riebesnį skonį.

  • Pamirškite obuolių actą: šis rubininis aviečių actas stebina aromatu ir skoniu

    Namų gamybos aviečių actas – paprastas būdas išsaugoti vasaros kvapą ir skonį ilgesniam laikui. Jis pasižymi ryškiu vaisiškumu, todėl tinka tiek salotoms, tiek padažams ar marinatams, o nedidelis kiekis gali pakeisti viso patiekalo charakterį.

    Fermentacijos principas gana aiškus: iš pradžių natūraliai susidaro alkoholis, o vėliau acto rūgšties bakterijos jį paverčia actu. Kad procesas vyktų sklandžiai, svarbiausia naudoti švariai paruoštus indus, rinktis prinokusias, aromatingas avietes ir užtikrinti, kad vaisiai būtų pilnai panardinti skystyje.

    Praktikoje daugiausia nesėkmių sukelia pelėsis, kuris dažniausiai atsiranda tuomet, kai uogos ar jų gabalėliai kyšo virš skysčio ir gauna per daug oro. Fermentuojant verta reguliariai apžiūrėti užpilą ir labai švelniai pamaišyti, ypač pirmomis dienomis, kad paviršiuje nesikauptų vaisių „kepurė“.

    Ant viršaus kartais susiformuoja želė primenanti plėvelė, vadinama acto motina. Tai nėra gedimo požymis – tai bakterijų ir celiuliozės sluoksnis, padedantis vykti acto fermentacijai, todėl jo skubėti šalinti nereikia, o dalį galima pasilikti kaip raugą kitai partijai.

    Subrendęs aviečių actas virtuvėje turi daugiau panaudojimų, nei vien salotų užpilas. Jis tinka marinatams mėsai ar daržovėms, padažams prie keptų patiekalų, o keli lašai gali pagyvinti net gėrimus ar desertus su uogomis, suteikdami subalansuotos rūgštelės.

    Pastaraisiais metais namuose fermentuojami produktai vėl išgyvena pakilimą, nes žmonės ieško natūralesnių skonių ir būdų sumažinti maisto švaistymą. Sezono metu aviečių perteklių paversti actu – praktiškas sprendimas, o atsakingai laikant higienos ir kantrybės taisyklių rezultatas dažniausiai nenuvilia.

  • Kisinti ridikėliai vietoj agurkų? Traški užkanda stebina skoniu ir nauda žarnynui

    Kisinti ridikėliai vietoj agurkų? Traški užkanda stebina skoniu ir nauda žarnynui

    Kisinti ridikėliai vis dažniau siūlomi kaip alternatyva įprastiems raugintiems agurkams – tai traški, ryškaus skonio užkanda, kurią nesunku pasigaminti namuose. Raugimas yra natūrali fermentacija, kurią daugiausia vykdo pieno rūgšties bakterijos, o dėl jų daržovės įgauna rūgštumą, aromatą ir ilgiau išsilaiko.

    Fermentacijos metu mikroorganizmai skaido daržovėse esančius cukrus ir gamina organines rūgštis, kurios padeda apsaugoti produktą nuo gedimo. Nepasterizuotose raugintose daržovėse gali išlikti gyvų mikroorganizmų, todėl tokie produktai dažnai siejami su įvairesne žarnyno mikrobiota ir subalansuota mityba.

    Vis dėlto namų sąlygomis raugintos daržovės ne visuomet gali būti vadinamos probiotikais. Pagal mokslinį apibrėžimą probiotikas turi turėti tiksliai identifikuotas mikroorganizmų padermes, tinkamą jų kiekį ir kliniškai patvirtintą poveikį, o naminių rauginių sudėtis paprastai nėra tiksliai kontroliuojama.

    Kas išlieka ridikėliuose

    Švieži ridikėliai daugiausia sudaryti iš vandens, o 100 gramų porcijoje paprastai yra apie 16 kilokalorijų. Jie suteikia vitamino C, kalio ir šiek tiek skaidulų, o būdingą aštresnį skonį lemia kryžmažiedėms daržovėms būdingi junginiai, įskaitant gliukozinolatus.

    Raugimas keičia daržovės cheminį profilį, tačiau nėra pagrindo tokios užkandos vadinti stebuklingu vitaminų šaltiniu ar natūraliu papildu. Maistinių medžiagų kiekis priklauso nuo veislės, ridikėlių šviežumo, fermentacijos trukmės ir laikymo sąlygų, o gliukozinolatai gali virsti kitais junginiais.

    Kada verta būti atsargiems

    Didžiausi tokio užkandžio privalumai praktiški: mažas kaloringumas, intensyvus skonis ir galimybė paįvairinti kasdienį racioną. Pjaustyti griežinėliais ridikėliai tinka vietoj marinuotų užkandžių, dera prie riebesnių patiekalų ar paprasto sumuštinio.

    Rauginant naudojama druska, todėl tokias daržoves geriausia laikyti priedu, o ne pagrindine patiekalo dalimi. Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems rekomenduoja suvartoti mažiau nei 5 gramus druskos per dieną, tad žmonėms, kuriems ribojamas natrio kiekis dėl padidėjusio kraujospūdžio ar inkstų ligų, svarbu saikas.

    Kai kuriems jautresnį virškinamąjį traktą turintiems žmonėms fermentuoti produktai gali sustiprinti nemalonius simptomus, o histamino netoleravimo atvejais reakcijos taip pat galimos. Tokiu atveju patariama pradėti nuo mažos porcijos ir stebėti savijautą.

    Kaip saugiai užraugti namuose

    Rauginimui reikia tvirtų ridikėlių, švaraus, iškaitinto stiklainio ir sūrymo. Dažniausiai naudojamas santykis yra apie 20 gramų druskos vienam litrui virinto ir atvėsinto vandens, o prieskoniai pasirenkami pagal skonį, pavyzdžiui, krapai, krienai, garstyčių sėklos, lauro lapai, pipirai ar česnakas.

    Svarbiausia taisyklė – ridikėliai visą laiką turi būti visiškai panardinti sūryme, nes sąlytis su oru didina gedimo riziką. Stiklainį laikykite kambario temperatūroje, nuo tiesioginės šviesos, ir kasdien patikrinkite, ar daržovės neiškilo virš skysčio.

    Dažniausiai po 3–5 dienų užkanda tampa rūgšti, o skystis gali drumstėti – tai įprastas pieno rūgšties fermentacijos požymis. Kai skonis tinka, stiklainį perkelkite į šaldytuvą, o jei atsiranda spalvotas pelėsis, labai nemalonus kvapas ar kiti aiškūs gedimo ženklai, produktą būtina išmesti.

  • Protėviai karštyje gėrė burokėlių girą: gaivina ir palaiko žarnyną, bet yra svarbi taisyklė

    Burokėlių gira dažniau siejama su barščiais, tačiau atšaldyta ji gali tapti ryškaus skonio vasaros gėrimu. Rūgštokas, šiek tiek sūrus skonis ir burokėlių aromatas dažnai maloniai numalšina troškulį. Vis dėlto ji nėra vandens pakaitalas, todėl geriausia ją vertinti kaip įvairovę kasdieniam skysčių vartojimui.

    Burokėlių rauginimas Vidurio ir Rytų Europoje turi senas tradicijas: raugas naudotas ir gėrimui, ir sriuboms, ir šaltibarščių tipo patiekalams. Pastaraisiais metais jis vėl atrandamas dėl fermentuotų produktų populiarumo ir didesnio dėmesio žarnyno mikrobiotai. Parduotuvėse daugėja tiek pasterizuotų, tiek nepasterizuotų variantų, tačiau jų savybės gali skirtis.

    Ar tikrai gerai drėkina?

    Karštomis dienomis organizmui svarbiausia gauti pakankamai skysčių, o pagrindinis pasirinkimas išlieka vanduo. Burokėlių gira skysčių balansą gali papildyti, tačiau dėl druskos kiekio ji netinka gerti neribotai visą dieną, kaip dažnas daro su vandeniu. Ypač atsargiems reikėtų būti tiems, kurie riboja druską dėl padidėjusio kraujospūdžio ar kitų sveikatos būklių.

    Raugintų gėrimų rūgštumas kai kuriems žmonėms gali dirginti skrandį ar sustiprinti refliukso simptomus. Jei jaučiate nemalonius pojūčius, verta mažinti kiekį, skiesti vandeniu arba rinktis kitus gėrimus. Taip pat svarbu atsižvelgti į individualų toleravimą, nes fermentuoti produktai ne visiems tinka vienodai.

    Kas lemia skonį ir naudą?

    Klasikinė gira gaminama iš žalių burokėlių, vandens, druskos, česnako ir prieskonių, o skonį suformuoja pieno rūgšties fermentacija. Natūralios nuosėdos butelio dugne yra įprastos, kaip ir specifinis rūgštokas fermentacijos kvapas. Jei produktas pirktinis, verta pasižiūrėti sudėtį ir atkreipti dėmesį, ar jis pasterizuotas, nes kaitinimas paprastai sumažina gyvų mikroorganizmų kiekį.

    Namuose gaminant svarbiausia higiena ir tinkamos sąlygos, kad fermentacija vyktų saugiai. Indas turi būti švarus ir išplikytas, o burokėliai tvirti, be pelėsio ar pažeidimų. Dar viena taisyklė, kurios nereikėtų ignoruoti: visi burokėlių gabalėliai privalo būti apsemti sūrymu, kad nesusidarytų nepageidaujami mikroorganizmai.

    Kada gėrimo nebegerti?

    Jei paviršiuje atsiranda pūkuotas, spalvotas pelėsis arba kvapas tampa aitrus, nemalonus, primenantis gedimą, gėrimo ragauti nereikėtų. Tokiu atveju saugiausia išmesti visą turinį, o indą kruopščiai išplauti ir dezinfekuoti. Vasarą patiekimui dalį giros galima skiesti šaltu vandeniu ir patiekti gerai atvėsintą, tačiau saikas išlieka svarbiausias.

  • Niekada taip nedėkite agurkų į stiklainį: viena klaida ir rauginti gali keliauti į šiukšlyną

    Naminiai rauginti agurkai atrodo paprastas darbas, tačiau net smulki klaida gali baigtis minkštais, nebekvepiančiais ar net sugedusiais konservais. Viena dažniausių nesėkmių priežasčių slypi ne recepte, o pačiame stiklainyje: kaip sudedami agurkai ir ar jie visą laiką lieka po sūrymu.

    Rauginimui svarbu rinktis šviežius, tvirtus, panašaus dydžio agurkus, be pažeistos odelės. Juos rekomenduojama sudėti glaudžiai, dažniausiai statmenai, kad užpylus sūrymą jie neperslinktų ir neliktų iškilusių virš skysčio.

    Klaida, kuri sugadina visą stiklainį

    Didžiausia bėda, kai agurkai sumetami bet kaip arba sudedami taip, kad dalis jų kyšo virš sūrymo. Su oru besiliečiantys gabalai tampa palankia vieta pelėsiui ir kitiems mikroorganizmams, todėl gali sugesti visas stiklainio turinys.

    Kita kraštutinė klaida yra per stiprus grūdimas per jėgą. Taip lengva pažeisti odelę, o pažeisti agurkai rūgimo metu greičiau suminkštėja, praranda traškumą ir gali tapti vandeningi.

    Ką dar verta žinoti apie sūrymą

    Sėkmę lemia ir tinkamas sūrymas: dažniausiai taikoma proporcija yra maždaug 1 valgomasis šaukštas nejoduotos akmens druskos 1 litrui vandens. Druskos koncentracija svarbi tam, kad būtų sudarytos palankios sąlygos pieno rūgšties fermentacijai ir kartu pristabdytas nepageidaujamų bakterijų dauginimasis.

    Per visą rūgimo laiką agurkai turi būti visiškai apsemti, todėl praverčia tvarkingas sudėjimas ir pakankamas skysčio kiekis. Pirmosiomis dienomis, kai fermentacija aktyviausia, verta reguliariai patikrinti, ar niekas neiškilo virš sūrymo.

    Traškumą padedantys išlaikyti priedai

    Skonį ir tekstūrą dažnai sustiprina tradiciniai priedai: česnakas, krapai su žiedynais, krieno šaknis, taip pat vyšnių, serbentų ar ąžuolo lapai. Juose esantys junginiai gali prisidėti prie tvirtesnės agurkų struktūros ir ryškesnio aromato.

    Taip pat svarbi higiena: stiklainiai turi būti švarūs, gerai išplauti ir nuplikyti, o visi ingredientai švieži. Pirmas kelias dienas stiklainius įprasta laikyti kambario temperatūroje, o procesui nurimus perkelti į vėsesnę vietą, kad skonis bręstų lėčiau ir agurkai ilgiau išliktų traškūs.

    Teisingai paruošti rauginti agurkai yra natūralios fermentacijos produktas, kuriame susidaro pieno rūgšties bakterijos, o kartu išlieka skaidulų, nedideli kiekiai vitaminų ir mineralų. Dėl to rauginimas išlieka vienu paprasčiausių būdų ilgiau išsaugoti sezono derlių ir skonį.

  • Ne visa „sveika“: šios medžiagos maiste blokuoja vitaminus ir mineralus – ką daryti?

    Ne visa „sveika“: šios medžiagos maiste blokuoja vitaminus ir mineralus – ką daryti?

    Antimaistinės medžiagos yra natūralūs junginiai, randami daugelyje augalinių produktų. Jie gali prisijungti mineralus ar trikdyti kai kurių vitaminų įsisavinimą, todėl daliai žmonių ilgainiui didėja tam tikrų trūkumų rizika.

    Svarbu tai, kad pats terminas nereiškia, jog tokio maisto reikia atsisakyti. Dažniausiai antimaistinės medžiagos aptinkamos ir itin vertinguose produktuose, pavyzdžiui, ankštinėse kultūrose, pilno grūdo produktuose, riešutuose ar daržovėse.

    Kokios medžiagos dažniausios?

    Viena dažniausių yra oksalo rūgštis ir jos druskos oksalatai, kurių turi špinatai, rabarbarai, kakava, arbata, kava. Oksalatai gali jungtis su kalciu ir kai kuriais kitais mineralais, todėl jų įsisavinimas sumažėja.

    Kita plačiai paplitusi medžiaga yra fitino rūgštis, esanti grūduose, ankštiniuose augaluose, sėklose ir riešutuose. Ji gali sudaryti sunkiai tirpius junginius su geležimi, cinku ir kalciu, ypač jei mityboje daug neapdorotų grūdų ir ankštinių.

    Prie antimaistinių medžiagų priskiriami ir taninai, esantys arbatoje, kavoje, kakavoje, kai kuriuose vaisiuose. Jie gali sumažinti dalies mineralų, ypač geležies, pasisavinimą, todėl jautresniems žmonėms svarbu, kada geriami šie gėrimai.

    Dar viena medžiaga yra avidinas, randamas žaliame kiaušinio baltyme. Jis gali surišti biotiną, tačiau terminis apdorojimas avidino poveikį praktiškai panaikina.

    Goitrogenais vadinami junginiai, kurių yra kryžmažiedėse daržovėse, tokiose kaip kopūstai, brokoliai, žiediniai kopūstai, taip pat sojoje. Labai dideli kiekiai gali trukdyti jodo apykaitai, todėl žmonėms, turintiems skydliaukės sutrikimų, aktualu ne tik kiekis, bet ir paruošimas.

    Kaip sumažinti poveikį virtuvėje?

    Praktikoje dažniausiai padeda paprasti būdai: mirkymas, virimas ir fermentavimas. Pavyzdžiui, ankštinių mirkymas ir virimas mažina fitino rūgšties kiekį, o raugo fermentacija duonoje paprastai pagerina mineralų biologinį prieinamumą.

    Daržoves, kuriose daugiau oksalatų, dažnai rekomenduojama trumpai apvirti ir nupilti nuovirą, nes dalis junginių pereina į vandenį. Taip pat gali padėti patiekalų derinimas, kai kartu valgomi kalcio turintys produktai.

    Jei aktualus geležies pasisavinimas, verta atkreipti dėmesį į laiką: arbatą ar kavą geriau gerti ne valgymo metu, o po jo. Geležies įsisavinimą taip pat gerina vitaminas C, todėl jo turintys produktai prie augalinės kilmės patiekalų dažnai yra naudingi.

    Ne tik natūralūs junginiai: kada maistas tampa rizika?

    Be natūralių antimaistinių medžiagų, riziką gali didinti ir junginiai, susidarantys perdirbant ar kaitinant maistą. Pavyzdžiui, akrilamidas dažniau susidaro kepant ar gruzdinant krakmolingus produktus aukštoje temperatūroje, todėl svarbus ne tik produktas, bet ir paruošimo būdas.

    Taip pat išlieka problema dėl pelėsių gaminamų mikotoksinų, kurie gali atsirasti netinkamai laikomuose riešutuose, džiovintuose vaisiuose ar grūdiniuose produktuose. Matoma pelėsio dėmė nebūtinai reiškia, kad užteršta tik paviršiaus dalis, todėl tokį produktą saugiausia išmesti.

    Didžiajai daliai žmonių pakanka įvairios mitybos ir tinkamo maisto paruošimo, kad antimaistinių medžiagų poveikis būtų minimalus. Jei vargina nuolatinis nuovargis, lūžinėjantys nagai, plaukų slinkimas ar nustatyta mažakraujystė, verta pasitarti su gydytoju ir įvertinti geležies, vitamino B12, vitamino D bei kitų rodiklių situaciją.