CP v2

Tag: Fibromialgija

  • Christina Applegate sukrėtusi žinia: gydytojai sako, kad ji neturi išsėtinės sklerozės

    Holivudo aktorė Christina Applegate pranešė gavusi netikėtą žinią: gydytojai esą teigia, kad jai nėra išsėtinės sklerozės diagnozės, kuri buvo minėta anksčiau. Apie tai ji kalbėjo tinklalaidėje „MeSsy“, kurią veda kartu su aktore Jamie-Lynn Sigler.

    Applegate viešai pasakojo, kad pirmuosius simptomus pajuto dar 2019 metais filmavimo aikštelėje, kai ėmė prastėti pusiausvyra. Vėliau atsirado didelis nuovargis, tirpimo pojūtis ir tai, kad fizinio krūvio metu ji greičiau išsekdavo.

    Pasak aktorės, po daugybės tyrimų jai buvo pasakyta, kad tai atitinka išsėtinės sklerozės vaizdą. Ji taip pat yra minėjusi skausmą, judėjimo sunkumus, šlapimo nelaikymo problemą ir tai, kad laikui bėgant prireikė lazdos, o vėliau ir neįgaliojo vežimėlio.

    Visgi naujausia žinia, kaip pati aktorė pabrėžė, neatnešė palengvėjimo, o veikiau sugrąžino į pradžią. Ji sakė, kad dabar vėl tenka ieškoti tikslaus atsakymo, kas sukelia simptomus, ir kartoti diagnostiką.

    Kodėl išsėtinę sklerozę sunku patvirtinti?

    Išsėtinė sklerozė yra lėtinė centrinės nervų sistemos liga, kai imuninė sistema pažeidžia nervinių skaidulų mielino dangalą. Dėl to sutrinka nervinių impulsų perdavimas, o simptomai gali būti labai įvairūs ir kisti laikui bėgant.

    Neurologijoje pabrėžiama, kad nėra vieno vienintelio testo, kuris savarankiškai patvirtintų arba paneigtų išsėtinę sklerozę. Diagnozė paprastai remiasi simptomų istorija, neurologiniu ištyrimu, galvos ir nugaros smegenų magnetinio rezonanso vaizdais, o kai kuriais atvejais ir smegenų skysčio tyrimais.

    Vertinant magnetinio rezonanso tyrimus svarbu ne tik tai, ar matomi pakitimai, bet ir jų pobūdis, vieta bei tai, ar požymiai rodo ligos plitimą skirtingu laiku. Kartu gydytojai turi įsitikinti, kad simptomų geriau nepaaiškina kita būklė.

    Ligos, kurios gali priminti šią diagnozę

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad pusiausvyros sutrikimai, galūnių tirpimas, silpnumas, nuovargis ar skausmas nėra būdingi tik išsėtinei sklerozei. Panašiai gali pasireikšti ir kitos neurologinės ar sisteminės būklės, todėl kartais prireikia ilgesnio ir detalesnio ištyrimo.

    Viena iš dažniau minimų klaidinančių būklių yra fibromialgija, siejama su lėtiniu išplitusiu skausmu, miego sutrikimais, nuovargiu ir koncentracijos sunkumais. Nors tai nėra demielinizuojanti liga, dalis pojūčių pacientams gali atrodyti kaip neurologiniai.

    Simptomus, panašius į nervų sistemos pažeidimą, gali sukelti ir vitamino B12 stoka. Ji gali pasireikšti galūnių dilgčiojimu, jutimų sutrikimais, nestabilia eisena, silpnumu, o užsitęsus trūkumui kai kuriais atvejais kyla ir ilgalaikių neurologinių pasekmių rizika.

    Į diferencinę diagnostiką taip pat patenka autoimuninės ir uždegiminės ligos, pavyzdžiui, sisteminė raudonoji vilkligė ar sarkoidozė, taip pat neuromielito optikos spektro sutrikimas. Pastaroji būklė gali sukelti regėjimo sutrikimus, galūnių silpnumą ir jutimų pakitimus.

    Klaidinti gali ir kraujagysliniai galvos smegenų pakitimai, ypač jei žmogus turi hipertenziją, cukrinį diabetą ar kitų širdies ir kraujagyslių rizikos veiksnių. Tokiais atvejais magnetinio rezonanso vaizduose kartais matomi pakitimai, kurie iš pirmo žvilgsnio gali būti neteisingai interpretuoti.

    Dar viena galimybė yra nervų sistemą pažeidžianti boreliozės forma, kai infekcija susijusi su erkėmis. Tačiau klinikinėje praktikoje pabrėžiama, kad vien teigiamų antikūnų nepakanka, o diagnozė vertinama pagal simptomus ir papildomus tyrimus, įskaitant kai kuriuos smegenų skysčio rodiklius.

    Retesniais atvejais, ypač vertinant kelionių istoriją, į diferencinę diagnostiką gali patekti parazitinės infekcijos, tokios kaip neurocisticerkozė. Ji dažniau nustatoma regionuose už Europos ribų, tačiau gali būti svarbi, jei žmogus gyveno ar keliavo į didesnės rizikos teritorijas.

    Ką rodo ankstesni tyrimai?

    Neurologų bendruomenėje ne kartą buvo aptarta, kad daliai pacientų išsėtinė sklerozė gali būti nustatyta klaidingai, ypač kai simptomai yra nespecifiniai, o vaizdiniai tyrimai interpretuojami pernelyg plačiai. Viename plačiai cituojamame 2016 metais publikuotame darbe analizuotos situacijos, kai ankstesnė diagnozė vėliau buvo pripažinta klaidinga arba tikėtina klaidinga.

    Ten tarp dažnesnių alternatyvų minėtos migrenos, fibromialgija, įvairūs nespecifiniai neurologiniai nusiskundimai ir neuromielito optikos spektro sutrikimas. Daliai žmonių klaidinga diagnozė buvo išlikusi ilgą laiką, o tai pabrėžia, kodėl svarbu periodiškai peržiūrėti diagnozę, jei klinikinis vaizdas nesutampa.

    Pati Christina Applegate kol kas nėra įvardijusi, kokia alternatyvi diagnozė galėtų paaiškinti jos simptomus. Ji akcentuoja, kad laukia pakartotinių vertinimų, o aiškus atsakymas paaiškės tik atlikus naujus tyrimus.

    Gydytojai primena, kad bet kokie progresuojantys neurologiniai simptomai, tokie kaip silpnumas, pusiausvyros prastėjimas, tirpimas ar regėjimo pakitimai, yra priežastis nedelsti ir kreiptis į specialistus. Ankstyvas, nuoseklus ištyrimas gali padėti greičiau atskirti panašias būkles ir parinkti tinkamą gydymą.

  • Miego hormonas melatoninas netikėtai malšina lėtinį skausmą: ką rodo nauja analizė

    Nauja mokslinių tyrimų analizė rodo, kad melatoninas, dažniausiai vartojamas miego sutrikimams, gali pastebimai sumažinti ir lėtinio skausmo intensyvumą. Specialistai pabrėžia, kad tai nėra stebuklingas pakaitalas įprastiems vaistams, tačiau kai kuriems pacientams gali tapti naudingu papildymu.

    Apibendrintoje analizėje įvertinti daugiau nei 2 000 pacientų duomenys iš 23 klinikinių tyrimų. Tyrimuose dalyvavo žmonės, sergantys osteoartritu, fibromialgija, varginami juosmens skausmų, taip pat pacientai po sudėtingų stuburo operacijų ar sąnarių keitimo.

    Ką parodė tyrimų rezultatai

    Vertinant skausmą 100 balų skale, melatoninas vidutiniškai sumažino skausmo intensyvumą maždaug 9 balais. Autoriai nurodo, kad toks pokytis kai kuriuose kontekstuose gali būti panašus į dalies įprastų priešuždegiminių vaistų poveikį, tačiau rezultatai skirtingose pacientų grupėse gali skirtis.

    Be skausmo mažėjimo, daugelyje tyrimų fiksuotas ir geresnis miego kokybės vertinimas. Tai svarbu todėl, kad prastas miegas yra glaudžiai susijęs su didesniu skausmo jautrumu ir blogesne savijauta dieną.

    Kodėl miegas susijęs su skausmu

    Mokslinėje literatūroje vis dažniau pabrėžiama dvikryptė sąsaja: skausmas blogina miegą, o prastas miegas sustiprina skausmo suvokimą. Tokiu atveju melatoninas gali veikti netiesiogiai, padėdamas stabilizuoti paros ritmą ir pagerinti užmigimą.

    Be to, melatoninas organizme atlieka ne vien miego „signalo“ funkciją. Tyrėjai aptaria jo galimą antioksidacinį ir priešuždegiminį poveikį, taip pat sąsajas su nervų sistemos skausmo signalų reguliavimu, tačiau šios kryptys dar reikalauja tvirtesnių įrodymų.

    Saugumas, dozės ir svarbios išlygos

    Tyrimuose melatoninas dažniausiai buvo toleruojamas gerai, o nepageidaujami poveikiai, tokie kaip pykinimas ar galvos svaigimas, pasitaikė retai. Vis dėlto individuali reakcija gali skirtis, ypač jei žmogus vartoja kitus vaistus ar turi gretutinių ligų.

    Analizuotuose tyrimuose dažnai minimos 3 miligramų paros dozės lėtiniam raumenų ir sąnarių skausmui, o po operacijų kai kur taikytos ir apie 5 miligramų dozės. Paprastai rekomenduojama vartoti likus maždaug valandai iki miego, tačiau universalaus režimo nėra.

    Gydytojai pabrėžia, kad savavališkai keisti paskirtų nuskausminamųjų ar kitų vaistų melatoninu negalima. Jei lėtinį skausmą lydi nemiga, dėl melatonino tinkamumo, dozės ir suderinamumo su kitais vaistais reikėtų pasitarti su šeimos gydytoju ar gydančiu specialistu.

  • Allodinija: kodėl ima skaudėti prisilietus ir ką tai gali išduoti apie migreną ar išsėtinę sklerozę

    Allodinija: kodėl ima skaudėti prisilietus ir ką tai gali išduoti apie migreną ar išsėtinę sklerozę

    Kas yra allodinija?

    Allodinija – tai skausmas, atsirandantis dėl dirgiklio, kuris įprastai skausmo nesukelia. Žmogui gali skaudėti nuo lengvo prisilietimo, drabužio trynimo, plaukų šukavimo ar nedidelio temperatūros pokyčio.

    Šis reiškinys dažnai painiojamas su hiperalgezija, tačiau skirtumas esminis. Hiperalgezija reiškia sustiprėjusį skausmą dėl tikrai skausmingo dirgiklio, o allodinija – skausmą dėl dirgiklio, kuris paprastai būtų neutralus.

    Kodėl „skauda nuo nieko“?

    Normaliomis sąlygomis švelnų prisilietimą perduoda A-beta nervinės skaidulos, o skausmą – A-delta ir C skaidulos. Šios sistemos veikia atskirai, todėl lengvi dirgikliai neturėtų būti „išverčiami“ į skausmo signalą.

    Allodinijos atveju nervų sistema tampa pernelyg jautri, o smegenys pradeda klaidingai interpretuoti prisilietimo signalus kaip skausmą. Dažniausiai tai siejama su centrine sensityzacija, kai pakinta skausmo apdorojimas nugaros smegenyse ar galvos smegenyse.

    „Allodinija nėra atskira liga – tai simptomas, rodantis, kad skausmo signalų apdorojimas nervų sistemoje yra pakitęs“, – aiškina skausmo medicinos specialistai.

    Kokie pojūčiai būdingi?

    Žmonės allodiniją dažniausiai apibūdina kaip deginimą, dilgčiojimą, kaitrą po oda ar staigų, aštrų dūrį. Kai kuriems pojūtis primena elektros impulsą, kuris pasireiškia staiga ir būna sunkiai nuspėjamas.

    Kitas dažnas bruožas – baimė prisilietimui, kai žmogus ima vengti artumo, tam tikrų drabužių ar net patalynės. Sunkesniais atvejais net lengvas audinio kontaktas gali smarkiai trikdyti miegą ir kasdienę veiklą.

    Su kokiomis ligomis siejama?

    Allodinija dažnai pasireiškia migrenos metu arba sergant lėtine migrena, kai ima skaudėti šukuojantis ar nešiojant akinius. Tyrimuose aprašoma, kad ji siejama su jautresniu skausmo apdorojimu ir gali būti signalas, jog migrenos priepuolis „įsibėgėja“.

    Taip pat ji gali lydėti diabetinę neuropatiją, kai pažeidžiami periferiniai nervai ir net kojinių prisilietimas tampa skausmingas. Allodinija minima ir fibromialgijos atvejais, kai būdingas išplitęs lėtinis skausmas bei padidėjęs jautrumas spaudimui.

    Dar viena situacija – neuralgija po juostinės pūslelinės, kai skausmas gali užsitęsti mėnesius ar metus. Ji pasitaiko ir sergant išsėtine skleroze, kai dėl demielinizacijos procesų pakinta signalų perdavimas nervų sistemoje.

    Kaip nustatoma ir gydoma?

    Allodinijos įvertinimas dažnai prasideda nuo išsamios apklausos: kada skausmas atsiranda, kas jį sukelia, kaip jis apibūdinamas ir ar yra neurologinių simptomų. Kartais atliekami paprasti klinikiniai testai su skirtingomis tekstūromis ar temperatūros dirgikliais, siekiant atskirti skausmo tipą.

    Įprasti nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, tokie kaip ibuprofenas, neretai būna mažai veiksmingi, nes problema susijusi su nervinių signalų apdorojimu. Klinikinėje praktikoje dažniau taikomi neuropatinio skausmo gydymo principai, įskaitant kai kuriuos antiepilepsinius ar antidepresinius vaistus, kuriuos parenka gydytojas.

    Svarbi ir nemedikamentinė pagalba, pavyzdžiui, desensityzacijos metodai, kai oda palaipsniui pratinama prie skirtingų pojūčių. Tačiau esminė kryptis – rasti ir gydyti pagrindinę priežastį, nes stabilizavus migreną, diabetą ar kitą būklę, allodinijos simptomai dažnai sumažėja.

    Jei skausmas nuo prisilietimo kartojasi, plinta arba trukdo miegui ir kasdieniam gyvenimui, verta kreiptis į šeimos gydytoją ar neurologą. Ypač svarbu neatidėlioti, jei atsiranda naujų neurologinių simptomų, pavyzdžiui, tirpimas, silpnumas ar regos pokyčiai.