CP v2

Tag: Fiziniai pratimai

  • Tyrimas: 54 proc. jaunų suaugusiųjų 2 tipo diabetas atslūgo po intensyvios dietos ir sporto programos

    Naujas klinikinis tyrimas rodo, kad daliai jaunų suaugusiųjų 2 tipo diabetas gali pereiti į remisiją laikantis intensyvios mitybos ir fizinio aktyvumo programos. Po šešių mėnesių 27 iš 50 dalyvių (54 proc.) pasiekė gliukozės rodiklius žemiau diabeto ribos be cukraus kiekį mažinančių vaistų bent tris mėnesius.

    Palyginimui, įprastą gydymą tęsusių dalyvių grupėje remisiją pasiekė 4 proc. žmonių. Apie rezultatus pranešta mokslo žurnale „The Lancet Regional Health – Americas“.

    Tyrėjai pabrėžia, kad kalbama apie remisiją, o ne išgijimą: cukraus kiekis kraujyje gali vėl padidėti, ypač grįžus prie ankstesnių mitybos ir sėdimo gyvenimo įpročių. Vis dėlto jaunų žmonių atveju tai gali būti svarbu, nes 2 tipo diabetas jiems dažnai progresuoja sparčiau, o komplikacijos gali pasireikšti anksčiau.

    Programa buvo reikli: ją pilnai įvykdė tik 40 proc. dalyvių, o dalis žmonių patyrė įvairių nemalonių simptomų. Tyrėjai dalyvius stebėjo tik šešis mėnesius, tad lieka atviras klausimas, ar remisija išsilaiko ilgiau.

    Dvylika savaičių: labai mažai kalorijų ir treniruotės

    Tyrime dalyvavo 96 suaugusieji iš centrų Didžiojoje Britanijoje ir Kanadoje. Vidutinis dalyvių amžius buvo 38 metai, visi gyveno su nutukimu, o 2 tipo diabetas buvo diagnozuotas ne seniau kaip prieš šešerius metus.

    Pirmąsias 12 savaičių intervencijos grupė laikėsi griežtai kontroliuojamos dietos – 800–900 kilokalorijų per dieną, o sporto dienomis rekomenduota papildomų kalorijų. Dvi savaites dalyviai vartojo tik maisto pakaitalus, vėliau galėjo įtraukti vieną įprastą valgį per dieną šalia pakaitalų.

    Nuo trečios savaitės prasidėjo ir treniruotės: du prižiūrimi užsiėmimai per savaitę (aerobinė veikla, daugiausia ėjimas, ir jėgos pratimai) bei dar viena treniruotė savarankiškai. Paskutines 12 savaičių dalyviai palaipsniui grįžo prie įprasto maisto ir tęsė sportą su mažesne priežiūra.

    Gydytojai dalyvius atidžiai stebėjo ir, prireikus, koregavo vaistus nuo diabeto bei kraujospūdžio – juos stabdė arba vėl atnaujino.

    Svorio pokytis ir sveikatos rodikliai

    Intervencijos grupė vidutiniškai numetė 7,5 kilogramo daugiau nei įprastą priežiūrą gavę žmonės. Tyrime pažymima, kad visi 14 dalyvių, kurie neteko bent 10 proc. pradinio kūno svorio, pasiekė remisiją, nors ši pogrupio imtis buvo nedidelė.

    Vėliau atlikti tyrimai parodė, kad sumažėjo riebalų kiekis kepenyse, kasoje ir raumenyse, o raumenų apimtis iš esmės buvo išlaikyta. Lyginant su įprasta priežiūra, plaštakos suspaudimo jėga padidėjo 7,6 proc., o fizinis pajėgumas, vertinant pagal kūno svorį, pagerėjo 10,3 proc.

    Taip pat fiksuotas sumažėjęs kraujospūdis, o dalyviai nurodė patiriantys mažiau depresijos simptomų ir mažesnį su diabetu susijusį emocinį stresą.

    Reikli programa ir neatsakyti klausimai

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad režimas buvo itin ribojantis, todėl daliai dalyvių jį išlaikyti buvo sunku. Nors rimtų nepageidaujamų įvykių nefiksuota, 43 iš 50 intervencijos grupės dalyvių pranešė apie įvairius negalavimus, dažniausiai – galvos skausmą, vidurių užkietėjimą, svaigulį ar nuovargį.

    Kai kuriems pasireiškė ir su treniruotėmis susiję skausmai ar traumos. Tyrėjai pabrėžė, kad ši programa nebuvo universaliai tinkama visiems.

    Dar vienas svarbus ribojimas – stebėjimas truko tik šešis mėnesius. Ankstesni tyrimai rodo, kad priaugtas svoris gali sugrąžinti diabetą, todėl ateities klausimas – ar tokio tipo programa padeda jauniems suaugusiesiems išlaikyti remisiją metų, o ne mėnesių laikotarpiu.

    Be to, nors šiame tyrime derinta labai mažo kaloringumo mityba ir struktūruotas sportas, kol kas ne iki galo aišku, kokią papildomą dalį rezultatui turėjo būtent treniruotės, o kiek lėmė pats svorio kritimas.

  • Skausmas ir judėjimas: tyrimas rodo, kad lengvi pratimai kai kada prilygsta nuskausminamiesiems

    Skausmas ir judėjimas: tyrimas rodo, kad lengvi pratimai kai kada prilygsta nuskausminamiesiems

    Migrena, menstruacijų skausmai ar lėtinis nugaros maudimas dažnam tampa kasdienybe, o pirmoji pagalba neretai būna vaistai. Tačiau vis daugiau tyrimų rodo, kad kai kuriais atvejais skausmą sumažinti gali ir fizinis aktyvumas, ypač jei jis parinktas tikslingai.

    Adelaidės universiteto mokslininkai apžvelgė didelės apimties duomenis ir padarė išvadą, kad mankšta įvairiomis būklėmis gali reikšmingai mažinti tiek ūmų, tiek lėtinį skausmą. Analizėje buvo įvertintos 157 sisteminės apžvalgos, apimančios 2 736 atsitiktinių imčių klinikinius tyrimus ir daugiau nei 220 000 dalyvių.

    „Kai ieškome saugių ir veiksmingų būdų valdyti skausmą ne vien vaistais, šie rezultatai suteikia tvirtų įrodymų, kad judėjimas turėtų tapti įprastesne skausmo priežiūros dalimi“, – sakė Adelaidės universiteto tyrėja Carol Maher.

    Mokslininkai vertino, kaip skausmo pokyčius veikia skirtinga pratimų rūšis, intensyvumas ir programos trukmė. Bendras rezultatas siekė apie 1,1 balo sumažėjimą nuo 0 iki 10 skalėje, o tai, tyrėjų teigimu, yra maždaug 60 proc. didesnis poveikis nei vidutiniškai fiksuojamas kai kuriuose atskiruose lėtinio skausmo vaistų tyrimuose.

    Netikėta išvada ta, kad mažesnio intensyvumo aktyvumas dažnai veikė geriau nei vidutinis ar didelis krūvis. Didžiausias efektas pastebėtas trumpesnėse programose, trunkančiose apie 12 savaičių, o savaitinis krūvis, neviršijantis 120 minučių, daugeliui atvejų buvo susijęs su geresniais rezultatais nei ilgesnės treniruotės.

    „Svarbu tai, kad daugiau nebūtinai reiškia geriau. Trumpesnės trukmės ir mažesnio intensyvumo programos parodė didesnį skausmo sumažėjimą, tad žmonėms nebūtina sportuoti sunkiau ar ilgiau, kad pajustų apčiuopiamą naudą“, – sakė pagrindinis autorius Ben Singh.

    Tyrėjai aiškina, kad judant organizmas išskiria medžiagas, tarp jų endorfinus ir serotoniną, kurios gali keisti skausmo suvokimą ir didinti toleranciją. Be to, fizinis aktyvumas gali padėti slopinti uždegiminius procesus, gerinti miegą ir nuotaiką, o tai netiesiogiai prisideda prie skausmo kontrolės.

    Vis dėlto autoriai pabrėžia, kad judėjimas neturėtų būti laikomas universaliu sprendimu, galinčiu panaikinti skausmą visiems. Poveikis priklauso nuo skausmo priežasties, žmogaus fizinio pasirengimo, gretutinių ligų, taip pat nuo to, ar pavyksta nuosekliai laikytis programos.

    Kita problema, kurią išryškino apžvalga, yra tai, kad fizinis aktyvumas skausmo gydyme vis dar naudojamas per retai ir per miglotai. Žmonės dažnai girdi bendrą patarimą būti aktyvesni, tačiau negauna konkrečių, įrodymais grįstų rekomendacijų, kokius pratimus rinktis, kokiu intensyvumu ir kiek laiko.

    Ekspertai akcentuoja, kad saugiausias kelias yra individualizuotas planas, ypač jei skausmas yra ilgalaikis ar susijęs su rimtesnėmis būklėmis. Tokiais atvejais verta tartis su šeimos gydytoju ar kineziterapeutu, kad pratimai neprovokuotų paūmėjimų ir būtų pritaikyti realioms galimybėms.

  • Paprastas dviejų minučių kojinės testas po 50-ies: ką išduoda apie jūsų sveikatą?

    Paprastas dviejų minučių kojinės testas po 50-ies: ką išduoda apie jūsų sveikatą?

    Kineziterapeutų ir trenerių rekomenduojamas vadinamasis kojinės testas pastaruoju metu vis dažniau minimas kaip greitas būdas pasitikrinti pusiausvyrą, kojų jėgą ir sąnarių stabilumą. Jis trunka apie dvi minutes ir nereikalauja jokios įrangos, tik kojinių ir patogių sportinių batų.

    Testo esmė paprasta: stovint ant vienos kojos užsimauti kojinę ir apsiauti batą taip, kad kita pėda nė karto neatsiremtų į grindis. Jeigu tenka prisiliesti pėda prie žemės, ieškoti atramos ar remtis ranka, užduotis laikoma neįvykdyta.

    Specialistai pabrėžia, kad toks judesys vienu metu patikrina kelias svarbias grandis: čiurnos, kelio, klubo sąnarių kontrolę, liemens stabilumą ir vestibuliarinę sistemą. Būtent šių funkcijų silpnėjimas su amžiumi didina kritimų riziką, o kritimai vyresniame amžiuje dažnai tampa rimtų traumų priežastimi.

    Pusiausvyra po 50-ies svarbesnė

    Su amžiumi natūraliai mažėja raumenų masė ir jėga, lėtėja reakcija, silpnėja propriocepcija, tai yra gebėjimas jausti kūno padėtį erdvėje. Dėl to kasdieniai veiksmai, pavyzdžiui, apsiauti stovint, gali tapti netikėtu iššūkiu, ypač jei yra sąnarių sustingimas ar pėdų problemos.

    Klinikinėje praktikoje pusiausvyros testai vertinami kaip svarbūs funkcinės būklės rodikliai, nes jie siejami su mobilumu ir savarankiškumu. Jei žmogui darosi sunku atlikti paprastus stabilumo veiksmus, tai gali būti signalas atkreipti dėmesį į fizinį pasirengimą ir pasitarti su sveikatos specialistu.

    Ką daryti, jei nepavyksta?

    Prastesnis rezultatas nereiškia diagnozės ar neišvengiamos rizikos, tačiau gali būti motyvacija pradėti stiprinti pusiausvyrą. Dažniausiai rekomenduojami pratimai, kurie lavina kojų jėgą ir koordinaciją: laipiojimas laiptais, ėjimas ant pirštų ar kulnų, šokiai, taip pat reguliarus pusiausvyros lavinimas stovint ant vienos kojos saugioje aplinkoje.

    Jei pusiausvyra staiga pablogėjo, atsirado galvos svaigimas, tirpimas, silpnumas ar dažni griuvimai, reikėtų neatidėlioti ir kreiptis į gydytoją. Tokie simptomai kartais gali būti susiję ne tik su fizinio pasirengimo stoka, bet ir su neurologinėmis, širdies ir kraujagyslių, regos ar vidinės ausies problemomis.

  • Kiek sekundžių išstovėsite ant vienos kojos? Paprastas testas gali išduoti daugiau, nei manote

    Kiek sekundžių išstovėsite ant vienos kojos? Paprastas testas gali išduoti daugiau, nei manote

    Kodėl vienos kojos testas svarbus?

    Kasdien stovime ir judame beveik automatiškai, tačiau pakėlus vieną pėdą atramos plotas staiga sumažėja, todėl kūnui tenka akimirksniu koreguoti laikyseną. Pusiausvyrą palaiko rega, vidinės ausies pusiausvyros sistema, taip pat raumenų ir sąnarių receptoriai, kurie nuolat siunčia signalus smegenims.

    Dėl to šis bandymas vertina ne vien raumenų jėgą. Jis parodo laikysenos kontrolę, koordinaciją, reakcijos laiką ir gebėjimą atkurti stabilumą, o šie įgūdžiai svarbūs lipant laiptais, rengiantis, apeinant kliūtis ar išlipant iš automobilio.

    Kaip saugiai atlikti testą namuose?

    Testą geriausia daryti ant kietų, lygių ir neslidžių grindų, šalia turint stalviršį ar sunkią kėdę, už kurios galima prisilaikyti praradus pusiausvyrą. Jei anksčiau buvote griuvę ar dažnai svaigsta galva, bandymo be pagalbos geriau neatlikti.

    Atsistokite tiesiai, žiūrėkite į priekį, rankas laikykite ant klubų. Pakelkite vieną pėdą kelis centimetrus nuo žemės jos nepriglaudę prie atraminės kojos, o laiką skaičiuokite nuo pakėlimo iki momento, kai pėda paliečia grindis arba ranka nuslysta nuo klubo.

    Rekomenduojama tikrinti abi puses, nes ryškus skirtumas gali rodyti skausmą, silpnumą po traumos ar prastesnę vienos kojos kontrolę. Rezultatą verta užsirašyti ir pakartoti po kelių dienų tomis pačiomis sąlygomis, kad matytumėte tendenciją.

    Kokie rezultatai laikomi orientyriais?

    Vieno universalaus skaičiaus nėra, nes rezultatas priklauso nuo amžiaus, sveikatos ir to, kaip tiksliai atliktas bandymas. Tyrimuose ir praktikoje dažnai minimi orientyrai rodo, kad vyresniame amžiuje pusiausvyros laikas trumpėja, pavyzdžiui, 70–79 metų grupėje dažnai siekia apie 18–19 sekundžių, o po 80 metų gali būti kiek daugiau nei 5 sekundės.

    Kaip paprastas patikros kriterijus žmonėms po 50 metų neretai taikoma 10 sekundžių riba. Jei jos pasiekti nepavyksta, tai dar nereiškia ligos, tačiau gali būti ženklas, kad pusiausvyrai, kojų jėgai ir bendrai fizinei būklei verta skirti daugiau dėmesio.

    Ypač trumpas laikas, pavyzdžiui, trumpesnis nei 5 sekundės, svarbesnis tuomet, jei kartu dažnai klumpama, neseniai buvo kritimų ar atsirado naujų simptomų. Tokiu atveju prasminga pasitarti su gydytoju ar kineziterapeutu, kad būtų įvertinta kritimų rizika ir galimos priežastys.

    Ką rodo tyrimai ir ko jie negarantuoja?

    Šis testas plačiau nuskambėjo po didelės apimties stebėjimo tyrimo, kuriame dalyvavo daugiau nei 1 700 žmonių, kurių amžius buvo 51–75 metai. Jame pastebėta, kad dalyviai, neišlaikę 10 sekundžių, per vėlesnį stebėjimo laikotarpį turėjo didesnę mirtingumo riziką dėl įvairių priežasčių, o ryšys išliko įvertinus amžių, lytį, kūno masę ir gretutines ligas.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad testas prognozuoja gyvenimo trukmę ar pats nustato diagnozę. Tai buvo stebėjimo pobūdžio duomenys, todėl jie rodo sąsają, o ne tiesioginę priežastį, o prastesnė pusiausvyra dažnai atspindi platesnį vaizdą: mažesnį aktyvumą, raumenų silpnumą, lėtines ligas ar prastėjančią bendrą būklę.

    Kada sunerimti ir kaip gerinti pusiausvyrą?

    Rezultatą gali pabloginti neišsimiegojimas, stresas, skubėjimas, kelio ar klubo skausmas, infekcija, alkoholis, kai kurie vaistai ar laikini galvos svaigimo epizodai. Svarbu ir sąlygos, pavyzdžiui, ar bandymas atliktas basomis, su batais, ar rankos buvo ant klubų, todėl lyginti verta tik panašiomis aplinkybėmis.

    Didžiausią dėmesį verta skirti staigiam pokyčiui, kai anksčiau stabiliai stovėjęs žmogus staiga pradeda klupti, dažniau praranda pusiausvyrą ar atsiranda naujas ryškus vienos kūno pusės silpnumas. Tokie simptomai, ypač jei atsiranda netikėtai, turėtų būti įvertinti medikų.

    Paprastas treniravimas gali prasidėti nuo trumpo stovėjimo ant vienos kojos prie virtuvės stalviršio, iš pradžių lengvai prisilaikant, vėliau vis mažinant atramą. Dažnai padeda ir kėlimasis ant pirštų, lėtas atsistojimas nuo kėdės, ėjimas pėda prie pėdos, taip pat jėgos pratimai sėdmenims ir kojoms.

    Saugiau atlikti kelias trumpas pastangas per dieną, nei rizikuoti ilgu stovėjimu be apsaugos. Jei po kelių savaičių laikas ilgėja ir kasdieniai judesiai tampa užtikrintesni, tai praktiškas ženklas, kad pusiausvyra gerėja, o jei rodiklis išlieka labai trumpas ar blogėja, praverčia profesionalus įvertinimas.

  • Atsisakykite to nedelsiant: įpročiai ir klaidos, kurie greičiausiai naikina kelius

    Kelio sąnariai dažniausiai nukenčia ne nuo vienos priežasties, o nuo kelių kasdienių veiksnių derinio: per didelio krūvio, antsvorio ir netaisyklingų judėjimo įpročių. Ortopedai pabrėžia, kad kremzlė ir raiščiai dėvisi greičiau, kai kūnas nuolat gauna smūginę apkrovą arba kai sąnarys dirba netaisyklingoje padėtyje.

    Viena dažniausių problemų yra ilgas sėdėjimas be judesio. Kai silpnėja šlaunų ir sėdmenų raumenys, keliai perima didesnę apkrovos dalį, todėl atsiranda sustingimas, maudimas ir didesnė traumų rizika net atliekant paprastus judesius.

    Kita žalinga kryptis yra didelio smūgio treniruotės, ypač bėgimas kieta danga, šuoliai ir staigūs krypties keitimai žaidžiant krepšinį ar tenisą. Tokie judesiai didina meniskų ir raiščių pažeidimų tikimybę, o dažnai kartojami gali paspartinti kremzlės dėvėjimąsi.

    Ne mažiau svarbus veiksnys yra antsvoris: didėjant kūno masei, kelio sąnariui tenka vis didesnė mechaninė apkrova. Tai siejama su spartesne osteoartrito raida, ypač jei žmogus mažai juda, turi silpną raumenyną arba patiria pasikartojančius uždegiminius epizodus.

    Žalą gali daryti ir netinkama avalynė, ypač nusidėvėję sportiniai batai ar batai be pėdos skliauto atramos. Kai pėda prastai stabilizuojama, keičiasi kojos ašis, o kelio sąnarys gauna papildomą šoninę apkrovą, kuri ilgainiui didina skausmo ir uždegimo riziką.

    Specialistai taip pat ragina neignoruoti skausmo. Tęsiant krūvį per skausmą, lengvas dirginimas gali virsti rimtesne trauma, pavyzdžiui, menisko įplyšimu ar raiščių patempimu, todėl atsistatymas užtrunka gerokai ilgiau.

    Prie rizikos prisideda ir treniruotės pradžia be apšilimo bei pabaiga be atvėsimo ir tempimo. Net kelių minučių lengvas apšilimas gerina kraujotaką, paruošia raumenis darbui ir sumažina staigių judesių žalą, o po krūvio padeda mažinti įtampą aplink kelį.

    Kasdienybėje pavojingi ir staigūs liemens pasisukimai, kai pėdos lieka įremtos į žemę, nes tuomet kelis patiria sukimo jėgą. Keliams kenkia ir netaisyklingas sunkių daiktų kėlimas, kai krūvis perkeliamas į sąnarius, o ne paskirstomas per klubus ir raumenis.

    Jei kelio skausmas kartojasi, atsiranda tinimas, traškėjimas su skausmu, sąnarys „stringa“ ar darosi nestabilus, verta kreiptis į gydytoją. Laiku įvertinus būklę dažnai galima išvengti užsitęsusio gydymo ir grįžti prie saugaus judėjimo, pritaikius tinkamą krūvį bei stiprinimo planą.

  • Mokslininkas įvardijo treniruotę, kuri duoda daugiau naudos su mažiau pastangų: tinka daugeliui

    Mokslininkas įvardijo treniruotę, kuri duoda daugiau naudos su mažiau pastangų: tinka daugeliui

    Sporto mokslininkai vis dažniau kartoja, kad geresni rezultatai nebūtinai reikalauja alinamo krūvio. Viena iš labiausiai aptariamų krypčių – ekscentriniai pratimai, kai raumuo dirba ilgėdamas ir stabdydamas judesį, pavyzdžiui, lėtai leidžiant svorį ar leidžiantis laiptais.

    Apie tai plačiau kalba Australijos Edith Cowan universiteto sporto mokslininkas Kenas Nosaka, apžvelgęs ankstesnius tyrimus. Jo teigimu, ekscentrinis darbas gali sukurti didesnę mechaninę apkrovą raumeniui, tačiau pareikalauti mažiau energijos nei įprasti judesio kėlimo etapai.

    „Idėja, kad treniruotė turi būti varginanti ar skausminga, stabdo žmones“, – sakė K. Nosaka.

    Ekscentriniai pratimai labiausiai matomi kasdieniuose judesiuose: lėtas atsisėdimas į kėdę, kontroliuojamas pritūpimas, laipsniškas nusileidimas laiptais. Sporto salėje tas pats principas taikomas, kai, pavyzdžiui, hantelį nuleidžiate lėčiau nei pakeliate.

    Šio tipo krūvis dažnai minimas raumenų jėgos ir funkcijos gerinimo kontekste, o ekscentrinis darbas plačiai naudojamas ir reabilitacijoje. Tyrimuose su skirtingomis grupėmis vertinama, kad tokie pratimai gali būti naudingi vyresnio amžiaus žmonėms, sėdimą darbą dirbantiems asmenims ar tiems, kuriems sunku pradėti nuo intensyvesnių programų.

    Vienas dažniausių žmonių nuogąstavimų – uždelstas raumenų skausmas, kuris neretai pasireiškia pradėjus ekscentrinius pratimus. Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad skausmo riziką galima mažinti didinant krūvį palaipsniui ir kartojant tuos pačius judesius, kad kūnas adaptuotųsi.

    „Jėgą galima didinti nesijaučiant taip išsekus“, – sakė K. Nosaka.

    Ekscentrinis krūvis gali būti ypač patrauklus tiems, kuriems trūksta laiko ar motyvacijos ilgoms treniruotėms. Vis dėlto specialistai primena, kad svarbiausia – saugumas ir progresas: pradėti nuo paprastesnių judesių, rinktis lėtesnį tempą, stebėti savijautą, o turint sveikatos problemų ar patiriant skausmą – pasitarti su gydytoju ar kineziterapeutu.

    Ekspertai taip pat pabrėžia bendrą taisyklę, kurią patvirtina daugybė tyrimų: nuoseklus fizinis aktyvumas, net ir nedidelėmis dozėmis, ilgainiui prisideda prie geresnės širdies ir kraujagyslių būklės, raumenų funkcijos bei bendros savijautos. Ekscentriniai pratimai šioje schemoje gali tapti paprastu būdu pradėti judėti arba efektyviau išnaudoti jau turimą rutiną.