Rudenį sodas pereina į visai kitą režimą nei vasarą: augalai ima lėtinti augimą, kaupti maisto medžiagas ir „medėti“, kad saugiai peržiemotų. Tačiau noras kuo ilgiau džiaugtis žiedais dažnai pastumia į klaidą, kuri vėliau kainuoja ir žydėjimą, ir patį augalą. Specialistai pabrėžia, kad rudeninė priežiūra turėtų padėti pasiruošti šalčiams, o ne skatinti naują augimo bangą.
Didžiausia problema kyla tada, kai rudenį tęsiamas tręšimas azotu turtingomis trąšomis. Azotas skatina augalą leisti naujus, sultingus ūglius ir kartais net formuoti papildomus pumpurus, tačiau tokie audiniai būna minkšti, vandeningi ir nespėja sumedėti. Pirmesnės stipresnės šalnos gali juos pažeisti negrįžtamai, o kartais nusilpsta ir visas augalas.
„Rudenį azotas augalams yra tarsi kvietimas augti tada, kai jiems reikia ruoštis ramybės periodui“, – sako sodininkystės konsultantai.
Perteklinis tręšimas sezono pabaigoje pavojingas ir dėl dar vienos priežasties – druskų koncentracijos dirvoje. Kai trąšų per daug, dirvožemio tirpale padaugėja mineralinių druskų, o tai gali sutrikdyti vandens judėjimą per šaknų ląsteles. Tuomet augalas ima netekti vandens, nors dirva ir atrodo drėgna, o šaknys tampa jautresnės šalčiui ir pažeidimams.
Šis reiškinys dažnai vadinamas fiziologine sausra: vanduo „nebeprieinamas“ šaknims dėl pasikeitusio osmosinio slėgio. Praktikoje tai reiškia, kad pertręštas augalas į žiemą išeina nusilpęs, o pavasarį gali ilgai neatsigauti arba visai neželiauti. Ypač rizikuoja dekoratyviniai krūmai, rožės, daugiametės gėlės ir vazoniniai augalai, kurie per rudenį dar bandomi „pastiprinti“ greito poveikio trąšomis.
Norint augalus paremti teisingai, rudenį svarbiausia pasirinkti kitokią tręšimo logiką. Dažniausiai rekomenduojama nuo vasaros pabaigos rinktis rudenines trąšas su didesniu kalio ir fosforo kiekiu, nes jos siejamos su šaknų stiprinimu ir atsparumu šalčiui. Kalis padeda reguliuoti vandens balansą, o fosforas palaiko šaknų sistemos vystymąsi, tačiau jie neturėtų skatinti greito žalios masės augimo.
Taip pat verta peržiūrėti ir kitus įpročius: vėstant orams laistymą reikia derinti prie kritulių, kad augalai nebūtų perlaistomi. Perteklinė drėgmė kartu su vėsa didina puvinių ir grybinės kilmės ligų riziką, ypač sunkesnėse dirvose. O agresyvesnį genėjimą daugeliu atvejų saugiau palikti pavasariui, kad rudenį augalai nebūtų skatinami leisti naujų ūglių.
Ruduo sode yra lėtesnio tempo sezonas, todėl geriausias sprendimas dažnai būna ne papildomos priemonės, o jų sumažinimas. Laiku atsisakius azoto ir leidus augalams natūraliai pasiruošti ramybės periodui, pavasarį jie paprastai startuoja stipriau ir žydi gausiau. Jei kyla abejonių, verta pasitikrinti trąšų sudėtį etiketėje ir rinktis priemones, skirtas būtent rudeniniam naudojimui.
