Kodėl vasaros pabaigoje keičiasi tręšimas
Vasaros pabaigoje obelų ir slyvų tręšimo logika keičiasi: mažinama azoto dalis, o prioritetas teikiamas kaliui ir fosforui. Azotas šiuo laikotarpiu skatina naujų ūglių augimą, tačiau tai gali vykti vaisių brendimo sąskaita, o jauni ūgliai nespėja sumedėti iki šalnų.
Dėl to medžiai prasčiau pasiruošia žiemai, o dalis derliaus potencialo gali būti prarasta dar iki skynimo. Sodininkystės praktikoje būtent vasaros pabaigos balansas tarp maisto medžiagų laikomas vienu svarbiausių veiksnių, lemiančių vaisių dydį ir laikomumą.
Kalis, fosforas ir kalcis: kas už ką atsakingas
Kalis dažniausiai siejamas su vaisių stambumu, spalva ir skoniu, nes jis svarbus cukrų kaupimuisi ir vandens apykaitai augale. Kai kalio trūksta, vaisiai linkę likti smulkesni, prasčiau nusidažyti ir būti mažiau ryškaus skonio.
Fosforas labiau susijęs su energijos apykaita ir pasiruošimu kitam sezonui, nes padeda formuotis žiediniams pumpurams. Tai reiškia, kad fosforo stoka gali pasimatyti ne iškart, o kitais metais per silpnesnį žydėjimą ir menkesnį derlių.
Kalcis svarbus vaisių tvirtumui ir atsparumui fiziologiniams pažeidimams, tačiau jo judėjimas augale yra lėtesnis, o įsisavinimą gali apsunkinti per didelis kalio kiekis dirvoje. Dėl to vien vasaros pabaigos tręšimas kalciu dažnai nebūna pakankamas, jei viso sezono metu kalcio balansas buvo ignoruojamas.
Kada daryti paskutinį tręšimą ir kaip tai atlikti
Paskutinė tręšimo banga paprastai planuojama likus kelioms savaitėms iki numatomo skynimo, kad maisto medžiagos būtų pasisavintos laiku. Obelims, kurių derlius dažniausiai skinamas rudenį, tai dažnai būna rugpjūčio pirmoji pusė, tačiau tikslus laikas priklauso nuo veislės ir oro sąlygų.
Trąšos paprastai beriamos lajos projekcijoje, vengiant pilti prie pat kamieno, o po to įterpiamos į viršutinį dirvos sluoksnį. Jei dirva sausa, laistymas padeda greičiau aktyvuoti maisto medžiagų tirpimą ir įsisavinimą, o ilgai trunkant sausrai kartais renkamasi ir lapų tręšimas, nes jis veikia greičiau.
Azotinių trąšų vasaros antroje pusėje rekomenduojama nepadauginti, nes jos gali pabloginti vaisių laikomumą ir paskatinti nepageidaujamą vėlyvą augimą. Saugiausias sprendimas yra remtis dirvožemio tyrimais, nes kai kuriose dirvose kalio ar kitų elementų jau būna pakankamai, o papildomas tręšimas tik išbalansuoja santykius.
Kodėl tręšimas neišsprendžia kirmijimo problemos
Net ir tiksliai parinktas tręšimas neapsaugo vaisių nuo kenkėjų, kurie įsigraužia į obuolius ar slyvas. Dažniausiai tai susiję su vaisėdžių drugių lervomis, kurios į vaisių minkštimą patenka anksti, todėl pavėluotos priemonės nebeefektyvios.
Pažeistus vaisius dažnai išduoda ankstesnis nusidažymas, smulkūs įėjimo taškai ir rusvi kanalai su išskyromis, o tokie vaisiai dažniau nukrenta. Praktikoje daug padeda reguliarus nukritusių ir pažeistų vaisių surinkimas, taip pat sodo higiena rudenį, nes dalis lervų žiemoja žievės plyšiuose ar dirvos paviršiuje po medžiais.
Vasaros pabaigoje, kai iki skynimo lieka nedaug laiko, dažniau akcentuojami mechaniniai ir biologiniai sprendimai, o ne intensyvūs purškimai. Tai leidžia mažinti žalą, išlaikant saugesnį derliaus nuėmimo grafiką ir geresnę vaisių kokybę.
Leave a Reply