CP v2

Tag: Gaisrinė sauga

  • Sauja graikinių riešutų lukštų į krosnį kartą per mėnesį? Štai ką jie daro kaminui

    Sauja graikinių riešutų lukštų į krosnį kartą per mėnesį? Štai ką jie daro kaminui

    Šildymo sezonu krosnyse ir židiniuose susidaro suodžiai, kurie ilgainiui siaurina kamino dūmtraukį ir blogina trauką. Dėl to didėja dūmų patekimo į patalpas ir suodžių užsidegimo rizika, todėl kamino priežiūra turi būti vertinama kaip saugumo, o ne vien švaros klausimas.

    Pastaruoju metu vėl aptariamas seniai žinomas buities triukas: į pakurą kartu su kuru įberti saują visiškai sausų graikinių riešutų lukštų. Teigiama, kad jų degimo metu susidarančios medžiagos ir aukštesnė degimo temperatūra gali padėti šiek tiek atlaisvinti ploną suodžių sluoksnį, todėl dalis apnašų ima trupėti ir kristi žemyn.

    Svarbu suprasti ribas: toks būdas gali būti tik pagalbinė priemonė, kai suodžių sluoksnis nedidelis ir kaminas prižiūrimas reguliariai. Jis nepašalina susikaupusio storų nuosėdų sluoksnio, nepadeda, jei dūmtraukis užsikimšęs, ir neleidžia įvertinti kamino būklės.

    Kaip naudoti saugiai?

    Jei vis dėlto nusprendžiama pabandyti, rekomenduojama naudoti tik visiškai išdžiovintus lukštus ir tik mažą kiekį. Praktikoje pakanka nedidelės saujos, kuri įmaišoma į įprastą kurą, o ne pilama atskirai didelėmis porcijomis, nes pernelyg intensyvus kūrenimas ir eksperimentai su pakūros turiniu didina gaisro riziką.

    Tokį priedą žmonės dažniausiai naudoja retai, pavyzdžiui, kartą per mėnesį, tačiau tai nėra oficiali kamino priežiūros alternatyva. Jei trauka suprastėjo, jaučiamas dūmų kvapas, pastebimos suodžių nuobiros, o kamino valymas buvo atidėliojamas, geriausia sprendimą patikėti specialistams.

    Kodėl kamino valymas būtinas?

    Kamino užterštumas tiesiogiai susijęs su gaisro tikimybe: suodžiai gali užsidegti, o tuomet temperatūra dūmtraukyje šokteli ir kyla pavojus konstrukcijoms. Be to, bloga trauka lemia ne tik prastesnį degimą ir didesnes kuro sąnaudas, bet ir didesnę anglies monoksido patekimo į patalpas riziką.

    Dėl šių priežasčių namų ūkio triukai turėtų būti vertinami tik kaip smulki pagalba tarp reguliarių patikrų ir valymų. Saugiausia praktika išlieka paprasta: kūrenti tinkamu kuru, neperkrauti pakūros, stebėti trauką ir laikytis nustatytos kamino priežiūros tvarkos.

    Kada delsti nebegalima?

    Jei kaminas senas, neaišku, kada paskutinį kartą buvo valytas, arba kūrenama intensyviai, rizika didėja greičiau. Taip pat papildomos patikros verta, jei ant stogo ar palėpėje matomi suodžių pėdsakai, atsiranda įtrūkimų, o dūmtraukis ima skleisti neįprastus kvapus.

    Tokiais atvejais saugumas svarbesnis už patogumą: profesionali apžiūra ir mechaninis valymas padeda įvertinti ne tik suodžių kiekį, bet ir visos sistemos sandarumą bei techninę būklę. Tai ypač aktualu prieš aktyvų šildymo sezoną ir po jo.

  • Daugelis prieš žiemą pamiršta kaminą: viena klaida gali baigtis gaisru ir nuostoliais

    Prieš prasidedant šildymo sezonui daugelis namų ūkių susitelkia į malkas, katilo aptarnavimą ar radiatorių nuorinimą, tačiau pamiršta kaminą. Tuo metu būtent dūmtraukio būklė neretai lemia, ar šildymas bus saugus, o trauka – pakankama.

    Kūrenant malkomis, anglimi ar granulėmis kamino viduje kaupiasi suodžiai ir dervingos nuosėdos. Ilgainiui jos siaurina kanalą, silpnina trauką ir didina anglies monoksido patekimo į patalpas riziką. Pavojingiausia, kad šios nuosėdos gali užsiliepsnoti, o kamine tuomet susidaro itin aukšta temperatūra.

    Internete vis dar populiarios „greitos“ priemonės, kurios esą išsprendžia suodžių problemą be meistro. Vienas žinomiausių patarimų – krosnyje sudeginti gerai išdžiovintas bulvių lupenas, tikintis, kad jos „atlaisvins“ nuosėdas. Specialistai pabrėžia, kad tai gali būti tik menka pagalba kasdienėje priežiūroje, bet ne patikimas sprendimas.

    Rinkoje taip pat siūlomi cheminiai preparatai, kartais vadinami priešsuodinėmis priemonėmis, bei specialios „valančios“ briketų ar kaladėlių formos priemonės. Jos gali padėti sumažinti dervų susidarymą ar minkštinti dalį apnašų, tačiau jos nepakeičia mechaninio valymo. Be to, neteisingas naudojimas ar netinkamas suderinimas su įrenginiu gali duoti priešingą efektą.

    Kai kuriais atvejais žmonės bando kamino kanalą pravalyti iš apačios lanksčiais strypais su šepečiu, įleidžiant juos pro valymo angą. Tai gali padėti pašalinti laisvesnius suodžius, tačiau ne visuose dūmtraukiuose toks būdas yra saugus, ypač jei įdėklas jautresnis ar konstrukcija turi posūkių. Kietos apnašos ir dervos dažnai lieka, todėl rizika nesumažėja tiek, kiek tikimasi.

    Ką sako reikalavimai ir praktika

    Namų „triukai“ ir cheminės priemonės neatleidžia nuo pareigos užtikrinti kamino techninę būklę. Saugiausia laikyti kaminą prižiūrimu viso sezono metu, o prieš žiemą atlikti profesionalią apžiūrą ir valymą. Tai ypač svarbu intensyviai kūrenant ar naudojant ne visuomet idealiai sausas malkas.

    Praktikoje svarbiausia yra du dalykai: kamino būklės įvertinimas ir nuosėdų pašalinimas. Apžiūros metu įvertinama trauka, sandarumas, sujungimų būklė, galimi įtrūkimai, taip pat ar nėra užsikimšimų. Po valymo verta įsitikinti, kad pelenų ir suodžių likučiai pašalinti iš valymo angų, o patalpose veikia dūmų ir anglies monoksido signalizatoriai.

    Kodėl tai svarbu ir draudimui

    Neprižiūrėtas dūmtraukis gali sukelti ne tik gaisrą, bet ir ilgalaikius nuostolius dėl prastesnio degimo, didesnių kuro sąnaudų bei greitesnio katilo ar židinio dėvėjimosi. Silpna trauka dažnai reiškia daugiau dūmų patalpose, suodžių kvapą ir didesnę anglies monoksido grėsmę.

    Jei įvyksta gaisras ar kitas incidentas, kamino priežiūros klausimas gali tapti svarbus vertinant aplinkybes ir nuostolių atlyginimą. Skirtingos draudimo sutartys numato nevienodas sąlygas, tačiau apleista priežiūra gali apsunkinti žalos administravimą. Dėl to prieš sezoną verta pasirūpinti ne tik šiluma, bet ir dokumentuojama, aiškia kamino priežiūra.

  • Patrynė žvakės apačią muilu ir nustebo: paprastas triukas padeda išvalyti žvakides be vargo

    Patrynė žvakės apačią muilu ir nustebo: paprastas triukas padeda išvalyti žvakides be vargo

    Žvakės rudenį ir žiemą vėl atsiranda ant stalų, palangių bei komodų: jos kuria jaukumą, tačiau dažnai palieka pridžiūvusio vaško žvakidėse. Tuomet tenka krapštyti peiliu ar kitu aštriu įrankiu ir rizikuoti subraižyti stiklą ar keramiką.

    Vienas paprastas būdas gali sumažinti vaško prilipimą dar prieš uždegant žvakę. Pakanka žvakės apačią labai lengvai patrinti sausu muilu, kad susidarytų plona slydimo plėvelė.

    Muilas gali sumažinti vaško prilipimą

    Šio triuko esmė yra ne storas muilo sluoksnis, o vos juntamas padengimas, kurio akimis beveik nesimato. Dėl to žvakė vėliau dažniau lengviau atsiskiria nuo žvakidės dugno, o likusį vašką paprasčiau pašalinti nebraižant paviršiaus.

    Metodas ypač praverčia klasikinėms stalo žvakėms, kurios tvirtai įstatomos į stiklines, keramines ar metalines žvakides. Kai žvakė įspraudžiama gana standžiai, vaškas linkęs kauptis apačioje ir „priklijuoti“ žvakę prie dugno.

    Svarbiausia – saugumas ir stabilumas

    Muilo neturi būti tiek, kad žvakė pradėtų slysti, klibėti ar pasvirti. Žvakė privalo stovėti visiškai stabiliai, o jei žvakidė yra per plati ar netinkamos formos, saugiau rinktis žvakę pagal dydį, o ne bandyti ją „užfiksuoti“ gudrybėmis.

    Uždegta žvakė visada turi būti laikoma atokiau nuo užuolaidų, popieriaus ir kitų degių daiktų, o patalpoje jos nepalikti be priežiūros. Net ir naudingi buitiniai triukai neturėtų nustelbti elementarios gaisrinės saugos.

    Kaip lengviau nuimti vašką, jei jis jau pridžiūvo?

    Jei vaškas žvakidėje jau sustingęs, jo geriau nekrapštyti aštriu peiliu ar atsuktuvu, nes taip lengva pažeisti paviršių. Dažnas praktiškas sprendimas yra žvakidę trumpam įdėti į šaldiklį: atšalęs vaškas tampa trapesnis ir dažnai nusiima lengviau.

    Likusius vaško pėdsakus patogiau valyti švelnia šluoste ir, jei reikia, šiltu vandeniu su nedideliu kiekiu ploviklio, įvertinus žvakidės medžiagą. Taip žvakides galima išlaikyti tvarkingas ir ilgiau išsaugoti jų išvaizdą.

  • Šias baterijų laikymo klaidas daro beveik visi: pasekmės gali būti brangios ir pavojingos

    Atsarginės baterijos dažnai atsiduria virtuvės stalčiuje, įrankių dėžėje ar rankinėje ir apie jas prisimename tik tada, kai jos staiga prireikia. Tačiau netinkamas laikymas ne tik greičiau mažina baterijų talpą, bet kai kuriais atvejais gali tapti ir saugumo rizika.

    Didžiausias baterijų priešas yra karštis ir temperatūros svyravimai. Ilgai laikomos prie viryklės, radiatoriaus, ant saulėtos palangės ar automobilyje jos greičiau sensta, o jų veikimo laikas pastebimai sutrumpėja. Saugiausia vieta – vėsi, sausa, pastovios temperatūros spintelė ar stalčius, toliau nuo šilumos šaltinių.

    Ne mažiau pavojinga baterijas sumesti į vieną dėžutę kartu su monetomis, rakteliais, varžtais ar kitais metaliniais daiktais. Kai kontaktai paliečia metalą, gali įvykti trumpasis jungimas, baterijos įkaista, sparčiai išsikrauna arba pradeda leisti skystį. Patikimiausia jas laikyti originalioje pakuotėje arba plastikinėje dėžutėje, kur kontaktai atskirti.

    Dažna klaida – viename įrenginyje naudoti senas ir naujas baterijas, taip pat maišyti skirtingų gamintojų ar talpos elementus. Tokiu atveju išsikrovimas vyksta netolygiai, silpnesnė baterija patiria didesnę apkrovą ir didėja pratekėjimo rizika, o tai gali sugadinti prietaiso kontaktus. Jei įrenginiui reikia kelių baterijų, geriausia naudoti vienodo tipo, tuo pačiu metu įsigytą komplektą.

    Ar verta baterijas laikyti šaldytuve?

    Anksčiau buvo paplitęs patarimas baterijas laikyti šaldytuve, tačiau šiandien dauguma gamintojų to nerekomenduoja. Nors pats šaltis dažniausiai nėra kenksmingas, šaldytuve susidaro drėgmė ir kondensatas, kurie gali pažeisti kontaktus. Be to, prieš naudojant baterijoms būtina leisti visiškai sušilti iki kambario temperatūros.

    Kasdienėms buitinėms baterijoms paprastai pakanka sausos vietos namuose. Jei kyla abejonių, verta vadovautis gamintojo nurodymais ant pakuotės ir vengti drėgnų patalpų, pavyzdžiui, vonios spintelių.

    Kada baterijas būtina išimti?

    Jei žinote, kad žibintuvėlio, šventinių girliandų ar kito įrenginio nenaudosite kelis mėnesius, baterijas geriau išimti. Net ir nenaudojamos jos laikui bėgant gali pradėti tekėti, o išsiliejusios medžiagos neretai negrįžtamai sugadina prietaiso vidinius kontaktus.

    Taip pat verta periodiškai patikrinti galiojimo terminą. Nors baterijos „nesugenda“ vieną dieną, ilgai sandėliuojant jų talpa mažėja, o rizika, kad jos nuvils pačiu netinkamiausiu metu, didėja.

    Specialistai pabrėžia, kad saugus baterijų laikymas nereikalauja daug pastangų: vėsi ir sausa vieta, jokio kontakto su metalu, nemaišyti skirtingų būklių elementų ir laiku išimti iš nenaudojamų prietaisų. Šie įpročiai padeda išvengti nemalonių staigmenų ir prailgina tiek baterijų, tiek pačių įrenginių tarnavimo laiką.

  • Kodėl negalima krauti paprastų baterijų: elektrolito nuotėkis ir gaisras – reali grėsmė namams

    Noras sutaupyti ir prailginti buitinių prietaisų tarnavimo laiką kartais baigiasi pavojingais eksperimentais. Vienas rizikingiausių – bandymas įkrovikliu krauti vienkartines baterijas, pavyzdžiui, cinko-anglies ar šarmines (alkalines). Specialistai pabrėžia, kad toks veiksmas gali baigtis ne tik sugadintu įkrovikliu.

    Esminis skirtumas slypi chemijoje. Vienkartinės baterijos sukurtos taip, kad jų viduje vykstančios reakcijos būtų iš esmės negrįžtamos, o energija būtų atiduodama iki išsikrovimo pabaigos. Tuo metu įkraunami akumuliatoriai, tokie kaip NiMH ar ličio jonų, yra suprojektuoti daugkartiniams įkrovimo ir iškrovimo ciklams.

    Kai įkroviklis paduoda srovę į vienkartinę bateriją, energija joje nesikaupia taip, kaip akumuliatoriuje. Dalis jos virsta šiluma, o baterijos viduje gali sparčiai didėti slėgis. Dėl to korpusas deformuojasi, atsiranda mikroįtrūkimų arba įvyksta staigus prakiurimas.

    Vienas dažniausių padarinių – ėdžio elektrolito nuotėkis. Šarminių baterijų atveju tai dažnai būna kalio hidroksidas, galintis pažeisti odą, akis ir sugadinti aplinkinius paviršius bei elektroniką. Nuotėkis gali paveikti ir patį įkroviklį, kontaktus, o kai kuriais atvejais sukelti trumpąjį jungimą.

    Blogiausias scenarijus – staigus korpuso plyšimas, lydimas karštų dalelių ir dujų išsiveržimo. Jei šalia yra degių medžiagų arba sutrinka įkroviklio apsaugos, kyla reali užsidegimo rizika. Dėl to saugos ekspertai rekomenduoja niekada nebandyti krauti elementų, kurie nėra aiškiai pažymėti kaip įkraunami.

    Patikimiausias būdas išvengti incidentų – naudoti tik tam skirtus akumuliatorius ir įkroviklius, suderintus pagal chemiją ir dydį. Jei kyla abejonių, verta patikrinti žymėjimą ant korpuso: įkraunami elementai paprastai aiškiai nurodomi kaip rechargeable, o ant vienkartinių tokio žymėjimo nėra. Taip pat svarbu pažeistas ar išsipūtusias baterijas nedelsiant utilizuoti specialiuose surinkimo taškuose.

  • Rūkykla iš kartoninės dėžės? Virtuvės žvaigždė Altonas Brownas parodė, kaip tai padaryti saugiai

    Namų rūkymo mada pastaraisiais metais tik stiprėja, tačiau rūkymo įranga neretai kainuoja brangiai ir užima daug vietos. Žinomas TV kulinaras Altonas Brownas pasiūlė netikėtą išeitį: laikina rūkykla iš paprastos kartoninės dėžės, kurią galima susirinkti kieme ar terasoje.

    Pagrindinė idėja paprasta: dėžė tampa rūkyklos korpusu, o šilumą ir dūmus sukuria elektrinė kaitlentė. Ant jos dedamas nedidelis metalinis indas su kietmedžio drožlėmis ar gabalėliais, o maistas laikomas ant grotelių, įtvirtintų per dėžę perkištais mediniais strypais.

    Į dėžės apačią rekomenduojama įstatyti metalinę skardą ar aliumininį padėklą, kad nubėgantys riebalai nekauptųsi ant kartono. Temperatūrai sekti naudojamas zondinis termometras, įkištas per atskirą angą, kad būtų aišku, kada kamera įkaista ir kada saugu dėti produktus.

    Saugumas čia svarbiausias

    Nors tokia konstrukcija atrodo paprasta, ji kelia akivaizdžių rizikų, nes kartonas yra degi medžiaga. Dėl to būtina naudoti švarią, sausą dėžę, rūkyklą statyti ant lygaus nedegaus pagrindo ir laikyti atokiai nuo pastatų, tvorų, medienos, tekstilės bei kitų lengvai užsidegančių daiktų.

    Ypač svarbu, kad rūkykla būtų nuolat prižiūrima: tokio tipo įrenginys negali būti paliktas be priežiūros net trumpam. Taip pat verta pasirūpinti gesintuvu, nes riebalų lašėjimas ir karštis gali sukelti staigų užsiliepsnojimą.

    Praktikoje saugumui didelę įtaką daro ir dėžės dydis. Maistas neturėtų liestis prie dėžės sienelių, todėl prieš pradedant verta išmatuoti planuojamą gaminį, įvertinti grotelių aukštį ir palikti pakankamą atstumą nuo šilumos šaltinio.

    Kodėl žmonės renkasi tokį sprendimą

    Didžiausias šios idėjos privalumas yra kaina ir paprastumas, ypač jei rūkymas planuojamas retai. Po gaminimo kartoninę konstrukciją galima utilizuoti, todėl neatsiranda ilgalaikės priežiūros, valymo ir sandėliavimo rūpesčių, kurie dažnai lydi tradicines rūkyklas.

    Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad rūkant namuose svarbu ne tik skonis, bet ir temperatūros kontrolė bei higiena. Pastovi šiluma, tinkamai parinktos medienos drožlės ir švarūs paviršiai lemia rezultatą, o atsakingas elgesys su karščiu ir dūmais turi būti pirmoje vietoje.

  • Laikai balkone šiuos daiktus? Perkelk į vidų dabar, nes žala gali kainuoti brangiai

    Laikai balkone šiuos daiktus? Perkelk į vidų dabar, nes žala gali kainuoti brangiai

    Balkonas daugeliui tampa laikina sandėliavimo vieta, tačiau net ir po stogeliu daiktai čia patiria didelius temperatūros svyravimus, drėgmę bei UV spinduliuotę. Tokios sąlygos greitai ardo medžiagas, skatina koroziją, pelėsį ir net gali sukelti gaisro riziką.

    Ypač jautrūs yra natūralaus rotango baldai. Kaitri saulė išsausina pluoštą, jis ima skilinėti ir praranda tvirtumą, o drėgmė skatina patamsėjimą bei puvimą. Jei baldai brangesni, saugiausia juos laikyti viduje ir išnešti tik esant geram orui.

    Problemų kelia ir kilimai iš natūralių pluoštų, pavyzdžiui, džiuto ar medvilnės. Jie lengvai sugeria drėgmę, ilgai džiūsta, o po jais ant plytelių gali susidaryti pelėsis. Jei norisi kilimo lauke, praktiškesni yra lauko kilimai iš sintetinių medžiagų, greičiau išdžiūstantys po lietaus.

    Elektronikos laikymas balkone dažnai baigiasi gedimais. Net kai nelyja, ryto rasa ir kondensatas gali patekti į prietaisų vidų, sukelti kontaktų koroziją ar trumpąjį jungimą. Įjungus į elektros tinklą, tai didina ne tik remonto, bet ir gaisro riziką.

    Kartono dėžės balkone greitai prisigeria drėgmės, pradeda skleisti nemalonų kvapą ir tampa patrauklia slėptuve vabzdžiams. Vėliau tokias dėžes įnešus į namus, kartu galima parsinešti ir nepageidaujamų kenkėjų. Be to, sušlapęs kartonas praranda tvirtumą ir tampa tiesiog šiukšle.

    Maisto atsargų laikymas balkone atrodo patogu, bet gali pritraukti paukščius ir graužikus. Net sandariai supakuoti produktai skleidžia kvapus, o šiltomis dienomis balkonas įkaista ir maistas genda greičiau, nei tikimasi. Tai didina ir apsinuodijimo riziką.

    Dar viena rizikinga kategorija yra dažų likučiai, valikliai ir kitos buitinės chemijos priemonės. Saulė ir UV spinduliai ilgainiui susilpnina plastiko pakuotes, jos gali sutrūkti, o išsiliejusios medžiagos įsigeria į paviršius ir sunkiai išvalomos. Kai kurios priemonės, kaitinamos, gali skleisti dirginančius garus, kurie per pravertus langus patenka į patalpas.

    Didžiausio atsargumo reikia su aerozoliais ir slėginėmis talpomis, pavyzdžiui, dezodorantais, lakais ar žiebtuvėliais. Įkaitusiame balkone slėgis jų viduje didėja, todėl kyla sprogimo ar gaisro pavojus. Tokius daiktus saugiausia laikyti vėsioje, nuo tiesioginės saulės apsaugotoje vietoje namuose.

  • Nuo gegužės 1 dienos griežtinama augalų deginimo tvarka: kur draudžiama ir kokios išimtys galios

    Nuo gegužės 1 dienos griežtinama augalų deginimo tvarka: kur draudžiama ir kokios išimtys galios

    Nuo gegužės 1 dienos įsigalioja atnaujinti aplinkos apsaugos reikalavimai, reglamentuojantys augalų ir jų dalių deginimą lauko sąlygomis. Pakeitimų tikslas – aiškiau apibrėžti leidžiamas situacijas ir mažinti oro taršą, kuri ypač juntama pavasarį tvarkant sklypus.

    Naujoji tvarka numato, kad surinktų augalų ar jų dalių deginimas lauke draudžiamas ne tik miestuose ir miesteliuose. Draudimas taip pat taikomas kurortuose, kurortinėse teritorijose ir mėgėjų sodų bendrijose, kurios nepatenka į miestų teritorijas.

    Kartu savivaldybėms suteikiama daugiau galimybių pačioms apsispręsti dėl deginimo sąlygų ar papildomų ribojimų kaimuose ir viensėdžiuose. Tai reiškia, kad gyventojams verta pasitikrinti vietos taisykles, nes skirtingose savivaldybėse leidimai ir apribojimai gali skirtis.

    Kada deginti dar bus galima?

    Įsakyme numatytos aiškios išimtys, kada tam tikrais atvejais deginimas vis dar leidžiamas. Miesteliuose ir mėgėjų sodų teritorijose bus galima sudeginti nedidelį kiekį sumedėjusių augalų, pavyzdžiui, šakų ar stiebų, tačiau tik iki 1 kubinio metro.

    Tokia pati išimtis galios ir kaimuose bei viensėdžiuose, jeigu savivaldybė nenustatys griežtesnės tvarkos. Praktikoje tai reiškia, kad didelių augalinių atliekų krūvų deginti nebus galima, o leidžiami kiekiai bus aiškiai apibrėžti.

    Biokuras ir renginiai: ką svarbu žinoti?

    Tvarka taip pat aiškiau atskiria situacijas, kai deginimo reikalavimai netaikomi. Jei iš augalų ar jų dalių paruošiamas kietasis biokuras, šie lauko deginimo ribojimai jam nebetaikomi, todėl gyventojai gali patys pasiruošti malkų ar sausų šakelių ir jas naudoti kūrenimui.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad deginant biokurą privaloma laikytis gaisrinės saugos reikalavimų. Kuras turi būti sausas, neapdorotas cheminėmis medžiagomis ir be priemaišų, o atstumai iki pastatų ir kitos saugumo sąlygos išlieka būtinos.

    Numatyta ir išimtis oficialiems renginiams, kai deginami iš augalų pagaminti dirbiniai, pavyzdžiui, Užgavėnių Morė ar simboliniai laužai. Tokie atvejai galimi tik savivaldybės organizuojamuose renginiuose arba su savivaldybės leidimu.

    Be to, savivaldybių institucijos, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ir Valstybinių miškų urėdija galės nustatyti laužaviečių vietas. Jose rekreacijos tikslais bus leidžiama laužuose deginti sumedėjusius augalus ar jų dalis, laikantis nustatytų taisyklių.

  • Nuo gegužės 1 dienos griežtinama augalų deginimo tvarka: kur draudžiama, o kur dar bus išimčių

    Nuo gegužės 1 dienos griežtinama augalų deginimo tvarka: kur draudžiama, o kur dar bus išimčių

    Aplinkos ministerija praneša, kad nuo gegužės 1 dienos įsigalioja atnaujinta augalų deginimo tvarka. Pokyčiai palies tiek gyvenančius miestuose, tiek sodų bendrijose, o dalyje vietovių sprendimus papildomai galės priimti savivaldybės.

    Nuo šiol surinktų augalų ir jų dalių nebegalima deginti lauke ne tik miestuose ir miesteliuose. Draudimas taip pat taikomas kurortuose, kurortinėse teritorijose bei sodų bendrijose, kur iki šiol tvarka kai kam atrodė lankstesnė.

    Kaimuose ir vienkiemiuose galios mišri tvarka: savivaldybės galės nustatyti savo taisykles arba taikyti papildomus draudimus. Tai reiškia, kad praktika skirtingose savivaldybėse gali skirtis, todėl prieš deginant verta pasitikrinti vietos reikalavimus.

    Kada deginti vis dar leidžiama?

    Aplinkos ministerija numato ir išimtis. Miesteliuose bei sodų bendrijose bus leidžiama sudeginti nedidelį kiekį sumedėjusių augalų, pavyzdžiui, šakų ar stiebų, tačiau tik iki 1 kubinio metro.

    Kaimuose ir vienkiemiuose tokį pat kiekį taip pat bus galima deginti, jei savivaldybė nenustatys kitaip. Praktikoje tai palieka daugiau lankstumo atokiau gyvenantiems žmonėms, tačiau pareiga laikytis vietinių taisyklių išlieka.

    Kuras, grilis ir krosnis: kur riba?

    Jeigu iš augalų pasigaminate kurą, šie apribojimai netaikomi. Kitaip tariant, paruoštas kuras gali būti naudojamas įprastai, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos.

    Todėl leidžiama kūrenti krosnį, kepti maistą šašlykinėje ar grilyje, kai naudojamas paruoštas, švarus kuras. Vis dėlto svarbu atskirti atliekų deginimą nuo kuro naudojimo, nes būtent atliekų deginimas lauke ir yra labiausiai ribojamas.

    Gaisrinė sauga išlieka esminė

    Ministerija primena, kad bet kokiu atveju būtina laikytis gaisrinės saugos reikalavimų. Ugnį reikėtų kurti tik saugiu atstumu nuo pastatų ir kitų degių objektų, o deginimui naudoti tik sausą, neapdorotą ir švarų kurą.

    Praktinis patarimas gyventojams paprastas: jei kyla abejonių, ar konkrečioje vietoje ir konkrečiu atveju deginti leidžiama, saugiausia rinktis alternatyvas. Tai gali būti kompostavimas, žaliųjų atliekų išvežimas arba jų pridavimas į tam skirtas surinkimo aikšteles.