Tag: Galiojimo data

  • Pamatėte ant duonos pelėsį ar drėgmę pakuotėje? Tokio kepalo geriau nepirkite

    Duona gali būti visavertės mitybos dalis, tačiau perkant svarbiausia įsitikinti, kad kepalas nėra pradėjęs gesti. Mitybos specialistai pabrėžia: jei ant duonos matyti pelėsis, tokios duonos valgyti nebereikėtų.

    Kaip rašo „EatingWell“, keturi kalbinti ekspertai sutaria, kad duonos nereikia demonizuoti, tačiau renkantis parduotuvėje verta atkreipti dėmesį į aiškius gedimo požymius ir laikymo sąlygas namuose.

    Pats ryškiausias „raudonas signalas“ – matomas pelėsis. Jis gali atrodyti kaip žalios, baltos, juodos ar melsvos dėmės, o net ir mažas lopinėlis rodo, kad produktas jau nesaugus.

    Skirtingai nei kai kuriuos kietuosius sūrius, nuo kurių pelėsį kartais galima nupjauti, su duona taip elgtis nerekomenduojama. Duona yra porėta, todėl sporos gali būti išplitusios ir ten, kur plika akimi jų dar nesimato.

    Pelėsis, kvapas ir drėgmė – pagrindiniai įspėjimai

    Perkant fasuotą duoną verta apžiūrėti visą kepalą, ypač apačią ir riekes galuose – ten pelėsis dažnai pasirodo pirmiausia. Jei pakuotė skaidri, tai padaryti paprasčiau.

    Ne mažiau svarbus ir kvapas. Jei duona skleidžia neįprastą, nemalonų – rūgštų, pelėsių ar tvankų – aromatą, tai gali reikšti, kad ji sugedusi arba tuoj suges.

    Dar vienas ženklas – perteklinė drėgmė pakuotėje. Kondensatas gali susidaryti, jei duona buvo supakuota dar šilta, o didesnė drėgmė sudaro palankias sąlygas pelėsiui augti.

    Ekspertai taip pat pataria vengti kepalų su pažeista pakuote. Atplėštas ar prakiuręs maišelis reiškia, kad duona greičiau džiūsta ir gali būti paveikta aplinkos nešvarumų.

    Ko ieškoti renkantis gerą duoną

    Renkantis duoną, verta trumpai peržvelgti sudėtį. Dažniausiai pagrindiniai ingredientai yra miltai, vanduo ir druska, o kitų priedų kiekis priklauso nuo duonos rūšies.

    Šviežia duona paprastai turi malonų, „kvietišką“ aromatą. Priklausomai nuo kildinimo būdo ji gali kvepėti mielėmis ar švelniai rūgščiai, tačiau kvapas neturėtų būti atstumiantis.

    Geras orientyras – ir išvaizda: auksinė, gražiai apskrudusi plutelė dažnai siejama su ryškesniu skoniu. Taip pat verta švelniai paspausti kepalą: sumuštinių duona turėtų būti minkšta ir elastinga, o, pavyzdžiui, raugo ar amatinė – tvirtesne pluta.

    Ant pakuotės nurodyta „geriausias iki“ data gali padėti suprasti, kiek laiko duona išlaikys kokybę. Vis dėlto tai labiau kokybės, o ne absoliutaus saugumo rodiklis.

    Kaip laikyti duoną, kad ilgiau išliktų šviežia

    Namie duoną rekomenduojama laikyti vėsioje, sausoje vietoje, atokiau nuo tiesioginių saulės spindulių ir šilumos šaltinių. Tam tinka spintelė, sandėliukas ar duoninė.

    Jei žinote, kad per kelias dienas visko nesuvalgysite, dalį riekelių verta iškart užšaldyti. Šaldiklis padeda ilgiau išsaugoti skonį ir tekstūrą, o riekę dažnai galima dėti tiesiai į skrudintuvą.

    Tuo metu šaldytuvas ne visada geriausias pasirinkimas – dėl krakmolų pokyčių duona jame gali greičiau pasenti ir išsausėti. Jei duona kiek sudžiūvusi, bet be pelėsio ir nemalonaus kvapo, ją dar galima panaudoti, pavyzdžiui, skrebučiams ar kitoms patiekalų idėjoms.

  • Perkant džiovintus miško grybus svarbiausia – atestas: ką būtina rasti ant pakuotės

    Perkant džiovintus miško grybus svarbiausia – atestas: ką būtina rasti ant pakuotės

    Džiovinti miško grybai daugeliui yra neatsiejama šventinių ir kasdienių patiekalų dalis, tačiau jų kokybė gali labai skirtis. Renkantis verta atkreipti dėmesį ne tik į kainą ar kilmę, bet ir į tai, kaip atrodo pats produktas.

    Didžiausio pirkėjų dėmesio tokie grybai sulaukia prieš Kalėdas, kai jų prireikia įvairiems tradiciniams patiekalams. Džiovinti grybai vertinami dėl ryškaus aromato ir ilgo galiojimo – tinkamai išdžiovinti jie gali būti laikomi ištisus metus.

    Ne visi turi savo atsargų, todėl grybai perkami turguose ar parduotuvėse. Skirtumus dažniausiai lemia rūšis, paruošimo būdas ir laikymo sąlygos – būtent nuo to priklauso ir skonis, ir kvapas.

    Vienas praktiškiausių orientyrų, padedančių apsisaugoti nuo prastos kokybės ar netinkamų vartoti grybų, yra atestas – oficialus dokumentas, patvirtinantis, kad konkreti džiovintų miško grybų partija atitinka reikalavimus ir gali būti legaliai parduodama.

    Kaip turi atrodyti kokybiški džiovinti grybai

    Renkantis džiovintus grybus pirmiausia siūloma įvertinti išvaizdą ir spalvą. Kokybiški grybai paprastai turi natūralų rusvą atspalvį ir tvirtą, vientisą struktūrą.

    Įtarimą turėtų kelti baltas apnašas, tamsios dėmės ar neįprasti spalvos pakitimai. Tokie požymiai gali reikšti netinkamas laikymo sąlygas arba suprastėjusią produkto kokybę.

    Ką tikrinti etiketėje: informacija, susijusi su atestu

    Saugiam pasirinkimui svarbu ne tik bendras užrašas apie atestą, bet ir konkretūs duomenys ant pakuotės. Etiketėje turėtų būti nurodytas produkto pavadinimas (taip pat lotyniškas), taip pat – kaip grybai apdoroti (pavyzdžiui, džiovinti, pjaustyti).

    Be to, ant pakuotės turi būti pateikta informacija apie laikymo būdą, galiojimo datą, gamintoją, atesto numerį ir žyma apie atliktą grybų specialisto patikrą.

    Kodėl atestuoti grybai laikomi saugesniu pasirinkimu

    Pasirinkus grybų partiją su atestu, pirkėjui tai reiškia didesnį aiškumą dėl produkto kilmės ir teisėto patekimo į prekybą. Taip pat tai siejama su didesniu pasitikėjimu, kad grybai yra tinkami vartoti.

    Ypač pravartu atesto ieškoti perkant turguose ar vietos prekyvietėse, kur prekių kilmė ir laikymo sąlygos ne visada akivaizdžios iš pirmo žvilgsnio.

  • Data ant pakuotės dar negarantuoja: štai požymiai, kad mėsa, žuvis ar pienas jau nebešvieži

    Galiojimo data ant pakuotės dažnai sukuria klaidingą saugumo jausmą, tačiau ji apibrėžia produktą tik tada, kai jis laikytas idealiomis sąlygomis. Realybėje kokybę ir saugą lemia ir transportavimas, parduotuvės šaldymo įranga, ir tai, kaip maistą parsinešame bei laikome namuose.

    Maistas pradeda kisti iškart po pagaminimo ar surinkimo: vyksta riebalų oksidacija, baltymų irimas, o net menki temperatūros svyravimai spartina bakterijų dauginimąsi. Dėl to produktas gali atrodyti normaliai, bet jau rodyti subtilius gedimo signalus, kuriuos verta mokėti atpažinti.

    Šaldymo grandinė ir pakuotės signalai

    Vienas svarbiausių veiksnių yra šaldymo grandinė, tai yra nuolatinės žemos temperatūros išlaikymas nuo gamintojo iki pirkėjo. Jeigu produktas buvo trumpam sušilęs, pokyčiai gali prasidėti dar iki galiojimo datos pabaigos, nors iš pirmo žvilgsnio jis atrodys tinkamas.

    Perkant supakuotą maistą verta įvertinti pakuotės būklę: ar sandariai uždaryta plėvelė, ar nėra pratekėjimo, ar dangtelis nesiklaipo. Išsipūtusi, tarsi pripūsta pakuotė gali reikšti, kad viduje susidarė dujos dėl mikroorganizmų veiklos, ir tokio produkto rizika akivaizdžiai didesnė.

    Drėgmės lašeliai pakuotės viduje neretai rodo temperatūros svyravimus, ypač kai produktas laikomas šaldytuve ir patiria šilumos bei šalčio kaitą. Parduotuvėje verta atkreipti dėmesį ir į vietą vitrinoje: prie krašto ar ne visiškai atšaldytoje zonoje laikyti produktai labiau nukenčia.

    Mėsa ir žuvis: ką išduoda paviršius ir kvapas

    Šviežia mėsa paprastai būna lengvai drėgna, bet neturi būti lipni ar slidžiai gleivėta. Lipnumas dažniausiai signalizuoja apie bakterijų dauginimąsi ir baltymų irimo procesus, o tai tiesiogiai susiję su prastesne kokybe ir didesne apsinuodijimo rizika.

    Spalva taip pat svarbi, tačiau ją gali veikti apšvietimas ir pakuotė, todėl vien ja pasikliauti nepakanka. Paprastas testas yra elastingumas: paspaudus pirštu mėsa turėtų atšokti atgal, o įdubimas neturėtų ilgai išlikti.

    Žuvyje daug pasako akys ir žiaunos, jei perkama ne tik file: skaidrios akys ir rausvai raudonos žiaunos dažniausiai siejamos su šviežumu, o drumstumas ar rusvas atspalvis rodo senėjimą. Kvapas turėtų būti neutralus ar švelniai jūrinis, o aitrus, rūgštus, įkyrus aromatas yra rimtas perspėjimas.

    Vaisiai, daržovės ir pieno produktai

    Vaisiai ir daržovės gali atrodyti tvarkingai, tačiau per didelis minkštumas dažnai reiškia, kad irti pradėjo ląstelių struktūra. Susiraukšlėjusi, sausa odelė paprastai rodo vandens praradimą, dėl kurio nukenčia skonis ir maistinė vertė, o nedideli pažeidimai pagreitina gedimą.

    Fermentacijos kvapas, ypač prie uogų ar saldesnių vaisių, dažnai signalizuoja, kad cukrų skaidymas jau prasidėjo. Tokie produktai gali sugesti labai greitai, net jei ant paviršiaus pelėsio dar nesimato.

    Pieno produktai kinta pamažu, todėl pirmuosius ženklus lengva praleisti. Nedidelis išsiskyrusios išrūgos kiekis jogurte ar kefyre ne visada reiškia gedimą, tačiau jei kartu atsiranda aitrus, nemalonus kvapas ar neįprastas skonis, produktą geriau vertinti atsargiai.

    Sūriuose įtarimų kelia lipni, šlapiuojanti plėvelė, neįprastos dėmės ar apnašos, kurios nepanašios į konkrečiam sūriui būdingą brandinimą. Pieno atveju problema ta, kad kvapas gali pasikeisti greičiau nei išvaizda, todėl namuose verta laikytis taisyklės nerizikuoti, jei kyla aiškių abejonių.

    Kada neverta bandyti išgelbėti

    Ne viską galima saugiai ištaisyti terminiu apdorojimu, ypač kai kalbama apie mėsą, žuvį ar paruoštus patiekalus. Kai kurios bakterijų pagamintos toksinės medžiagos gali išlikti net ir gerai išvirus, todėl vien mintis, kad karštis viską sutvarkys, yra klaidinanti.

    Jeigu produktas turi aiškų gedimo kvapą, gleivėtą paviršių ar kelia įtarimų dėl pakuotės išsipūtimo, saugiausia jo nevartoti. Pelėsis ant minkštų produktų, pavyzdžiui, duonos ar vaisių, gali būti įsiskverbęs giliau, todėl nupjauti matomą gabalą dažnai nepakanka.

    Kaip mažinti riziką perkant

    Praktiškas įprotis yra šaldytus ir šaldytuve laikomus produktus rinktis pirkinių pabaigoje, kad jie kuo trumpiau būtų šilumoje. Jei perkama daug, padeda termokrepšys, ypač šiltuoju metų laiku ar važiuojant ilgiau.

    Taip pat verta paimti prekes iš gilesnės lentynos dalies, nes priekyje esantys produktai dažniau judinami ir trumpam paliekami šiltesnėje aplinkoje. Galiausiai geriausią vaizdą suteikia keli požymiai kartu, todėl vien galiojimo data neturėtų būti vienintelis kriterijus.