CP v2

Tag: Gamtos apsauga

  • Odesos regione užfiksuotas juodakaktis smauglys: kodėl grobį jis „smeigia“ ant spyglių

    Ukrainos Odesos regione, Nacionaliniame gamtos parke Tuzlovskio limanai, pastebėtas juodakaktis smauglys, plėšrus paukštis, garsėjantis neįprastu „sandėliavimo“ būdu. Paukštis grobį neretai įsmeigia ant erškėčių ar aštrių šakelių, taip palengvindamas maitinimąsi.

    Apie užfiksuotą elgesį viešai pranešė parko mokslinių tyrimų padalinio vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas, pasidalijęs vaizdo įrašu. Iš pirmo žvilgsnio šis paukštis primena įprastą nedidelį giesmininką, tačiau jo medžioklės įpročiai labiau būdingi tikriems plėšrūnams.

    Specialistų teigimu, į šakas ar spyglius „pritvirtintas“ grobis paukščiui tampa tarsi natūralus „stalas“. Taip smaugliui lengviau suplėšyti auką gabalais, nes jis neturi stiprių plėšriųjų paukščių nagų, kurie paprastai padeda laikyti grobį.

    Toks elgesys atlieka ir atsargų funkciją: dalis grobio paliekama vėlesniam laikui. Be to, perėjimo laikotarpiu sukauptos atsargos gali turėti reikšmės poravimuisi, nes patinai, gebantys reguliariai parnešti maisto, laikomi patikimesniais jauniklių augintojais.

    Juodakaktis smauglys yra žvirblinių būrio paukštis, Lietuvoje ir Ukrainoje sutinkamas kaip migruojanti, perinti rūšis. Jis kiek didesnis už žvirblį, užauga iki maždaug 20 centimetrų ilgio, o suaugęs paukštis atpažįstamas iš tamsios juostos per akis ir kontrastingo plunksnų rašto.

    Mitybos pagrindą sudaro vabzdžiai, ypač vabalai, tačiau smaugliai medžioja ir kitus bestuburius, o kartais lesina uogas bei kitą augalinį maistą. Rūšis minima tarptautiniuose gamtos apsaugos dokumentuose, todėl natūralių buveinių išsaugojimas išlieka svarbus.

    Odesos regiono pakrantės ir lagūnų teritorijos pastaraisiais metais sulaukia ypatingo dėmesio ir dėl karo poveikio laukinei gamtai. Vietos ekologai yra ne kartą atkreipę dėmesį, kad triukšmas ir nuolatinis pavojus, susijęs su dronais bei raketomis, gali trikdyti paukščių maitinimąsi, migraciją ir perėjimą.

    Pasak I. Rusevo, panašūs veiksniai siejami ir su kai kurių rūšių, pavyzdžiui, rožinių flamingų, sumažėjusiu skaičiumi parke. Specialistai pabrėžia, kad jautriose buveinėse net ir trumpalaikis trikdymas gali turėti ilgalaikių pasekmių.

  • Mokytoja investavo visas santaupas į negyvenamą salą prie Zanzibaro: kaip ji tapo gamtos rezervatu

    Vokietijos švietimo ir vystymo specialistė Sybilla Riedmiller 1991 metais, plaukdama netoli Zanzibaro krantų, aptiko negyvenamą Chumbe salą, apsuptą seklumų koralų rifo. Pamačiusi, kad rifas ir salos ekosistema tuo metu buvo palyginti mažai paliesta žmogaus veiklos, ji nusprendė investuoti asmenines santaupas ne į poilsį ar nekilnojamąjį turtą, o į gamtos apsaugą.

    Tuo laikotarpiu Tanzanijos pakrančių koralų rifai patyrė didelį žvejybos spaudimą, o kai kur buvo taikomi ypač žalingi metodai, pavyzdžiui, sprogmenys. Tokia praktika per trumpą laiką gali sunaikinti koralų struktūras ir žuvų buveines, o ekosistemų atsikūrimas trunka dešimtmečius.

    Riedmiller pasirinko modelį, kuris tuo metu regione dar nebuvo įprastas: gamtos apsaugą finansuoti per riboto masto ekoturizmą ir švietimo programas. Idėja buvo paprasta, bet ambicinga: lankytojų pajamos turi padengti rifo apsaugą, o ne skatinti masinį srautą, kuris pats taptų grėsme.

    1991–1994 metais buvo derėtasi su Zanzibaro valdžia dėl oficialaus statuso, o 1994 metų gruodžio 24 dieną Chumbe koralų rifas paskelbtas teritorija, kurioje draudžiama žvejyba ir kitas gamtos išteklių naudojimas. Valdymo atsakomybė atiteko organizacijai Chumbe Island Coral Park, kuri tapo praktiniu vietos apsaugos įgyvendintoju.

    Saugoma zona apėmė apie 30 hektarų koralų rifo ir su juo susijusių jūrinių buveinių, o pačioje saloje formuotas miško rezervatas. Chumbe dažnai minimas kaip vienas ankstyvų pavyzdžių, kai saugomą jūrinę teritoriją prižiūri privatus sektorius, veikiantis pagal aiškias valdžios nustatytas taisykles.

    Vienas svarbiausių projekto sprendimų buvo vietos bendruomenės įtraukimas. Buvę žvejai buvo apmokyti ir įdarbinti reindžeriais, kad prižiūrėtų, kaip laikomasi draudimo žvejoti ir kitų taisyklių.

    Jų vietinių vandenų pažinimas padėjo veiksmingiau stebėti teritoriją, o patiems žmonėms atsirado alternatyvus pajamų šaltinis. Toks perėjimas nuo išteklių eksploatavimo prie jų apsaugos tapo viena iš priežasčių, kodėl taisyklių laikymasis ilgainiui galėjo tapti ne vien formalus, bet ir socialiai priimtinas.

    Vėliau saloje buvo įkurtas edukacijos centras ir nedidelė ekologiška apgyvendinimo infrastruktūra, orientuota į mažą lankytojų skaičių. Tokiuose projektuose dažnai akcentuojami sprendimai, mažinantys poveikį gamtai, pavyzdžiui, saulės energijos naudojimas, lietaus vandens surinkimas ar nuotekų valymas.

    Ekoturizmo veikla Chumbe saloje startavo 1998 metais, o jos tikslas buvo generuoti stabilias pajamas apsaugai ir aplinkosauginiam švietimui. Tai ypač svarbu jūrinėms saugomoms teritorijoms, nes vien statusas popieriuje neapsaugo nuo brakonieriavimo ar nelegalių žvejybos praktikų, jei nėra finansavimo priežiūrai.

    Švietimas tapo ne mažiau svarbia dalimi nei fizinė apsauga: į salą pradėtos kviesti vietos mokyklų grupės, kurios praktiškai susipažįsta su koralų rifų, jūros žolių pievų ir miško ekosistemomis. Programose dalyvaujantys mokytojai gali perkelti žinias į pamokas žemyne, taip plečiant poveikį už salos ribų.

    Chumbe istorija dažnai pristatoma kaip pavyzdys, kad gamtos apsauga gali veikti kartu su kruopščiai ribojamu turizmu, kai prioritetas teikiamas ekosistemų būklei, vietos žmonių įtraukimui ir ilgalaikiam finansavimui. Toks modelis šiandien tampa dar aktualesnis, kai koralų rifams visame pasaulyje grėsmę kelia ne tik tiesioginė žmogaus veikla, bet ir klimato kaita.

  • Milijonai monarchinių drugelių kasmet grįžta į tuos pačius Meksikos miškus: kaip jie randa kelią?

    Kiekvieną rudenį milijonai monarchinių drugelių iš pietų Kanados ir šiaurinių Jungtinių Valstijų nuskrenda maždaug 3 000 kilometrų, kad peržiemotų centriniuose Meksikos kalnų miškuose. Jie telkiasi nedidelėse, vėsesnio mikroklimato zonose, kur miško danga ir drėgmė padeda išgyventi žiemą.

    Šios žiemojimo vietos pradėtos federaliniu lygmeniu saugoti 1980 metais, kai buvo siekiama sustabdyti nekontroliuojamą kirtimą ir nykstančių buveinių praradimą. Vėliau teritorijos apsauga buvo išplėsta, o regionas tapo saugoma gamtos zona, kuri tarptautiniu mastu vertinama dėl išskirtinės biologinės įvairovės.

    Monarchinių drugelių žiemojimo teritorijos yra kalnuotos, o aukščių kaita sukuria skirtingus mikroklimatus. Dėl to čia susiformuoja buveinių mozaika, palaikanti ne tik drugelių kolonijas, bet ir kitus vietinius augalus bei gyvūnus, kurių dalis sutinkama tik šiame regione.

    Kai kuriais metais drugelių susitelkimas būna toks tankus, kad jų ryškiai oranžiniai sparnai ištisais plotais dengia medžių kamienus ir šakas. Tyrėjai yra fiksavę atvejų, kai didelė vabzdžių masė netgi apsunkina šakas, o šlaitai iš tolo atrodo tarsi pakeitę spalvą.

    Pavasarį prasideda kelionė atgal į šiaurę, tačiau ji vyksta ne vienu ypu. Per maždaug aštuonis mėnesius migracijos grandinę tęsia kelios iš eilės besikeičiančios drugelių kartos, kurios palaipsniui išsisklaido po Jungtines Valstijas ir rytinę Kanados dalį.

    Nors monarchiniai drugeliai tiriami dešimtmečius, vienas klausimas išlieka esminis: kaip kiekviena nauja karta, niekada anksčiau nebuvusi žiemojimo vietose, sugeba vėl rasti tuos pačius centrinius Meksikos miškus. Mokslininkai analizuoja kelis galimus mechanizmus, įskaitant Saulės padėties orientaciją, vidinius biologinius laikrodžius ir Žemės magnetinio lauko signalus.

    Tačiau realybėje tikėtina, kad veikia ne vienas „kompasas“, o kelių signalų derinys, kurį dar papildomai veikia orai, vėjai ir buveinių pokyčiai maršrute. Dėl to monarchinių drugelių migracija laikoma ne tik gamtos reginiu, bet ir jautriu ekosistemų būklės indikatoriumi.

    Monarchinių drugelių išlikimas priklauso nuo dviejų grandžių: žiemojimo miškų Meksikoje ir migracijos koridorių Šiaurės Amerikoje. Buveinių nykimas, miškų kirtimas, žemės ūkio plėtra, pesticidų poveikis ir klimato svyravimai gali sutrikdyti tiek maisto bazę, tiek pačias poilsio ir žiemojimo zonas.

    Dėl šios priežasties gamtosauginės priemonės apima ne vien tik saugomas teritorijas, bet ir miškų atkūrimą, vietos bendruomenių įtraukimą bei tarptautinį bendradarbiavimą. Kuo labiau stabilizuojamos buveinės, tuo didesnė tikimybė, kad kasmetinis sugrįžimas į tuos pačius miškus išliks ir ateityje.

  • Į mišką ėjo uogauti su šukomis: baigėsi bauda ir policijos perspėjimu visiems

    Į mišką ėjo uogauti su šukomis: baigėsi bauda ir policijos perspėjimu visiems

    Uogų sezonas įsibėgėja, tačiau miške verta prisiminti paprastą taisyklę: kai kurie įrankiai, kurie atrodo patogūs, gali užtraukti baudą. Tuo įsitikino vyras Lenkijos Varmijos regione, kuris į mėlynių rinkimą išsiruošė su vadinamosiomis šukomis.

    Policija nurodė, kad jis naudojo specialų mechaninį rinkimo įrankį, dar vadinamą uogų rinktuvu. Tokios priemonės Lenkijoje laikomos neteisėtomis, nes priskiriamos prie veiksmų, kuriais niokojami augalai ir miško paklotė. Vyrui skirta 50 zlotų bauda, tai yra apie 12 eurų.

    Pareigūnai primena, kad miško uogas leidžiama rinkti rankomis, nes tai mažiausiai žaloja krūmokšnius ir leidžia augalams toliau derėti. Mechaniniai rinktuvai gali plėšti lapus, laužyti šakeles, o kai kada net išrauti augalą su šaknimis, todėl poveikis jaučiamas ne vieną sezoną.

    Dar viena svarbi riba – rinkimo tikslas. Asmeniniam vartojimui uogauti paprastai galima be mokesčio, tačiau didesniems kiekiams ar komercijai dažnai reikalingas atskiras leidimas arba sutartis su miškų administracija. Tokia praktika taikoma siekiant kontroliuoti išteklių naudojimą ir apsaugoti miško ekosistemas.

    Policija taip pat atkreipia dėmesį, kad kai kuriose vietose uogauti apskritai draudžiama. Griežčiausi ribojimai taikomi nacionaliniuose parkuose ir gamtos rezervatuose, kur bet koks augalijos rinkimas gali būti laikomas pažeidimu ir užtraukti atsakomybę.

    Miškų ir gamtosaugos specialistai pabrėžia, kad atsakingas uogavimas yra ne tik teisės, bet ir gamtos išsaugojimo klausimas. Kuo mažiau žalojami krūmokšniai, tuo daugiau uogų lieka ateities sezonams ir laukiniams gyvūnams, kuriems tai svarbus maisto šaltinis.

  • Černobylio rezervate užfiksuoti pilkieji gervės: jų poros ištikimos visam gyvenimui, balsai girdimi toli

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate gamtosaugininkai užfiksavo pilkąsias gerves. Specialistų teigimu, iki rudeninės migracijos šie paukščiai gyvena ramų šeiminį gyvenimą, o pavasarį išsiritę jaunikliai jau pastebimai paaugę.

    Rezervato darbuotojai pažymi, kad jaunikliai dar laikosi greta tėvų ir mokosi svarbiausių išgyvenimo įgūdžių. Jie stebi suaugusiųjų elgesį, mokosi susirasti maisto, atpažinti pavojus ir pamažu tampa savarankiškesni.

    „Kol iki rudeninės migracijos dar yra laiko, pilkosios gervės gyvena įprastą šeiminį gyvenimą: jaunikliai seka tėvus ir mokosi visko, ko prireiks savarankiškai“, – sakė rezervato specialistai.

    Pilkosios gervės laikomos vienomis ištikimiausių paukščių: poros dažnai susiformuoja ilgam laikui, neretai visam gyvenimui. Abu partneriai kartu saugo lizdą, peri ir augina jauniklius, todėl poros ryšys laikomas itin stipriu.

    Dar vienas įspūdingas šių paukščių bruožas – garsūs, sinchroniški balsai, kuriais jos palaiko ryšį net būdamos toliau viena nuo kitos. Tyrėjai nurodo, kad tokie unisoniniai „dialogai“ palankiomis sąlygomis gali būti girdimi kelių kilometrų atstumu.

    Vasaros pabaigoje gervės aktyviau maitinasi, nes kaupia energijos atsargas ilgesnei kelionei į žiemojimo vietas. Jų racionas gana įvairus: jos lesa vabzdžius, moliuskus, smulkius bestuburius ir stuburinius, taip pat sėklas, uogas bei kitą augalinį maistą.

    Gamtosaugininkų teigimu, Černobylio rezervate pilkosios gervės nėra retenybė. Plačios pelkės, drėgnos pievos ir mažai žmogaus trikdomi miškai sukuria palankias sąlygas perėjimui ir jauniklių auginimui, todėl teritorija išlieka svarbi šios rūšies buveinė.

  • Nuo birželio vakarai sužiba: neįprastas gamtos reginys – kodėl šviečia jonvabaliai?

    Nuo birželio vakarai sužiba: neįprastas gamtos reginys – kodėl šviečia jonvabaliai?

    Šiltomis, ramiomis vasaros naktimis gamtoje galima pamatyti vieną įspūdingiausių reginių – tarp žolynų ir krūmynų mirksinčias jonvabalių švieseles. Dažniausiai jos pastebimos miškų pakraščiuose, pievose, drėgnesnėse vietose ir sodybų soduose, kai vakaras būna be vėjo.

    Jonvabaliai yra vabalai, o jų išvaizda smarkiai skiriasi pagal lytį: patinai dažniau skraido, o patelės neretai būna neskraidančios ir primena lervas. Būtent patelės paprastai šviečia intensyviau, todėl žemėje ar žolėje matomi ryškesni taškai dažnai būna jų signalai.

    Švytėjimas vadinamas bioliuminescencija – tai natūrali šviesos gamyba gyvuose organizmuose. Jonvabalių pilvelyje vyksta biocheminė reakcija, kurioje dalyvauja junginys liuciferinas ir fermentas liuciferazė, o šviesa išgaunama beveik be šilumos, todėl ji laikoma šaltąja.

    Pagrindinė šviesos funkcija – bendravimas poravimosi metu: skirtingi mirksėjimo ritmai padeda atpažinti tos pačios rūšies partnerį ir sumažina klaidų tikimybę tamsoje. Šis laikotarpis dažnai suaktyvėja vasaros pradžioje ir pikas gali sutapti su birželio pabaigos naktimis, kai jonvabaliai pastebimi dažniau.

    Be to, jonvabaliai laikomi naudingi: jų lervos yra plėšrios ir minta smulkiais bestuburiais, įskaitant šliužus ir sraiges, todėl gali prisidėti prie natūralios jų gausos kontrolės. Dėl to jonvabalių buvimas dažnai rodo gana sveiką, chemiškai neperkrautą aplinką.

    Norint juos išsaugoti savo kieme ar sode, svarbiausia sudaryti tinkamas sąlygas: palikti drėgnesnių, pavėsingų, mažiau tvarkomų kampelių, kur yra paklotės ir augalijos. Cheminės priemonės nuo šliužų ar plataus veikimo insekticidai gali netiesiogiai ar tiesiogiai sumažinti jonvabalių populiaciją, nes paveikia ir jų lervas, ir grobį.

    Didelę įtaką daro ir dirbtinė šviesa – ryškūs lauko šviestuvai, ypač nukreipti į žemę ar krūmus, gali trikdyti jonvabalių orientaciją bei poravimosi signalus. Specialistai vis dažniau pabrėžia, kad šviesos tarša yra reikšmingas veiksnys mažėjant naktinių vabzdžių gausai, todėl verta rinktis prislopintą apšvietimą ir jį įjungti tik tada, kai būtina.

  • KGHM „Głogów“ kamine užaugę keturi sakalų jaunikliai sužieduoti: netrukus jiems rinks vardus

    KGHM vario lydymo gamykloje Głogów sužieduoti keturi klajojančiojo sakalo jaunikliai, išsiritę ant pramoninio kamino įrengtoje perėjimo platformoje. Šis plėšrusis paukštis Lenkijoje tebėra retas, o nuolatinė populiacija vertinama maždaug apie 100 perinčių porų.

    Žiedavimą atliko asociacijos „Sokół“ atstovai, padedami KGHM savanorių ir gamyklos darbuotojų. Kiekvienas jauniklis pažymėtas dviem žiedais: geltonu, naudojamu miestų ir pramonės teritorijose perintiems sakalams, ir mėlynu, kuriuo paprastai žymimi laukinėje gamtoje gimę paukščiai.

    „Žiedavimas yra svarbus momentas ne tik ornitologams, bet ir visiems, kurie daugelį metų prisideda prie klajojančiųjų sakalų apsaugos Głogów gamykloje. Tai leidžia stebėti paukščių likimą ir realiai padeda atkurti populiaciją“, – sakė Dariusz Matijczak, KGHM Głogów gamyklos miškininkystės ūkio vyriausiasis specialistas.

    Šiemet perėjimo platformą užėmė pora, vardu Luna II ir Bosy, ir sėkmingai užaugino keturis jauniklius. Artimiausiu metu jaunikliams planuojama suteikti vardus, kuriuos parinks įmonės darbuotojai, taip tęsiant jau nusistovėjusią tradiciją.

    Gamyklos teritorijoje įrengta platforma veikia jau ne vienus metus, o per šį laikotarpį čia sužieduoti 54 jaunikliai. Tokie duomenys svarbūs vertinant, kaip keičiasi plėšriųjų paukščių paplitimas ir ar pramoninės erdvės gali tapti saugiomis perėjimo vietomis, kai jose sudaromos tinkamos sąlygos.

    Głogów atvejis rodo ir platesnę tendenciją: klajojantieji sakalai vis dažniau prisitaiko prie žmogaus sukurtų struktūrų, įskaitant aukštus pastatus ir pramoninius objektus. Aukštis, atviros erdvės ir mažesnis tiesioginis trikdymas dažnai padeda išvengti dalies natūralių grėsmių, o žiedavimas leidžia tiksliau suprasti jauniklių išgyvenamumą ir migracijos kryptis.

    Pasak gamyklos atstovų, sakalų pasirinkimą lemia ne tik pats kaminas, bet ir aplinkinės gamtinės teritorijos, įskaitant Odros slėnio buveines. Netoliese esančios užliejamos pievos ir miškai sudaro palankias sąlygas įvairioms rūšims, todėl pramonės ir gamtos kaimynystė šiuo atveju tampa reikšminga biologinės įvairovės išsaugojimui.

  • Invazinis kolcolapis vakarinis Lenkijoje: kuo jis pavojingas gamtai ir kodėl svarbu jį atpažinti

    Invazinis kolcolapis vakarinis Lenkijoje: kuo jis pavojingas gamtai ir kodėl svarbu jį atpažinti

    Kolcolapis vakarinis yra dygliuotas krūmas, priklausantis pupinių (ankštinių) augalų grupei. Natūraliai jis paplitęs Vakarų Europoje ir šiaurės vakarų Afrikoje, tačiau per pastaruosius dešimtmečius žmogaus veikla padėjo jam išplisti į kitus žemynus.

    Šis augalas aptinkamas ir Šiaurės Amerikoje, Australijoje bei Naujojoje Zelandijoje, kur kai kuriose teritorijose laikomas itin invaziniu. Tokiose šalyse jis gali greitai sudaryti tankius sąžalynus, kurie keičia buveines ir apsunkina vietinių rūšių atsigavimą.

    Kur jis aptinkamas Lenkijoje?

    Lenkijoje kolcolapis vakarinis laikomas retu, o jo telkiniai dažniau minimi Vakarų Pomeranijoje ir centrinėje šalies dalyje. Jam palankios sausos, smėlingos vietovės, įskaitant pušynų pakraščius ir vadinamąsias smėlynų pievas.

    Šis krūmas kartais auginamas botaniniuose soduose ar arboretumuose, todėl dalis radaviečių gali būti susijusios su želdinimu. Nors kai kur jis dar neplinta staigiai, specialistai pabrėžia prevencijos svarbą, nes invazinių rūšių plėtra dažnai prasideda nuo pavienių židinių.

    Kaip atpažinti dygliuotą krūmą?

    Kolcolapis vakarinis užauga iki maždaug 3 metrų aukščio. Vienas ryškiausių požymių yra labai aštrūs, ylą primenantys lapai, kurie virsta dygliais ir gali siekti apie 3 centimetrus.

    Augalo šakelėse formuojasi ir trumpi ūgliai, pasibaigiantys dygliuotomis ataugomis, todėl krūmas gali sukelti mechaninių odos ar gleivinių sužalojimų. Pavasarį jis žydi ryškiai geltonais, drugelio formos žiedais, o vėliau subrandina plaukuotas, tamsiai rudas ankštis su sėklomis.

    Kodėl jis laikomas rizikinga rūšimi?

    Invazinėmis svetimžemėmis rūšimis vadinami augalai, gyvūnai ar patogenai, kurie nėra natūralūs konkrečiai ekosistemai ir gali daryti žalą aplinkai, ūkiui ar net žmonių sveikatai. Tokios rūšys laikomos vienu didžiausių biologinės įvairovės nykimo veiksnių, nes gali išstumti vietines rūšis ir keisti buveinių struktūrą.

    Kolcolapio vakarinio atveju didžiausia grėsmė siejama su jo gebėjimu sudaryti tankius sąžalynus, kurie riboja šviesą ir maisto medžiagas kitiems augalams. Dėl to skursta vietinės bendrijos, o jautresnėse buveinėse gali mažėti retų, smėlingoms ar pajūrio teritorijoms būdingų rūšių.

    Šiltesnio klimato regionuose papildomai akcentuojamas ir gaisrų pavojus: tankūs krūmynai bei augalo sudėtyje esantys eteriniai junginiai sausromis gali didinti užsiliepsnojimo riziką. Dėl šių priežasčių įvairiose šalyse taikomos kontrolės priemonės, o svarbiausia praktinė rekomendacija visuomenei yra laiku atpažinti augalą ir apie radavietes informuoti atsakingas institucijas.

  • Bieszczadų viršūnėse – padidinta parengtis: sausra išdžiovino žolynus, gaisras bet kada

    Bieszczadų viršūnėse – padidinta parengtis: sausra išdžiovino žolynus, gaisras bet kada

    Bieszczadų nacionalinis parkas perspėja apie itin aukštą gaisrų riziką aukščiausiose kalnų vietose. Dėl užsitęsusios sausros augalija smarkiai išdžiūvusi, o ugnis gali įsiplieksti net nuo menkiausios kibirkšties.

    Parko vadovas dr. Ryszardas Prędkis pabrėžia, kad panaši situacija kartojasi kasmet, tačiau šiemet ji ypač įtempta. Didžiausia grėsmė fiksuojama pietiniuose šlaituose, kuriuos labiausiai įkaitina saulė, todėl žolinė danga ten perdžiūsta greičiausiai.

    „Pietiniuose šlaituose velėna išdžiūsta labiausiai, o šiaurinėse pusėse ilgiau laikosi drėgmė, nes ten daugiau samanų ir paparčių“, – sakė dr. Ryszardas Prędkis.

    Parko tarnybos situaciją stebi nuolat: teritorija reguliariai patruliuojama, pasitelkiamas vaizdo stebėjimas. Parke veikia trys kameros, o prie kontrolės prisideda ir Lenkijos pasieniečiai, su kuriais koordinuojamas reagavimas.

    Pastarosiomis dienomis patruliavimo intensyvumas padidintas, nes sparčiai auga tikimybė, kad dėl neatsargaus elgesio ugnis gali įsiplieksti per minutes. Parko atstovai primena, kad didžiausias pavojus kyla viršutiniam žolynų sluoksniui, kuris užsidega lengviausiai.

    Parko vadovas priminė ir prieš dvejus metus kilusį gaisrą, kai ugnis apėmė Połonina Caryńska šlaitus. Tuomet sudegė beveik 1,5 hektaro velėnos, o gesinimo darbuose dalyvavo daugiau nei 90 žmonių.

    Šiuo metu parkas labiausiai akcentuoja greitą reakciją. Prie viršutinės miško ribos įrengti penki taškai su rankine gaisro gesinimo įranga, kad užuomazgas būtų galima slopinti iš karto, kol ugnis neišplito.

    Situaciją, pasak parko, iš esmės galėtų pagerinti tik lietus. Sulaukus kritulių, greičiau atželtų nauja žalia žolė, o gaisrų rizika sumažėtų, tačiau kol kas turistų prašoma elgtis itin atsakingai ir nedelsiant reaguoti į pavojingus veiksmus.

    Parko administracija ragina lankytojus saugoti kalnus: vengti bet kokių veiksmų, galinčių sukelti ugnį, ir apie dūmus ar įtartiną elgesį pranešti tarnyboms. Parko žinutė paprasta – gamtą lengva prarasti per akimirką, o atkurti ją prireikia metų.

  • Pavasarį dažnėja susitikimai su angimi: kaip ją atpažinti ir ką daryti įkandus

    Pavasarį dažnėja susitikimai su angimi: kaip ją atpažinti ir ką daryti įkandus

    Kur ir kada angis aktyviausia?

    Pavasarį, kai po žiemos sušyla dirva ir dienos tampa ilgesnės, suaktyvėja ir ropliai, tarp jų – paprastoji angis (Vipera berus). Didžiausias jos aktyvumas paprastai fiksuojamas balandį ir gegužę, kai daugiau saulėtų dienų, o gyvatėms reikia šilumos kūno temperatūrai pakelti.

    Angis mėgsta šildytis saulėje, bet dažniausiai renkasi vietas, iš kurių gali greitai pasislėpti. Tai gali būti miško pakraščiai, kirtavietės, pamiškės pievos, aukšta žolė, durpynai ar krūmynai, taip pat malkų krūvos ir kitos žmogaus aplinkoje atsirandančios slėptuvės.

    Kaip atpažinti angį ir kuo ji skiriasi?

    Paprastoji angis yra vienintelė natūraliai Lietuvoje paplitusi nuodinga gyvatė. Dažniausiai ji atpažįstama pagal tamsų zigzago raštą per nugarą, tačiau spalvos gali skirtis, todėl vien raštas ne visada yra patikimiausias požymis.

    Angiai būdinga kiek platesnė, trikampiškesnė galva ir vertikalūs vyzdžiai, tačiau lauke šiuos bruožus įžiūrėti sunku, ypač iš saugaus atstumo. Suaugusios angies ilgis dažniausiai siekia iki maždaug 1 metro, o susidūrus gamtoje svarbiausia ne tiksliai identifikuoti rūšį, o laikytis saugaus elgesio principų.

    Ar angis puola žmones?

    Dažnas mitas, kad angis aktyviai puola žmones, tačiau realybėje tai baikštus gyvūnas, kuris paprastai stengiasi išvengti kontakto. Dažniausiai ji bando pasitraukti, o įkandimas pasitaiko tuomet, kai gyvatė užmynama, prispaudžiama, bandoma ją paimti ar ji neturi kur pasitraukti.

    Susidūrus su ange, geriausia ją ramiai apeiti ir palikti ramybėje. Kartais prieš gindamasi ji gali įspėjamai šnypšti ar įtempti kūną, todėl bandymai ją vyti lazda ar fotografuoti priartėjus tik didina riziką.

    Kiek pavojingas angies įkandimas?

    Angies įkandimas gali būti pavojingas, bet daugeliu atvejų sveikam suaugusiajam jis nebūna mirtinas, ypač laiku suteikus medicininę pagalbą. Dažniausi simptomai yra skausmas, patinimas ir paraudimas įkandimo vietoje, o daliai žmonių gali pasireikšti silpnumas, pykinimas ar galvos svaigimas.

    Didesnė rizika kyla vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms, sergantiems lėtinėmis ligomis ar turintiems alergijų, taip pat tuomet, kai įkandama į kaklo ar veido sritį. Svarbu žinoti ir tai, kad ne kiekvienas įkandimas reiškia, jog nuodai pateko į organizmą, nes kartais pasitaiko vadinamasis sausas įkandimas.

    Ką daryti įkandus: svarbiausi žingsniai

    Įkandus svarbiausia sumažinti judėjimą ir, jei įmanoma, imobilizuoti įkandimo vietai artimiausią galūnę, kad nuodai organizme plistų lėčiau. Tuomet reikia kuo skubiau kreiptis medicininės pagalbos, nes gydytojai įvertins būklę, stebės komplikacijų riziką ir prireikus taikys specifinį gydymą.

    Nerekomenduojama pjauti žaizdos, bandyti išsiurbti nuodų, stipriai veržti galūnės žnyplėmis ar vartoti alkoholio. Praktikoje daugiausia lemia ramus elgesys, greitas iškvietimas ir tai, kad žmogus būtų kuo saugiau nugabentas į gydymo įstaigą.

    Gamtoje riziką sumažina paprasti įpročiai: avėti aukštesnius batus, vengti bristi per aukštą žolę ten, kur nematote žemės, ir nekišti rankų į plyšius, malkų krūvas ar ertmes. Angis yra svarbi ekosistemos dalis, nes reguliuoja smulkių graužikų populiacijas, todėl ją sutikus vertingiausia taisyklė – nesikišti ir leisti jai pasitraukti.