Tag: Gamtos apsauga

  • Gamtos atkūrimas stringa: COP17 finišuoja įtampoje, o pinigų planas skęsta ginčuose

    Gamtos atkūrimas stringa: COP17 finišuoja įtampoje, o pinigų planas skęsta ginčuose

    Jungtinių Tautų biologinės įvairovės konferencija COP17 Armėnijoje baigiama po dviejų savaičių įtemptų derybų, tačiau pagrindiniai sprendimai vis dar kabantys ore. Susitikimas Jerevane tapo tarpine patikra, kaip pasaulis vykdo 2022 metais priimtą Kunmingo ir Monrealio pasaulinę biologinės įvairovės programą iki 2030 metų.

    Šios programos tikslai dažnai lyginami su Paryžiaus susitarimu klimato srityje, tačiau reali pažanga vertinama kaip per lėta. Derybininkai siekia užbaigti vadinamąjį Jerevano veiksmų paketą, kuris turėtų pagreitinti atsilikusių įsipareigojimų įgyvendinimą ir sustiprinti šalių atskaitomybę.

    „Iš derybų turime pamatyti konkrečius prioritetus, bet kol kas to nematome“, – sakė Greenpeace International atstovė Irene Wabiwa.

    Kiek pasaulis jau padarė?

    Iki 2030 metų šalys yra įsipareigojusios saugoti bent 30 proc. planetos sausumos ir jūrų teritorijų. Naujausi tarptautiniai duomenys rodo, kad šiuo metu saugoma maždaug 19 proc. sausumos ir vidaus vandenų bei apie 10 proc. vandenynų, todėl tikslas lieka toli.

    Kartu numatyta atkurti bent 30 proc. degradavusių ekosistemų, tačiau čia vaizdas nevienodas. Sausumoje pasiekta beveik pusė siekiamo tempo, o jūrų ir pakrančių ekosistemose pažanga sudaro apie 23 proc., kai gėlavandenių ekosistemų atkūrimas vertinamas vos apie 5 proc., nors pabrėžiama, kad stebėsenos spragos gali iškraipyti skaičius.

    Vienas svarbiausių COP17 rezultatų turėtų būti pasaulinė pažangos peržiūra su aiškiomis rekomendacijomis, kaip atsilikimą paversti darbais. Vis dėlto šis dokumentas iki paskutinių valandų išlieka nepatvirtintas, o dalis delegacijų ragina keisti pačią konsensuso taisyklę, kai kelių šalių nepritarimas gali sustabdyti sprendimus.

    Didžiausia kliūtis – finansai

    Jerevane ryškiausiai atsiskleidė pinigų problema: be didesnio ir stabilesnio finansavimo 2030 metų tikslai gali likti popieriniai. Šalys yra sutarusios iki 2030 metų mobilizuoti bent apie 180 mlrd. eurų per metus biologinei įvairovei, tačiau bendras metinis trūkumas vertinamas maždaug 628 mlrd. eurų.

    Vien ekosistemų atkūrimui, vertinant dabartines kryptis, investicijas tektų didinti daugiau nei keturis kartus: nuo maždaug 57,5 mlrd. eurų iki apie 266 mlrd. eurų per metus iki 2030 metų. Kaip viena kliūčių įvardijama tai, kad ekonominė grąža, pavyzdžiui, potvynių rizikos mažėjimas, švaresnis vanduo ar didesnis anglies kaupimas, dažnai pasimato tik po kelerių metų.

    Konferencijos organizatoriai skelbė, kad per derybas paskelbta daugiau nei 1,6 mlrd. eurų naujų įsipareigojimų, tačiau tai tėra nedidelė reikalingų sumų dalis. Be to, ginčai verda dėl to, kas turėtų mokėti daugiau: Europos Sąjunga ragina prisidėti ir turtingas kylančios ekonomikos šalis, o dalis Persijos įlankos valstybių tokiam požiūriui priešinasi.

    Klimatas, gamta ir invazinės rūšys

    COP17 darbotvarkėje akcentuojama, kad biologinės įvairovės nykimas ir klimato kaita vienas kitą spartina, todėl vis dažniau raginama derinti gamtos ir klimato planus. Tai apima ir vadinamųjų trijų Rio konvencijų, skirtų biologinei įvairovei, klimatui ir dykumėjimui, veiksmų suderinimą nacionaliniu lygmeniu.

    Kita ryški tema – invazinės rūšys, kurių plitimą skatina šylantis klimatas ir globali prekyba. COP17 jau priėmė sprendimus, kuriais raginama stiprinti ankstyvą invazinių rūšių aptikimą, greito reagavimo sistemas, gerinti duomenų dalijimąsi ir palengvinti finansavimo bei technologijų prieigą šalims, kovojančioms su šia grėsme.

    Konferencijai baigiantis dar laukiama galutinių sprendimų dėl Jerevano veiksmų paketo ir kitų dokumentų, o taip pat dėl kitos biologinės įvairovės konferencijos šeimininkės 2028 metais. Derybų baigtis parodys, ar pasaulis sugebės pereiti nuo deklaracijų prie realių, finansais paremtų įsipareigojimų.

  • Kinija uždraudė komercinę žvejybą Jangdzėje: per trejus metus žuvų biomasė šoktelėjo

    Kinija prieš kelerius metus įvedė griežtą komercinės žvejybos draudimą Jangdzės upės baseine, siekdama sustabdyti ilgai trukusį žuvų išteklių nykimą. Mokslininkų vertinimu, per pirmuosius trejus draudimo metus upėje užfiksuotas ryškus žuvų populiacijų atsigavimas.

    Jangdzė, ilgiausia Azijos upė, dešimtmečius patyrė perteklinę žvejybą, taršą, intensyvią išteklių gavybą ir didelį hidrotechnikos statinių spaudimą. Dėl to daugelio rūšių gausa krito, o dalis anksčiau upėje gyvenusių žuvų rūšių buvo prarastos.

    Draudimas buvo pradėtas taikyti 2021 metais ir numatytas dešimčiai metų, o jo įgyvendinimas pareikalavo didelių valstybės išteklių. Skelbiama, kad programa kainavo apie 2,6 mlrd. eurų, buvo išimta iš eksploatacijos apie 111 000 žvejybos laivų, o daugiau kaip 231 000 žmonių, pragyvenusių iš žvejybos, teko persikvalifikuoti.

    Kinijos mokslų akademijos tyrėjai lygino žuvų populiacijų būklę 57 upės vietose iki draudimo ir per pirmuosius trejus jo metus. Rezultatai parodė, kad didesnių žuvų rūšių bendra biomasė išaugo daugiau kaip 232 proc., o rūšinė įvairovė padidėjo maždaug 13 proc.

    Pasak tyrėjų, atsigavimo ženklų fiksuota ir tarp retų rūšių, tačiau ilgalaikės grėsmės niekur nedingo. Tarp svarbiausių iššūkių minimos užtvankos, kurios tebetrukdo žuvims pasiekti nerštavietes, taip pat buveinių kokybės blogėjimas kai kuriose baseino vietose.

    Tyrime pažymima, kad teigiami pokyčiai siejami ir su Jangdzės bekiaule jūrų kiaule, kuri laikoma vieninteliu gėlavandeniu jūrų kiaulių tipu pasaulyje. Mokslininkų vertinimu, jos populiacija padidėjo nuo 445 individų 2017 metais iki 595 individų 2022 metais.

    „Išliekame atsargiai optimistiški, kad šis trumpalaikis biologinės įvairovės atsigavimas gali tapti ilgalaikis“, – teigė tyrimo autoriai.

    Tuo pat metu pabrėžiama, kad progresą galima greitai prarasti, jei pramoninė žvejyba būtų atnaujinta arba jei toliau blogėtų upės ekosistemų būklė. Dėl to mokslininkai ragina tęsti ilgalaikę stebėseną ir paraleliai spręsti taršos, buveinių fragmentacijos bei migracijos barjerų problemas.

  • Prie Černobylio užfiksuotas Prževalskio arklių tabūnas: retas vaizdas uždaroje zonoje

    Černobylio radiacinės ir ekologinės biosferos rezervate pastebėtas Prževalskio arklių tabūnas. Tyrėjas Oleksandras Muzyčenka užfiksavo mažiausiai aštuonis gyvūnus, besiganančius rudenėjančiose pievose šalia miško.

    Rezervato atstovai pranešė, kad nuotraukose matomas ne pavienis gyvūnas, o laikantis būrio tabūnas. Tokie stebėjimai svarbūs vertinant, kaip laukiniai arkliai prisitaiko prie sąlygų teritorijoje, kur žmogaus veikla griežtai ribojama.

    „Tarp pageltusios žolės ir tylaus rudens dangaus Prževalskio arkliai gyvena savo ritmu: ganosi, juda drauge ir tyrinėja pažįstamas erdves“, – teigiama rezervato pranešime.

    Prževalskio arkliai laikomi vienintele tikrai laukine naminio arklio gimine, išlikusia iki šių dienų. Tarptautinėje gamtos apsaugos praktikoje ši rūšis ilgą laiką buvo priskiriama prie itin nykstančių, o dabartinės populiacijos daugiausia atkurtos iš nelaisvėje laikytų individų, todėl jų apsauga ir stebėsena išlieka aktuali.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad Prževalskio arkliai paprastai laikosi vadinamosiose haremų grupėse: vienas eržilas, kelios kumelės ir jaunikliai. Toks būdas padeda užtikrinti apsaugą, lengviau rasti ganyklas ir išgyventi sezoniškai prastėjančiomis sąlygomis, kai žolė rudenį tampa mažiau maistinga.

    Černobylio zona, nors ir siejama su 1986 metais įvykusia avarija, per kelis dešimtmečius tapo savotišku didelės apimties laukinės gamtos prieglobsčiu. Ribota ūkinė veikla ir mažesnis žmonių trikdymas sudaro sąlygas gyvūnams plėsti buveines, o tokie fiksavimai padeda mokslininkams sekti populiacijų dinamiką, migraciją ir bandos struktūrą.

  • Milžiniški vėžliai Seišeliuose vos neišnyko, o dabar jų jau daugiau nei žmonių

    Milžiniški vėžliai Seišeliuose vos neišnyko, o dabar jų jau daugiau nei žmonių

    Seišelių Aldabros atole gyvenantys milžiniški Aldabros vėžliai po ilgų apsaugos dešimtmečių pasiekė rekordinį gausumą. Naujausia viso atolo populiacijos analizė rodo, kad šių roplių dabar yra daugiau nei gyventojų visose Seišelių salose.

    Mokslininkų vertinimu, Aldabroje laisvai klaidžioja daugiau kaip 180 000 milžiniškų vėžlių. Tai ryškus posūkis lyginant su XIX amžiumi, kai dėl intensyvios medžioklės ir žmonių veiklos populiacija buvo sumenkusi iki mažiau nei 1 000 individų.

    „Daugiau nei 180 000 milžiniškų vėžlių mūsų atole yra įrodymas, ką gali ilgalaikis įsipareigojimas gamtos apsaugai“, – sakė Seišelių salų fondo vadovė ir tyrimo bendraautorė Frauke Fleischer-Dogley.

    Pasak tyrėjų, šiandienos rezultatus lėmė nuoseklūs apsaugos sprendimai: 1981 metais Aldabra paskelbta griežtu gamtos rezervatu, o 1982 metais įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tokia teisinė apsauga sumažino tiesioginį žmonių poveikį ir leido populiacijai stabiliai atsigauti.

    Skaičiavimus apsunkino tanki augmenija ir didelės, sunkiai prieinamos teritorijos, todėl buvo taikomi modeliai, leidžiantys įvertinti ir nepastebėtus gyvūnus. Tyrėjai pabrėžia, kad tai pirmas toks nuoseklus populiacijos įvertinimas nuo 1990-ųjų, sukuriantis atskaitos tašką ateities stebėsenai.

    „Modeliuodami tai, ko nematėme, kartu su tuo, ką užfiksavome, sukūrėme patikimiausią bazinį šios ikoninės rūšies įvertį“, – sakė salų biologė Nancy Bunbury.

    Tyrime taip pat išskiriamos vietos, kur vėžliai telkiasi dažniau: atviros žolynų erdvės, palaikomos nuolatinio ganymo, tampa savotiškais biologinės įvairovės židiniais. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad šie gyvūnai veikia kaip ekosistemos inžinieriai, formuodami augalijos struktūrą ir kurdami sąlygas kitoms rūšims.

    Vis dėlto rekordiniai skaičiai nereiškia, kad rizikos išnyko. Aldabra išlieka pažeidžiama klimato kaitos poveikiui, ypač jūros lygio kilimui ir sausrų dažnėjimui, kurie mažoms saloms ir atolams kelia egzistencinę grėsmę.

    Be to, invazinės rūšys, tarp jų sulaukėjusios katės ir juodosios žiurkės, gali naikinti kiaušinius bei jauniklius, silpnindamos natūralų populiacijos atsinaujinimą. Specialistai pabrėžia, kad būtent tokie ilgalaikiai veiksniai dažnai lemia, ar atsigavimas tampa tvarus.

    „Svarbu prisiminti, kad šie skaičiai yra atskaitos taškas, o ne galutinis tikslas“, – sakė Ekseterio universiteto ekologas Dave Hudson.

    Mokslininkų teigimu, tolesnė sėkmė priklausys nuo nuolatinės stebėsenos, greito reagavimo į invazinių rūšių grėsmes ir klimato kaitos poveikio valdymo priemonių. Aldabros atvejis vis dažniau minimas kaip pavyzdys, kad ilgalaikė, nuosekli apsauga gali ne tik išgelbėti rūšį, bet ir sugrąžinti ją į istorinį gausumą.

  • Odesos srityje vėl pasirodė rožiniai flamingai: per apšaudymus paukščiai palieka lizdus

    Rožiniai flamingai jau šeštus metus iš eilės grįžta į Odesos sritį, į Tūzlos limanus, tačiau karas ir nuolatinis triukšmas vis dar neleidžia susiformuoti stabiliai perinčiai kolonijai. Nacionalinio parko Tūzlos limanai atstovai sako, kad paukščiai čia randa daug maisto, bet perėjimo metu tampa ypač jautrūs bet kokiems trikdžiams.

    Rožinis flamingas yra viena iš šešių flamingų rūšių pasaulyje, paplitusi nuo pietų Europos iki Azijos regionų. Tiksliai pasakyti, iš kur atskrenda būtent šioje Ukrainos dalyje stebimi paukščiai, sudėtinga, tačiau specialistai neatmeta, kad dalis jų galėjo atkeliauti iš Turkijos ar kitų Viduržemio jūros baseino vietovių.

    Tūzlos limanai flamingams patrauklūs pirmiausia dėl mitybinės bazės: sekliose sūroko vandens lagūnose gausu smulkių dumblių, vabzdžių lervų ir sūriavandenių vėžiagyvių, tarp jų ir artemijų. Būtent su maistu siejamas ir jų rausvas atspalvis, nes dalis organizmų, kuriais jie minta, turi pigmentų, darančių įtaką plunksnų spalvai.

    Pirmieji pavieniai rožiniai flamingai šiame regione buvo fiksuojami dar iki 2021 metais, o vėliau pradėjo rastis ir didesni būriai. Vietos ekologai atkreipia dėmesį, kad tai gali būti natūralus rūšies plitimo procesas, kai augant populiacijoms paukščiai ieško naujų tinkamų vietų maitintis ir perėti.

    Didžiausia problema, su kuria susiduria flamingai, yra perėjimo laikotarpiu kylantis stresas dėl sprogimų ir intensyvaus skrydžių triukšmo. Pasak parko atstovų, paukščiai, išgąsdinti staigių garsų, pakyla nuo lizdų, o tai sukuria galimybę plėšriems paukščiams sunaikinti kiaušinius ar suardyti pačius lizdus.

    „Stiprus triukšmas verčia flamingus pakilti nuo lizdų, o tada kolonijoje atsiranda plėšrūnų, kurie sunaikina dėtis“, – sakė nacionalinio parko Tūzlos limanai atstovas Ivanas Rusevas.

    Specialistų teigimu, problema nėra plėšrių paukščių elgsena, nes ji natūrali, o tai, kad dėl nuolatinių trikdžių flamingai priversti dažniau palikti lizdus. Dėl to perėjimas tampa nestabilus, o net ir susiformavus kolonijai, jai sudėtinga išlikti iki jauniklių išsiritimo.

    Flamingai yra socialūs paukščiai, migruojantys dideliais būriais, o jų judėjimo kryptys gali apimti kelias valstybes. Žiedavimo duomenys rodo, kad dalis individų tarp sezonų gali persikelti į Rumuniją, Bulgariją, Italiją ar Ispaniją, todėl regiono kolonijos glaudžiai susijusios su platesniu Europos ir Viduržemio jūros baseino migracijos tinklu.

    Šie paukščiai gyvena ilgai, neretai daugiau nei 30 metų, o perėjimo sėkmė priklauso nuo stabilios aplinkos. Paprastai flamingai deda vieną, rečiau du kiaušinius, o lizdus supila iš dumblo, smėlio ir kriauklelių seklumose, kad net pakilus vandeniui kiaušiniai liktų virš vandens.

    Ekologai pabrėžia, kad karas ne tik tiesiogiai trikdo perėjimą, bet ir apsunkina nuoseklų gamtos stebėjimą, nes dalis teritorijų išlieka nesaugios ar neprieinamos. Vis dėlto Tūzlos limanuose tęsiamas monitoringas laikomas svarbiu, siekiant suprasti, kaip ilgalaikis triukšmas ir stresas gali paveikti šių paukščių populiacijas ateityje.

  • Černobylio rezervate plinta kanadinė rykštenė: mokslininkai ieško, kaip ją sustabdyti pasitelkiant sulaukėjusias karves

    Černobylio radiaciniame ekologiniame biosferos rezervate fiksuojamas sparčiai plintantis invazinis augalas – kanadinė rykštenė. Specialistai perspėja, kad kartu su vietine, agresyviai besiplečiančia žole, ši invazija gali keisti atvirų buveinių struktūrą, bloginti pašarinę bazę ir didinti gaisrų riziką.

    Kaip aiškina gamtininkai, kanadinė rykštenė sėkmingai įsitvirtina trikdomose teritorijose ir gali tapti dominuojančia, išstumdama vietines rūšis. Tokie pokyčiai ypač jautrūs Polesės tipo kraštovaizdyje, kur atviros pievos ir pamiškės yra svarbios daugybei vabzdžių, paukščių ir stambiųjų žolėdžių.

    Vienas didžiausių iššūkių tas, kad rykštenė sudaro tankius sąžalynus, kuriuose biomasės daug, tačiau ji menkai tinkama gyvūnams kaip pašaras. Augalo audiniuose esančios karčios medžiagos mažina jo patrauklumą kanopiniams, todėl pievos iš pažiūros „žalios“, bet realiai skurdesnės maistinės vertės.

    Situaciją rezervate dar labiau apsunkina tai, kad greta plinta ir vietinė žolė, kuri šiltuoju sezonu greitai sukietėja. Vėliau jos lapai tampa šiurkštūs, sunkiau virškinami ir gali dirginti gyvūnų burnos gleivinę, tad ganymas natūraliai nesustabdo sąžalynų plėtros.

    Specialistai pabrėžia ir gaisrų riziką: dideli kiekiai augalinės masės rudenį išdžiūsta, gula storu sluoksniu ir sudaro lengvai užsiliepsnojantį „kilimą“. Toks sluoksnis taip pat slopina minkštesnių, maistingesnių pievų augalų atžėlimą, todėl susidaro uždaras ratas: mažiau ganymo, daugiau sausos masės, didesnė gaisrų tikimybė.

    Stebėjimai rodo, kad rykštenės židiniai dažniausiai randami atvirose ir žmogaus ar ugnies paveiktose vietose: buvusiuose laukuose, apleistose ganyklose, šienaujamose pievose, pakelėse ir degėsiuose. Tankūs miškai ar pelkės šiam augalui paprastai mažiau palankūs, tačiau po gaisrų atsiveriantys plotai sudaro ypač geras sąlygas įsitvirtinti.

    Rezervato specifika ta, kad po žmonių evakuacijos dideli žemės ūkio naudmenų plotai liko be įprasto šienavimo ir ganymo. Natūralūs kraštovaizdžio procesai čia vyksta greitai: dalis teritorijų apželia medžiais, o atvirus plotus periodiškai „perkuria“ gaisrai ir stambiųjų žolėdžių judėjimas, todėl šviesamėgėms rūšims atsiranda daug naujų nišų.

    Ekologai atkreipia dėmesį, kad pastaraisiais metais papildomu rizikos veiksniu tapo intensyvesnis technikos judėjimas ir žemės paviršiaus ardymas. Tokie trikdymai gali formuoti naujus „koridorius“ invaziniams augalams, nes atviros, sujudintos dirvos dažnai tampa lengviausia starto aikštele sparčiai plintančioms rūšims.

    Tikslias plitimo apimtis nustatyti sudėtinga ir dėl to, kad dalis teritorijų yra sunkiai pasiekiamos, o nuoseklus kartografavimas reikalauja reguliarių ekspedicijų. Mokslininkai pabrėžia, kad būtina tiksliai nustatyti, kurios rykštenių rūšys aptinkamos, kur yra didžiausi židiniai ir kaip jie susiję su gaisrų istorija bei buvusiu žemės ūkio naudojimu.

    Visiškai sustabdyti invazijos natūralioje, didelėje teritorijoje gali būti sunku, tačiau gamtinės ir taikomosios priemonės gali lėtinti procesą. Viena svarstomų krypčių – stambiųjų žolėdžių vaidmens stiprinimas, nes jie ne tik ėda, bet ir mindo sąžalynus, ardo velėną ir kuria mažus atvirus plotelius, kuriuose vietiniai pievų augalai turi daugiau šansų atsigauti.

    Černobylio zonoje jau fiksuojamos sulaukėjusios karvės, kurios vietomis tampa savotišku „natūraliu valdymo įrankiu“. Nors rykštenės jos paprastai neėda noriai, jų judėjimas ir mindymas gali mechaniškai mažinti tankius sąžalynus, ypač derinant su kitomis priemonėmis.

    Praktiniu lygiu specialistai mini ir lokalų šienavimą: vasaros pjovimas gali mažinti sėklų subrandinimą, o daliai žolių skatinti minkštesnį atžėlimą. Tačiau pabrėžiama, kad veiksmingiausias būtų kompleksinis valdymas, paremtas duomenimis, o ne vienkartinėmis akcijomis.

    „Tai nėra vien botanikos klausimas – čia susikerta biologinės įvairovės apsauga, kanopinių pašarinė bazė ir gaisrų valdymas“, – teigia rezervato stebėseną vykdantys specialistai.

    Artimiausiu metu didžiausias prioritetas įvardijamas nuoseklus monitoringo stiprinimas: židinių kartografavimas, plitimo tempo vertinimas ir priemonių efektyvumo palyginimas. Tokia informacija leistų apsispręsti, ar labiau remtis natūraliu ganymu, ar taikyti tikslines intervencijas jautriausiose atvirų buveinių vietose.

  • Keturių ožkų eksperimentas Naujosios Zelandijos saloje: per 57 metus ekosistema pasikeitė neatpažįstamai

    1889 metais į negyvenamą Manavatavio (Didžiąją) salą netoli Naujosios Zelandijos buvo atgabentos keturios naminės ožkos. Tuo metu toks sprendimas atrodė praktiškas: jūreiviai ir banginių medžiotojai neretai palikdavo gyvūnų atokiose salose kaip maisto atsargą nelaimės atveju.

    Izoliuotoje saloje ožkos rado palankias sąlygas daugintis, nes netrūko augalijos, o natūralių plėšrūnų, galinčių reguliuoti populiaciją, nebuvo. Per kelis dešimtmečius iš kelių gyvūnų susiformavo šimtus individų siekianti banda.

    Didžiausias smūgis teko augalijai: ožkos intensyviai gano ir ėda ne tik žolę, bet ir krūmus, jaunas medžių atžalas, plačialapius augalus. Tokiose mažose salų ekosistemose augalų danga yra kritiškai svarbi, nes ji saugo dirvožemį nuo erozijos ir sudaro buveines vabzdžiams, paukščiams bei kitiems gyvūnams.

    Ilgainiui buvo pastebėta, kad nykstant augalams dirvožemis praranda stabilumą, vietomis išmindomas, o kartu mažėja ir rūšių, priklausomų nuo tankesnės augmenijos, galimybės maitintis bei veistis. Tai tipinis invazinių arba žmogaus įvežtų žolėdžių poveikio scenarijus salose, kur vietinės rūšys evoliuciškai nebuvo prisitaikiusios prie tokio intensyvaus ganymo.

    Retų augalų kaina

    Naujosios Zelandijos Gamtos apsaugos departamento (DOC) aprašomuose salos tyrimuose pabrėžiama, kad dalis vietinių augalų priartėjo prie išnykimo ribos. Dar XIX amžiaus pabaigoje salą lankę botanikai fiksavo rūšis, kurių vėlesni tyrėjai jau neberado.

    Vienu ryškiausių pavyzdžių laikomas itin retas augalas Pennantia baylisiana, kuris tam tikru laikotarpiu buvo žinomas tik iš vieno egzemplioriaus. Mokslininkai augalų nykimą siejo su ilgalaikiu ožkų buvimu ir nuolatiniu atžalų bei lapijos nuėdimu.

    1946 metais pradėta ožkų išgabenimo operacija

    1946 metais, praėjus 57 metams nuo keturių ožkų atgabenimo, buvo organizuota ekspedicija gyvūnams iš salos išgabenti. Operacija truko kiek daugiau nei mėnesį, o iš salos buvo išvežtos 393 ožkos.

    Šis skaičius tapo aiškiu priminimu, kaip greitai populiacija gali išaugti be natūralių ribojančių veiksnių. Mažoje teritorijoje net ir keli šimtai žolėdžių gali iš esmės perkurti kraštovaizdį ir pakeisti rūšių pusiausvyrą.

    Atsigavimas įmanomas, bet ne visada pilnas

    Pašalinus ožkas augalija pradėjo pamažu atsikurti: grįžo žoliniai augalai, vėliau ėmė atželti ir sumedėjusi augmenija. Tačiau ekosistema ne visada gali paprastai sugrįžti į buvusią būklę, ypač jei per kelis dešimtmečius dalis rūšių spėjo išnykti vietoje.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad salose invazinių žinduolių kontrolė dažnai tampa vienu efektyviausių būdų atkurti biologinę įvairovę. Manavatavio istorija šiandien minima kaip pamoka, kodėl net „nedidelis“ žmogaus įsikišimas izoliuotoje gamtos sistemoje gali turėti ilgalaikių pasekmių.

  • Volynės Šacko parke fotospąstai užfiksavo itin retą lūšį: kodėl ją pamatyti beveik neįmanoma

    Volynės srityje esančiame Šacko nacionaliniame gamtos parke fotospąstai užfiksavo retą plėšrūną – Eurazijos lūšį. Parko specialistai sako, kad tokie kadrai yra svarbūs ne tik smalsuoliams, bet ir ilgalaikei gamtos būklės stebėsenai.

    Lūšis yra vienas slapčiausių Europos miškų plėšrūnų, todėl ją pamatyti gyvai pasitaiko itin retai. Ji dažniausiai juda viena, turi didelę individualią teritoriją ir paprastai vengia žmonių bei triukšmingų vietų.

    „Įprasto patruliavimo metu pamatyti lūšį beveik neįmanoma, nes ji gyvena labai slapta ir vengia kontakto su žmogumi“, – teigė Šacko nacionalinio gamtos parko atstovai.

    Fotospąstai leidžia stebėti laukinius gyvūnus jų netrikdant ir nekeičiant elgsenos. Kartotiniai to paties gyvūno užfiksavimai skirtingu laiku padeda suprasti, kokiais maršrutais jis juda, kur dažniau lankosi ir kaip naudojasi parko teritorija.

    Gamtininkams tokie duomenys ypač vertingi vertinant, ar teritorijoje išlieka tinkamos buveinės ir pakankamas maisto kiekis, taip pat stebint, ar populiacija regione yra stabili. Lūšių buvimas dažnai laikomas ženklu, kad miško ekosistema išsaugojusi natūralią pusiausvyrą, nes tokie plėšrūnai jautriai reaguoja į žmogaus trikdymą.

    Lygiagrečiai su stebėsena parko apsaugos tarnyba tęsia reidus, skirtus gamtosaugos taisyklių laikymuisi užtikrinti. Per pastarąją savaitę pareigūnai patruliavo saugomose teritorijose ir tikrino, ar nėra naudojami draudžiami žvejybos įrankiai.

    Pranešama, kad reidų metu aptikti ir paimti 10 draudžiamų įrankių: aštuoni neteisėtai pastatyti žvejybos tinklai ir du žeberklai. Dėl vieno pažeidėjo papildomai surašytas administracinis protokolas už šiurkštų žvejybos taisyklių pažeidimą.

    Parko atstovų teigimu, tokios priemonės yra nuolatinės kontrolės dalis, padedanti saugoti tiek retus gyvūnus, tiek pačias buveines. Specialistai pabrėžia, kad fotospąstų duomenys ir aktyvi apsauga kartu leidžia tiksliau suprasti, kas vyksta parko ekosistemose ir kaip keičiasi laukinės faunos situacija.

  • Mirė Ispanijos vilkų užaugintas berniukas: jo istorija sukrėtė net mokslininkus

    Mirė Ispanijos vilkų užaugintas berniukas: jo istorija sukrėtė net mokslininkus

    Šiaurės vakarų Ispanijoje, Ourensės provincijoje, mirė Marcosas Rodríguez Pantoja, visuomenėje pramintas vilkų užaugintu berniuku. Jam buvo 80 metų, o pastaruosius dešimtmečius jis gyveno Rantės kaimelyje, priklausančiame San Cibrao das Viñas savivaldybei.

    Apie vyro mirtį paskelbta rugpjūčio 23 dieną, nurodant, kad jis mirė rugpjūčio 15 dieną. Vietos savivaldybė atsisveikino su ilgamečiu gyventoju pabrėždama, kad į Rantę jis atvyko su istorija, kurią žinojo pasaulis, o išėjo palikdamas istoriją, tapusią ir bendruomenės dalimi.

    Vaikystė, kuri virto kova

    Marcosas gimė 1946 metais Andalūzijoje, skurdo ir pokario sumaišties laikotarpiu. Jo biografijoje minimi alkis, smurtas šeimoje ir ankstyvas atskyrimas nuo artimųjų, kuris galiausiai nulėmė dramatišką lūžį.

    Būdamas šešerių, jis buvo perduotas ožkaganiui ir atsidūrė atokiame kalnų slėnyje. Ten, pasak liudijimų, jis mokėsi išgyventi naudodamasis tuo, ką rado gamtoje, o netrukus liko vienas, kai senasis piemuo mirė.

    Dvylika metų be žmonių

    Vėlesnėje pasakojimo dalyje teigiama, kad Marcosas maždaug dvylika metų praleido be tiesioginio kontakto su žmonėmis. Jis tvirtino prisitaikęs prie laukinės aplinkos, išmokęs atpažinti gyvūnų signalus ir net mėgdžioti jų garsus.

    „Man buvo gerai. Nežinojau, kas yra pinigai, bet visada turėjau ką valgyti“, – sakė Marcosas televizijos reportaže, prisimindamas laiką kalnuose.

    Vyras taip pat pasakojo apie vilkų gaują, kurią esą prisijaukino maitindamas jauniklius ir įspėdamas staugimu apie pavojų. Šie teiginiai tapo jo legendos branduoliu, nors šiuolaikinėje antropologijoje tokios istorijos dažnai vertinamos kaip sudėtingas traumos, atminties ir vėlesnio pasakojimo susikūrimo mišinys.

    Sugrįžimas į visuomenę

    Marcosą 1965 metais aptiko Guardia Civil, jam tuomet buvo 19 metų. Pasak vėlesnių jo pasisakymų, būtent tuomet prasidėjo sunkiausia dalis: ilga adaptacija prie žmonių gyvenimo, kalbos, taisyklių ir institucijų.

    Jis gyveno su dvasininku, vėliau su vienuolėmis, atliko karinę tarnybą, dirbo viešbučiuose ir restoranuose Maljorkoje. Žmonės, kurie jį pažinojo, yra minėję, kad jis išliko naivus socialinėse situacijose ir ilgai jautėsi svetimas įprastam miesto gyvenimui.

    Vėliau Marcosas sąmoningai ėmė viešai pasakoti savo istoriją, teigdamas, kad nori skatinti pagarbą gamtai ir priminti, jog ryšys su aplinka nėra savaime duotas. Jo mintis dažnai lydėjo paprasta žinutė, skirta vaikams, apie rūpestį gyvūnais ir atsakomybę už silpnesnius.

    Jo gyvenimas įkvėpė knygą ir buvo perkeltas į kino ekraną, o pats vyras nuo 2001 metų apsigyveno Rantėje, kur, kaip skelbta, pagaliau rado stabilesnius namus. Jis mirė tuo metu, kai miestelyje vyko vietos globėjo garbei rengiama šventė.

  • Odesos regione užfiksuotas juodakaktis smauglys: kodėl grobį jis „smeigia“ ant spyglių

    Ukrainos Odesos regione, Nacionaliniame gamtos parke Tuzlovskio limanai, pastebėtas juodakaktis smauglys, plėšrus paukštis, garsėjantis neįprastu „sandėliavimo“ būdu. Paukštis grobį neretai įsmeigia ant erškėčių ar aštrių šakelių, taip palengvindamas maitinimąsi.

    Apie užfiksuotą elgesį viešai pranešė parko mokslinių tyrimų padalinio vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas, pasidalijęs vaizdo įrašu. Iš pirmo žvilgsnio šis paukštis primena įprastą nedidelį giesmininką, tačiau jo medžioklės įpročiai labiau būdingi tikriems plėšrūnams.

    Specialistų teigimu, į šakas ar spyglius „pritvirtintas“ grobis paukščiui tampa tarsi natūralus „stalas“. Taip smaugliui lengviau suplėšyti auką gabalais, nes jis neturi stiprių plėšriųjų paukščių nagų, kurie paprastai padeda laikyti grobį.

    Toks elgesys atlieka ir atsargų funkciją: dalis grobio paliekama vėlesniam laikui. Be to, perėjimo laikotarpiu sukauptos atsargos gali turėti reikšmės poravimuisi, nes patinai, gebantys reguliariai parnešti maisto, laikomi patikimesniais jauniklių augintojais.

    Juodakaktis smauglys yra žvirblinių būrio paukštis, Lietuvoje ir Ukrainoje sutinkamas kaip migruojanti, perinti rūšis. Jis kiek didesnis už žvirblį, užauga iki maždaug 20 centimetrų ilgio, o suaugęs paukštis atpažįstamas iš tamsios juostos per akis ir kontrastingo plunksnų rašto.

    Mitybos pagrindą sudaro vabzdžiai, ypač vabalai, tačiau smaugliai medžioja ir kitus bestuburius, o kartais lesina uogas bei kitą augalinį maistą. Rūšis minima tarptautiniuose gamtos apsaugos dokumentuose, todėl natūralių buveinių išsaugojimas išlieka svarbus.

    Odesos regiono pakrantės ir lagūnų teritorijos pastaraisiais metais sulaukia ypatingo dėmesio ir dėl karo poveikio laukinei gamtai. Vietos ekologai yra ne kartą atkreipę dėmesį, kad triukšmas ir nuolatinis pavojus, susijęs su dronais bei raketomis, gali trikdyti paukščių maitinimąsi, migraciją ir perėjimą.

    Pasak I. Rusevo, panašūs veiksniai siejami ir su kai kurių rūšių, pavyzdžiui, rožinių flamingų, sumažėjusiu skaičiumi parke. Specialistai pabrėžia, kad jautriose buveinėse net ir trumpalaikis trikdymas gali turėti ilgalaikių pasekmių.