CP v2

Tag: Gamtos apsauga

  • Nuo birželio vakarai sužiba: neįprastas gamtos reginys – kodėl šviečia jonvabaliai?

    Nuo birželio vakarai sužiba: neįprastas gamtos reginys – kodėl šviečia jonvabaliai?

    Šiltomis, ramiomis vasaros naktimis gamtoje galima pamatyti vieną įspūdingiausių reginių – tarp žolynų ir krūmynų mirksinčias jonvabalių švieseles. Dažniausiai jos pastebimos miškų pakraščiuose, pievose, drėgnesnėse vietose ir sodybų soduose, kai vakaras būna be vėjo.

    Jonvabaliai yra vabalai, o jų išvaizda smarkiai skiriasi pagal lytį: patinai dažniau skraido, o patelės neretai būna neskraidančios ir primena lervas. Būtent patelės paprastai šviečia intensyviau, todėl žemėje ar žolėje matomi ryškesni taškai dažnai būna jų signalai.

    Švytėjimas vadinamas bioliuminescencija – tai natūrali šviesos gamyba gyvuose organizmuose. Jonvabalių pilvelyje vyksta biocheminė reakcija, kurioje dalyvauja junginys liuciferinas ir fermentas liuciferazė, o šviesa išgaunama beveik be šilumos, todėl ji laikoma šaltąja.

    Pagrindinė šviesos funkcija – bendravimas poravimosi metu: skirtingi mirksėjimo ritmai padeda atpažinti tos pačios rūšies partnerį ir sumažina klaidų tikimybę tamsoje. Šis laikotarpis dažnai suaktyvėja vasaros pradžioje ir pikas gali sutapti su birželio pabaigos naktimis, kai jonvabaliai pastebimi dažniau.

    Be to, jonvabaliai laikomi naudingi: jų lervos yra plėšrios ir minta smulkiais bestuburiais, įskaitant šliužus ir sraiges, todėl gali prisidėti prie natūralios jų gausos kontrolės. Dėl to jonvabalių buvimas dažnai rodo gana sveiką, chemiškai neperkrautą aplinką.

    Norint juos išsaugoti savo kieme ar sode, svarbiausia sudaryti tinkamas sąlygas: palikti drėgnesnių, pavėsingų, mažiau tvarkomų kampelių, kur yra paklotės ir augalijos. Cheminės priemonės nuo šliužų ar plataus veikimo insekticidai gali netiesiogiai ar tiesiogiai sumažinti jonvabalių populiaciją, nes paveikia ir jų lervas, ir grobį.

    Didelę įtaką daro ir dirbtinė šviesa – ryškūs lauko šviestuvai, ypač nukreipti į žemę ar krūmus, gali trikdyti jonvabalių orientaciją bei poravimosi signalus. Specialistai vis dažniau pabrėžia, kad šviesos tarša yra reikšmingas veiksnys mažėjant naktinių vabzdžių gausai, todėl verta rinktis prislopintą apšvietimą ir jį įjungti tik tada, kai būtina.

  • KGHM „Głogów“ kamine užaugę keturi sakalų jaunikliai sužieduoti: netrukus jiems rinks vardus

    KGHM vario lydymo gamykloje Głogów sužieduoti keturi klajojančiojo sakalo jaunikliai, išsiritę ant pramoninio kamino įrengtoje perėjimo platformoje. Šis plėšrusis paukštis Lenkijoje tebėra retas, o nuolatinė populiacija vertinama maždaug apie 100 perinčių porų.

    Žiedavimą atliko asociacijos „Sokół“ atstovai, padedami KGHM savanorių ir gamyklos darbuotojų. Kiekvienas jauniklis pažymėtas dviem žiedais: geltonu, naudojamu miestų ir pramonės teritorijose perintiems sakalams, ir mėlynu, kuriuo paprastai žymimi laukinėje gamtoje gimę paukščiai.

    „Žiedavimas yra svarbus momentas ne tik ornitologams, bet ir visiems, kurie daugelį metų prisideda prie klajojančiųjų sakalų apsaugos Głogów gamykloje. Tai leidžia stebėti paukščių likimą ir realiai padeda atkurti populiaciją“, – sakė Dariusz Matijczak, KGHM Głogów gamyklos miškininkystės ūkio vyriausiasis specialistas.

    Šiemet perėjimo platformą užėmė pora, vardu Luna II ir Bosy, ir sėkmingai užaugino keturis jauniklius. Artimiausiu metu jaunikliams planuojama suteikti vardus, kuriuos parinks įmonės darbuotojai, taip tęsiant jau nusistovėjusią tradiciją.

    Gamyklos teritorijoje įrengta platforma veikia jau ne vienus metus, o per šį laikotarpį čia sužieduoti 54 jaunikliai. Tokie duomenys svarbūs vertinant, kaip keičiasi plėšriųjų paukščių paplitimas ir ar pramoninės erdvės gali tapti saugiomis perėjimo vietomis, kai jose sudaromos tinkamos sąlygos.

    Głogów atvejis rodo ir platesnę tendenciją: klajojantieji sakalai vis dažniau prisitaiko prie žmogaus sukurtų struktūrų, įskaitant aukštus pastatus ir pramoninius objektus. Aukštis, atviros erdvės ir mažesnis tiesioginis trikdymas dažnai padeda išvengti dalies natūralių grėsmių, o žiedavimas leidžia tiksliau suprasti jauniklių išgyvenamumą ir migracijos kryptis.

    Pasak gamyklos atstovų, sakalų pasirinkimą lemia ne tik pats kaminas, bet ir aplinkinės gamtinės teritorijos, įskaitant Odros slėnio buveines. Netoliese esančios užliejamos pievos ir miškai sudaro palankias sąlygas įvairioms rūšims, todėl pramonės ir gamtos kaimynystė šiuo atveju tampa reikšminga biologinės įvairovės išsaugojimui.

  • Invazinis kolcolapis vakarinis Lenkijoje: kuo jis pavojingas gamtai ir kodėl svarbu jį atpažinti

    Invazinis kolcolapis vakarinis Lenkijoje: kuo jis pavojingas gamtai ir kodėl svarbu jį atpažinti

    Kolcolapis vakarinis yra dygliuotas krūmas, priklausantis pupinių (ankštinių) augalų grupei. Natūraliai jis paplitęs Vakarų Europoje ir šiaurės vakarų Afrikoje, tačiau per pastaruosius dešimtmečius žmogaus veikla padėjo jam išplisti į kitus žemynus.

    Šis augalas aptinkamas ir Šiaurės Amerikoje, Australijoje bei Naujojoje Zelandijoje, kur kai kuriose teritorijose laikomas itin invaziniu. Tokiose šalyse jis gali greitai sudaryti tankius sąžalynus, kurie keičia buveines ir apsunkina vietinių rūšių atsigavimą.

    Kur jis aptinkamas Lenkijoje?

    Lenkijoje kolcolapis vakarinis laikomas retu, o jo telkiniai dažniau minimi Vakarų Pomeranijoje ir centrinėje šalies dalyje. Jam palankios sausos, smėlingos vietovės, įskaitant pušynų pakraščius ir vadinamąsias smėlynų pievas.

    Šis krūmas kartais auginamas botaniniuose soduose ar arboretumuose, todėl dalis radaviečių gali būti susijusios su želdinimu. Nors kai kur jis dar neplinta staigiai, specialistai pabrėžia prevencijos svarbą, nes invazinių rūšių plėtra dažnai prasideda nuo pavienių židinių.

    Kaip atpažinti dygliuotą krūmą?

    Kolcolapis vakarinis užauga iki maždaug 3 metrų aukščio. Vienas ryškiausių požymių yra labai aštrūs, ylą primenantys lapai, kurie virsta dygliais ir gali siekti apie 3 centimetrus.

    Augalo šakelėse formuojasi ir trumpi ūgliai, pasibaigiantys dygliuotomis ataugomis, todėl krūmas gali sukelti mechaninių odos ar gleivinių sužalojimų. Pavasarį jis žydi ryškiai geltonais, drugelio formos žiedais, o vėliau subrandina plaukuotas, tamsiai rudas ankštis su sėklomis.

    Kodėl jis laikomas rizikinga rūšimi?

    Invazinėmis svetimžemėmis rūšimis vadinami augalai, gyvūnai ar patogenai, kurie nėra natūralūs konkrečiai ekosistemai ir gali daryti žalą aplinkai, ūkiui ar net žmonių sveikatai. Tokios rūšys laikomos vienu didžiausių biologinės įvairovės nykimo veiksnių, nes gali išstumti vietines rūšis ir keisti buveinių struktūrą.

    Kolcolapio vakarinio atveju didžiausia grėsmė siejama su jo gebėjimu sudaryti tankius sąžalynus, kurie riboja šviesą ir maisto medžiagas kitiems augalams. Dėl to skursta vietinės bendrijos, o jautresnėse buveinėse gali mažėti retų, smėlingoms ar pajūrio teritorijoms būdingų rūšių.

    Šiltesnio klimato regionuose papildomai akcentuojamas ir gaisrų pavojus: tankūs krūmynai bei augalo sudėtyje esantys eteriniai junginiai sausromis gali didinti užsiliepsnojimo riziką. Dėl šių priežasčių įvairiose šalyse taikomos kontrolės priemonės, o svarbiausia praktinė rekomendacija visuomenei yra laiku atpažinti augalą ir apie radavietes informuoti atsakingas institucijas.

  • Bieszczadų viršūnėse – padidinta parengtis: sausra išdžiovino žolynus, gaisras bet kada

    Bieszczadų viršūnėse – padidinta parengtis: sausra išdžiovino žolynus, gaisras bet kada

    Bieszczadų nacionalinis parkas perspėja apie itin aukštą gaisrų riziką aukščiausiose kalnų vietose. Dėl užsitęsusios sausros augalija smarkiai išdžiūvusi, o ugnis gali įsiplieksti net nuo menkiausios kibirkšties.

    Parko vadovas dr. Ryszardas Prędkis pabrėžia, kad panaši situacija kartojasi kasmet, tačiau šiemet ji ypač įtempta. Didžiausia grėsmė fiksuojama pietiniuose šlaituose, kuriuos labiausiai įkaitina saulė, todėl žolinė danga ten perdžiūsta greičiausiai.

    „Pietiniuose šlaituose velėna išdžiūsta labiausiai, o šiaurinėse pusėse ilgiau laikosi drėgmė, nes ten daugiau samanų ir paparčių“, – sakė dr. Ryszardas Prędkis.

    Parko tarnybos situaciją stebi nuolat: teritorija reguliariai patruliuojama, pasitelkiamas vaizdo stebėjimas. Parke veikia trys kameros, o prie kontrolės prisideda ir Lenkijos pasieniečiai, su kuriais koordinuojamas reagavimas.

    Pastarosiomis dienomis patruliavimo intensyvumas padidintas, nes sparčiai auga tikimybė, kad dėl neatsargaus elgesio ugnis gali įsiplieksti per minutes. Parko atstovai primena, kad didžiausias pavojus kyla viršutiniam žolynų sluoksniui, kuris užsidega lengviausiai.

    Parko vadovas priminė ir prieš dvejus metus kilusį gaisrą, kai ugnis apėmė Połonina Caryńska šlaitus. Tuomet sudegė beveik 1,5 hektaro velėnos, o gesinimo darbuose dalyvavo daugiau nei 90 žmonių.

    Šiuo metu parkas labiausiai akcentuoja greitą reakciją. Prie viršutinės miško ribos įrengti penki taškai su rankine gaisro gesinimo įranga, kad užuomazgas būtų galima slopinti iš karto, kol ugnis neišplito.

    Situaciją, pasak parko, iš esmės galėtų pagerinti tik lietus. Sulaukus kritulių, greičiau atželtų nauja žalia žolė, o gaisrų rizika sumažėtų, tačiau kol kas turistų prašoma elgtis itin atsakingai ir nedelsiant reaguoti į pavojingus veiksmus.

    Parko administracija ragina lankytojus saugoti kalnus: vengti bet kokių veiksmų, galinčių sukelti ugnį, ir apie dūmus ar įtartiną elgesį pranešti tarnyboms. Parko žinutė paprasta – gamtą lengva prarasti per akimirką, o atkurti ją prireikia metų.

  • Pavasarį dažnėja susitikimai su angimi: kaip ją atpažinti ir ką daryti įkandus

    Pavasarį dažnėja susitikimai su angimi: kaip ją atpažinti ir ką daryti įkandus

    Kur ir kada angis aktyviausia?

    Pavasarį, kai po žiemos sušyla dirva ir dienos tampa ilgesnės, suaktyvėja ir ropliai, tarp jų – paprastoji angis (Vipera berus). Didžiausias jos aktyvumas paprastai fiksuojamas balandį ir gegužę, kai daugiau saulėtų dienų, o gyvatėms reikia šilumos kūno temperatūrai pakelti.

    Angis mėgsta šildytis saulėje, bet dažniausiai renkasi vietas, iš kurių gali greitai pasislėpti. Tai gali būti miško pakraščiai, kirtavietės, pamiškės pievos, aukšta žolė, durpynai ar krūmynai, taip pat malkų krūvos ir kitos žmogaus aplinkoje atsirandančios slėptuvės.

    Kaip atpažinti angį ir kuo ji skiriasi?

    Paprastoji angis yra vienintelė natūraliai Lietuvoje paplitusi nuodinga gyvatė. Dažniausiai ji atpažįstama pagal tamsų zigzago raštą per nugarą, tačiau spalvos gali skirtis, todėl vien raštas ne visada yra patikimiausias požymis.

    Angiai būdinga kiek platesnė, trikampiškesnė galva ir vertikalūs vyzdžiai, tačiau lauke šiuos bruožus įžiūrėti sunku, ypač iš saugaus atstumo. Suaugusios angies ilgis dažniausiai siekia iki maždaug 1 metro, o susidūrus gamtoje svarbiausia ne tiksliai identifikuoti rūšį, o laikytis saugaus elgesio principų.

    Ar angis puola žmones?

    Dažnas mitas, kad angis aktyviai puola žmones, tačiau realybėje tai baikštus gyvūnas, kuris paprastai stengiasi išvengti kontakto. Dažniausiai ji bando pasitraukti, o įkandimas pasitaiko tuomet, kai gyvatė užmynama, prispaudžiama, bandoma ją paimti ar ji neturi kur pasitraukti.

    Susidūrus su ange, geriausia ją ramiai apeiti ir palikti ramybėje. Kartais prieš gindamasi ji gali įspėjamai šnypšti ar įtempti kūną, todėl bandymai ją vyti lazda ar fotografuoti priartėjus tik didina riziką.

    Kiek pavojingas angies įkandimas?

    Angies įkandimas gali būti pavojingas, bet daugeliu atvejų sveikam suaugusiajam jis nebūna mirtinas, ypač laiku suteikus medicininę pagalbą. Dažniausi simptomai yra skausmas, patinimas ir paraudimas įkandimo vietoje, o daliai žmonių gali pasireikšti silpnumas, pykinimas ar galvos svaigimas.

    Didesnė rizika kyla vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms, sergantiems lėtinėmis ligomis ar turintiems alergijų, taip pat tuomet, kai įkandama į kaklo ar veido sritį. Svarbu žinoti ir tai, kad ne kiekvienas įkandimas reiškia, jog nuodai pateko į organizmą, nes kartais pasitaiko vadinamasis sausas įkandimas.

    Ką daryti įkandus: svarbiausi žingsniai

    Įkandus svarbiausia sumažinti judėjimą ir, jei įmanoma, imobilizuoti įkandimo vietai artimiausią galūnę, kad nuodai organizme plistų lėčiau. Tuomet reikia kuo skubiau kreiptis medicininės pagalbos, nes gydytojai įvertins būklę, stebės komplikacijų riziką ir prireikus taikys specifinį gydymą.

    Nerekomenduojama pjauti žaizdos, bandyti išsiurbti nuodų, stipriai veržti galūnės žnyplėmis ar vartoti alkoholio. Praktikoje daugiausia lemia ramus elgesys, greitas iškvietimas ir tai, kad žmogus būtų kuo saugiau nugabentas į gydymo įstaigą.

    Gamtoje riziką sumažina paprasti įpročiai: avėti aukštesnius batus, vengti bristi per aukštą žolę ten, kur nematote žemės, ir nekišti rankų į plyšius, malkų krūvas ar ertmes. Angis yra svarbi ekosistemos dalis, nes reguliuoja smulkių graužikų populiacijas, todėl ją sutikus vertingiausia taisyklė – nesikišti ir leisti jai pasitraukti.