Šiaurės vakarų Ispanijoje, Ourensės provincijoje, mirė Marcosas Rodríguez Pantoja, visuomenėje pramintas vilkų užaugintu berniuku. Jam buvo 80 metų, o pastaruosius dešimtmečius jis gyveno Rantės kaimelyje, priklausančiame San Cibrao das Viñas savivaldybei.
Apie vyro mirtį paskelbta rugpjūčio 23 dieną, nurodant, kad jis mirė rugpjūčio 15 dieną. Vietos savivaldybė atsisveikino su ilgamečiu gyventoju pabrėždama, kad į Rantę jis atvyko su istorija, kurią žinojo pasaulis, o išėjo palikdamas istoriją, tapusią ir bendruomenės dalimi.
Vaikystė, kuri virto kova
Marcosas gimė 1946 metais Andalūzijoje, skurdo ir pokario sumaišties laikotarpiu. Jo biografijoje minimi alkis, smurtas šeimoje ir ankstyvas atskyrimas nuo artimųjų, kuris galiausiai nulėmė dramatišką lūžį.
Būdamas šešerių, jis buvo perduotas ožkaganiui ir atsidūrė atokiame kalnų slėnyje. Ten, pasak liudijimų, jis mokėsi išgyventi naudodamasis tuo, ką rado gamtoje, o netrukus liko vienas, kai senasis piemuo mirė.
Dvylika metų be žmonių
Vėlesnėje pasakojimo dalyje teigiama, kad Marcosas maždaug dvylika metų praleido be tiesioginio kontakto su žmonėmis. Jis tvirtino prisitaikęs prie laukinės aplinkos, išmokęs atpažinti gyvūnų signalus ir net mėgdžioti jų garsus.
„Man buvo gerai. Nežinojau, kas yra pinigai, bet visada turėjau ką valgyti“, – sakė Marcosas televizijos reportaže, prisimindamas laiką kalnuose.
Vyras taip pat pasakojo apie vilkų gaują, kurią esą prisijaukino maitindamas jauniklius ir įspėdamas staugimu apie pavojų. Šie teiginiai tapo jo legendos branduoliu, nors šiuolaikinėje antropologijoje tokios istorijos dažnai vertinamos kaip sudėtingas traumos, atminties ir vėlesnio pasakojimo susikūrimo mišinys.
Sugrįžimas į visuomenę
Marcosą 1965 metais aptiko Guardia Civil, jam tuomet buvo 19 metų. Pasak vėlesnių jo pasisakymų, būtent tuomet prasidėjo sunkiausia dalis: ilga adaptacija prie žmonių gyvenimo, kalbos, taisyklių ir institucijų.
Jis gyveno su dvasininku, vėliau su vienuolėmis, atliko karinę tarnybą, dirbo viešbučiuose ir restoranuose Maljorkoje. Žmonės, kurie jį pažinojo, yra minėję, kad jis išliko naivus socialinėse situacijose ir ilgai jautėsi svetimas įprastam miesto gyvenimui.
Vėliau Marcosas sąmoningai ėmė viešai pasakoti savo istoriją, teigdamas, kad nori skatinti pagarbą gamtai ir priminti, jog ryšys su aplinka nėra savaime duotas. Jo mintis dažnai lydėjo paprasta žinutė, skirta vaikams, apie rūpestį gyvūnais ir atsakomybę už silpnesnius.
Jo gyvenimas įkvėpė knygą ir buvo perkeltas į kino ekraną, o pats vyras nuo 2001 metų apsigyveno Rantėje, kur, kaip skelbta, pagaliau rado stabilesnius namus. Jis mirė tuo metu, kai miestelyje vyko vietos globėjo garbei rengiama šventė.
Leave a Reply