CP v2

Tag: Gamtosauga

  • Mokslininkai prašo pagalbos: iki vasaros fiksuoja Lietuvos medžių alėjas, kad jas būtų lengviau apsaugoti

    Mokslininkai prašo pagalbos: iki vasaros fiksuoja Lietuvos medžių alėjas, kad jas būtų lengviau apsaugoti

    Pavasarį, kai kelių pakraščiuose sužaliuoja seni medžiai, mokslininkai primena apie dar vieną vertę, kuri dažnai lieka nepastebėta: medžių alėjas. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos tyrėjai kviečia gyventojus pasidalyti informacija apie Lietuvoje esančias alėjas, kad jų būklę būtų galima įvertinti ir laiku imtis apsaugos priemonių.

    Duomenys renkami įgyvendinant tarptautinį projektą Medžių alėjų išsaugojimas biologinei įvairovei Kuržemėje ir Šiaurės Lietuvoje. Nors didelis dėmesys skiriamas Šiaurės Lietuvos teritorijoms, organizatoriai pabrėžia, kad vertingos alėjos yra ir kituose regionuose, todėl laukiama informacijos iš visos šalies.

    Kodėl alėjos svarbios gamtai

    Medžių alėjos yra ne vien kraštovaizdžio akcentas ar kultūrinės atminties dalis. Senesni medžiai, ypač turintys drevių, atšokusia žieve ar sausuolių, tampa buveinėmis vabzdžiams, paukščiams, šikšnosparniams, kerpėms ir samanoms, o ištisinės želdinių juostos veikia kaip ekologiniai koridoriai tarp miškelių ir kitų žaliųjų plotų.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad alėjos taip pat turi ir praktinę reikšmę: jos mažina vėjo poveikį atvirose vietovėse, sulaiko dulkes, kuria pavėsį ir prisideda prie vietovės mikroklimato stabilumo. Tačiau dėl kelių rekonstrukcijų, intensyvesnės priežiūros, ligų ar senėjimo dalis alėjų nyksta, o jų vertė ne visada įvertinama laiku.

    Ką gali padaryti gyventojai

    Projekto komanda pabrėžia, kad vietos žmonės dažnai geriausiai žino, kur yra senos alėjos, kaip jos kito per dešimtmečius ir kokią reikšmę turi bendruomenei. Todėl kviečiami prisidėti ne tik gyventojai, bet ir keliautojai, fotografai, dviračių ar pėsčiųjų maršrutų mėgėjai.

    Surinkta informacija leidžia sudaryti tikslesnius alėjų žemėlapius, įvertinti jų būklę ir identifikuoti vietas, kurioms gali reikėti papildomos apsaugos ar priežiūros. Tokie duomenys svarbūs tiek moksliniams tyrimams, tiek planuojant gamtosaugos priemones ir derinant sprendimus su infrastruktūros plėtra.

    Gyventojai kviečiami pateikti pagrindinę informaciją apie alėjos vietą ir ypatybes, o jei įmanoma, pridėti nuotraukų. Kuo tikslesni duomenys, tuo lengviau specialistams palyginti skirtingus regionus ir įvertinti, kuriose vietose išsaugojimas turėtų tapti prioritetu.

    „Vietos žmonių žinios dažnai yra lemiančios, nes dalis alėjų nėra plačiai aprašytos, o be bendruomenių indėlio jos gali likti nepastebėtos“, – teigia iniciatyvos rengėjai.

    Kodėl dabar skubama

    Mokslininkai pažymi, kad duomenų rinkimo etapas artėja prie pabaigos, todėl gyventojų įsitraukimas per artimiausias savaites yra ypač svarbus. Pavasaris tam palankus ir praktiškai, nes alėjas lengviau atpažinti, užfiksuoti jų vientisumą ir bendrą būklę.

    Surinkta informacija padės ne tik geriau suprasti medžių alėjų paplitimą, bet ir sustiprinti argumentus, kodėl tokie želdiniai turėtų būti saugomi kaip biologinės įvairovės ir kultūrinio kraštovaizdžio dalis. Tyrėjai ragina nepraleisti progos ir prisidėti prie iniciatyvos, kol vyksta aktyvus duomenų rinkimas.

  • Kodėl pievinis tilvikas nyksta mūsų pievose: nepaprastas paukštis ir grėsmės jo buveinėms

    Kodėl pievinis tilvikas nyksta mūsų pievose: nepaprastas paukštis ir grėsmės jo buveinėms

    Kas yra pievinis tilvikas

    Pievinis tilvikas (lot. Limosa limosa) – grakštus tilvikinių paukštis, atpažįstamas iš ilgo, tiesaus snapo ir ilgų kojų. Jo sparnų mostas siekia apie 68–82 centimetrus, o suaugusio paukščio masė paprastai svyruoja maždaug nuo 160 iki 500 gramų.

    Perėjimo metu patinai išsiskiria rusvai oranžiniais galvos, kaklo ir krūtinės atspalviais su tamsiu ruožuotumu, o pilvas būna šviesesnis. Ramybės plunksnų apdare vyrauja pilkšvi tonai, todėl laukuose paukštis tampa kur kas mažiau pastebimas.

    Vienas ryškiausių bruožų – snapo spalvos kaita: per tuoktuves jo pamatas gali tapti intensyviai oranžinis, o galas išlieka tamsus. Skrendant dažnai matyti ryškesnės šviesios juostos sparnuose, šviesesnis antuodegis ir tamsesnis uodegos galas.

    Kur jis gyvena ir kuo minta

    Šiam paukščiui svarbiausios plačios, šlapios pievos, užliejamos upių slėnių žemumos, žemapelkės ir viksvynai. Perėti jis renkasi atviras teritorijas, vengia tankios augalijos ir vietų, kur gausu krūmų ar medžių, nes tokiose vietose didėja plėšrūnų rizika.

    Pavasariniai užliejimai yra kritiškai svarbūs: jie sukuria tinkamas sąlygas perėjimui, jauniklių maitinimuisi ir saugesniam maisto ieškojimui. Ilgas snapas leidžia „zondavimu“ ieškoti grobio įmirkusioje dirvoje ir tarp žolės.

    Šiltuoju metų laiku pievinis tilvikas daugiausia minta vabzdžiais ir jų lervomis, taip pat smulkiais bestuburiais, pavyzdžiui, vėžiagyviais ar moliuskais. Migracijų metu jis dažnai sustoja šlapynėse, prie tvenkinių, dumblėtose pakrantėse ar drėgnuose laukuose, o žiemoti paprastai traukia į Vakarų ir Pietų Europą bei Afriką.

    Kodėl nyksta ir ką tai signalizuoja

    Per pastaruosius dešimtmečius pievinio tilviko gausa daugelyje vietovių Europoje smarkiai mažėjo, o kai kuriose šalyse jis tapo reta perinčia rūšimi. Pagrindinė nykimo priežastis siejama su buveinių praradimu ir prastėjančia šlapių pievų būkle.

    Didžiausią žalą daro pelkių ir pievų sausinimas, melioracija, upių vagų reguliavimas ir užliejamų teritorijų užstatymas. Intensyvėjantis žemės ūkis keičia pievų struktūrą, o ankstyvas ar dažnas šienavimas gali sutapti su perėjimo periodu ir lemti lizdų žūtį.

    Situaciją apsunkina ir mažėjantys pavasariniai užliejimai, nes jie sumažina maisto prieinamumą bei tinkamų vietų jaunikliams. Prie rizikų prisideda plėšrūnų spaudimas ir žmogaus trikdymas atvirose buveinėse, ypač ten, kur aktyviai vyksta ūkinė veikla.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad pievinio tilviko išlikimas tiesiogiai priklauso nuo šlapių pievų ir upių slėnių atkūrimo bei tausaus jų naudojimo. Praktikoje tai reiškia vėlesnį šienavimą perėjimo laikotarpiu, vandens režimo išlaikymą ir tradicinės, mažiau intensyvios pievų priežiūros skatinimą.

    Pievinis tilvikas laikomas savotišku šlapynių „indikatoriumi“: kai nyksta šis paukštis, dažnai prastėja ir visa ekosistema, nuo vabzdžių iki kitų pievų paukščių. Todėl jo būklė tampa aiškiu ženklu, kiek sparčiai keičiasi mūsų kraštovaizdis ir vandens režimas.

  • Mokslininkai ketina „prikelti“ mėlynąjį antilopės porūšį: pirmas jauniklis planuojamas 2028 metais

    Biotechnologijų bendrovė „Colossal Biosciences“, kuri specializuojasi išnykusių rūšių atkūrimo projektuose, paskelbė pradedanti iniciatyvą, susijusią su mėlynuoju antilopės porūšiu, dar vadinamu mėlynuoju elniu. Šis gyvūnas kadaise gyveno Pietų Afrikoje, tačiau XVIII amžiaus pabaigoje išnyko, o pagrindinė priežastis siejama su žmogaus veikla.

    Įmonė teigia jau išgavusi mėlynojo antilopės porūšio DNR ir atlikusi jos kartografavimą. Kitas etapas, anot projekto autoriaus, yra genomo redagavimas, siekiant sukurti embrionus, kurie genetine prasme būtų kuo artimesni išnykusiam gyvūnui.

    „Visų projektų tikslas yra grąžinti gyvūnus į aplinką, kuri jiems būtų artima, kad jie galėtų išgyventi ir turėtų vaidmenį ekosistemoje“, – sakė bendrovės vadovas Benas Lamm.

    Bendrovė nurodo, kad pirmojo tokio gyvūno gimimas šiuo metu planuojamas 2028 metais. Nors tokie terminai skamba ambicingai, praktikoje juos gali koreguoti tiek technologiniai, tiek etiniai ir reguliaciniai klausimai, susiję su genetinėmis intervencijomis.

    Tokie „de-ekstinkcijos“ projektai dažniausiai remiasi keliais kertiniais žingsniais: DNR iš senų mėginių atkūrimu, genomo surinkimu, tada tiksliniu genų redagavimu šiuolaikinės artimos rūšies ląstelėse ir galiausiai embriono vystymu, pasitelkiant surogatinę patelę. Net ir sėkmingai atlikus genetinę dalį, išlieka klausimai dėl gyvūno sveikatos, elgsenos, atsparumo ligoms ir realių galimybių prisitaikyti.

    „Colossal Biosciences“ tuo pat metu tęsia ir kitus plačiai aptariamus projektus, tarp jų ir siekį sukurti genetiškai artimą mamutui gyvūną. Bendrovė yra užsiminusi, kad panašiu laikotarpiu gali būti bandoma pereiti prie embrionų perkėlimo surogatinėms dramblėms, tačiau tokie bandymai yra ypač jautrūs gyvūnų gerovės požiūriu.

    Ne visi mokslininkai į tokias iniciatyvas žiūri palankiai. Kritikai pabrėžia, kad rūšių atkūrimas gali sukurti naujų ekologinių rizikų, atitraukti dėmesį ir lėšas nuo buveinių apsaugos bei nykstančių rūšių išsaugojimo, o „atkurta“ rūšis iš tiesų gali būti tik genetiškai modifikuotas artimas giminaitis, o ne tikslus istorinis atitikmuo.

    Pastaraisiais metais panašios idėjos dažnėja ir kituose regionuose, pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje periodiškai keliamos diskusijos apie galimybes atkurti išnykusius moa paukščius. Tačiau mokslinėje bendruomenėje vyrauja sutarimas, kad net ir tobulėjant DI, genomo redagavimo bei reprodukcinėms technologijoms, didžiausi iššūkiai dažnai yra ne vien techniniai, bet ir susiję su ilgalaikiu poveikiu gamtai.

  • Gandras prie namų ne šiaip sau: senosios prietaros ir mokslas paaiškina, ką tai iš tiesų reiškia

    Gandras prie namų ne šiaip sau: senosios prietaros ir mokslas paaiškina, ką tai iš tiesų reiškia

    Gandras šalia namų daugeliui vis dar asocijuojasi su gera lemtimi, šeimos pagausėjimu ir namų saugumu. Tačiau paukščio pasirinkimas krautis lizdą konkrečioje vietoje turi ir labai žemiškų priežasčių – nuo maisto gausos iki saugių atramų lizdui.

    Lietuvoje baltasis gandras yra įprastas perintis paukštis, dažniausiai įsikuriantis atvirose vietovėse, kur netoliese yra pievų, dirbamų laukų ar šlapynių. Tokios buveinės reiškia, kad aplink lengva rasti varliagyvių, vabzdžių, smulkių graužikų ir kitų grobio rūšių, kuriomis gandrai maitina jauniklius.

    Kas slypi už prietarų

    Tautosakoje gandro lizdas ant stogo ar šalia sodybos dažnai laikomas geru ženklu, siejamu su santarve ir klestėjimu. Tradiciškai tikėta ir tuo, kad ten, kur gandrai peri, rečiau nutinka nelaimių, o namai tarsi tampa išskirtinai globojami.

    Šios interpretacijos dažnai atsirado iš paprastos kasdienės patirties: gandrai renkasi ramesnes, mažiau trikdomas vietas, o tai paprastai sutampa su tvarkingomis, gyvenamomis sodybomis. Be to, kasmet sugrįžtantys paukščiai stiprina tęstinumo jausmą – atrodo, kad vieta yra stabili ir saugi.

    Ką sako gamtosaugininkai

    Ornitologai pabrėžia, kad gandrų sprendimą lemia praktiniai dalykai: arti esantys maitinimosi plotai, tinkamos lizdavietės ir kuo mažesnė rizika jaunikliams. Lizdai dažnai atsiranda ant elektros stulpų ar kitų aukštų konstrukcijų, nes tai sumažina grėsmę nuo plėšrūnų ir suteikia gerą apžvalgą.

    Gandras yra ištikimas lizdavietei, todėl, sėkmingai išperėjęs jauniklius, dažnai sugrįžta į tą pačią vietą kasmet. Dėl to lizdas ilgainiui gali smarkiai didėti, tapti labai sunkus ir kelti rizikų, jei įrengtas netinkamoje vietoje.

    Kaip elgtis, jei lizdas arti namų

    Jei gandrai bando sukti lizdą pavojingoje vietoje, pavyzdžiui, ant elektros įrenginių, dažniausiai rekomenduojama kreiptis į atsakingas tarnybas ar tinklų operatorių. Praktikoje dažnai įrengiamos specialios platformos, kad lizdas būtų saugesnis ir paukščiams, ir infrastruktūrai.

    Svarbu atsiminti, kad lizdų ardymas ar trikdymas perėjimo metu gali pakenkti jaunikliams, todėl bet kokie darbai turi būti derinami su specialistais ir atliekami tinkamu metu. Stebėti gandrų gyvenimą galima, tačiau geriausia tai daryti iš atstumo, vengiant triukšmo ir staigių judesių.

    Nors prietarai gandrą apipina simbolika, pati paukščio kaimynystė dažnai reiškia paprastą dalyką: jūsų apylinkėse yra tinkamų sąlygų gyvybei. Tai gera žinia ne tik romantikams, bet ir visiems, kuriems svarbi sveikesnė, gyvybingesnė aplinka.

  • Kiek rudųjų lokių gyvena Tatruose? Genetiniai tyrimai rodo didesnę populiaciją

    Kiek rudųjų lokių gyvena Tatruose? Genetiniai tyrimai rodo didesnę populiaciją

    Ką parodė genetinis skaičiavimas

    Rudųjų lokių skaičius Tatruose įvertintas pasitelkus genetinius tyrimus, vykdytus 2023 metais nuo kovo iki spalio. Tyrimas atliktas Tatrų nacionalinio parko užsakymu, o mokslininkai rinko biologinius pėdsakus ir laboratorijoje išskyrė lokių DNR.

    Pagal sudarytus genetinius profilius nustatyti 64 unikalūs genotipai, leidžiantys identifikuoti atskirus individus. Tyrėjai suskaičiavo 38 pateles ir 24 patinus, o duomenys apima ir lokius, migruojančius tarp valstybių, todėl skaičius atspindi Tatruose nuolat ar laikinai besilaikančią populiaciją.

    Tyrėjai pažymi, kad dalies surinktos medžiagos nepavyko tiksliai priskirti konkrečiam individui dėl kokybės ar fragmentiškumo. Dėl to daroma atsargi prielaida, kad realus Tatruose fiksuojamų rudųjų lokių skaičius gali būti didesnis, nei leidžia patvirtinti turimi genetiniai profiliai.

    Kodėl susitikimai su žmogumi tampa pavojingi

    Mokslininkai ir gamtosaugos specialistai pabrėžia, kad lokio ir žmogaus susidūrimas pavojingiausias tada, kai sutampa biologiniai veiksniai ir netinkamas žmonių elgesys. Pavasarį po žiemos miego lokiai būna nusilpę, intensyviai ieško maisto, o patelės su jaunikliais gali reaguoti itin gynybiškai.

    Rizika išauga ir tada, kai žmogus miške juda tyliai, o lokys jį pamato per vėlai arba neturi kur atsitraukti. Tokiose situacijose gyvūnas gali reaguoti instinktyviai, ypač jei jaučia grėsmę ar saugo maisto šaltinį.

    Kaip mažinti konfliktus kalnuose

    Ekspertai rekomenduoja kalnuose ir miškuose aiškiai pažymėti savo buvimą, pavyzdžiui, kalbant garsiau ar skleidžiant įprastus žygio garsus, kad lokys spėtų pasitraukti. Svarbiausia išlikti ramiems ir neskatinti artimo kontakto, ypač prie takų, kur matomumas prastas.

    Problemos augant lokių populiacijai dažnai siejamos su lengvai prieinamu maistu šalia žmonių gyvenviečių. Tai gali būti neapsaugotos atliekos, palikti maisto likučiai ar kiti nuolatiniai traukos taškai, dėl kurių lokiai pripranta lankytis prie sodybų ir turistinių vietų.

    Gamtosaugininkai akcentuoja, kad vien reagavimas į incidentus nepakanka, jei nepašalinamos priežastys. Todėl siūlomos priemonės apima saugių atliekų konteinerių diegimą lokių areale, profesionalių reagavimo komandų stiprinimą ir nuoseklią visuomenės edukaciją apie elgesį lokių teritorijose.

  • Indonezijoje nufilmuotas istorinis vaizdas: orangutanas pirmą kartą perėjo kelią kanatiniu tiltu

    Indonezijoje nuotolinės kameros pirmą kartą užfiksavo, kaip laukinis orangutanas kelią kirto specialiu kanatiniu, medžių lajų lygyje įrengtu tiltu. Tokios infrastruktūros tikslas – sujungti miško masyvus, kuriuos perskyrė automobilių kelias, ir sumažinti grėsmes vietinei populiacijai.

    Zoologų teigimu, kelio statybos vieną maždaug 350 orangutanų populiaciją padalijo į dvi labiau izoliuotas dalis. Viena grupė liko saugomoje teritorijoje, kita – atskirtame miško plote, o judėjimo tarp jų galimybės smarkiai sumažėjo.

    Ilgalaikė izoliacija laukiniams gyvūnams kelia ne tik kasdienių susidūrimų su žmonėmis riziką, bet ir genetinių problemų grėsmę. Kai individai nebegali laisvai migruoti ir poruotis su kitos teritorijos gyvūnais, didėja giminingo kryžminimosi tikimybė, o tai gali silpninti populiacijos atsparumą ligoms ir aplinkos pokyčiams.

    Orangutanai ypač pažeidžiami dėl lėto gyvenimo ciklo: patelės jauniklius augina ilgai, o naujų individų į populiaciją „įsiliejimas“ vyksta lėtai. Dėl to net santykinai nedidelės kliūtys judėjimui per laiką gali turėti didelį poveikį skaičiui ir genetinei įvairovei.

    Tyrėjai teigia tiltą stebėję fotospąstais ir kameromis apie dvejus metus. Iš pradžių konstrukciją gyvūnai ignoravo, tačiau vėliau ja ėmė naudotis kiti džiunglių gyventojai, o galiausiai užfiksuotas ir orangutanas.

    Vaizdo įraše matyti jaunas patinas: jis juda atsargiai, pusiaukelėje sustoja, apsižvalgo ir tik tada tęsia kelionę. Specialistai tai vertina kaip ženklą, kad gyvūnai pamažu pripranta prie naujo, bet potencialiai gyvybiškai svarbaus maršruto.

    „Galėjote girdėti komandos džiaugsmo šūksnius. Po dviejų ilgų metų tai pagaliau įvyko“, – sakė vienos iš projekte dalyvavusių organizacijų vadovė.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad lajų tiltai dažnai yra praktiškesnė alternatyva situacijose, kai kelių perplanavimas neįmanomas, o gyvūnams pavojinga leistis ant žemės. Tokios jungtys gali mažinti žūtis keliuose ir padėti atkurti judėjimo koridorius, reikalingus maisto paieškai, teritorijų kaitai ir genetiniams mainams.

    Vis dėlto vien tilto pastatyti neužtenka: svarbu tinkama vieta, nuolatinė stebėsena ir aplinkos apsauga abipus kelio, kad gyvūnai turėtų aiškų, saugų kelią iki konstrukcijos. Zoologai tikisi, kad nufilmuotas perėjimas paskatins panašių sprendimų taikymą ir kituose regionuose, kur kelių plėtra skaiddo miškus.