CP v2

Tag: Gamtosauga

  • Tatrų viršūnė uždaryta dėl reto auksinio erelio: draudimas galioja 40 metų, bet ar jis dar peri?

    Vakarų Tatrų kalnuose esanti Kamenyarsky Vrch viršūnė, kylanti iki 1 829 metrų, jau kelis dešimtmečius išlieka uždaryta turistams. Draudimo priežastis nėra susijusi su maršruto sudėtingumu ar saugumo rizikomis – jis įvestas siekiant apsaugoti retą plėšrų paukštį, auksinį erelį.

    Pasak Lenkijos Tatrų nacionalinio parko taikomos praktikos, pagrindinis tikslas tokiais ribojimais yra sumažinti žmogaus trikdymą perėjimo teritorijose. Nurodoma, kad takai į viršūnę buvo uždaryti 1988 metais, o vėliau ribojimai tik griežtėjo.

    Dar XX amžiuje Kamenyarsky Vrch buvo populiari kryptis, į kurią vedė pažymėti maršrutai. Vienas ankstyviausių takų, kaip minima regiono turistinėje istorijoje, buvo įrengtas dar 1892 metais, o laikui bėgant atsirado ir daugiau kelių, kuriais reguliariai naudodavosi keliautojai.

    Situacija pasikeitė, kai gamtosaugininkai pradėjo fiksuoti, kad žmonių srautai šalia lizdaviečių daro poveikį plėšriesiems paukščiams. Auksiniai ereliai, ypač perėjimo metu, jautriai reaguoja į trikdymą ir gali palikti lizdus, o tai didina riziką jaunikliams neišgyventi.

    Nuo 2000 metų į viršūnę, kaip skelbiama, nebeleidžiami net speleologai ir mokslininkai. Toks sprendimas rodo, kad teritorija vertinama kaip ypač jautri, o prioritetu laikomas maksimalus ramybės režimas, net jei tai riboja mokslinius stebėjimus.

    Auksinis erelis yra vienas didžiausių Europos plėšriųjų paukščių, o jo sparnų mostas gali viršyti 2 metrus. Ši rūšis aptinkama kalnuotose vietovėse, įskaitant Karpatų regioną ir Tatrus, kur jai svarbios plačios medžioklės teritorijos bei mažai trikdomos perėjimo vietos.

    Kalnuose ereliai dažnai renkasi uolų atbrailas ir sienas, o medžioja atvirose pievose ir šlaituose. Specialistai pabrėžia, kad net trumpalaikis žmonių pasirodymas arti lizdo gali pakeisti paukščių elgseną, ypač pavasarį ir vasaros pradžioje.

    Vis dėlto iki šiol nėra aiškiai patvirtinta, ar auksinis erelis šiuo metu peri būtent Kamenyarsky Vrch viršūnės apylinkėse, ar yra pasitraukęs į kitas Vakarų Tatrų vietas. Tokia nežinomybė neretai lydį griežtas apsaugos zonas, kai tikslūs lizdaviečių duomenys neviešinami siekiant išvengti papildomo žmonių dėmesio.

  • Ežys sode – ne vien mielas svečias: ekspertai paaiškina, ką jo pasirodymas sako apie aplinką

    Ežio pasirodymas sode dažnai džiugina, tačiau specialistai ragina į tai žiūrėti ir kaip į ženklą, ką jūsų sklype „pasako“ gamta. Laukiniai gyvūnai renkasi vietas, kur randa maisto, vandens ir slėptuvių, todėl reguliarūs ežių apsilankymai paprastai nėra atsitiktinumas.

    Gamtosaugos ekspertai ežius įvardija kaip savotiškus bioindikatorius. Jei ežys sode užsuka dažnai, tai gali reikšti, kad aplinkoje netrūksta bestuburių, kuriais jis minta, ir išlikę natūralesni kampai, tinkami slėptis.

    „Ežys jūsų sode yra ne tik mielas gyvūnas – jo elgsena gali daug pasakyti apie tai, ar aplinka jam palanki“, – sako specialistai.

    Ežiai aktyviausi sutemus, o naktį gali nukeliauti nemažus atstumus ieškodami maisto. Jie minta įvairiais smulkiais bestuburiais, todėl sodininkams dažnai siejasi su natūralesne kenkėjų kontrole, ypač šiltesniu sezonu, kai sode gausu vabzdžių ir kitų smulkių gyvių.

    Tačiau ežių pasirodymas turi ir platesnį kontekstą: daugelyje Europos šalių ežių populiacijos patiria spaudimą dėl buveinių nykimo, intensyvesnės žemėnaudos ir žūčių keliuose. Dėl to kiekviena saugi, rami erdvė, kurioje ežys randa prieglobstį, tampa vis svarbesnė.

    Svarbu stebėti ir gyvūno būklę. Jei ežys dieną matomas atviroje vietoje, atrodo nusilpęs, vangus ar nesistengia pasislėpti, tai gali būti signalas, kad jam reikia pagalbos.

    Tokiais atvejais rekomenduojama pirmiausia pasirūpinti elementariais dalykais: perkelti gyvūną į pavėsį, padėti vandens ir, jei situacija kelia abejonių, kreiptis į laukinių gyvūnų globos ar pagalbos specialistus. Tai ypač aktualu pavasarį, kai po žiemos ežiams reikia atkurti jėgas, o išsekimas gali būti pavojingas.

  • Miške vilioja baravykai, bet jie sugeria taršą kaip kempinė: štai kur grybauti pavojinga

    Miške vilioja baravykai, bet jie sugeria taršą kaip kempinė: štai kur grybauti pavojinga

    Rudens pradžioje miškai vilioja gausiu grybų derliumi, tačiau ne visi radiniai yra vienodai saugūs. Grybai iš aplinkos gali sukaupti teršalus ir sunkiuosius metalus, todėl net valgoma rūšis, užaugusi netinkamoje vietoje, gali tapti nepageidaujama lėkštėje.

    Specialistai pabrėžia, kad grybiena ir vaisiakūniai iš dirvožemio bei oro sugeria įvairias medžiagas, o jos kaupiasi tiek kepurėlėje, tiek kote. Didžiausia rizika siejama su senesniais, peraugusiais grybais, nes jie aplinkos junginius kaupia ilgiau.

    Kur grybauti nereikėtų?

    Viena dažniausių klaidų yra grybauti šalia intensyvaus eismo kelių, kur teršalai nusėda ant paklotės ir dirvožemio. Praktinė taisyklė paprasta: nuo judrios kelio juostos verta pasitraukti bent kelis šimtus metrų, o dar geriau rinktis gilesnį mišką.

    Ne mažiau svarbu įvertinti, ar netoliese nėra pramonės objektų, sąvartynų ar kitų taršos šaltinių. Tokiose teritorijose grybuose dažniau aptinkami nepageidaujami elementai, kurie į organizmą patenka su maistu.

    Draudžiamos teritorijos ir taisyklės

    Grybauti negalima ten, kur galioja griežtesni gamtosaugos režimai, pavyzdžiui, nacionaliniuose parkuose ir rezervatuose, jei konkrečiose zonose tai draudžiama. Taip pat nederėtų eiti į miško jaunuolynus ir želdinius, į gyvūnų apsaugai skirtas teritorijas, privačias valdas ar karinius objektus.

    Renkant grybus išlieka svarbiausia taisyklė: imti tik tuos, kuriuos atpažįstate be abejonės. Neaiškius grybus geriausia palikti vietoje ir jų nenaikinti, nes net nevalgomi ar nuodingi žmogui grybai yra svarbūs ekosistemai.

    Kodėl nevalgomi grybai svarbūs?

    Nevalgomi grybai prisideda prie miško gyvybingumo, nes dalis jų sudaro simbiozę su augalais ir padeda pasisavinti vandenį bei mineralines medžiagas. Jie taip pat yra maisto šaltinis įvairiems gyvūnams, nuo vabzdžių iki kanopinių, ir palaiko natūralią miško pusiausvyrą.

    Miškininkai ir gamtosaugininkai primena, kad dalis grybų rūšių yra saugomos, todėl jų radavietes svarbu tausoti. Atsakingas grybavimas reiškia ne tik saugų krepšį, bet ir pagarbą miško taisyklėms bei gamtai.

  • Italijoje grybauti – ne kaip Lietuvoje: be leidimo nė žingsnio, o už taisykles gresia solidžios baudos

    Italijoje grybauti – ne kaip Lietuvoje: be leidimo nė žingsnio, o už taisykles gresia solidžios baudos

    Rudenį miškai grybautojams atsiveria ne tik Lietuvoje ar Lenkijoje, tačiau Italijoje ši veikla daug griežčiau kontroliuojama. Daugelyje regionų grybauti leidžiama tik turint specialų leidimą, o taisyklių nesilaikymas gali baigtis apčiuopiamomis baudomis.

    Skirtingai nei įprasta Baltijos šalyse, Italijoje grybavimo tvarką dažniausiai nustato regionų valdžia, todėl reikalavimai gali skirtis priklausomai nuo vietovės. Vienur pakanka trumpalaikio leidimo, kitur taikomi metiniai mokesčiai, o turistams sąlygos neretai būna griežtesnės ir brangesnės.

    Praktikoje tai reiškia, kad prieš vykstant į mišką reikia pasitikrinti, ar konkrečioje teritorijoje leidimas būtinas, kur jis išduodamas ir kiek kainuoja. Pavyzdžiui, kai kuriuose regionuose metinis leidimas gali kainuoti apie 30 eurų, o atvykėliams trumpalaikis leidimas gali siekti maždaug 100 eurų.

    Aiškūs limitai ir draudimai

    Italijoje dažnai nustatomi ir konkretūs surinkimo limitai, kad būtų mažinama žala ekosistemoms ir ribojamas komercinis rinkimas. Įprasta riba kai kuriose vietovėse siekia iki 3 kilogramų grybų per dieną vienam žmogui, taip pat neretai leidžiama grybauti tik šviesiu paros metu.

    Svarbu ir tai, kur grybauti negalima. Taisyklės paprastai draudžia rinkti grybus saugomose teritorijose, pavyzdžiui, rezervatuose ar nacionaliniuose parkuose, taip pat vietose, kur nustatyti papildomi gamtosaugos apribojimai.

    Reglamentuojamas ir pats rinkimo būdas: kai kur nurodoma grybus išsukti, o ne nupjauti, kad būtų mažiau pažeidžiama grybiena. Be to, grybai turi būti nešami laidžiuose induose, dažniausiai pintinėse, kad sporos galėtų pasklisti ir būtų palaikomas natūralus atsinaujinimas.

    Ne visus grybus galima imti

    Dar vienas skirtumas – dydžio ir rūšies reikalavimai. Kai kuriuose regionuose nustatoma, kad rinkti galima tik valgomuosius grybus, pasiekusius tam tikrą dydį, o per maži vaisiakūniai turėtų likti miške.

    Pavyzdžiui, vietos taisyklės gali apibrėžti net kepurėlės skersmenį: baravykams nurodoma minimali riba apie 4 centimetrus, o kai kurioms kitoms rūšims – mažesnė. Tokie reikalavimai skirti tam, kad grybas spėtų subrandinti sporas.

    Už taisyklių pažeidimus numatytos baudos, kurios gali svyruoti nuo keliasdešimties iki kelių šimtų eurų. Patikrinimų metu vertinama ne tik leidimo turėjimas, bet ir surinktas kiekis, laikas, vieta bei tai, kaip grybai buvo renkami ir transportuojami.

    Baravykai ir net imperatoriškasis musmiris

    Italai, kaip ir grybautojai Lietuvoje, vertina voveraites ar kitas plačiai Europoje paplitusias rūšis, tačiau tikru sezono simboliu dažnai laikomi baravykai, vadinami „porcini“. Jie ypač svarbūs virtuvėje, nes naudojami risotams, pastai, padažams ir įvairiems troškiniams.

    Išskirtinis delikatesas kai kuriose vietovėse – valgomasis musmiris, vadinamas musmiriu cesariniu. Jis atpažįstamas iš ryškiai oranžinės kepurėlės ir geltonų lakštelių, o tradiciškai gali būti valgomas ir žalias, plonai supjaustytas bei pagardintas alyvuogių aliejumi.

    Restoranų meniu grybų patiekalai dažnai atpažįstami iš nuorodos į miško tematiką, pavyzdžiui, boscaiola stiliaus. Italų virtuvėje grybai neretai derinami su sūriais, žolelėmis, vyno padažais, tačiau kai kurios rūšys pateikiamos minimalistiškai, kad išliktų natūralus aromatas.

    Italijos pavyzdys rodo, kad grybavimas Europoje gali būti ne tik tradicija, bet ir griežtai prižiūrima veikla, susieta su gamtosauga ir vietos taisyklėmis. Todėl keliaujant grybauti užsienyje verta iš anksto pasidomėti, kokių leidimų reikia ir kokios sankcijos taikomos už pažeidimus.

  • Mokslininkus apgavo dešimtmečius: Madagaskare aptiko naują baobabų rūšį

    Mokslininkus apgavo dešimtmečius: Madagaskare aptiko naują baobabų rūšį

    Madagaskare mokslininkai aprašė naują baobabų rūšį, kuri ilgus metus buvo laikoma kitos rūšies atmaina. Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „TAXON“, o naujai identifikuotas medis pavadintas „Adansonia bozy“.

    Iki šiol buvo laikoma, kad pasaulyje yra aštuonios baobabų rūšys: šešios aptinkamos Madagaskare, viena žemyninėje Afrikoje ir viena Australijoje. Naujoji „A. bozy“ rūšis šį skaičių padidina iki devynių, dar kartą pabrėždama salos biologinės įvairovės išskirtinumą.

    Naujoji rūšis iš pirmo žvilgsnio beveik nesiskiria nuo kitos Madagaskaro rūšies „Adansonia za“. Dėl šio panašumo vien išorinių požymių ilgą laiką nepakako patikimai atskirti medžius, todėl „A. bozy“ egzemplioriai buvo priskiriami „A. za“.

    Lūžį atnešė genetiniai tyrimai. University of Wisconsin-Madison mokslininkai kartu su Missouri Botanical Garden ir Iowa State University tyrėjais surinko mėginius iš skirtinguose Madagaskaro regionuose augančių baobabų ir atliko DNR analizę.

    Genetiniai duomenys parodė, kad dalis populiacijų, anksčiau laikytų „A. za“, sudaro atskirą evoliucinę liniją. Be to, „A. bozy“ pasirodė esanti artimesnė šiaurės Madagaskare augantiems baobabams, o ne rūšiai, prie kurios ji buvo priskiriama pagal išvaizdą.

    Lauko darbai buvo sudėtingi ir dėl pačių baobabų biologijos. Rūšies nustatymui neretai reikia stebėti žiedus, nes vien lapai ar kamieno forma gali klaidinti, o žydėjimas trunka apie mėnesį ir dažnai vyksta naktį.

    Dar viena praktinė kliūtis buvo DNR išgavimas: baobabų lapuose gausu polisacharidų, kurie laboratorijoje gali sudaryti lipnią masę ir trukdyti gauti kokybišką genetinę medžiagą. Tyrėjams pritaikius tinkamą metodiką, pavyko ištirti šimtus pasirinktų genų fragmentų ir atkurti populiacijų giminystės ryšius.

    Mokslininkai taip pat kelia prielaidą, kad „A. bozy“ gali būti nykstanti rūšis. Atskirta nuo „A. za“, ji gali turėti mažesnį realų paplitimą, o tai svarbu planuojant apsaugos priemones, vertinant grėsmes ir skirstant gamtosaugos išteklius.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad šis atvejis parodo, kaip genetiniai metodai vis dažniau keičia biologinės įvairovės vertinimą. Išoriškai labai panašios rūšys gali slėpti skirtingą evoliucinę istoriją, o tikslus jų atskyrimas tampa kertinis siekiant efektyvios apsaugos sparčiai kintančioje aplinkoje.

  • Karpatų miškuose pražydo itin nuodingas retas žiedas: grožėtis galima, skinti – griežtai draudžiama

    Karpatų miškuose prasidėjo reta ir išskirtinai ryškių žiedų augalo žydėjimas, į kurį gamtininkai ragina žiūrėti atsargiai. Nors augalas atrodo įspūdingai, specialistai pabrėžia, kad tai vienas pavojingiausių laukinėje gamtoje sutinkamų žydinčių augalų regione.

    Pasak vietos gamtos stebėtojų, žydėjimo sezonas paprastai tęsiasi iki spalio pabaigos, o pavienės populiacijos aptinkamos skirtingose vietovėse. Didžiausias šio augalo paplitimas Ukrainoje fiksuojamas būtent Karpatų areale.

    Mokslininkai įspėja, kad augale gausu kolchicino – labai toksiškos medžiagos, kuri kelia rimtą riziką žmogaus sveikatai. Nuodingos yra visos augalo dalys, nuo žiedų iki šaknų, todėl net trumpalaikis kontaktas ar bandymas parsinešti į namus gali baigtis sunkiomis pasekmėmis.

    Didžiausia kolchicino koncentracija paprastai būna požeminėje augalo dalyje, todėl ypač pavojingi mėginimai jį rauti ar persodinti. Dėl to gamtininkai pabrėžia, kad tokie augalai turi likti natūralioje buveinėje, o žmonėms rekomenduojama apsiriboti stebėjimu ir fotografavimu.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad apsinuodijimo atvejų pasitaiko tada, kai augalas supainiojamas su valgomais pavasariniais augalais. Rizika išauga, jei renkant laukines žoleles trūksta patirties, o išvaizda klaidina, ypač ankstyvose augalo vystymosi stadijose.

    Be sveikatos rizikos, svarbus ir gamtosaugos aspektas: retų rūšių skynimas, kasimas ar prekyba jomis gali pažeisti vietos taisykles bei saugomų teritorijų režimą. Net jei augalas auga ne griežtai saugomoje zonoje, populiacijos dažnai būna nedidelės, todėl vienas neatsakingas veiksmas gali turėti ilgalaikį poveikį.

    Gamtininkai ragina planuojant išvykas į miškus laikytis paprasto principo: nežinomo augalo neliesti ir neragauti. Jei kyla abejonių, geriausia pasitarti su vietos parko specialistais ar botanikais, o radinius fiksuoti nuotraukomis, nenuimant augalo nuo augavietės.

  • Retas „matsutake“ vėl rastas Lenkijoje: kainuoja iki 1 900 eurų, bet rinkti draudžiama

    Retas „matsutake“ vėl rastas Lenkijoje: kainuoja iki 1 900 eurų, bet rinkti draudžiama

    Lenkijos miškuose vėl užfiksuotas itin retas grybas pušyninė baltikė, dar vadinama matsutake, moksliškai Tricholoma matsutake. Ši rūšis Lenkijoje buvo registruota dar 1921 metais Gdanske, vėliau ilgam dingo ir kurį laiką net laikyta išnykusia.

    Apie jos sugrįžimą plačiau prabilta 2021 metais, kai Zavoja valsčiuje buvo aptiktos kelios augimvietės. Mikologai pabrėžia, kad tai labai jautri rūšis, stipriai priklausoma nuo miško būklės, dirvožemio ir simbiozės su medžių šaknimis.

    Kodėl šis grybas toks brangus?

    Matsutake pasaulyje laikomas vienu brangiausių valgomųjų grybų, o aukščiausios kokybės egzemplioriai gali kainuoti iki maždaug 1 900 eurų už kilogramą. Kaina priklauso nuo kilmės, šviežumo, dydžio, surinkimo laiko ir to, ar vaisiakūnis nepažeistas.

    Didžiausiai vertinami jauni, sveiki matsutake iš Japonijos, kur šis grybas siejamas su prabanga ir kulinarine tradicija. Jis naudojamas sultiniuose, ryžių patiekaluose, kepamas ant grotelių, o aukštos kokybės derlius kartais dovanojamas kaip prabangus, prestižinis pirkinys.

    Vienas esminių brangumo veiksnių tas, kad matsutake praktiškai nepasiduoda pramoniniam auginimui. Grybas auga tik labai specifinėmis sąlygomis ir yra glaudžiai susijęs su medžių šaknų sistema, todėl didelio masto auginimo sprendimai iki šiol išlieka riboti.

    Ką daryti radus miške?

    Lenkijoje šis grybas nėra įtrauktas į oficialius prekybai leidžiamų rūšių sąrašus, todėl teisėtai parduoti jo restoranuose ar turguje negalima. Rekomenduojama radinį palikti vietoje, nufotografuoti, pažymėti tikslią vietą ir informaciją perduoti mikologams.

    „Tai rūšis, kurios vertė yra ne vien kulinarinė, bet ir gamtosauginė, todėl svarbiausia ne išsinešti, o užfiksuoti ir pranešti specialistams“, – sako mikologai, vertinantys tokius radinius kaip reikšmingus duomenis apie miškų ekosistemų būklę.

    Jei grybas vis dėlto buvo nuskintas ir kyla abejonių dėl atpažinimo, saugiausia jį parodyti grybų ekspertui. Lenkijoje tokias konsultacijas teikia sanitarinės ir epidemiologinės tarnybos, o panaši praktika taikoma ir kitose Europos šalyse, siekiant išvengti apsinuodijimų.

    Kaip atpažinti ir nesupainioti?

    Jauni matsutake vaisiakūniai dažnai turi storą rusvą kepurėlę su į vidų užsirietusiais kraštais, o augdami iš kūgiškos formos tampa plokštesni. Kotas tvirtas, rusvai balkšvas, dažnai su žiedu, o minkštimas baltas.

    Skiriamasis bruožas yra specifinis aromatas, neretai apibūdinamas kaip prieskoninis, dervingas, primenantis cinamoną. Vis dėlto specialistai perspėja, kad išvaizda gali klaidinti, nes egzistuoja panašios, sveikatai pavojingos rūšys, todėl savarankiškas atpažinimas be patirties rizikingas.

  • Prie Černobylio užfiksuoti Prževalskio arkliai: fotospąstai atskleidė retas akimirkas

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate fotospąstai užfiksavo retus laukinius gyvūnus – Prževalskio arklius. Rezervato specialistai paviešino kadrus, kuriuose arkliai matomi ne įprastose bėgančiose scenose, o ramiai judantys per mišką ir besidomintys aplinka.

    Pasak rezervato darbuotojų, tokie vaizdai vertingi tuo, kad parodo gyvūnų kasdienę elgseną, kurią žmogui pamatyti pavyksta retai. Fotospąstai leidžia stebėti arklius jiems netrukdant, todėl fiksuojamas natūralus jų aktyvumas, budrumas ir bendravimas tarpusavyje.

    „Fotospąstų nuotraukos rodo Prževalskio arklius tokius, kokius juos matome retai: ramius, smalsius ir užsiėmusius įprastais reikalais tarp rudeninio miško“, – sakė rezervato specialistai.

    Viename iš kadrų vienas arklių, regis, „nusišypso“ kamerai. Tyrėjai svarsto, kad gyvūnas galėjo tiesiog žiovauti, tačiau toks momentas suteikė nuotraukoms papildomos žavesio ir atkreipė žmonių dėmesį į rezervato laukinės gamtos stebėseną.

    Prževalskio arkliai laikomi vienintele tikrai laukine naminių arklių gimine artima rūšimi, o jų išsaugojimas ilgą laiką buvo vienas svarbiausių gamtosaugos tikslų. Šie arkliai dažniausiai gyvena nedidelėmis šeiminėmis grupėmis, kuriose paprastai būna eržilas, kelios kumelės ir jaunikliai, o visa grupė kartu keliauja, ganosi ir ilsisi.

    Anksčiau rezervato tyrėjai yra fiksavę ir didesnes grupes: į fotokadrus buvo patekę keli suaugę gyvūnai ir jaunikliai, kartais – žmogaus po avarijos paliktų pastatų fone. Tokie stebėjimai padeda geriau suprasti, kaip ši rūšis prisitaiko prie skirtingų buveinių ir kaip kinta jos elgsena, kai žmogaus veikla teritorijoje yra minimali.

  • Kodėl Josemite sekvojoje iškirstas tunelis tapo sensacija ir pamoka, kurios šiandien nekartotų

    1881 metais Josemito nacionaliniame parke JAV vienos milžiniškos sekvojos kamiene buvo iškirstas tunelis, pro kurį galėjo pravažiuoti diližansai. Medis, vėliau pramintas Wawona Tunnel Tree, greitai tapo viena ryškiausių parko atrakcijų ir dešimtmečius traukė lankytojus.

    Šiandien toks sprendimas skamba sunkiai įsivaizduojamai, tačiau XIX amžiuje požiūris į gamtos apsaugą buvo kitoks. Tuomet nacionaliniai parkai dar tik formavo savo misiją, o turizmas dažnai buvo skatinamas įspūdingais, bet gamtai rizikingais sumanymais.

    Istoriniuose pasakojimuose pabrėžiama, kad tunelis nebuvo būtinas susisiekimui: kelią buvo galima nesunkiai nutiesti aplink medį. Vis dėlto idėja suveikė kaip marketingas, nes galimybė įvažiuoti į gyvą medį tapo išskirtiniu reginiu.

    Už darbą dviem broliams, pavarde Scribner, buvo sumokėta 75 doleriai, tai yra apie 70 eurų. Jie išplėtė jau buvusį pažeidimą medžio apačioje iki angos, pakankamos diližansui.

    Tuometinė sekvoja siekė apie 69 metrų aukštį, o kamieno skersmuo prie pagrindo buvo apie 7,9 metro. Lankytojai sustodavo tunelio viduje fotografuotis, o vėliau pro šią angą ėmė važiuoti ir automobiliai.

    Paradoksalu, bet ši atrakcija prisidėjo ir prie sekvojų miškų žinomumo bei jų apsaugos idėjos sklaidos. Tuo metu tai atrodė kaip būdas pritraukti dėmesį į gamtą, net jei dėl to buvo pažeidžiamas vienas medis.

    Vis dėlto ilgainiui pasekmės tapo akivaizdžios: sekvoja ir anksčiau buvo šiek tiek pasvirusi, o po tunelio iškirtimo jos stabilumas dar labiau silpo. Tuščiavidurė ertmė kamieno apačioje reiškė mažesnį atsparumą vėjui, sniegui ir dirvožemio pokyčiams.

    1969 metų vasarį medį palaužė sudėtingas derinys: sunkus šlapias sniegas apkrovė lają, o įmirkęs dirvožemis sumažino atramą negiliai šaknų sistemai. Sekvoja neatlaikė šoninės apkrovos ir nuvirto.

    Po šio įvykio parko administracija nusprendė kamieno neišvežti. Nuvirtusi sekvoja palikta kaip ekosistemos dalis, nes tokia mediena tampa buveine vabzdžiams ir gyvūnams, o irimo procesas palaiko maistmedžiagių apytaką.

    Wawona Tunnel Tree istorija tapo aiškiu pavyzdžiu, kaip pasikeitė gamtosaugos principai nacionaliniuose parkuose. Šiandien prioritetas teikiamas natūralių objektų išsaugojimui, o infrastruktūra paprastai projektuojama taip, kad kuo mažiau keistų jautrias ekosistemas.

    Josemite naujų tunelių sekvojose nebeatsirado, o pats atvejis dažnai minimas kaip pamoka apie ribą tarp turizmo patrauklumo ir negrįžtamų pasekmių gamtai. Tame pačiame regione dar yra istorinis pavyzdys, kai 1895 metais tunelis buvo iškirstas kitame medyje, vadintame California Tunnel Tree.

  • Tasmanijoje nyksta itin reta žuvelė: kaip invazinė rudažandė upėtakė stumia ją į išnykimą

    Tasmanijoje gamtosaugininkai skubiai imasi priemonių, kad išsaugotų itin retą vietinę gėlavandenę žuvį Galaxias fontanus. Šiai mažai, tik rytinėje salos dalyje aptinkamai rūšiai vis didesnę grėsmę kelia invazinė rudažandė upėtakė, įvežta dar XIX amžiuje.

    Vertinama, kad Galaxias fontanus populiacija yra smarkiai sumažėjusi ir dabar siekia apie 6 000 individų. Rūšis daugiausia išliko mažose, izoliuotose upelių atkarpose, kur natūralūs barjerai, pavyzdžiui, kriokliai, neleidžia plėšrioms žuvims kilti aukštyn prieš srovę.

    Rudažandė upėtakė į Tasmaniją buvo atgabenta 1864 metais, siekiant sukurti patrauklią rekreacinę žūklę. Per daugiau nei pusantro šimtmečio ši rūšis plačiai paplito salos gėlavandeniuose telkiniuose ir pakeitė vietinių žuvų bendrijas.

    Gamtosaugos institucijos pabrėžia, kad upėtakės ne tik minta smulkesnėmis vietinėmis žuvimis, bet ir su jomis konkuruoja dėl maisto bei slėptuvių. Dėl to Galaxias fontanus išnyko iš dalies istorinio arealo, ypač žemesnėse ir vidurinėse upių atkarpose, ir buvo „nustumta“ į mažus aukštupius.

    Siekiant apsaugoti nykstančią rūšį, kuriamos upėtakių neturinčios zonos. Tam statomi specialiai suprojektuoti fiziniai barjerai, kurie stabdo rudažandžių upėtakių migraciją į jautrias vietinių žuvų buveines ir nerštavietes.

    Ten, kur invazinės žuvys jau prasiveržė, lauko komandos vykdo tikslinį jų šalinimą, pasitelkdamos specialią elektros žvejybos įrangą. Kai patvirtinama, kad konkreti upelio atkarpa išvalyta, į ją atsargiai perkeliamos nedidelės Galaxias fontanus grupės iš sveikesnių populiacijų, kad būtų sukurtos naujos, saugesnės sankaupos.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad invazinės rūšys yra viena svarbiausių biologinės įvairovės nykimo priežasčių salose ir izoliuotose ekosistemose. Tokiose vietose vietinės rūšys dažnai evoliucionavo be panašių plėšrūnų ar konkurentų, todėl tampa ypač pažeidžiamos, kai į aplinką patenka nauji, agresyvūs organizmai.

    Tasmanijos pavyzdys rodo, kad gamtosauga neretai remiasi ne viena priemone, o visa grandine sprendimų: buveinių apsauga, invazinių rūšių kontrolė, populiacijų perkėlimas ir nuolatinė stebėsena. Kuo ilgiau delsiama, tuo labiau nykstančių rūšių išsaugojimas brangsta ir darosi sudėtingesnis.