CP v2

Tag: Gamtosauga

  • Ūkininkas 1988 metais nustojo arti lauką: po 35 metų buvęs kviečių ūkis tapo saugoma gamtos teritorija

    Bedfordšyre esantis Strawberry Hill 152 hektarų ploto sklypas iki 1980-ųjų pabaigos buvo įprastas kviečių ūkis: žemė reguliariai ariama, naudojamos trąšos ir pesticidai, siekiant kuo didesnio derliaus.

    1988 metais ūkininkas Hugh White nutraukė žemės dirbimą visame ūkyje. Kaip nurodoma istoriją aprašančiuose šaltiniuose, jį netenkino tuometinė žemės ūkio politika, subsidijų logika ir gamybos kvotos, todėl jis ėmėsi alternatyvos.

    Iš pradžių sklypas buvo įtrauktas į Europos programą, kuri skatino laikinai palikti dalį dirbamos žemės nedirbamą. Pasibaigus programai, ūkininkas prie intensyvios žemdirbystės nebegrįžo ir leido teritorijai natūraliai keistis.

    Nustojus arti, tręšti ir purkšti pesticidais, buvę kviečių laukai pamažu virto pievomis, vėliau ėmė plisti krūmynai, tarp jų ir gudobelės, o dar vėliau pradėjo formuotis jaunas miškas.

    Toks virsmas nėra staigus, bet dažnai lemia didesnę struktūrinę įvairovę: atsiranda atvirų plotų, tankių krūmų, jaunuolynų ir pakraščių. Būtent šios pereinamosios buveinės daugeliui rūšių tampa itin svarbios.

    Gamtosaugininkų duomenimis, teritorijoje fiksuota 11 šikšnosparnių rūšių, taip pat aptinkamos retos laukinės orchidėjos, gausi vabzdžių įvairovė ir įvairios paukščių rūšys. Tai rodo, kad nenaudojant intensyvių priemonių, buvusios dirbamos žemės gali tapti reikšmingais biologinės įvairovės židiniais.

    Ypatingas dėmesys skiriamas lakštingaloms, kurios mėgsta tankius krūmynus ir mozaikinį kraštovaizdį. Skaičiuojama, kad Strawberry Hill teritorijoje gali būti apie pusė visų Bedfordšyre registruotų perinčių lakštingalų.

    Toks santykis nėra atsitiktinis: intensyviai dirbamuose laukuose krūmynai paprastai šalinami, o pakraščiai supaprastinami. Kai žemė paliekama natūraliai sukcesijai, atsiranda daugiau slėptuvių, perėjimui tinkamų vietų ir vabzdžių, kurie yra svarbus maisto šaltinis.

    Ši istorija dažnai pateikiama kaip pavyzdys, kad ne vien aktyvios žmogaus priemonės, bet ir tikslingas nesikišimas gali tapti veiksminga gamtos atkūrimo forma. Tokia kryptis vis dažniau aptariama ir platesnėse diskusijose apie biologinės įvairovės nykimą bei žemės naudojimo pokyčius Europoje.

    Po Hugh White ir jo žmonos mirties jų vaikai ieškojo sprendimo, kuris leistų išsaugoti teritorijos natūralią būklę. Galiausiai buvo pasirinktas kelias, užtikrinantis ilgalaikę apsaugą.

    Sklypas įgijo oficialų apsaugos statusą, kuris riboja užstatymo galimybes ir grįžimą prie intensyvaus ūkininkavimo. Specialistų planuose minima, kad bus siekiama išlaikyti esamas pievas, krūmynus ir jaunuolynus, taip pat palikti atvirų plotų toms rūšims, kurioms jų reikia.

    Strawberry Hill pavyzdys primena, kad žemės ūkio politikos sprendimai ir individualūs pasirinkimai gali turėti ilgalaikių pasekmių ne tik kraštovaizdžiui, bet ir regiono ekosistemoms. Per kelis dešimtmečius buvęs kviečių ūkis virto vieta, kurios vertę šiandien apibrėžia ne derliaus tonomis, o išsaugotomis buveinėmis.

  • Zelenskio dekretas: Kirovohrado srityje kuriamas nacionalinis parkas Juodasis miškas, įtrauks 13 700 ha

    Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pasirašė dekretą, kuriuo Kirovohrado srityje steigiama nacionalinio parko statusą turinti saugoma teritorija Juodasis miškas. Dekrete nurodoma, kad parko tikslas – išsaugoti, atkurti ir darniai naudoti Vidurinio Dnipro regiono gamtinius kompleksus bei objektus.

    Dokumente pabrėžiama, kad teritorija vertinga ne tik gamtosaugos, bet ir sveikatinimo, istorijos, kultūros, mokslo, švietimo bei estetikos požiūriu. Tokia formuluotė reiškia, kad parkas turės užtikrinti tiek biologinės įvairovės apsaugą, tiek kontroliuojamą rekreaciją.

    Į kuriamo nacionalinio parko teritoriją įtraukiama daugiau nei 13 700 hektarų valstybės ir savivaldybių žemės. Didžiausią dalį sudaro 12 844,5 hektaro valstybinės miškų ūkio paskirties žemės Kropivnyckio rajone.

    Ši valstybinė teritorija bus paimama iš dabartinio naudotojo ir perduodama parkui nuolatiniam naudojimui. Taip pat numatoma įtraukti 865,7441 hektaro savivaldybių žemės, kuri bus įjungiama į parko ribas nepaimant jos iš esamų žemės naudotojų.

    Dekretu Ukrainos Vyriausybei pavesta per šešis mėnesius patvirtinti nacionalinio parko nuostatus. Be to, numatyta, kad 2027–2029 metais turi būti galutinai išspręsti žemės perdavimo parkui klausimai ir suformuota valdymo tvarka.

    Vyriausybei taip pat nurodyta planuojant 2027 metų ir vėlesnius biudžetus numatyti finansavimą, reikalingą parko veiklai. Praktikoje tai apima administracijos sukūrimą, infrastruktūrą lankymui, gamtosaugos priemones, mokslinius stebėjimus ir kontrolę.

    Ukrainos institucijos pažymi, kad Kirovohrado sritis iki šiol išsiskyrė tuo, jog joje nebuvo nė vieno nacionalinio gamtos parko, o saugomų teritorijų dalis siekė kiek daugiau nei 4 proc. Todėl naujo parko steigimas laikomas svarbiu žingsniu stiprinant visos šalies saugomų teritorijų tinklą.

    Regionui svarbūs Juodmiškio ir Čutivkos miškų masyvai įvardijami kaip vieni didžiausių plačialapių miškų masyvų pietinėje jų paplitimo riboje Rytų Europoje. Tokie masyvai paprastai laikomi itin jautriais fragmentacijai, sausrų poveikiui ir invazinių rūšių plitimui, todėl nacionalinio parko statusas leidžia taikyti griežtesnę apsaugą.

    Institucijų vertinimu, parkas turėtų prisidėti prie retų, nykstančių, reliktinių ir endeminių rūšių apsaugos, vertingų ekosistemų ir geologinių objektų išsaugojimo bei klimato kaitos švelninimo priemonių. Taip pat numatoma stiprinti kontrolę prieš svetimžemių rūšių plitimą.

    Kartu akcentuojama ir socialinė bei ekonominė nauda bendruomenėms: naujos darbo vietos, rekreacijos ir ekologinio turizmo plėtra, galimybės pritraukti valstybės biudžeto lėšas, tarptautinę techninę paramą ir įgyvendinti vietos projektus. Mokslininkai poreikį saugoti šiuos miškų masyvus buvo iškėlę dar 1926 metais, o dabar ši idėja įgauna praktinį pavidalą.

  • 1905 metais į Havajus atgabenta žuvelė nuo uodų tapo invazine grėsme: smogia vietinėms rūšims

    1905 metais Havajuose, siekiant sumažinti uodų platinamų ligų riziką, į vietinius gėlavandenius telkinius buvo įvežta gambuziija, dar vadinama uodžiažuve. Tuo metu sprendimas atrodė praktiškas: maža, greitai besidauginanti žuvis turėjo maitintis uodų lervomis ir taip padėti žemės ūkiui bei gyvenvietėms.

    Tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad gambuziija nėra siaurai specializuota. Ji ėmė medžioti ir kitus smulkius vandens organizmus, konkuruoti dėl maisto, o kai kuriose vietose tapo dominuojančia rūšimi, pakeitusia vietinių ekosistemų pusiausvyrą.

    Gamtosaugininkų vertinimu, gambuziija yra didelės ekologinės rizikos invazinė rūšis, nes lengvai prisitaiko prie skirtingos temperatūros ir prasto vandens kokybės. Ji taip pat gali ištverti mažą deguonies kiekį, todėl išgyvena ten, kur daliai vietinių rūšių sąlygos tampa per sudėtingos.

    Dar vienas svarbus veiksnys yra jos dauginimosi strategija: patelės atsiveda gyvus jauniklius. Tai reiškia, kad net viena apvaisinta žuvis, patekus į atskirtą telkinį, per palyginti trumpą laiką gali suformuoti naują populiaciją.

    Didžiausią žalą patyrė Havajų endeminės laumžirgių rūšys, kurių lervos vystosi gėlavandeniuose upeliuose ir užutekiuose. Kai kuriuose aukštumų ruožuose istoriškai beveik nebuvo žuvų plėšrūnų, todėl vietiniai vabzdžiai neturėjo pakankamai laiko evoliuciškai prisitaikyti prie naujos grėsmės.

    Gambuziijai išplintant į vidurupius ir žemupius, pažeidžiamiausios tapo laumžirgių lervos, gyvenančios ramesniame vandenyje prie krantų. Dėl to kai kurių retų rūšių arealas susitraukė, o atskirose salose jų populiacijos priartėjo prie išnykimo ribos.

    Žala neapsiriboja vien vabzdžiais. Gambuziija konkuruoja su vietinėmis žuvimis ir minta kitais smulkiais bestuburiais, įskaitant vietines gėlavandenių krevečių rūšis, kurios svarbios ekosistemoms, nes padeda reguliuoti dumblių augimą ir palaikyti natūralų telkinių „valymąsi“.

    Praktikoje išgaudyti gambuziiją sudėtinga dėl tarpusavyje susijusių upelių, drenažo kanalų ir vandens kelių tinklo. Kai invazinė rūšis įsitvirtina keliuose telkiniuose, jos plitimas gali vykti pakartotinai net ir po lokalių kontrolės priemonių.

    Cheminiai metodai dažnai vertinami kaip rizikingi, nes gali pakenkti ir vietinėms rūšims bei bendram vandens telkinių biologiniam stabilumui. Todėl taikomos priemonės dažniausiai orientuotos į prevenciją ir jautriausių buveinių apsaugą, pavyzdžiui, natūralių barjerų išnaudojimą ar dirbtinių užtvarų įrengimą, kad žuvys nepasiektų aukštupių.

    Ši istorija dažnai minima kaip pamoka, kad biologinės kontrolės sprendimai, nors ir patrauklūs dėl mažesnių kaštų, gali turėti ilgalaikių pasekmių. Šiandien invazinių rūšių valdymas vis dažniau remiasi griežtesniu rizikos vertinimu, nuolatine stebėsena ir taisykle, kad naujos rūšys į ekosistemas neturi būti įleidžiamos be aiškiai pagrįsto, moksliškai įvertinto plano.

  • Biologas JAV aitvarams pastatė dirbtinius medžius: Haris-nek kolonija per 25 metus išaugo 27 kartus

    JAV Džordžijos valstijoje vieno biologo pasiūlytas sprendimas iš esmės pakeitė medinių gandrų kolonijos likimą. Haris-nek nacionaliniame laukinės gamtos rezervate paukščiams buvo sukurti dirbtiniai lizdaviečių pagrindai, kai natūrali aplinka ėmė nebeatlaikyti pasikeitusių sąlygų.

    Mediniai gandrai lizdus įprastai suka medžiuose, augančiuose giliai vandenyje, nes užlieta teritorija veikia kaip natūrali apsauga nuo plėšrūnų. Kai viename iš rezervato tvenkinių vandens lygis sumažėjo, meškėnai pradėjo lengviau pasiekti lizdus ir naikinti jauniklius.

    Siekdami sumažinti plėšrūnų daromą žalą, rezervato darbuotojai pakėlė vandens lygį maždaug 1,8 metro. Tačiau netrukus išryškėjo kita problema: dalis medžių dėl nuolatinio užliejimo ėmė džiūti ir nykti, todėl paukščiai neteko patikimų vietų perėjimui.

    Tuomet biologas Johnas Robinettas pasiūlė alternatyvą, kuri atrodė paprasta, bet pasiteisino praktiškai. 1990-ųjų pradžioje rezervate buvo pastatytos kelios dirbtinės konstrukcijos iš medienos, metalinių strypų ir tinklo, skirtos atstoti žūvančius medžius.

    Lygiagrečiai teritorijoje buvo sodinami jauni pelkiniai kiparisai, kurie geriau ištveria ilgalaikį buvimą vandenyje. Idėja buvo tokia, kad užaugę medžiai ateityje palaipsniui pakeistų dirbtines konstrukcijas, o paukščiai turėtų stabilų lizdaviečių „perėjimą“ nuo laikino sprendimo prie natūralaus.

    Gandrai laukti nepradėjo ir greitai ėmė naudotis naujomis platformomis. Rezultatai tapo matomi per kelerius metus: iki 2002 metais jauniklių išgyvenamumas Vudi tvenkinyje buvo apie 20 proc. didesnis nei gretimose kolonijose.

    Ilgalaikis efektas buvo dar ryškesnis. 2012 metais biologai suskaičiavo 484 lizdus, kai 1987 metais jų buvo tik 18, vadinasi, per 25 metus lizdų skaičius išaugo beveik 27 kartus.

    Tokie atvejai gamtosaugoje dažnai laikomi pavyzdžiu, kaip inžineriniai sprendimai gali padėti suvaldyti žmogaus ir klimato nulemtus buveinių pokyčius, kartu nekeičiant pačios rūšies elgsenos. Kai paukščiams paliekama tai, ko jiems labiausiai reikia, saugi vieta perėti, kolonijos atsikūrimas gali būti ne epizodinis, o ilgalaikis.

  • Česterio zoologijos sode gimė itin reta babirusa: nykstančios rūšies jauniklė svėrė vos 300–500 g

    Viename Didžiosios Britanijos zoologijos sodų sulaukta išskirtinės žinios: Česterio zoologijos sode gimė babirusos jauniklė Rāna. Ši laukinių kiaulių giminaitė laikoma viena rečiausių ir sparčiai nykstančių rūšių, todėl kiekvienas gimimas nelaisvėje tampa svarbus išsaugojimo programoms.

    Zoologijos sodo prižiūrėtojai pasakoja, kad gimus jauniklė buvo itin maža, o jos svoris siekė apie 300–500 gramų. Dėl dydžio ji buvo palyginta su greipfrutu, tačiau, specialistų teigimu, toks svoris babirusoms yra įprastas, nes naujagimiai paprastai gimsta labai lengvi.

    „Tai pirmas babirusos jauniklis mūsų zoologijos sode per pastaruosius kelerius metus. Rāna gimė visai mažutė, tačiau sparčiai auga ir jaučiasi puikiai“, – sakė Česterio zoologijos sodo komandos vadovo pavaduotoja Hannah Owens.

    Pasak jos, nors nelaisvėje babirusos paprastai gerai prisitaiko, gamtoje jų padėtis tampa vis sudėtingesnė. Dėl ligų, buveinių nykimo ir žmogaus veiklos kai kurios populiacijos traukiasi greičiau, nei spėja atsikurti.

    Babirusų išlikimui ypač smogė afrikinis kiaulių maras, per pastaruosius metus išplitęs dalyje Pietryčių Azijos. Specialistai pabrėžia, kad šis virusas pavojingas tiek naminių kiaulių ūkiams, tiek laukinių šerninių šeimos atstovų populiacijoms, o izoliuotose salų ekosistemose pasekmės gali būti itin skaudžios.

    Česterio zoologijos sode atkreipiamas dėmesys, kad babirusų nėštumas yra neįprastai prognozuojamas. Įstaigoje fiksuota, jog dauguma jauniklių gimsta maždaug po 161 dienos, todėl prižiūrėtojai, pastebėję poravimosi požymius, gali gana tiksliai planuoti stebėseną ir pasiruošimą.

    Rāna yra penktasis patelės Matano jauniklis, o jos palikuonių jau yra ir kituose Europos zoologijos soduose. Kadangi babirusos paprastai susilaukia nedidelių vadų, populiacijos atsikuria lėtai, todėl kiekvienas sėkmingas jauniklis laikomas svarbia genetinės įvairovės dalimi.

    Pirmosiomis savaitėmis Rāna ir jos motina buvo stebimos per nuotolines kameras, siekiant sumažinti stresą. Zoologijos sodai tokias priemones taiko gana dažnai, nes jaunos patelės gali būti jautrios triukšmui, žmonių judėjimui ir staigiems aplinkos pokyčiams.

    Babirusos yra išskirtinės išvaizdos laukinės kiaulės, gyvenančios Indonezijos regione, dažniausiai atogrąžų miškuose ir šlapynėse. Jos gali būti greitos bėgikės, o suaugę gyvūnai dažnai atpažįstami iš neįprastų ilčių: apatinės iltys būdingos abiem lytims, o viršutinės, ryškiai išlenktos, dažniau išauga patinams.

    Šių gyvūnų mityba gana įvairi: jie lesa vaisius, augalus, o taip pat smulkius gyvūnus. Ieškodamos maisto babirusos kanopomis iškasa vabzdžių lervas ir šaknis, o kartais, norėdamos pasiekti lapus, gali atsistoti ant užpakalinių kojų.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad vien zoologijos soduose gimstantys jaunikliai problemos neišsprendžia, jei tuo pat metu neapsaugomos natūralios buveinės ir nevaldoma ligų plitimo rizika. Vis dėlto tokie gimimai kaip Rānos suteikia realią galimybę išlaikyti rūšį, kol gamtoje bus įgyvendintos veiksmingos apsaugos priemonės.

  • Kodėl ant langų piešiamos baltos linijos: paprastas triukas gali išgelbėti milijonus paukščių

    Kodėl ant langų piešiamos baltos linijos: paprastas triukas gali išgelbėti milijonus paukščių

    Ką reiškia baltos linijos?

    Ant kai kurių langų matomos baltos linijos iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip keista dekoracija, tačiau jų paskirtis labai praktiška. Taip žymimi stiklai, kad paukščiai ore greičiau atpažintų kliūtį ir neatsitrenktų į skaidrų paviršių.

    Stiklas paukščiams dažnai būna apgaulingas, nes atspindi dangų, medžius ar aplinką, o kartais atrodo tiesiog kaip atvira erdvė. Dėl to susidūrimai su langais laikomi viena dažniausių su žmogaus infrastruktūra susijusių paukščių žūties priežasčių.

    Kiek tai rimta problema?

    Skirtingų šalių gamtosaugos organizacijos pabrėžia, kad langų ir stiklo fasadų poveikis paukščiams yra didelis tiek miestuose, tiek priemiesčiuose. Didesnė rizika kyla ten, kur daug žalumos, lesyklos, krūmai prie langų arba dideli atspindintys stiklo plotai.

    Prie pavojingiausių situacijų priskiriami kampiniai langai, skaidrūs perėjimai, stiklinės pertvaros ir vitrinų tipo fasadai. Paukščiai dažnai skrenda į „praėjimą“ arba į atspindėtą medžių liniją, todėl net ir vienas didelis langas gali tapti nuolatine susidūrimų vieta.

    Koks žymėjimas veikia geriausiai?

    Efektyvumas priklauso ne nuo grožio, o nuo tankio. Rekomenduojama, kad vertikalios linijos būtų piešiamos paliekant ne didesnius nei 5 centimetrų tarpus, o pačios linijos būtų maždaug kelių milimetrų storio.

    Jei renkamasi horizontalios linijos, tarpai turėtų būti dar mažesni, nes paukščiai lengviau „praslysta“ pro retesnį raštą. Vietoje ištisinių linijų gali būti naudojami ir taškų ar kitų ženklų raštai, svarbiausia, kad jie sudarytų aiškią vizualią uždangą.

    Specialistai akcentuoja ir tai, kur piešiama. Žymėjimai turi būti ant išorinės stiklo pusės, nes viduje nupieštas raštas iš lauko gali būti prasčiau matomas dėl atspindžių ir šviesos.

    Norint laikino sprendimo, dažniausiai pakanka nuplaunamų markerio dažų ar kitų lengvai pašalinamų priemonių, kurios atlaiko lengvus kritulius. Jei situacija kartojasi, verta svarstyti ilgalaikes priemones, pavyzdžiui, specialias plėveles ar gamykloje pritaikytus raštus.

  • Prževalskio arklys: kaip vienintelė tikrai laukinė pasaulio arklio rūšis išliko iš vos 12 gyvūnų

    Prževalskio arklys laikomas vienintele iki šių dienų išlikusia tikrai laukine arklio rūšimi, o ne sulaukėjusiu naminiu gyvūnu. XX amžiaus antroje pusėje šis gyvūnas buvo atsidūręs ant išnykimo ribos, o dabartinis jo sugrįžimas į gamtą tapo viena ryškiausių pasaulio gamtosaugos istorijų.

    Skirtingai nei Šiaurės Amerikos mustangai, kurie yra sulaukėję naminių arklių palikuonys, Prževalskio arkliai niekada nebuvo prijaukinti. Jie artimi naminiams arkliams, tačiau genetiškai skiriasi: Prževalskio arkliai turi 66 chromosomas, o dauguma naminių arklių – 64.

    Ankstyviausi šių arklių atvaizdai siejami su prieš maždaug 20 000 metų Europoje kurtomis uolų ir urvų piešinių tradicijomis. Mokslinėje literatūroje minima, kad panašūs arkliai vaizduojami ir garsiojoje Lasko urvų komplekso ikonografijoje Prancūzijoje.

    Istoriniai šaltiniai rodo, kad apie laukinius arklius rašyta ir viduramžiais, o vėlesniais amžiais jie buvo pastebimi didelėje teritorijoje nuo Mongolijos iki šiaurinės Kinijos. Vis dėlto intensyvėjant žemdirbystei, plečiantis gyvenvietėms, vykstant karams ir medžioklei, jų buveinės fragmentavosi, o populiacija sparčiai mažėjo.

    Didžiausias smūgis rūšiai teko XX amžiuje, kai laukinėje gamtoje Prževalskio arklių liko vos pavienės grupės. Paskutinis plačiai cituojamas patvirtintas stebėjimas laukinėje gamtoje siejamas su 1969 metais Gobio dykumos regionu, po kurio rūšis gamtoje faktiškai buvo laikoma išnykusia.

    Kai laukinėje gamtoje Prževalskio arklių nebeliko, rūšies ateitis priklausė nuo nelaisvėje laikomų individų. Lemiamu momentu pasaulio zoologijos soduose ir veisimo programose buvo likę kelios dešimtys arklių, tačiau veisimuisi realiai prisidėjo tik 12 individų.

    Toks siauras genetinis „butelio kaklelis“ sukėlė ilgalaikių iššūkių: didesnę giminingo poravimosi riziką ir būtinybę itin tiksliai valdyti veisimo planus. Dėl to tarptautiniai veisimo registrai ir koordinuotos programos tapo esminiu įrankiu siekiant palaikyti genetinę įvairovę ir didinti populiaciją.

    Vienu svarbiausių atkūrimo centrų laikomas Prahos zoologijos sodas, prisidėjęs prie tarptautinių veisimo planų ir vėlesnių sugrąžinimo į gamtą projektų. Augant nelaisvėje laikomų arklių skaičiui, tapo įmanoma pereiti prie reintrodukcijos – rūšies grąžinimo į natūralias ar pusiau natūralias buveines.

    XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje Prževalskio arkliai pradėti grąžinti į buvusias buveines Mongolijoje ir Kinijoje, taip pat perkelti į kitas teritorijas, kuriose galėjo formuotis laisvai gyvenančios bandos. Viena labiausiai aptariamų vietų Europoje – Černobylio uždaroji zona, kurioje dėl ribotos žmogaus veiklos susiformavo savotiška laukinės gamtos „sala“.

    Į Černobylio zoną Prževalskio arkliai perkelti 1998 metais, o vėliau stebėta, kad jie prisitaikė ir ėmė reguliariai veistis. Tyrėjai dažnai fiksuoja tipinę socialinę struktūrą: bandą sudaro eržilas, kelios kumelės ir jaunikliai, o jų judėjimas ir būklė stebimi, be kita ko, fotospąstais.

    Vis dėlto ši teritorija nėra visiškai saugi. Karo veiksmai Ukrainoje ir jų padariniai paveikė ir laukinę gamtą, o pavojai kyla ne tik dėl trikdymo, bet ir dėl sprogmenų bei minų, kurios gali sužeisti gyvūnus net ir pasitraukus karinei technikai.

    Gamtosaugininkų vertinimu, Prževalskio arklio istorija pabrėžia, kaip greitai rūšis gali atsidurti ties išnykimo riba ir kaip ilgai užtrunka atkurti populiaciją. Tai taip pat primena, kad vien veisimo programų neužtenka – rūšies ateitis priklauso nuo saugių buveinių, nuoseklios stebėsenos ir stabilios aplinkos, ypač regionuose, kuriuos veikia karas ar spartūs žemėnaudos pokyčiai.

  • Galapagų salose 30 metų trukusi operacija: kaip „Judo ožkos“ padėjo išnaikinti invazinę populiaciją

    Galapagų salose Ramiajame vandenyne baigta viena didžiausių invazinių rūšių naikinimo kampanijų: per kelis dešimtmečius čia buvo siekiama pašalinti sulaukėjusias ožkas, kurios ardė vietines ekosistemas. Skelbiama, kad skirtingose salyno dalyse iš viso sunaikinta per 140 000 gyvūnų, o darbai užtruko apie 30 metų.

    Ožkos į Galapagus pateko ne natūraliai: jas į salas kadaise atgabeno jūreiviai, piratai ir banginių medžiotojai, palikdavę gyvūnus kaip „atsargą“ būsimoms kelionėms. Kadangi salose trūko stambių plėšrūnų, jų populiacija sparčiai augo ir ėmė daryti didelę žalą augmenijai.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad ožkos naikino lapus, jaunus ūglius, medžių žievę ir net kaktusus, kurie svarbūs milžiniškiems vėžliams ir kitiems endeminiams gyvūnams. Be to, ištrypus augaliją dirvožemis tapo labiau pažeidžiamas erozijai, o miškų ir krūmynų atsikūrimas sulėtėjo.

    Kampanija buvo vykdoma taikant įvairias priemones: dirbo medžiotojų komandos, naudoti specialiai apmokyti šunys, skaitmeniniai žemėlapiai ir sraigtasparniai. Operacijos iš oro leido greitai aptikti dideles bandas, o vien per pirmuosius septynis mėnesius šiaurinėje Isabelos salos dalyje sunaikinta daugiau kaip 55 000 ožkų.

    Vis dėlto net sumažinus populiaciją apie 99 proc., problema neišnyko: mažos grupės likdavo nepastebėtos, slėpėsi tankmėse ir vėl dauginosi. Tuomet svarbų vaidmenį atliko vadinamosios „Judo ožkos“ – gyvūnai, kurie netiesiogiai padėjo surasti likusias bandas.

    Keli sugauti gyvūnai buvo sterilizuoti, jiems uždėti radijo siųstuvus turintys antkakliai, o tada jie paleisti atgal į gamtą. Kadangi ožkos yra socialūs gyvūnai, jos ieško kitų savo rūšies atstovų, todėl sekdami „Judo ožkų“ signalą specialistai galėdavo aptikti ir likusias grupes; šiaurinėje Isabelos dalyje šiam tikslui panaudota apie 770 tokių ožkų.

    Po invazinių gyvūnų pašalinimo dalyje teritorijų pradėjo atsikurti augmenija: vėl pasirodė jaunų medžių ir krūmų atžalų, sparčiau ėmė plisti kai kurie endeminiai augalai, įskaitant opuncijas. Tai svarbu, nes Galapagų ekosistemos yra labai jautrios, o daugelio rūšių mityba ir buveinės tiesiogiai priklauso nuo vietinės augalijos.

    Teigiama, kad atsigavusi augmenija padėjo ir kai kurioms paukščių rūšims, kurioms reikalingos drėgnesnės, tankesnės buveinės. Tačiau kartu pabrėžiama, kad ekosistemos negrįžta į „ankstesnę būseną“ iš karto: atsivėrusiose teritorijose gali plisti kiti invaziniai augalai, o atsikurianti augalija ne visada identiška tai, kuri dominavo iki ožkų išplitimo.

    Tokio masto operacijos Galapaguose dažnai minimos kaip pavyzdys, kaip sudėtinga, bet įmanoma suvaldyti invazines rūšis izoliuotose salų ekosistemose. Vis dėlto ilgalaikė sėkmė priklauso ne tik nuo populiacijos sumažinimo, bet ir nuo nuolatinės stebėsenos bei naujų invazijų prevencijos.

  • Nepale grybautojai aptiko karališkosios kobros lizdą: kodėl tai išskirtinis radinys

    Nepalo miškuose grybavę vietos gyventojai aptiko kruopščiai sukrautą karališkosios kobros lizdą ir apie radinį pranešė gamtosaugininkams. Specialistai teigia, kad tai vienas rečiausių atvejų, nes karališkoji kobra laikoma itin slapta ir žmogaus vengiančia rūšimi.

    Radinys užfiksuotas liepos 15 dieną, kai bendruomeninio miško teritorijoje buvo pastebėtas iš sausų lapų ir šakelių supiltas lizdas. Įvertinus rizikas, vietovė buvo laikinai atitverta, o judėjimas aplinkiniame miške apribotas, kad nebūtų trikdoma patelė ir apsaugoti žmonės.

    Karališkoji kobra yra vienintelė plačiai pripažįstama gyvatė, kuri sąmoningai stato lizdą kiaušiniams. Dauguma kitų gyvačių kiaušinius padeda į natūralias slėptuves, pavyzdžiui, į pūvančią augaliją, plyšius ar urvus, tačiau specialiai lizdo neformuoja.

    Ekspertų teigimu, patelė surenka miško paklotės medžiagą ir sukuria kauburį, kuris padeda palaikyti palankesnį mikroklimatą kiaušiniams. Tokia strategija kartu reiškia ir didesnį pažeidžiamumą, nes lizdavietę lengva sutrikdyti žmonių veikla, triukšmu ar net smalsuolių bandymais prisiartinti.

    Karališkosios kobros patelė paprastai padeda apie 30–40 kiaušinių ir lieka netoliese, saugodama dėtį iki išsiritimo. Šis laikotarpis dažniausiai trunka apie du–tris mėnesius, todėl gamtosaugininkai vietos gyventojų paprašė laikinai vengti grybavimo, malkavimo ar žolynų rinkimo šalia lizdo.

    Karališkoji kobra yra ilgiausia nuodinga gyvatė pasaulyje, galinti užaugti iki daugiau nei 5,5 metro. Nors susidūrimai su žmogumi nėra dažni, artėjimas prie lizdo ypač pavojingas, nes gindama kiaušinius patelė gali elgtis agresyviau nei įprastai.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad tokie radiniai svarbūs ne tik mokslo požiūriu, bet ir praktinei apsaugai, nes leidžia tiksliau nustatyti veisimosi vietas ir laiką. Tai ypač aktualu regionuose, kur miškų naudojimas, turizmas ir išteklių rinkimas didina žmogaus trikdymo riziką jautriausiu gyvūnų gyvenimo etapu.

    Pastaraisiais metais Europoje taip pat vis dažniau fiksuojami pokyčiai roplių paplitime, kai kai kurios rūšys aptinkamos toliau į šiaurę nei anksčiau. Specialistai tokius poslinkius dažnai sieja su šylančiu klimatu ir švelnesnėmis žiemomis, kurios sudaro palankesnes sąlygas rūšims plėsti arealą.

  • Mirė britų komikas ir gamtos laidų vedėjas Billas Oddie: „The Goodies“ žvaigždei buvo 85

    Mirė britų komikas ir gamtos laidų vedėjas Billas Oddie: „The Goodies“ žvaigždei buvo 85

    Nuo „The Goodies“ iki BBC gamtos laidų

    Mirė britų komikas, scenaristas, muzikantas ir gamtosaugos aktyvistas Billas Oddie. Jam buvo 85 metai, o apie netektį pranešė jo agentas David Foster.

    B. Oddie plačiajai auditorijai labiausiai įsiminė kaip vienas iš komedijos trio „The Goodies“ narių. Šios grupės televizijos šou Jungtinėje Karalystėje buvo rodomas 1970–1982 metais ir tapo vienu ryškiausių to laikotarpio komedijos projektų.

    „Billas buvo daugybę talentų turintis žmogus, tačiau jam svarbiausia buvo ne šlovė, o pagarba gamtai ir jos apsauga“, – sakė David Foster.

    Pasak agento, B. Oddie savo darbu nuosekliai skatino auditoriją ne tik domėtis laukine gamta, bet ir aktyviai ją saugoti. Jis pabrėžė, kad komiko indėlis į gamtosaugą bus ilgai prisimenamas, o šeima šiuo metu prašo gerbti privatumą.

    Gamtosaugos veidas televizijoje

    Po „The Goodies“ laikotarpio B. Oddie vis labiau siejo karjerą su gamtos tema ir tapo atpažįstamu televizijos veidu. Jis vedė ir kūrė įvairias BBC laidas apie paukščius bei laukinę gamtą, tarp jų „Birding With Bill Oddie“, „Bill Oddie Goes Wild“, taip pat prisidėjo prie „Springwatch“ ir „Autumnwatch“.

    Šios laidos Jungtinėje Karalystėje išpopuliarino paukščių stebėjimą ir platesnį domėjimąsi biologine įvairove, o pats B. Oddie dažnai buvo pristatomas kaip vienas žinomiausių šalies paukščių stebėtojų. Gamtosaugos organizacijos ne kartą akcentavo, kad tokie vieši veidai padeda pritraukti dėmesį nykstančioms rūšims ir buveinių apsaugai.

    Atvirumas apie depresiją ir šeima

    B. Oddie viešai kalbėjo apie psichikos sveikatą ir yra atskleidęs, kad 2001 metais jam buvo diagnozuota klinikinė depresija. Jo atvirumas prisidėjo prie platesnių diskusijų visuomenėje apie tai, kad emociniai sunkumai gali paliesti ir viešus, sėkmingus žmones.

    B. Oddie paliko žmoną Laurą ir tris dukras. Rosie yra iš santuokos su Laura, o Kate ir Bonnie – iš pirmosios santuokos su džiazo muzikante Jean Hart.