CP v2

Tag: Garantijos

  • Lenkijos bankininkai įspėja apie paradoksą: valstybės skola auga, o verslo kreditai stringa

    Bankai vis dažniau renkasi obligacijas

    Lenkijos bankų sektorius vis aiškiau susiduria su paradoksu: valstybė tikisi aktyvesnio kreditavimo, kuris skatintų investicijas ir augintų biudžeto pajamas, tačiau tuo pat metu jai reikia nuolatinės paklausos savo skolai. Bankininkai pabrėžia, kad tokia pusiausvyra tampa vis trapesnė, nes bankų balansuose daugėja valstybės obligacijų.

    Lenkijos bankų asociacijos viceprezidentė Agnieszka Wachnicka atkreipia dėmesį, kad obligacijos bankams yra patrauklesnės nei dalis verslo kreditų dėl mažesnės rizikos ir reguliacinio traktavimo. Tai ypač ryšku, kai įmonių investicinis apetitas išlieka prislopęs, o bankai ieško saugesnių aktyvų.

    Lenkija ES uodegoje pagal kreditavimą

    Vienas dažniausiai minimų rodiklių yra kreditų nefinansiniam sektoriui dalis nuo bendrojo vidaus produkto. Pasak bankininkų, Lenkijoje ji siekia apie 31,8 proc., kai Europos Sąjungos vidurkis yra apie 73 proc., todėl šalis atsiduria tarp silpniausiai kreditą naudojančių ekonomikų.

    Dar prastesnė situacija matoma vertinant būtent įmonių kreditus: pagal kreditų verslui ir bendrojo vidaus produkto santykį Lenkija minima tarp paskutiniųjų Europos Sąjungoje. Bankų atstovai pabrėžia, kad vartojimo segmentas ir būsto paskolos gali augti sparčiau, tačiau tai nepakeičia investicinio kreditavimo stagnacijos.

    Kodėl obligacijų kainos ne visada „kerta“ per kapitalą

    Diskutuojant apie sparčiai didėjančią valstybės vertybinių popierių dalį bankų balansuose, keliama rizika, kad obligacijų kainų kritimas gali mažinti bankų nuosavą kapitalą. Bankų atstovai aiškina, kad poveikis priklauso nuo to, kaip obligacijos apskaitomos ir vertinamos: dalis jų laikoma iki išpirkimo ir tuomet rinkos svyravimai tiesiogiai neatsispindi kapitalo eilutėse.

    Pasak pateikiamų skaičių, reikšminga valstybės obligacijų portfelio dalis bankuose apskaitoma amortizuota savikaina, todėl trumpalaikiai rinkos kainų kritimai ne visada iš karto matomi bankų finansinėse ataskaitose. Vis dėlto bankininkai pripažįsta, kad didelė koncentracija vienoje turto klasėje kelia klausimų dėl ilgalaikio balanso tvarumo.

    Ką galėtų pakeisti garantijos ir rizikos pasidalijimas

    Bankų sektorius ragina stiprinti sistemas, kurios leistų viešąjį kapitalą naudoti kaip privačių investicijų katalizatorių. Pagrindinė kryptis, apie kurią kalbama, yra platesnis garantijų ir laidavimo mechanizmų taikymas, kad didesnės rizikos projektai įmonėms būtų finansuojami pigiau ir lengviau.

    Bankininkai pabrėžia, kad tokie instrumentai ypač svarbūs gynybos ir technologijų srityse, kur rizika didesnė, o technologijų ciklai trumpesni. Be rizikos pasidalijimo bankams tenka prisiimti didesnį kapitalo „suvartojimą“, todėl kreditai brangsta arba apskritai tampa sunkiai prieinami.

    Bankų mokestis ir paskatų problema

    Kaip viena struktūrinių kliūčių įvardijamas bankų mokesčio modelis, kuris, bankininkų vertinimu, gali sudaryti palankesnes paskatas investuoti į valstybės skolą, o ne į verslo kreditus. Bankų atstovai teigia, kad tikslas nėra mažinti obligacijų paklausą, bet keisti sistemą taip, kad kreditavimas nebūtų „baudžiamas“ netiesioginėmis paskatomis.

    Taip pat pabrėžiama, kad net ir gerėjant bankų pelningumui, tai nereiškia galimybės pigiai finansuoti kiekvieną rizikingesnį projektą. Bankai aiškina, kad papildomi mokesčiai ilgainiui gali mažinti kapitalo kaupimą, o tai riboja sektoriaus galimybes finansuoti didesnės apimties investicijas be partnerių ar konsorciumų.

    „Lenkijoje susiduriame su paradoksu: kreditas reikalingas augimui, bet valstybė tuo pat metu turi užtikrinti stabilų savo skolos finansavimą“, – sakė Agnieszka Wachnicka.

    Bankininkų vertinimu, jei Lenkija siekia tvariai kelti ekonomikos potencialą, svarbiausia grandis yra privačios įmonių investicijos ir jų finansavimas. Tam, jų teigimu, reikia ne vien mažesnių palūkanų, bet ir nuoseklios politikos, kuri skatintų kreditą nukreipti į produktyvumą didinančius projektus.

  • „Trader Joe’s“ ar „Costco“? Vienas dalykas grąžinant prekes gali nustebinti net lojalius pirkėjus

    Kuo skiriasi grąžinimo taisyklės?

    Prekių grąžinimas daugeliui pirkėjų tampa kantrybės testu, tačiau „Costco“ ir „Trader Joe’s“ JAV yra garsios išskirtinai palankiu požiūriu į klientą. Abi mažmeninės prekybos tinklų praktikos dažnai minimos kaip pavyzdys, kaip pasitikėjimas pirkėju gali tapti konkurenciniu pranašumu.

    Vis dėlto tarp jų yra aiškių skirtumų. „Trader Joe’s“ savo viešai pateikiamoje informacijoje laikosi itin paprastos logikos: jei produktas nepatiko, jį galima grąžinti ir atgauti pinigus arba pasikeisti į kitą prekę.

    „Trader Joe’s“: paprasta žinutė pirkėjui

    „Trader Joe’s“ grąžinimo komunikacija išsiskiria tuo, kad ji trumpa ir orientuota į patirtį, o ne į taisyklių sąrašą. Praktikoje tai reiškia, kad pirkėjas dažniausiai kviečiamas spręsti problemą vietoje, o ne pildyti formas ar ieškoti papildomų įrodymų.

    Nors pirkėjai internete neretai teigia, kad čekis ne visuomet būtinas, reali tvarka gali skirtis priklausomai nuo parduotuvės ir situacijos. Įmonės politika remiasi pasitikėjimu, tačiau galutinį sprendimą priima darbuotojai, įvertinę grąžinimo aplinkybes.

    „Mes norime, kad gautumėte gerą maistą, mums nesvarbios smulkmenos“, – teigė darbuotoju prisistatęs komentatorius, apibendrindamas tokį požiūrį.

    „Costco“: dosni garantija, bet daugiau išimčių

    „Costco“ grąžinimo politika taip pat deklaruoja 100 proc. pasitenkinimo garantiją, tačiau ji yra gerokai detalesnė ir su aiškiai įvardytomis išimtimis. Pavyzdžiui, daliai elektronikos prekių taikomas ribotas grąžinimo terminas, o kai kurių kategorijų prekės išvis negrąžinamos.

    Skiriasi ir procesas: „Costco“ grąžinimai paprastai tvarkomi per specialų grąžinimo skyrių, o ne kasoje. Tai leidžia įmonei standartizuoti procedūras, bet pirkėjui kartais reiškia papildomą žingsnį.

    Kodėl „Costco“ ėmė griežtinti praktiką?

    Pastaraisiais metais viešojoje erdvėje daugėjo istorijų apie piktnaudžiavimą itin palankiomis grąžinimo sąlygomis, kai prekės grąžinamos po ilgo naudojimo ar net po kelerių metų. Tokie atvejai mažmenininkams tampa ne tik reputacine, bet ir tiesiogine finansine rizika, nes grąžinimai didina veiklos sąnaudas.

    Remiantis pačios „Costco“ viešai skelbiamomis taisyklėmis, įmonė ir toliau pabrėžia klientų pasitenkinimą, tačiau aiškiau apibrėžia išimtis ir terminus tam tikroms prekių grupėms. Pirkėjų diskusijose tai vertinama dvejopai: vieni sako, kad apsipirkti tapo mažiau patogu, kiti pabrėžia atsakomybės principą.

    „Grąžinimo politika yra 100 proc. pasitenkinimo garantija, o ne galimybė po metų persigalvoti“, – rašė vienas pirkėjas, kritikuodamas piktnaudžiavimo atvejus.

    Galutinis pasirinkimas tarp „Trader Joe’s“ ir „Costco“ priklauso nuo to, ko tikisi pirkėjas: maksimaliai paprasto sprendimo be ilgo taisyklių sąrašo ar formaliau aprašytos sistemos, kurioje aiškiai numatytos išimtys. Abiem atvejais pirkėjui svarbiausia išlikti racionaliam ir saugoti pirkimo dokumentus, jei situacija pereitų į ginčą.