Lenkijos bankininkai įspėja apie paradoksą: valstybės skola auga, o verslo kreditai stringa

Bankai vis dažniau renkasi obligacijas

Lenkijos bankų sektorius vis aiškiau susiduria su paradoksu: valstybė tikisi aktyvesnio kreditavimo, kuris skatintų investicijas ir augintų biudžeto pajamas, tačiau tuo pat metu jai reikia nuolatinės paklausos savo skolai. Bankininkai pabrėžia, kad tokia pusiausvyra tampa vis trapesnė, nes bankų balansuose daugėja valstybės obligacijų.

Lenkijos bankų asociacijos viceprezidentė Agnieszka Wachnicka atkreipia dėmesį, kad obligacijos bankams yra patrauklesnės nei dalis verslo kreditų dėl mažesnės rizikos ir reguliacinio traktavimo. Tai ypač ryšku, kai įmonių investicinis apetitas išlieka prislopęs, o bankai ieško saugesnių aktyvų.

Lenkija ES uodegoje pagal kreditavimą

Vienas dažniausiai minimų rodiklių yra kreditų nefinansiniam sektoriui dalis nuo bendrojo vidaus produkto. Pasak bankininkų, Lenkijoje ji siekia apie 31,8 proc., kai Europos Sąjungos vidurkis yra apie 73 proc., todėl šalis atsiduria tarp silpniausiai kreditą naudojančių ekonomikų.

Dar prastesnė situacija matoma vertinant būtent įmonių kreditus: pagal kreditų verslui ir bendrojo vidaus produkto santykį Lenkija minima tarp paskutiniųjų Europos Sąjungoje. Bankų atstovai pabrėžia, kad vartojimo segmentas ir būsto paskolos gali augti sparčiau, tačiau tai nepakeičia investicinio kreditavimo stagnacijos.

Kodėl obligacijų kainos ne visada „kerta“ per kapitalą

Diskutuojant apie sparčiai didėjančią valstybės vertybinių popierių dalį bankų balansuose, keliama rizika, kad obligacijų kainų kritimas gali mažinti bankų nuosavą kapitalą. Bankų atstovai aiškina, kad poveikis priklauso nuo to, kaip obligacijos apskaitomos ir vertinamos: dalis jų laikoma iki išpirkimo ir tuomet rinkos svyravimai tiesiogiai neatsispindi kapitalo eilutėse.

Pasak pateikiamų skaičių, reikšminga valstybės obligacijų portfelio dalis bankuose apskaitoma amortizuota savikaina, todėl trumpalaikiai rinkos kainų kritimai ne visada iš karto matomi bankų finansinėse ataskaitose. Vis dėlto bankininkai pripažįsta, kad didelė koncentracija vienoje turto klasėje kelia klausimų dėl ilgalaikio balanso tvarumo.

Ką galėtų pakeisti garantijos ir rizikos pasidalijimas

Bankų sektorius ragina stiprinti sistemas, kurios leistų viešąjį kapitalą naudoti kaip privačių investicijų katalizatorių. Pagrindinė kryptis, apie kurią kalbama, yra platesnis garantijų ir laidavimo mechanizmų taikymas, kad didesnės rizikos projektai įmonėms būtų finansuojami pigiau ir lengviau.

Bankininkai pabrėžia, kad tokie instrumentai ypač svarbūs gynybos ir technologijų srityse, kur rizika didesnė, o technologijų ciklai trumpesni. Be rizikos pasidalijimo bankams tenka prisiimti didesnį kapitalo „suvartojimą“, todėl kreditai brangsta arba apskritai tampa sunkiai prieinami.

Bankų mokestis ir paskatų problema

Kaip viena struktūrinių kliūčių įvardijamas bankų mokesčio modelis, kuris, bankininkų vertinimu, gali sudaryti palankesnes paskatas investuoti į valstybės skolą, o ne į verslo kreditus. Bankų atstovai teigia, kad tikslas nėra mažinti obligacijų paklausą, bet keisti sistemą taip, kad kreditavimas nebūtų „baudžiamas“ netiesioginėmis paskatomis.

Taip pat pabrėžiama, kad net ir gerėjant bankų pelningumui, tai nereiškia galimybės pigiai finansuoti kiekvieną rizikingesnį projektą. Bankai aiškina, kad papildomi mokesčiai ilgainiui gali mažinti kapitalo kaupimą, o tai riboja sektoriaus galimybes finansuoti didesnės apimties investicijas be partnerių ar konsorciumų.

„Lenkijoje susiduriame su paradoksu: kreditas reikalingas augimui, bet valstybė tuo pat metu turi užtikrinti stabilų savo skolos finansavimą“, – sakė Agnieszka Wachnicka.

Bankininkų vertinimu, jei Lenkija siekia tvariai kelti ekonomikos potencialą, svarbiausia grandis yra privačios įmonių investicijos ir jų finansavimas. Tam, jų teigimu, reikia ne vien mažesnių palūkanų, bet ir nuoseklios politikos, kuri skatintų kreditą nukreipti į produktyvumą didinančius projektus.