Tag: Garavimas

  • Negyvoji jūra nyksta metru per metus, bet mokslininkai aptiko netikėtą efektą: ji pati šyla

    Negyvoji jūra nyksta metru per metus, bet mokslininkai aptiko netikėtą efektą: ji pati šyla

    Negyvoji jūra, itin sūrus uždaras ežeras tarp Izraelio, Palestinos ir Jordanijos, pastaraisiais dešimtmečiais traukiasi ypač sparčiai. Vanduo iš jos pasišalina beveik vien dėl garavimo, o gėlo vandens įtekėjimas sumažėjo dėl Jordano upės vandens naudojimo ir regiono sausrų.

    Mokslininkai skaičiuoja, kad vandens lygis dabar krenta maždaug 1 metru per metus. Per 1979–2019 metus bendras kritimas siekė apie 34 metrus, o kartu pastebėtas ir aiškus vandens temperatūros augimas skirtinguose sluoksniuose.

    Duomenys rodo, kad gilesni vandens sluoksniai per šį laikotarpį sušilo apie 2,8 laipsnio Celsijaus, o viršutiniai sluoksniai – maždaug 1,7 laipsnio. Naujas tyrimas kelia klausimą, ar šį šilimą lemia vien šylantis oras, ar ir pati ežero nykimo dinamika.

    Kaip druska keičia garavimą

    Įprastai garavimas vandenį vėsina, panašiai kaip žmogaus odą vėsina prakaito garavimas. Tačiau Negyvojoje jūroje situaciją keičia druskingumas: mažėjant vandens kiekiui druskų koncentracija didėja, o tai slopina garavimą.

    Kai garavimas tampa mažiau efektyvus, silpnėja ir natūralus vėsinimas, todėl likęs vanduo gali šilti greičiau. Jei vanduo tampa šiltesnis už virš jo esantį orą, temperatūrų skirtumas gali skatinti tolesnį šilumos ir drėgmės mainą, palaikant sudėtingą vietinį ciklą.

    Modelis atskyrė du poveikius

    Tyrėjų sudarytas modelis leido atskirti atmosferos šiltėjimo poveikį nuo paties ežero lygio kritimo poveikio. Iki maždaug 2010 metų oro temperatūros kilimas galėjo paaiškinti apie 1,3 laipsnio gilesnių sluoksnių šilimą.

    Tuo pat metu ežero lygio kritimas, pasak skaičiavimų, prisidėjo dar maždaug 1,5 laipsnio. Tai reiškia, kad traukimasis ir druskingumo didėjimas gali daryti į Negyvosios jūros temperatūrai panašiai didelę įtaką kaip ir bendras regiono klimato šiltėjimas.

    Vasarą sninga druska

    Temperatūros ir druskingumo pokyčiai turi ir neįprastų pasekmių. Mokslininkai fiksuoja reiškinį, kai halito, tai yra akmens druskos, kristalai Negyvojoje jūroje gali formuotis net vasarą.

    Šį procesą lemia skirtingo tankio vandens sluoksnių maišymasis: šiltesnis ir sūresnis viršutinis vanduo gali atvėsti ir leistis žemyn, o vėsesnis gilesnis vanduo pakyla aukštyn. Druska tuomet iškrenta iš tirpalo ir grimzta žemyn tarsi sniegas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie procesai padeda geriau suprasti, kaip per geologinius laikotarpius galėjo formuotis milžiniški druskos klodai kitur pasaulyje. Negyvoji jūra, nors ir nykstanti, tampa natūralia laboratorija, leidžiančia realiu laiku stebėti, kaip vandens netektis keičia viso telkinio temperatūrą, cirkuliaciją ir chemiją.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad lygio kritimas regione siejamas ne tik su klimato veiksniais, bet ir su vandens išteklių valdymu bei pramone. Dėl traukimosi pakrantėse daugėja įgriuvų, kinta infrastruktūros rizikos, o ilgalaikiai sprendimai priklauso nuo tarpvalstybinio bendradarbiavimo ir vandens vartojimo politikos.

  • Negyvoji jūra traukiasi ir kaista: mokslininkai atskleidė pavojingą užburtą ratą

    Negyvoji jūra traukiasi ir kaista: mokslininkai atskleidė pavojingą užburtą ratą

    Negyvoji jūra sparčiai traukiasi, tačiau kartu fiksuojamas ir dar vienas, mažiau akivaizdus reiškinys – jos vanduo šyla. Naujas tyrimas rodo, kad dalį šio šilimo kursto ne vien kylanti oro temperatūra, bet ir pats vandens nykimas, sukuriantis savotišką grįžtamąjį ryšį.

    Negyvoji jūra yra itin sūrus ežeras, esantis tarp Jordanijos rytuose ir Izraelio bei Vakarų Kranto vakaruose. Mokslininkai pabrėžia, kad žmogaus veikla, ypač įtekėjimų nukreipimas ir intensyvus vandens naudojimas regione, prisideda prie vandens lygio kritimo ir druskų nusėdimo pakrantėse.

    Tyrime teigiama, kad 1979–2019 metais Negyvosios jūros lygis nukrito maždaug 34 metrais. Per tą patį laikotarpį gilesni vandens sluoksniai sušilo apie 2,8 laipsnio, o viršutinis sluoksnis – maždaug 1,7 laipsnio.

    Kaip traukimasis verčia šilti

    Įprastai garavimas vandenį vėsina, panašiai kaip prakaito garavimas vėsina žmogaus odą. Tačiau didelis druskingumas keičia šį procesą: ištirpusios druskos mažina vandens polinkį garuoti esant tai pačiai temperatūrai, todėl vėsinantis garavimo efektas silpnėja.

    Kai vandens mažėja, sūrymas tampa dar labiau koncentruotas, o garavimas vis prasčiau „išneša“ šilumą. Dėl to likęs vanduo gali šilti, o šiltesnis vanduo, esant tinkamam temperatūrų skirtumui tarp vandens ir oro, toliau palaiko garavimą net ir esant itin didelei druskų koncentracijai.

    „Ši vandens šilimo dalis susijusi su vandens nukreipimu, ir ji prisideda prie šilimo, kurį sukelia žmogaus veiklos lemtas oro šiltėjimas“, – sakė tyrimo autorius Emmanuelis Guillermas.

    Kiek prisideda oras, o kiek vandens kritimas

    Mokslininkų komanda sudarė modelį, siejantį vandens netekimą, druskingumo pokyčius ir šilumos mainus. Modelis buvo kalibruotas remiantis 2012–2015 metų matavimais ir atkartojant 1979–2019 metų sezoninius temperatūros svyravimus bei bendrą šilimo tendenciją.

    Skaičiavimai leido atskirai įvertinti du veiksnius: oro temperatūros kilimą ir vandens lygio kritimą. Simuliacijose iki 2010-ųjų oro šiltėjimas gilesnių sluoksnių šilimą paaiškino maždaug 1,3 laipsnio, o vandens lygio kritimas – apie 1,5 laipsnio.

    Prognozės iki 2100 metų

    Ateities scenarijuose, priklausomai nuo šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimų, numatomas reikšmingas tolesnis šilimas. Tyrime nurodoma, kad iki 2100 metų vandens lygis galėtų kristi apie 85 metrus, o vanduo sušilti maždaug 5–8 laipsniais.

    Tyrėjai pažymi, kad tokios prognozės priklauso nuo prielaidų apie įtekėjimus, pramoninę veiklą ir maišymosi režimą, o požeminio vandens indėlis išlieka ne iki galo aiškus. Vis dėlto pagrindinė žinutė išlieka ta pati: traukimasis ir šilimas gali maitinti vienas kitą, spartindami pokyčius.

    Pasak autorių, istorinių gėlo vandens įtekėjimų atkūrimas galėtų sustabdyti vandens lygio kritimą. Tai, jų teigimu, sustabdytų ir šilimą, kurį palaiko didėjantis druskingumas, nors paviršiuje atmosferos šiltėjimo poveikis vis tiek išliktų.

  • Australijoje plečiasi plūduriuojančios saulės elektrinės: mažina vandens garavimą ir gamina energiją

    Australijoje vis dažniau diegiamos plūduriuojančios saulės elektrinės, įrengiamos ant užtvankų ir vandens telkinių. Tokia technologija vienu metu sprendžia dvi problemas: padeda gaminti atsinaujinančią elektrą ir mažina vandens netekimą dėl garavimo.

    Šalies vandens ištekliai yra nuolat spaudžiami sausros ciklų, klimato kaitos ir augančio vartojimo, o didžiausia vandens dalis tenka žemės ūkiui. Dėl to sprendimai, leidžiantys išsaugoti rezervuarų atsargas, tampa strategiškai svarbūs tiek ūkiams, tiek miestų vandentvarkai.

    Plūduriuojantys saulės moduliai montuojami ant plūdurų ir sudaro dalinį paviršiaus „stogą“, kuris sumažina tiesioginių saulės spindulių ir vėjo poveikį vandeniui. Mažesnis paviršiaus įkaitimas ir vėdinimas reiškia lėtesnį garavimą, todėl vandens telkiniai gali ilgiau išlaikyti tūrį.

    Tuo pat metu elektrinė tiekia energiją į tinklą panašiai kaip įprastos ant žemės ar stogų montuojamos saulės elektrinės. Papildomas privalumas tas, kad vandens paviršius gali kiek atvėsinti modulius, o žemesnė temperatūra paprastai padeda išlaikyti geresnį fotoelektrinių elementų efektyvumą.

    Skaičiuojama, kad per metus iš Australijos užtvankų ir rezervuarų dėl garavimo prarandami apie 1 400 gigalitrų vandens. Tai labai didelis kiekis, todėl net dalinis garavimo sumažinimas gali turėti apčiuopiamą poveikį regionams, kuriuose vanduo riboja žemės ūkį ir miestų augimą.

    Technologiją vystančios įmonės teigia, kad tinkamai suprojektuotos sistemos kai kuriais atvejais gali sumažinti garavimą daugiau nei perpus. Dėl šios priežasties Australijos atsinaujinančios energijos agentūra yra rėmusi iniciatyvas, kurios skatina plūduriuojančių elektrinių diegimą, ypač ūkiuose, kur vanduo naudojamas drėkinimui.

    Viena didesnių plūduriuojančių saulės elektrinių Australijoje priklauso vandentvarkos bendrovei Wannon Water. Skelbiama, kad sistema per metus pagamina daugiau nei 600 000 kilovatvalandžių elektros, o ją sudaro 1 260 modulių, kurie elektrą generuoja iš tiesioginės ir nuo vandens atsispindėjusios šviesos.

    Taip pat nurodoma, kad tokios elektrinės prisideda prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo, nes dalį tinklo elektros pakeičia vietoje pagaminta atsinaujinančia energija. Kitas pavyzdys, siejamas su Gippsland Water, rodo, kad plūduriuojantys moduliai piko metu gali pagaminti tiek energijos, kad jos užtektų kelioms dešimtims namų ūkių.

    Svarbi detalė ta, kad plūduriuojančios saulės elektrinės dažniausiai neuždengia viso telkinio paviršiaus. Paliekant atvirus plotus galima geriau subalansuoti vandens apykaitą ir sumažinti riziką, kad prastės vandens kokybė, pavyzdžiui, dėl per didelio dumblių suvešėjimo.

    Australijos patirtis rodo, kad plūduriuojantys saulės moduliai gali tapti praktišku sprendimu regionams, kuriuose susiduria energijos poreikis ir vandens trūkumas. Tolimesnė plėtra priklausys nuo investicijų, tinklų prijungimo galimybių bei to, kaip projektai bus pritaikomi konkrečių telkinių ekologinėms sąlygoms.

  • Šaltas baseinas sode? 3 pigūs triukai su juodais maišais ir burbuline plėvele sušildys vandenį

    Šaltas baseinas sode? 3 pigūs triukai su juodais maišais ir burbuline plėvele sušildys vandenį

    Šylant orams vis daugiau žmonių kiemuose ar soduose įsirengia pripučiamus ir karkasinius baseinus, tačiau džiaugsmą dažnai gadina ledinis vanduo. Brangūs baseinų šildytuvai ar sudėtingos sistemos ne visiems prieinami, todėl ieškoma paprastesnių būdų paspartinti vandens sušilimą.

    Didžiausią įtaką vandens temperatūrai daro saulės spinduliuotė, vėjas ir garavimas. Kai baseinas dieną gauna mažai tiesioginės saulės, o vakare vanduo greitai atvėsta, net ir karštą dieną maudynės gali būti nekomfortiškos.

    Juodi maišai ir šiluma

    Vienas paprasčiausių būdų greičiau pakelti temperatūrą yra ant vandens paviršiaus patiesti kelis didesnius juodus polietileninius maišus. Tamsi spalva sugeria daugiau saulės energijos, todėl šiluma greičiau perduodama vandeniui, ypač kai saulė šviečia tiesiai į baseiną.

    Geriausias efektas pasiekiamas saulėčiausiomis dienos valandomis, kai uždengiama didesnė vandens dalis, tačiau baseino sandariai uždaryti nereikia. Prieš maudynes maišus būtina nuimti, o per naktį jų palikti nevertėtų, kad vanduo nepradėtų prastai kvepėti ir neprastėtų higiena.

    Burbulinė plėvelė sulaiko šilumą

    Dar praktiškesnis sprendimas yra burbulinė plėvelė, naudojama kaip laikinas baseino uždangalas. Ji veikia kaip izoliacinis sluoksnis: mažina garavimą ir padeda ilgiau išlaikyti per dieną sukauptą šilumą, todėl vakare vanduo atvėsta lėčiau.

    Plėvelę patariama kloti burbuliukais į vandenį, kad geriau priglustų ir efektyviau izoliuotų. Papildomas pliusas tas, kad toks uždangalas sumažina į baseiną patenkančių lapų, vabzdžių ir kitų nešvarumų kiekį, todėl vanduo ilgiau išlieka skaidrus.

    Vieta kieme lemia viską

    Vandens šilimą smarkiai lemia ir tai, kur baseinas pastatomas. Jei jis įrengtas medžių šešėlyje ar šalia aukštos tvoros, tiesioginės saulės gaus tik trumpą laiką, todėl net ir geriausi triukai duos menkesnį rezultatą.

    Optimalu baseiną statyti ten, kur saulė jį apšviečia kuo ilgiau, o vieta yra apsaugota nuo stipraus vėjo. Vėjas spartina šilumos praradimą per garavimą, todėl net nedidelis užuovėjos efektas gali pastebimai pagerinti vandens komfortą.