Negyvoji jūra, itin sūrus uždaras ežeras tarp Izraelio, Palestinos ir Jordanijos, pastaraisiais dešimtmečiais traukiasi ypač sparčiai. Vanduo iš jos pasišalina beveik vien dėl garavimo, o gėlo vandens įtekėjimas sumažėjo dėl Jordano upės vandens naudojimo ir regiono sausrų.
Mokslininkai skaičiuoja, kad vandens lygis dabar krenta maždaug 1 metru per metus. Per 1979–2019 metus bendras kritimas siekė apie 34 metrus, o kartu pastebėtas ir aiškus vandens temperatūros augimas skirtinguose sluoksniuose.
Duomenys rodo, kad gilesni vandens sluoksniai per šį laikotarpį sušilo apie 2,8 laipsnio Celsijaus, o viršutiniai sluoksniai – maždaug 1,7 laipsnio. Naujas tyrimas kelia klausimą, ar šį šilimą lemia vien šylantis oras, ar ir pati ežero nykimo dinamika.
Kaip druska keičia garavimą
Įprastai garavimas vandenį vėsina, panašiai kaip žmogaus odą vėsina prakaito garavimas. Tačiau Negyvojoje jūroje situaciją keičia druskingumas: mažėjant vandens kiekiui druskų koncentracija didėja, o tai slopina garavimą.
Kai garavimas tampa mažiau efektyvus, silpnėja ir natūralus vėsinimas, todėl likęs vanduo gali šilti greičiau. Jei vanduo tampa šiltesnis už virš jo esantį orą, temperatūrų skirtumas gali skatinti tolesnį šilumos ir drėgmės mainą, palaikant sudėtingą vietinį ciklą.
Modelis atskyrė du poveikius
Tyrėjų sudarytas modelis leido atskirti atmosferos šiltėjimo poveikį nuo paties ežero lygio kritimo poveikio. Iki maždaug 2010 metų oro temperatūros kilimas galėjo paaiškinti apie 1,3 laipsnio gilesnių sluoksnių šilimą.
Tuo pat metu ežero lygio kritimas, pasak skaičiavimų, prisidėjo dar maždaug 1,5 laipsnio. Tai reiškia, kad traukimasis ir druskingumo didėjimas gali daryti į Negyvosios jūros temperatūrai panašiai didelę įtaką kaip ir bendras regiono klimato šiltėjimas.
Vasarą sninga druska
Temperatūros ir druskingumo pokyčiai turi ir neįprastų pasekmių. Mokslininkai fiksuoja reiškinį, kai halito, tai yra akmens druskos, kristalai Negyvojoje jūroje gali formuotis net vasarą.
Šį procesą lemia skirtingo tankio vandens sluoksnių maišymasis: šiltesnis ir sūresnis viršutinis vanduo gali atvėsti ir leistis žemyn, o vėsesnis gilesnis vanduo pakyla aukštyn. Druska tuomet iškrenta iš tirpalo ir grimzta žemyn tarsi sniegas.
Tyrėjai pabrėžia, kad tokie procesai padeda geriau suprasti, kaip per geologinius laikotarpius galėjo formuotis milžiniški druskos klodai kitur pasaulyje. Negyvoji jūra, nors ir nykstanti, tampa natūralia laboratorija, leidžiančia realiu laiku stebėti, kaip vandens netektis keičia viso telkinio temperatūrą, cirkuliaciją ir chemiją.
Ekspertai atkreipia dėmesį, kad lygio kritimas regione siejamas ne tik su klimato veiksniais, bet ir su vandens išteklių valdymu bei pramone. Dėl traukimosi pakrantėse daugėja įgriuvų, kinta infrastruktūros rizikos, o ilgalaikiai sprendimai priklauso nuo tarpvalstybinio bendradarbiavimo ir vandens vartojimo politikos.
Leave a Reply